Читать книгу Eliotų dinastija. Ketvirta knyga - Maureen Child - Страница 11

Ir vėl tai padarė. Stengdamasi pajusti kaltę ir apgailestavimą Obrė atsišliejo į vėsią veidrodinę lifto sieną. Tokius jausmus ji privalėtų jausti, nes susidėjo su varžovu. Bet kai kiekvienas jos kūno raumenėlis virpėjo iš malonumo, kai širdis aistringai tebetvinksėjo, o rankomis ir kojomis buvo apsivijusi vyrą, kuris įgyvendino jos slaptą svajonę, pajusti neigiamų emocijų nepavyko. Lijamo krūtinės plaukeliai kuteno krūtis kiekvienąkart, kai kuris nors iš jų įkvėpdavo.

Pirmas jų suartėjimas buvo atsitiktinumas. O šįkart ji sąmoningai nusprendė ignoruoti tėvo priešiškumą Eliotams ir atsiduoti savo pačios malonumui. Lijamas priminė jai žmogų, kokia ji pati buvo anksčiau. Linksma. Įžūli. Šiek tiek išdykusi. Ar bent jau taip tvirtino jos kambario draugė Radklife. Obrė jau seniai nebuvo sutikusi šios merginos.

Lijamas Eliotas – pirmas jos sutiktas žmogus, kuris suprato, kaip sunku dirbti šeimos versle, leidybos srityje, o jų naktiniai pašnekesiai telefonu atpalaiduodavo kaip niekas kitas. Geriau nei tabletės ar alkoholis. Tačiau tebesitęsiantys santykiai su Lijamu gali būti tokie pat pražūtingi jos darbui kaip ir priklausomybė nuo narkotikų. Visą gyvenimą ji stengėsi įtikti tėvui ir įrodyti esanti protinga. Draudžiami santykiai su Lijamu neatitiko nė vieno iš šių dviejų dalykų.

– Matyt, mūsų bandymas nesimatyti nepadės, – atgavusi kvapą ištarė Obrė.

– Tikrai ne.

Lijamas išsilaisvino ir jai iškart ėmė jo trūkti. Jis padėjo merginai atsistoti ir ėmėsi taisyti jos drabužius. Obrės kojos drebėjo. Matydama veidrodyje, kaip juodu mylisi, įkaito labiau, nei tikėjosi, bet jo skuba ją aprengti šią ugnį greitai numalšino.

– Ar stengiesi suteikti man normalią išvaizdą, kad galėtum išgrūsti pro duris? – išgirdusi savo balse nuoskaudą Obrė susiraukė. Norėdama baigti tvarkytis pati, ji, nors ir ne visai tvirtai, nustūmė vyro ranką.

– Ne. Jei nepridengsiu tavo trapaus kūno, niekada neišeisi iš šio lifto ir negausi nei vakarienės, nei knygų, kurias pažadėjau.

Obrę apgaubė šiltas malonumo jausmas.

– Tai gal galiu atsilyginti tuo pačiu?

Ji priklaupė ketindama užmauti jam kelnes, bet Lijamas sugavo ją už alkūnės ir pastatė ant kojų.

– Geriau nereikia, jeigu šįvakar nori išeiti iš čia. Vien mintis apie tave klūpančią ant kelių… – jis papurtė galvą. – Po velnių, Obre, vos galiu pakęsti taip, kaip yra.

Šie žodžiai ir akyse besislepiantis geismas privertė greičiau plakti jos širdį.

– Tai gal vėliau. Kuo galėčiau padėti dabar?

– Provokuojantis klausimas.

Jo akyse spingsėjo nuslopintas alkis. Lijamas susitvarkė drabužius, susėmė rožes, pakėlė rankinę ir viską sudėjo jai į glėbį.

– Gėlės tau.

Rožės svaiginančiai kvepėjo.

– Ačiū. Dažniausiai rožės iš gėlių parduotuvės taip skaniai nekvepia.

– Specialus užsakymas. Dvylika, nes prieš dvylika dienų mes pirmą kartą pasimylėjome.

Lijamo pirštai pasinėrė į jos plaukus ir tvirtai laikė, kol jis stipriai ir godžiai bučiavo. Kai pagaliau paleido, Obrei svaigo galva. Spausdama rožes prie krūtinės ji pasviro prie lifto sienos ir įkvėpė.

