Читать книгу Eliotų dinastija. Ketvirta knyga - Maureen Child - Страница 9

– Esi viena ar yra ir tas banditas?

Išgirdus telefono ragelyje žemą, šiek tiek prikimusį balsą Obrės širdis apmirė.

– Lijamai.

Spausdama prie krūtinės paklodę ir taip gniauždama telefono ragelį, kad net skaudėjo pirštus, ji nušliaužė į dešinį lovos kampą. Tada prisiminė klausimą.

– Ne tavo reikalas.

– Tu tikrai viena.

– Šito nesakiau. – Obrė nusibraukė nuo akių plaukus ir pašnairavo į laikrodį. – Dabar vidurnaktis. Ko nori?

– Noriu pasakyti, kad šįvakar gražiai atrodei.

Obrei pritrūko oro. Telefonas išslydo. Ji negrabiai pridėjo jį vėl prie ausies.

– Ačiū. Triša taip pat gražiai atrodė.

Išgirdusi savo balse pavydo gaidelę Obrė susigūžė.

– Tikrai? Nepastebėjau.

Jis kalbėjo nerūpestingu tonu ir Obrė norėjo juo tikėti, bet juk atėjo su moterimi, kuri išdrįso perduoti jam savo telefono numerį, kai Obrė stovėjo vos už kelių žingsnių.

– Lijamai, be reikalo paskambinai.

– Norėjai, kad pasakyčiau, jog gražiai atrodei kartu su savo sarginiu šunimi pašonėje, pasiruošusiu savo žiedu praskelti man makaulę?

– Tu girtas?

Balse jautėsi nuovargis, bet Lijamas buvo blaivus.

– Be vyno, per tą netikusią vakarienę neišgėriau nė lašo. Niekaip negaliu užmigti.

Šis jausmas buvo pažįstamas Obrei.

– Tai nusprendei paskambinti ir mane pažadinti?

– O ar pažadinau?

– Ar pažadinai? – Galėtų pameluoti, pasakyti, kad kietai miegojo. Bet pasakė tiesą. – Ne.

Ji šmurkštelėjo po antklode ir padėjo galvą ant pagalvės. Neturėtų kamantinėti, bet lūpos neklausė.

– Kodėl negali užmigti?

Iš telefono ragelio atsklido sunkus kvėpavimas ir paklodžių šnaresys. Obrė užsimerkė. Prisiminė milžinišką lovą ir klūpantį nuogą Lijamą. Tada atsimerkė ir uždegė šviesą. Tamsoje klausyti duslaus Lijamo balso ir prisiminti jo nuogą kūną – nepakeliama. Ji juk norėjo užmigti.

– Galvojau apie tave. Apie pirmadienio popietę.

Reikia tikėtis, kad širdis atlaikys tokias sumanias jo atakas. Obrės pirštai suspaudė antklodę. Ji prikando lūpą.

– Buvo gera.

– Gera? – netikėdama užsikirto Obrė.

Tylus juokas privertė ją krūptelėti.

– Geriau nei gerai. Nuostabu.

Obrė nusišypsojo.

– Jau panašiau.

– Neįtikėtina. Stebuklinga. Nepaprasta.

Ji išgirdo juoko gaideles ir vėl kažkokį šnaresį.

– Ir siaubingai gaila, kad to negalime pakartoti.

Išgirdus, kaip rimtai ir aiškiai jis ištarė pastarąją frazę, šypsenėlė dingo Obrei nuo veido.

– Negalime.

– Taigi. Bet man tai nepatinka.

Obrei irgi nepatiko.

– Ir man.

Tyla tęsėsi lygiai dvylika širdies dūžių.

– Labanakt, Obre. Saldžių sapnų.

– Tau irgi Lijamai. Saldžių sapnų.

Ji pakabino ragelį, išjungė šviesą, persirito į savo lovos pusę ir užsidengė burną.

Bjaurus skambutis. Tai kodėl ji šypsojosi?

