Читать книгу Eliotų dinastija. Ketvirta knyga - Maureen Child - Страница 8

Bare Obrė Lijamą pavadino įspūdingu blondinu pūpsančiais raumenimis. Šis apibūdinimas nebetiko šalia jos gulinčiam vyrui. Raumenis Lijamas buvo išlavinęs ne sėdėdamas prie stalo. Jis sportavo.

Obrė perbraukė ranka per jo pašiurpusias blauzdas ir šlaunis. Stumtelėjo jį už klubų, kad atsisėstų, bet vos tik palietė pilkų garbanų raizginį pilvo apačioje, ilgas kietas penis krūptelėjo. Išskėtęs kelius, bet varžomas ties kulkšnimis nusmukusių trumpikių, Lijamas atsisėdo. Obrė pasilenkė į priekį norėdama jo paragauti, bet kraujas, pulsuojantis venomis, ragino nebegaišti. Ji matė įsitempusias Lijamo kaklo sausgysles ir suprato, kad jis, kaip ir ji, balansavo ant susivaldymo ribos.

Greitai nuavusi jam batus, numovusi kojines ir trumpikes numetė į šalį ir įsikibusi jam į šlaunis pakilo ir atsistojo priešais jį. Iš Lijamo akių sklindantis geismas degino it verdantis aliejus. Tačiau šis jausmas buvo malonus. Ir labai jaudino. Anksčiau ji to nebuvo patyrusi.

Jis paėmė ją už rankų, kutendamas liežuviu erotiškai pabučiavo į abu delnus ir uždėjo jos rankas sau ant pečių. Glotni jo oda įsitempė. Obrė nužvelgė visus jo iškilimus ir įdubimus ir pataršė auksinius plaukelius ant krūtinės.

Karštos Lijamo lūpos susirado vieną krūtį, įgudę pirštai erzino kitą. Kai jis taip ja mėgavosi, kai taip lietė ir glamonėjo, Obrė nebesijautė nevisavertė ar nemoteriška. Nors ką tik Lijamas suteikė jai kvapą gniaužiantį malonumą, jos kūnas vėl įsitempė trokšdamas daugiau.

– Prašau, Lijamai, nebegaliu laukti…

Vyras pakėlė galvą ir jų žvilgsniai susitiko. Jis ištiesė ranką, atitraukė naktinio stalelio stalčių ir išėmė kvadratinį paketėlį.

Prezervatyvas. Ji buvo pamiršusi. Tai visai jai nebūdinga. Kita vertus, viskas, kas šiandien vyko, jai buvo nauja. Obrė niekada nebuvo atsidavusi akimirkos geismui, niekada neperžengė intymumo ribos su beveik nepažįstamu vyru.

Lijamas iš lėto pakilo, lūpomis slysdamas įkaitusia jos oda. Kelias nepakeliamas akimirkas jo karštas penis sustojo prie jos bambos, tada jis pasilenkė ir dantimis atplėšė pakelį.

Obrė glostė jam nugarą, liemenį, tvirtus sėdmenis, jos rankos slinko į priekį, pirštais užčiuopė penį, apglėbė po juo esantį svorį. Tada nykščiu surado glotnų galiuką ir paglostė šilkinę odą.

Lijamas sunkiai iškvėpė pro sukąstus dantis, tyliai nusikeikė ir galiausiai išspaudė:

– Gana.

Jis atstūmė jos rankas ir užsimovė prezervatyvą. Obrė atsigulė ant šviesiai rausvos paklodės ir pakėlė ranką, kviesdama jį į savo glėbį. Nuo Lijamo svorio įdubo čiužinys. Bandydamas įsitaisyti jis įkaitusiomis, šiek tiek šiurkščiomis rankomis apglėbė jos sėdmenis ir kilstelėjo. Obrė sulaikė kvėpavimą, o jis panėrė į ją giliai ir energingai. Oras išsiveržė jai iš plaučių.

Jis atsitraukė ir vėl įėjo vidun. Paskui vėl ir vėl – Obrė išsilenkė, ištiesė rankas ir apsivijo jį už kaklo, traukdama arčiau. Lijamas atsirėmė rankomis šalia jos galvos. Degančių mėlynų akių žvilgsnis susitiko su jos žvilgsniu, raumenys įsitempė, jis lėtai kilo ir leidosi žemyn, krūtinės plaukeliai lietė krūtis. Jo kvėpavimas pašiaušė gležnus plaukelius ant jos kaklo ir pagaliau – pagaliau jie įsisiurbė vienas kitam į lūpas. Viena koja ji apžergė jį per klubus ir, kiekvienąkart jam atitolus, vis traukė prie savęs, skubindama judėti greičiau ir skverbtis giliau. Visa įsitempusi Obrė skubėjo į dar vieną viršūnę.

