Читать книгу Eliotų dinastija. Pirma knyga - Brenda Jackson - Страница 9

Erikai užėmė žadą. Atrodė, kad jos širdis nustojo plakusi, tarsi būtų laukusi šios akimirkos taip seniai. Sekundės išsitęsė į amžinybę.

Galiausiai Genono lūpos prisilietė prie jos lūpų – iš pradžių švelniai, paskui stipriau ir ji palaimingai atsiduso. Jausmingos jo lūpų glamonės privertė ją negalvojant atsiduoti saldžiai nuodėmei. Genono liežuvis prasiskverbė gilyn ir Erika pajuto mėtinio ledinuko, kurį padavėjas atnešė kartu su sąskaita, gaivą.

Svaigdama nuo jo lūpų ir nugarą glamonėjančių rankų, Erika prisispaudė arčiau. Bemat sukietėję speneliai įsirėmė Genonui į krūtinę ir ji nurijo saldžią aimaną. Net nesitikėjo, kad jos kūnas taip greitai atsilieps į jo prisilietimus, buvo visiškai pamiršusi, kaip stipriai šis vyras ją veikia. Genono ranka apglėbė krūtį, jos širdis ėmė daužytis it padūkusi. Erika troško jo glamonių, troško pajusti jo delną ant nuogos krūtinės. Užmerkusi akis išvydo jų kūnus, susipynusius aistringame glėbyje. Genonas dar giliau įsisiurbė Erikai į lūpas ir jos mintys ėmė suktis pašėlusia karusele, vis labiau ją svaigindamos.

Staiga Erika išgirdo pašalinį garsą. Vairuotojas kostelėjo dar kartą ir Genonas nenoriai nuo jos atsiplėšė; patamsėjusiose jo akyse šėlo toks pat geismas, koks buvo užvaldęs ir Eriką.

– Atsiprašau, pone Eliotai, – sumurmėjo vairuotojas, – nenoriu trukdyti, bet mes čia stovime jau kelias minutes, policininkas kitoje gatvės pusėje baksnoja į laikrodį.

Erikos viduje grūmėsi aistra ir sumišimas. Apsilaižiusi lūpas vėl pajuto Genono skonį. Užgniaužusi saldžią aimaną nusisuko į šoną ir užsidengė rankomis akis, bandydama atgauti pusiausvyrą. Nutuokė, kad atrodo gana susijaudinusi. Tikriausiai iš šalies galėjai pamanyti, kad ji geidžia, jog Genonas paimtų ją čia pat, ant užpakalinės sėdynės, nepaisant priekyje sėdinčio vairuotojo ar kitapus gatvės stovinčio policininko.

Moteris susitvarkė plaukus ir susisiautė paltą.

– Ką gi, ačiū, kad pavežei. Buvo smagu paplepėti, susitiksime darbe.

– Palydėsiu tave iki durų, – atsakė Genonas.

– Nereikia, – paprieštaravo Erika. Norėdama atgauti sveiką protą, turėjo kuo greičiau pasitraukti nuo šio vyro. – Nenoriu, kad jus nubaustų.

– Karlai, būk geras, apsuk ratą aplink kvartalą, kai grįši, tavęs čia lauksiu, – paprašė Genonas ir padėjo Erikai išlipti iš mašinos.

Prie durų abu sumišę stabtelėjo ir Erika nukreipė žvilgsnį į šoną. Nenorėjo, kad Genonas pamatytų tai, kas ir taip buvo aišku.

– Dėkui dar…

Erika užsikirto, kai Genonas suėmė jos smakrą, pasuko veidą ir pažvelgė tiesiai į akis.

– Net nenutuokiau, kaip tavęs pasiilgau, – sušnabždėjo jis.

– Vadinasi, iš mudviejų nenutuokei tik tu vienas, – atsakė ji, pagalvojusi, kad taip ir neįstengė atsikratyti ilgesio nuo pat anuometinio jų išsiskyrimo.