Nebuvo nė kalbos, kad vėl galėtų susitikti su Lijamu. Jei tai įvyktų, tėvas tikėtųsi, kad ji išgaus kokią nors informaciją apie Eliotų leidybos korporaciją, o ji negali pakęsti dvigubo žaidimo. Tėvas jau ganėtinai pyko, kai per pietus su Lijamu ji nesužinojo nieko naudingo. Ne, Metju Holtas nešaukė. Jis niekada nešaukdavo. Tik tyliai pažiūrėjo į ją tuo įdėmiu žvilgsniu, kurį ji taip gerai pažinojo.

Daugiau negalėjo nuvilti tėvo. Nusiplūkė stengdamasi būti tokia darbuotoja ir dukra, kokia jis galėtų didžiuotis, bet nepavyko. Jautėsi skolinga tėvui už tai, kad jis, nors ir nenoriai, ją pasiėmė. Skirdamasis su motina tėvas nenorėjo globos. Nenorėjo ir tada, kai pašlemėkas patėvis įšliaužė į jos lovą ir pasisiūlė palaikyti draugiją, kol motina išvykusi iš miesto.

Obrė girdėjo, kaip tėvas ginčijosi su Džeine, kai ši atskleidė tą baisią paslaptį. Jo baubimas skverbėsi pro uždaras kabineto duris.

– Ką po, galais, darysiu su paaugle?

Džeinės atsakymo Obrė negirdėjo. Tiesą sakant, ji keletą valandų iš tėvų nesulaukė jokių žinių. Pagaliau motina įsiveržė į Metju Holto kabinetą su visais Obrės daiktais, nutrenkė juos ant žemės ir žybtelėjusi į Obrę akimis pasakė:

– Matai, ką padarei apsimelavusi.

Ir išėjo.

Pamela Holt Kurtis nenorėjo žinoti Obrės versijos. Ji nusprendė tikėti savo jaunojo vyro pasakojimu. Šis tvirtino, kad Obrė pati pasikvietė jį į savo kambarį, o prieš tai jau kelias savaites su juo flirtavo.

Obrės motina nebenorėjo jos matyti, o tėvas išvis niekada nenorėjo.

– Lijamai.

Lijamas sumirksėjo, pakėlė buką žvilgsnį nuo popierių ir įsistebeilijo į žmogų, kuris pabeldęs įėjo pro duris. Keidas Makmenas buvo vyriausiasis Eliotų leidybos korporacijos madų žurnalo Charizma redaktorius ir geras Lijamo draugas. Turbūt geriausias draugas.

– Turi minutėlę?

– Žinoma, Keidai, užeik.

Po ryte įvykusio posėdžio, į kurį buvo susirinkę žurnalų vyriausieji redaktoriai, Lijamo mintys klaidžiojo kažkur kitur, todėl Keidas nesutrukdė. Lijamas jautėsi prislėgtas, kad per posėdį vyravo įtampa – anksčiau būdavo visai smagu.

Šią savaitę jį blaškė mintys apie Obrę. Vos sugebėjo susieti svarbius faktus su skaičiais. Akimirką svarstė, ar nepaklausus Keido, kaip išmesti iš galvos tą moterį, bet šios minties atsisakė. Bičiuliui iki šiol nelabai sekėsi su moterimis, tai patvirtina ir neseniai paskelbtos jo sužadėtuvės.

– Kas atvedė gaidį iš vištidės? – nuskambėjo jų mėgstamas juokelis. Keidas buvo vienas iš kelių vyrų, dirbančių Charizmoje. Ten viešpatavo moterys. Kitas jau būtų atsidūręs po padu. Bet tik ne Keidas.

– Turi sunkumų su moterimi? – paklausė Keidas ir atsisėdo į kėdę priešais.

Nerimas privertė Lijamą išsitiesti.

– Kodėl klausi?

– Skambinau tris kartus, kol atsakei.

Lijamas tylomis nusikeikė. Iš galvos neišėjo šeštadienio vakarėlis ir telefono skambutis, kurio neturėjo būti. Gana kvaila pilti žibalo į ugnį, kurią nori užgesinti.

– Kas yra, Makmenai? Sakyk.

Tiesus pilkų Keido akių žvilgsnis bylojo, kad Lijamo išsisukinėjimas jo neapkvailino.

– Gerai, galime žaisti pagal tavo taisykles. Galiausiai vis tiek turėsi atskleisti kortas.

