Читать книгу Eliotų dinastija. Ketvirta knyga - Maureen Child - Страница 7

Obrė norėjo geriau pažinti Lijamą, tačiau glaustis prie jo rankos gal ir nereikėjo. Vyriškumo ji neužkliudė, bet buvo gana arti, ir Lijamas ėmė giliau kvėpuoti, jo šlaunies raumenys po jos delnu įsitempė.

– Atsiprašau, – mergina staigiai atitraukė ranką ir įsikirto nagais į automobilio durelėse esančią atramą. Įsikibo, kad išsilaikytų, kol taksi vinguriavo tarp lėtesnių automobilių.

– Nieko tokio, – jo balsas buvo neramus.

Delną, kuriuo ji buvo prisilietusi prie tvirtos Lijamo šlaunies, dilgčiojo dar ilgai. Tiesą sakant visą kelią važiuojant Leksingtono aveniu. Obrės kraujagyslės nuo pojūčių net gaudė. Taksistas lėkė lyg mašinų vagis ir nekreipė dėmesio į ženklus. Nieko keista. Lijamas pažadėjo jam sumokėti dvigubai, jeigu šis greitai nuveš į galeriją. Ties posūkiu ji nugara bloškėsi į tvirtai sudėtą, maloniai kvepiantį vyrą, kuris jai buvo tabu. Jų pečiai susilietė ir akys susitiko. Lijamo žvilgsnis lėtai nuslinko link jos lūpų. Obrei užgniaužė kvapą, širdis ėmė pašėlusiai daužytis.

Kaip jis bučiuojasi? Švelniai ar atkakliai? Santūriai ar aistringai? Nelemta sužinoti. Mergina tyliai atsiduso, nusisuko ir pažvelgė pro langą.

Taksi sustojo priešais galeriją. Obrė tylomis sukalbėjo padėkos maldelę ir kol Lijamas mokėjo vairuotojui, išlipo iš automobilio. Vyras pasivijo ją ant šaligatvio.

– Sakėte, kad jums patinka šios dailininkės darbai.

– Taip, jos paveikslai labai jausmingi.

– Ten juk gėlės, – rimtai ištarė vyriškis.

Obrė pažvelgė į sutrikusį rūškaną veidą. Negi jis nieko nežinojo apie šią menininkę?

– Ar kada nors mokėtės apie Džordžiją O‘Kif?

Jis papurtė galvą.

– Šiek tiek žinau, kas ji tokia. Menai nėra mano mėgstamiausia sritis.

Kažin, kuo jis domisi? Nusivylimas prislėgė merginos pečius. Šito ji niekada nesužinos

– Džilda Reins yra tarsi šių dienų O‘Kif, nors dažniau piešia gėles ir vaizdus iš pietrytinių nei iš pietvakarių vietovių. Kilusi iš Čarlstono Pietų Karolinoje. Pradėjo tapyti mirus vyrui, kuris buvo jos gyvenimo meilė. Girdėjau, kad tai gana neįprasta asmenybė.

Obrė nusekė paskui jį į šviesią erdvią salę. Sienas puošė aliejiniais dažais tapyti įvairių dydžių paveikslai, ant pjedestalų, kurie buvo išmėtyti po visą salę, stovėjo keletas skulptūrų. Priėjo prašmatni tamsiaplaukė.

– Jūs ponas Eliotas?

– Taip.

– Esu Triša Evans. – Obrės nuomone, rankos paspaudimas tęsėsi ilgiau nei derėjo. – O jūs?

– Obrė Holt.

– Ponia Reins laukia jūsų privačiame peržiūros kambarėlyje. Eikite paskui mane.

Mergina nusisuko ir nuėjo rodydama kelią. Obrė stebėjosi, ar ji visada taip koketiškai siūbuoja klubais, ar dabar tyčia taip elgiasi, nes paskui ją eina Lijamas. Ji užvertė akis. Ir kodėl jai rūpi, kad Triša Evans stengiasi pademonstruoti savo privalumus. Obrė turbūt elgtųsi lygiai taip pat, jei tik Lijamo pavardė būtų ne Eliotas.

Jų laukianti moteris buvo ne aukštesnė kaip penkių pėdų. Gana lygaus veido, turint omeny, kad jai jau per šešiasdešimt metų. Į šalia stovintį molbertą atremtas paveikslas, vaizduojantis vijoklį, užėmė Obrei kvapą. Anksčiau šio paveikslo ji nebuvo mačiusi. Kūrinys išreiškė viską, ką ji jautė, kai pirmą kartą išvydo Lijamą.

