Читать книгу Eliotų dinastija. Pirma knyga - Brenda Jackson - Страница 8

Genonas davė Erikai trisdešimt valandų pagalvoti, kokiomis sąlygomis ji sugrįžtų į „Pulsą“. Derybos klostėsi sunkiau, nei vyriškis tikėjosi. Anksčiau originalioji bebaimė žurnalistė jam atrodė labiau linkusi bendradarbiauti.

Ji nesipriešino net tada, kai Genonas staiga nutraukė jųdviejų santykius. Prisiminus juos siejusius jausmus jam vis dar suspausdavo širdį. Jaunasis Eliotas skrupulingai vengė tarnybinių romanų, nes puikiai žinojo, kad senelis nepateisintų jokio skandaliuko darbe ar asmeniniame gyvenime. Aukštą postą „Pulso“ žurnale Genonas išsikovojo taip greitai tik todėl, kad nesiginčydamas pakluso Eliotų šeimos darbo etikos taisyklėms, dvejus metus arė be atostogų ir sugebėjo pelnyti sąžiningo žmogaus reputaciją.

Erika buvo vienintelis nusižengimas taisyklėms. Graži, nebijanti rizikuoti ir išnaudoti situaciją savo naudai žurnalistė tuoj pat patraukė jo dėmesį. Tai buvo pirmoji Genono sutikta moteris, su kuria jam nepritrūkdavo kalbos. Genonas nepamiršo ir po dalykiniu kostiumėliu slypinčios aistros, švelnių jos nuogo kūno prisilietimų ir neapsakomos palaimos pojūčio, kurį patirdavo nugrimzdamas joje.

Nuo tokių minčių jo draugužis tuoj pat sukietėjo ir Genonas mintyse nusikeikė. Pasitaisęs kaklaraištį pravėrė kabineto duris ir išvydo už jų bestovintį tėvą. Tėvas pažvelgė į sūnų su atlaidžia šypsena:

– Aš ne laiku? Kažkur išsiruošei?

– Turiu baigti vieną reikalą. Ką norėjai pasakyti?

– Keista, atrodai, tarsi rengtumeisi į mūšį, – nusijuokė tėvas.

– Nieko, susitvarkysiu, – atkirto sumišęs Genonas.

– Šiandien baigsiu darbą anksčiau, nes veduosi tavo mamą vakarienės.

Genonas greitai permetė datas mintyse:

– Palauk, šiandien juk nei tavo, nei jos gimtadienis. Kokia proga?

Tėvas dėbtelėjo į sūnų:

– Vakarienei nereikia ypatingos progos, – pareiškė, bet tuoj pat pirštu bedė sau į pilvą: – Ji nori, kad maitinčiausi sveikiau. Beje, žmona ir tau nepamaišytų.

Genonas papurtė galvą.

– Mano žmona yra darbas, o tikslas – laimėti varžybas, kad tu taptum naujuoju ELK vadovu.

Tėvas nusišypsojo ir spustelėjo Genonui petį.

– Tu stiprus varžovas, džiaugiuos, kad esi mano komandoje.

Nors ir sulaukęs trisdešimt trejų, Genonas vis dar džiaugėsi tėvo pagyrimu.

– Kitaip nė negali būti.

– Gerai, tik neužsibūk darbe per ilgai, nes mama nudirs man kailį.

– Smagiai pavakarieniaukite, perduok mamai linkėjimų, – pasakė Genonas ir pasuko prie lifto. – Labanakt.

Lifte jis nuspaudė Erikos aukšto skaičių ir po kelių sekundžių stovėjo prie jos kabineto durų.

Sekretorės nebebuvo, tad Genonas tyliai pasibeldė į duris.

– Įeikite, – atsiliepė Erika.

Įžengęs į vidų jaunasis Eliotas išvydo ją kalbančią telefonu. Kilstelėjusi pirštą moteris nebyliai paprašė palaukti. Genonas linktelėjo ir tyliai uždarė už nugaros duris. Jam patiko jaukiai, bet dalykiškai įrengtas kabinetas, visur jautėsi Erikos ranka.

