Читать книгу Eliotų dinastija. Pirma knyga - Brenda Jackson - Страница 13

Erika su Genonu užgaišo visą dieną taisydami ir perrašinėdami straipsnius, neturėjo kada net papietauti. Erika apskambino pašnekovus ir patikslino neaiškias vietas, Genonas nusiuntė atrinktas nuotraukas fotografijų redaktoriui. Diena pralėkė akimirksniu. Jei būtų atkreipusi dėmesį, kaip darniai jie kartu dirba, tarsi skaitydami vienas kito mintis, Erika būtų išsigandusi. Tačiau tam nebuvo laiko.

Įtemptai dirbant lyg ir neturėjo kilti pašalinių minčių, bet Erika nepajėgė atsiriboti nuo Genono. Sėdėdama šalia svaigo nuo jo kvepalų aromato. Genonas ranka perbraukė savo plaukus ir ji panoro juos paglostyti. Kai jų rankos netyčia susilietė, Erika suvirpėjo iš jaudulio. Pakėlusi akis sutiko iškalbingą Genono žvilgsnį, nuo kurio jai užkando žadą. Abu tarsi susitarę nusuko žvilgsnius, jausdami, kad dabar negali atsipalaiduoti. Bet atėjus vakarui Erika nieko nebegalėjo su savimi padaryti ir klausydama Genono akimis godžiai sekė jo lūpas.

Darbą, kuris iš pradžių atrodė titaniškas, jie baigė pusę septynių vakaro. Erikai iš nuovargio svaigo galva. Genonas susmuko kėdėje ir numetė jau seniai atlaisvintą kaklaraištį. Sutikęs jos žvilgsnį sukrizeno:

– Valio mums!

Erika taip pat šyptelėjo:

– Valio! Trūksta tik šampano.

– Šampano turiu, – Genonas atsikėlė iš kėdės ir nužingsniavo prie mažyčio baro kitame kabineto gale. Iš nediduko šaldytuvo ištraukė butelį atšaldyto šampano. – „Cristal“.

Pamačiusi butelį Erika išsprogino akis:

– Labai prabangu, nemanai?

– Nori pasakyti, mes nenusipelnėme? – paklausė Genonas, lupdamas foliją. Po minutės jo rankose pokštelėjo atidaromas butelis.

– Tikriausiai jau vėloka ginčytis, – Erika atsistojo. – Ar turi taurių?

Genonas kryptelėjo galvą sau už nugaros.

– Apatinėje kairėje spintelėje.

Iš nurodytos spintelės tuoj buvo ištrauktos dvi aukštos krištolinės taurės.

– Kokios gražios, atrodo, lyg būtų pagamintos „Waterford“.

– Motinos dovana. Kitaip tariant, užuomina, – atsakė Genonas, priėjo prie Erikos ir įpylė putojančio gėrimo į jos laikomas taures. – Prisėsk, – mostelėjo į kėdes kitapus stalo.

Erika nugrimzdo kėdėje, o Genonas įsitaisė šalia.

– Už tai, kad įvykdėme „neįmanomą misiją“, – pakėlė taurę Erika, gėrėdamasi susitaršiusiu Genonu, vos prasikalusiais barzdos šereliais ant jo smakro. Jai visada patiko išsipašęs jaunasis Eliotas, beje, patikdavo ir nepriekaištingai susitvarkęs, su tamsiu kostiumu. Tiesą sakant, Erikai labai patikdavo antklode apsigaubęs Genonas ar visai be nieko.

Genonas sudaužė su ja taurėmis:

– Už mūsų draugystę!

Erika gurkštelėjo šampano.

– Be jokios abejonės, puikus gėrimas.

– Skanu.

– Tai kokia buvo tavo motinos užuomina?

– Kad man metas susitupėti ir vesti.

– O! Ką jai atsakei?

– Tą patį, kaip ir visada. Kai bus tinkamas metas ir tinkama moteris.

Gurkšniu šampano Erika pasistengė nuplauti sumišusius jausmus.

– Ir mano mama kimba dėl to paties.

– O ką tu jai sakai?

– Pakeičiu temą ir paklausiu apie bridžą, – atsakė Erika ir prisiminė sutartį dėl kūdikio, kurios Genonas vis dar nepateikė. Ji paliepė sau būti kantresnei.

– Neblogai, reiks atsiminti, – Genonas papildė jos taurę. – Gerk ligi dugno, reikia baigti butelį.

– O ryt atsibusti skaudama galva? Nežinau. Bet gal ir verta, jei jau vaišini „Cristal“, – atsakė Erika, skęsdama jo žvilgsnyje ir pasiduodama tarp jų tvyrančiam jauduliui. Po dar kelių gurkšnių ją užliejo karštis. – Šiandien juk nepietavau, man beregint apsisuks galva.