Jo romantiškumas, rūpestis ir šis bučinys atėmė žadą. Ji tik stebėjo, kol jis surinko kibirėlį ledukams, šampano taures ir alkūne paspaudė mygtuką, kad atsidarytų durys.

Kodėl jo pavardė negalėjo būti kitokia?Ir kodėl jie negalėjo susitikti ir pamažu vienas kitą įsimylėti, o ne iškart užsidegti aistra?

Durys slysdamos atsidarė. Lijamas linktelėjimu parodė sekti paskui jį. Vos pravėrus buto duris užplūdo viliojantys kvapai. Obrė nusekė paskui jį į valgomąjį.

– Kažkas labai gardžiai kvepia.

Lijamas pastatė kibirėlį ledukams ant ilgo vyšninio stalo, užkloto dramblio kaulo spalvos servetėlėmis ir paserviruoto sidabru bei krištolu.

– Kepsnys. Tavo laimei, man pavyko.

– Įsivaizduoju, kad esi tobulas beveik visose srityse, – nejučiom išsprūdo įžūlus komentaras.

Lijamas atitraukė kėdę. Jo mėlynose akyse žaižaravo šelmiškos ugnelės, akių kampučiuose susimetė raukšlelės.

– Po vakarienės esi maloniai kviečiama šią teoriją patikrinti. Prašau sėstis.

Obrė padėjo rožes ir rankinę ant ilgo stalo ir atsisėdo. Lijamas šiek tiek pamasažavo jai pečius – užteko, kad sutriktų kvėpavimo ritmas – tada pasilenkęs paliko ant sprando bučinį.

– Tuoj sugrįšiu.

Kai Lijamas išėjo, Obrė atlošė galvą į kėdės atkaltę. Obre, ką darai? Šis kelias veda į aklavietę.

Juk abu tai žinome.

Lijamas vertė jaustis jauna, energinga ir seksualia.

Žinoma. Jokios abejonės.

Hmm. Kodėl taip sunku tuo patikėti?

Nes ji norėjo daugiau. Norėjo mylinčio vyro, vaikų, namų ir nedidelio furgono. Nepaisant blogo tėvų pavyzdžio, Obrė tikėjo, kad laiminga santuoka egzistuoja. Jos koledžo draugės ištekėjo ir sukūrė šeimas. Obrė suraukė antakius. Neprisiminė, kada kalbėjo su draugėmis. Pastaruosius kelis metus visą laiką atėmė darbas. Kiekvienąsyk, kai kuri nors iš draugių paskambindavo, artėjantys terminai prirakindavo Obrę prie darbo stalo. Ji net bėgiojimą parke Obrė iškeitė į bėgimo takelį laisvame miegamajame, o prie treniruoklio rankenų buvo pritvirtintas jos nešiojamasis kompiuteris. Balso atpažinimo programa leido jai diktuoti savo darbą net bėgant.

Deja, su Lijamu jos svajonė apie du ar daugiau vaikų, namą su kiemu niekada neišsipildys. Net jeigu būtų įmanoma rasti išeitį, susitiko ir užsidegė jie pernelyg greitai. Meilė iš pirmo žvilgsnio? Obrė neįsivaizdavo savęs įsimylėjusios. Visada greitai ir skausmingai nudegdavo. Tereikia prisiminti jos motiną. Pamela Holt Dyn Geti Ričards Kurtis savo terapeutui mokėjo daugiau nei Obrė už savo nuomą ir komunalines paslaugas kartu sudėjus.

Durys atsivėrė ir pertraukė tamsias mintis. Įėjo Lijamas, nešinas padėklu su dviem lėkštėm ir dubenėliu. Vieną lėkštę padėjo jai, kitą sau, o viduryje pastatė dubenėlį. Iš po sulenktos rankos ištraukė butelį vyno, vikriai atidarė ir įpylęs į paruoštas taures tiršto raudono skysčio atsisėdo.

Tada jis iš dubens ištraukė rankšluostį ir ištiesė ranką:

– Ar galiu?

Nustebinta tokio dėmesio Obrė ištiesė delną. Lijamas apvyniojo jį šiltu, citrina kvepiančiame vandenyje sudrėkintu rankšluostuku ir pradėjo patį jausmingiausią, kokį tik per savo gyvenimą buvo patyrusi, rankų plovimą. Braukė medžiaga kiekvieną pirštą, masažavo delną ir jautrią vidinę riešo pusę, tada pakartojo visą procesą kitai rankai. Kai baigė, ką tik pasotintas geismas atgijo, jos kvėpavimas ėmė trūkčioti. Vien dėl to, kad Lijamas nuplovė jai rankas. Obrė negalėjo liautis apie tai galvojus. Kaip jam pavyksta taip lengvai ją sujaudinti?

