Читать книгу Eliotų dinastija. Pirma knyga - Brenda Jackson - Страница 10

Tu man skolinga.

Iš susijaudinimo Erikai išdžiūvo burna:

– Kaip tai skolinga?

– O taip, – seksuali šypsenėlė žaidė Genonas lūpose. – Norėsiu pragariško atlygio. Šeštadienio popietę turėsi ateiti žaisti tinklinio.

Geidulingos mintys, besisukančios Erikos galvoje, išgaravo kaip dūmas.

– Tinklinio?..

Jaunasis Eliotas gūžtelėjo pečiais.

– Tu juk sportiška mergina, be to, aukšta. Mūsų šeima rengia nedideles draugiškas rungtynes, skirtingų žurnalų atstovai rungiasi tarpusavyje. „Pulso“ komandai reikia moters. Pagal taisykles komandoje gali dalyvauti tik vienas šeimai nepriklausantis žaidėjas, o man niekaip nesiseka rasti reikiamo ūgio moters.

Erika nebežinojo, ar jai juoktis, įsižeisti ar supykti.

– Ar tik dėl to vaišinai mudvi su Tija karštu šokoladu ir prižadėjai jai tą straipsnį? Sakyčiau, tiesiog žema.

– Vos prieš kelias minutes ši mintis tau atrodė puiki ir vadinai mane dosniu.

– Tada dar nežinojau, kad reikalausi atlygio.

– Ne taip jau blogai, pagalvok. Kas blogo gali nutikti? Praleisi popietę ant suoliuko.

– Kodėl turėčiau sėdėti ant suoliuko?

– Na, būsi atsarginė žaidėja, – atsakė Genonas.

– Ką? Aš žaidžiau tinklinį koledže.

– Būtent todėl tave ir pasirinkau.

– Kad turėčiau sėdėti ant suoliuko?

– Žaisdami vyrukai kiek įsikarščiuoja, – paaiškino Genonas. – Būna smagu, bet nenorėčiau, kad tu susižeistum.

Erika papurtė galvą.

– Tai aš atliksiu komandos simbolio, sėdinčio ant suolelio, vaidmenį? Išgirstų tavo šeimos moterys tokį dalyką, iščirškintų tave ant lėtos ugnies. Ar įsivaizduoji, kaip sureaguos Finola ir Bridžita?

– Bridžita žais Finolos komandoje, todėl jos prašyti negaliu. Atsidūriau keblioje situacijoje. Be to, šįkart žais „Spragtukas“ prieš „Pulsą“, – Genonas atsiduso. – Ar pameni Atėnę Veinrait?

Erika miglotai prisiminė aukštaūgę vidutinio amžiaus „Pulso“ redaktorę.

– Taip, o ką?

– Ji išsikraustė gyventi į Aidahą. Man reikia rasti atsarginę žaidėją, o kur nepasisuksi – ten vieni nykštukai.

Moteris įdėmiai pažvelgė į Genoną – dailius jo veido bruožus temdė susierzinimas.

– Kiek pamenu, anksčiau savo šeimos atžvilgiu nebuvai taip karingai nusiteikęs.

Žalios jo akys gundomai patamsėjo:

– Kai mudu draugavome, nenorėjau švaistyti laiko tinklinio varžyboms.

Eriką išpylė karštis, ji vos susitvardė neatidariusi lango, kad galėtų įkvėpti gryno oro.

– Su viena sąlyga, – tarė ji.

– Kokia?

– Leisi man žaisti pirmąsias penkiolika minučių. Jei nepateisinsiu vilčių, galėsi sodinti mane ant suolelio.

Patylėjęs Genonas linktelėjo:

– Sutarta.

– Kaip tavo advokatas – dar negrįžo iš atostogų?

– Kol kas ne, – atsakė Genonas. – Pranešiu, kai tik grįš.

Vairuotojas sustojo prie Erikos namų ir Genonas pasisiūlė:

– Palydėsiu tave iki durų.

– Jokiu būdu, – atšovė Erika ir pagriebusi nuo sėdynės rankinę atsidarė dureles.

– Nepasitiki manimi? – paklausė Genonas.

Erika neatsakė: tiesą sakant, pati nežinojo, kuo labiau nepasitiki likus dviese – juo ar savimi.