– Galiu tuo pasirūpinti, – Genono tonas priminė jai, kad jis žinojo daugybę būdų, kaip ja pasirūpinti.

Pajutusi saldų maudulį papilvėje Erika užsimerkė ir gurkštelėjo iš taurės.

– Na ir dienelė. Kaip manai, ar tavo tėtis apsidžiaugs mūsų darbu?

– Jis šokinės iš džiaugsmo, – pataisė ją Genonas. – Savotiškai.

Erika šyptelėjo išgirdusi sausoku tonu ištartus žodžius ir atsimerkė.

– Jis ne iš tų, kurie dažnai šokinėja iš džiaugsmo, ar ne?

– Ne, bet tėvas visada aiškiai parodo, patenkintas jis ar ne.

– O tavimi jis beveik visada patenkintas, – išdrįso pridurti.

– Esu jį keletą kartų „pavedęs“, bet aš jo vyriausias sūnus.

Erika suprato, ką Genonas turi omenyje, nes ir pati buvo vyriausias vaikas šeimoje.

– Tau kartelė pakelta aukščiau nei kitiems.

Genonas linktelėjo ir ištiesęs ranką švelniai paglostė jai skruostą.

– O tau?

Erika liepė sau atsitraukti. Laužydama ir laiko, ir atstumo taisykles ji mėgavosi lėtai oda slystančiais jo pirštais. Genono prisilietimas tarsi užbūrė.

– Aš irgi vyriausia, bet man pasisekė – nedirbu savo tėvams, gyvenu kitoje valstijoje. Kita vertus, kur begyvenčiau, Indiana visada liks mano širdyje.

Genonas šyptelėjo.

– Po dalykiniu kostiumėliu slepiasi minkštaširdė kakavos mylėtoja. Ar ilgiesi tėvų?

– Kartais, – linktelėjo Erika, – bet, manau, kad šioks toks atstumas tik į naudą.

– Šventa tiesa.

– Bet tu vis tiek nenori atskirti savo gyvenimo?

– Apie tai net nepagalvojau. Tiesą sakant, kiek save pamenu, tiek troškau dirbti kartu su tėvu, – gūžtelėjo Genonas.

– Niekada nepagalvojai? Nemaištavai nei paauglystėje, nei koledže?

– Na gerai, – nusileido vyriškis, – savaitę ar dvi rimtai svarsčiau galimybę tapti žvejų gidu Montanoje.

Erika nusikvatojo.

– Bandau įsivaizduoti tave, vilkintį brezentiniu žvejo apsiaustu, o ne „Brooks Brothers“[5] kostiumu.

Genonas nykščiu švelniai perbraukė jai lūpas.

– Ar ir vėl iš manęs šaipaisi? Tiesa, vieną vasarą, dar besimokydamas mokykloje, buvau nusprendęs tapti muzikantu.

Ji nustebo.

– Niekada neminėjai, kad moki groti, kai mes… – staiga ji užsikirto, – kai mes draugavome. Aš daug ko apie tave nežinau.

– Atrodo, kad norėtum sužinoti daugiau, – sumurmėjo Genonas, akimis rydamas jos lūpas.

Jis neklydo, tad Erika suirzo.

– Juk ne nuo manęs priklauso, tiesa?

– Nuo tavęs priklauso daugiau, nei įsivaizduoji, – ištarė Eliotas ir atsilošęs kėdėje užsivertė taurę.

„Miglotas atsakymas“, – pamanė Erika, stebėdama, kaip juda jo gerklės raumenys. Ji atsiminė, kaip kadaise ilgai bučiavo Genonui gerklės duobutę, o jis urzgė iš malonumo. Aimanos ir dejonės, sklisdavusios iš Genono lūpų jiems besimylint, taip įkaitindavo Eriką, kad ji iš kailio nerdavosi, norėdama jį kuo labiau pamaloninti.

Jaunasis Eliotas pakėlė butelį šampano, įsipylė sau ir pripildė jos taurę.

– Beveik baigėme.

Jų žvilgsniai susidūrė ir Genonas palinko arčiau Erikos. Tada dar arčiau. Jis atsidūrė taip arti, kad jo veidas ėmė lietis Erikos akyse.

– Aš noriu tave pabučiuoti, – pasakė jis.

– Aš nemaldavau, – išspaudė ji varganą prieštaravimą. Ji nemaldavo. Bent jau ne garsiai.

– O mes ne mano bute, – atrėmė Genonas ir užčiaupė jos lūpas savosiomis.

Erikai pritrūko kvapo. Genonas lūpomis švelniai glostė ir tyrinėjo jos lūpas. Kai jis kyštelėjo liežuvį, moteris instinktyviai prasižiojo, įsileisdama jį į burną.