– Keidai…

– Norėčiau, kad būtum pabrolys per mano ir Džesės vestuves kitą mėnesį.

Džesė atliko praktiką žurnale Charizma ir neseniai visus pribloškė atskleisdama, kad yra tetos Finolos duktė, kurią ji prieš dvidešimt trejus metus buvo priversta atiduoti įvaikinti. Kol Džesė neatskleidė šios šokiruojančios paslapties, Keidas abejojo jos lojalumu ir įtarė esant kito žurnalo šnipe.

Dėl to, kam ištikima Obrė, abejonių nekilo. Lijamas atlošė pečius, bet gumulas gerklėje nepranyko.

– Man bus garbė, Keidai. Vadinasi, turėsiu surengti tau beprotiškai gerą bernvakarį.

– Pritariu tavo sumanymui. Džesės nebus, bet gal apsieikime be nuogų moterų. Į ją vienintelę tenoriu žiūrėti.

– O kaip kiti?

Keidas pasilenkė į priekį, nuleido alkūnes ir suspaudė rankas.

– Norėtum pasikalbėti apie ją?

Apie ją. Keidas turėjo omeny ne Džesę.

– Siūlaisi man duoti patarimą dėl moterų? Praėjusį mėnesį prašei tau tokį duoti.

Keidas prunkštelėjo.

– Kai kurie buvo visai geri.

– Ei, sakiau tau imtis ryžtingų veiksmų.

– Aš tau sakau tą patį. Praėjusį mėnesį plaukiau prieš srovę ir stengiausi, kad manęs neįsuktų meilės sūkurys. Regis, šį mėnesį jame atsidūrei tu pats. Nesipriešink, žmogau. Tegul jis tave įtraukia. Pamatysi, kaip džiaugsies.

Meilė? Tikrai ne. Tik kelios malonios valandos su moterimi. Aistra? O, taip. Nuo aistros jam prasidėjo alergija – peršti dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę.

– Negaliu.

– O kodėl ne?

– Ji… – Velnias. Neketino prasitarti. – Vieninteliai sunkumai, kuriuos turiu, susiję su Eliotų leidybos korporacija. Ta kekšė dėl Patriko ir jo prakeiktų varžybų jau nuo sausio mėnesio yra mano meilužė.

Keidas papurtė galvą.

– Meluoji akis išvertęs, drauguži. Pasakyk, kai norėsi papasakoti. O kol kas žiūrėk, kad būtum laisvas kitą savaitgalį. Šeštadienį Džesės tėvas rengia mums sužadėtuvių vakarėlį Kolorade. Atvažiuok. Nenoriu rančoje būti vienintelis asfalto vaikas.

Lijamas pažvelgė į šūsnį dokumentų ir ataskaitų ant stalo. Kai tiek darbų, būtų beprotybė viską mesti ir skristi į Koloradą, bet gal verta, jei tai padės išmesti iš galvos tą moterį.

– Atvažiuosiu.

– Einu į kavinę. Eisi kartu?

– Ne, reikia pasirūpinti kelione.

Kvailio kelione.

Apsimetusi rami Obrė stovėjo priešais tėvo stalą. Tokia nebuvo. Ir kam šią vėlyvą popietę jis sušaukė susirinkimą?

Teko laukti, kol tėvas peržiūrės žurnalo kopiją. Tikrinti žurnalo korektūrą buvo leidinio vadybininko pareiga, bet tėvas daug laiko praleisdavo žvilgčiodamas kitiems per petį. Ypač per josios. Nuspėdavo visus jos sprendimus, todėl ir kiti darbuotojai elgėsi taip pat. Tėvas tvirtino, kad viršūnės nepasiekė tik todėl, kad leido kitiems atlikti visus purvinus darbelius ir kad nemėgo kitiems perduoti užduočių.

Galų gale Obrė paklausė:

– Skambinai?

Tėvas atidėjo kopiją į šalį. Po ja gulėjo sulenktas laikraštis. Obrės įtampa atslūgo. Suprato, kad tėvas pamatė jos nuotrauką skyrelyje apie visuomenę. Turėtų būti patenkintas. Kartu su Baku Parksu ji padarė, ko prašė tėvas. Juos nemokamai išreklamavo ne tik laikraščiai, bet ir keli žurnalai apie įžymybes.

