Читать книгу Eliotų dinastija. Pirma knyga - Brenda Jackson - Страница 11

Genonas permetė akimis Erikos darbo sutartį ir dirstelėjo į laikrodį – rodyklės rodė kelias minutes po penktos. Ji dar turėtų būti darbe. Nusprendęs pats nunešti sutartį nužingsniavo prie jos kabineto, pabarškino į duris ir tyliai pravėrė.

Erika sėdėjo prie stalo ir klausiamai kilsterėjo galvą. Jų žvilgsniams susitikus Genono kūnu perbėgo šiurpuliukai. Uždaręs už nugaros duris, jis priėjo arčiau ir paklojo ant stalo sutartį.

– Sakiau, kad šis reikalas bus greitai sutvarkytas.

Erika perbėgo akimis dokumentą ir pažvelgė į Genoną:

– Tikrai greitai.

– Galime aptarti visus tau iškilusius klausimus dėl sutarties vakarienės metu, – pasiūlė jis.

Moteris nudelbė žvilgsnį.

– Gal pirmiausia pati nuodugniai perskaitysiu ir neaiškumus išsiaiškinsim rytoj. Darbe.

– Bijai su manimi pavakarieniauti? – paklausė Genonas. Pajuto negalįs atsispirti Erikai: jis troško būti jai svarbus, troško sulaukti atsako.

Erika vėl pakėlė akis.

– Nebijau, tiesiog saugausi.

– Jei baiminiesi dėl paskalų, tai…

– Praėjusį kartą pakankamai prisislapstėme, – ji numojo ranka.

Genonui nudiegė širdį, pamačius jos akyse šmėstelėjusį skausmo šešėlį.

– Tai, ką jautėme vienas kitam, buvo tik mūsų reikalas. Norėjau, kad taip ir liktų, – jis nepamiršo, kaip siekė apsaugoti jų jausmus nuo aplinkinių akių, kartais elgdamasis gana savanaudiškai.

– Nelabai pavyko, tiesa? – kreivai šyptelėjusi Erika ne tiek klausė, kiek konstatavo.

– Nei tu, nei aš tada nebuvome pasirengę rimtam įsipareigojimui, – atsakė Genonas.

– Kaip ir dabar.

Eliotui teko pripažinti jos tiesą. Dabar, bręstant dideliam mūšiui dėl ELK generalinio direktoriaus posto, jam teks susitelkti į darbą labiau nei bet kada.

– Bet mes vienas kitą traukiame, negali to paneigti.

– Paneigti negaliu, bet praėjusį kartą išmokau svarbią pamoką. Sužadintas kūnas dar nereiškia užkariautos širdies.

– O! Sprendžiant iš tavo žodžių, aš esu… – Genonas trumpam pritilo, – beširdis.

– Ne, tiesiog itin praktiškas, net jausmų atžvilgiu.

– Būti praktiškam ir sąžiningam visada apsimoka. Jei nebūčiau buvęs sąžiningas su tavimi nuo pat pradžių, net nenorėtum kalbėtis su manimi, ką jau šnekėti apie grįžimą į „Pulsą“.

– Abejoju, ar ši teorija labai veiksminga, ypač moterims. Į „Pulsą“ grįžau dėl praktinių sumetimų – išmokau iš tavęs. Tu gauni tai, ko nori, o mainais duodi man tai, ko noriu aš.

„Spermą, – pagalvojo suirzęs Genonas, – tarsi būčiau koks veislinis bulius.“ Jis žinojo, kad dabar netinkamas metas mėginti įtikinti Eriką, kad sumanymas pasinaudoti jo sperma gyvybei užmegzti nevykęs. Genonas ne kartą apie tai galvojo ir priėjo prie vienintelės išvados: reikia atidėlioti sutarties dėl spermos pasirašymą tol, kol Erika pati atsitokės.

Tačiau vakar vakare, kai Genonas stengėsi kaip įmanydamas ją sužadinti, pasirodo, tik tam, kad išgirstų, jog ji skuba į pasimatymą, tokios mintys jo nepaguodė.

– Kaip praėjo vakar pasimatymas su ATG?