– Taigi jūs norite nupirkti mano paveikslą, – be jokių įžangų pietietiška tarsena lėtai tęsdama žodžius ištarė Džilda Reins ir iškart atitraukė Obrės dėmesį nuo užburiančio meno kūrinio. Juodos dailininkės akys tyrinėjo Lijamą.

– Taip, ponia. – Jis metė trumpą žvilgsnį į įrėmintą paveikslą.

Vos spėjus Trišai Evans juos supažindinti, Reins paklausė:

– Kodėl?

– Laiške rašiau apie savo motiną. Apie jos ligą.

Obrė paskubom žvilgtelėjo į Lijamą. Jis parašė dailininkei laišką?

– Nedaug gaunu laiškų, kuriuose manęs prašo parduoti paveikslą, ypač tokį, kurio žmogus nematė. Norėjote bet kurio. Nupirksiu bet kurį jūsų paveikslą. Pone Eliotai, aš retai skiriuosi su savo kūriniais. Taip pasielgčiau tik dėl labai svarbios priežasties. Nežinau, ar šis atvejis toks. Kodėl turėčiau jums parduoti?

– Nes mano motina dievina jūsų darbus ir būtų laiminga turėdama jūsų paveikslą.

Dailininkė sukryžiavo laibas rankas ant turkišku raštu išmargintų laisvų marškinių. Ji nieko nesakė, bet akys išdavė, kad atsakymas neigiamas.

Nors ir suprasdama, kad tai ne jos reikalas, Obrė įsiterpė į pokalbį:

– Jai pašalino abi krūtis, reikia priminti, kad ji yra moteris.

Visi trys sužiuro į ją.

– Jūsų vijoklis įkūnija moteriškumą ir seksualumą. Šiuo metu Karen Eliot šito pasigenda.

Reins akys susiaurėjo ir ji palenkė galvą.

– Iš kur žinote?

Obrės prisiminimai nusinešė su savimi šiek tiek šios popietės džiaugsmo.

– Pernai netekau draugės, ji mirė nuo krūties vėžio. Buvau su ja, kai gydėsi. Moters sveikatos centre kabojo nemažai jūsų paveikslų. Mano mėgstamiausias – Vienadienė lelija, bet Džeinei labiausiai patiko Gardenija.

Džeinė, kuri Obrės tėvo asmenine asistente dirbo nuo neatmenamų laikų, mirė po ilgos ir narsios kovos su liga. Jeigu būtų nuėjusi pasidaryti krūties rentgenografiją, kaip paskutiniuosius dvidešimt metų jai rekomendavo gydytojai, buvo galima laiku aptikti ligą ir išgelbėti jai gyvybę. Bet Džeinė bijojo, kad procedūra bus nemaloni ir gėdinga, todėl atidėliojo ją tol, kol sužinojo, kad jau per vėlu, ir patyrė, jog chemoterapija – kur kas blogiau nei šioks toks nesmagumas atliekant krūties tyrimą.

Obrės krūtinę užliejo skausmas. Ji prispaudė ranką prie dilgsinčios širdies ir norėdama sutvardyti ašaras nusisuko nuo dailininkės. Su Džeine mergina kalbėdavosi daug daugiau nei su savo darboholiku tėvu ar aukštuomenės gyvenime besisukančia motina, todėl jos, patikėtinės ir didvyrės, Obrei labai trūko.

Džeinė iškart suprato, kad Obrės motinai iš naujo susituokus dedasi negeri dalykai, ir išgavo iš Obrės tiesą apie nederamą patėvio elgesį. Ji nuėjo pas bosą ir atskleidė bjaurią tiesą. Obrę skubiai iškeldino iš motinos namų ir uždraudė ten lankytis. Kai motina norėdavo ją pamatyti, turėdavo ateiti į Holtų namus. Tai nutikdavo retai.

Džilda priėjo prie Obrės, stovinčios šalia paveikslo, ir linktelėjo Lijamo pusėn.

– Manai, jis tai supranta?

Norėdama nusikratyti praeities vaizdų Obrė sumirksėjo ir pažvelgė per petį į Lijamą. Jo atsargus žvilgsnis patvirtino, kad paveiksle nutapytos gėlės prasmė nebuvo suprasta. Tada ji pamatė skeptiškas Džildos akis.

– Galiu jam viską paaiškinti.

