Читать книгу Eliotų dinastija. Pirma knyga - Brenda Jackson - Страница 7

Lygiai pusę penkių vakaro Erika išgirdo beldimą į kabineto duris. Širdis apmirė, bet ji pasistengė susivaldyti. Šįkart buvo pasirengusi – batai nesimėtė po stalu, atvirkščiai, ji avėjo aukštakulnius batelius, dar labiau pabrėžiančius ir taip nemenką jos ūgį, vilkėjo juodą kostiumėlį ir sniego baltumo palaidinę.

Nužingsniavo prie durų ir atvėrusi jas išvydo Genoną, besirengiantį belstis dar kartą. Po galais, jis vis tiek gerokai aukštesnis. Kad jų akys atsidurtų tame pačiame lygyje, Erikai reikėtų prisitvirtinti kojūkus. Juodos vilnos kostiumas su vos įžiūrimais mėlynais dryžiais gulėjo ant jo kaip nulietas. Žinoma, kad visos moterys jam įkandin aikčioja iš susižavėjimo, įsivaizdavo, kaip, jam praėjus pro šalį, iš alpstančių gerbėjų lieka tik šlapia vieta.

Vyriškis tarpduryje nužvelgė ją nuo galvos iki kojų ir įsmeigė į ją savo žalias akis, stengdamasis išskaityti atsakymą. Panorėjęs Genonas visada galėdavo nuspėti Erikos mintis. „Geriau nesuteikti jam šios galimybės“, – pamanė ji.

– Užeik, – pakvietė ir sugrįžusi atsistojo už darbo stalo. Dėkui Dievui, kad juos skiria didelė medinė plokštuma. Tą akimirką ji geidavo, kad stalas būtų dar didesnis, maždaug laivo dydžio. – Kaip sekasi?

– Puikiai, o tau? – atsiliepė Genonas, perimdamas aplanką su dokumentais iš vienos rankos į kitą.

– Ačiū, gerai, – mandagumo frazėmis jau apsikeista. – Apgalvojau tavo pasiūlymą. Man patiko „Pulse“. Tai buvo kupinas iššūkių, kūrybingiausias mano dirbtas darbas, mėgau jo tempą. Patiko dirbti su tokiais protingais žmonėmis, – Erika atsikvėpė ir priminė sau, kad taip elgiasi savo pačios labui. – Bet čia man labai patinka ir puikiai sekasi, be to, tarp manęs ir darbuotojų užsimezgė šilti santykiai. Man prie širdies čia tvyranti jauki atmosfera.

Genonas nepratarė nė žodžio. Na štai, jis privers ją garsiai ištarti tuos žodžius. Daug mieliau būtų nusiuntusi atsakymą elektroniniu paštu arba faksu.

– Tad labai ačiū už nuostabų pasiūlymą. Nors jis ir labai gundantis, aš atsisakau.

Genonas pervėrė Eriką ilgu žvilgsniu ir linktelėjo. Priėjo arčiau stalo ir pakėlė jos apypilnį puodelį.

– Darbas „Namų stiliuje“ yra kaip kakava su zefyriukais: skanu ir jokių netikėtumų. Retkarčiais susiduri su iššūkiais – tenka pasirinkti: rašyti apie siuvinėjimą ar mezgimą, surasti naujų rankdarbių Valentino dienai ar pateikti patarimų dėl pavasariško interjero.

Erika pasiruošė gintis.

– Tu teisus. Zefyriniai kiškučiai kakavoje nepakeis pasaulio, bet gali padaryti jį šiek tiek gražesnį ir jaukesnį.

– Ir sakau, kad šis darbas – kaip puodelis karštos kakavos. Bėda ta, Erika, kad „Pulse“ tu paragavai geriausio pasaulyje viskio. Pajutai, ką reiškia eiti į darbą ir žinoti, kad gausi gerą porciją adrenalino; kad tavo pasirinkta tema ir tai, kaip ją perteiksi, gali sudrebinti pasaulį. Kakavos ir pūkuotų šlepečių gerbėjos viduje slepiasi kovotoja dėl teisybės. Prieštarauk kiek nori, bet abu žinome, kad tai tiesa.

