Читать книгу Australijos deimantai. Pirma knyga - Bronwyn Jameson - Страница 10

Po galais, Perinis darosi pernelyg gudrus! Tyliai niršdama Kimberli pasirinko privatumą, kaip jis ir tikėjosi. Šis jųdviejų susitikimas dalykinis, bet jei bandys vėl erzinti, kaip erzino dėl suknelės arba ką tik dėl restorano, nesusilaikiusi paleis jam ką nors į galvą. Nors visai nenorėtų atsidurti laikraščių puslapiuose, – ačiū, nereikia.

Ir vis dėlto labai nejaukiai jautėsi grįždama į namus, kuriuose juodu drauge praleido tiek naktų ir savaitgalių, kol susitikinėjo, ir dramų kupiną dešimt dienų trukusią santuoką. Dienomis jie ranka rankon dirbo profesionaliai tramdydami aistras, o vakarais grįždavo į šią gatvę, įvažiuodavo į šį garažą ir puldavo vienas kitą su tokiu karštligišku geismu, kurio nebepajėgdavo suvaldyti nė sekundės ilgiau.

– Nesinervini?

Kimberli sumirksėjusi grįžo iš prisiminimų. Palengva atgniaužė suspaustus kumščius ir apsilaižė lūpas.

– O ar turėčiau?

– Nematau nė menkiausios priežasties.

Bet kai pavojinga ugnimi liepsnojantis jo žvilgsnis trumpam nuslydo prie jos lūpų, Kim pagalvojo, ar ir jis prisimena, kaip į viršų juodu užlipdavo pakeliui nusiplėšę drabužius. Arba godžiai sotindavosi vienas kitu čia pat, automobilyje, į garažą vedančiame prieškambaryje ar blizgančiame lifte, kursuojančiame tarp trijų šio modernaus, pagal specialų užsakymą suprojektuoto namo aukštų.

– Ar gyveni čia vienas? – paklausė ji.

Šis klausimas, nesuformuluotas ir neišsakytas, ruseno pasąmonėje nuo tos dienos prie baseino, kai Perinis prisipažino vis dar čia gyvenąs. Dabar atrodė tinkamas laikas jį užduoti. Kol dar neįsivedė jos vidun.

– Šiuo metu, – atsakė jis po trumpos pauzės, – vienas.

Ir ką tai turėtų reikšti? Ar gyveno čia su mylimąja, kuri neseniai susikrovė daiktus ir išsikraustė? O gal slepia kokią merginą, kuri jau pasiruošusi po jo lova įkurdinti savo aukštakulnius? Ši mintis lyg vagilė įsėlino į jos galvą ir užklupo iš pasalų visai nepageidaujamais vaizdiniais. Perinis su beveide bevarde moterimi. Jos delnai slysta po jo marškiniais. Lūpos prasiveria bučiniui. Rankos pargriauna jį ant lovos.

Ne. Stipriai papurčiusi galvą Kimberli atsikratė šių vaizdų. O kol jis atidarė keleivio dureles ir per prieškambarį palydėjo ją iki lifto, šiaip ne taip sugebėjo sutramdyti iracionalų savininkiškumo jausmą.

Juk ji neturi į jį jokių teisių. Negali reikšti jokių pretenzijų.

Tai tik verslas, – priminė pati sau. – Mudu čia niekuo dėti.

Bet ankštame spintos dydžio lifte ji neįtikėtinai stipriai pajuto, kad jo kūnas įsitempė it lynas ir taip įkaito, jog karštis tvoskė kiaurai per puikaus itališko kostiumo medžiagą. Anie dešimties metų senumo prisiminimai apie goslias lūpas ir nekantrias rankas vėl sugrįžo į sąmonę išsiliejusiu vaizdu, kol palengva bevardės moters veidas tapo jos veidu. Jos delnai, jos lūpos… jos rankos parverčia jį ant lovos ir įsileidžia į savo kūną.