Genonas leido Erikai žaisti visose trejose rungtynėse. Jo dėdė Danielius ir pusbrolis Kalenas buvo itin karingai nusiteikę. Erika atmušė kamuolį prie pat tinklo ir pelnė dar vieną tašką „Pulso“ komandai.

Genono brolis Tagas sustojo atsikvėpti:

– Gerai, kad prišnekinai Eriką. Panašu, kad Danielius su Kalenu atsivedė žaidėją iš Milžinų šalies, – Tagas turėjo omenyje Margo, aukštaūgę moterį, žaidžiančią varžovų komandoje. – Kuo ji dirba „Spragtuke“?

– Pavaduotoja, – atsakė Genonas, braukdamas prakaitą nuo veido. – Nustebčiau išgirdęs, kad ji ten dirba ilgiau nei savaitę.

– Sakau, gerai, kad prisikalbinai Eriką, juoba kad Čarlis susižeidė čiurną.

– Taip. Mano padavimas, – sušvokštė Genonas, atmušdamas Kaleno pamėtėtą kamuolį. Vienintelis Erikos, naujosios komandos narės, trūkumas buvo jos glaudžiai aptemptas užpakaliukas, it magnetas traukiantis Genono žvilgsnį ir dėmesį. Jam sunkiai sekėsi sekti kamuolį, kai prieš akis šmėžavo tokios gundančios formos. Jaunasis Eliotas nepamiršo, kas slypi po Erikos drabužiais. Nepamiršo jos prisilietimų. Atsiminimai pažadino pirmykščius instinktus, neturinčius nieko bendro su tinkliniu.

Kalenas papurtė prie kūno prilipusius peršlapusius marškinėlius.

– Jei neklystu, Genonai, Erika „Pulse“ oficialiai dar nedirba. Galvą guldau, kad mačiau ją vaikštančią penkioliktame, o ne dvidešimtame aukšte.

– Tau paprasčiausiai dreba kinkos, – atkirto Genonas, pamėtėjo kamuolį virš galvos ir smarkiu smūgiu numušė jį per tinklą. Jo dėdė Danielius atmušė kamuolį tiesiai Erikos pusėn. Kita moteris jos vietoje būtų pasilenkusi, bet tik ne Erika. Ji atmušė kamuolį galva, o pribėgęs Tagas pasiuntė jį per tinklą.

Kalenas vėl smūgiavo, bet Erika šįkart kumščiais atmušė kamuolį, o Genonas užkirto jį į žemę varžovų tinklo pusėje.

Danielius su apmaudu atsiduso ir pasišaipė:

– Genonai, elgiesi taip, lyg varžytumėmės dėl direktoriaus posto.

– O ką, nesivaržome? – atšovė Genonas ir atmušė kamuolį. Po penkių minučių Erika pelnė paskutinį tašką.

– Valio! – Tagas sumušė rankomis su Genonu ir atsisuko į Eriką. – Tu mus išgelbėjai.

– Nereikia perdėti, – vos atgaudama kvapą nusišypsojo Erika. – Galite nedėkoti. Džiaugiuosi, kad praėjusią savaitę teko susiremti su paaugle viena prieš vieną krepšinio aikštelėje, antraip būčiau nualpusi jau po antrojo žaidimo.

– Tik ne tu, – paprieštaravo Genonas ir pakėlė ranką, norėdamas sumušti su ja delnais. Jųdviejų delnams susilietus jis akimirkai sugniaužė jos pirštus. Erikos skruostai buvo įraudę, veide atsispindėjo dar nenuslūgusi žaidimo įtampa, o vešlios garbanos veržėsi iš po raiščio, kuriuo buvo susijuosusi plaukus. Genonui dingtelėjo, kad Erika atrodo kaip tąsyk, kai jie pirmąkart pasimylėjo.

– Kaip sugebi atrodyti taip gražiai net prakaituota? – tyliai paklausė jis.

Erika dar skaisčiau nuraudo ir ištraukė delną iš jo rankos.

– Nieko nebus. Dabar tu man skolingas, – sušnabždėjo ji.

Genonas nesuprato, apie ką ji kalba, ir nusprendė vėliau išsiaiškinti.