Erika nutaisė bereikšmę miną.

– Jis mielas. Malonus žmogus.

– Ar afrodiziakai suveikė?

– Ne tavo reikalas, – atšovė Erika.

– Tikrai? Man nepatinka įkaitinti moterį tam, kad ji sušildytų kitą vyrą.

Erika kelias sekundes žvelgė į jį tylomis, vėliau nusikvatojo.

– Niekada negirdėjau iš tavęs didesnės kvailystės.

– Nesupratau? – Genonas nespėjo susivokti, ar labiau niršta ant savęs, ar ant jos.

– Nenorėčiau paglostyti tau savimeilės, bet dauguma čia dirbančių moterų svajoja apie tave. Tokiam gražuoliui neatsispirtų nė viena moteriškosios lyties atstovė. Nejau tikrai nenutuoki, kad daug moteriškių mintyse regi save šalia tavęs, o vėliau jų nusivylimas ir aistra išsilieja ant nieko niekuo dėtų vyrų?

Genonas pažvelgė į ją netikėdamas savo ausimis; tiesą sakant, jis vargiai girdėjo, ką ji sakė.

Erika sunėrė rankas ant krūtinės.

– Trumpai tariant, jei tau nepatinka mintis, kad kaitini daugybės moteriškių fantaziją, o rezultatais pasinaudoja kažkas kitas, tada teks tiesiog prie to priprasti.

Vyras ranka perbraukė plaukus.

– Niekas nėra man sakęs tokių dalykų.

– Tik pasakiau teisybę.

– Po galais, aišku, kad niekada apie tai nepagalvojau.

– Žinoma. Tu per daug užsiėmęs savimi, kad pastebėtum. Gražus, gundantis darboholikas.

– Palauk, tu čia mane giri ar įžeidinėji?

– Nei tas, nei tas. Tiesiog žiūriu praktiškai, kaip ir tu. Sakau tiesą.

Genonas įrėmė žvilgsnį į Eriką ir ilgai nenuleido akių. Per pastaruosius metus ji sutvirtėjo, tapo dar sumanesnė. Ir praktiškesnė. Jautė, kaip liepsna krūtinėje degina jį iš vidaus. Tai buvo tas pats jausmas, kuriam jis neatsispyrė prieš metus, tik šįkart liepsnojo dar stipriau. Erika kaip jokia kita moteris mokėjo apsukti jam galvą ir įžiebti geismą, aštrus jos protas puikiai derėjo su jausmingumu ir traukė jį lyg magnetas.

Žinodamas, kad ryšys su Erika gali sužlugdyti jo šeimos, taip pat jos pačios reputaciją, Genonas tik sukaupęs visą valią įstengė atsisakyti ketinimų užkariauti šią moterį. Ji pasiglemždavo jo dėmesį ir užvaldydavo mintis taip, kaip iki šiol niekam nebuvo pavykę. Tiek dėmesio Genonas skirdavo tik darbui. Dėl Erikos jis kartą jau sulaužė taisykles ir, po šimts, nebenorėjo, kad tai pasikartotų.

Jaunasis Eliotas užgniaužė staiga kilusį norą sugundyti buvusią draugę, kad ši vaitotų iš malonumo, pamiršusi bet kokį praktiškumą. Nutaisęs dalykišką toną pareiškė:

– Pranešk, jei kils klausimų. Norėčiau, kad ryt sutartis būtų pasirašyta.

– Gerai, peržvelgsiu ją šįvakar.

– Puiku. Tiesa, tėvas nori, kad keturi „Pulso“ nariai dalyvautų Jungtinių Tautų atstovo iš Indijos rengiamame vakarėlyje ryt vakare. Nori?

Genonas iškart suprato, kad ji nori. Erikos akys sukibirkščiavo, o jos galvoje jau sukosi mintys apie galimas straipsnių temas.

– Taip, – atsakė ji. – Ar galiu atsivesti svečią?

Eliotą nusmelkė nemalonus jausmas, bet nusprendė nesigilinti ir patylėjęs ištarė:

– Žinoma. Svarbu, kad praeitų pro apsaugą. Pasakysi jo pavardę mano sekretorei.