– Alkana?

Aksominis jo balsas akimirkai įsiliejo į fantaziją, bet Kimberli greitai sustabdė nepaklusnų protą ir grįžo į realybę.

– Taip, alkana, – atsakė šaltai. Kažkaip jai pavyko kalbėti labai šaltai. – Kuo vaišinsi?

– Jūrų gėrybėmis. Kad būtų patogiau, užsakiau iš anksto. Tikiuosi, neprieštarausi.

– Priklauso nuo to, ko užsakei.

– Mėlynąjį krabą. Skrudintų austrių. Vaivorykštinį upėtakį. Šviežių žuvų su česnakų padažu ir Murray River druska.

Nors skonio receptoriai nekantriai sukruto, Kimberli tik nežymiai linktelėjo. Tikrasis išbandymas – paskutiniuoju patiekalu.

– O desertui?

– Tai tu vis dar užsisakai nuo pabaigos? Nepasikeitei?

Kim kilstelėjo galvą, tik truputį, kad galėtų mesti jam žvilgsnį, sakantį: Na ir kvailas klausimas.

Perinis šyptelėjo.

– Zabaglione[1] ir ypatingųjų Roberto itališkų ledų.

– Ar jie skanūs?

– Taip, puikūs.

Kai viršutiniame aukšte lifto durys atsivėrė, Kim jau varvėjo seilė. Staiga lyg žaibo trenkta ji susivokė, kad apačioje beveik nieko nepastebėjo. O čia pasikeitimai badyte badė akis.

Namas buvo prieš dešimt metų pastatytas ir išdažytas akinamai balta spalva, kad pabrėžtų dailias linijas ir netaisyklingus kampus. Bet pro didžiulius langus krintanti šviesa, atsispindinti nuo visų sienų, tiesiog akino. Ne kartą Kim erzino Perinį, kad prieš įžengiant į šį namą reikia užsidėti akinius nuo saulės. Pasirodo – jau nebereikia.

Vakaro saulė vis dar žėrė spindulius pro stiklines duris, vedančias į didžiulį išlenktą balkoną, bet akinantį efektą prislopino šilti kreminiai ir lašišos rausvumo atspalviai bei sodri samanų žaluma. Kimberli stabtelėjo svetainės viduryje, norėdama gerai apžiūrėti pasikeitimus. Didžioji valgomojo siena buvo išmarginta švelnios persiko spalvos taškeliais. Paveikslai, augalai, poliruotos medžio grindys, raudonojo molio spalvos sofos su pagalvėlėmis ir net auksiniai šešėliai ant neįprastos formos šviestuvų – viskas spinduliavo šiltomis spalvomis.

Baigusi išsamią buto apžiūrą Kim pastebėjo, kad Perinis stebi ją nuo virtuvės baro. Ant stalviršio sulig juosmeniu buvo pastatęs butelį vyno ir dvi taures.

– Ką manai? – paklausė jis. – Ar pataikiau?

Kažkodėl jo ramybė ir sąmoningai nerūpestingu balsu užduotas klausimas privertė jos širdį smarkiai daužytis krūtinėje.

Pasirodo, jis klausėsi. Vieną vakarą, gulėdama ant vienos iš dviejų sniego baltumo sofų, pasidėjusi galvą jam ant kelių Kim pasakojo, kaip ji dekoruotų šį kambarį. Ir Perinis prisiminė.

Ji apėjo dar vieną ratą, kol pagaliau susitarė pati su savimi, ir su tokiu pat sąmoningu nerūpestingumu kaip jis tarė skėstelėjusi rankomis:

– Man patinka. O tau pačiam?

– Apskritai – taip. – Vanago žvilgsnis veide sušvelnėjo, jis susikaupęs ėmėsi butelio kamščio. – Būčiau apsiėjęs ir be persikinių spalvų, bet Madlena primygtinai reikalavo.