Džilda linktelėjo.

– Taip, esu tikra, kad gali. Tikiuosi, taip ir padarysi.

Štai taip greitai buvo sudarytas sandoris. Po kelių minučių supakuotas paveikslas jau gulėjo taksi bagažinėje. Obrė su Lijamu važiavo pas jį. Toks sprendimas merginai atrodė ir protingas, ir beprotiškas. Protingas, nes taip Obrė galėjo surinkti daugiau informacijos apie Lijamą. Beprotiškas, nes vertė kankintis ir galvoti apie tai, ko negali turėti.

Net ir negavęs pažado, kad bus sumokėta dvigubai, taksistas vairavo taip pat energingai kaip ir anksčiau. Norėdamas išvengti pasiuntinuko su dviračiu, jis pasuko paskutinę sekundę, ir Obrė griuvo Lijamui į glėbį. Jo tvirtos rankos padėjo atgauti pusiausvyrą. Obrė pakėlė akis.

– Atsiprašau.

Mėlynos Lijamo akys patamsėjo, žvilgsnis nukrypo į jos lūpas.

– Nieko tokio.

Obrė stengėsi išsivaduoti iš šiltų ir stiprių Lijamo rankų. Jie ėmė muistytis. Vyriškis paleido jos ranką ir suėmė už smakro. Nykščiu paglostė skruostą, paskui delnu perbraukė per plaukus. Obrė suvirpėjo ir įkvėpė.

Kodėl būtent šis vyras žadina visus jos moteriškumo instinktus?

Atsitraukti ji nespėjo. Lijamas pasilenkė ir, užuot kuo greičiau sprukusi į kitą slidžios plastikinės sėdynės pusę, ji pakėlė veidą. Jų lūpos susitiko. Iš pradžių jis lietė švelniai, paskui atkakliau. Obrės pulsas pagreitėjo, tapo sunku kvėpuoti. Glotnus liežuvis praskleidė jos lūpas ir Obrė pajuto jo skonį. Nuostabu. Suėmė jo delną ant savo skruosto pasiryžusi jo atsikratyti, bet netikėtai jų pirštai susipynė, kita ranka ji sugniaužė jo švarko atlapą.

Automobiliui judant ji krūtine prisiglausdavo jam prie rankos, ir taip ties kiekvienu posūkiu ar stabtelėjimu. Speneliai įsitempė, pilvo apačioje pasklido šiluma. Staiga Lijamas apglėbė ją, pakėlė ir pasisodino ant kelių. Obrė aiktelėjo iš netikėtumo, pajuto jo šlaunų karštį po savimi ir į klubą įsirėmusį sukietėjusį penį.

Akimirką sveikas protas nugalėjo, ji šiek tiek atsitraukė norėdama įkvėpti, bet vis tiek buvo labai arti, jų kaktos ir nosys tebesilietė. Mergina jautė, kaip po jos delnu dunksi Lijamo širdis, jo kvėpavimas šildė jos odą.

– Ką mes darome? – sušnibždėjo ji.

– Kad aš žinočiau, – atsiliepė jis, ranka glostydamas jai nugarą. Kita ranka nuslydo per koją, kol užčiuopė odą. Pusilgis sijonas užsirietė ir apnuogino šlaunis. Ji buvo be kojinių. Karštas Lijamo delnas nukeliavo link blauzdos, paskui vėl pakilo į viršų ir palindo po medžiaga.

Tai tikrai turi liautis… Tuoj pat. Obrė neprisiminė, kad kada nors būtų taip greitai susijaudinusi – dar tokioje nederamoje vietoje kaip taksi. Dėl Dievo meilės, juk vairuotojas viską kuo puikiausiai mato. Lijamas pabučiavo vieną, paskui kitą jos lūpų kamputį, tada dantimis sugriebė apatinę lūpą ir švelniai timptelėjo. Paskui liežuviu perbraukė per jautrią vidinę burnos pusę.

Obrė sudejavo. Ji stengėsi atgauti sveiką protą.

– Tai neturėjo… Aš nemaniau…. Nenorėjau, kad taip nutiktų.

Nuo gilaus kvėpavimo Lijamo krūtinė smarkiai kilnojosi.

– Žinau.

– Negalime taip elgtis. Esi konkurentas.

Ranka ant jos šlaunies susigniaužė, vėl pajudėjo aukštyn, palindo po švarkeliu, apčiuopė liemenį ir sustojo ties krūtimi.