– Man jau laikas, – pareiškė Margo. – Gaila, kad pralaimėjome, pone Eliotai, – kreipėsi ji į Danielių.

– Tu nekalta. Nors ir kaip nesinori pripažinti, bet jie tikriausiai labiau norėjo laimėti. Ačiū, kad dalyvavai. Ei, Erika! – sušuko Danielius, – moteriai su tavo gabumais tikrai atsiras vietos „Spragtuke“.

Genonui tarsi kas žnybtelėjo:

– Baik, – pareiškė jis, žengtelėjęs į priekį ir užstojęs Eriką.

– Ohoho, – plačiai išsišiepė Kalenas. – Gini savo nuosavybę? Manai, kad Erika padės tavo tėvui atsisėsti į generalinio direktoriaus kėdę?

– O kas ką tik prakišo „Pulsui“? – Genonas žaismingai įgėlė pusbroliui.

– Mes juk žaidėme tinklinį, ar ne? – pertraukė juos Erika. – O jūs juk šeima, jei neklystu?

– Taip, taip, – atsakė Danielius, – mes tik mėgstame laimėti.

– Visur ir visada, – pridėjo Genonas, kilstelėdamas tinklą, kad dėdė galėtų pralįsti pro apačią.

– Svarbiausi mūšiai baigsis tik kitąmet, – priminė jam Danielius.

– Po vienuolikos mėnesių ir dviejų su puse savaitės, – pataisė jį Genonas. – Bet argi čia kas nors skaičiuoja dienas?

Danielius su Kalenu sukikeno.

– Negalėsiu kartu su jumis išlenkti bokalo alaus – turiu reikalų, – pasiteisino Kalenas.

– Ir aš, – pasakė Tagas.

– Vadinasi galiu ramia širdimi nerti į karštą vonią ir apsimesti, kad man visiškai neskauda kojų, – pajuokavo Danielius. – Iki kito karto. Erika, smagu buvo tave matyti.

Genonas pačiupo ant šoninės linijos numestą rankšluostį ir nusišluostė veidą.

– Ką manai, jei palendu po dušu, o paskui nusivežu tave į restoraną ir atsidėkodamas pavaišinu vakariene?

– Ar tai reiškia, kad šįkart išgelbėjau tavo kailį? – rankomis įsirėmusi į klubus pasidomėjo Erika.

Genonas pakratė galvą ir užsimojęs švystelėjo jos pusėn rankšluostį, tyčia taikydamas pro šalį.

– Nieko panašaus. Bet vis tiek pavaišinsiu tave vakariene.

Kurį laiką jiedu žiūrėjo vienas į kitą tylėdami, tada Erika atsiduso.

– Nieko nebus.

Genonas nuoširdžiai nustebo:

– Kodėl?

Erika trūktelėjo pečiais.

– Istorija kartojasi, ir taip toliau, – atsakė ji.

– Neprašau tavęs gulti su manimi į lovą. Be to, juk tu nori susilaukti mano kūdikio…

Moteris kilsterėjo ranką.

– Minutėlę. Noriu susilaukti savo kūdikio, iš tavęs noriu tik genų.

Jos žodžiai užgavo Genono savimeilę, bet jis susitvardė.

– Jei jau nori mano genų, reiškia, tau šiek tiek patinku.

Erika atsiduso.

– Deja, – sumurmėjo ji ir nusisuko. – Man jau metas.

Genonas sučiupo ją už rankos.

– Luktelk. Sakei, aš tau skolingas.

– Taip. Tai dar viena priežastis, dėl kurios turėsi padovanoti man savo genų. Iki pirmadienio.

Jaunasis Eliotas žvilgsniu nulydėjo tolstančią Eriką. Jo krūtinėje sukirbėjo nepasitenkinimas ir kažkas daugiau. Supratęs, kas jam neduoda ramybės, Genonas susiraukė. Jis vis dar geidė Erikos. Ji greičiausiai pasibjaurėtų sužinojusi, kad pažadino jam geismą, troškimą užkariauti ir valdyti.

Erika buvo velnioniškai gundanti moteris, bet Genonas privalėjo pažaboti savo instinktus. Jau senokai jie kasdien nebendravo, todėl jis nė pagalvot negalėjo, kad juos siejusi aistra neužgeso. Erikai grįžus, atgijo ir prisiminimai apie siautulingą jų romaną.