Kimberli širdis praleido vieną dūžį. Žinoma, juk nepadarė to pats vienas. Kaip galėjo būti tokia kvaila ir pamanyti, kad spalvas ir pagalvėles jis rinko pagal senų seniausius jos svaičiojimus sekmadienį.

Priėjusi arčiau apžiūrėjo didžiulę abstraktaus meno drobę, paskui sustojo prie stiklinių durų ir nieko nematančiu žvilgsniu įsispoksojo į lauką.

– Madlena? – paklausė.

– Dekoratorė. Aš pateikiau trumpą aprašymą, o ji paruošė projektą.

Ne kartu gyvenanti mylimoji, kurią jau buvo nupiešusi jos vaizduotė, o samdyta darbuotoja.

Čia nėra nieko asmeniška, nieko, kas būtų bent kiek susiję su Kimberli, o tai labai gerai. Pakanka to – ir tai negerai, kad kaskart prisiartinusi per arti pajunta stiprią seksualinę trauką, todėl visai nereikia, kad dar ir emocijos imtų siautėti prisigalvojus, jog savo namus jis išgražino pagal ją, norėdamas jai įtikti, pasveikinti sugrįžusią namo. Kur kas geriau pripažinti, kad pasinaudojo jos mintimis ir darydamas remontą jas įgyvendino. Neturėtų jaustis nusivylusi. Negali leisti sau tokio silpnumo. Kai Perinis išdygo šalia jos su taure vyno, Kim nusišypsojusi padėkojo.

– Net jei būtum persidažęs sienas žaliai, man nesvarbu. Tai… – Kim pakėlė taurę ir mostelėjo į vaizdą pro langą, – visada buvo svarbiausia.

Jis atidarė duris, Kimberli išėjo ir atsistojo prie raityto geležinio turėklo. Apačioje, jai iš kairės, driekėsi žymiausias Sidnėjaus paplūdimys, kuriame, nepaisant vėlaus laiko, vis dar būriavosi žmonės. Vieni maudėsi, kiti vaikštinėjo, treti sėdėjo ant auksinio smėlio ir spoksojo į horizontą, laukdami, ar neišplauks į jūrą koks žvejų laivelis, turistinis laineris ar krovininis laivas – kaip dabar Kimberli.

Tylu nebuvo, apačioje nusidriekusiame Kempbelo prospekte gaudė transportas, šurmuliavo vasara besidžiaugiantys turistai, šlifuojantys paplūdimio promenadą, bet Kimberli mėgavosi triukšmu ir maloniai kūną kutenančiais pojūčiais, net tuo kūno jauduliu, kuris užplūdo, kai Perinis priėjo ir atsistojo šalia. Pastaroji savaitė pralėkė atsiskyrėliškai tūnant Miramare, visą dėmesį sutelkus į lėktuvo katastrofą ir tragiškas jos pasekmes, todėl ji buvo tapusi visiškai abejinga aplinkiniam pasauliui. Verkiant reikėjo ištrūkti kur nors, štai šitaip, kur galėtų pamaitinti apmirusius pojūčius.

– Man patinka visa tai, – tarė ji su vos juntamu pasigėrėjimu balse. – Jau nekalbu apie nuostabų vaizdą.

– Ar dėl to sau namą nusipirkai ant Vieno medžio kalvos? – pasiteiravo Perinis po minutės.

Nesuprasdama ryšio Kimberli papurtė galvą.

– Ką tuo nori pasakyti?

– Kad jis labai panašus į šį. Pastatytas panašiame aukštyje, su panašiu vaizdu už lango, panašiai suprojektuotas.

– Nemanau, kad jie bent kiek panašūs. Visas mano namo plotas – kaip tavo vieno aukšto, gal netgi mažesnis. O vaizdas… – Ji kreivai šyptelėjo lyg negalėdama patikėti. – Kaip gali lyginti? Iš kiekvieno tavo lango atsiveria menininko drobės verta panorama, o aš turiu pasistiebti ant pirštų galų, kad akies krašteliu užkabinčiau Manuko uostą, ir tai tik antrame aukšte.