Kitą rytą Niujorkas pasitiko užverstas sniegu. Visą dieną netilo pranešimai apie elektros tinklų gedimus ir avarijas keliuose, tad ELK paleido savo darbuotojus namo anksčiau nei įprastai.

Erika pasinaudojo biure stojusia ramybe ir baigė kelis rašinius „Namų stiliui“, tada palinko redaguoti vieno iš trijų „Pulso“ straipsnių, nuo pat ryto gulinčių ant jos stalo.

Genono sekretorė pranešė, kad vakarėlis atšauktas dėl blogų oro sąlygų. Gal taip ir geriau, nes Erika tiksliai nežinojo, ar nori dar kartą susitikti su aukštu tamsiu gražuoliu, pėdų daktaru Džeraldu.

Atėjusi į pirmąjį susitikimą Erika išvydo aukštą išvaizdų vyrą, nestokojantį proto ir humoro jausmo. Deja, dėl jai pačiai nesuprantamų priežasčių jam nepavyko užkariauti jos dėmesio.

Atsidususi Erika mintimis grįžo prie redaguojamo straipsnio. Laikrodžiui išmušus penktą, žvilgterėjo pro langą. Lauke siautė pūga, gatvėje buvo grūstys, todėl nusprendė dar neiti namo, o verčiau išgerti puodelį karštos kakavos. Nuėjo ištuštėjusiu koridoriumi iki kavos aparato įsipilti karšto vandens, grįždama pastebėjo, kad Genono kabineto durys praviros, viduje dega šviesa.

Akimirką buvo besusigundanti įkišti galvą ir pasisveikinti, bet apsigalvojo ir patraukė koridoriumi toliau.

– Nepavaišinsi?

Žemas Genono balsas pakuteno ausį, kai suko už kampo. Erika stabtelėjo norėdama apsispręsti, eiti toliau ar apsimesti neišgirdus. Kol dvejojo, viskas išsisprendė savaime. Genonas išdygo jai už nugaros ir jį išvydus Erikai pakirto kelius.

– Numanau, kad vanduo puodelyje skirtas ne kavai, o kakavai. Taigi vagi biuro kavą tais retais kartais, kai jos užsimanai.

– Jei tai biuro kava, aš nieko nevagiu. Be to, niekam nekišu savo kakavos su zefyriukais, geriu ją savo kabinete.

– Ir taip visi ją užuodžiame. Lauke pūga, esame vieninteliai likę visame aukšte, argi nepavaišinsi manęs kakava?

Aišku, kad Genonas tik juokavo, bet Erika pasijuto savanaude.

– Gerai, užeik. Turiu dar keletą pakelių. Tik nesuprantu, kodėl nori tirpios kakavos, jei valgykloje gali gauti tikro karšto šokolado.

– Iki ten toli eiti, – atsakė Genonas, nulydėdamas Eriką į jos kabinetą. – Be to, valgykla jau uždaryta.

– Galėtum paprašyti sekretorės, kad padarytų kakavos.

– Taip, tik jos jau nebėra. Žinoma, sekretorė visada atneštų man kakavos, jei paprašyčiau, bet pamanytų, kad esu suknistas moterų išnaudotojas.

Erika nusišypsojo, įpylė vandens į virdulį ir užkaitė.

– O tu ne toks?

Genonas niūriai į ją dėbtelėjo.

– Juk pažįsti mano seserį ir tetą Finolą. Jos be gailesčio išmėsinėja neįtikusius vyrus.

Erika nusijuokė.

– Panašu, kad kol kas sugebėjai jų neįsiutinti.

– Ne taip jau paprasta. Katrą puodelį duosi man? Tą su Niujorko dangoraižiais?

Erikos nepaliovė stebinti tai, kad Genonas vis dar atsimena galybę smulkmenų iš tų laikų, kuomet juodu draugavo. Kai jis be jokių skrupulų nutraukė romaną, ji nusprendė, kad nieko jam nereiškė.

– Atleisk, bet tą puodelį sudaužė valytoja.