– Man tikrai nereikėtų tavęs bučiuoti, – ištarė Genonas.

– Tai jau taip.

– Mūsų santykiai turės būti išskirtinai darbiniai. Negalime leisti, kad pasikartotų tai, kas nutiko pernai, – kalbėjo jis.

– Sutinku, – patvirtino Erika. – Todėl nežiūrėk į mane taip, lyg norėtum pamylėti prie šių lauko durų.

Genonas giliai įkvėpė ir palinko prie Erikos, prispausdamas ją prie sienos.

– Kai tik nustosi žiūrėti į mane taip, lyg norėtum, kad pamylėčiau tave prie lauko durų.

– Nieko nėra lengviau, – sušnabždėjo Erika, ausyse aidint širdies dūžiams.

– Ir man, – sumurmėjo Genonas ir aistringai įsisiurbė Erikai į lūpas, paneigdamas abiejų ką tik ištartus žodžius.

Po keturių dienų Erika, nešina puodeliu kavos, atėjo į gamybinį „Pulso“ darbuotojų susirinkimą. Grįžusi į senąją darbovietę vėl ėmė plušėti neskaičiuodama valandų.

Maiklas Eliotas buvo įsitaisęs stalo gale, jam iš dešinės sėdėjo Genonas, o iš kairės – jauniausias Maiklo sūnus Tyganas, visų vadinamas Tagu. Erika linktelėjo Genonui, bet išvengė jo žvilgsnio.

Po aistros proveržio prie jos namų durų Erika nusprendė grįžusi į „Pulsą“ laikytis keleto taisyklių. Pirmoji – vengti Genono. Antroji – pusės metro taisyklė, kitaip tariant, turi neprisileisti Genono prie savęs arčiau kaip per pusę metro, todėl atėjusi į susirinkimą atsisėdo kitoje salės pusėje.

– Sveika, Erika, džiaugiuosi, kad tu čia, – pasisveikino Maiklas.

– Ačiū, pone Eliotai. Ir man smagu sugrįžti, – atsakė Erika.

– Kaip manai, kiek laiko užims tavo darbų „Namų stiliuje“ perdavimas? – Eliotas vyresnysis buvo verslininkas iki kaulų smegenų. – Norėtume, kad visą savo dėmesį skirtum „Pulsui“.

– Malonu girdėti, pone Eliotai, patikėkite, pati noriu kuo greičiau susikaupti vienam darbui, man jau pabodo blaškytis tarp penkiolikto ir dvidešimto aukštų.

Tyganas užjaučiamai nusišypsojo:

– Jautiesi lyg plėšoma į dvi dalis?

– Šiek tiek, bet tai ilgai netruks.

– Kada visai pereisi pas mus? – paklausė Genonas.

Erika įsitempė. Jai nepatiko jaustis tardomai. Be to, su Genonu jie jau išsiaiškino, kad jos tiesioginis viršininkas bus jo tėvas, o ne jis. Akies krašteliu dirstelėjusi į Genoną, Erika nukreipė žvilgsnį į Maiklą.

– Tikiuosi baigti skubiausius darbus „Namų stiliuje“ per dvi savaites.

– Gerai, – Maiklas vos šyptelėjo, – laukiame tavęs su nekantrumu, juk tu esi vienas mūsų kozirių.

Erika nusišypsojo.

– Ačiū, jus man pataikaujate.

– Na ką tu, – paprieštaravo Tyganas. – Jei rankinėje nešiojiesi burtų lazdelę, padedančią tau dirbti, mums jos prireiks.

– Nereikės jokių burtų, – įsikišo Genonas.

– Tarsi pats jais nepasinaudotum, jei tik galėtum, – atšovė Tagas.

– Visi žino, kad mes, Eliotai, aršūs varžovai. Lijamas tikrai dar nepamiršo, kaip Brajanas sulaužė jam ranką per amerikietiškojo futbolo rungtynes.

