Читать книгу Eliotų dinastija. Pirma knyga - Brenda Jackson - Страница 12

Genonas Erikos akyse įžvelgė viduje vykstančią kovą ir susiėmė, kad neištižtų. Jį kerėjo tos spindinčios akys, kuriose atsispindėjo slapčiausi jausmai. Nujautė, kad panorėjęs galėtų perskaityti ją kaip knygą – knygą, kurią mielai skaitytų vis iš naujo.

Jų išsiskyrimas buvo neišvengiamas. Erikai perėjus į „Namų stilių“, Genonui beveik pavyko išmesti ją iš galvos. Jis niekada nesuabejojo dėl savo sprendimo. Išsiskyrimas buvo teisingiausias žingsnis jiems abiem. Kita vertus, kai senelis per Naujųjų metų vakarėlį paskelbė varžybas dėl generalinio direktoriaus posto, jam prieš akis bemat išniro Erikos veidas. Profesijos srityje Erika pasižymėjo energija ir sugebėjimu į viską pažvelgti žmoniškumo aspektu. Patį Genoną ji veikdavo dvejopai: ir ramindavo, ir skatindavo – kaip jokia kita moteris.

– Jei nevažiuosi su manimi, – Genonas delnu švelniai nubraukė sniegą nuo jos plaukų, – pamanysiu, kad neįstengi man atsispirti.

Erika rūsčiai dėbtelėjo į jį:

– Tik apie save ir galvoji. Nors esi labai pinigingas ir pernelyg gražus, vis dėlto nesi kaip dovanėlė.

– Ko gi manyje galima nemėgti? – paerzino ją Genonas.

Erika surimtėjo.

– Ateina toks laikas, kai į meilę turi atsakyti meile, antraip ji išgaruos.

Genonas pasijuto it gavęs smūgį į paširdžius.

– Bet galbūt tiesiog dar nesutikai savo moters, – nusišypsojo Erika. – Gerai, važiuosiu pas tave, bet pirmiausia reikia pasiimti keletą daiktų.

– Eisi į vidų, juk ten tamsu?

– Ne pirmas kartas, – atsakė ji ir atrakino duris. – Tikriausiai ir ne paskutinis.

– Luktelk minutėlę, – paprašė Genonas ir atsigręžė į vairuotoją: – Gal galėtum atnešti žibintuvėlį iš mašinos?

Netrukus Karlas atnešė, ko paprašytas, ir Genonas pasiūlė:

– Jei nori, apvažiuok aplink kvartalą, kad policija nesikabinėtų. Mes būsime pasirengę už poros minučių.

– Mes? – Erika nustebo. – Tikrai nori užeiti?

– Senokai pas tave buvau. Noriu pažiūrėti, kas pasikeitė.

– Neblogai įsitaisiau, – atsakė Erika ir automatiškai spustelėjo šviestos mygtuką, bet šviesa neįsižiebė. – Padėjo vienas dekoratorius, bendradarbiavęs su „Namų stiliumi“. Bet tu nepamatysi viso vaizdo – per tamsu.

– Nieko tokio. Tiesą sakant, norėjau tik prisiminti tą kvapą, – atsakė Genonas ir įkvėpė sumišusio persikų, vanilės ir sausainių aromato.

Jis pajuto įbestą Erikos žvilgsnį.

– Kvapą?

– Man visada patikdavo tavo namų kvapas. Kartais čia kvepėdavo obuoliais su cinamonu, kartais – egzotiškais vaisiais. Man visada kildavo noras užeiti į vidų ir pabūti nors valandėlę.

– Bet ne per ilgai, – vos girdimai sumurmėjo Erika. – Tai dėl žvakių. Ir tavo namai gali pakvipti nuostabiausiais aromatais, jei jas uždegsi.

Genonui nespėjus paprieštarauti, šeimininkė nuskubėjo į virtuvę. „Tarsi ji būtų iš kačių giminės, – nusistebėjo vyras, – nes tik jos taip puikiai mato tamsoje.“

– Arba jei esi baisiai turtingas, gali kam nors sumokėti, kad pasirūpintų gardžiai iškvepinti tavo namus, – išbėrė Erika, kuisdamasi spintoje. – Gal galėtum truputėlį pašviesti?

Genonas nukreipė žibintuvėlį į spintą ir stebėjo, kaip ji nuo vienos lentynos paėmė kakavos, dar kažkokią dėžutę, o nuo viršutinės – butelį likerio.

– Mes juk užėjome kakavos.