Genono veidu nuslinko nerimo šešėlis:

– Juk neduosi man PMS puodelio?

Ji vėl nusikvatojo.

– Ne, kaip tik tau turiu naują puodelį, – ir ištraukė indą iš dar neiškraustytos dėžės. – Gavau jį per kalėdinį vakarėlį „Namų stiliuje“. Matau, trūksta vieno nulio, bet gal tiks.

Žvilgtelėjęs į puodelį Genonas šyptelėjo: ant jo buvo atvaizduotas milijono dolerių banknotas.

– Tiks.

Erika subėrė į puodelį pakelio turinį, užpylė karštu vandeniu ir išmaišė plastikiniu šaukšteliu, kurį nugvelbė iš biuro kavos aparato.

– Puodelį skolinu, – pabrėžė ji, – ne dovanoju.

– Ačiū. Su metais auga tavo savininkiškumo jausmas, – šyptelėjo Genonas, paimdamas puodelį.

– Tiesiog susikuriu ribas, kurios mane saugo, – pasakė Erika ir pasidarė sau kakavos.

– Skamba kaip citata iš psichiatrijos vadovėlio ar savitaigos knygos.

– Pola psichologė. Man ši mintis įstrigo.

– O kaip tas ATG? Jis tau irgi įstrigo?

– Kol kas viskas gerai, – jo klausimas nustebino Eriką, visai nenusiteikusią plepėti šia tema.

Ji įkvėpė garuojančios kakavos aromato ir gurkštelėjo karšto gėrimo. Stojo tyla.

– Tik tiek? „Kol kas gerai“? – neatlyžo Genonas.

Erika linktelėjo.

– Aha. O tu? Kaip klostosi tavo širdies reikalai?

Genonas sumirksėjo ir nukreipė žvilgsnį į šoną.

– Dabar ne tas galvoje. Dėl šių senelio paskelbtų varžybų darbo turiu iki kaklo.

– Ar taip visada atsakai į tokius klausimus? – Erika neatsispyrė pagundai įgelti.

Jaunasis Eliotas atlaikė jos žvilgsnį ir papurtė galvą, tada gurkštelėjo kakavos.

– Kažkada mano postas ir vardas tave baugino.

Tai buvo prieš tai, kai išplėšei man širdį ir pamynei ją savo itališkais batais.

– Tai buvo anksčiau – prieš tau pabandžius priversti mane pasidalyti kakava iš savo asmeninių atsargų.

– Aš ne tik pabandžiau, – atrėmė Genonas, – man pavyko.

– Taigi. Nesupyk, bet turiu baigti redaguoti straipsnį.

Genonas dirstelėjo į jos stalą.

– Kurį?

– Apie didėjančią moterų įtaką sporte, – atsakė Erika.

– Pamaniau, kad ši tema turėtų atliepti tavo feministinius įsitikinimus.

– Tikriausiai. Dar negreitai sportininkių algos pasivys vyrų sportininkų atlyginimus. Tam reikia keisti rėmimo ir reklamos strategiją, sukurti tvirtą palaikymo pagrindą. Dar daug kliūčių… Norėčiau įtraukti keletą pavyzdžių apie moteris, sugebančias jau dabar tas kliūtis įveikti, pateikti apie jas šiek tiek asmeninės informacijos.

Genonas nusišypsojo ir sveikindamas pakėlė puodelį.

– Straipsnis buvo neblogas, bet taip ir žinojau, kad sugebėsi padaryti jį dar geresnį.

– Ačiū, – pagyrimas paglostė Erikai širdį. Ji susigriebė begrimztanti į žalių jo akių gelmę. Matyt, pusmetrio taisyklės neužtenka, reiks įvesti ir laiko taisyklę. – Jei neprieštarauji, norėčiau grįžti prie…

– Užuomina, kad man jau metas.

– Tu labai supratingas, – pasakė Erika ir atsisėdo į savo vietą už stalo.

– Ačiū už kakavą, Erika.

– Nėra už ką… – Genonui einant pro duris, ji prisivertė nepakelti akių nuo kompiuterio. – Atsiimsiu puodelį kitąkart.