Erika žinojo, kad Lijamas – Tago ir Genono brolis, o Brajanas – vienas iš daugelio jų pusbrolių.

– Tai buvo nelaimingas atsitikimas, – pertraukė tėvas.

Į duris kažkas pasibeldė ir Maiklas nepatenkintas susiraukė:

– Kas ten? – šūktelėjo jis.

Prasivėrė durys ir įžengė Bridžita, Maiklo dukra.

– O Dieve, kas per išraiška tavo veide! – tarė Bridžita tėvui. – Lyg būčiau pertraukusi diskusiją apie tėvynės likimą.

Mergina apsidairė po kambarį ir jos žvilgsnis užkliuvo už Erikos. Staiga ji suvokė:

– O, jūs aptarinėjate ne tėvynės, o ELK likimą, – pasitaisė Bridžita. – Persivilioję Eriką Leiven pasielgėte kaip tikri niekšeliai. Mes norėjome pasikviesti ją į „Charizmos“ žurnalą. Finola nusimins sužinojusi, kad pavėlavome. Erika, tikiuosi, jie prižadėjo tau aukso kalnus, nes esi to verta.

Kandžios Bridžitos pastabėlės prajuokino Eriką. Finola buvo Maiklo sesuo ir vyriausioji „Charizmos“ žurnalo redaktorė. Maiklui greičiausiai sopa širdį dėl to, kad jo paties dukra dirba jo konkurentei.

– Panašiai, – atsakė Erika į klausimą apie aukso kalnus. – Būk gera, padėkok Finolai už tai, kad pagalvojo apie mane.

Genonas krenkštelėjo.

– Brangioji sesute, ką čia veiki?

– Nesidžiaugi mane išvydęs? – Bridžita suklapsėjo blakstienomis.

– Bridžita… – įsikišo tėvas, nusprendęs baigti tas niekų kalbas.

– Tik norėjau asmeniškai pranešti, kad šįvakar negalėsiu vakarieniauti kartu su jumis. Perduok mamai, kad labai apgailestauju. Finola prašė šįvakar ilgiau padirbėti.

Maiklas linktelėjo.

– Mamai nepatiks, – pareiškė jis.

– Žinau. Kaip nors jums atsilyginsiu, – dukra pasiuntė jam oro bučinį, o visus susirinkusiuosius apdovanojo įžūlia šypsena: – Sėkmės!

Maiklas nežymiai šyptelėjo, o jo akyse švietė pasididžiavimas. Bridžitai užvėrus duris, jis atsikosėjo.

– Gerai, grįžkime prie darbo.

Susitikimas baigėsi po valandos ir Erika nužingsniavo prie lifto. Lifte nuspaudė penkioliktojo aukšto mygtuką, staiga iš kažkur išdygo Genonas ir spėjo įsisprausti šalia jos.

– Ką manai, jei pakiltume į viršų, į vadovų užkandinę, ir ten aptartume tavo straipsnį? Man šovė tokia mintis…

Erika papurtė galvą.

– Dabar neturiu tam laiko. Man reikia peržiūrėti keleto ištaigingų europietiškų namų fotografijas, – ji atsiduso. – Kol kas tik taip galiu pasidžiaugti Europa.

– Gal dar įsimanysi nuvykti ir parašyti seriją straipsnių apie Europą? – paklausė Genonas.

– Neturiu laiko, – gūžtelėjo pečiais Erika. – Čia tik prasta savijauta nuo per ilgo sėdėjimo namuose. Ji užpuola mane kiekvieną žiemą. Šalta, pilkas dangus, visąlaik turi tupėti viduje. Visada tokiu metu užsimanau atostogų.

Lifto durys prasivėrė ir Genonas nusekė paskui ją iki pat kabineto. Erika suirzo. Genonas ją blaškė, o šiuo metu ji negalėjo sau to leisti. Atsistojusi prie savo stalo pareiškė:

– Nors ir norėčiau, deja, dabar negaliu su tavimi kalbėtis.