Perinis nieko neatsakė, bet ji pajuto, kaip šildantis jo žvilgsnis iš lėto nuslinko jos kūnu žemyn, kol pasiekė leopardo kailio rašto batelius. Ir staiga Kim pasigailėjo, kad neužsivilko naujosios suknios iš šilko švelnumo medžiagos, kuri derėjo prie batelių. Užplūdo noras, kad visas vakaras plauktų palaimingoje harmonijoje, troško nusispirti šiuos aukštakulnius ir lepinti jausmingąjį savo aš vynu, maistu, o gal net pavojingu aistros protrūkiu.

Troško užmiršti praeities nuoskaudas, viską, kas nutiko praėjusią savaitę, ir tiesiog džiaugtis šia akimirka.

– Nedažnai išeinu į balkoną, – prisipažino Perinis. – Šis vaizdas nieko nevertas, nes aš jam neskiriu laiko, nesigrožiu.

– Vis dar dirbi iki išnaktų?

– Kai reikia.

– Niekada nereikia, – pareiškė Kim, mesdama subtilią užuominą. – Žmonės patys įsikinko, nesvarbu, dėl kokių priežasčių – ambicijų, pinigų, egoizmo, saugumo ar nesaugumo…

Ji nežinojo, dėl ko taip elgiasi Perinis. Jis ne tik kerintis ir ekstravagantiškai išvaizdus vyras, bet turi vidinės jėgos ir užsispyrimo siekti užsibrėžto tikslo. Kadaise pasakojo, kad jį užaugino vieniša motina, tik savo pastangomis jis baigė mokyklą ir universitetą, kur studijavo verslą, bet kalbėdamas apie vaikystę nebuvo labai atviras. Tai irgi skaudino. Perinis pasakodavo tik apie tai, apie ką norėdavo, ir daug svarbių dalykų pasilikdavo sau.

– O tu pati, Kim? Kas skatina tave?

– Pats darbas, – atsakė ji paprastai.

– Vis dar?

– Taip. Vis dar.

Kurį laiką jis atidžiai žvelgė į ją, mėlynų jo akių žvilgsnį niaukė krentančios sutemos.

– O kaip ambicijos, apie kurias kalbėdavai, noras atsidurti tarp aukščiausių Blekstouno deimantų vadovų? Norėjai sekti tėvo pėdomis. Kas nutiko tai svajonei?

– Ta svajonė buvo pasmerkta likti svajone, Perini. Puikiai tai žinai.

– Ne, – nesutiko jis. – Aš taip nemanau, nemanai ir tu. Blekstounuose viskas pasikeis. Jei pastaruoju metu buvai tą svajonę užmetusi, pats laikas prisiminti.

Kimberli širdis suspurdėjo. Savo senose svajonėse, senose ambicijose ir vaikystės prisiminimuose ji nesirausė jau visą dešimtmetį. Netgi grįžusi namo nė nepažvelgė giliau – matė vien pasiūlymą užimti valdybos nario kėdę ir galimybę užbaigti seną nesantaiką, išskyrusią dvi vienos šeimos šakas.

Ar ji tikrai nori būti šeimai priklausančios kompanijos dalis?

Ar išsaugojo troškimą vadovauti?

Šią įtemptą akimirką suskambėjo durų skambutis. Perinis išsitiesė ir pakėlė galvą.

– Tikriausiai mūsų vakarienė. Roberto maistas pernelyg gardus, kad būtų galima neskubėti. Pokalbį pratęsime pavalgę.

Rikas negailestingai niršo ant savęs, kad per anksti užsiminęs apie darbą sugriovė jaukią atmosferą balkone. Vakarienė leido kuriam laikui vėl jį pamiršti. Gardžiuodamiesi paprastai paruoštu, bet įstabaus skonio maistu jie kalbėjosi apie Roberto restoraną, jos atostogas, beviltiškai rezultatų neduodančią paiešką, Danielės išvykimą – viską, išskyrus juodu siejantį nebaigtą reikalą.