– Ir „Godiva“ likerio, – pridūrė Erika. – Taip pat reikia pasiimti keletą obuolių ir keletą tualetinių reikmenų. Jei neklystu, tavo namuose nėra nieko valgomo.

– Aš ten retai būnu, todėl maistas sugenda. Bet mano baras pilnas gėrimų.

– Galvą dedu, „Godiva“ likerio ten nėra, – atšovė Erika ir patraukė tolyn.

Ji teisi. „Godiva“ likerio jis neturėjo.

– Moteriškas likeris, – iš koridoriaus galo šūktelėjo Erika, užbėgdama jaunajam Eliotui už akių.

Jis išgirdo, kaip vonioje kažkas bumptelėjo.

– Oi, pašviesk!

Nuskubėjęs į vonią Genonas rado Eriką parpuolusią ant kelių ir ieškančią dantų šepetuko. Ji žvilgterėjo į jį ir šyptelėjo.

– Būtiniausias daiktas.

Moteris atsistojo, viena ranka spausdama prie savęs glėbį daiktų, o kita siektelėjo žibintuvėlio.

– Norėčiau trumpam pasiskolinti. Palauk čia.

– Kodėl negaliu eiti kartu?

– Todėl, – atkirto Erika ir ištraukė žibintuvėlį iš Genono rankos, palikdama jį stovėti tamsoje.

– Ieškai seksualių apatinių, kad mane nustebintum?

– Ne, – atsiliepė Erika ir po minutėlės koridoriaus gale sušvytravo žibintuvėlio šviesa. Ji grįžo tempdama krepšį ir persimetusi per petį rankinę. – Aš pasiruošusi.

Genonui pasidarė smalsu, kas krepšyje. Dieve brangus, šalia šios moters jam parūpdavo visokiausios smulkmenos. Perėmė iš jos žibintuvėlį ir pašvietė kelią iki durų.

– Jei atsidurtum negyvenamoje saloje, kokius penkis daiktus norėtum turėti su savimi?

– Mobilų telefoną.

– Na, nebent jo signalas perduodamas satelitu.

– Kaip tavojo, – pasakė Erika.

Genonas staiga atsigręžė ir ji įsirėmė į jo krūtinę.

– Šaipaisi iš mano turto?

Erika pažvelgė jam į akis. Tamsoje Genonui pasirodė, kad jos akyse tvykstelėjo žiburėliai.

– Taip.

Jis pajuto įsiplieskiant viduje nevaldomą liepsną ir nė neketino jos malšinti. Perbraukė Erikos plaukus, delnu suėmęs smakrą kilsterėjo jį ir tvirtai prisispaudė prie jos lūpų.

Švelnus jos kvėptelėjimas dar labiau pakurstė aistrą. Genonas lūpomis skanavo jos jaudulį, atkakliai ieškojo tarpelio tarp jos lūpų, kol šios prasivėrė ir jo liežuvis įslydo gilyn. Erikos lūpos apglėbė jo liežuvį taip, kaip jos lytis apglėbdavo jo vyriškumą. Genonas pajuto stiprėjančią erekciją; galva svaigo nuo geismo paskanauti daugiau, pajausti ją nuogą po savimi, sudrėkusią, įkaitusią ir nekantraujančią…

Pajuto, kaip Erika atplėšė savo lūpas nuo jo, pasukdama galvą į šoną.

– Oho… – sušnabždėjo ji, nelygiai kvėpuodama. – Kiek pamenu, sakei, kad turėsiu maldauti.

Genonas prisivertė užgniaužti geidulingas mintis.

– O ką, nemaldavai? Galiu prisiekti, kad išgirdau tave prašant. Kita vertus, net jei nieko nesakei, savo pažado nesulaužiau, – tęsė jis, jausdamas tarp jų augančią keistą įtampą. Ore tvyrojo geismo nuojauta ir kažkas gilesnio; kažkas, ko Genonas negalėjo įvardyti.

Erika pakėlė patamsėjusias nuo jaudulio akis, jos žvilgsnis kaip elektra persmelkė jį nuo galvos iki kulnų.

– Ką turi galvoje?

Jaunasis Eliotas krenkštelėjo.

– Mes tavo, o ne mano bute. Sakiau, kad savo bute tavęs piršteliu nepriliesiu, nebent pati maldautum.

Erika prisimerkė.

– Tai tik formalumas. Kaip galiu pasitikėti tavimi, ar sugebėsi… – ji užsikirto ir nukreipė akis į šoną. – Kaip tavimi pasitikėti, ar savo namuose sugebėsi valdytis?