Ekstazė užgriuvo stipriai ir greitai. Supurtė ir atėmė kvapą. Obrė atmetė galvą ir sušuko. Lijamas trūktelėjo, sudejavo, jo kūnu nuvilnijo orgazmas.

Sunkiai kvėpuodamas jis susmuko ant alkūnių ir panardino galvą į paklodes. Obrė perbraukė jam per nugarą ir Lijamas suvirpėjo. Jo svoris, kūno karštis apsiautė ją lyg jausmingas kokonas. Šypsena pražydo merginos lūpose, ji pasijuto be galo patenkinta, akių vokai, rankos ir kojos apsunko. Užliejo palaima.

Palengva širdies ritmas ir kvėpavimas sulėtėjo. Staiga jos sąmonė prabudo lyg perliejus lediniu vandeniu, geismo migla išsisklaidė.

Ką ji padarė?

Įviliojo priešą į lovą. Ir vėl nuvils tėvą, nes dabar, kai pasimylėjo su Lijamu, išduoti jo nebegalės.

Gulėdama po Lijamu Obrė įsitempė ir įsirėmė jam į pečius. Jis prisivertė pajudinti atsipalaidavusius raumenis ir nusirito nuo jos, nenoriai išsilaisvindamas iš slidaus jos kūno karščio.

Obrė prispaudė pirštą prie tarpuakio. Jau gailėjosi, kad pasidavė silpnumo akimirkai. Putlios, nuo bučinių paburkusios jos lūpos sustingo.

Lijamui sutraukė skrandį, kai suvokė, ką padarė.

– To neturėjo nutikti, – tarė Obrė siekdama antklodės. Susivyniojo į ją ir pasitraukė į kitą lovos kraštą.

– Turbūt ne.

Negali būti jokių turbūt. Visa tai, kas nutiko šią popietę – klaida. Ir abu tai suprato. Dar vienas įrodymas, kad jis turi nelemtą gebėjimą pasirinkti netinkamą moterį.

– Man reikia eiti. – Viena ranka spausdama antklodę, kita Obrė stengėsi pasiekti sijoną. Tik antklodė skyrė ją nuo tikslo, atrodė, kad mergina nenori, jog Lijamas pamatytų ją nuogą. Juokinga, nes ant savo lūpų jis vis dar jaučia jos skonį.

Lijamas pakėlė sijoną, padavė Obrei ir ranka persibraukė per plaukus.

– Obre…

Nežiūrėdama į jį Obrė iškėlė ranką lyg koks kelių patrulis.

– Liaukis. Nereikia postringauti, kai šaukštai po pietų.

Ką jis galėjo pasakyti? Šie santykiai neturi ateities. Pirmą kartą gyvenime Lijamui tai nepatiko. Iki šiol panašiose situacijose lemiamą žodį tardavo jis.

Vyras atlošė įsitempusius pečius. Viskuo kalti tie nauji spindintys papuošalai Eliotų leidybos korporacijoje. Atrodė, kad sužadėtuvių ir jungtuvių žiedai plinta kaip virusai – jie visai netikėtai sužibėdavo ant bendradarbių, ypač Eliotų šeimos narių pirštų. Savo nelemtomis varžytuvėmis senelis gal ir norėjo padidinti produktyvumą, bet pasiekė tik vieno – darbuotojų mažėjo, mezgėsi meilės romanai.

– Gal norėtum pirma nueiti į dušą?

– Ne. Ne, man reikia eiti. – Ilgomis grakščiomis kojomis ji įsliuogė į sijoną ir užsitraukė jį ant apvalaus, standaus nuogo užpakaliuko. Tai matant Lijamo pulsas vėl pagreitėjo, pilvo raumenys įsitempė.

– Ar galiu iškviesti tau taksi?

Sukryžiavusi rankas ant krūtinės Obrė įsispyrė į batelius ir nėrė pro miegamojo duris.

– Ačiū, nereikia.