Po kurio laiko Kim padėjo šaukštą ir atstūmė nuo savęs dubenėlį su desertu.

– Tik tiek tesugebi? – paerzino jis ir nužvelgęs itališkų ledų likučius kilstelėjo antakius.

– Nors ir labai sunku patikėti, bet tik tiek. Maistas dieviškas, bet tos sraigės mane pražudė.

– Norėtum kavos?

Ji papurtė galvą.

– Gal taurelę ko nors stipresnio? Turiu konjako ir tokajaus…

– Nieko, ačiū. Gal jau eikime prie reikalo.

Išgirdęs tokį tiesų pasiūlymą Rikas palenkė galvą. Pats laikas griebtis reikalų, bet ne čia, prie pietų stalo.

– Eime į poilsio kambarį. Kol kalbėsimės, galėsi ištiesti kojas ir atsipalaiduoti.

– Labai abejoju, ar pavyks, – atsakė ji švelniai ir šyptelėjo, bet padėjusi servetėlę atstūmė kėdę. – Vis dėlto eikime toliau nuo indų. Dėl viso pikto, jei netyčia diskusija imtų kaisti.

Rikas apie tai pagalvojo ir pasiūlė jai prisėsti tolimame sofos gale.

– Ši lempa pobjaurė, bet velniškai brangi. Geriau jau tegul būna kuo toliau nuo tavęs.

Smagiai nusišypsojusi Kim prisėdo pasiūlytoje vietoje.

– Išmintingas sprendimas. Stovas atrodo gana tvirtas, pridaryčiau nemenkos žalos.

– Juk nebūtinai susiginčysim, – ramiai tarė Rikas.

– Nebūtinai, nors praeitis byloja, kad tokia galimybė išlieka. Ypač kai kalba ima suktis apie Blekstouno deimantus.

Su šiuo Kim teiginiu Rikas negalėjo ginčytis, lygiai kaip nebūtų galėjęs pasakyti, kad tai labai blogai. Kai juodu kartu liejo prakaitą ruošdami Blekstouno papuošalų verslo planą, karštos diskusijos buvo gerokai daugiau nei dviejų protų glamonės – taip jie atrasdavo tai naują požiūrį, tai kūrybišką sprendimą. Biure, kaip ir miegamajame, jie papildydavo vienas kitą – ir Rikas vėl šito troško. Tos ugnies, kibirkščių, tokio artimo ryšio.

To jis troško ir buvo pasiryžęs gauti, tik norėjo dar šiek tiek pratęsti įsivyravusią harmoniją. Pasigėrėti linksmomis kibirkštėlėmis jos išraiškingose akyse. Bet jos dingo, vos Rikas spėjo įsitaisyti priešais ją, ant zomša trauktos sofos. Jam dar nespėjus prabilti, šypsena jau buvo išnykusi iš jos veido.

– Leisk man bent pateikti tau pasiūlymą, kol dar neišsitraukei savo ginklų, – pasiūlė jis.

– Ar siūlysi man vietą valdyboje, ar svajonių darbą, kaip mestelėjai visai neseniai?

– Pradėkime nuo valdybos.

Kim linktelėjo.

– Aš apie tai jau šiek tiek pagalvojau.

– Ir ką sugalvojai?

– Metas sako, kad iškiltų interesų konfliktas, jei likčiau dirbti ir Hamondo rūmuose.

Nieko keisto, kad jo pasiūlymą Kimberli aptarė su savo bosu. To Rikas ir tikėjosi, tačiau vis tiek suirzęs sukando dantis.

– Tavo bosas teisus, – pagaliau tarė. – Priėmusi mano pasiūlymą negalėtum ir toliau jam dirbti.