Bet šypsena tėvo veide nebuvo džiuginanti.

– Per vakarienę sėdėjai šalia Lijamo Elioto. Ką sužinojai?

Obrė vos nekrūptelėjo. Taip, Lijamo veidas nuotraukoje lengvai atpažįstamas. Tikėjosi, kad tėvas nepastebės.

– Hm, nieko. Buvau su Baku. Kalbėjau su juo, ne su Eliotu.

Tiesą sakant, kaip įmanydama stengėsi ignoruoti Lijamą per visą pusėtiną vakarienę ir vėliau klausantis tų migdančių kalbų. Tik pastangos buvo bevaisės. Ji tiksliai užfiksavo kiekvieną Lijamo kūno judesį. O lengviausias vėjelis tvankioje salėje atnešdavo jo tualetinio vandens aromatą. Lyg to dar būtų maža, skambutis šeštadienio naktį tik dar labiau sustiprino aštrius pojūčius. Prisiminus šeštadienį perliejo šilumos banga. Obrė prikando lūpą ir dar kartą pasižadėjo daugiau apie jį nebegalvoti.

Labai lėtai jos tėvas padėjo popierius.

– Nepadarei, ko prašiau, per pietus. Galėjai klaidą ištaisyti per labdaros vakarėlį. Kiek kartų galiu tau kartoti? Niekada nepraleisk progos sužinoti, ką veikia konkurentai.

Obrei pečius užgulė sunki nevykėlės našta.

– Taip, pone, suprantu. Bet Lijamas Eliotas nekalba apie savo kompaniją. Su laužtuvu jo nepražiodysiu. Negaliu…

– Obre, nėra tokio dalyko kaip negaliu. Eliotų leidybos korporacijoje kažkas vyksta. Patrikas Eliotas vadovauja aukščiausios klasės komandai.

Iš vienos ant stalo gulinčios tvarkingos popierių krūvos jis ištraukė lapą su ranka rašytomis pastabomis.

Patriko sūnus Maiklas iš biuro buvo išėjęs daugiau kartų nei tada, kai jo žmonai buvo atliekama chemoterapija. Maiklo vyriausiasis sūnus vadovauja „Pulsui“. Antrasis Patriko sūnus Danielius tapo žurnalo „Snap“ atsakinguoju redaktoriumi ir stojo jaunėlio sūnaus pusėn. Staiga iš kažkur apsireiškė Patriko dukters Finolos palikuonė. Viena iš Elioto anūkių dvynių pabėgo su roko žvaigžde ir leido jos buvusiam jaunikiui susižadėti su jos seserimi.

Tėvas nuleido lapą ir griežtai pažvelgė į Obrę.

– Čia tik nuotrupos iš žurnalų. Jas surinko mano žmonės. Jei tiek daug laivų palieka Elioto uostą, turėtų būti ir audra, kuri drumsčia vandenis. Noriu žinoti, kokia tai audra ir kada žada užgriūti pakrantę. Išsiaiškink.

Obrė apstulbusi spoksojo į tėvą.

– Aš pardavimo viceprezidentė, o ne žurnalistė.

– Tai tiesioginis mano įsakymas, Obre. Pažįsti Lijamą Eliotą. Pasinaudok šiuo ryšiu.

Pasinaudok juo.

– Aš… Aš nemanau, kad man pavyks.

– Neprašiau tavęs manyti ar nemanyti. Imkis darbo. – Įsakmus tėvo tonas reiškė, kad diskusija baigta.

Mano šeimoje jau ir taip pakanka sumaišties. O jei dar pradėčiau susitikinėti su priešo dukra… Obrės galvoje skambėjo Lijamo komentaras. Tėvo nusivylimas viliojo atskleisti šią sensacingą naujieną ir įrodyti, kad nėra visiška nevykėlė. Bet ji – ne Mata Hari, kuri miegodavo su vyrais, o paskui išpasakodavo jų

paslaptis.