– Gerai. Tai gal susitikime po darbo…

– Ne, – atsisakė Erika ir pridūrė: – ačiū.

Genonas ilgai nenuleido nuo jos akių.

– Ar pyksti dėl to, kas nutiko aną vakarą?

– Turi omenyje glamones ant laiptų? – dar labiau suirzo Erika. – Mes jau sutarėme dėl tavo indėlio į mano asmeninį gyvenimą, tai neturi trukdyti mūsų darbui.

– Jokiu būdu, – šaltai atsakė Genonas.

„Jam bepigu“, – pamanė Erika ir pasistengė įgelti atgal:

– Reikėtų nustatyti ribas. Kadangi mano tiesioginis viršininkas yra tavo tėvas, tikiuosi, mums daug bendrauti neteks.

– Nemanau, – skeptiškai tarė Genonas. – Priklausome tai pačiai komandai, taigi bendravimo neišvengsime.

– Na taip, – nesiginčijo Erika, – bet juk bendrauti galima ir elektroniniu paštu.

Genonas nusikvatojo.

– Erika, originalios mintys ir vertingos pastabos buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl taip siekiau susigrąžinti tave į „Pulsą“. Tikiuosi, padėsi mums ir vėl, – jis žengė žingsnį artyn ir Erikos pulsas padažnėjo. – Taip, mudu vienas kitą traukiame, bet jausmus pastumsime į šoną ir darbui jie nekliudys.

Erika prikando lūpą. Pasiklausius jo, viskas atrodė taip paprasta, o ji vos valdėsi nesuskydusi kaskart, kai Genonas pažvelgdavo jai į akis.

– Puiku, – atsakė Erika. – Žiūrėk, kad neliktume dviese pernelyg ilgai, visada laikykis nuo manęs pusmetrio atstumu ir viskas turėtų būti gerai.

– Pusmetrio? – nustebęs pakartojo Genonas.

– Mažiausiai, – atrėžė Erika. – Džiaugiuosi, kad tau taip paprasta atskirti darbą ir jausmus, o gal šiuo atveju labiau tiktų sakyti „tramdyti hormonus“. Kitaip nei tu, esu paprasta mirtingoji iš kūno ir kraujo, todėl būčiau dėkinga, jei laikytumeis atstumo.

– O kaip tada dėl mano įnašo į tavo asmeninį gyvenimą?

– Maniau, jau sutarėme, kad tu tai atliksi laboratorijoje.

– Jei tik tu neapsigalvosi, – erotiška Genono šypsenėlė pakirto jai kelius.

– Tu gana arogantiškas.

– Pažiūrėsime. Kadangi dabar neturi laiko, užsuksiu ryt vakare, – atkirto Genonas ir išėjo iš kabineto.

Erika sukando dantis ir tyliai suurzgė. Šis vyras mokėjo suerzinti ją kaip niekas kitas. Blogiausia, kad jis buvo teisus, nors Erikai labai nepatiko tai pripažinti. Genonas ją traukė, niekas nepasikeitė. Moteris būtų kažin ką atidavusi už stebuklingą priešnuodį, kuris padėtų atsispirti jo žavesiui.

Kitą dieną Erika brūkštelėjo Genonui trumpą elektroninį laišką, kuriame pranešė negalėsianti jo priimti, nes turi susitikti su savo globotine – tai buvo tiesa. Tija paprašė perkelti jų susitikimą anksčiau, kad jis nesikirstų su krepšinio varžybomis.

Erika iškvietė taksi, kad atvežtų Tiją. Susitikusios jos užkando kavinukėje, po to Erika atsivedė mergaitę į jau ištuštėjusį biurą ir parodė kelis „Namų stiliui“ parengtus straipsnius.