Lijamas pakėlė taurę.

– Skanaus.

– Kad ir kiek tai truktų. – Jie susidaužė taurėmis, plonas krištolas cvangtelėjo ir mergina gurkštelėjo. Lijamas tikrai išmano apie vynus. Obrė pakėlė peilį, atpjovė minkštos mėsos ir sustojo. – Jeigu ketiname pratęsti šiuos… santykius, gal derėtų nustatyti pagrindines taisykles?

– Gera mintis.

– Jokių skambučių į darbą, – pasiūlė ji ir įsidėjo kąsnį į burną. Sultinga mėsa tiesiog tirpo. – Labai gardu.

– Ačiū. Esi teisi. Skambinti į darbą buvo rizikinga, net jei ėmiausi atsargumo priemonių. Asmeninį gyvenimą ir darbą reikėtų laikyti atskirai. Visiškai atskirai, – pabrėžė jis.

Obrė pasijuto kalta. Vynu nuplovė gerklėje įstrigusį gniužulą. Privalo sunaikinti pardavimo skyriaus ataskaitą.

– Gerai. Kai kuris nors iš mūsų norės viską užbaigti, tereikės pasakyti. Ir bus baigta. Jokio tolesnio ryšio. Jokių klausimų. Ir jokių reikalavimų pasiaiškinti.

– Sutarta.

– Jokių meilės prisipažinimų ar kalbų apie ateitį. Abu žinome, kad santykiai laikini.

– Aišku. Svarbi tik ši akimirka. Nieko daugiau.

Keletą minučių stojo tyla. Obrė negalėjo įsivaizduoti, kad netrukus galėtų atsisveikinti. Kita vertus, motina vis iš naujo tuokdamasi turbūt irgi niekada nesitikėjo, kad išsiskirs.

Ji sutiko Lijamo žvilgsnį.

– Negalime susitikinėti viešumoje, taip pat ir pas mane, nes pastatas priklauso tėvui. Jis gyvena mansardoje virš mano buto. Rizikinga, nes bet kada galime jį sutikti. O name ir taip yra per daug smalsių akių. Viešbutis skamba… – ir ji nusipurtė.

– Pigiai. Pas mane saugu. Kaimynas dažnai būna išvykęs, o Karlosas, durininkas, čia dirba jau visą amžinybę. Jis diskretiškas.

Obrė sustingo.

– Nori pasakyti, jog šįvakar lifte nebuvo jokio pavojaus, kad mus kas nors užklups?

Lijamas šyptelėjo.

– Nebent būtų kilęs gaisras. Brangioji, vos jo nesukėlei. Matyti, kaip stebi mus… – jis pakratė galvą ir iškvėpė pro sučiauptas lūpas.

Komplimentas privertė Obrę nurausti.

– Galėjai anksčiau pasakyti apie kaimyną.

– Ir sugadinti tavo svajonę?

Merginos lūpose pasirodė šypsena. Niekada joks vyras nesidomėjo jos svajonėmis. Ji tyliai sukalbėjo padėkos maldelę, kad beisbolo sezonas jau pasibaigęs ir kad iš jos nebus tikimasi, jog stadione įgyvendins jo fantazijas.

– Realybėje retai būna taip, kaip svajonėse. Bet ne šįkart. Tikrai manęs nenuvylei.

– Džiaugiuosi.

Staiga kraujas Obrės gyslose sustingo.

– O, Dieve. Juk lifte nėra stebėjimo kamerų? Turėjau anksčiau tavęs paklausti, bet…

Šypsena dingo nuo veido, Lijamas padėjo sidabrinę šakutę.

– Nėra. Obre, pažadu, nedarysiu nieko, kas tyčia tave įskaudintų ar pažemintų.

Įtampa atslūgo, panika praėjo. Tai galėjo būti didžiulė klaida.

– Ir aš ne.

Obrė tuo tikėjo. Jos tėvas turės susirasti kitą pavaldinį, kuris sektų Eliotų leidybos korporaciją.