Vos prisiartindavo prie Erikos, viduje Genonui prabusdavo nepatenkintas geismas. Jis tyliai nusikeikė. Erika teisi, sakydama, kad istorija kartojasi. Senelis įkalė į galvą, kad jis privaląs būti pavyzdžiu savo kartos Eliotams. Juk jis ne koks neišsilakstęs aštuoniolikmetis – Genonas kartą jau įstengė suvaldyti savo jausmus Erikai, taigi susitvarkys ir dabar. Reikia tik panirti iki kaklo į darbą, kaip visada.

Šeštadienį Džesika ir Pola paskambino Erikai ir pakvietė vakarienės. Draugės susitiko jūros gėrybių restoranėlyje. Pola paminėjo, kad jam vadovauja Erikos kandidatas į ELK vadovo postą. Šis tuoj pat surado joms staliuką, o padavėjas žaibiškai atnešė užsakytus gėrimus.

– Taip elgtis negražu, – subarė Erika, siurbtelėjusi kokteilio ir mintyse pasižadėjusi negerti antro. – Greičiausiai jis pamanė, kad užsidirbs apžvalgą kuriame nors iš mūsų žurnalų.

– Ką gali žinoti, gal paminėsi jo restoraną kokiam nors tinkamam žmogui ar panašiai, – atsakė Pola, žvilgčiodama į valgiaraštį. – Kaip čia yra, kad šeštadienio vakarą nė viena neturime poros.

– Kalbėk už save, – atšovė Džesika. – Mano draugas dirba.

– A, kojų daktaras, – švelniai įgėlė Pola. – Tai kaip ten tas tavo Bilas?

Džesika nusišypsojo.

– Pėdų daktaras – geriau nebūna. Bet svarbiausia, kad radau Erikai spermos donorą.

– Ką? – užspringo Erika.

– Radau tau ATG, be to, protingą ir turintį puikų humoro jausmą, – išdainavo Džesika.

Pola nusišypsojo išgirdusi Džesikos sugalvotą trumpinį, kuris reiškė „aukštą, tamsų ir gražų vyrą“.

– Papasakosi apie jį po to, kai užsisakysime, – pasakė ji prisiartinus padavėjui. – Mirštu iš bado.

– Ir aš. Šiandien per tinklinio varžybas sudeginau tikriausiai tūkstantį kalorijų, – Erikai šmėkštelėjo mintis, kad gal reikėtų pasakyti draugėms, jog ji tarsi rado savąjį aukštą, tamsų ir gražų kandidatą.

Pola nusišaipė.

– Matyt, teko išlieti nemažai prakaito. Kas per varžybos?

– Tam tikra prasme tai buvo kompanijos renginys, – paaiškino Erika ir prisiminė, kad atsisakyti Genono kvietimo pavakarieniauti nebuvo taip lengva, kaip norėtųsi. Savo noru ji atsidūrė aklavietėje: paprašė patraukliausio pasaulyje vyro paaukoti savo spermos jos kūdikiui, o dabar kratosi bet kokio intymesnio bendravimo su juo. – Kartais norėčiau būti panašesnė į vyrus, – sumurmėjo Erika.

– Ką? – nenugirdo Džesika.

– Nieko. Man krevečių, – pasakė Erika padavėjui ir užvertė valgiaraštį. Po jos užsisakė ir draugės.

Džesika atsisuko į Eriką.

– Kaip sakei, norėtum būti panašesnė į vyrus?

– Norėčiau sugebėti išlaikyti emocinį atstumą, – paaiškino Erika.

– Kaip ir aš, – pritarė Pola.

– Būtent, – nusišypsojo Erika.

– Išvydusi vyruką, kurį tau suradau, nebesuksi galvos dėl atstumo. Jis tamsus, gražus, protingas ir turi humoro jausmą.

– Kaip tu jį suradai?

– Jis Bilo draugas, – atsakė Džesika. – Kai susipažinsite geriau, galėsime kartu vaikščioti į pasimatymus.

– Dar vienas pėdų daktaras? – pasibaisėjo Pola. – Galvą dedu, kad pėdos – jo fetišas.

