Читать книгу Dvigubas žaidimas - Andrėja - Страница 2

Linas padėjo krepšį su produktais ant virtuvinio stalo ir susiraukė. Jautėsi alkanas, tačiau stovėti prie viryklės ir prasimanyti šilto maisto šiandien neturėjo ūpo. Gal reikėjo priimti tos mergaitės kvietimą, – pagalvojo jis ir kreivai šyptelėjo įsivaizdavęs, kaip ištįsta jos tėvų veidai dukrai parsivedus į namus dvigubai už save vyresnį vyrą. Dar nežinia, ar ji moka ruošti valgį. Bet jei kvietė, gal vis dėlto moka? Atrodo jaunutė, kokių penkiolikos šešiolikos metų paauglė. Žinoma, jis gali klysti, juk buvo gana tamsu. Šiaip ar taip, gatvėje flirtuoja meistriškai, nors ir jauna.

O gal tai ne flirtas? Linas susimąstė ir atsirėmęs į sieną įsmeigė žvilgsnį į tamsą už lango. Prieš akis iškilo mergaitės veidas didelėmis išsigandusiomis akimis. Susitaršę trumpi plaukai visai tiko prie smulkaus simpatiškų bruožų veido. Linas šyptelėjo, tačiau prisiminęs jos akis – dideles, draugiškas – surimtėjo. Jose buvo ne tik draugiškumas, bet ir susidomėjimas, netgi susižavėjimas. Nepastebėjo koketiškų kibirkštėlių. Priešingai – tai buvo protingas suaugusio žmogaus žvilgsnis. Šiluma, kurią pajuto suėmęs ją už rankos, maloniai pasklido po kūną, o gilios mėlynos akys pavojingai traukė į save tarsi galingas sūkurys.

Jis krestelėjo galvą vydamas prisiminimus.

Linui buvo per trisdešimt. Staiga jis įsiklausė į erdviame bute alsuojančią tylą. Lėtai nuėjo į kambarį ir jo žingsnių aidas ištirpo tirštoje vakaro prieblandoje, o žvilgsnis klaidžiojo po tuščius kambarius ieškodamas gyvybės. Šiandien jį gaubianti tyla atrodė daug skaudesnė ir slėgė smarkiau nei paprastai. Vienišiaus gyvenimas buvo pabodęs, tačiau jis dar nesijautė pasirengęs įsileisti ką nors į savo pasaulį. Kol kas dar ne.

Ech, gaila, kad nepirkau keptos kulninės, – pagalvojo Linas, jis beveik užuodė ką tik iškeptos kiaulienos kvapą, matė apskrudusią odelę, kuri atrodė gardžiai, jis vos prisivertė atsitraukti nuo prekystalio. Skrandis akimirksniu sureagavo į prisiminimus – jis buvo alkanas kaip vilkas.

Kai suskambėjo mobilusis, Linas žvilgtelėjo į laikrodį. Pradžia dvyliktos. Tokiu metu galėjo skambinti tik iš darbo.

– Atvažiuok prie Žaldokynės Molėtų plente. Rastas lavonas.

Bendradarbis Tomas trumpai išdėstė, koks reikalas, ir išjungė telefoną. Linas nespėjo nieko paklausti. Sugrįžęs į virtuvę krepšyje jis susirado gabalą rūkytos dešros, atsiriekė abišalę juodos duonos ir garsiai užtrenkęs paskui save duris išskubėjo iš namų.