– Ir tai žinau.

Nesustok. Obrei svaigo galva. Reikėjo įkvėpti. Dar vienas bučinys. Tik vienas. Ji pakreipė galvą ir prigludo jam prie lūpų, mėgaudamasi uždrausto vaisiaus skoniu. Vyriškis nykščiu užkliudė spenelį ir iš jos į Lijamo lūpas išsiliejo dejonė. Ji palietė liežuviu jo švelnų liežuvį ir giliai įsisiurbė. Lijamo krūtinė virpėjo iš malonumo, jis prisitraukė Obrę prie savęs. Tvirtas įkaitęs penis lietė merginos šlaunį. Karštis ir drėgmė užliejo jos tarpkojį, kūną išpylė prakaitas. Obrė virpėjo lyg būtų panėrusi į šiltą šampano vonią.

– Atvažiavome, drauguži, – pasigirdo vairuotojo balsas. Jis kalbėjo stipriu Bronkso akcentu. Lijamo raumenys po Obrės kūnu sustingo.

Šokiruota savo neįprastai begėdiško elgesio Obrė nusiropštė nuo Lijamo ir pasitraukė į kitą sėdynės pusę. Jos veidas ir visas kūnas degė. Į Lijamą nusprendė verčiau nežiūrėti. Nukreipė žvilgsnį pro taksi langą ir iš nuostabos aiktelėjo. Park Aveniu? Lijamas gyveno per kelis kvartalus nuo jos buto Penktojoje aveniu. Galima pėsčiomis nueiti. Atrodė, širdis liovėsi plakusi. Taip arti… Ir vis dėlto – tarsi iš skirtingų pasaulių.

Lijamas atidarė dureles ir ištiesė ranką. Proto balsas liepė jai atsisveikinti ir pasakyti vairuotojui savo adresą. Bet juk pažadėjo Džildai Reins, kad paaiškins Lijamui paveikslo prasmę.

Neprivalai. Jo motina supras, o Džilda niekada nesužinos.

Tačiau juk pažadėjai.

Obrė nelaužydavo duoto žodžio.

Ji čiupo savo rankinę ir odinį portfelį, nusliuogė sėdyne ir padavė Lijamui ranką, kad šis padėtų jai išlipti. Užliejo nauja geismo banga ir ji staigiai išsilaisvino.

To neturi įvykti.

Tačiau jos kūnas ir protas kalbėjo skirtingomis kalbomis. Obrė nusisuko nuo pagundos ir ėmė apžiūrinėti pilką akmeninį pastatą. Laukė, kol taksistas išims iš bagažinės paveikslą. Iš daugiaaukščio atskubėjo durininkas.

– Jums padėti, pone Eliotai?

– Ačiū, Karlai, nereikia. Susitvarkysiu.

Obrė nusekė paskui vyrus į pastatą. Marmurinėmis grindimis jie praėjo pro daugybę liftų ir trumpo vestibiulio gale pasiekė privatų liftą. Asmeninis liftas reiškė tik vieną – jie kelsis į prabangią mansardą. Ji fantazuodavo apie liftą, gražuolį nepažįstamąjį ir nutrūkusią elektros srovę. Bet niekada nepagalvojo apie tik jai vienai priklausantį liftą, kuriame galėtų įgyvendinti savo išdykėliškas svajas. Neturėtų ir dabar apie tai galvoti. Bet mintys jos neklausė. Šis vyras ne tik turi asmeninį liftą, bet ir sugeba akimirksniu ją sujaudinti.

Manhatane, o ir visame leidybos versle, visi žinojo, kad Eliotams sekasi gerai, bet ji net nenutuokė, jog Lijamui priklauso toks brangus nekilnojamasis turtas. O gal jis nėra savininkas. Gal jis, kaip ir ji, tik nuomoja šeimai priklausančią nuosavybę. Obrei labai patiko jos šviesus ir erdvus butas, bet kartais norėdavo būti labiau nepriklausoma. Jos santykiai su tėvu buvo neįprasti. Mergina siekė jo palankumo, bet nebuvo įsitikinusi, kad šįkart jis bus patenkintas. Jeigu būtų nepriklausoma… Obrė atsiduso. Turbūt tai nieko nepakeistų. Jos tėvas ir toliau aprūpintų ją viskuo, tik ne emocine prasme.