– Gali manimi pasikliauti, – atrėmė Genonas. – Duodu žodį.

„Net jei nusibaigčiau nuo amžinos erekcijos“, – pridūrė mintyse.

Po pusantros valandos iš picos buvo likę tik trupiniai, Erika virtuvėje ruošė desertą. Židinyje spragsėjo malkos, o Genonas nugrimzdęs į odinį fotelį mėgavosi viskiu. Trūksta tik vienos smulkmenos, kad šis paveikslas taptų tobulas. Jei Erika nusimestų drabužius, apsižergtų jį ir nepaleistų iš savo glėbio, vakaras būtų nuostabus.

Deja, jo svajonių moteris, įsisupusi į storą vilnonį megztinį, sėdėjo pernelyg toli gurkšnodama kakavą. Nors jiedu sėdėjo tame pačiame kambaryje, Genonui atstumas tarp jų atrodė milžiniškas.

– Džiaugiuos, kad mane įkalbėjai, – pripažino Erika, atsilošdama ant sofos. Ji patikrino savo mobilųjį telefoną. – Paprašiau kaimyno, kad atsiradus elektrai paskambintų, bet niekas neskambina, vadinasi, namuose tamsu ir dar šalčiau.

– Esi man dėkinga? – pasiteiravo Genonas.

Erika pažiūrėjo jam į akis ir suprato garsiai neišsakytą pasiūlymą. Ji vos matomai linktelėjo galvą.

– Taip. Galėsiu atsidėkodama iškepti tau pyragėlių.

Genonas vos susilaikė garsiai nesuvaitojęs. Pyragėlių jis tikrai nenorėjo. Kodėl pamatęs Eriką jis iškart atsiminė, kad taip seniai mėgavosi erotiniais malonumais? Kodėl ši moteris taip stipriai jį veikia? Taip, ji simpatiška, bet ne iš kojų verčianti gražuolė – akivaizdu, kad savo išvaizdai neskiria labai daug dėmesio. Genonas neabejojo, kad Erikai daug svarbesni kiti dalykai.

Jis tik troško vieną kartą užsimiršti jos glėbyje. Galbūt tada įstengtų išmesti Eriką iš galvos. Bet ši taktika tikriausiai nepagelbėtų, nes juodu tai jau praėjo. Taigi Genonas turėjo Eriką seniai užmiršti, ypač kai apie juos ėmė sklisti kalbos.

Ši moteris turėjo kažką tokio, kas akstino jį laužyti visas taisykles. Genonas ne tik geidė jos, nors fizinis potraukis buvo velnioniškai stiprus. Jam patiko tiesiog būti kartu su Erika savo bute. Jos buvimas šalia veikė raminamai, o kartu ir gundė. Genonui patiko su ja kalbėtis. Patiko, kad ji netiki aklai kiekvienu jo žodžiu, nors matė, kad jį vertina ir žavisi juo. „Akivaizdu, kad Erikai patinka mano genai“, – prisiminęs jos prašymą paaukoti spermos Genonas susiraukė. Dievulėliau, situacija nepavydėtina – būtent tokia, kokių jis paprastai vengdavo.

– Taip ir nepasakei, kokius penkis daiktus pasiimtum į negyvenamą salą.

– A, – Erika gurkštelėjo kakavos ir minutėlę susimąstė. – Skaitmeninį grotuvą su amžina baterija.

Genonas sukikeno.

– Gerai, o kokios muzikos klausytum?

– Visokios, – atsakė Erika. – Ališos Kyz, Sylo, o nuotaikai pakelti užsileisčiau linksmos paplūdimio muzikėlės.

– Nors ir kilusi iš Indianos, atrodo, jauti didelę silpnybę paplūdimiams.

– Tikrai. Pernelyg daug laiko praleidau toli nuo vandens. Aš dievinu šilumą, smėlį, vandenį…

– … ir uraganus, – pertraukė ją Genonas.

– Cinikas, – paniekinamai šnirpštelėjo Erika. – Nereikia važiuoti prie vandenyno uraganų sezono metu.

– Grįžkime prie muzikos, – pasiūlė Genonas.

– Dar klausyčiausi orkestro atliekamos klasikinės muzikos, populiarių dainų ir Semio Deiviso „Zefyrų pasaulio“.

– Labai margas pasirinkimas, – pasislėpęs už viskio taurės nusišypsojo Genonas. – Liko dar du dalykai.

