Читать книгу Eliotų dinastija. Pirma knyga - Brenda Jackson - Страница 6

– Prašau dėmesio! – Patrikas Eliotas kreipėsi į šurmuliuojančią gausią šeimyną, susirinkusią Eliotų namuose sutikti Naujųjų metų.

Jo pageidavimu į šventę buvo pakviesti tik šeimynykščiai su antrosiomis pusėmis. „Matyt, senelis ruošiasi pranešti kažką svarbaus“, – pamanė Genonas Eliotas, stabtelėjęs prie brolio Lijamo. Šis smalsiai stebėjo senelį, į kurį nukrypo visų svetainėje susibūrusių šeimos narių žvilgsniai. Ryt Kalėdų papuošimai bus nukabinti ir sudėti į dėžes, bet šįvakar visuose pirmojo aukšto kambariuose žibėjo šventiškai išpuoštos eglės. Didžiulis devynioliktojo amžiaus pabaigoje statytas namas, kurį su tokia meile įrengė jų senelė, buvo Eliotų šeimos prieglobstis: čia gimė jų vaikai, deja, keli ir mirė; čia gyvendamas Patrikas Eliotas praturtėjo ir prasimušė visuomenėje, o jo atžalos dar labiau padidino šeimos turtus ir sustiprino jos galią. Nors Genono seneliui, kadaise atvykusiam į Ameriką iš Airijos, buvo jau septyniasdešimt septyneri, jis nė iš tolo nepanėšėjo į sukežusį seneliuką. Pažvelgus į Patriką Eliotą atrodė, kad pirmauti žurnalų leidybos srityje – juokų darbas; jis leido žurnalus apie viską, pradedant rimtomis socialinėmis temomis ir baigiant aukštuomenės, pramogų pasaulio, madų apžvalgomis.

– Juk dar ne vidurnaktis, – suklego Bridžita, jaunesnioji Genono sesuo. – Seneli, šiandien tau visas vakaras laisvas. Argi pamiršai, kad susirinkome švęsti Naujųjų?

Patrikas tariamai pagrasino jai pirštu, jo akyse sužibo ugnelės:

– Kaip galėčiau pamiršti, ypač kai tu šalia?

Bridžita nusišypsojo ir pakėlė taurę. Genonas palingavo galvą, gurkštelėjo viskio. Jo akiplėša sesutė visada mėgdavo pasirodyti prieš senelį.

Akimirkai nutilęs senasis Eliotas žvilgtelėjo į Meivę, smulkutę savo žmoną, su kuria kartu nugyveno penkiasdešimt metų. Patrikas Eliotas – žmogus, sukūręs leidybos imperiją – galėjo dirbti kaip pamišęs, apimtas darbo manijos, tik vienintelė Meivė įstengdavo numalšinti jo įkarštį ir atversti į mylintį vyrą.

Kaskart išvydus meilės ir atsidavimo kupinus jų žvilgsnius Genonui nudiegdavo paširdžius, bet jis stengėsi nekreipti į tai dėmesio. Užgniaužė dilgtelėjusį pavydo jausmą ir stebėjo, kaip senelė Meivė meiliai pažvelgė į savo vyrą ir jam linktelėjo.

Patrikas apžvelgė visus sukviestus šeimos narius ir tarė:

– Nusprendžiau išeiti į pensiją.

Genonui vos neišsprūdo taurė su viskiu. Jis manė, jog senelis taip atsidavęs darbui, kad net paskutines akimirkas šioje žemėje praleis sudarinėdamas eilinį sandėrį. Kambariu nuvilnijo šurmulio banga.

– Dievuli švenčiausias…

– Neįtikėtina…

– Ar jis susirgo?

Patrikas papurtė galvą ir rankos mostu paprašė tylos.

– Aš nesergu, tiesiog atėjo metas pasirinkti įpėdinį. Jūs visi dirbate puikiai, tad apsispręsti nelengva. Nutariau leisti pasireikšti jums visiems.

– Ką, po galais, jis čia išdarinėja? – sušnabždėjo Bridžita.