Lijamas užsimovė kelnes, įsmuko į vonios kambarį išmesti sargio ir nusekė paskui ją į svetainę. Obrė apsivilko palaidinę, užsimetė švarkelį, čiupo rankinę, paskui portfelį ir negaišdama laiko pasuko durų link. Ji nė nepažvelgė į jį. Tai žeidė.

– Obre, palauk! – Lijamas įsirėmė ranka į duris, neleisdamas atidaryti.

Mergina sustojo įsitvėrusi durų rankenos. Stovėjo sustingusi ir nuleidusi smakrą, tarsi būtų norėjusi pasislėpti nuo to, kas ką tik įvyko.

Lijamas jautėsi taip, tarsi juo būtų pasinaudota.

Jis giliai atsikvėpė. Plaučiai prisipildė Obrės kvapo – svaiginantis gėlių aromatas susimaišė su karšto sekso dvelksmu. Lijamas sunkiai nugalėjo neįprastą norą paglostyti susivėlusius Obrės plaukus ir išlyginti švarkelio apykaklę.

– Mes saugojomės, neturėtų kilti kokių rūpesčių, bet jeigu tau ko nors prireiktų, turi mano telefono numerius.

Obrė atsisuko ir sutiko jo žvilgsnį. Merginos akyse spindėjo panika ir apgailestavimas.

– Aš neskambinsiu, Lijamai. Negaliu.

– Taip, turbūt taip geriau. Mano šeimoje jau ir taip pakanka sumaišties. O jei dar pradėčiau romaną su priešo dukra…

Obrei atvipo žandikaulis. Akimirką atrodė, kad ji įsižeidė.

– Priešo? Tai štai kas tau yra mano tėvas?

Lijamas prakeikė savo palaidą liežuvį.

– Metju Holtas ir mano senelis kelis kartus stipriai susiėmė. Holtų ir Eliotų kompanijos ne visada sutaria, kaip reikėtų tvarkyti reikalus.

– Nesutaria, tu teisus. Tikiuosi, paveikslas tavo mamai patiks. Sudie, Lijamai. – Obrė trūktelėjo duris ir išėjusi tyliai uždarė.

Lijamas stuktelėjo kakta į staktą ir lėtai atsisukęs pažvelgė į paveikslą. Kur buvo jo protas? To neturėjo įvykti. Jam reikėjo išeiti iš baro tą pačią minutę, kai tik Obrė ėmė jį tardyti. Nereikėjo imti jos su savimi į galeriją, juo labiau – vežtis namo. Ir kam kvietėsi ją į lovą? Seksas su Obre – pats puikiausias per visą jo gyvenimą. Vis dėlto nėra jokios vilties vėl viską pasikartoti.

Tyliai keikdamasis jis įėjo į miegamąjį. Obrės kvapas buvo įsigėręs į odą ir tvyrojo kambaryje. Lijamas nusprendė išnaikinti visus tos moters pėdsakus. Nutraukė patalynę ir įmetė į skalbinių pintinę, kad namų tvarkytoja galėtų išskalbti. Staiga žvilgsnis užkliuvo už laikrodžio.

Prakeikimas! Nepaskambino į darbą pasakyti, kad po susitikimo per pietus nebegrįš. Taip nutiko pirmą kartą. Darbo Lijamas niekada neapleisdavo. Velnias, pastaruosius devynis mėnesius beveik gyveno Eliotų leidybos korporacijos pastate. Jis pasuko prie telefono ant naktinio stalelio. Kažkoks juodas daiktas, kyšantis iš po lovos, privertė sustoti. Pasilenkęs ištraukė Obrės kelnaites. Kraujas ėmė pulsuoti gyslomis triskart greičiau. Reikėtų grąžinti. Bet kaip?

Paštu? Ne, netikusi mintis.

Perduoti asmeniškai? Taip pat ne. Tai būtų tas pats, kaip žengti tiesiai į ugnį. Negalėjo rizikuoti, kad šeima, o ypač senelis, kuriam įvaizdis buvo viskas, sužinotų, kas šiandien nutiko.

Keletą sekundžių Lijamas spoksojo į ant piršto siūbuojantį juodo šilko gabalėlį, tada sugniaužė saujoje ir įmetė į naktinio stalelio stalčių. Obrės jis niekada neturės, bet gali išlaikyti prisiminimus apie ją. Likęs vienas galės prisiminti šią pašėlusią popietę ir fantazuoti.