– Pasiimčiau kakavos su zefyriukais. Be jos man būtų labai liūdna. Ir dar Luisos Mei Alkot[4] knygas.

– Neimtum net plaukų džiovintuvo? – pasidomėjo Genonas.

– O kam? – gūžtelėjo pečiais Erika. – Nuo drėgmės plaukai dar labiau susigarbanotų.

– Jokios kosmetikos?

– Na, muilas praverstų. Galbūt iškeisčiau neveikiantį telefoną į muilą. O tu? Nors vargu ar toks dalykas galėtų nutikti Eliotui, nes tu, be abejonės, turi satelitinį telefoną. Be to, būtų sukeltos visos paieškos tarnybos ir jos aukštyn kojom apverstų kiekvieną kampelį žemėje.

– Ir vėl šaipaisi iš mano turto?

– Ne, šįkart tik iš šeimos padėties, – pasakė šypsodamasi Erika. – Dabar tu išvardyk penkis dalykus.

– Paimčiau nešiojamą radiją ir atsarginių baterijų.

– Negali gyventi be savo „Knicks“.

– Arba „Yankees“, žiūrint koks sezonas. Visus Tolstojaus kūrinius. Puikaus airiško viskio butelį. Ir moterį.

Erika nustebusi sumirkčiojo.

– Moterį? Kokią?

Genonas linktelėjo.

– Tokią, kuri taip atlieptų mano kūno ir sielos poreikius, kad visai neberūpėtų, ar kada išsigelbėsiu iš salos.

– Nemenki pageidavimai, – ji skeptiškai kilsterėjo antakį.

Genonas nužvelgė Eriką ir jam prieš akis iškilo jos nuogos vaizdas, atsiminė, kaip laikydavo ją savo glėbyje, kaip geidulingai ji aimanuodavo jiems besimylint. Ji dabar čia ir jis čia. Kaip gaila, kad jie apsirengę. Genonas nurijo keiksmą ir patraukė gerą gurkšnį iš taurės.

Erika ištraukė stalo žaidimą „Sudėliok žodį“ ir jis lengvai ją nugalėjo per pirmąjį žaidimą. Per antrąjį Erika atsiėmė, bet tik todėl, kad Genonas negalėjo susikaupti, svarstydamas, kaip įkalbėti ją žaisti iš nusirenginėjimo. Po vidurnakčio „Godiva“ likeris suveikė ir Erika ėmė žiovauti.

– Suveikė kakava? – paklausė Genonas, širdyje gėrėdamasis mieguista ir pasišiaušusia mergina.

– Truputėlį. Ar neprieštarausi, jei išsitiesčiau ant sofos?

– Gali miegoti svečių kambaryje.

Ji linktelėjo ir pažiūrėjo į židinį.

– Bet prie ugnies jaukiau.

– Tiesa, – nesiginčijo šeimininkas, apgailestaudamas dėl duoto kvailo pažado prie jos nesiliesti, nebent pati paprašytų. Įgimtas pasipūtimas buvo pakišęs koją ne vienam Eliotui.

– Jei nori, eik ir tu miegoti, – pasakė Erika.

– Nėra ko skubėti. Surasiu tau pagalvę ir antklodę, – Genonas vienomis kojinėmis nužirgliavo koridoriumi ir iš svečių kambario paėmė pagalvę, o iš spintos ištraukė minkštą šiltą antklodę. Grįžęs į kambarį rado Eriką susirangiusią ant sofos, įbedusią žvilgsnį į židinyje šokančias liepsnas.

– Man vis magėjo paklausti, kodėl tu neturi tarno, – pasidomėjo ji.

– Privatumo sumetimais, – atsakė Genonas. – Šis butas yra viena iš kelių vietų, kur panorėjęs galiu pabūti visiškai vienas. Kol būnu darbe, ateina samdoma moteris ir sutvarko namus.

– Vaiduokliška pagalba, – švelniai šyptelėjo Erika.

– Taip, bet algą jai moku tikrai ne vaiduoklišką, – ramiai atsakė Genonas. Jis pastebėjo, kad Erika surimtėjo ir susimąstė. – Apie ką galvoji?

– Šiaip įdomu.

– Kas įdomu? – neatlyžo Genonas, prisėdęs šalia jos ant sofos.

– Sakei, kad tau brangius žmones slepi nuo žurnalistų. Įdomu, kiek moterų esi nuo jų nuslėpęs.

Genonas įdėmiai pažvelgė jai į akis.

– Nedaug.

– Nedaug – tai ne skaičius.