Pajutusi iššūkį jo žvilgsnyje Erika susierzino, kad Genonas pažįsta ją kaip nuluptą, o metė be jokių skrupulų. Kita vertus, nenorėjo išsiduoti, kad negrįš į „Pulsą“ būtent dėl šios priežasties.

– Noriu, kad dar pagalvotum, – paprašė Genonas.

Erika nurijo atodūsį. Jai reikėjo gerokai pasistengti, kad galėtų išspausti:

– Labai gerai viską apgalvojau ir atsakymo nekeisiu.

Genonas vos regimai šyptelėjo – Erika ne kartą matė šią išraišką. Ji reiškė, kad Genonas pasiruošęs kautis ir nusiteikęs laimėti. Nuo šios šypsenos širdis atsidūrė kulnuose.

– Negaliu priimti tokio atsakymo. Noriu, kad pagalvotum dar kartą. To paties nori ir mano tėvas.

„Nuostabu, – Erika nusišaipė mintyse, – jau du Eliotai prieš mane vieną.“

– Man labai patinka čia.

– Mes pasistengsime, kad tau labai patiktų dirbti ir „Pulse“, – Genonas paklojo ant stalo ir atvertė aplanką, kurį laikė rankoje. – Norėtum šitos temos?

Iš nuotraukų žvelgiančios kūdikių akys Erikai atėmė žadą. Pasilenkusi perskaitė antraštę „Kuriame tobulą kūdikį: naujasis genetinių manipuliacijų pasaulis“ ir pažvelgė į Genoną.

Jis nusišypsojo.

– Nujaučiau, kad tau bus įdomu. Tau patinka temos apie žmones ir mokslą. Siūlau pagrindinę temą pirmajame puslapyje, būtent tokie straipsniai skina apdovanojimus. Sudrebink pasaulį.

Žvelgdama į žavingų kūdikių nuotraukas Erika sunkiai nurijo gerklėje įstrigusį gumulą. Ar Genonas žinojo, kad ji trokšta kūdikio? Iš kur galėtų žinoti? Draugaudami juodu to neaptarinėjo.

Ji įkvėpė ir išspaudė šypseną.

– Labai vilioja, bet jau pasakiau atsakymą.

Vyriškis akimirksnį patylėjo, lyg būtų nustebęs.

– Gerai. Bet gal galėtum peržvelgti šią temą ir pasakyti, ką apie ją galvoji? Pagalvok, užsuksiu trečiadienį.

Naujasis populiarus baras „Randy Martini“ buvo sausakimšas. Manhatano jaunimas čia rinkosi paragauti alkoholinių kokteilių, kurių buvo siūloma per šimtą rūšių. Po dviejų su puse kokteilio Erikos geriausioms draugėms Džesikai ir Polai pagaliau pavyko išgauti, kas kamuoja jų draugę.

– Noriu vaikų, o mano ginekologas pasakė, kad turiu kuo greičiau pastoti, nes vėliau gali būti per vėlu.

– Siaubas, – Džesika paglostė Erikai ranką.

– Gal geriau įsigyk kačiuką arba šuniuką, – pasiūlė Pola.

– Noriu vaiko, ne gyvūnėlio, – Erika papurtė galvą.

Pola pakėlė taurę:

– Ar nepakeisi nuomonės, kai vaikas sulauks paauglystės ir pareikalaus pinigėlių mokslams?

Erika dar kartą papurtė galvą.

– Nors karjera man labai svarbi, bet, kiek save pamenu, visada svajojau apie kūdikį.

– Gal palauk, kol susirasi tinkamą jaunikį, o paskui vaikelį įsivaikinkit, nors, kiek girdėjau, ši procedūra užima marias laiko, – įsiterpė Džesika. – Gal netoliese jau šmėžuoja koks nors ponas Tobulybė?

Pirmiausia į galvą šovė mintis apie Genoną, bet Erika iškart ją atmetė.

– Ne.

– Galėtum pasinaudoti dirbtiniu apvaisinimu, – pasiūlė Džesika.

Pola pasibaisėjo:

– Pastosi be vyro ir neturėsi ko kaltinti visą likusį gyvenimą?

– Būtų visai smagu, – paprieštaravo Džesika.