– Pažiūrėsiu, ką galiu sužinoti.

Bet antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi. Reklamos pardavimo direktoriai turėjo ryšių su svarbiomis reklamos agentūromis. Ji paprašys, kad jie iškamantinėtų bendrus jų ir Eliotų leidybos korporacijos klientus. Gal kas nors iš reklamos užsakovų pastebėjo, ar pas Eliotus vyksta kas nors bloga. Tada patikrins informaciją ir perduos tėvui. Tada nereikės sakyti, ką Lijamas jai pasakė intymioje aplinkoje.

Prašyti tokių paslaugų jai atrodė nešvarus darbelis.

Tėvas grįžo prie korektūros, be žodžių liepdamas išeiti. Šį gestą ji labai gerai pažinojo. Obrė pasuko į savo kabinetą. Būdavo dienų, kai ji nekentė savo darbo. Ši – viena iš jų. Peržengusi savo kabineto slenkstį Obrė nustebusi sustojo. Ant stalo krištolinėje vazoje puikavosi prašmatni gėlių puokštė.

Rožės ir rausvos Azijos lelijos pripildė patalpą svaiginančio aromato. Kas galėjo atsiųsti puokštę? Gėlių ji gaudavo tik per savo gimtadienį, kai iš pareigos pasveikindavo tėvas. O gimtadienis jau seniai praėjęs. Obrė skubiai prisiartino ir giliai įkvėpė gėlių kvapo. Tada išėmė gausioje žalumoje paskendusį užklijuotą voką, perbraukusi nagu atplėšė ir ištraukė

kortelę.

Gėlių spalva priminė man tavo suknelę, o jų aromatas tave. Dar kartą ačiū už pagalbą perkant paveikslą. L.

Lijamas. Į labdaros vakarėlį ji atėjo apsivilkusi karoliukais puošta rausvo šilko suknele. Obrė prispaudė ranką prie smarkiai plakančios širdies. Pažvelgė į aiškią rašyseną, greitai apėjo stalą ir pasiraususi rankinėje ištraukė vizitinę kortelę, kurią jau norėjo išmesti. Rašysena buvo identiška. Jis pats užrašė šią žinutę, nors galėjo paskambinti ir anonimiškai padiktuoti floristei. Kodėl jai tai svarbu, Obrė nesuprato.

Nemanyk, kad tai kažkas romantiško, Obre. Čia romantikos nėra ir negali būti.

Ką dabar daryti? Gal reikėtų Lijamui elektroniniu paštu padėkoti už gėles? Čia, kur visi gauti ir išsiųsti laiškai saugomi dideliame serveryje, to daryti nedrįso. Galėtų tik namie, iš asmeninio kompiuterio. O gal derėtų išsiųsti mandagų, bet šaltą atsakymą įprastu Jungtinių Valstijų paštu? Gal paskambinti? Bet irgi ne iš čia. Nors gal tai neišmintinga – išgirdus Lijamo balsą jai linko keliai ir silpnėjo ryžtas jam atsispirti.

Stengdamasi užgniaužti šypseną Obrė įsikišo abi korteles į rankinę. Reikia laiko apsispręsti.

Lijamas Eliotas neturi jokios priežasties siųsti jai gėlių.

O ji neturi jokios priežasties džiūgauti jas gavusi.

Kam kankintis? Daryk, kaip ji sakė. Išmesk kelnaites ir šiek tiek pamiegok.

Tačiau Obrės apatinių Lijamas į šiukšliadėžę neišmetė. Gulėjo lovoje ir spoksojo į juodo šilko juosteles savo rankose.

Trūko miego, todėl anksti nuėjo į lovą, norėdamas atsigriebti už praeitas naktis. Kol kas tik vartėsi stengdamasis nugalėti kraują tirštinantį ir odą tempiantį alkį. Nuo apatinių sklido Obrės kvapas. Lijamas sviedė drabužėlį ant naktinio stalelio, išjungė šviesą ir nusisuko. Paklodė prilipo prie įkaitusio kūno. Nuspyrė ją šalin, bet tai negelbėjo. Tada pasikišo ranką po galva, ruošdamasis praleisti dar vieną naktį spoksodamas į lubas.