– Ką nors apie tai žinai? – paklausė Genonas Lijamo. Šis dirbo pačioje korporacijos būstinėje, o ne viename iš žurnalų. Niekam ne paslaptis, kad Lijamas buvo mylimiausias Patriko anūkas.

Lijamas papurtė galvą – jis buvo priblokštas ne mažiau nei kiti šeimos nariai.

Visi žinojo, kad pagrindiniams keturiems žurnalams vadovauja Patriko sūnūs ir dukra. Genono tėvas Maiklas buvo „Pulso“ žurnalo, skirto aktualioms nūdienos temoms, vadovas.

– Rinksiuosi iš mūsų sėkmingiausių žurnalų vadovų. Didžiausią pelną uždirbusio žurnalo vyriausiasis redaktorius taps „Eliotų leidybos korporacijos“ vadovu.

Kambaryje stojo kapų tyla. Dėdžių ir pusbrolių veiduose Genonas išvydo begalinį pasimetimą, o kitoje kambario pusėje stovintis tėvas atrodė lyg ištiktas stabo.

Bridžita paniekinamai išspaudė:

– Kvailystė, nieko iš to nebus. Juk tai reiškia, kad aš, dirbdama „Charizmoje“, turėsiu varžytis su savo tėvu?

Lijamas gūžtelėjo pečiais:

– Ar tai blogiau, nei sukiršinti brolį su broliu ar seserimi?

– Šeinas prieš Finolą? – mintis apie dėdę ir tetą, kovojančius tarpusavyje, Bridžitai atrodė neįtikima. – Dėl Dievo, juodu juk dvyniai! Kas nors turi įkrėsti seneliui proto.

Finola stabtelėjo prie Bridžitos ir žvilgtelėjusi į savo tėvą papurtė galvą.

– Jis neapsigalvos. Pažįstu tą išraišką jo veide – „kai lazda sužaliuos“, ne kartą esu ją mačiusi, – su vos juntamu kartėliu ištarė ji.

– Taip nesąžininga, – dėjosi pyktelėjusi Bridžita.

Finolos mintys kažkur nuklydo.

– Jis savaip supranta sąžiningumą, – švelniai paaiškino ji ir atsitokėjusi nusišypsojo Bridžitai. – Džiaugiuosi, kad esi mano komandoje.

Genonas mėgo iššūkius, tad ir šįkart nesirengė jų atsisakyti.

– Telaimi geriausias iš Eliotų, – tarė jis Finolai, žinodamas, kad šis žaidimas bus be galo rimtas. – Vėliau pasikalbėsime, – tarstelėjo Bridžitai, Finolai ir Lijamui ir pasuko prie tėvo, apsisprendęs visais įmanomais būdais padėti jam paversti „Pulsą“ pirmaujančiu ELK žurnalu.[1]

Genonas buvo tikras Eliotas, jo genuose buvo užkoduotas noras varžytis, pranokti kitus ir laimėti. Visų šiame kambaryje susirinkusių Eliotų gyslomis tekėjo tas pats kraujas, visiems buvo įgimtas tas pats troškimas kovoti ir nugalėti. „Įžvalgusis senelis bus tai įvertinęs prieš pateikdamas tokį iššūkį“, – pagalvojo Genonas. Nesvarbu, kas laimės – o Genonas užsibrėžė trūks plyš padėti laimėti tėvui, – Patrikas ką tik davė pretekstą visiems ELK priklausantiems žurnalams ateinančiais metais siekti didžiausio pelno.

Dėdė Danielius šypsodamasis sustabdė Genoną.

– Atrodai ryžtingai nusiteikęs.

– Visi čia tokie, – nusišaipė Genonas ir spustelėjo dėdei petį. – Prieš paskelbdamas tokią naujieną, senelis galėjo bent jau išdalyti mums visiems vaistų nuo sukilusio rūgštingumo.

Danielius sukikeno ir papurtė galvą.

– Na ką gi, sėkmės.

– Ir tau, – atsakė Genonas ir nužingsniavo prie netoliese stovinčių tėvų.

Rankoje sukiodamas taurę viskio tėvas pažvelgė į Genoną.

– Ko nors panašaus ir reikėjo tikėtis.

