Читать книгу Dvigubas žaidimas - Andrėja - Страница 10

Linas išlipo iš automobilio ir priėjo prie Tomo, kuris rūkė stovėdamas šalia balto mersedeso.

– Šį kartą tikslus šūvis į galvą, – net neatsisukdamas pranešė jis Linui. – Kaip ir prie Žaldokynės – liudininkų nėra. Tik senas kiemsargis lyg ir kažką matė. Moterį. Bet jis nėra tikras, nes buvo tamsu, o jo regėjimas silpnas.

– Kur dabar tas kiemsargis? – pasidomėjo Linas sunkiai tramdydamas žiovulį.

– Policijos automobilyje.

Linas lėtai nupėdino link pareigūnų. Mašinoje sėdėjo kokių septyniasdešimties metų senučiukas. Susigūžęs ir įsispraudęs tarp sėdynių jis baigščiai dairėsi į aplink zujančius žmones.

– Labas rytas, tėvuk, – draugiškai šypsodamasis pasisveikino Linas ir pastebėjo, kad senuko akyse nerimas kiek atslūgo. – Papasakokite ir man, ką matėte.

– Kad mažai ką mačiau, vaikeli. Tamsu dar buvo. O ir akys mano jau ne tokios kaip prieš dešimt metų. Iš pradžių išgirdau atvažiuojant mašiną. Išėjau pasižiūrėti, ko čia kam prireikė tokiu metu. Na, maža kas gali atsitikti. Mašinos buvo dvi. Iš baltosios išlipo moteris, persėdo į juodąją, kuri atvažiavo iš paskos, ir nuvažiavo. O baltoji liko stovėti. Ilgai negesino variklio, tai priėjau paprašyti vairuotojo, kad netriukšmautų, bet… Jis sėdėjo nejudėdamas, galvą padėjęs ant vairo. Akys atmerktos, stiklinės. Supratau, kad čia jau negerai, ir paskambinau jūsų vy-

rams.

– O daugiau žmonių nepastebėjote? Tik moterį, kuri persėdo į kitą automobilį?

– Lyg ir girdėjau nutolstančius žingsnius. Lyg ir mačiau kažkokį šešėlį. – Jis susimastė. – O gal ir ne. Nežinau. Jau nebesu tikras.

– O gal atsimenate, kaip atrodė moteris?

– Buvo tamsu. Tikrai neįžiūrėjau. Tik iš eisenos, figūros ir ilgo sijono spėju, kad ne vyras.

Linas patapšnojo senukui per petį ir padėkojęs grįžo prie Tomo. Dangus tingiai žėrė ant žemės snaiges.

– Ką rado kriminalistai?

– Kol kas nieko. Dar ieško. – Tomas pasisuko į Liną. – O kaip tau sekėsi? Radai ją?

– Nežinau. – Linas truktelėjo pečiais. – Mačiau moterį, kurios vardas Mona. Bet po minutės pamečiau ją iš akiračio. Ten buvo minia žmonių. – Staiga Linas prisimerkė ir susimąstė. – Ar nužudytasis vilki šviesiu kostiumu?

Tomas linktelėjo.

– Šviesiaplaukis?

Tomas ir tai patvirtino.

– Jam apie keturiasdešimt. Užsienietis.

Paskutiniai žodžiai jau buvo ne klausimas. Linas prisiminė klube sutiktos gražuolės palydovą.

– Tu jį matei klube?

– Taip. Su pritrenkiančia gražuole Mona.