– Negražu taip kalbėti, – papriekaištavo Džesika. – Bilas nealpsta išvydęs pėdas. Džeraldas, tas mano minėtas vaikinas, labai gražus, papasakojau jam apie tave.

Eriką nusmelkė nerimas.

– Ką jam pasakojai?

– Kad tu tikra gražuolė, protinga ir kad jis turi tau paskambinti.

– Davei jam mano telefono numerį? Ar sakei, kad norėsiu jo spermos?

– Ne, nes pamaniau, kad išvydusi Džerį užsimanysi daugiau nei spermos.

Pirmiausia į galvą šovusi mintis buvo mandagiai atsisakyti. Naujas pažįstamas pernelyg sujauktų jos planus. Jos vaiko tėvu taps Genonas – jis jau sutiko. Jiems liko tik pasirašyti sutartį.

Ji vis dar negalėjo ramiai žiūrėti į jaunąjį Eliotą. Pagalvojusi apie tai, Erika nurijo gerą gurkšnį kokteilio. Bėda ta, kad ji nesugebėjo pažaboti jausmų buvusiam meilužiui. O jei kitas vyras sugebėtų išstumti Genoną iš jos širdies? Ar bent jau padėtų jį pamiršti? O jeigu Džesikos siūlomas ATG ir yra tas kitas vyras? Erika nusprendė, kad turi susitikti su juo ir pažiūrėti, kas jis per vienas.

– Klausyk, net jeigu nieko neišdegs, – paguodė Pola, – gal tas vyrukas bent padarys tau gerą pedikiūrą.

Pietų pertrauką pirmadienį Erika paskyrė ne užkąsti, o persikraustyti į naująjį kabinetą „Pulse“. „Namų stiliuje“ karaliavo jaukumas ir patogumas, todėl atsisveikinant su senuoju kabinetu ją užplūdo prieštaringi jausmai.

„Pulsas“ labiau panėšėjo į vyrų pasaulį, tad jei Erika nuspręstų paisyti patarimų, žarstomų knygose apie sėkmingą karjerą, jai reikėtų slėpti stalčiuje saldainius ir tirpią kakavą su zefyriukais.

Tačiau Erika nesirengė atsisakyti nei varlės formos laikrodžio, nei stalinės „Tiffany“ lempos. Maža to, išeidama susitikti su pašnekovais straipsniui apie kūdikius, paliko ją įjungtą. Grįžusi atgal pasijuto labai alkana, bet nusprendė pirmiausia surašyti svarbiausias pokalbio dalis į kompiuterį.

Išgirdusi beldimą į duris ji vargais negalais atsiplėšė nuo darbo.

– Atleiskite, esu užsiėmusi, – garsiai šūktelėjo. Nesvarbu, kas ten už durų, ji norėjo baigti užrašyti išgirstas mintis.

– Nemokami skanumynai, – iš tarpdurio atsišaukė Genonas.

Erikos skrandis garsiai suurzgė.

– Duok kelias sekundes, – paprašė ji ir greitai surašė dar kelis raktinius žodžius bei frazes, vėliau padėsiančius prisiminti pokalbį su pašnekovais.

Erika pamanė, kad įstengs pavalgyti ir sykiu nepažeisti pusmetrio taisyklės. Be to, tolesni šio vakaro planai neleis pasiduoti pagundai. Žvilgterėjusi į laikrodį nustebo, kad jau taip vėlu, įsispyrė į batelius ir atsistojusi pasirąžė.

– Tavo laikas baigėsi, – Genonas atlapojo duris ir užklupo Eriką besirąžančią.

Rankose jis laikė dvi dideles dėžes ir vieną mažytę. Tamsūs jo plaukai buvo išsitaršę, atlaisvintas kaklaraištis kybojo ant prasagstytų marškinių, pro kuriuos švietė raumeninga krūtinė; marškinių rankovės buvo atraitytos iki alkūnių. Erika pati nebežinojo, ko labiau nori – maisto ar šito vyro.

– Atrodo, kad mudu likome vieninteliai visame biure, – šypsodamasis tarė jis.

– Tikrai? – nustebo Erika. – Ką čia turi ir iš kur gavai?