Lifto durys užsidarė, durininkas liko už jų. Atsukusi Lijamui nugarą Obrė žiūrėjo prieš save, tačiau tai negelbėjo. Apatinė durų ir sienų dalis buvo apmušta tamsiu medžiu, bet viršutinę dengė veidrodžiai. Visur ji matė daugybę Lijamo atspindžių. Jis supo ją iš visų pusių. Obrė įsmeigė žvilgsnį į marmurines grindis.

– Laikui bėgant pripranti, – tarė jis, priversdamas ją pažvelgti jam į akis. – Prie veidrodžių.

Jis padėjo paveikslą ant grindų ir įkišo ranką į kišenę. Jei ne įtampa, atsispindinti jo mėlynose akyse, laisva laikysena tikrai būtų ją apmulkinusi. Obrė nežinojo, ką sakyti. Ją vėl apėmė tas pats paaugliškas stingulys, kai netekusi žado negalėdavo ištarti nė žodžio.

Lifto durys atsivėrė į nediduką kilimu užklotą koridorių, kuriame buvo matyti dvejos durys, vienos kairėje, kitos dešinėje. Liftas priklausė ne tik Lijamui. Vis dėlto reikėtų visiško privatumo. Tačiau tai visai nesvarbu. Juk juodu su Lijamu neketino nieko veikti nei lifte, nei kur kitur.

Lijamas atrakino dešiniąsias duris ir davė jai ženklą sekti paskui jį. Obrės bateliai kaukšėjo einant marmurinėmis grindimis į saloną. Ją nustebino šilti medžio atspalviai, ištiesti kilimai, tradiciniai baldai ir medžiagos. Manė, kad butas bus labiau panašus į tokį, kuriame gyvena viengungis. Juoda oda, chromo spindesys, kailiniai kilimėliai. Tačiau be marmurinių grindų šiuose namuose nebuvo jokio kito daikto, rodančio, kad čia gyvena tikras vyras. Dominuojantys klasikiniai smaragdo, rubino ir safyro atspalviai buvo labai artimi jos pačios skoniui. Ant sienų kabojo keletas peizažų. Vynuogynai, jeigu ji neapsirinka. Šis vyras stebino. Gaila, kad negali tęsti pažinties ir atskleisti kitų paslapčių.

– Klausyk, kodėl ką tik trys moterys pažvelgė į mane, lyg būčiau apgailėtinas asilas? – Lijamas perkėlė paveikslą per fotelio atramas rankoms.

Obrė sukikeno ir jis pasijuto lyg būtų gavęs į paširdžius.

– Tau tai nepatiko, tiesa? Palauk, leisk man.

Ji priėjo norėdama padėti nuimti nuo paveikslo popierių. Besiekiant to paties lipniosios juostos gabaliuko jų pirštai susipynė. Stebuklas, kad tarp jų įsižiebusios kibirkštys neuždegė storo rudo popieriaus, kuriuo buvo apvyniotas paveikslas. Lijamas staigiai trūktelėjo ir orą perskrodė plyštančio popieriaus garsas.

– Atsargiai, – perspėjo Obrė. – Turėsi iš naujo suvynioti prieš nešdamas paveikslą motinai. – Ji iš lėto nuėmė popieriaus likučius ir padėjo juos ant grindų šalia fotelio. Tada atsitraukė atgal, palenkė galvą ir ėmė apžiūrinėti paveikslą. – Ką čia matai?

Lijamas pažvelgė į paveikslą.

– Baltą gėlę rausvu viduriuku, apsuptą žalio vijoklio.

Obrė prisiartino prie jo. Pečiu užkliudė jo petį. Apsiavusi aukštakulniais bateliais ji buvo beveik tokio paties ūgio.

– Įsižiūrėk į vijoklius. Ką matai?

Žydras akis. Žvilgančius šviesiai rudus plaukus. Glotnią skaisčią odą. Užuodė jos kvepalus. Rožės? Gardenijos? Gėlių aromatas svaigino, priminė karštus vasaros vakarus Hemptone, senelio viloje Potvyniai. Jeigu bučinys taksi ją pribloškė taip pat kaip ir jį, tai ji šito neparodė.

Pro langą švietė saulė ir šildė odą. Lijamas nusivilko paltą, užmetė ant sofos atlošo ir nukreipė žvilgsnį nuo jį sujaudinusios moters į paveikslą.

– Vingiai. Vijokliai yra išsilenkę ir vingiuoti.

– Tau neprimena ko nors, ką buvai matęs anksčiau?

– Taip. Augalus.

Jo balsas ir akys išdavė įtampą.

