Читать книгу Dvigubas žaidimas - Andrėja - Страница 9

Linas tris valandas slankiojo tarp žmonių ir dairėsi. Vyko naujo naktinio klubo Paparazzi atidarymas, kuriame, pasak Vilmos, turėjo dalyvauti ir jo ieškoma mergina. Nuo prožektorių šviesų skaudėjo akis, veidai aplinkui darėsi panašūs vienas į kitą. Deja, to vienintelio, dėl kurio jis šiandien čia ir yra, nebuvo matyti. Linas jau gailėjosi, kad paklausė viršininko ir atėjo vienas. Dar bent viena pora akių labai praverstų.

Apėjęs salę gal jau dvidešimtą kartą Linas grįžo prie baro ir radęs laisvą kėdę atsisėdo. Prieš jį akimirksniu išdygo barmenas – aukštas labai stambus vyras. Klubo uniforma ant jo įspūdingų gabaritų kūno atrodė kažkaip komiškai.

Gaila, kad esu darbe ir negaliu pasimėgauti taure vyno ar gero konjako, – pagalvojo Linas, imdamas prieš jį padėtą jau ketvirtą stiklinę mineralinio vandens. Salėje buvo labai karšta. Ech, kad dabar taip bokalą šalto alaus... Ir pakėlęs akis į televizorių virš baro pamatė reklamuojamą savo svajonę – aukštą aprasojusią taurę, sklidiną gelsvo gėrimo su puta. Linui pasirodė, kad burnoje jaučia alaus skonį, jis užsimerkė ir garsiai nurijo seiles. Tada nusirišęs kaklaraištį įsigrūdo į švarko kišenę, atsisegė viršutinę baltinių sagą.

Viskas, išgeriu mineralinį ir einu iš čia. Matyt, šiandien jau nieko nebesulauksiu. Greičiausiai Vilma ką nors supainiojo. Keldamas taurę prie lūpų jis žvilgtelėjo į barmeną ir jo ranka sustingo ore. Barmenas, net prasižiojęs iš susižavėjimo, spoksojo jam virš galvos.

– Mona, brangioji, ko norėtum išgerti? – angliškai prabilo vyriškas balsas.

Linas skubiai grįžtelėjo. Tai buvo maždaug keturiasdešimt metų dailus šviesiaplaukis brangiu šviesiu kostiumu. Ant rankos blykstelėjęs auksinis laikrodis nebuvo panašus į klastotę.

– Taurę baltojo vyno, – nuskambėjo atsakymas taisyklinga anglų kalba.

Išgirdęs už nugaros žemą aksominį balsą, kurio nenustelbė net vakaro svečių klegesys, Linas įsitempė. Jis lėtai atsisuko ir vos neišmetė iš rankų taurės su mineraliniu.

Už jo nugara į barą stovėjo pritrenkiančios figūros mergina. Jos puikūs kaštoniniai plaukai tarsi skraistė gaubė apnuogintus pečius. Suknelės iškirptė ėjo per visą nugarą ir baigėsi smailia strėlyte toje vietoje, kur prasideda užpakaliukas. Kai ji atsisuko akimis ieškodama savo palydovo, Linas taip suspaudė rankoje taurę, kad net krumpliai pabalo.

Mergina buvo nepaprastai graži. Didelės įkypos akys, kurių spalva mainėsi prožektorių šviesoje, įdėmiai nužvelgė ją supančius žmones. Kai žvilgsnis užkliuvo už vyro, su kuriuo atėjo, lūpas papuošė šypsena, atidengdama lygius baltus dantis. Nepaklusni garbanėlė užkrito ant kaktos ir ji lengvu galvos krestelėjimu pasitaisė šukuoseną.

Linas nedrįso krustelėti, tarsi bijodamas, kad prieš jį stovinti mergina išnyks vos jam pajudėjus. Ji buvo nepanaši nė į vieną iki šiol jo sutiktą moterį. Aplink zujančios ir kikenančios merginos prieš ją nublanko, atrodė apgailėtinai pilkos provincialės. Ji buvo it perlas, nepakartojama. Žinojo, kaip veikia vyrus, ir tuo mėgavosi.

Staiga gražuolė su savo palydovu įsimaišė tarp žmonių ir dingo. Tik tada Linas pašoko nuo kėdės ir ėmė brautis per minią jai iš paskos. Bet merginos niekur nebebuvo. Kad ir kaip stengėsi surasti jos veidą tarp kitų, nepavyko.

– Velnias, – nusikeikė jis ir vėl ėmė sukti ratus po salę.

Tačiau daugiau tą vakarą jos nematė. Dar porą valandų paslankiojęs tarp žmonių Linas nuėjo į drabužinę palto. Suskambėjo mobilusis telefonas.

– Atvažiuok prie Vingio parko, – išgirdo jis duslų Tomo balsą. – Dar viena žmogžudystė prie Crowne Plaza viešbučio.