– Kam? – atkirto Pola. – Erika išsipūs, atrodys kaip į krantą išmestas banginis, o vėliau į pasaulį klykdamas ateis mažas rausvas padarėlis…

– Tu neturi motinystės jausmo, – pertraukė Džesika. – Smagu bus mums abiem: galėsime kartu lankyti paruošiamuosius gimdymo kursus, surengti Erikai šventę, pridovanoti kūdikiui drabužėlių ir kitų daiktų. Galėtume netgi pabūti su ja per gimdymą.

– Kalbėk už save, – atšovė Pola.

– Galėtume tapti tetulytėmis, – nusišypsojo Džesika. – Man šis sumanymas prie širdies. Jei reiks, Erika, lydėsiu tave į spermos kliniką.

– Dar negalvojau apie anoniminį apvaisinimą, – prisipažino Erika, – labai bijau, kad nesumaišytų buteliukų ir neapvaisintų manęs pamišėlio sėkla.

– Vargu ar jie saugo pamišėlių sėklą, – ramino Džesika.

– Bet iš kur gali žinoti, ką gausi? – suabejojo Erika.

– Ir nežinosi, – pareiškė Pola. – Nebent atliktum genetinius tyrimus arba galėtum pati pamatyti to vyruko šeimą – seseris, brolius, tėvus, taip pat tetas, dėdes, pusbrolius ir senelius.

Erika pagalvojo apie Eliotus. Štai kur puikus genų klodas.

– Būtų geriausia, jei galėčiau rinktis.

– Taip, – pritarė Džesika, siurbtelėjusi kokteilio. – Galėtume pradėti nuo to raumeningo blondino prie baro.

– O gal jis kvailas per visą pilvą? – pasidomėjo Pola.

– Ką gi, galime įtraukti protą į reikalingų savybių sąrašą, bet tas vyrukas gali užsidirbti milijonus vien iš savo išvaizdos ir gyventi nesukdamas galvos.

– Kokį sąrašą? – paklausė Erika, jausdama, kaip nuo alkoholio svaigsta galva.

– Sudarome sąrašą reikalavimų, kuriuos turi atitikti spermos donoras. Prisidėk prie mūsų, – pakvietė Džesika, iš rankinės išsitraukė parkerį ir išlankstė servetėlę. – Tai tavo būsimo vaiko labui.

– Noriu, kad vaikas būtų protingas, – Erika leidosi įtraukiama į kvailoką žaidimą. – Maža gražiai atrodyti.

– Sutinku, – neprieštaravo Pola. – Be to, kandidatas turėtų nesirgti jokiomis baisiomis ligomis ir neturėti žalingų įpročių.

– Teisingai, – pritarė Erika.

– Dėl ūgio galime nesukti galvos – vaikas vis tiek paveldės jį iš motinos, – pareiškė Džesika.

– Netaukšk niekų, – priešgyniavo Pola, – neieškosime jai aukštaūgio krepšininko, bet vyruko ūgis vis tiek turėtų viršyti metrą aštuoniasdešimt, ar ne?

– Aišku, – sutiko Erika. – Nepamirškime ir humoro jausmo. Įdomu, jis paveldimas?

– Jo trūkumas paveldimas, – pabrėžė Pola ir pamojo padavėjui. – Tris kokteilius „Šokoladinė mirtis“.

– Šokoladinė? – pakartojo Erika. – Aš geriu jau trečią.

– Valgis be šokolado – ne valgis, – pareiškė Pola.

– Argi alkoholinis kokteilis – valgis? – paklausė Erika.

– Aišku, – atkirto draugė, rodydama į savo taurę. – Argi salieras ne daržovė? Alyvuogė su sūrio įdaru yra proteinų šaltinis, o vietoj vaisių turime kokteilį su obuolių sultimis.

– Grįžkime prie sąrašo, – priminė Džesika. – Ar turi kokių nors pageidavimų dėl plaukų ar akių spalvos?

– Nugara be gaurų, – padėjo Pola.

– Pritariu, – Erika ėmė stebėtis, kad bekvailiodama sugebėjo atsipalaiduoti. – Man labiau prie širdies brunetai.

– O akių spalva?

– Žalios, jei galima.

„Kodėl gi nepasvajojus apie pilną rinkinį“, – pamanė ji.