– Džiaugiuosi, kad vėl esi namie, mama. Atsinešiau šampano, atšvęskime.

Lijamas pastatė butelį ant kavos stalelio svetainėje, šeimos rausvojo smiltakmenio name, ir pasilenkė virš fotelio pabučiuoti mamos. Ji atrodė gyvybingesnė nei prieš dvi savaites, kai jis lankėsi Potvyniuose. Skruostai nebebuvo taip vaiduokliškai įdubę. Iš po šalikėlio, kurį buvo užsirišusi ant galvos, buvo matyti ataugusios tamsesnių nei anksčiau plaukų sruogos.

Lijamas sveikindamasis linktelėjo tėvui. Jie niekada nebuvo artimi. Kai sūnus buvo mažas, Maiklas Eliotas pernelyg daug laiko praleisdavo darbe. Lijamui teko glaustis prie senelio, o paaugus – prie auklėtojų ir mokytojų.

– Tu ir vėl ne tuščiomis. Ačiū. – Karen Eliot patraukė kojas ir papureno pagalves. – Sėskis, Lijamai. Gera vėl būti namie. Tavo senelių vila – puiki vieta atgauti jėgas, bet man jau metas pradėti gyventi pilnavertį gyvenimą. Jūs visi per ilgai jaudinotės ir šokinėjote apie mane.

– Man tai teikia malonumą, mama. Turiu tau staigmeną. – Nekreipdamas dėmesio į jos: ką tu, nereikėjo, Lijamas atnešė iš prieškambario paveikslą ir pastatė ant sofos. – Tėti, gal galėtum man padėti?

– Žinoma, – tėvas žengtelėjo į priekį.

Tėvo padedamas Lijamas nuėmė popierių. Į galvą lindo prisiminimai, kaip vakar tą patį darė su Obre. Jis stipriai sučiaupė lūpas ir sąmoningai stengėsi apie tai negalvoti. Sekėsi prastai.

Motina aiktelėjo, ir tai buvo atpildas už tas kelias savaites, kai jis skambino kone į visas galerijas šalies šiaurės rytuose, stengėsi įsiteikti galerijų savininkams, ir galiausiai už Džildai Reins parašytą laišką, išsiųstą kartu su nuotrauka, kurioje Karen grožisi vienu iš medicinos centre kabančių Džildos paveikslų. Lijamui buvo be galo malonu matyti, kaip nušvito motinos veidas, o akyse suspindėjo laimės ašaros.

Karen nusišypsojo sūnui.

– Juk Džilda Reins niekada nieko neparduoda. Dovanoja ligoninėms, bet niekada neparduoda. Kaip tau pavyko ją įtikinti?

Lijamas gūžtelėjo pečiais.

– Parašiau jai laišką ir pasakiau, kad man reikia dovanos vienai ypatingai poniai.

– Nemeilikauk man, Lijamai Eliotai, – atsakė motina ir mostelėjo ranka, bet jos skruostai nuraudo iš pasitenkinimo.

Lijamas, žinoma, nepaminėjo, kad dailininkė greičiausiai nebūtų pardavusi paveikslo, jeigu kartu nebūtų buvę Obrės. Ji jau ketino atsisakyti, bet Obrė pasakė, kad kaip tik tokio paveikslo ir reikia Lijamo mamai. Lijamas tai suprato, nes tuo metu kaip tik stebėjo Džildą Reins, o ne jos kūrinį.

Jis nujautė, kad vos pažvelgęs į paveikslą turėjo suprasti, kodėl dailininkė iš savo kolekcijos parinko būtent šį meno kūrinį ir kokia giluminė jo prasmė. Kadangi nesuprato, Džildos atsakymas buvo vienareikšmis – neparduos. O štai Obrei dailininkė iškart pajuto simpatiją, ir tik jos pažadas paaiškinti, ką slepia nutapytas vijoklis, pakeitė Džildos nuomonę. Visiškai aišku – jeigu ne Obrė Holt, jis būtų išėjęs tuščiomis rankomis. Jautėsi jai skolingas. Net galerijos vadybininkė, slapčia įbrukusi jam savo telefono numerį, pašnibždėjo, kad yra be galo nustebusi, jog jam pavyko nupirkti paveikslą. Bet šiuo numeriu Lijamas neketino skambinti.