Obrė ištiesė ranką ir pirštu perbraukė per storesnį vijoklį.

– Gerai įsižiūrėk.

Lijamas pasijuto kvailai. Šis pojūtis jam buvo nepažįstamas ir visai nemalonus.

– Kalnai. Slėniai… – Staiga jis suprato. Tai buvo taip akivaizdu, jog stebėjosi, kaip nematė anksčiau. – Moters kūnas. Atsilošęs.

Lapai ir stiebai mirgėjo lyg banguojančios smaragdų žalumo atlaso klostės, o pačiame viduryje buvo matyti moters figūra. Velnias, kaip jis nepastebėjo?

Kiekvienas apie seksą negalvojantis vyras pamatytų tik vijoklių raizginį.

– Labai gerai.

Obrė pritariančiai nusišypsojo ir jį užliejo šilumos banga.

– Dabar pažvelk į gėlę. Atkreipk dėmesį, kaip virpa rasoti žiedlapių kraštai, kaip aplink gėlę apsivijusios naujos atžalos.

Po šių jos žodžių buvo neįmanoma nesuprasti paslėptos prasmės. Ausys užsidegė raudoniu ir Lijamas nusikeikė.

– Nupirkau mamai pornografinį paveikslą.

Nuo tylaus Obrės krizenimo šiurpas perbėgo jam per nugarą.

– Netiesa. Nupirkai jausmingą paveikslą. Jame nėra nieko nepadoraus.

– Jeigu čia tikrai tai, ką matau, tai negaliu jo dovanoti mamai.

– Džilda Reins tapo gyvybę, gimimą, atskleidžia moteriškumą ir jausmingumą. Kaip ir sakei, neišprususiam stebėtojui tai tik gėlė, o tam, kas gali pažvelgti giliau – gyvybės ištakos.

– Tai moters…

Obrė ištiesė ranką, kad jis nutiltų.

– Lijamai, nekalbėk apie tai bjauriai. Čia puikus meno kūrinys. Tavo motinai jis labai patiks.

Obrė atsisuko į paveikslą. Žiūrėjo pravira burna, skruostai nusidažė raudoniu. Lygiai taip pat ji žvelgė į Lijamą, kai dar nežinojo, kuo jis vardu, ir tada, prieš jų bučinį. Oras kambaryje sutirštėjo. Jis ranka persibraukė per plaukus. Turėtų iškviesti Obrei taksi, kol seksualinis potraukis ir mintys apie šį… erotinį paveikslą neįveikė sveiko proto.

Tačiau jis ištarė visiškai priešingai.

– Ar galiu paimti tavo švarkelį ir pavaišinti taure vyno?

Obrė dvejodama prikando apatinę lūpą. Žvilgsnis blaškėsi tarp durų ir vyriškio, lyg būtų svarsčiusi, ar pasilikti išmintinga.

– Taip.

Mandagumas reikalavo prieiti ir padėti jai nusivilkti švarkelį, bet vaizdas, kaip ji išsliuogia iš juodojo apdaro, vedė iš proto. Tarsi užburtas Lijamas stebėjo, kaip pasirodė vienas apnuogintas petys, paskui kitas. Palaidinukė plonytėmis petnešėlėmis buvo žaviai prigludusi prie jos liekno kūno.

Dar bare jis pastebėjo, kokia Obrė jausminga. Paveikslo interpretacija tai patvirtino. Be abejonės, Obrė Holt – pati seksualiausia moteris, kokią jam kada nors yra tekę sutikti. Niekada gyvenime jis nejautė tokio stipraus potraukio. Nors ir žinojo, kas ji tokia.

Papilvėje ėmė pulsuoti stiprus geismas. Krūtinę suspaudė taip, kad tapo neįmanoma giliai įkvėpti. Obrė ištiesė ranką ir padavė švarkelį. Lijamas jį paėmė. Nežiūrėdamas numetė sofos pusėn, apsivijo rankomis liauną liemenį ir ėmė traukti link savęs, kol jos kūnas visiškai prisispaudė prie jo. Obrė vos spėjo gurkštelėti oro ir Lijamas įsisiurbė jai į lūpas.

Obrė prasižiojo ir su malonumu priėmė veržlų liežuvį. Jis buvo gardesnis už geriausią vyną jos kolekcijoje. Ji apsivijo rankomis Lijamo kaklą ir prisitraukė arčiau, krūtys atsirėmė jam į krūtinę.