Jo širdyje vėl sukirbėjo susižavėjimas. Apdovanota puikia figūra, tobulų moteriškų formų, ji visai nesidrovėjo savo ūgio – drąsiai avėjo aukštakulnius batelius, nerėždama aplinkiniams akies. Retai rišdavosi savo ilgas rudas garbanas į uodegą, plaukai tarsi išduodavo nepažabotą jos asmenybės pusę, tą, su kuria Genonas buvo itin artimai susipažinęs.

Erika baigė kalbėti telefonu ir pažvelgė į svečią.

– Atsiprašau, skambino mūsų naujosios TV laidos apie interjerą direktorius, labai susinervinęs.

– Tu jį nuraminai, – pasakė Genonas.

Erika linktelėjo ir pakėlusi ranką pabrėžiamai pažvelgė į laikrodį.

– Turėtų nusiraminti keturiolikai valandų. Prisėsk.

„Geras ženklas, – pamanė jis. – Šįkart ji bent jau nori kalbėtis.“ Genonas prasisagstė švarką, prisitraukė kėdę arčiau stalo ir prisėdo.

– Tai ko gi tu nori?

Ilgas Erikos žvilgsnis nukrėtė jį kaip elektra.

– Visų pirma, kodėl taip užsigeidei susigrąžinti mane į „Pulsą“? „Namų stiliuje“ dirbu jau metus. Kai išėjau iš jūsų žurnalo, nė nepyptelėjai. Kas pasikeitė?

– Aplinkybės. Papasakosiu, jei pažadėsi viską laikyti paslaptyje, – ištarė Genonas.

– Gerai, – pažadėjo Erika.

Jis puikiai žinojo, kad ja galima pasikliauti. Ji niekam nė žodeliu nėra prasitarusi apie jų romaną.

– Mano senelis nusprendė išeiti į pensiją ir sugalvojo keistą būdą parinkti įpėdinį. Visus ateinančius metus keturi pagrindiniai ELK žurnalai varžysis tarpusavyje, o pelningiausio žurnalo vyriausiasis redaktorius taps naujuoju ELK vadovu.

Netekusi žado Erika gerą minutę spoksojo į Genoną.

– Oho… – galiausiai išspaudė ir linktelėjo. – O tu, žinoma, nori, kad naujuoju direktoriumi taptų tavo tėvas.

– Būtent dėl to siūlau tau paaukštinimą, didesnę algą ir ką tik nori, kad tik sugrįžtum į mūsų komandą.

Erika šyptelėjo ir nukreipė žvilgsnį į šoną.

– Ką gi, štai ko noriu, – tarė ji ir atvertė aplanką su kūdikių nuotraukomis, kurias Genonas jai paliko prieš kelias dienas.

„Straipsnio? Per daug paprasta“, – pamanė Genonas, jausdamas užplūstantį saldų pergalės jausmą. Jis atsilošė kėdėje ir mostelėjo ranka:

– Sutarėme. Straipsnis tavo.

– Turiu omenyje ne tik straipsnį, Genonai. Taip, noriu šio straipsnio. Bet taip pat noriu ir vaiko.

Sutrikęs Genonas pažvelgė į Eriką ir papurtė galvą.

– Tikriausiai blogai nugirdau. Sakei, nori vaiko?

– Gerai girdėjai. Taip, vaiko.

– O aš čia kuo dėtas?

Erika atsistojo.

– Tavo puikūs genai, noriu, kad perduotum juos mano vaikui.

„Moteriškei visiškai pasimaišė protas“, – pamanė Genonas. Jis papurtė galvą ir žiojosi rėžti, kad jai galvoj negerai, bet Erika sustabdė jį.

– Pirmiausia išklausyk. Tau tikrai nebus jokių sunkumų. Galime pasirašyti sutartį, kad atsisakau finansinės ar kitokios paramos. Man tereikia tavo spermos. Nereikės net mylėtis – galėsi paaukoti spermą laboratorijoje. Pati nupirksiu tau žurnalą su pupytėmis. Noriu tik tavo spermos, – pakartojo ji.

Nustėręs Genonas negalėjo pratarti nė žodžio. Po akimirkos atsistojo.