– Kodėl turėčiau dabartinį savo darbą, kurį taip mėgstu, iškeisti į vietą taryboje?

– Todėl, kad Hamondas nieko daugiau tau pasiūlyti negalės. Visada būsi tik tarnautoja. Antras žmogus kompanijoje, – pabrėžė jis, išvydęs žiežirbas žaliose Kim akyse. – O kas toliau? Metas Hamondas niekada neatiduos valdžios ne Hamondui.

– Ne visiems vien tik valdžia rūpi, Perini.

Kim žodžiuose nuskambėjusį pasmerkimą jis sutiko iškelta galva.

– Kadaise ji rūpėjo ir tau. Grįžai iš Europos idėjų pramušta galva ir užsidegimo kupina širdimi. Nekantravai įnešti pokyčių, įgyvendinti tai, ko buvai išmokusi, bet eilinės pareigos kompanijoje tave varžė, neleido pasireikšti. Pamenu, pati taip sakei tą dieną, kai išlėkei iš tėvo kabineto.

– Buvo daug priežasčių, kodėl palikau Blekstounus, – griežtai nukirto Kimberli. – Ši – tik viena iš jų.

– Išeidama visas priežastis išklojai kaip ant delno, bet per tiek laiko daug kas pasikeitė. Dabar tau priklauso dalis kompanijos.

Kim suraukė kaktą.

– Ką nori pasakyti?

– Kai bus paskelbtas tavo tėvo testamentas, tapsi viena iš trijų pagrindinių Blekstouno deimantų akcininkų.

– Ne, – Kim užtikrintai papurtė galvą. – Hovardas išbraukė mane iš testamento. Jis sakė…

– Kad ir kokie buvo tavo tėvo ketinimai to barnio metu, naujo testamento jis taip ir nesurašė. Gartas, testamento vykdytojas, tai patvirtino. Tu paveldėsi trečdalį Hovardui priklausiusių kompanijos akcijų, o tai reikšminga dalis. Turėdama jas įgausi galios įgyvendinti pokyčius. Sėdėdama keturiasdešimt trečiajame aukšte galėsi stebėti, kaip tavo svajonės virsta tikrove. Galėsi suklijuoti įtrūkimus. Ištaisyti klaidas.

Rikas stebėjo, kaip jos akyse kelias sunkias, amžinybę trunkančias sekundes verda vidinė kova.

– Pavojinga demagogija, – pagaliau pasakė ji.

– Tai nėra demagogija, – nedvejodamas atsakė jis. – Keli artimiausi mėnesiai korporacijai bus sunkūs. Dėl neigiamų pranešimų žiniasklaidoje šią savaitę akcijų vertė krenta. Negalime sėdėti ir nekreipti į tai dėmesio. Turime žaisti gudriau. Kim, mes norime, kad dirbtum drauge su mumis ir padėtum pakeisti tokį žiniasklaidos nusistatymą. Kviečiame tave grįžti į Blekstounus.

– Mes?

– Korporacijos vadovybė. Rajenas, Gartas ir aš.

– Pakeisti neigiamą žiniasklaidos nusistatymą – svajonių darbas viešųjų ryšių specialistui, o ne man, – atsakė pagalvojusi Kimberli. – Kodėl nenusisamdote konsultanto?

– Nenorime gražiakalbio konsultanto. Mums reikia tavęs ir aštraus tavo proto. Tu puikiai išmanai šį verslą, esi aukščiausios kvalifikacijos specialistė. – Jis pasilenkė į priekį, tvirtai sunėręs pirštus nuleido rankas tarp kelių, atkaklus jo žvilgsnis buvo kaip niekad negailestingas. – Norime parodyti, kad esame vieningi, Kim. Turime jiems pademonstruoti, kad jaunoji karta nesimurkdo praeityje, o surėmusi pečius žengia į priekį. Laikraščiuose turi būti minimas tavo vardas ir rodomas tavo veidas.