Lijamas dažniausiai susitikinėdavo su mažutėmis moterimis. Norėdamas jas pabučiuoti turėdavo pasilenkti, bet Obrė pasistiebė ant pirštų galų, ir jų kūnai idealiai atitiko vienas kitą. Jos krūtys buvo prie jo krūtinės. Šlaunis prie šlaunies. Moteriškas gauburėlis lietė jo kietą penį. Kai Obrė išlenkusi nugarą prisispaudė, per visą jo kūną perėjo jaudulys. Lijamas apglėbė jos įsitempusius sėdmenis ir suspaudė. Mėgavosi, kaip jos aiktelėjimas pripildė jo plaučius.

Oda. Jis norėjo ją liesti. Delnas slinko aukštyn, ištraukė marškinėlių kraštą iš sijono ir pajuto šiltą atlasinę liemens odą, pirštais užčiuopė iškilusius stuburo kaulelius. Mergina jo rankose suvirpėjo ir atsitraukė, norėdama įkvėpti. Lijamas palenkė galvą ir lūpomis prigludo tarp jos kaklo ir peties, tada giliai įtraukė į save jos svaiginančio kvapo, liežuviu pajuto greitą pulsą. Širdis plakė taip, lyg jis būtų užbėgęs į dvidešimt penktą Eliotų leidybos korporacijos pastato aukštą. Plaučiai degė. Jis skausmingai troško pajusti šios moters saldybę.

Geismas. Būtent. Štai ką vaizduoja paveikslas. Moterį ties geismo riba.

Prasiveržė vienintelė mintis. Tai Obrė. Obrė Holt. Priešininko dukra. Sunkiai kvėpuodamas Lijamas atsitraukė ir pamatė geismo aptemdytas Obrės akis. Tai nebuvo meilė, tik pati tikriausia aistra. Ir anksčiau jam teko patirti aistrą, bet niekada ji nebuvo tokia stipri ir tokia svaiginanti.

– Obre.

Tikėjosi, kad ji stipri ir sugebės atsilaikyti. Nes vienas nesugebėtų. Jos drėgnos lūpos suvirpėjo. Obrė sumirksėjo lyg bandydama nuvyti miglą nuo apsunkusių primerktų akių po juodomis blakstienomis. Jos žvilgsnis ir rankos nuslydo Lijamo liemeniu. Obrė jo neatstūmė. Lėtai ištraukė marškinius iš už kelnių juosmens.

Lijamas greitai įkvėpė. Raumenys stipriai įsitempė, kai ji vieną po kitos atsegiojo marškinių sagas. Kai uždėjo delnus jam ant krūtinės ir paglostė odą, jis sudrebėjo, greitai pakėlęs rankas virš galvos išsisegė rankogalių sąsagas ir su triukšmu numetė ant galinio stalelio. Marškiniai atsidūrė ant grindų. Obrė apgraibom ieškojo jo kelnių diržo ir šis vos neišsprūdo iš rankų.

Suėmęs už riešų minutėlei sulaikė Obrės rankas ir ėmėsi jos marškinėlių. Nuvilko juos per galvą, ir tai, ką pamatė, privertė sudejuoti. Ji buvo be liemenėlės. Tamsūs raukšlėti speneliai karūnavo mažas krūtis. Lijamas nujautė, kad tuoj jų paragaus, ir burnoje prisirinko seilių. Mergina pakėlė rankas lyg norėdama prisidengti, bet jis ją aplenkė ir uždengė delnais šiltas krūtis. Speneliai įsirėmė jam į delnus. Jo rankos glamonėdamos judėjo ratu ir speneliai dar labiau išsišovė. Lijamo viduje kažkas skausmingai įsitempė.

Obrė dejuodama atlošė galvą. Jos pirštai įsivėlė Lijamui į plaukus, ji švelniai timptelėjo juos. Vyras neatsilaikė supratęs kvietimą. Pasilenkė, liežuviu palietė jautrų spenelį, švelniai grybštelėjo dantimis ir ėmė čiulpti. Obrė nagais įsikirto jam į nugarą. Lijamas apžiojo kitą krūtį, vikriais pirštais trindamas tą, kurią paleido.