Motina atsitraukė nuo pagalvėlių ir palinkusi į priekį palietė paveikslo rėmą.

– Gražu. Labai gražu.

Staiga apsipylusi ašaromis ji prispaudė drebančius pirštus prie lūpų. Šįkart tai buvo daugiau nei laimės ašaros. Lijamas bejėgis stovėjo greta, o Maiklas puolė prie Karen, apkabino ir priglaudė jos galvą sau prie krūtinės. Ar jausminga motinos reakcija turi ką nors bendra su tuo, ką Obrė kalbėjo apie paveikslą? Lijamo ausys degė, jis sutrikęs nusisuko. Jeigu taip, tikriausiai reikėtų tėvus palikti vienus.

Atrėmęs paveikslą į sofos atlošą jis susikišo rankas į kišenes, nuėjo į kitą kambario pusę ir pažvelgė pro langą į Bruklino aukštumas, kuriose užaugo. Kol čia gyveno, beveik nekreipė dėmesio į gerai prižiūrimus XIX amžiaus rausvojo smiltakmenio namus, išsirikiavusius palei šešėliuose skendinčią gatvę, plačius šaligatvius ar dekoratyvius puošybos elementus iš geležies. Nevertino, kad traukiniu greitai gali nuvykti iki Taimzo aikštės, Konailendo ar Šėjos beisbolo stadiono pasižiūrėti Mets rungtynių.

Lijamą slėgė šeimos lūkesčiai, jo mintys klajojo visai kitur. Jis troško keliauti. Tyrinėti. Jo senelis buvo Eliotų leidybos korporacijos, vieno didžiausių ir sėkmingiausių žurnalų konglomeratų pasaulyje, savininkas. Kiek siekė Lijamo atmintis, buvo savaime suprantama, kad visi šeimos nariai turi dirbti korporacijoje ir čia siekti karjeros. Iš čia Lijamas neišsikėlė net tada, kai įstojo į koledžą. Jis važinėdavo į Kolumbijos universitetą vakarinėje Manhatano dalyje, Eliotų kompanijoje atliko praktiką ir sunkiai dirbo, kopdamas karjeros laiptais.

Lijamas nemėgo sumaišties. Buvo antras sūnus šeimoje, atliko taikdario vaidmenį ir niekam nekėlė rūpesčių.

Iki vakar dienos. Jei paaiškėtų, kas nutiko vakar, neišbristų iš bėdų.

– Norėčiau, kad jis kabotų mūsų miegamajame, – Lijamo mintis pertraukė motinos balsas.

– Tik parodyk kur, – paslaugiai tarė tėvas. – Ar galėtum man padėti, sūnau?

– Žinoma.

Su paveikslu rankose Lijamas nuėjo paskui tėvus į miegamąjį. Tėvas padėjo motinai atsisėsti ant suolo prie lovos galo. Karen apžvelgė kambarį ir tarė:

– Tegul jis kabo ten, kad matyčiau iškart prabudusi ir vakare, prieš išjungdama šviesą.

PDI – per daug informacijos, – Lijamo galvoje suskambėjo Obrės žodžiai ir jis susigūžė. Jis nenorėjo būti tėvų miegamajame, keliančiame mintis apie jų intymų gyvenimą. Tai jų reikalas, Lijamas nenorėjo kištis.

Tėvas nuėmė nuo sienos kabantį peizažą ir jo vietoje pakabino naująjį paveikslą su vijokliu.

– Idealu, – apsidžiaugė motina.

Tėvas apkabino Lijamą per pečius ir linktelėjo paveikslo pusėn:

– Puikiai sugalvojai.

Lijamas žvilgtelėjo į motiną. Suėmusi rankomis smakrą ji šypsodamasi žvelgė į paveikslą. Jis atsisuko į tėvą.

– O ar žinai, ką jis simbolizuoja?

Tėvas sumišęs gūžtelėjo pečiais ir nuleido ranką.

– Tavo motinai labai patiko vienas šios dailininkės paveikslas, kabantis ligoninės fizinės terapijos skyriuje. Paklausiau Renės, kuo ypatinga ta nutapyta gėlė, ir Renė man paaiškino.

Renė buvo socialinė darbuotoja ir Tigano, jaunesniojo Lijamo brolio, sužadėtinė. Juodu susipažino, kai Renei buvo pavesta prižiūrėti, kad Tiganas neterorizuotų ligoninės personalo, besirūpinančio jo motina po abiejų krūtų pašalinimo operacijos.