– Tris, – atsakė jis.

Erika žvilgterėjo į jį nustebusi.

– Tikėjausi daugiau.

– Be reikalo.

– Mhm, – pratęsė ji, – o ar kuri nors iš jų su tavimi dar šnekasi?

– Taip, – Genonas dėbtelėjo į ją. – Mes išsiskyrėme taikiai. Viena ištekėjo, o kita gyvena Prancūzijoje.

– O trečioji?

– Sėdi šalia manęs, – atsakė Genonas, atrėmęs jos žvilgsnį, ir pajuto juos abu persmelkusį jaudulį.

– Ir nė viena nesukėlė skandalo?

– Ne.

– O aš norėjau, – prisipažino Erika. – Tu mane taip įskaudinai, kad norėjau klykti ir kumščiais trankyti sieną, daužyti indus, paleisti į tave krištolo taurę su šampanu ir galiausiai įmurkdyti tavo veidą į tortą.

Genonas apstulbo.

– Tikriausiai juokauji. Nesu sutikęs kitos tokios išauklėtos ir racionalios moters kaip tu.

– Ką gi, tikrausiai tai reiškia, kad tu sugebi sužadinti neišauklėtą ir neracionalią mano asmenybės pusę.

Genonas pažvelgė į Eriką, bandydamas įsivaizduoti ją isteriškai klykiančią, ir papurtė galvą:

– Tu pernelyg mandagi ir santūri, kad taip elgtumeisi.

– Galbūt, – atsiduso Erika. – Matyt, mano lūpomis kalba „Godiva“ likeris. Žinai, kaip sakoma, – jin ir jan, šviesa ir tamsa visada kartu.

– Matyt, gali išsilieti ir šviesiosios, ir tamsiosios aistros, – pridūrė Genonas.

– Gali, – sutiko Erika ir šelmiškai nusišypsojo. – Bet aš tave jau išgąsdinau.

– Nelabai, – atsikirto Genonas, jausdamas viduje kylantį karštį.

Iki šiol jo meilės romanai klostydavosi pagal jo planą. Dar pernai jis sugebėjo suvaldyti savo jausmus Erikai, bet dabar ši užduotis nebeatrodė tokia paprasta. Po galais, dėl to jis geidė jos dar labiau. Genonas mintyse nusikeikė. Iš kur kyla tokios pražūtingos mintys?

Jis kostelėjo.

– Einu gulti, ir tau leisiu pamiegoti.

– Dar kartą ačiū, – atsiliepė Erika. – Labanakt.

Eidamas į savo kambarį Genonas galvojo tik apie tai, kaip mielai nuplėštų Erikos drabužius ir paskęstų joje ant savo sofos. Šis vaizdas ilgai neleido užmigti.

Anksti pabudusi Erika brūkštelėjo padėkos raštelį, šalia padėjo pakelį kakavos, išėjusi gatvėje susistabdė taksi. Jos jausmai jaunajam Eliotui blaškėsi nuo vieno kraštutinumo iki kito. Ji troško būti šalia Genono, geidė jo dėmesio, o kartu žinojo, kad elgiasi kaip paskutinė kvailė, kartodama pernykštę klaidą. Ar neužteko vieno karto? Flirtas su Genonu Eliotu prilygo šokiui basomis ant degančių žarijų – vienaip ar kitaip ji nudegs.

Dieve, kaip gera, kol dar neapsvilo. Erika svaigo nuo Genono žvilgsnio, jai patiko švelnios jo pašaipėlės, patiko netgi kartu žaisti „Sudėliok žodį“. Ji žinojo, kad jis jos geidžia ir tas žinojimas vedė ją iš proto. Erika jokiam kitam vyrui nejautė tokios deginančios aistros kaip Genonui. Šis geismas ir neabejotinai puikūs jo genai buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių ji pasirinko jaunąjį Eliotą savo vaiko tėvu. Net jeigu apvaisinimas bus dirbtinis. Nors, deja, iš savo patirties žinojo, kad natūralus apvaisinimas būtų gerokai malonesnis.

Dūsaudama ji įžengė į savo butą ir liepė sau susiimti. Po penkiolikos minučių bute atsirado elektra. Erika nusiprausė ir pasiruošė naujai darbo dienai – sutelkti visas mintis į darbą, o ne į Genoną.

Besidažant blakstienas, suskambo telefonas. Prieš atsiliepdama Erika patikrino, kas skambina. Džeraldas. „Atsiliepk, – paliepė sau. – Savo pačios labui, atsiliepk.“ Ji čiupo telefono ragelį.