– Kas galėjo pamanyti? – atsiliepė Genono motina, pati draugiškiausia būtybė pasaulyje. Pamačiusi sūnaus žvilgsnį ji nusišypsojo. – Matau, jau atsigavai ir esi pasirengęs kovai.

– Tai įgimta, – atsakė Genonas, linkteldamas tėvo pusėn.

– Ar turi kokių nors minčių? – aiškiai pamalonintas paklausė tėvas.

– Žinoma. – Genonas tvirtai žinojo, ko trūksta „Pulso“ komandai: Erikos Leiven, moters, su kuria jis išsiskyrė prieš metus.

Gurkštelėjusi karštos kakavos su zefyriukais Erika Leiven dar kartą permetė akimis balandžio mėnesio „Namų stiliaus“ žurnalo viršelio maketą. Po stalu sūpuodama kojas vienomis kojinėmis atidžiai tyrinėjo pavasarinių gėlių nuotraukas. Įvairiaspalvės rožės, sprogstančių levandų šakelės ir džiugios našlaitės alsavo pavasariu – visiška priešingybė eilinę sausio pavakarę Manhataną sukausčiusiam šalčiui ir tai pilkybei už penkioliktame aukšte įsikūrusio kabineto lango.

Įsispoksojusią į tą pilkumą ją nupurtė šaltis, galvoje šmėkštelėjo mintis apie senatvę. Nuotaiką gadino ir nesenai gydytojo pranešta naujiena. O Naujųjų metų vakarėlio, pasibaigusio blankaus, neįsidėmėtino vyruko dar blankesniu bučiniu, Erika išvis nenorėjo prisiminti.

„Dėkui Dievui už linksmąsias našlaites“, – šyptelėjo mintyse ir atsitiesė, pasirąžė kėdėje. Jai netrūko priežasčių džiaugtis gyvenimu: kaip naujojo „Eliotų leidybos korporacijos“ žurnalo „Namų stilius“ vyriausioji redaktorė turėjo galimybę aktyviai prisidėti prie žurnalo vizijos kūrimo ir įgyvendinimo. Ji įgavo valdžios, įtakos, dirbo svajonių darbą. Kartais pasigesdavo tempo, kuris kunkuliavo „Pulse“, bet stengėsi apie tai negalvoti. Ji save įtikino, kad šis darbas geresnis, ji čia viskam vadovavo.

Išgirdusi beldimą į duris Erika dirstelėjo į varlės pavidalo laikrodį ant stalo: buvo pusė šešių vakaro. Ketvirtadienį tokiu laiku dauguma darbuotojų jau sėdėjo baruose, kaip tik šiuo metu siūlančiuose nuolaidas gėrimams.

– Kas ten? – šūktelėjo nustebusi.

– Genonas, – atsakė vyriškis ir visai be reikalo pridūrė: – Genonas Eliotas.

Erikai užgniaužė kvapą ir prireikė net kelių sekundžių atsipeikėti. Ko jam reikia? Nubraukusi nuo veido garbanas pamėgino suimti save į rankas.

– Prašom! – pratarė kiek įmanydama šalčiau.

Tarpduryje išdygo aukštas tamsiaplaukis puikiai sudėtas vyras žaliomis akimis. Jam įžengus pro duris, kabinete tapo ankšta. Erika išsitiesė visu ūgiu priešais jį ir mintyse įsakė hormonams nusiraminti, delnams nebeprakaituoti, o širdžiai liautis daužytis it pašėlusiai. Pasigailėjo, kad buvo nusiavusi batus – su jais jų žvilgsniai būtų beveik viename lygyje, o dabar stypsojo vienomis kojinėmis už stalo.

– Koks netikėtumas. Kokie vėjai atpūtė?

– Senokai nesimatėme.

„Tu pats tada priėmei tokį sprendimą“, – pagalvojo Erika, bet nutarė griebtis kitokios taktikos.

– Turiu daug darbo redakcijoje.

– Girdėjau. Tau puikiai sekasi.

– Ačiū, – padėkojo Erika, nenoromis pajutusi dėkingumą. Genonas nebuvo iš tų, kurie švaistosi pagyrimais. – O „Pulso“ temos įdomios kaip visada.

Jis linktelėjo.