Ką tokio turi Obrė Holt, kad taip beprotiškai sunku ją pamiršti? Žydras akis? Liauną kūną? Vasaros rožių kvepalus? Ar tai, kad lovoje beveik išvedė jį iš proto? Jei suprastų, kur slypi žavesys, galėtų greičiau išrauti visas mintis apie ją.

Ir kodėl jį visada traukė prie netinkamų moterų? Koledže buvo įsižiūrėjęs pirmakursių konsultantę akademiniais klausimais. Sužinojo, kad ji ištekėjusi, kai jau mėnesį kartu miegojo. Jis iškart nutraukė santykius. Po šio įvykio jautėsi labiau suaugęs, įgijęs išminties ir kur kas atsargesnis. Paskutiniais metais koledže susidėjo su meile nusivylusia moterimi. Bet vėliau ji sugrįžo pas tą bukagalvį, palikdama Lijamą sudaužyta širdimi.

Dėl kažkokios priežasties jis traukė vedusias moteris. Sesuo Bridžita tvirtino, kad tai dėl to, jog jis sugeba klausytis. Po galais. Jam geriausiai sekasi spręsti kitų problemas. Išklauso abi puses, pasveria argumentus ir randa sprendimą. Surasti išeitį – mėgstamiausia jo sritis. Tai lyg atspėti mįslę. Tačiau tik klysdamas išmoko, kad, prieš kviečiant moterį į pasimatymą, reikia sužinoti jos šeimyninę padėtį.

Obrė yra netekėjusi.

Nepradėk, žmogau.

Suskambėjęs telefonas privertė jį krūptelėti, bet kartu ir pradžiugino. Žvilgtelėjo į laikrodį. Vienuolika. Turbūt Keidas skambina. Jis atsiliepė.

– Klausau.

Tyla.

– Klausau, – pakartojo Lijamas.

– Lijamai.

Išgirdus tylų balsą jo širdis ėmė plakti greičiau.

– Obre!

– Atsiprašau, kad taip vėlai skambinu. Pažadinau?

– Ne.

– Dėkoju už gėles. Jos labai gražios, – Obrė paskubom išbėrė žodžius, lyg būtų repetavusi.

– Nėra už ką. Gėlės man priminė tave.

– Neturėtum taip kalbėti.

– Turbūt neturėčiau.

Tuo galima neabejoti. Neturėjo prisiminti Obrės, kai bėgant rytinį krosą akys užkliuvo už puokščių floristikos salono vitrinoje. Visą savaitę nepajėgė jos pamiršti. Kodėl šis rytas turėjo būti kitoks? Per pietus jis nulėkė į gėlių saloną užsakyti puokštės, nors žadėjo likti darbe ir kartu su Keidu pavalgyti korporacijos kavinėje.

– Na… turiu eiti. Paskambinau… tik padėkoti.

Jis nenorėjo jos paleisti. Paėmė kelnaites, pirštu perbraukė per šilkinę medžiagą.

– Ką veiki?

– Ką?

– Ką dabar veiki?

Lijamas išgirdo švilpiant orą, lyg ji būtų atsidususi į ragelį.

– Ruošiuosi į lovą.

– Aš tave aplenkiau.

– Atsiprašau?

– Esu jau lovoje.

– O Dieve! Ar tu vienas? Gal sutruk…

– Nesirūpink, Obre, nesutrukdei. Esu visai vienas. O tu?

– Ar aš viena? Žinoma… Norėjau pasakyti – taip, viena.

Lijamas nusišypsojo.

– Ką esi apsivilkusi?

– Lijamai, neturėtum… – Jos pasipiktinęs balsas nutrūko.

Jis peržengė ribą. Nenustebtų, jeigu Obrė dabar mestų ragelį.

– Baltus šilkinius naktinius marškinius.

Lijamui prieš akis iškilo vaizdas, jis vos suvaldė dejonę.

– Trumpus ar ilgus?

– Ilgus.

Dar viena pauzė.

– O tu ką tu vilki?

Lijamo širdis ėmė stipriau plakti.

– Nieko, esu tik aš ir tavo kelnaitės.

Ir kas jį patraukė už liežuvio?