– Gerai, – tarė Džesika ir linktelėjo padavėjui, atnešusiam gėrimus. – Jau turime užduotį ir galime dairytis tėvo Erikos kūdikiui. Reikia rasti aukštą, protingą vyrą tamsiais plaukais, žaliomis akimis, geležinės sveikatos ir be žalingų įpročių. Pageidautina su humoro jausmu.

– O ką darysime, jei rasime tinkamą kandidatą? – pasidomėjo Pola.

– Kaip tai ką, – nusišaipė Džesika. – Paprašysime jo paaukoti Erikai šiek tiek spermos.

– Jis pamanys, kad kuoktelėjote, – Erika užspringo šokoladiniu kokteiliu.

Džesika papurtė galvą.

– Ne, mes juk ieškosime vyro, turinčio humoro jausmą.

Kitą rytą Erika prabudo vėlai. Jautėsi it sudaužyta, bet, ačiū Dievui, iš ryto nėra jokių susitikimų. Bandė prisiminti, kada paskutinį kartą ją kamavo pagirios. Taip, tai buvo pernai, kai Genonas ją paliko. Blogiausia, kad užmezgusi beprotiškai aistringą romaną su viršininku, Erika negalėjo niekam apie tai prasitarti, netgi geriausioms draugėms. Slapukavimas tik kurstė aistrą, o slapčia išgyventi jausmų pakilimai ir nuosmukiai buvo daug aštresni ir skaudesni. Ji mėgino save įtikinti, kad jei būtų papasakojusi apie šį nuotykį Džesikai ir Polai, Genonas nebūtų taip giliai įstrigęs į širdį. Deja, pati tuo netikėjo.

Telefono skambutis gręžte gręžė galvą. Erika paskubomis nukėlė ragelį:

– Klausau.

– Erika, čia Kemi. Nieko neatsitiko?

– Ne, viskas gerai, – patikino Erika. – Tiesiog šįryt neturiu jokių skubių susitikimų, tad į darbą ateisiu kiek vėliau.

– Aišku, – atsakė Kemi, – bet šįryt jau dukart skambino Genonas Eliotas ir ieškojo jūsų.

Po šimts!..

– Pasakykite jam, kad perskambinsiu popiet.

– Kiek supratau, jis norėjo pakviesti jus dalyvauti susitikime per dalykinius pietus.

– Kur? – Erikos balse nuskambėjo įtarimas. – Mes nesitarėme.

– Jis man nieko neaiškino.

– Gerai, pati jam paskambinsiu, – atsiduso Erika.

Suraukusi kaktą padėjo ragelį, užkaitė kavinuką ir nuėjo į vonią. Išsimaudžiusi sulygino drėgnus plaukus plaukų vašku ir surišo juos į uodegą, saikingai pasidažė, įsmuko į griežto stiliaus juodą kostiumėlį, įsispyrė į batus, čiupo į rankas kavą, paltą ir vis dar susiraukusi išdrožė pro duris.

Įsėdusi į taksi Erika mobiliajame telefone iš atminties surinko jaunojo Elioto biuro numerį ir suirzo, kad taip gerai jį atsimena. Ji privalėjo pamiršti šį vyrą.

– Skambina Erika Leiven, manęs ieškojo Genonas Eliotas, – prisistatė jo sekretorei.

– Tuoj pat sujungsiu.

– Sveika, Erika, jau susirūpinau, kur dingai, – žemas Genono balsas perliejo ją kaip šilta svaiginanti banga.

– Kaip supratau, norėtum, kad dalyvaučiau kažkokiame susitikime per dalykinius pietus, bet ši popietė man perkrauta. Ką norėjai siūlyti?

– Šiandien „Pulse“ per pietus vyks susitikimas. Į darbotvarkę įtrauktas ir straipsnis, apie kurį prašiau tavęs pagalvoti. Labai norėčiau, kad pasidalytum mintimis.

Erika vėl prisiminė pasiūlytą rašinį, kurį Genonas per paskutinį jų susitikimą apibūdino bendrais bruožais. Tema buvo be galo įdomi, ji vis atsiversdavo Genono paliktą aplanką. Velniškai sunku buvo atsispirti tokiai pagundai.

– Nežinau. Jau sakiau, kad šią popietę esu labai užsiėmusi.

– Kai aptarsime straipsnį, galėsi lėkti tvarkyti savo reikalų, – pasiūlė Genonas.