– Skaitei straipsnius apie kovą su interneto virusais? Ką manai?

– Puikūs, – atsakė Erika. – Man labai patiko apie dieną, praleistą su interneto apsaugos darbuotoju. Įdomu, – ji atsikvėpė. – Aš būčiau pridėjusi daugiau asmeniškesnės informacijos apie žmones.

Genono veide nušvito šypsnys.

– Visada žavėjausi šiuo tavo bruožu. Tu matai gerąsias straipsnio ypatybes, bet visada galvoji, kaip jį galima pagerinti.

– Dar kartą dėkui, – Erikai tapo smalsu, ko jis siekia. – Taip ir nepaaiškinai, kodėl atėjai.

Jis žvilgterėjo į knygų lentyną, pakreipė galvą, kad galėtų perskaityti pavadinimus.

– Ar tau čia tikrai patinka?

Sutrikdyta klausimo ji įdėmiai pažvelgė į Genoną, kaip tik tiesiantį ranką į varlės formos laikrodį. Jis elgėsi neįprastai. Nors ji negalėtų tvirtai pasakyti, koks Genono elgesys įprastas. Juodu siejęs ryšys vis dar buvo gyvas atmintyje ir trukdė blaiviai mąstyti.

– Kodėl turėtų nepatikti? Čia gaunu pavadovauti, – nusišypsojo Erika.

Genonas dirstelėjo į ją ir jų žvilgsniai susitiko. Erika pasijuto, lyg viduje būtų sprogusi mažytė bomba.

– Galima ir taip pažiūrėti, – Genonas nusijuokė, pastatė laikrodį ant stalo ir pasilenkęs beveik įkišo nosį į jos puodelį. – Kakava su zefyriukais. Tikriausiai nesiruoši ilgai vakaroti.

Erikai nudiegė paširdžius, o humoro jausmas kažkur išgaravo. Vienu metu juodu buvo meilužiai, todėl Genonas žinojo apie ją visokiausių smulkmenų. Nuo pat išsiskyrimo ji stengėsi ištrinti iš atminties jų romaną.

– Man geriau sekasi dirbti išsimiegojus.

Jis linktelėjo ir susimąstęs patylėjo.

– Ar nors kiek pasiilgsti „Pulso“?

Tiesus klausimas nustebino Eriką.

– Žinoma, – atsakė ji. – Didelis tempas, aktualios temos. Kiekvieną dieną nauja dozė adrenalino.

– Tai, ko negauni čia, – baigė Genonas.

– Darbas „Namų stiliuje“ turi savų privalumų.

– O jei pasiūlyčiau tau grįžti į „Pulsą“ – aukštesnį postą ir didesnę algą nei aną kartą?

Erika nesitikėjo tokio klausimo. Žinoma, galimybė dirbti geriausiame pasaulio naujienų žurnale buvo viliojanti. „Pulse“ negalėjai atsipalaiduoti: darbui šiame žurnale tada Erika skyrė visas savo mintis ir kūrybinę energiją, čia ji subrendo, be to, buvo apsupta talentingų ir ambicingų žmonių. Taip pat užmezgė romaną su vyru, po kurio nebegalėjo įsivaizduoti savęs su niekuo kitu.

Erika užkišo neklusnias sruogas už ausies ir pažvelgė pro langą, bandydama surikiuoti mintis.

– Viliojantis pasiūlymas, – pripažino ji.

– Noriu, kad grįžtum į „Pulso“ komandą, – tarė Genonas. – Pateik savo sąlygas ir aš jas įvykdysiu.

Erika net žioptelėjo iš netikėtumo. Kai tik apie jos ir Genono romaną pasigirdo pirmosios nedrąsios paskalos, jis šaltakraujiškai viską pabaigė ir ėmė elgtis su ja kaip su eiline darbuotoja. Tokio elgesio priblokšta Erika tvirtai nusprendė, kad daugiau negali dirbti kartu su juo. Darbas „Namų stiliuje“ leido pasislėpti nuo Genono, čia ji pamažu sveiko po nesėkmingai susiklosčiusio romano.

– Turiu pagalvoti, – šiaip ne taip išspaudė.