– Su protu susipykai. Kodėl prireikė manęs? Kodėl nesusirandi kokio nors vyruko ir neišteki? – paklausė, nors mintis apie Erikos sutuoktuves jo nežavėjo.

– Jau sakiau. Esi aukštas, protingas, neturi žalingų įpročių, puikūs genai. Jei noriu susilaukti vaikų, turiu kuo greičiau pastoti.

– Kodėl? Daugybė moterų pastoja gerokai po savo trisdešimtmečio.

– Negaliu laukti, – Erikos akyse Genonas išvydo neviltį. – Gydytojas diagnozavo ligą, mažinančią vaisingumą. Kuo ilgiau delsiu, tuo mažesnė tikimybė susilaukti vaiko. Visada troškau kūdikio, todėl turiu pastoti kuo greičiau.

Neviltis jos balse dar labiau sutrikdė Genoną.

– Nesvarstei apie įsivaikinimą? – pasiteiravo jis.

– Svarsčiau, bet brangu ir truktų visą amžių.

Ko jau ko, bet tokio prašymo Genonas tikrai nesitikėjo. Jis perbraukė ranka plaukus.

– Neįsivaizduoju, kaip… – bet išvydęs Erikos veide su neviltimi sumišusį užsispyrimą užsikirto. – Turiu apie tai pagalvoti.

Erika linktelėjo.

– Suprantu. Pranešk, kai apsispręsi.

– Ar sutiktum pradėti dirbti „Pulse“ puse etato, kol… – Genonas atsikrenkštė, – apsispręsčiau dėl spermos?

Moteris įdėmiai pažiūrėjo jam į akis.

– Ne.

Bet aš siūlau didesnį atlyginimą, aukštas pareigas garsiame žurnale ir daugiau straipsnių. Tokių dalykų juk neatsisakoma.

– Aš noriu kūdikio. Tavęs prašau tik paaukoti savo spermos. Tai pagrindinė mano sąlyga. Ir būtinai pasirašysime sutartį.

Genonas vos garsiai nenusikeikė. Kas per šiuos metus nutiko jo pažinotai mielajai Erikai? Dievas mato, anksčiau ji nebuvo tokia užsispyrėlė.

– Pranešiu tau savo sprendimą, – tarstelėjo Genonas ir pasuko durų link.

– Ačiū, labos nakties ir tau, – sumurmėjo Erika jam už nugaros.

Žingsniuodamas koridoriumi prie lifto Genonas Eliotas mintyse svaidėsi keiksmažodžiais. Nuspaudė lifto mygtuką ir palingavo galvą: kaip, po galais, jis gali sudaryti tokį sandėrį? Jau įsivaizdavo pokalbį su savo advokatu. O jei senelis apie tai sužinotų, pasiustų.

Ir senelis, ir tėvas Genonui nuolatos kartodavo, kad jis privalo būti nepriekaištingos reputacijos pavyzdys bendrovėje. Tad kaip jis viską paaiškintų savo šeimai, ką kalbėti apie visą likusį pasaulį? Išėjęs iš lifto pasuko į savo kabinetą, paskendęs mintyse automatiškai linktelėjo pro šalį ėjusiam redaktoriui.

Užsidaręs kabinete Genonas atlaisvino kaklaraištį ir priėjo prie lango. Pažvelgė į apačioje mirgančias miesto šviesas ir mintyse ėmė dėlioti įvairiausius variantus. Netikėta Erikos užgaida neatšaldė jo noro susigrąžinti ją į „Pulsą“. Reikia tik gerai pagalvoti ir jis ras būdą, kaip pasiekti savo.

„Kaip senais gerais laikais“, – pamanė Erika, žengdama pro duris į nediduką barą atokioje gatvelėje. Jie su Genonu labai dažnai skirdavo pasimatymus panašiose vietose – ramiuose, nedideliuose baruose kitoje miesto pusėje nei ELK biuras. Prisiminimai skaudžiai dilgtelėjo širdį, bet Erika pasistengė nekreipti į tai dėmesio. Vylėsi, kad šiame bare jai suplaks gerą kokteilį.