– Mūsų maisto skyriaus redaktorė šiandien gavo siuntinį. Ji sakė, kad laikosi Atkinso dietos ir paprašė perduoti maistą kam nors kitam. Produktai apdėti sausu ledu, jie greit genda, tad arba valgome tuoj pat, arba teks viską išmesti.

– Tikiuosi, viskas jau paruošta, – pasakė Erika.

– Spėju, kad čia daugybė šviežių vaisių, – atsakė Genonas, atidarydamas vieną iš dėžių. – Vaišinkis.

– Ačiū, tu labai malonus. Šiandien nespėjau pavalgyti, – moteris iš didelės dėžės išsitraukė kelias dėžutes ir ėmė skaityti etiketes: – Austrės, avokadai ir bananai šokolade. Kas čia? – paklausė traukdama nedidelį butelį šampano ir dvi taures.

– Afrodiziakai, kad sužadintų seksualumą.

Erika staigiai atitraukė ranką lyg būtų nudegusi ir įtariai pažvelgė į Genoną:

– Kodėl maisto skyriaus redaktorė atidavė juos tau? Ir kas ją vaišina?

– Maisto skyriaus redaktorė yra Džeraldina Kanoud, jai šešiasdešimt treji. Gavusi tokį siuntinį ji labai sutriko, bet nenorėjo išmesti lauk, – Genonas šyptelėjo. – Sakė, kad nenori jo neštis namo, maža ką gali vyras prisigalvoti. Galiu išmesti… – tarė jis ir pamojavo dėžute su šokoladu aplietais bananais.

Tuščias Erikos skrandis vėl grėsmingai suurzgė ir alkis nugalėjo įtarimus.

– Ne, tikrai nenorėčiau, kad išmestum, – ji mostu parodė Genonui sėstis prie stalo. – Ką tu veiki taip vėlai darbe?

– Redaktoriaus darbai niekada nesibaigia, – atsakė jis. – Pati žinai.

Erika linktelėjo ir nusišypsojo patenkinta, kad juodu skiria stalas.

– Tikra tiesa. Austrių nemėgstu, atiduodu jas tau.

– Rūpiniesi mano sperma? – puse lūpų šyptelėjo Genonas, suvirpindamas jai širdį.

– Na, iškart apie tai nepagalvojau, bet mintis juk nebloga? – atkirto Erika ir ištraukė du vienkartinius šaukštus bei keletą servetėlių.

Genonas prisistūmė kėdę arčiau jos darbo stalo ir patogiai įsitaisė.

– Gal nori paragauti avokado su bazilikų padažu? – pasiūlė jai nediduką indelį.

– Mielai, – atsakė Erika ir suleido dantis į avokado puselę. – O kuo čia dėti afrodi…

– Vyriško organo simbolis, – paaiškino Genonas ir įsimetė į burną austrę.

Antrąjį kąsnį Erika kiek sutrikusi kramtė lėčiau.

– Niekada nebūčiau pagalvojusi, – prisipažino ji, vėl žvilgtelėjusi į avokadą. Baigusi pradėtą puselę gūžtelėjo pečiais: – Ir kas galėtų pamanyti?

– Šampano? – Genonas atidarė butelį ir, jai linktelėjus, pripylė taures. – Parašyta, kad į taures turėtume įmesti po vanilės pupelę.

– Kam?

– Tai kažkaip susiję su Meksikos vaisingumo deive, – atsakė jaunasis Eliotas ir gurkštelėjo iš taurės. – Neblogai, bet airiškam viskiui neprilygsta.

– Ir kodėl manęs tai nestebina? – nusišaipė Erika, įkvėpė vanilės aromato ir gurkštelėjo šampano. – Gardu. O kas dėžutėje su užrašu „genda“?

Genonas atidarė Eriką sudominusį indelį ir pažvelgė vidun:

– Šviežia figa.

– Šviežia? Šviežios figos – labai retas dalykas.

– Aha, ir ji mano, – pareiškė Genonas, išsitraukė vaisių ir atsargiai padalijo jį pusiau. – Juk žinai, kodėl figa laikoma afrodiziaku? – pasiteiravo, knebinėdamas rausvą vaisiaus minkštimą.