Išvydusi nuostabą Genono veide Erika pajuto saldų pasitenkinimą. Jaunasis Eliotas buvo pripratęs prie išimtinai teigiamų atsakymų. Ji pamatė, kaip Genonas sukando dantis, ir dar kartą mintyse nusistebėjo: „Kas čia dedasi?“

– Tavo teisė. Užsuksiu ryt po darbo.

– Atleisk, negalėsiu, – atsakė Erika. – Pusę penkių turiu susitikimą mieste ir į darbą nebegrįšiu.

Genonas lėtai linktelėjo, tarsi Erika bandytų jo kantrybę.

– Gerai, o ar dirbsi šį savaitgalį?

– Namuose, – ji žvilgterėjo į kalendorių. – Galėčiau antradienį.

– Pirmadienį po darbo, – nuo tokio Genono tono ne vienam stažuotojui širdis nusirisdavo į kulnus.

Iš vėžių išmušta Erika daugiau jo nebeerzino.

– Pirmadienį po darbo, – sutiko ji.

– Gerai, iki pirmadienio, – įbedė į ją akis Genonas. Užsitęsęs žvilgsnis tarsi siurbte išsiurbė orą jai iš krūtinės, galop Eliotas apsisuko ir išėjo pro duris.

Ji susmuko kėdėje ir užsidengė veidą rankomis.

– Kad jį kur… – sušnabždėjo.

Ji suprato, kad vis dar yra jam neabejinga ir susiraukė: negerai, labai negerai. Bandė save įtikinti, kad jos atsakymą galima pateisinti – prieš pokalbį su Genonu būtina viską apmąstyti, nieku gyvu negalima sau leisti, kad šitas vyriškis užkluptų ją nepasiruošusią.

Po dešimtųjų rungtynių „vienas prieš vieną“ Erika sustojo atsikvėpti ir pasitrynė kelius. Per pertraukėles tarp paskutinių šešių žaidimų ji spėjo užkąsti. Pažvelgusi į keturiolikmetę paauglę, kuri ją visiškai nuvarė nuo kojų krepšinio aikštelėje, Erika palingavo galvą:

– Galėtum ir pasigailėti senutės.

Tija Rodžers, daili ištįsusi mergaitė tamsiai rudomis akimis, gūžtelėjo pečiais eidama prie salės kampe prisėdusios globėjos. Kai buvo paaukštinta tarnyboje, Erika galėjo naudotis bendrovės sporto sale kada panorėjusi.

– Nieko nesena, tik per ilgai zulini kėdę savo prašmatniame kabinete.

– Nesi sena, – automatiškai pataisė Erika, nors jai pačiai atrodė, kad sulaukusi trisdešimt dvejų įžengė į antrąją gyvenimo pusę. – Nėra taip jau blogai, kai moka už tai, kad zulini kėdę. Be to, ten kai ką ir dirbu. Beje, kaip sekasi algebra?

Tija susiraukė.

– Man ji nepatinka.

– Kiek gavai už paskutinį testą?

– Septynis, – atsakė Tija.

– Jau geriau, šaunuolė, – Erika patapšnojo mergaitei per petį ir paėmusi jų paltus pasuko prie lifto.

Jų vietas aikštelėje iškart užėmė būrys vyrukų. Lifte Tija tylėjo.

– Reikia dešimtuko, – galiausiai niūriai pratarė mergaitė. – Privalau mokytis tik dešimtukais, jei noriu gauti koledžo stipendiją.

– Gausi stipendiją, – nuramino Erika.

Lauke jas pasitiko šaltis ir tamsa. Nusispjovusi Tija nusikeikė ir kandžiai paklausė:

– Iš kur žinai?

Erika susitvardė: ji privalo įkvėpti mergaitei norą kažko siekti ir apgludinti aštrius jos charakterio kampus. Tija gyveno su teta, nes motina šiuo metu kalėjo už narkotikų laikymą ir platinimą. Mergaitė dirbo mokyklos laikraštyje, todėl buvo nuspręsta įtraukti ją į globojamų vaikų programą.

– Pasistenk apsieiti be spjūvių ir keiksmažodžių.