Lijamas uždėjo delną ant josios. Nykščiu glostė vidinę riešo pusę.

– Ar įsivaizduoji, kaip man sunku čia sėdėti žinant, kad tu be kelnaičių?

Maistas tapo nebeįdomus. Kažkur pilvo apačioje prabudo kitoks alkis. Obrė nusuko žvilgsnį nuo ugnimi liepsnojančių vyro akių ir nustebusi pamatė, kad lėkštė tuščia. Beveik neprisiminė, kad valgė.

– Padėsiu nurinkti indus.

Ji paskubomis čiupo lėkštes, nuskubėjo į virtuvę ir padėjo į kriauklę. Užkimšo skylę ir atsuko vandenį. Lijamo rankos ją sugniaužė ir prispaudė prie prausyklės. Jis ėmė lenktis į priekį, kol krūtinė atsirėmė į jos pečius, o varpa prisilietė prie sėdmenų. Jo kvėpavimas judino garbanas prie Obrės ausies ir ji sudrebėjo. Jeigu kaulai galėtų tirpti, ji jau būtų pavirtusi į balutę ant granitinių grindų.

– Indai gali palaukti. Einam kartu į dušą. Noriu tave sudrėkinti.

Obrė atsisuko ir prispaudė rankas jam prie krūtinės. Jos širdies plakimas atliepė jo ritmą.

– Manau, jau tai padarei, bet jei primygtinai prašai, leidžiu toliau praktikuotis.

Kad ir kas būtų, neįmanomas romanas užsimezgė.

Obrė numetė rankšluostį ir siektelėjo suknelės. Lijamas išniro iš jausmingo rūko, kurį sukėlė jos šlapia blyški oda.

– Pasilik. Rytoj sekmadienis. Nereikia skubėti namo.

Ji atsisuko kramtydama lūpą.

– Esi tikras?

– Žinoma.

Dar tik devynios, o jie jau pavakarieniavo ir du kartus pasimylėjo. Obrė visiškai nustekeno ir išsunkė Lijamą. Prieš penkias minutes jis būtų galėjęs prisiekti, kad yra pasisotinęs mėnesiams į priekį. Tai kodėl alkis tebekankina? Ir kodėl nuo minties atsibusti šalia Obrės jo kūnas atgijo?

Obrė uždėjo delnus jam ant krūtinės ir perbraukė per plaukelius. Tai galėjo pažadinti jo vyriškumą. Jis prispaudė rankas prie jos delnų ir sutramdė pirštus. Nė kiek nesuglumusi Obrė pasilenkė ir apibėrė jį bučiniais. Jis panardino pirštus į drėgnus jos plaukus ir švelniai trūktelėjo galvą.

– Man regis, sakei, kad nori pailsėti.

Viliojanti jos šypsena sugundytų ir šventąjį – jis troško, kad taip niekada nenutiktų.

– Jei primygtinai prašai, kurį laiką pailsėsime. Gali man parodyti savo vynų kolekciją.

Poilsio nereikėjo. Bet norėjo jai parodyti vynų kolekciją. Niekas, išskyrus senelį, nežinojo, kad jis domisi vyno gamyba. Lijamas susikabino pirštais su Obre ir nusivedė ją atgal į virtuvę ir atidarė medines duris, už kurių slėpėsi jo įrengtas vyno šaldytuvas.

Obrė nustebo. Jis nesuprato, kaip sugebėjo žiūrėti jai į veidą, kai gundė jos saldus nuogas kūnas.

– Esi rimtas kolekcininkas.

– Turiu daugiau.

– Parodyk.

Jis nusivedė ją į biblioteką. Obrė paleido jo ranką ir nužingsniavo prie lubas siekiančių knygų lentynų. Jos judantys sėdmenys, ilgos švytuojančios kojos, pirštai, liečiantys knygų apie vynuogių auginimą ir vyno gamybą nugarėles, sukėlė pačio gryniausio geismo bangą. Lijamas sugriežė dantimis.

– Mano šeima turi nekilnojamojo turto Napos mieste. Jis priklausė mano seneliui. Galbūt mudu… – jos balsas nutrūko. Akis aptemdė apmaudas, gražių jos lūpų kampučiai nusviro. Jeigu jie aplankytų jos šeimos vilą, apie jų romaną tikrai pasklistų gandai.