Lijamas supratingai pažvelgė į tėvą.

– Man irgi reikėjo paaiškinti.

Tėvas nuėjo prie tualetinio stalelio ir sugrįžo su dviem kvietimais paauksuotais kraštais.

– Kad jau aplankei mus, noriu paprašyti vienos paslaugos. Šį savaitgalį rengiamas labdaros vakarėlis. Mudu su tavo motina nusprendėme neiti, bet reikia, kad pasirodytų kas nors iš Eliotų. Šeštadienio vakarą. Turėsi pasirišti juodą kaklaraištį. Be to, tau reikės palydos. Ar gali susirasti merginą?

Lijamas prisiminė žydras Obrės akis. Ne, tik jau ne Obrė. Susiras kokią šeštadienį laisvą merginą, turinčią savo spintoje naują išeiginį kostiumėlį.

– Žinoma.

– Gerai.

– Tai gal atšaldyk šampaną? Aš nulėksiu paimti pietų iš mėgstamiausio mamos restorano, – pasiūlė Lijamas.

Po šimts. Kaip per tokį trumpą laiką rasti merginą? Po senelio pareiškimo sausį jis liovėsi vaikščiojęs į pasimatymus. Bet tai ne tėvų rūpestis. Jeigu jie mano, kad kuris nors iš Eliotų turi dalyvauti vakarėlyje, Lijamas nueis ir atliks savo pareigą – kaip paprastai.

Obrė pažvelgė į šalia stovintį vyrą ir ilgesingai pagalvojo apie lovą, minkštą pagalvę, jaukią antklodę šilkiniu užvalkalu ir vienatvę. Ne apie seksą, nes tada iškart prisimindavo Lijamą Eliotą.

Ji susierzinusi atsiduso ir žvilgtelėjo į deimantais nusagstytą laikroduką. Ar ilgai ištvėrė šį kartą? Mažiau nei prieš valandą prisiekė nebegalvoti apie Lijamą ir tą nuostabią, iš koto verčiančią popietę. Dievulėli, ji tikrai labai silpna. Dėl visko kaltas nuovargis. Jau penkias dienas ji blogai miegojo, nes atsidūrusi lovoje iškart prisimindavo Lijamas. Jis brovėsi į sapnus ir vėlė patalus.

Kad jį kur.

Kitame salės gale Obrė pamatė Trišą Evans. Užplūdo mintys apie aną popietę. Galerijos darbuotoja nežinojo, kad jie ne pora, bet tai nesukliudė jai begėdiškai įbrukti Lijamui savo telefono numerį.

Ragana.

Minia praretėjo ir atpažinusi Trišos palydovą Obrė beveik užspringo šampanu. Lijamas. Ką gi, jis netruko priimti šios tamsiaplaukės pasiūlymo. Obrę užplūdo jausmai. Pyktis? Pavydas? Šiaip ar taip, jų apskritai neturėtų būti. Kaip galima pykti ar pavydėti? Juodu su Lijamu nebuvo ir niekada negalės būti pora.

– Kas ta paukštytė?

– Atsiprašau? – Obrė atsisuko ir pažvelgė į atletišką amerikietiškojo futbolo žaidėją, kuris šįvakar atlydėjo ją į meno dirbinių labdaros vakarėlį. Vienas iš tėvo žurnalų šiuo metu rašė straipsnių seriją apie Baką Parksą ir jo atsistatydinimą iš Nacionalinės futbolo lygos. Tėvas pasiūlė jai vakarėlyje pasirodyti su Baku ir taip sukelti šiokį tokį šurmulį.

– Tamsiaplaukė permatoma raudona suknele. Spoksai į ją lyg norėtum sumalti į miltus.

Teisingai pasakyta.

– Niekas. Nesvarbu.

Tuo metu Lijamas atsisuko. Jo žvilgsnis iš kito salės galo įsmigo į Obrę ir jai užgniaužė kvapą. Su smokingu jis atrodė nepakartojamai. Elegantiškas. Seksualus. Tarsi nuo žurnalo virželio.

– Dabar suprantu.

Obrė sumirksėjo ir nusisuko nuo Lijamo. Bet žiūrėti kur nors kitur nebuvo taip lengva. Bako akyse ji pamatė užuojautą.

– Ką supranti?