– Visi spjaudosi ir keikiasi, – įžūliai atrėžė globotinė.

– Visi – tai ne tu. Tu kitokia – talentinga, protinga ir, svarbiausia, turi vidinės jėgos.

Rudose Tijos akyse atsispindėjo viltis, atmiešta nepasitikėjimu. Erika siekė sustiprinti tą viltį ir padėti atsiskleisti vidinėms mergaitės galioms, kurios padėtų jai šio bei to pasiekti gyvenime.

– Ar dėl to tu gavai puikų darbą ir kabinetą, kurį rodei prieš kelias savaites? Kiek girdėjau, tam reikalingi ryšiai.

Erikos atodūsis virto blyškiu garų debesėliu.

– Dirbu bendrovėje, kurioje daugumą vadovų sieja giminystės ryšiai, aš nesu jų šeimos narė.

Tija nusišypsojo:

– Reiškia, turėjai įspirti kažkam į subinę.

– Perkeltine prasme, – sutiko Erika, o mintyse šmėkštelėjo Genono užpakalis. Po netikėto vakarykščio apsilankymo ji niekaip negalėjo išmesti jo iš galvos. Vis dar svarstė, ką jam atsakyti dėl „Pulso“. Pamojusi ranka Erika sustabdė taksi.

– Mano teta vis klausinėja, kodėl nedraugauji su nijokiu vaikinu.

– Jokiu vaikinu, – pataisė Erika.

– Taip ir sakau, – atrėžė Tija ir įlipo į sustojusį automobilį.

Šalia įsitaisiusi Erika pasakė taksistui Tijos namų adresą.

– Nedraugauju todėl, kad… – ji nutilo. Kodėl neturi draugo? Nes po draugystės su Genonu nebegali pažvelgti į kitą vyrą. – Todėl, kad įsimylėjau vieną vyrą, o jis mane paliko.

– Oho, – nusistebėjo Tija. – Kodėl? Kaip savo amžiui, tu labai graži.

Išgirdusi užuominą apie amžių Erika sunkiai atsiduso.

– Šiaip ar taip, ačiū. Kodėl jis mane metė? Greičiausiai suprato, kad nesu jo svajonių moteris.

Tija vėl nusikeikė.

– Turėtum jį pamokyti. Susirask kitą vyrą. Geresnį.

– Taigi, – atsakė Erika, mintyse pridurdama, kad jau metus ieško geresnio.

Po valandos ji įžengė į savo namą Parko šlaito gatvėje ir įsispyrė į mėgstamas šlepetes zuikučius. Pažvelgusi į rausvuose pūkuose paskendusias pėdas nusišypsojo: šlepetės visada pakeldavo jai nuotaiką. Mintyse prisižadėjusi išsiskalbti treningus, sugrūstus į sportinį krepšį, numetė jį koridoriuje, nužingsniavo į virtuvę ir ėmė skaitinėti paštą. Sąskaitos, sąskaitos… Staiga išvydo atviruką su Karibų jūros vaizdu ir ją persmelkė ilgesys: užsimerkusi regėjo raibuliuojančią šiltą jūrą, skaisčią saulę, pajuto šaltos „margaritos“[2] skonį ir išgirdo būgnų mušamą ritmą.

Atsidususi atsimerkė ir įjungė muzikinį centrą. Suskambo Ališos Kyz daina. Įsipylė taurę raudono vyno, pakėlė telefono ragelį ir išklausė paliktas žinutes. Pirmoji buvo nuo vienos geriausių Erikos draugių – ši kvietė aplankyti naujai atsidariusį barą. Antrąją žinutę paliko mama. Išgirdusi jos balsą Erika sunerimusi prikando lūpą. Kai mama skambino paskutinį kartą, užklupo ją silpnybės akimirką ir Erika išklojo beveik viską, ką jai pasakė daktaras. Trečioji žinutė buvo nuo Dago. Nuobodybės Dago. Jis geras vyrukas, tiesiog su juo labai nuobodu. Beklausant jo žinutės pyptelėjo telefonas ir Erika automatiškai atsiliepė:

– Klausau!

– Erika, jau nebesitikėjau išgirsti tavo balso. Kaip laikaisi, širdele?