Obrė nugrimzdo į odinį krėslą prie rašomojo stalo, prisitraukė kelius ir ėmė suktis ratu. Švelni ir blyški oda derėjo prie tamsiai vyšninės spalvos. Lijamo pirštai susigniaužė. Jei turėtų su savimi prezervatyvą, per sekundę paguldytų ją ant savo vyšninio stalo. Pamąstė, ar nenuėjus greitai į vonią pasiimti sargio, bet beldimas į paradines duris užgesino geismą lyg šaltas dušas.

Obrė nuleido kojas ant žemės ir staigiu judesiu sustabdė kėdę. Jos išsiplėtusiose akyse švietė baimė, veidas išbalo.

– Kažko lauki?

– Ne. – Lijamas bandė galvoti, bet nebuvo lengva, kai priešais kėdėje sėdėjo nuoga moteris. – Tikriausiai čia Keidas. Kitaip būtų paskambinęs durininkas.

– Keidas tavo draugas?

– Ir bendradarbis.

– Ak, – Obrės balse pasigirdo nuogąstavimas.

– Eik į mano kambarį. Atidarysiu duris.

– Gal užsimauk kelnes, jeigu kartais čia ne tavo draugas.

Kur buvo jo protas? Pametė kažkur tarp Panikos aveniu ir Geismo skersgatvio.

– Gerai sakai.

Jiems skubant į Lijamo miegamąjį beldimas pasikartojo. Lijamas užsimovė kelnes ir uždarė miegamojo duris.

– Einu!

Akimirką stabtelėjęs atgauti kvapo jis atidarė duris. Ant slenksčio stovėjo Keidas. Draugas nedvejodamas žengė vidun ir kaip paprastai patraukė į svetainę.

– Jau maniau, kad neatidarysi. Neprieštarausi, jei šiek tiek pabūsiu? Džesė su draugėmis aikčioja vartydamos vestuvių žurnalus. Išgrūdo mane.

Lijamas liko stovėti prie durų. Keidas atsisuko ir pamatė nuogą jo krūtinę, kelnes, kurias užsisegė, bet pamiršo diržą, ir nuogas pėdas.

– Ištraukiau tave iš lovos?

Lijamas persibraukė ranka per veidą ir uždarė duris. Iš to, kaip jis atrodė, buvo aišku, kad Keidas kažką sutrukdė. Geriau tegu bičiulis mano, kad ištraukė jį iš lovos, nei pradeda klausinėti.

– Taip.

Ir prasidėjo melas. Tą minutę Lijamas suprato, ką jam kainuos santykiai su Obre. Reikės slapstytis, meluoti šeimai ir draugams apie moterį, kuri privertė jį šypsotis pirmą kartą po to, kai prasidėjo Patriko sumanytos varžytuvės.

Keido žvilgsnis nuslinko prie šampano, rožių ir ant pietų stalo tebegulinčios rankinės.

– Esi ne vienas.

Velnias. Negali meluoti, kai ant stalo puikuojasi dvi tuščios šampano taurės.

– Taip.

Keidas parodė į Lijamo kaklą.

– Ar čia tai, apie ką ir galvoju?

– Kas?

– Bučinio žymė.

Lijamas kovojo su noru kuo greičiau prisidengti degančią odą.

– Gali būti.

Keido veide pasirodė plati išdykėliška šypsena.

– Jeigu būtum pasakęs, kad šįvakar turi karštą pasimatymą, nebūčiau pasirodęs. Kas ji?

– Nepažįsti.

– Galerijos dama iš nuotraukos laikraštyje?

– Labanakt, Keidai. Pasišnekučiuosime kitą kartą.

– Nekalbi. Ji turėtų būti ypatinga.

Lijamas norėjo paneigti, bet susitvardė. Obrė ir buvo ypatinga, bet ne ta prasme, kaip manė Keidas. Šių santykių pabaigoje vestuvių nebus. Lijamas atidarė duris. Tiesi užuomina.

– Pakalbėsime pirmadienį.

– Žinojau, kad turi rūpesčių dėl moters, – praeidamas ištarė Keidas. – Visą savaitę buvai kaip apdujęs. Bet, atrodo, viskas susitvarkė.

Nieko gero, jei jo išsiblaškymas buvo pastebėtas.

– Nėra jokių rūpesčių.

Tai buvo melas. Lijamas užtrenkė duris ir į jas atsišliejo. Sunkumai dar tik prasidėjo. Jis pasirinko kelią per minų lauką. Vienas neteisingas žingsnis – ir gyvenimas gali išlėkti į orą.