Likusi viena Erika pusvalandžiui sutelkė dėmesį į straipsnį, tada pažvelgė į laikrodį ir pasirąžė. Pro langą pamatė, kad judėjimas gatvėje jau sumažėjo. Greičiausiai traukinyje nebeteks stumdytis su kitais keleiviais, nes visi skubantieji jau bus išvažiavę autobusais ar taksi. Erika apsivilko paltą, kelis kartus apsivyniojo šaliką, pasiėmė rankinę, išjungė visas šviesas ir išėjo iš kabineto.

Koridoriumi norom nenorom teko praeiti pro Genono kabinetą.

– Labanakt, – nesustodama šūktelėjo ji.

– Jei minutėlę palauktum, parvežčiau tave namo.

Išgirdusi pasiūlymą ji stabtelėjo. Įprastą dieną nė nemirktelėjusi atsisakytų pasivažinėjimo su Genonu. Visų pirma dėl pusmetrio taisyklės. Bet atsisakyti kelionės iki pat namų durų šiltame automobilyje, kai nuo traukinio dar turėtų klampoti gerą gabalą kelio, būtų mažų mažiausiai neprotinga.

– Ačiū, palūkėsiu, – padėkojo Erika.

Genonas išlindo iš kabineto apsivilkęs ilgu juodos vilnos paltu ir užsimetęs kašmyro šaliką su savo inicialais.

– Ką tik šnekėjau su vairuotoju. Pasak jo, daugelyje kvartalų dingo elektra. Visa laimė, kad mūsų name yra autonominis elektros generatorius.

– Man elektros dingimas – ne bėda. Jei dingsta, paprastai atsiranda po kelių valandų, o tiek laiko galiu ištverti ir be elektros. Tiesa, šiąnakt tikėjausi išsitraukti savo elektrinę antklodę.

– Juk tuo gali pasirūpinti ir ATG? – paklausė Genonas ir paspaudė lifto iškvietimo mygtuką.

– Pasirūpintų, jei tik jį pasikviesčiau, – Erika pasišiaušė kaip ežys, vėl išgirdusi klausimą apie Džerį, nors Genonas ir nežinojo, kas jis toks. – Bet vakarėlį atšaukė, tad pasimatymą teko nukelti. Kodėl taip domiesi?

Tyliai suūžė prasiveriančios lifto durys ir jiedu įžengė į liftą.

– Tik palaikau pokalbį. Ar ši tema tave trikdo?

– Ne, – atšovė Erika, bet širdyje juto meluojanti. Ji atsimokėjo tuo pačiu: – Kaip gyvena Lidija?

Genonas nustebęs pakartojo:

– Lidija?

– Na taip. Juk metęs mane ėmei susitikinėti su ja.

– Aš tavęs nemečiau, – paprieštaravo vyriškis.

– Dar ir kaip metei, – atkirto Erika. – Galiu tą kvailą pokalbį atkartoti žodis žodin net dabar. „Mano ausis jau pasiekė paskalos apie mudviejų romaną. Gal reiktų viską sustabdyti, nes gandai gali pakenkti tiek mano, tiek tavo reputacijai.“

Liftas nusileido į pirmą aukštą ir juodu išėjo į lauką.

– Automobilis jau laukia. Baigsime pokalbį vėliau, – tarė Genonas ir nuvedė ją prie mašinos.

Vėjas drėbė šlapio sniego gūsį Erikai į veidą, bet ji spėjo pamatyti, kaip vairuotojas pravėrė automobilio dureles.

– Labas vakaras, pone Eliotai. Labas vakaras, ponia.

– Atleisk, kad iškviečiau tave per tokį orą, – atsiprašė Genonas, laukdamas, kol Erika įsitaisys užpakalinėje sėdynėje.

Viduje buvo šilta kaip rojuje, Erika kone sumurkė iš pasitenkinimo. Skambant švelniems džiazo akordams ji pamanė, kad mielai praleistų čia visą naktį. Tokį vakarą kaip šis būtų gaudžiusi taksi visą amžinybę, o jei būtų tekę grįžti traukiniu, būtų klampojusi per pripustytas gatves.