– Tau rūpi ne ji, o jis.

Nejaugi ji kiaurai permatoma?

– Klysti. Tai Eliotų leidybos korporacijos finansinių reikalų vykdytojas. Ta kompanija – didžiausia mūsų konkurentė. Tas vyras negali man patikti.

Bakas šyptelėjo ir palenkė galvą.

– Ką bandai apgauti, Obre?

Bakas buvo aukštas, tvirtas, nuovokus ir linksmas vaikinas. Maloniai kvepėjo, o pagal užsakymą pasiūtas kostiumas gulėjo it nulietas. Ir kodėl ji nesusižavėjo šiuo vyru? Tiesiog negalėjo. Širdis nepradėdavo plakti greičiau, kai Bakas tardavo jos vardą, delnai nesuprakaituodavo, kai jis į ją žiūrėdavo, papilvėje neimdavo plazdėti drugeliai, kai netyčia paliesdavo vienas kitą. Regis, Bakas jautėsi taip pat.

Staiga Bako akyse įsižiebė šelmiškos ugnelės.

– Gal nori, kad jam būtų apie ką pamąstyti? Vyrukas artinasi prie mūsų.

Obrės širdis apmirė, paskui ėmė plakti kaip pašėlusi.

– Artinasi?

– Taip. Galėčiau tave pabučiuoti. Ilgai ir lėtai. Pasistengčiau, kad bučinys atrodytų tikrai karštas. Reikia jį paerzinti.

Jeigu ne užplūdusi panika, Obrė būtų dėkinga dailiajam futbolininkui už pasiūlymą, bet dabar jai trūko oro. Jeigu jis dabar pabučiuotų, ji tikrai uždustų.

Stambi Bako ranka apsivijo ją per liemenį ir prisitraukė arčiau.

– Paskutinė galimybė, – sušnibždėjo jis.

– Obre! – griežtas Lijamo balsas nutvilkė lyg ugnies blyksnis.

Mergina nurijo seiles ir akimirką delsė, norėdama atgauti išgaravusią drąsą. Nutaisė abejingą šypseną ir atsisuko:

– Labas vakaras, Lijamai, sveika, Triša. Ar patinka vakarėlis?

Vengdama Lijamo žvilgsnio Obrė žvelgė į triumfuojančią Trišą, kuri akiplėšiškai šypsojosi. Bakas spustelėjo Obės liemenį ir ji mintyse pasižadėjo vėliau už tai jam padėkoti. Tuo tarpu Bakas ištiesė ranką ir prisistatė pirma Trišai, o paskui Lijamui:

– Bakas Parksas.

Aiškiai nesitenkinanti viena didele žuvimi, užkibusia ant jos kabliuko, Triša sumirksėjo storai dažytomis blakstienomis, pažvelgė į Baką ir išpyškinusi savo vardą pridūrė kažkokią banalybę apie futbolą. Apkurtinta beprotiško širdies plakimo Obrė beveik nieko negirdėjo.

– Lijamas Eliotas.

Atrodė, kad nuo įtampos ore sublyksėjo žiežirbos, kai vyrai spaudė vienas kitam ranką. Bakas prisitraukė Obrę dar arčiau. Jis buvo ramus kaip belgas.

Obrė pabandė vėl pažvelgti į Lijamą.

– Paveikslas mamai labai patiko, – teištarė jis neįskaitoma veido išraiška.

– Taip ir maniau.

Lijamo lūpos suvirpėjo.

– Mama paprašė, kad pakabinčiau miegamajame. Neklausiau kodėl. Nenoriu žinoti.

Obrės lūpų kampučiai pakilo.

– Taip. Net neabejoju, kad nenori.

Užplūdo prisiminimai, kaip Lijamas ją glamonėjo, bučiavo, kaip paėmė ją, ir šypsenėlė dingo nuo jos lūpų, ėmė virpėti kojos. Reikia nešdintis ar bent jau pasitraukti kuo toliau. Išeiti negalėjo, kol neįvykdė tėvo nurodymų. Šok, plepėk, tegu jus nufotografuoja keli fotografai iš aukštuomenės gyvenimą nušviečiančios spaudos.

– Buvo smagu su jumis pasimatyti, bet pažadėjau Bakui pašokti su juo. Iki.

Obrė įsmeigė akis į garsųjį sportininką ir tylomis meldė ją gelbėti. Laimei, jo protas buvo toks pat miklus kaip ir kojos.