Obrei sulinko keliai. Lijamas ją čiupo ir nusinešė į miegamąjį. Labai troško pasimėgauti kiekvienu jos kūno centimetru, bet reikėjo prezervatyvo. Jau seniai jis išaugo iš to amžiaus, kai nešiodavosi juos piniginėje. Pastarosiomis dienomis pasimatymus, nors jie buvo reti, suplanuodavo tiksliai. Kaip desertą po pietų. Niekada po lengvo užkandžio nevalgydavo nesuplanuoto skanėsto. Gal dėl to, kad viskas taip netikėta, Obrė jį nepaprastai sujaudino?

Pėdsakai, kuriuos ji paliko jam ant kaklo, sujaukė Lijamui protą ir jis vos neatsitrenkė į sieną. O ji krimstelėjo į ausies lezgelį, o po sekundės kyštelėjo liežuvį į ausį. Lijamą užplūdo aistra. Jis pagreitino žingsnį, įėjo į miegamąjį ir pastatė ją šalia lovos. Ryte jis nesivargino atitraukti užuolaidų, bet popiečio saulės atšvaitas prasiskverbė pro tarpą jose ir lyg lazerio spindulys kviesdamas krito ant lovos.

Tikra tiesa, šviesos spindulį daug lengviau suprasti nei paveikslą apie moters kūną.

Lijamas atsisėdo ant minkšto apkloto ir atsuko Obrę nugara į save. Ėmė bučiuoti jos nugarą, pravira burna slinkdamas žemyn stuburu. Nevikrūs pirštai ieškojo, kaip atsegti siauro sijono sagą ir užtrauktuką. Sijonas nusmuko ant žemės ir Obrė nuspyrė jį kartu su bateliais. Lijamas negalėjo atitraukti akių nuo jos sėdmenų – o, dangau! – apmautų tik kelnaitėmis su juostele. Jos buvo juodos. Šilkinės. Mažytės. Jis užčiuopė liemens juostelę ir perbraukė per juostelę tarp sėdmenų. Blyški Obrės oda pašiurpo. Atrodė, visas kraujas sutekėjo žemyn, nuo geismo Lijamui svaigo galva, užėmė kvapą. Jis nekantriai nykščiais užkabino už kelnaičių juosmenėlio ir nutraukė žemyn.

Obrė atsisuko. Lyg vaikas, gavęs milžinišką porciją ledų, Lijamas spoksojo į ją nežinodamas, nuo ko pradėti ir ko paragauti pirmiausia. Jis rankomis susirado krūtis, lūpomis palietė pilvuką ir atsargiai grybštelėdamas ir lyžtelėdamas pamažu judėjo žemyn link susiraizgiusių rudų garbanėlių. Obrė suvirpėjo. Vos jaučiamos bangos persidavė jo rankoms ir lūpoms, pakėlęs galvą Lijamas pamatė jos apsiblaususį žvilgsnį.

– Prašau, – sušnibždėjo ji, – aš taip pat noriu tave liesti.

Pasiūlymas buvo pernelyg geras, kad atsisakytų, ir Lijamas pakilo.

Obrė nusegė jam diržą, tada ėmėsi kelnių. Atsegant užtrauktuką jos krumpliai užkliudė penį ir po užmerktais Lijamo vokais sumirgėjo žvaigždės. Tada ji nutraukė jam kelnes ir trumpikes. Rankomis čiuopdamas merginos kūno apvalumus jis išsivadavo iš protą temdančių glamonių ir atsidėjęs ėmė pirštais tyrinėti jos kūną. Surado susivijusias garbanėles ir paniro į jų slepiamą slidžią drėgmę. Obrė pritardama suaimanavo, drąsino jį skverbtis gilyn. Lijamas surado jos pabrinkusį stebuklingąjį tašką ir prieš judėdamas toliau trumpais greitais judesiais ėmė jį glamonėti. Obrė išsilenkė, paskui ėmė godžiai ieškoti jo lūpų. Pagaliau jųdviejų lūpos susitiko ir jis liežuviu atkartojo pirštų judesius.

Jos kūnas staiga atsipalaidavo, mergina įsitvėrė jam į pečius ir vyro burna prisipildė jos šauksmo. Obrė susmuko ir prisiglaudė prie jo. Lijamas išlaisvino savo ranką ir nutraukė antklodę. Kai vėl atsisuko, Obrė klūpojo ant kelių ir žiūrėjo į jį aistros pilnomis akimis. Lijamas užgniaužė savo principus, suspaudė kumščius ir meldė, kad Obrė duotų bent kelias sekundes atsigauti, antraip popiečio desertas akimirksniu galėjo baigtis. To būtų neįmanoma išvengti, jeigu ji apžiotų jį burna.