– Gražu, bet nuobodoka. Aš geriau rašyčiau apie svarbesnius dalykus nei gėlių komponavimas, – pareiškė nuomonę Tija.

Mintyse Erika su ja sutiko, bet norėjo parodyti Tijai ir kitą medalio pusę.

– Tavo tiesa, bet šiame darbe įgijau naujos patirties. Būdama viena iš žurnalo vadovių išmokau prireikus greitai priimti sprendimus. Taip pat supratau, kaip didelę įtaką aplinka daro žmonių mintims ir jausmams.

– Pavyzdžiui, šalta lietinga diena tiesiog verčia neiti į mokyklą, – Tija perbraukė Erikos stalą ir nusišypsojo, pamačiusi varlės pilve tiksintį laikrodį.

– Tikiuosi, ne tave, – tarė Erika. – Teisingai supratai. Kitas pavyzdys: pilkai išdažytame kambaryje žmogus pasijaučia nuvargęs.

Tija linktelėjo.

– Reiktų perdažyti mūsų matematikos kabinetą. Dabar jis išdažytas bjauria ruda spalva. Vos tik įžengusi į tą kabinetą užsimanau miego.

– Aišku, matematika čia niekuo dėta, – paerzino Erika.

Tija papurtė galvą.

– Ne, rimtai. Tie dažai jau lupasi ir taip toliau. Moksleiviai dažniausiai bėga iš pamokų, vykstančių tame kabinete, – paaiškino ji.

– Tada galbūt „Namų stilius“ galėtų finansuoti kabineto remontą, – įsiterpė tarpduryje išdygęs Genonas. – Atleiskite, nugirdau jūsų pokalbį.

Tija nužvelgė Genoną nuo galvos iki kojų ir klausiamai pažvelgė į Eriką:

– Kas čia toks?

– Tija Rodžers, čia ponas Genonas Eliotas, „Pulso“ žurnalo vykdomasis redaktorius, – atsakė Erika. – Pone Eliotai, Tija moko mane būti jos globėja.

– Jai, kaip naujokei, sekasi visai neblogai, – Tija paspaudė ištiestą Genono ranką. – Maniau, kad pagrindinis ELK bosas bus koks senukas. Tu ne toks jau ir senas.

Erika nusijuokė.

– „Eliotų leidybos korporacijos“ vadovas yra Patrikas Eliotas, Genono senelis.

– A… – nutęsė Tija, – aišku, nenorėčiau įžeisti panelės Leiven, bet „Pulsas“ daug šaunesnis už „Namų stilių“.

Genonas nusišypsojo.

– Ačiū, šiuo klausimu esu šališkas. O ir panelė Leiven kaip įmanoma greičiau pereis dirbti pas mus.

Tija atsisuko į Eriką ir žioptelėjo:

– Čia tai geras!

– Tad jei nori, kad tavo matematikos kabinetas būtų perdažytas, verčiau prašyk dabar pat, – pasiūlė Genonas.

Erika žvilgterėjo į jį:

– Tu rimtai?

– Žinoma. Interjeras, pagalba visuomenei ir rūpinimasis žmonėmis. Gal netgi brūkštelčiau teptuku per sieną.

Erika atidžiai įsižiūrėjo į Genoną:

– Nežinojau, kad moki dažyti.

– Tai ne taip jau ir sudėtinga, – Genonas dėbtelėjo į ją iš padilbų.

– Bet ar tau kada nors teko ką nors dažyti? – Erikos balse nuskambėjo abejonė. Juk Genonas vis dėlto milijardierius. Kam, po šimts, milijardieriui dažyti pačiam?

– Taip, – linktelėjo Genonas. – Mes su Tyganu, Lijamu ir Kalenu dar paauglystėje esame nudažę valčių pašiūrę. Seneliui atrodė, kad fizinis darbas – neatskiriama charakterio ugdymo dalis.

– Ar tai pasiteisino? – neatsispyrė pagundai paklausti Erika.