Motina. Erika susiraukė.

– Atsiprašau, kad neperskambinau, mama. Tiesiog turiu daug darbo, be to, įsitraukiau į globėjų programą ir rūpinuosi viena paaugle. Kaip laikaisi? Kaip sekasi lošti bridžą?

– Vakar su tavo tėčiu buvome antri. Rytoj vakare rinksimės pas mus. Ką ten minėjai apie paauglės globą? Mieloji, juk nemanai, kad ta mergaitė atstos tau vaiką?

Erikai suspaudė širdį.

– Ne, bet šiuo metu galiu padaryti tik tiek.

– Brangute, jei nors truputį pasistengtum ir nebūtum tokia reikli, šią pat minutę susirastum draugą. Tada galėtum turėti ir vyrą, ir vaiką, kurio trokšti.

Erika suraukė kaktą.

– Susitarkime, mama. Šią savaitę susitiksiu su dviem vyriškiais su sąlyga, kad neklausinėsi apie širdies reikalus visą kitą savaitę.

– Aš tik rūpinuosi tavimi. Tu visada norėjai vaikų.

– Taip.

– Bet visą laiką atidėlioji, – pridūrė motina.

– Mama… – dukros balse nuskambėjo perspėjimas.

Mama atsiduso.

– Gerai jau, gerai. Du pasimatymai su dviem vyriškiais kitą savaitę. Melsiuosi, kad tau pasisektų.

Erika atlyžo. Mama ją myli, tiesiog retkarčiais per daug kišasi į jos gyvenimą.

– Myliu tave. Sėkmės rytoj vakare.

Padėjusi ragelį nusišypsojo – prieš akis iškilo tėvų namai Indianoje; juos paliko, kai įstojo į koledžą šalies rytuose. Vaikystės miestelis jai atrodė apsnūdęs, jo gyvenimo ritmas pernelyg lėtas: mergina troško daugiau jaudulio, veiksmo ir iššūkių. Prisiminė naminio riebaus, bet labai gardaus maisto kvapą, kuris visada ją pasitikdavo sugrįžus, o išlydėdavo šokoladinių sausainių aromatas. Atsiminė, kaip lietingomis dienomis kartu su mama užsiiminėdavo rankdarbiais, begalę vakarų, kai mama padėdavo ruošti namų darbus. Tėtis išmokė žaisti krepšinį ir nesibaiminti savo ūgio, o jį išnaudoti.

Be jokios abejonės, jos tėvai – patys šauniausi pasaulyje. Kita vertus, Erika visada žinojo, kad norėdama ko nors pasiekti turės palikti gimtuosius namus. Savo laimėjimais ji tikrai galėjo didžiuotis – bent jau darbo srityje. Pasąmonėje jau seniai buvo užsibrėžusi baigti mokslus, rasti gerą darbą, kur galima būtų kopti po truputį aukštyn karjeros laiptais, o tarp mokslų ir darbų susirasti vyrą ir pagimdyti vaiką.

Erika visada norėjo kūdikio – mintys apie tai aplankydavo ją jau koledže, bet buvo tvirtai nusprendusi, kad pirmiausia reikia rasti gerą darbą, tada jau vedybos ir vaikai… Gyvenime turi būti tam tikra tvarka, sakydavo sau. Tačiau dažnai lietingomis dienomis ją užplūsdavo noras sėdėti ir knebinėti rankdarbius su savo vaiku, rūpintis mažu žmogučiu, jį mylėti ir padėti jam užaugti geru žmogumi.

Erikos darbas buvo įdomus ir teikė pasitenkinimą, bet viena jos dalis taip ir liko užgniaužta. Dalis, kuri ilgėjosi to, ko darbas negalėjo suteikti. Moteris atsimerkė ir iš medinės dėžutės, kurioje laikydavo paštą, pasiėmė popieriaus lapą. Dar kartą peržiūrėjo medicininę pažymą ir atsiduso. Endometriozė[3]. Štai kodėl ją užklupdavo baisūs spazmai; štai kodėl jos vaisingumas menko su kiekviena diena; štai kodėl ji ryžtųsi susilaukti vaiko, neturėdama vyro.