Norėdamas susikeisti vietomis Lijamas paklojo penkiasdešimt dolerių. Turbūt šis poelgis nėra pats protingiausias. Juk pinigus išleido tam, kad galėtų pakankinti save tuo, ko negali turėti.

Jis tyčia delsė, kol Obrė ir jos palydovas atsisės prie didelio apvalaus stalo kartu su kitomis trimis poromis, ir tik tada nusivedė Trišą į jų vietas. Obrė žvilgtelėjo, kai jis atitraukė Trišai kėdę. Žydros akys išsiplėtė ir prisipildė siaubo. Mergina išbalo, nuo veido dingo mandagi šypsena.

Šiaip ne taip nusukusi žvilgsnį į tolį ji sėdėjo tiesi ir sustingusi. Lijamas įsitaisė šalia. Jų pečiai susilietė, kai jis prisitraukė kėdę prie stalo. Lijamas užuodė Obrės kvepalus. Šis aromatas sugrąžino deginančius prisiminimus. Po stalu jis netyčia šlaunimi prisilietė prie Obrės kojos – jį nutvilkė geismas.

Lijamas susikaupęs pristatė Trišą ir save visiems, sėdintiems prie stalo. Tada atsisuko į Obrę ir jos palydovą. Tas griozdas vos nesutraiškė jam rankos. Bet nepavyko. Lijamas nesivaržydamas atsakė jam tuo pačiu.

Tegul Obrė glaudžiasi prie to futbolininko, tai visai ne tavo reikalas.

– Kai ką pas mane palikai, – sušnibždėjo jis.

Merginos skruostus nuplieskė raudonis. Ji ne tik išgirdo, bet ir puikiai prisiminė, ką paliko. Bet ji neatsisuko. Ignoravo Lijamą. O tai siaubingai erzino.

– Nori atsiimti?

– Ne. Išmesk lauk.

Gaudžiančioje nuo pokalbių salėje jos atsakymas buvo vos girdimas.

Lijamas palaukė, kol buvo patiektos salotos.

– Negaliu to padaryti, brangioji.

Obrei iš rankos iškrito šakutė. Padavėjas iškart ją pakeitė ir kiek atsitraukė. Prabangi vakarienė, vienam žmogui kainuojanti penkis tūkstančius dolerių, turi didžiulį trūkumą: padavėjas visada stovi šalia. Jie laukė už nugaros ir sekė kiekvieną judesį. Bet Lijamas neketino liesti Obrės, nors ir labai to troško.

Parksas ištiesė kairę ranką per Obrės kėdės atlošą, suspaudė kumštį ir pakišo Lijamui po nosim. Ant piršto puikavosi masyvus amerikietiškojo futbolo čempionato nugalėtojo žiedas. Šis gestas patvirtino Bako kėslus ir supykdė Lijamą. Bakas metė į jį atšiaurų žvilgsnį. Lijamas kietai sučiaupė lūpas.

Drauguži, jei žinotum, kad ji pabuvojo mano lovoje…

Obrė žvilgtelėjo į Lijamą ir skubiai atsisuko į vyrą dešinėje. Kažką pasakė atitraukdama jo dėmesį.

Lijamas žvelgė prieš save.

Ką, po velnių, čia darai, Eliotai?Nori varžytis dėl moters, kurios negali turėti?

Pagaliau prisiminė savo palydovę. Turėtų būti sunku pamiršti moterį, kuri šokių salėje grabaliojo jam užpakalį ir šnibždėjo intymias smulkmenas, ką vėliau norėtų su juo daryti. Vis dėlto nebuvo sunku. Triša jo netraukė taip kaip Obrė, jis neketino priimti jos nepadoraus kvietimo. Kita vertus, žinojo – jeigu šie žodžiai būtų iš Obrės lūpų – kad ir kaip tai neišmintinga – juodu jau būtų pakeliui į jo butą.

Obrė nepasiekiama. Pamiršk ją.

Lijamas suprato, kad turi pamiršti, bet per visą beskonę vakarienę ir ilgas tuščias kalbas galvojo tik apie ją. Negalėjo turėti Obrės Holt, bet troško jos vis labiau sulig kiekvienu širdies dūžiu ir oro gurkšniu. Pareiga dar niekad taip neslėgė ir niekada dar nebuvo taip sunku ignoruoti geismą.