O jeigu juos būtų pagavę?

Obrė rengėsi, o jos širdis plakė pašėlusiu ritmu. Rankos drebėjo lyg lapai pučiant stingdančiam vėjui. Užsimauti brangias kojines buvo labai sunku. Sugniaužė jas į gniutulą ir plika koja įsispyrė į batelius.

Tylus vyriškų balsų gaudesys sklido pro uždaras duris, bet ji negalėjo suprasti žodžių. Nesvarbu. Kai tik Lijamo svečias išeis, ji irgi dings iš čia. Kartu praleisti naktį ir begėdiškai vaikštinėti lauke šviečiant ryto saulei pernelyg rizikinga. Geriau namo parsirasti prisidengus tamsa.

Neteisėti santykiai. Nusikalstami. Tai visai jai nebūdinga. Bet ji nebuvo pasiruošusi atsisakyti Lijamo. Dar ne. Ne tuomet, kai pirmą kartą po tiek metų pagaliau vėl jautėsi laiminga.

Atsidarė miegamojo durys ir Obrė krūptelėjo išsigandusi. Atsisukusi pamatė Lijamą, kuris nužvelgė ją ir tarp antakių susimetė raukšlelės.

– Apsirengei.

– Taip. Man reikia eiti.

– Kodėl?

– Nes pasilikti čia nėra geras sumanymas. Pamaniau…. Bet ne. Noriu pasakyti, kad aš… – Ji kalbėjo nesąmones. Supratusi nutilo ir prispaudė pirštus prie lūpų.

Lijamas apglėbė ją per pečius.

– Obre, viskas gerai. Niekas nežino, kad tu čia.

Mergina pažvelgė į jo supratingas mėlynas akis ir vos nepasidavė. Vos. Labai norėtų šiąnakt pasilikti ir suteikti Lijamui malonumą. Norėtų leisti jam atsakyti tuo pačiu. Atsibusti jo glėbyje. Bet rizika buvo pernelyg didelė.

– Noriu eiti namo.

– Praleisk savaitgalį su manimi. Nuvažiuosime į pajūrį ar tolyn nuo miesto, kur nereikės jaudintis, kad kažkas gali pabelsti į duris. – Jis nykščiais jausmingai palietė įdubimus ties raktikauliais.

– Negaliu. Rytoj vakare tėvas rengia pokylį. Turėsiu jį lydėti. Gal kitą savaitgalį.

Lijamas papurtė galvą.

– Kitą savaitgalį skrendu į Koloradą. Keido sužadėtuvių vakarėlis.

Obrė atsiduso. Jų buvimas kartu – tai pavogtos akimirkos, kurios tęsis tol, kol bandant surasti vienas kitam laiko laimė virs vaidais. Tada vienas arba kitas šiuos ryšius nutrauks. O ar ji tikėjosi kažko kito? Ne, nes nesivargino galvoti apie tokią tolimą ateitį. Iš tiesų, būdama su Lijamu beveik prarasdavo gebėjimą mąstyti.

Jų santykiai rutuliojosi pernelyg greitai. Obrei reikėjo laiko, kad galėtų įvertinti padėtį. Kitaip pakartos motinos klaidą.

– Noriu namo, – pakartojo mergina.

Lijamas, matyt, įskaitė jos akyse ryžtą, nes šį kartą nesiginčijo. Ranka persibraukė plaukus, pašiaušdamas šviesias sruogas.

– Iškviesiu taksi.

– Nereikia. Čia tik keli kvartalai.

– Tada palydėsiu tave iki namų.

– Ne! – Obrė prikando lūpą. Neketino šaukti.

Lijamas sukando dantis.

– Arba palydėsiu tave namo, arba iškviesiu taksi. Verčiau rizikuoti, kad mus kas nors pamatys, nei kad tave kas nors užpuls.

Toks rūpestingumas dar kartą ją nustebino. Lijamas Eliotas – tikras stebuklas.

– Palydėk iki gatvės kampo, iš kur matyti gerai apšviestas įėjimas į pastatą. Toliau nereikia.

Jeigu ji nori apsaugoti savo širdį, turės akylai stebėti šių santykių ribas.