Genonas vos girdimai sudejavo ir Erika sutirpo jo glėbyje.

– Atsigerk šampano, – šiek tiek atsitraukė ir paprašė Genonas. – Noriu jausti jo skonį tavo burnoje.

Erika virpančia ranka pakėlė taurę prie lūpų ir gurkštelėjo. Genonas apglėbė jos kaklą ir vėl prispaudė savo lūpas prie josios, o liežuvis slidinėjo jos burnoje, glostė jos liežuvį. Bučinys truko visą amžinybę. Erikai atrodė, kad viskas vyksta be galo lėtai, lyg sulėtintame filme, tik jos širdis daužėsi lyg pašėlusi. Pajuto, kaip Genonas paėmė iš jos rankos taurę ir padėjo ant stalo.

Bučinys vis gilėjo, Genonas pakėlė Eriką iš kėdės ir pasisodino sau ant kelių. Deginama aistros Erika vargiai beįstengė mąstyti, bet širdyje sukirbėjo nerimas.

– Kažin, ar tai geras sumanymas, – išspaudė ji.

– Mes tik bučiuojamės, – atsiliepė Genonas.

„Bet aš noriu daugiau, – pamanė Erika. – Daug daugiau.“ Genonas apglėbė jos kaklą ir prisispaudęs dar giliau įsisiurbė į lūpas. Erikos pirštai tarsi savaime paniro į Genono plaukus. Jam sudejavus iš malonumo, ji atsidūrė tarsi devintame danguje. Netrukus pajuto, kaip jo rankos ėmė švelniai glamonėti krūtis. Jos speneliai bemat sustandėjo ir įsirėžė į liemenėlės audinį. Praėjo viena, dvi, trys sekundės ir jo pirštai jau glostė spenelius.

Eriką perliejo karščio banga, nusiritusi iki pat papilvėje dilgčiojančios, sudrėkusios ir papurusios lyties.

– Ar nori daugiau? – sušnabždėjo Genonas.

Uždraustas vaisius buvo pasiekiamas ranka, pasiūlymas velniškai gundė.

– Negaliu blaiviai galvoti, kai šitaip mane lieti.

– Tai gerai ar blogai?

– Ir tas, ir tas, – prikandusi lūpą sumurmėjo Erika, Genono pirštams slysčiojant jautriais jos speneliais.

– Pasakyk, kad nori, jog liaučiausi, – pasakė Genonas ir jo pirštai sustingo.

Vis dėlto jai teks pabūti suaugusia ir atsakinga. Erika nenorėjo galvoti, tetroško visu kūnu jausti Genoną. Ji užsimerkė.

– Negaliu pasakyti, kad noriu, jog liautumeis, – pripažino prikimusiu balsu.

Genonas vėl prisitraukė ją arčiau ir godžiai siektelėjo jos lūpomis, mėgaudamasis ja it kokiu retu gėrimu. Kone žaibo greičiu atsagstęs jos palaidinę, greitai susidorojo ir su liemenėle. Erika nenustygstančiais pirštais atsegiojo jo marškinius ir nuvilko, bet po apačia rado dar marškinėlius.

– Taip nesąžininga, – nepatenkinta suurzgė ji.

Neversdamas jos laukti, Genonas mikliai išsinėrė iš marškinėlių. Erikos pirštai perbėgo nuoga jo krūtine ir nuslydo žemyn. Genonas palaimingai įkvėpė ir moters kūnu perbėgo šiurpuliukai. Jis panardino veidą į jos krūtis ir apžiojo spenelį. Išmoningos glamonės liežuviu kurstė Eriką laižančias liepsnas, o maudimas papilvėje dar labiau sustiprėjo. Ji raitėsi iš malonumo, galiausiai ėmė ritmingai siūbuoti pirmyn atgal ant jo kelių, jausdama po savimi tvirtą erekciją.

Genonas suvaitojo, jo balse girdėjosi neviltis, sumišusi su malonumu.

– Tu taip sugebi… – nebaigęs minties, jis pastatė Eriką tarp pražergtų kojų, numovė jai kojines ir sijoną. Batus ji buvo nusispyrusi gerokai anksčiau, kai jie dar įtemptai dirbo.

Patamsėjusiose Genono akyse atsispindėjo šėlstantis geismas. Greitai suradęs kišenėje sargį, jis atsisegė diržą, išsinėrė iš kelnių, apatinių ir nugrimzdo atgal į kėdę, ant kelių pasisodinęs Eriką.

Apipylė ją aistringais bučiniais, pirštais surado jos saldžiąją vietelę.

– Sudrėkusi ir laukianti, – sumurmėjo patenkintas. Neatitraukė savo lūpų nuo Erikos, o jo pirštai glamonėjo jos intymiausias vietas.