– Vilki mano kelnaites?!

Lijamas pašoko lovoje. Skruostai degė iš gėdos.

– Po velnių, ne. Laikau rankoje.

Nuo jos tylaus ir beprotiškai seksualaus juoko per nugarą nubėgo šiurpuliukai.

– Jau susirūpinau.

– Kad galiu apsivilkti moterišką drabužį?

– Taip. Ar kartais taip elgiesi?

Ar Obrė jį erzina?

– Viešpatie, ne.

– Gerai. Nors nesvarbu, juk mes nesusitikinėjame.

– Nesusitikinėjame.

– Man reikia eiti.

Lijamas ieškojo būdų, kaip ją sulaikyti, ir prisiminė žodžius, kuriuos Obrė ištarė per pietus, kai dar nežinojo, kas jis.

– Ar šiandien norėjai rėkdama bėgti iš savo kontoros?

– Taip. Pastaruoju metu pasitaiko tokių dienų.

Lijamas norėjo paklausti, ar Obrė guli lovoje, ar sėdi ant krašto. Bet neišdrįso.

– Man taip pat.

– Apgailestauju.

– Ir aš taip pat.

Šįkart Lijamas norėjo turėti ką nors, kuo galėtų pasikliauti. Anksčiau visas savo bėdas patikėdavo seneliui arba Keidui, bet šiuo metu nė vienas netiko. Senelio planas Lijamui kėlė stresą, o Keidas dirbo Eliotų leidybos korporacijoje ir jau vien dėl to negalėjo pabūti nuodėmklausiu. Lijamas jautėsi lyg kaulas, prie kurio veržiasi gaujos išalkusių šunų. Visi iš jo kažko tikisi – darbuotojai, reklamos užsakovai.

Jis išsižiojo, bet ir vėl užsičiaupė. Obrė dirba varžovams. Tai nesaugu.

– Ar dar galima tikėtis, kad reikalai pasitaisys? – paklausė ji.

– Abejoju. Dirbsiu be pietų pertraukos.

– Gal kitą savaitę bus geriau.

Nebus. Nebent senelis atšauks tas nelemtas varžybas.

– Tikiuosi, kad tau taip pat. Labanakt, Obre. Džiaugiuosi, kad paskambinai.

– Aš taip pat. Labanakt, Lijamai. Nesakau iki, nes nesusitiksime.

– Nesusitiksime. Turbūt…

Kažkodėl ši mintis jį nuvylė.

Lietinga diena turi savų privalumų.

Atšiaurus oras privertė Lijamą atsisakyti įprasto rytinio kroso ir eiti į Eliotų leidybos korporacijos vadovams skirtą sporto salę – vienintelę vietą, kur prieš prasidedant darbo dienai galima sutikti senelį. Norėjo pasikalbėti su Patriku, tad dabar galės ir pasikalbėti akis į akį, ir pasimankštinti.

Patrikas, matyt, jau kuris laikas treniravosi ant bėgimo takelio, nes marškinėliai ties kaklu ir pažastyse buvo permirkę prakaitu. Dar tik pusė šešių. Senelis pradėjo anksti. Televizorių ekranai priešais, kaip paprastai, rodė CNN kanalą.

Lijamas tikėjosi, kad sulaukęs septyniasdešimt septynerių bus toks pat stiprus tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kita vertus, gal senelis jau silpsta. Jo atsistatydinimo atrankos procesas – nelabai išmintingas žingsnis.

Lijamas žengė ant bėgimo takelio šalia Patriko, kaip tuziną kartų buvo daręs. Laimei, čia buvo tik juodu.

– Labas rytas, Patrikai.

– Sveikas, Lijamai.

Patrikas nesulėtino žingsnio. Lijamas pasiekė optimalų savo greitį. Kai raumenys apšilo, jis nusprendė pradėti kalbą apie tai, kas neleido užmigti naktį.

Aišku, nieku gyvu nekalbės su seneliu apie santykius su Obre Holt.

– Tavo paskelbtos varžytuvės skaldo Eliotų kompaniją. Turi jas užbaigti.

– Dar ne laikas.

– Vakarykštis posėdis buvo tikros kautynės.