Genonas atsisuko į Eriką.

– Ar niekada tau nedingtelėjo, kad nutraukiau mūsų santykius daugiau tavo nei savo labui? – tyliai paklausė jis.

Ji nustebo.

– Ne, – pusbalsiu atsakė. – Tu iš pat pradžių sakei, kad teks slapstytis, nes tavo senelis negali pakęsti, kai šeimos nariai įsivelia į romanus su bendradarbiais.

– Sakiau, – nesiginčijo Genonas, – bet ar pagalvojai, kurio iš mūsų reputacija nukentėtų labiau, jei viskas iškiltų aikštėn?

Erika prasižiojo atsikirsti, bet užsičiaupė.

– Ne, – pripažino ji.

– Kaip manai, kurio? Mano, Eliotų šeimos nario? Ar tavo?

– Nepriklausančios šeimai, – atsakė Erika. Aišku, ji nebuvo Eliotų šeimos narė, neturėjo nė dešimtadalio jo galios, ką kalbėti apie šeimos galybę.

– Nenoriu, kad spauda knaisiotųsi mano lovoje.

– O kaip Lidija? – vėl pasidomėjo Erika. – Visi laikraščiai rašė apie judu po to, kai mane metei.

– Nors tai ne tavo reikalas, bet mes su Lidija nesimylėjome. Ji nedirba ELK ir jai patinka būti linksniuojamai paskalų skiltyse.

– Ji gana graži moteris. Judu gerai kartu atrodėte, – Erikos balse prasimušė apmaudas.

– Vis tiek nesupratai? – paklausė Genonas, purtydamas galvą. – Kai mudu išsiskyrėme, keliskart susitikau su Lidija tik tam, kad nukreipčiau nuo tavęs dėmesį. Vieno dalyko esu pasimokęs: tikrai nenoriu, kad žurnalistai komentuotų mano santykius, rašinėtų apie man brangius žmones. Todėl tuos, kuriuos branginu, stengiuosi apsaugoti nuo viešumo.

Erika įsispitrijo į Genoną ir pamažu ėmė suvokti esmę. Ar jis nori pasakyti, kad ji jam buvo brangi? Kad jų santykiai jam kažką reiškė?

– Baigęs koledžą nusprendžiau, kad nė vienas žurnalistas nesužinos apie mano išrinktąją anksčiau, nei jai pasipiršiu.

Erika papurtė galvą.

– Nežinau, Genonai. Turint omeny, kaip žurnalistai seka tavo šeimą, ši užduotis beveik neįvykdoma.

Genonas šyptelėjo puse lūpų.

– Galbūt. Bet nepamiršk, kad Eliotams beveik neįvykdomos užduotys sekasi geriausiai.

To nepaneigsi. Erika žvelgė pro langą, o jai galvoje tebeskambėjo Genono žodžiai, kad jis slepia jam brangias moteris nuo žurnalistų. Vairuotojas įsuko į jos gatvę ir Erika pamatė, kad aplinkui tvyro tamsa, lauko žibintas prie jos namo durų irgi nedegė.

– Atrodo, kad ir šitame kvartale nėra elektros, – tarė Genonas.

– Atrodo, – gūžtelėjo pečiais Erika. – Tikriausiai tuoj atsiras.

– Galbūt, – sutiko Genonas.

Staiga stojusi tyla plėtėsi sulig kiekviena sekunde ir slėgė.

– Galime važiuoti pas mane, – pasiūlė jis.

Erika iškart atmetė šį pasiūlymą – baiminosi prarasti sveiką protą, be to, nenorėjo laužyti pusmetrio taisyklės ir laiko apribojimo, kurio dar nespėjo nusistatyti.

– Labai miela iš tavo pusės, bet nebūtina. Neabejoju, kad elektra tuoj atsiras. Tėtis per praėjusias Kalėdas padovanojo nešiojamą televizorių su baterijom, jis tikrai veiks. Namuose manęs laukia šilta antklodė ir vilnonės kojinės.

– Žinau, – Genono balse suskambo slopinamas geismas, – atsimenu.