Lijamui ši savaitė buvo lyg virvės traukimo varžybos. Vienoje pusėje – pareiga šeimai ir draugystė su Keidu, kitoje – aistra Obrei. Kartais atrodė, kad jis – ta virvė ir tuoj nutrūks.

Darbe Lijamas stengėsi vengti patenkintos visą žinančio Keido šypsenėlės ir klausimų, mėgino sutaikyti suirzusius reklamos užsakovus ir sumažinti įtampą tarp korporacijos darbuotojų. Kiekvieną vakarą jis sugrįždavo pas Obrę. Ji priversdavo galvos skausmą išnykti. Jie kartu ruošdavo vakarienę, o paskui karštai mylėdavosi. Ir kalbėdavosi. Apie viską, apie bet ką. Buvo nesvarbu. Užteko tiesiog būti su ja.

Lijamas negalėjo išvažiuoti neatsisveikinęs. Praėjusią naktį jie vėl buvo kartu. Jei šiek tiek ir jaudinosi, kad pernelyg prisiriša prie Obrės, numodavo į tai ranka kaip į laikiną kliūtį. Viskas labai greitai baigsis.

Tikėdamasis, kad Obrė nesupyks, jei bus taip anksti pažadinta, jis čiupo mobilųjį telefoną ir paspaudė mygtuką. Greitojo rinkimo sąraše buvo nustatęs jai pirmą numerį. Pridėjo telefoną prie ausies ir toliau krovė savo drabužius ir tualeto reikmenis į nedidelį lagaminą.

– Klausau, – užsimiegojusiu balsu atsiliepė Obrė.

Užteko vieno žodžio, ir pilvo apačioje vėl užsiplieskė žiežirbos.

– Paskambinau atsisveikinti, kol dar neišvažiavau į oro uostą.

– Dabar dar tik pusė šešių. Anksti pradedi.

Lijamas nenorėjo važiuoti. Tai jį nustebino. Anksčiau keliauti jam patiko. Tik nuo korporacijos nenutoldavo: bijojo, kad jam išvažiavus kai kam atrodys, jog nerūpi darbas. Esant kitoms aplinkybėms labai norėtų pamatyti Koloradą, praleisti laiką su šeima toli nuo darbo ir streso. Tačiau Keido sužadėtuvės jį erzino. Lijamas mylėjo Keidą kaip brolį ir džiaugėsi, kad jis surado Džesę, bet matyti besiglaudžiančius ir besibučiuojančius įsimylėjėlius yra tas pats, kaip ant atviros žaizdos užberti druskos. Lijamas ir Obrė niekada negalės turėti to, ką turi Keidas ir Džesė – atvirų santykių ir šeimos šventės.

Ar jis to nori?

– Lijamai?

– Aš čia. Tik prisiminiau vakarykštę vakarienę.

– Jeigu pameni, vakar mes taip ir nepavalgėme.

Lijamas šyptelėjo.

– Aš puotavau, jeigu tu prisimeni.

Jis išgirdo duslų juoką.

– Miglotai prisimenu, kad kažką krimtai.

Jis daugiau nei kramsnojo. Gėrė jos saldumą ant pietų stalo. Ji maldavo liautis, paprašė, kad nuneštų ją į lovą, tvirtino, jog kojos per silpnos ir neišlaikys. O vos atsidūrusi ten padarė jį labai laimingu vyru.

Lijamas ilgėjosi Obrės. Įžūlaus nepagarbaus humoro, raminančio balso, seksualesnio už nuodėmę kūno ir nepaprastai skanių lūpų. Prasižiojo kažką sakyti, bet užsičiaupė netaręs nė žodžio. Jų santykių taisyklės draudė tokius prisipažinimus. Jau nekalbant apie ateities planus. Jie turi tik šias akimirkas.

Ir su tuo jis sutiko. Beveik.

– Jei turėsiu progą, paskambinsiu iš Kolorado. Jeigu ne, duosiu apie save žinoti, kai grįšiu. Ar mes susitiksim sekmadienio vakare?

– Lauksiu tavęs.

Lijamas nusišypsojo.

– Lijamai, aš… Pasiilgsiu mūsų vakarų.

Jo širdis pašoko krūtinėje.

– Ir aš.

– Pasilinksmink.

– Pasistengsiu.

Jis tikrai pasistengs, nes pareiga draugui ir jo šeimai reikalavo, kad atsiduotų visu šimtu procentu. O Lijamas visada atlikdavo savo pareigą.