Apsidairiusi aplink išvydo atsistojusį Genoną, mostu kviečiantį prie staliuko. Erika pasuko prie jo jausdama, kaip krūtinėje spurda širdis. Protu nesuvokiama, kaip šis vyras dienai baigiantis sugeba atrodyti taip pat puikiai kaip ir ryte. Ji atsiminė, kaip per rytinius susitikimus svaigdavo nuo jo kvepalų aromato ir akimis rydavo švariai nuskųstą smarką. Kai tekdavo dviese ilgiau padirbėti vakarais, Eriką sujaudindavo Genono smakrą aptemdydavęs barzdos šešėlis. Po pirmojo jųdviejų karto, kai vakarinė besikalanti barzdelė iki raudonumo suerzino jos krūtų odą, Genonas visąlaik kruopščiai skusdavosi. Erika nepamiršo juos siejusios svaiginančios aistros. „Pamiršti viską!“ – paliepė sau.

– Ačiū, kad atėjai, – padėkojo Genonas ir pasiūlė prisėsti priešais. Išauklėtas kaip tikras džentelmenas, jis atsisėdo tik tada, kai Erika įsitaisė už stalo.

– Neužstrigai spūstyse?

– Kaip visada. Laimė, spėjau pagauti taksi dar prieš prasidedant lietui.

– Šįvakar aš su vairuotoju. Galėsiu parvežti tave namo, jei tik norėsi.

– Viliojantis pasiūlymas.

– Gal norėtum pavakarieniauti? – paklausė Genonas, tiesdamas jai valgiaraštį.

– Nebent ko nors užkąsti ir išgerti, – atsakė Erika, peržvelgdama užkandas su krevetėmis.

– Ar kokteilis su obuolių sultimis vis dar tavo mėgstamiausias? – šyptelėjęs pasiteiravo Genonas.

Erikai nelabai patiko jo seksuali šypsenėlė ir visažinio mina. Ji papurtė galvą:

– Gersiu šampano su persikų sultimis.

– Pasikeitė skonis? – nustebęs Genonas kilstelėjo antakius.

– Supratau, kad mėgstu burbuliukus, – atšovė Erika.

Priėjus padavėjui Genonas pirmiausia užsakė maistą ir gėrimus damai, po to – sau.

– Viskio, – paprašė jis, – ir aštrių vištos sparnelių.

– Tikiuosi, nepamiršai vaistų nuo rūgštingumo, – Erika nepajėgė nuslėpti šypsenos. – Sako, kad su amžiumi skrandis tampa jautresnis.

Genonas pažvelgė į ją ir paklausė:

– Nori pasakyti, aš senstu?

– Visi mes senstame, – gūžtelėjo pečiais ji ir pakeitė temą: – Ką gi, klok, kodėl panorai su manimi susitikti.

– Apsvarsčiau tavo pageidavimus ir manau, kad galime susitarti, tik su tam tikromis išlygomis.

– Kokiomis? – Erikai širdis ėmė smarkiau daužytis krūtinėje. Ji negalėjo patikėti, kad Genonas priėmė pasiūlymą.

Kai tądien jaunasis Eliotas išėjo iš jos kabineto, Erika pati stebėjosi, kaip išdrįso pasiūlyti tokį dalyką. Kita vertus, gerai žinojo, kad jei nepaprašysi, nieko ir negausi.

– Po dviejų savaičių mūsų teisės skyrius surašys sutartį, kurioje bus nurodytos tavo įdarbinimo sąlygos, įtraukti punktai apie aukštesnį postą ir pakeltą algą.

– Ir apie atskirą kabinetą su langu, – pridūrė ji.

Genonas šyptelėjo.

– Oho, per pastaruosius metus tapai itin reikli.

– Per tuos metus daug ko išmokau, – atšovė Erika.

Visus metus ji galynėjosi su savo skausmu ir mokėsi gyventi be jo, žaviojo Genono, bet visiškai išmesti iš galvos taip ir nepavyko.

– Juo geriau, – Genonas patylėjo, kol padavėjas išdėliojo atneštus gėrimus, ir siurbtelėjo viskio.

Erika taip pat gurkštelėjo kokteilio, mintyse ramindamasi, kad nėra ko nervintis. Viskas gerai: ji turi nuostabų darbą ir labai mielai liks dirbti „Namų stiliuje“. „Pulse“ darbas būtų daug intensyvesnis ir įdomesnis, bet aplink besisukiojantis Genonas ją blaškytų ir erzintų.

