Читать книгу Dvigubas žaidimas - Andrėja - Страница 5

Nuo šalto vėjo pasistatęs juodo palto apykaklę Linas įžengė pro laukujes komisariato duris, į vidų įleisdamas šalto vėjo gūsį, kuris pažėrė ant grindų pavienes snaiges. Pirštinėta ranka jis persibraukė per pečius. Garsiai sutrepsėjęs nusivalė batus. Keturi laipteliai – ir jis atsidūrė prie policijos komisariato budėtojo langelio.

– Labas rytas, Kęstai. – Jis garsiai pliaukštelėjo delnu per stalą. – Kaip praslinko naktis?

– Sakyčiau, ramiai, tik tas įvykis prie Žaldokynės. – Jis pastebėjo lašelius ant bendradarbio palto. – Vėl lyja?

– Ne, žmogau. Pradėjo snigti. Žiema už lango. Man niekas nieko nepaliko apie nakties įvykį?

– Paliko. Ir nemažai. Naktį daug kas plušėjo.

Budėtojas ištiesė Linui gana storą aplanką, o tai bylojo, kad praėjus vos kelioms valandoms po nusikaltimo policija ėmėsi darbo.

– Puiku. Pabūsiu kelias valandas. Jei kartais kas nors ieškos – aš savo kabinete.

Pareigūnas linktelėjo ir vėl įsmeigė akis į laikraštį, kurį slėpė po stalu.

Peršokdamas per kelis laiptelius Linas greitai pakilo į trečią aukštą ir atsirakino duris, ant kurių buvo pritvirtinta metalinė lentelė su užrašu: Linas Tamulavičius, vyresnysis tyrėjas. Kabinete oras buvo slogus, tad nekreipdamas dėmesio į lauke vis stiprėjantį vėją jis greitai pravėrė langą. Įjungęs elektrinį virdulį nekantriu žingsniu priėjo prie stalo ir pasidėjęs aplanką įniko į jame esančius dokumentus. Nakties įvykis nedavė ramybės. Sakytum, paprasta žmogžudystė siekiant apiplėšti, bet kažkas čia ne taip. Nužudytasis buvo gerai pažįstamas policijai. Jis jau ne vienus metus pažeidinėjo įstatymus, vertėsi nelegalia veikla, buvo azartiškas lošėjas, nespjovė į narkotikus, pats jais prekiavo, tad buvo galima tikėtis tokios jo gyvenimo baigties.

Linui pirminė nužudymo versija – gaujų susidorojimas – atrodė menkai pagrįsta. Gaujos tarpusavio nesutarimų nesprendžia taip tyliai ir švariai. Priešingai – būna daug triukšmo, sprogimų, susišaudymų. Paprastai atsiranda smalsuolių, mačiusių bent jau sprunkančius automobilius, aplink šmirinėjančius augalotus vyrukus. O dabar nieko. Visai nieko. Nė pelė necyptelėjo. Tai buvo įtartina. Ir Linas iš karto atmetė susidorojimo versiją.

Pervertęs dokumentus ir protokolus, peržiūrėjęs apsaugos kamerų įrašus iš kazino Linas lengviau atsikvėpė – yra įtariamasis. Tiksliau – įtariamoji, mergina, kuri visą vakarą nesitraukė nuo Ryčio Gartausko. Jie kartu atvažiavo į kazino. Pasirodo, nužudytasis žmogžudystės vakarą žaisdamas ruletę išlošė nemažą sumą. Iš kazino porelė išvažiavo drauge – ir su pinigais. Galima spėti, kad į Žaldokynę jie patraukė švęsti. Bet merginos prie to restorano niekas nematė – nė žodžiu neužsiminė apie Gartausko palydovę. Vis dėlto mergina dingo, o su ja ir lagaminėlis, pilnas išloštų pinigų.

Linas atsilošė krėsle ir susimąstė. Čia jau labiau panašu į tiesą. Visai galimas dalykas, kad ta mergina ir įvykdė nusikaltimą. Mirtinas pjūvis atliktas stebėtinai tiksliai. Jeigu ji automobilyje sėdėjo ant užpakalinės sėdynės, Rytis Gartauskas buvo kaip tik po ranka. Jokio triukšmo, jokių grumtynių, tikslus rankos judesys, brūkšt aštriais ašmenimis – ir baigta. Lagaminą su pinigais ji, žinoma, pasiėmė.

Kazino apsaugos kamerų filmuotoje medžiagoje šalia Ryčio visą laiką stovėjo tamsiaplaukė mergina. Ji stebėjo žaidimą, o prieš paskutinį statymą uždėjo jam ant pečių rankas, tarsi be žodžių palaikydama jį ir linkėdama sėkmės.

Peržiūrėjęs juostą kelis kartus Linas padėjo ją atgal į dėžę su varganais įkalčiais. Į galvą lindo vienintelė mintis: mergina susigundė pinigais. Iškart kilo ir daugiau klausimų. Ar ji dirbo viena? Gal turi bendrininkų? Jei tai žmogžudystė siekiant apiplėšti, ji negalėjo būti suplanuota.

Brūkštelėjęs ant lapo trumpą veiksmų planą pirmadieniui Linas sudėjo dokumentus ir įkalčius į seifą. Pasuko raktą.

Gaila, kad šiandien šeštadienis.