– Atsirado dar didesnis noras gerai mokytis, kad nereiktų užsidirbti pragyvenimui iš dažymo, – nusijuokė Genonas.

Dar viena istorija iš jo praeities. Erikos veidą nutvieskė palaiminga šypsena, tarsi ji būtų gavusi neįkainojamą dovaną.

– Vėl apie pažymius, – įsiterpė Tija. – Kalbate kaip panelė Leiven.

– Smagu girdėti, kad mūsų požiūriai nors kai kur sutampa, – sumurmėjo Genonas. – Kiek dar laiko judvi planuojate čia užtrukti?

– Tiesą sakant, jau ruošėmės eiti, – atsakė Erika. – Išgersime karšto šokolado, tada įsodinsiu Tiją į taksi. Ryt jai į mokyklą.

Tija suraukė nosį.

– Neprieštarautumėte, jei eičiau kartu? – pasiteiravo Genonas. – Galiu jums pasiūlyti savo vairuotojo paslaugas.

– Jėga! – šūktelėjo Tija. – Ar važinėjate limuzinu?

Genonas šyptelėjo:

– Atleiskite, bet teks tenkintis paprastu linkolnu.

– Nieko tokio, – atsakė Tija. – Limuzinas mūsų rajone greičiausiai atrodytų labai ne vietoje.

– Tu tikrai neprivalai mūsų vežioti, – paprieštaravo Erika, baimindamasi kelionės atgal dviese su Genonu. Kaip ji laikysis savo pusmetrio taisyklės ant užpakalinės automobilio sėdynės?

– Nieko tokio. Aptarsime kabineto remontą, o grįždami atgal pasikalbėsime apie „Pulsą“.

Nenoromis Erika pripažino sau, kad Genonas su Tija elgėsi labai maloniai. Mašinoje ir kavinėje jis atsakinėjo į jos klausimus, nepiktai paerzindavo ir paragino siekti mokslo. Genonas pavaišino jas karštu šokoladu, vėliau, pakeliui į Tijos namus, pasidomėjo, kaip, jos nuomone, matematikos kabinetas turėtų atrodyti po remonto.

– Reikia jį išdažyti ryškiomis spalvomis, kad per pamokas mes neužmigtume, – atsakė Tija. – Pavyzdžiui, geltonai…

– Tyrimai rodo, kad geltonai dažytuose kambariuose kūdikiai dažniau verkia, o žmonės pasidaro jautresni, – įsiterpė Erika.

Genonas klausiamai į ją žvilgterėjo:

– Iš kur žinai apie kūdikius?

Erika gūžtelėjo.

– Teko domėtis dirbant „Namų stiliuje“. Raudona – stimuliuojanti spalva, bet kai kurie tyrimai atskleidė sąsają tarp raudonos spalvos ir padidėjusio agresyvumo.

Tija ėmė vartyti akis.

– Ko jau ko, bet agresijos mažiausiai trūksta. Kasdien vyksta drakės.

– Agresijos netrūksta, – automatiškai pataisė Erika. – Be to, kasdien vyksta muštynės.

– Taip ir sakiau, – atsikirto Tija.

Genonas sukikeno.

– O ką manai apie rožines sienas? Tik pagalvok prieš atsakydama „ne“, – paprašė Erika.

– Rožines? – Genono balse nuskambėjo nuostabos ir pasibjaurėjimo gaidelės.

– Būk geras, trumpam pamiršk esąs „tikras vyras“, – atkirto Erika.

Tija papurtė galvą.

– Ne, tik ne rožinė. Vaikinai tyčiotųsi iš manęs iki gyvenimo pabaigos, be to, jie tikrai nesėdėtų tokiame kabinete.

– Tyrimai parodė, kad mokinių rezultatai pagerėja, kai jie mokosi kabinetuose, išdažytuose rožine spalva. Ne tik rezultatai pagerėja, spalva pakelia ir mokinių nuotaiką.