– Dėl to kito reikalo, – numykė Genonas.

– Spermos donorystės, – patikslino Erika.

Genonas darsyk gurkštelėjo viskio.

– Taigi. Šį reikalą patikėsiu asmeniniam advokatui. Senelis sprogtų iš pykčio užuodęs, kad toks punktas buvo įtrauktas į darbo sutartį.

Erika negalėjo patikėti savo ausimis. Vadinasi, Genonas apsvarstė jos prašymą ir yra linkęs nusileisti.

– Apie tai niekas neturi sužinoti. Niekas. Neabejoju, kad mano advokatas išlaikys paslaptį, bet jis negali dabar parengti sutarties, nes yra išvykęs.

– Kada jis turi grįžti? – ironiškai paklausė Erika.

– Po dviejų savaičių. Jis su žmona iškeliavo pasiplaukioti po Viduržemio jūrą, jie pasidovanojo antrąjį medaus mėnesį.

Erika giliai įkvėpė.

– Tai kaip bus? Pradėsiu dirbti „Pulse“ tavo advokatui grįžus iš kelionės?

Genonas papurtė galvą.

– Ne, jau sakiau, „Pulse“ dabar ypatinga padėtis, todėl noriu, kad pradėtum dirbti tuojau pat.

Moteris nusikvatojo:

– Palauk, juk dar reikia rasti, kas mane pakeis „Namų stiliuje“.

– Jau pasiūliau į tavo vietą Doną Timoni, galėsi pradėti dirbti „Pulse“ kitą savaitę.

Erika žioptelėjo. Ji neabejojo, kad Dona Timoni susitvarkys su visais darbais, bet pati nebuvo pasirengusi taip greitai išeiti iš „Namų stiliaus“.

– Labai jau greitai.

– Ar pamiršai? – sukibirkščiavo Genono akys. – „Pulse“ viskas vyksta tik greitai arba dar greičiau.

Ji linktelėjo prisiminusi „Pulso“ veiklos šūkį.

– „Su konkurentais mes nejuokaujame, mes juos paprasčiausiai aplenkiame!“ O kaip dėl sutarčių? – paklausė gurkštelėjusi kokteilio.

– Kaip ir minėjau, darbo sutartis bus parengta po savaitės arba dviejų. Asmeninei sutarčiai parengti prireiks daugiau laiko.

– Gerai, bet su viena sąlyga: galėsiu grįžti atgal į „Namų stilių“ kada panorėjusi.

– Sutarėm, – Genonas pažvelgė jai į akis. – Erika, tu nenorėsi grįžti atgal. Neapgaudinėk savęs, tu pasiilgai „Pulso“.

Erikai net atėmė žadą: Genonas kiaurai ją permatė. Ji nesutiko kito vyro, kuris sugebėtų suprasti ją iš pusės žodžio ar iš žvilgsnio – tiek miegamajame, tiek už jo ribų. Moteris nurijo atodūsį. Jei Genonas duos savo spermos, nereiškia, kad kartu padovanos ir širdį. Erikai neteks prie jo net prisiliesti, jei jis nuspręs paaukoti spermą laboratorijoje. Mintis, kad kasdien nuolatos matys Genoną, buvo nepakeliama. Erika nusprendė rimtai susitelkti į vyro, galinčio pranokti poną Eliotą, paieškas.

Atnešus užkandžius, pokalbis savaime pasuko kita linkme. Pasidalinusi krevetėmis su Genonu, Erika paklausė apie jo močiutę Meivę Eliot.

– Man labai patinka tavo senelių pažinties istorija, – prisipažino ji.

Genonas pasiūlė jai vištos sparnelį, bet ji papurtė galvą.

– Siuvėja ir turtingas verslininkas, išsivežęs ją iš Airijos.

– Kaip ji sugebėjo šitiek metų ištverti su tavo seneliu?

– Jis ją dievina, – paaiškino Genonas, – o močiutė yra tikra šventoji. Ją visi myli. Senelis nemoka rodyti jausmų, bet močiutė sugeba mylėti už du.