– Vėliau kompanija bus tik stipresnė, – įsitikinęs ištarė Patrikas. O gal čia kalbėjo jo užsispyrimas ir išdidumas?

Lijamas pabandė atpalaiduoti kumščius.

– Jeigu neišsilakstys darbuotojai. Patrikai, galėtume kovoti su priešu, o ne kautis vieni su kitais. Tik laiko klausimas, kada mūsų reklamos užsakovai sužinos apie vaidus.

Patrikas piktai pasižiūrėjo į Lijamą.

– Mūsų priešas – Holtas.

Lijamui staiga sudiegė sprandą.

– Jis nėra vienintelis mūsų varžovas.

– Tavo senelė parodė man nuotrauką laikraštyje. Kokia apmaudi klaida, kad administratorė pasodino tave šalia Holto dukters.

Jeigu Patrikas sužinotų, kad ši klaida Lijamui kainavo penkiasdešimt dolerių, tikrai įtūžtų. Įvaizdis Patrikui Eliotui buvo viskas, o bendravimo su priešu niekada netoleravo. Lijamas nieko neatsakė, tik pagreitino žingsnį ir nukreipė dėmesį į CNN.

Po kelių minučių Patrikas išjungė bėgimo takelį. Lijamas padarė tą patį, nors ir nenubėgo įprastos distancijos.

– Patrikai, nežinau, ar šeimyniniai santykiai ištvers šias varžytuves. Lupam vienas kitam širdis. Persigalvok. Prašau.

– Nurodžiau kelią. Ir eisiu juo iki galo.

Baltu rankšluosčiu, ant kurio buvo Eliotų leidybos korporacijos logotipas, Patrikas nusišluostė nuo veido prakaitą.

– Nesvarbu, kiek tai kainuos?

– Nesvarbu, kiek kainuos.

– Darai klaidą.

– Aš taip nemanau, sūnau, galiu lažintis iš kompanijos.

– Gerai, nes tai jau padarei. Tikiuosi, neteks gailėtis.

Norėdamas nuslopinti įtampą Lijamas nusistatė didelį greitį ir vėl ėmė bėgti.

– Jūsų pietūs.

Lijamas atitraukė žvilgsnį nuo skaičiuoklės. Jis nieko neužsakinėjo. Turbūt Ana, asistentė, užsakė.

– Ačiū, Ana, padėk čia. Imsiuos, kai tik baigsiu darbą.

Asistentė pastatė krepšį ant stalo krašto. Ernio baro ženklas ant čekio patraukė Lijamo dėmesį ir sudrumstė mintis. Niekas iš bendradarbių nežino, kad jis ten lankosi. Tyčia nesakė.

– Ar galėtum išėjusi uždaryti duris?

Ana nustebusi pakėlė antakius. Lijamas niekada neužsidarydavo kabinete, nebent per kokį itin svarbų susitikimą.

– Žinoma.

Vos užsitrenkė skląstis, jis nustūmė į šalį popierius ir paėmė krepšį su pritvirtintu čekiu. Sumuštinis su mėsa. Pats mėgstamiausias. Ir niekas šiame pastate to nežino.

Kai atplėšė užlenktą dangtį ir išėmė įprastą dėžutę iš polistireno, Lijamo širdis sudunksėjo. Ant dėžutės prisegtas raštelis buvo neįprastas. Jis nuplėšė.

Apgailestauju, kad turi dirbti be pietų pertraukos. Skanaus. O.

Obrė atsiuntė jam pietus.

Nežinojo, kaip suprasti šį jos gestą, bet buvo beprotiškai tikras, kad neturėtų šypsotis. Pabandė užgniaužti šypseną, bet nepavyko. Kai darbe tokia įtampa, jo ir Obrės slaptas žaidimas – vienas malonumas. Draudžiamas malonumas. Viena ranka jis paėmė telefono ragelį, kita siektelėjo piniginės, ketindamas susirasti jos telefono numerį, paskambinti ir padėkoti. Bet ragelį padėjo, o piniginę vėl įsikišo į kišenę.

Negalėjo skambinti iš čia. Paskambins vakare.

Kai abu bus vieni.