Erika kostelėjo. Vien tik žiūrint, kaip Genonas skanauja prisirpusį minkštimą, ją užliejo karštis.

– Galiu įsivaizduoti.

– Figa primena moters…

– Matau, – pertraukė jį Erika.

– … lytinius organus, – baigė Genonas ir apsilaižė.

Jo akyse atvirai šviečiantis geismas buvo užkrečiamas. Erika pajuto, kaip kraujas plūsta į pačias slapčiausias vieteles; sustandėję speneliai įsirėžė į liemenėlę. Ji iš paskutiniųjų stengėsi tvardytis, kad nepradėtų muistytis kėdėje. Kodėl jis ją erzina? Ką tuo nori įrodyti?

Reikia tuoj pat viską sustabdyti ir liepti Genonui nešdintis kartu su savo afrodiziakais. Kita vertus, pagunda pernelyg didelė, nes Erika išvydo keršto vaisių.

– Duokš man bananą su šokoladu.

– Falo simbolis, – pranešė Genonas ir įsispitrijo į Eriką, apžiojusią bananą.

– Labai skanus šokoladas, bananas ne per daug sunokęs ir neištižęs, – pareiškė Erika ir atsikando dar kąsnį. Padrąsinta susižavėjusio žalių akių žvilgsnio, ji lėtai nulaižė šokoladą nuo banano.

Nerimastingas Genono atodūsis Erikai nuskambėjo it muzika. Užmerkusi akis ji įsikišo bananą į burną.

– Mmm, šokoladas tikrai skanus, – ji atsimerkė. – Nori paragauti?

Genonas garsiai nurijo seiles ir pažvelgė į dėžę.

– Verčiau paragausiu uogų, – išspaudė jis. – Matau čia žemuogių ir aviečių, – sutikęs Erikos žvilgsnį paaiškino: – Spenelių formos.

Genonas pakėlė prie lūpų avietę ir įsiurbė ją į burną. Lūpos, glamonėjančios spenelius, jų kūnams susiliejus į vieną ir judant pašėlusiu ritmu. Eriką staiga nutvilkė atsiminimai, o tarpkojis ėmė skausmingai dilgčioti. Moteris prikando lūpą ir pamanė, kad jai toli iki Genono, nėra net ko lygintis.

Erika nusprendė, kad metas baigti šį erotinio atspalvio žaidimą. Baigusi valgyti šokoladu aplietą bananą apsilaižė pirštą ir pajuto, kad Genonas įdėmiai žiūri į ją. Moteris slapčia triumfavo: bent jau gavo progos įsitikinti, kad Genonas užsivedė ne mažiau nei ji. Jaunasis Eliotas ištraukė dvi saldymedžio šaknis.

Erika nustebo.

– Maniau, kad saldymedis yra vaikų skanėstas, – pasakė ir paragavo jai ištiestos šaknies.

– Kinai iš saldymedžio šaknies gamina vaistus, – patikslino Genonas, perskaitęs etiketę. – Jie turi sukelti meilę ir geidulį. Ypač veiksmingi moterims.

Erikai kąsnis užstrigo gerklėje. Genonui nereikėjo tempti čia tų vaisių – jis pats buvo geriausias afrodiziakas iš visų. Ji šiaip ne taip nurijo kąsnį ir įstengė nusišypsoti, nepaisydama viduje siaučiančio alkano geismo.

– Ką gi, reiks pažiūrėti, ar suveiks, – ji bakstelėjo į laikrodį. – Po pusvalandžio susitinku bare su ATG.

– ATG? – Genonas suraukė antakius.

– Atsiprašau, – Erika atsistojo ir pačiupo paltą, o afrodiziakų likučius sumetė atgal į dėžę. – ATG reiškia „aukštas, tamsus gražuolis“.

Genonas atsistojo, nenuleisdamas nuo jos akių:

– Paskirtas pasimatymas bare?

– Taip, – linktelėjo Erika.

– Maniau, kad nori, jog aš… – jis prisimerkė, – duočiau tau savo spermos.

– Taip, bet tai nereiškia, kad liausiuosi ieškoti pono Tobulybės. Ačiū dar kartelį už užkandžius, – pridūrė Erika, – išgelbėjai man gyvybę.