– Klausau?

– Labas, Erika, kaip išgyvenai pūgą? Išgirdęs, kad tavo kvartale dingo elektra, sunerimau.

„Koks jis mielas“, – pagalvojo Erika ir ją nusmelkė kaltės jausmas, kad visą vakarą praleido su Genonu jo dideliame šiltame bute.

– Man viskas gerai. Elektra vėl atsirado. O tu?

– Dėkui Dievui, pas mus ji nebuvo dingusi. Pagalvojau, jei jau paskutinis susitikimas „nuplaukė“ dėl pūgos, gal galėtume susitikti šįvakar, pavaišinčiau vakariene. Tik reiktų susitikti kiek vėliau.

Erika vos ne vos susilaikė iškart neatsisakiusi. Kodėl ji nori atsisakyti? Džeraldas yra kuo puikiausias ATG pavyzdys. Be to, jo genai taip pat puikūs.

– Kada norėtum susitikti?

– Aštuntą. Žinau, kad vėlokai, bet pasistengsiu rasti mums ypač gerą vietelę.

„Gražu“, – pripažino ji.

– Gerai, skamba viliojamai.

– Sutarėm. Paskambinsiu vėliau, kai užsakysiu staliuką, kad žinotumei, kur susitinkam.

– Lauksiu. Geros dienos.

– Ir tau. Nekantriai lauksiu šio vakaro.

Padėjusi ragelį Erika susiraukė. Jai irgi derėtų laukti šio vakaro. Jei visąlaik kartotų, kad laukia susitikimo su Džeraldu, galbūt taip imtų jaustis.

– Laukiu susitikimo su Džeraldu šįvakar, – murmėjo ji panosėje visą kelią iki darbo.

Erika ryžtingai žingsniavo koridoriumi į savo kabinetą, nusiteikusi susitelkti tik į darbą ir negalvoti apie Genoną. Taip bus naudingiausia.

Vos spėjo nusivilkti paltą ir prisėsti už stalo, suskambo telefonas.

– Jums skambina ponas Eliotas, – pranešė jos naujoji sekretorė.

– Kuris ponas Eliotas? – pasidomėjo Erika.

– Oi, ponas Maiklas Eliotas.

– Sujunk mane, – sekundę palaukusi ji prabilo: – Erika Leiven. Kuo galėčiau padėti, pone Eliotai?

– Galite vadinti mane Maiklu. Visko gali būti, kad vakare norėsite pavadinti mane ir kitaip.

Erika išgirdo jo balse nevilties gaidelę.

– Kas nutiko?

– Gavome dvi apybraižas, kurias turime spausdinti, bet ten – niekalas. Noriu, kad judu su Genonu šiandien tuos straipsnius sutvarkytumėte.

Moteris iš netikėtumo žioptelėjo.

– Su Genonu? – pakartojo ji, ausyse aidint nuleidžiamo vandens garsui: taip jos pusmetrio ir riboto laiko taisyklės nugarmėjo į klozetą.

– Taip. Tikiuosi, nebuvote šiai dienai nieko svarbaus numačiusi.

– Žinoma, turėjau planų, bet, atrodo, ši užduotis svarbesnė, tad planus galima pakeisti.

– Gerai. Jau pranešiau Genonui, galite dirbti jo kabinete.

– Klausau, pone. Iki pasimatymo, – baigė pokalbį Erika.

Ją nusmelkė įtarimas: ar tik Genonas nebus susitaręs su tėvu, kad šis padėtų ją prisivilioti? Padvejojusi papurtė galvą. Arba ji pradėjo kliedėti, arba pernelyg save sureikšmina. Genonui nereikia griebtis jokių triukų, norint prisivilioti moterį. „Kad ir ją pačią“, – susiraukusi pagalvojo Erika. Pačiupusi nuo stalo tušinuką ir bloknotą ji nuskubėjo į Genono kabinetą.

Genono sekretorė mostu pakvietė Eriką užeiti vidun. Jaunasis Eliotas pakėlė galvą nuo paprastai tvarkingo stalo, šįkart užversto popieriais ir nuotraukomis.

– Kas nutiko? – paklausė Erika.

– Sensacijos, pavaduojantis reporteris, naujas fotografas, – jis su pasipiktinimu papurtė galvą. – Laimė, fotografas padarė daug nuotraukų, tad ką nors vis tiek surasime.

– Gerai, – tarė Erika, eidama prie jo stalo. – Sakyk, nuo ko pradėti.