Erikai nudiegė papilvę – nudiegė taip stipriai, kad instinktyviai prisidengė pilvą ranka. Ji nieko neatsakė ir, vairuotojui sustojus, ištiesė ranką atsidaryti durelių.

– Ačiū, kad pavėžėjote. Nereikėjo trenktis traukiniu, be to, išvengiau sniego.

– Man tik smalsu, kodėl sutikai, kad parvežčiau tave namo, bet nesutinki pabūti pas mane tol, kol atsiras elektra?

– Na, yra du dalykai, kurių niekada negalima atsisakyti. Vienas – kelionė namo šiltoje jaukioje mašinoje siaučiant pūgai, jei tik tave veža ne žudikas maniakas.

– O antrasis?

– Kelionė į Pietų Floridą žiemos metu.

– Taigi atmeti pasiūlymą pabūti šiltame šviesiame bute, o ne tūnoti šaltuose ir tamsiuose namuose, nors tau siūlo ne žudikas maniakas.

– Taip, nes šiuo atveju man siūlo Blogas Pilkas Vilkas, – Erika šyptelėjo. – Dar kartą ačiū. Labanakt, Genonai.

Išlipusi lauk Erika susvirduliavo ir vos išsilaikė ant kojų. Išsaugojusi orumą ir atgavusi pusiausvyrą nupėdino prie durų, atsisuko pamoti nuvažiuojančiam Genonui ir staiga jai į petį stuktelėjo sniego gniūžtė.

Erika nustebusi pažvelgė į pažirusį sniegą. Genonas nusikvatojo ir ji įsmeigė akis į artėjantį vyriškį:

– Ką čia išdarinėji?

– Atleisk, – Genono balse nebuvo nė lašelio nuoširdumo. – Taikiausi į nugarą, bet tu atsisukai.

Jam prisiartinus, suirzusi Erika žengė žingsnį atgal.

– Taip nesąžininga. Taikeisi į nugarą?

– Kur matei sąžiningą sniego karą? – juokėsi Genonas. – Norėjau tik atkreipti tavo dėmesį, nes elgiesi kaip užsispyrusi kvailutė.

– Nesupratau?

– Taip ir elgiesi. Siūlau tau savo šiltą butą, o tu nori šalti namuose. Kvaila taip užsispirti, – Genonas pakėlė rankas: – Aš tavęs nė pirštu nepaliesiu.

Jo žodžiai paglostė Erikos savimeilę. „Nereikia taip reaguoti“, – iškart sudraudė save.

– Nebent pati maldausi, – gundomai atsainiu tonu ištarti žodžiai turėjo nuraminti Eriką, bet ji nebuvo tokia kvaila. Jau buvo susidūrusi su neatremiamu Genono žavesiu. Iki išsiskyrimo jai neteko maldauti prisilietimo, nes Genonas visuomet pirmas pradėdavo meilės žaidimus. Vėliau ji net negalvojo artintis prie jaunojo Elioto, nes jos širdies žaizdos smarkiai kraujavo.

– Nelabai moku maldauti, – atkirto Erika.

– Išdidumas kliudo, – pažymėjo Genonas.

– Ne, tiesiog niekada neteko, – Erika pasuko durų link.

Pajutusi jo ranką ant savo peties Erika sustojo, o širdis ėmė daužytis it pašėlusi.

– Erika, liaukis. Juk tik trumpam, be to, negaliu nusižengti džentelmeniškumo kodeksui ir leisti tau šalti tamsoje, kai pats sėdėsiu šiltame bute su taure viskio ir žiūrėsiu „New York Knicks“ rungtynes.

– Kaltės jausmas kliudys mėgautis varžybomis? – nebeatsispyrė Erika ir atsigręžė į Genoną.

– Panašiai, – atsakė jis, nenuleisdamas nuo jos akių. Jų žvilgsniai susipynė kaip senais laikais, kai jis Erikoje matė nuostabiausią pasaulio moterį, kuria negalėjo atsigėrėti.

Erika turėtų klykdama sprukti į savo šaltą tamsų butą. „Dabar, – įsakė ji savo kojoms. – Bėgam.“

Bet kojos nė nekrustelėjo.