Kaip lengvai jis tai pasakė.

– Gerai, jei nebeįkalbinėsi manęs išeiti iš „Namų stiliaus“.

– Sutarta, susitiksime vidurdienį, – atsakė Genonas.

Erika atėjo į „Pulso“ posėdžių salę keliomis minutėmis anksčiau negu buvo sutarta. Ant didelio medinio stalo jau garavo patiekalai, užsakyti iš netoliese esančios puikios užkandinės.

– Gerai parinkai maistą, Lena, – Erika pagyrė Genono sekretorę.

Lena, jauna dvynukų mama, visa nušvito.

– Kai Genonas pasakė, kad jūs dalyvausite, pati pasirūpinau maistu: užsakiau sumuštinių su vištienos salotomis, aštrios daržovių sriubos, vaisių ir citrininio pyrago.

– Tokią moterį galima įsimylėti. Ar nenorėtumėte pereiti dirbti pas mane? – pajuokavo Erika. – Man daug lengviau įtikti nei jam. Be to, aš nerėkauju.

– Kas sakė, kad aš rėkauju? – paklausė pro duris įžengęs Genonas.

Erika susigūžė, pričiupta bekalbanti apie jį, o į kraują plūstelėjo adrenalinas. Genono balsas visada taip ją veikė – vos išgirdus jį širdis imdavo plakti it pašėlusi, o hormonai įsisiautėdavo lyg paauglystėje. Akivaizdu, kad reikia pasistengti apmalšinti kūno reakciją į šį vyruką.

– Būk gera, padaryk man kavos, – Erika sušnabždėjo Lenai ir pasisuko į Genoną. – Labas rytas. Tavo sekretorė parūpino gardžių patiekalų.

Po vakarykščio vakaro Erikai ypač sunku buvo pakelti žudikiškų airiškų akių žvilgsnį. Ir kodėl ji kaskart nustemba pamačiusi, kokie platūs Genono pečiai?

Šis žvilgterėjo į stalą ir vėl įbedė akis į ją.

– Taip. Kai pasakiau, kad ir tu dalyvausi susitikime, ji nusprendė atsisakyti greito maisto.

– Telaimina tave Viešpats, Lena, – padėkojo Erika ir paėmė jai ištiestą karštos kavos puodelį.

– Ar tik nebandei jos persivilioti pas save?

– Tiesiog informavau apie pasirinkimo galimybę, – nusišypsojo Erika.

– Kas sakė, kad aš rėkauju?

– Visi taip sako, – nė nemirktelėjusi atrėžė moteris.

Genonas dirstelėjo į jos puodelį:

– Juoda kava?

Erika linktelėjo ir gurkštelėjo kavos.

– Mhm… Geri juodą kavą, vėlavai į darbą… Ar tik neužsibuvai vakar bare?

– Ne, – ji nemelavo. Padauginusi kokteilių anksti grįžo namo ir iškart griuvo į lovą.

– Linksminaisi su nepakeičiamomis draugėmis? – pasišaipė Genonas, turėdamas omenyje Džesiką ir Polą.

Kol juodu draugavo, Erika nuo jo nieko neslėpė, bet dabar pyktelėjo, kad Genonas tai priminė.

– Tiesą sakant, taip. Kaip laikosi tavo šeima? – nusprendė atsilyginti tuo pačiu.

Jis nutilo ir palingavo galvą.

– Kaip visada.

– Sunku pasakyti mažiau, – ji įdėmiai pažvelgė į Genoną.

Vyriškis pasilenkė prie Erikos ir jos širdis vos neiššoko iš krūtinės.

– Sužinosi daugiau, jei grįši į „Pulsą“, – tyliai pratarė, nes į salę įėjo dar keturi žmonės.

Maiklas Eliotas, vyriausiasis „Pulso“ redaktorius, Genono tėvas, ištiesė Erikai ranką.

– Džiaugiuosi, kad grįžai, mums tavęs trūko.

– Ir man malonu jus matyti, pone Eliotai, – atsakė Erika, spausdama ištiestą ranką.

– Erika, kaip smagu, kad grįžai! – džiausgsmingai pasisveikino Džimas Henslis, vyriausiasis straipsnių skyriaus redaktorius, įžengęs į salę kartu su kitais direktoriais.