– Be galo norėčiau su ja susipažinti, – tarė Erika ir iškart pasigailėjo prasižiojusi. – Išeitų puikus straipsnis „Namų stiliui“: „Prie arbatos puodelio kartu su Meive Eliot“.

– Tiktų ir „Pulsui“, įdomios asmenybės rubrikai.

– Tu tikras vagis, – apkaltino ji Genoną.

– Erika, nepamiršk, kieno tu pusėje. Juk nuo šiol esi mano komandos narė.

Jo balse nuskambėjusi savininkiškumo gaidelė maloniai paglostė Erikos širdį. Ji puikiai atsiminė laikus, kai Genono dėka jautėsi svarbiausia pasaulio moterimi. Genonas dar kartą pasiūlė vištienos ir pasiteiravo, kaip sekasi geriausioms jos draugėms, apie kurias žinojo iš Erikos pasakojimų, nors ši draugėms nė žodeliu nebuvo užsiminusi apie savo meilę.

Besišnekučiuodami jie baigė valgyti ir išlenkė dar po vieną taurę.

– Dievulėliau, jau dešimta vakaro! – sušuko Erika, žvilgterėjusi į laikrodį.

Genonas sugriebė ją už riešo:

– Ne, tavo laikrodis greičiausiai skuba.

– Pažiūrėk pats. Keista, kaip greitai prabėgo laikas.

Jis pasižiūrėjo į laikrodį ir nusikeikė, tada ilgam įsmeigė akis į Eriką:

– Mums būnant kartu laikas visada lėkdavo greitai.

Išgirdus užuominą apie buvusius santykius Erikai užgniaužė kvapą.

– Tiesa, – linktelėjo ji.

Genonas dar kelias sekundes žvelgė jai į akis, tada nusuko žvilgsnį ir atsiduso. Gal tai tik vaizduotės žaismas, bet Erika galėjo prisiekti, kad jo atodūsis buvo ilgesingas.

– Tave pavežti?

– Neatsisakyčiau.

Paskambinęs vairuotojui, Genonas apmokėjo sąskaitą ir palydėjo Eriką į lauką.

– Štai ir mašina, – linktelėjo jis į juodą linkolną. – Aš pats, – tarstelėjo išlipusiam vairuotojui, atidarė Erikai dureles ir atsisėdo šalia jos.

– Tebegyveni Parko šlaito gatvėje? – paklausė Genonas.

– Taip, – atsakė Erika, visu kūnu jausdama jo artumą. Ji užuodė losjono ir viskio aromatą, taip pat sumišusius itališkos odos ir kokybiškos vilnos kvapus. Kol Genonas sakė vairuotojui jos adresą, moteris žvilgterėjo į ilgas jo kojas. Erika žinojo, kad mokydamasis koledže Genonas žaidė futbolą, ir jai knietėjo atsidurti su juo aikštėje vienas prieš vieną. Ji taip pat žinojo, kad Genonas – grėsmingas varžovas, besistengiantis laimėti visur ir visada.

Genonas palietė jos petį ir Erika pažvelgė į jį:

– Kažką sakei?

– Sakiau, kad užsisegtum diržą, – pakartojo jis ir persisvėręs per Eriką ištraukė saugos diržą. – Ar negirdėjai?

– Tikriausiai man nereikėjo gerti antro kokteilio, – šyptelėjo ji.

Automobilį sumėtė ir praradusi pusiausvyrą Erika prisišliejo prie Genono krūtinės. Vyras ją apglėbė.

Vairuotojas numynė stabdžius ir nusikeikė.

– Atleiskite, – atsiprašė.

Sulaikiusi kvapą Erika žvelgė į žalias Genono akis, juos skyrė tik keletas centimetrų. Ji pajuto, kaip deginantis vyriškio žvilgsnis slystelėjo žemyn ir sustojo ties lūpomis.

– Prisiminkime senus gerus laikus dar kartą? – kimiu balsu paklausė jis, ranka švelniai apglėbdamas jos kaklą. – Abu to norime, juk taip?

Erika galėjo atsitraukti. Genonas būtų supratęs ir patraukęs ranką. Bet ji nė nekrustelėjo.