Po jos žodžių sekė tyla.

Genonas atidžiai pažvelgė į Eriką ir perbraukė pirštu savo lūpas. Erika liepė sau nežiūrėti į jo burną.

Vyriškis pasisuko į Tiją:

– Štai ką sugalvojau: pasidomėk ir parašyk trumputį straipsnelį apie spalvų įtaką nuotaikai. Jei panelė Leiven leis, išspausdinsime tą straipsnelį „Namų stiliuje“ ir iliustruosime perdažyto jūsų mokyklos kabineto nuotraukomis. Remdamasi savo atliktu tyrimu galėsi parinkti sienų spalvą, aišku, neperžengdama proto ribų, ir užsidirbsi pliusą mokytojų akyse.

Mergaitei net žandikaulis atvipo:

– Aš? Straipsnį „Namų stiliui? Mano vardas bus parašytas nacionaliniame žurnale? Kas dėsis, kai sužinos draugės!

Ji buvo tokia laiminga, kad Erika negalėjo nuslėpti šypsenos.

– Jėzau! – bėrė Tija. – Aišku, būtų dar kiečiau, jei galėčiau parašyti straipsnį „Pulsui“, „Spragtukui“ ar „Charizmai“, – ji vardijo sėkmingiausius ELK žurnalus, – bet straipsnis „Namų stiliui“ irgi jėga, – papurtė galvą, negalėdama patikėti tuo, ką sako: – Mano vardas pasirodys nacionaliniame žurnale!..

– Tau teks pačiai atlikti tyrimą, – priminė Erika.

– Būtinai, – neprieštaravo Tija.

– Panelė Leiven suredaguos tavo straipsnį. Būk pasirengusi jį perrašyti, galbūt ir ne kartą, – įspėjo Genonas.

– Gerai, aš padarysiu, – linkčiojo Tija.

Mašina kaip tik sustojo prie jos namo. Mergaitė pažvelgė į Genoną, tada į Eriką ir vėl į Genoną, sugriebė jo ranką ir išpyškino:

– Labai jums ačiū, pone Eliotai! Aš jūsų neapvilsiu.

Atsisukusi į Eriką puolė jai į glėbį.

– Panele Leiven, tu – pats geriausias mano sutiktas žmogus!

Nustebinta tokio jausmų proveržio Erika sekundėlę sudvejojo, bet paskui tvirtai apglėbė mergaitę. Jos širdyje suspurdėjo keistas jausmas.

– Net neabejoju, kad parašysi puikų straipsnį, Tija.

– Būtinai, – atsakė Tija ir atsiplėšusi nuo Erikos, bedė į ją pirštu: – Gali manimi pasitikėti!

Genonas atidarė mašinos dureles ir iššoko į lauką, kad Tija galėtų išlipti.

– Viso gero! – atsisveikino paauglė ir nuskubėjo namo.

Erika su Genonu palaukė, kol ji įėjo į vidų, tada Genonas įsėdo į mašiną ir pasakė vairuotojui Erikos namų adresą.

Moteris ilgai tylėjo – jos širdyje siautė prieštaringi jausmai. Verčiau jau Genonas nebūtų toks žavus ir dosnus – tada būtų daug lengviau jo nemylėti. Pasiūlęs Tijai parašyti straipsnelį, Genonas pataikė tiesiai į dešimtuką: kad susilaikytų nepuolusi jam į glėbį, Erika atsitvėrė nuo Genono rankinuku. Jai reikėjo kokios nors užtvaros, geriausia, žinoma, tiktų plieninė tvora. Erika nurijo gerklėje įstrigusį gniužulą.

– Puiki mintis, tu labai dosnus. Ačiū. Nuo Tijos, nuo manęs ir nuo „Namų stiliaus“.

– Nėra už ką, – atsakė Genonas. – Dabar tu man skolinga.