Читать книгу Dvigubas žaidimas - Andrėja - Страница 7

Kai Linas grįžo į kabinetą, Tomas atidžiai tyrinėjo iš kriminalistų atsineštas nuotraukas.

– Ta mūsų mergelė labai atsargi, – tarė Tomas ir ištiesė Linui kelias nuotraukas. – Nėra nė vieno kadro, kuriame būtų matyti veidas. Ji žinojo, kur įtaisytos stebėjimo kameros, ir sąmoningai jų vengė.

Linas permetė akimis nuotraukas.

– Reikia pamėginti sudaryti fotorobotą. Tikrai rasime žmonių, kurie tą merginą matė ir gali apibūdinti. Dar kartą pakalbinsime kazino ir viešbučio darbuotojus. Jaučiu, kad jie žino daugiau nei sako. O apie paslaptingąjį vyrą kas nors paaiškėjo?

Tomas papurtė galvą.

– Nieko, brolau. Bet žmonės dirba.

Linas žvelgė į puikiai sudėtą jauną merginą. Juodi prigludę drabužiai išryškino kiekvieną jos kūno vingį. Smulkutė, bet labai gundanti. Ilgi kaštoniniai plaukai purūs, žvilgantys.

– Viena kazino darbuotoja šiandien pati pas mus atėjo. Sako, jos informacija gali mums būti naudinga. Nori pasikalbėti? Ji laukia…

– Tai ko iki šiol tylėjai? – pertraukė jį Linas. – Žinoma, kad noriu. Tuojau pat.

Mergina kalbėjo noriai. Apie nužudytąjį nepasakė nieko svarbaus, o štai apie jo draugę papasakojo įdomių dalykų.

– Ji elitinė prostitutė vardu Mona, dirba Žydrosios paukštės agentūroje. – Mergina pasimuistė. – Aš irgi ten dirbau, tik labai trumpai. Teko truputį bendrauti ir su Mona. Ši įstaiga tikrai garsėja kosminėmis kainomis ir nepaprastai dailiomis darbuotojomis. Jos paslaugomis naudojasi turčiai, valdžios grietinėlė. O pati agentūra yra sumaniai užslaptinta.

Mergina dėstė faktus apie agentūrą ir joje dirbančias paneles. Iš pradžių Linas suko galvą, kodėl ji tokia atvira. Netrukus paaiškėjo – taip ji elgėsi iš keršto, norėdama pakenkti agentūros direktorei. Mergina tvirtino, kad Žydroji paukštė aptarnauja vyrus tik iš aukščiausių valdžios ir verslo, netgi šešėlinio, sluoksnių, kitaip sakant, tuos, kurie prie pinigo. Priežastis paprasta – vienos nakties įkainis dažnai siekia keturženklį skaičių. Agentūroje dirba išsilavinusios, nepriekaištingos reputacijos, nė karto nepakliuvusios teisėsaugai į rankas ir turinčios gerai apmokamą darbą merginos.

Linas niekaip negalėjo suvokti, kam merginai, turinčiai aukštąjį išsilavinimą ir gerą darbą, tuo užsiimti. Tikriausiai agentūra savo darbuotojoms moka tokį atlygį, kad merginos neatsispiria.

– Kodėl gi tu ne aukščiausiuose sluoksniuose, o kazino? – pasidomėjo Linas. – Beje, kuo tu vardu?

– Vilma.

Ji buvo visai jaunutė, gal aštuoniolikos ar devyniolikos metų. Sėdėjo prieš Liną nepasidažiusi, truputį sutrikusi ir atrodė dar jaunesnė. Panaši į paauglę. Staiga jis prisiminė prie prekybos centro sutiktą mergaitę, kuri sakė skaičiavusi žvaigždes. Ji buvo panašaus amžiaus kaip ir prieš jį sėdinti buvusi prostitutė, smulkutė, vaikiško veido ir patikliai žvelgiančiomis didelėmis akimis. Linas krestelėjo galvą vydamas prisiminimus ir įsiklausė į Vilmos pasakojimą.

– Aš nepraėjau atrankos. – Jos balse skambėjo apmaudas su aiškiai juntama pagieža. – Direktorės reikalavimai labai griežti. Aš jai pasirodžiau per prasta. Po kelių vakarų ji mane atleido.

– Ak, tos moterys, – tyliai tarė Linas, gal tūkstantąjį kartą skaitydamas nakties įvykių protokolą. – Kas jus supaisys. Bet kaip man rasti siūlo galą, galintį nuvesti prie Žydrosios paukštės buveinės? Ir kaip susekti paslaptingosios Monos pėdsakus?

– Moną retsykiais matau kazino. Žinoma, jos vakaro maršrutas priklauso nuo to, koks klientas papuola ir ko jis pageidauja.

– Kaip mums su ja susisiekti? O dar geriau būtų, jei pasakytum, kaip surasti tą agentūrą.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Į darbą mane iškviesdavo telefonu. Paskambindavo ir pranešdavo, kada turiu laukti pasiruošusi, kaip apsirengusi. Apie klientą sužinodavau tik nuvykusi į nurodytą vietą. Neturėjau tiesioginio ryšio su agentūra. Kai būdavau reikalinga, jie su manimi susisiekdavo. Kiek spėjau sužinoti, taip jie elgiasi su visomis merginomis be išimties.

– Bet juk esi buvusi agentūroje? – toliau kamantinėjo Linas. – Gali pasakyti, kurioje ji vietoje? Vilma, man reikia adreso.

Jos veide atsirado blanki šypsena.

– Su direktore buvau susitikusi du kartus, bet ne agentūroje. Ir ne toje pačioje vietoje. Kažkokiuose butuose. Adreso nežinau, manęs paimti ji abu kartus atsiuntė automobilį su vairuotoju. Po pokalbio parvežė namo. Pirmą kartą važiavau į Žvėryną, antrą – į Antakalnį.

Linas kruopščiai tikrino Vilmos nurodytus telefono numerius, kuriais bent kartą buvo su ja susisiekta. Jų buvo penki, tačiau dabar jau visi neveikiantys. Jis išsiaiškino, kad kiekvieną kartą buvo naudojama nauja SIM kortelė. Reikėjo pripažinti: tokią prabangą ne kiekvienas verslininkas gali sau leisti. Ko gero, ką nors aptikti bus labai sunku.

Nusikaltimą gaubė tiršta migla. Pavieniai faktai, įkalčių stoka ir tik kelios nuotraukos, padarytos iš to, ką nufilmavo apsaugos kameros.

– Aš nieko konkretaus negaliu pažadėti, bet pamėginsiu jums padėti. Pažįstu vieną žmogų, kuris vis dar dirba agentūroje. Jei ką sužinosiu, pranešiu, – pasisiūlė Vilma nedrąsiai šypsodamasi. – O jei pamatysiu Moną mūsų kazino, paskambinsiu.

Savo naująją informatorę Linas išlydėjo gana skeptiškai nusiteikęs. Pagal jos apibūdinimą buvo sukurtas Monos fotorobotas.

– Kaip manai, ar ji paskambins? – paklausė jis žiūrėdamas į Tomą.

– Nežinau. Galbūt.