– Malonu tave čia matyti, – pasisveikino Barbas.

Hovardas parodė jai iškeltą nykštį.

Eriką pamalonino šiltas sutikimas. Prieš pradėdamas susirinkimą Maiklas palaukė kelias minutes, kol Lena visiems išnešiojo kavą ir vandenį.

– Imkimės darbo. Genonai, tu pirmas.

– Norėčiau pradėti nuo straipsnio apie kūdikius, nes Erika perspėjo turėsianti išeiti anksčiau. Erika, ką tu apie jį manai?

– Siūlau pristatyti skaitytojams kelias nuomones, pavyzdžiui, pakalbinti mokslininką ir porą, pasirinkusią kūdikio lytį. Reiktų paaiškinti visą metodiką ir kiek tai kainuoja. Taip pat porą, kuri persigalvojo dėl lyties parinkimo metodo taikymo. Būtų įdomu sužinoti, katra lytis tarp tėvų populiaresnė, be to, galima būtų įterpti liaudies išminties, kaip galima nulemti būsimo vaiko lytį, ir pažiūrėti, ar tokie patarimai

veiksmingi.

– Man patinka, – ištarė Maiklas Eliotas. – Straipsnį parašysi tu.

Erika žioptelėjo iš nuostabos.

– Nesupratau?

– Jei jau grįžti į „Pulsą“, – tęsė Genono tėvas, – pradėk nuo šito straipsnio. Tai bus žurnalo tema, o straipsnis neabejotinai pretenduos į rimtus apdovanojimus. Geriau už tave niekas su juo nesusidoros.

Erika klausiamai dėbtelėjo į Genoną.

– Visiškai sutinku, – pritarė šis. – Pažįstu vieną mokslininką, bet tu tikriausiai turi savų ryšių. Moki rasti tinkamiausių žmonių ir pacituoti reikiamas vietas.

– Klausykite, – įsiterpė Barbas, – jei ir toliau liaupsinsite Eriką kaip stebuklą, visi kiti pasijusime eiliniais rašeivomis.

– Argi ji ne stebuklas? – dėdamasis rimtu paklausė Hovardas.

Erika dirstelėjo į Genoną ir ją persmelkė įtarimas: šis susitikimas buvo gerokai laisvesnis ir šiltesnis nei tie, kuriuose teko dalyvauti dirbant „Pulse“. Be to, Maiklas Eliotas paprastai nežarstydavo komplimentų kaip šiandien. Jei Genonas priprašė tėvą ir tris pagrindinius „Pulso“ vadovus padėti parsivilioti ją atgal į komandą, matyt, nutiko kažkas, ko ji dar nežino. Kažkas nepaprasto.

– Kolegos, jūs man pernelyg geri, – tarė Erika ir žvilgterėjo į laikrodį. – Metas grįžti į „Namų stiliaus“ pasaulį. Buvo malonu vėl su jumis susitikti.

Genonas atsistojo.

– Noriu dar keliais žodeliais persimesti su Erika. Pradėkite be manęs, gerai?

– Žinoma, – atsakė tėvas. – Tik neužtruk.

– Nepamirškite savo pietų, – Lena padavė Erikai į dėžutę sudėtą maistą.

– Pasakei kaip tikra mama. Ačiū, – Erika nepajėgė nuslėpti šypsenos.

Pasukusi durų link, visu kūnu jautė už nugaros žingsniuojantį Genoną. Vos tik šis uždarė salės duris, Erika iškart jį užsipuolė:

– Atrodo, įvyko nesusipratimas.

– Koks nesusipratimas? – iš Genono minos nieko nebuvo galima išskaityti.

– Tavo tėtis ir kiti redakcijos vadovai kažkodėl klaidingai įsivaizduoja, kad grįžtu į „Pulsą“.

– Prisipažink, Erika, juk negali atsispirti kūdikių temai. Ir labiau už viską pasaulyje trokšti sugrįžti į „Pulsą“.

– Kūdikių tema man išties įdomi, bet to neužtenka, kad parsiviliotum mane atgal.

– O kas tave parviliotų atgal? – Erika nustebo, kad Genonas neslepia esąs pasiryžęs viskam. – Dabar mums tavęs reikia kaip niekada. Klok savo sąlygas.