Kimberli kilstelėjo antakius, jos veide žaidė vos pastebimas pašaipos šešėlis.

– Man regis, kad Blekstounų veidu pasirinkote Marisos seserį, supermodelį.

– Brajena Devenport yra kompanijos veidas. Tau siūlome būti lūpomis ir dirbti darbą, kurį puikiai išmanai.

Netikėtai Kim akių gilumoje žybtelėjo linksmos kibirkštėlės.

– Ar nebijai, kad mano lūpos gali pridaryti dar daugiau bėdos?

– Bėdos jos gali pridaryti tik man, – atrėžė Rikas, – o aš jau pakankamai suaugęs, kad su tuo susitvarkyčiau.

Tai buvo nekalta replika, kuria jis troško pareikšti padėką, kad kandžiausios akimirkos visada kliūdavo jam. Bet Kim neatšovė atgalios, tik akys nušvito šilta šviesa – nekaltas pokštas užsiaugino dantukus ir prasigraužė pro užklojusią tylą. Buvo daugybė dalykų, kuriuos Rikas norėjo pasakyti – kaip pasiilgo jos danukų, kaip laukdavo tos akimirkos, kai ji prasižios po jo lūpomis, kaip svajodavo apie saldžiai aštrų jos skonį.

Bet laikas tam netinkamas. Dabar svarbiausia – parsivilioti ją atgal, pas Blekstounus, ir jis negali rizikuoti viską sugadinti.

Rikas pakilo ir nuėjo link atvirų durų trokšdamas įkvėpti tokio pažįstamo druskingo oro ir kaip nors nuraminti vilionių sukeltą jaudulį.

– Jeigu imčiausi šių pareigų… – Kim žvilgsnis įsmigo tiesiai Rikui į akis, kai šis atsisuko, – kieno vadovaujama dirbčiau?

– Priklausytų nuo projekto, – atsakė jis atsargiai, nekreipdamas dėmesio į geismą, kuris sukilo išgirdus jos žodžius.

– O kokie tie projektai?..

– Vieno iš didžiųjų tikslas – paleisti į rinką naujausias papuošalų kolekcijas. Danielė tikriausiai jau papasakojo tau apie iškilmingą pristatymą?

– Truputį. – Ji stengėsi atrodyti abejinga, bet sunkiai sekėsi slėpti susidomėjimą. – Rengiamas kitą mėnesį, tiesa?

– Vasario dvidešimt devintą. Šių metų renginys ypač svarbus, nepaisant pastarųjų įvykių.

– Dešimtas Blekstouno papuošalų gimtadienis, – spėjo nė nesudvejojusi Kimberli. – Tai ką, bus įprastas gimtadienio vakarėlis, pardavimo skatinimo ir reklaminės akcijos?

– Taip.

– Turbūt viskuo rūpinasi rinkodaros skyrius. Ką tiksliai turėčiau daryti aš?

Pažvelgęs jai į akis Rikas pajuto, kaip adrenalino banga smogė į kraują. Štai šito jis ilgėjosi – Kim pagaulumo, greitos reakcijos, žodinių dvikovų, kurių niekada negalėdavai iš anksto nuspėti, bet kurios visada pabudindavo jame kažką labai svarbaus.

– Jeigu žinočiau, man tavęs nereikėtų.

– Man? – atrėmė ji. – Kur dingo karališkasis mums?

– Na, mums, man… – Jis numanė, kad Kim ir taip viską suprato. Todėl ir pasiteiravo, kieno vadovaujama dirbtų. – Šiuo atveju su Rajenu ir jo žmonėmis ruoštum rinkodaros planą, kaip Blekstounų prekės ženklą teigiamai nušviesti žiniasklaidoje apskritai, o ypač šio pristatymo metu. Kaip tai padaryti… – Rikas plačiai išskėtė rankas, – tai jau tavo reikalas. Turėsi apgalvoti visus įmanomus variantus.

– Pavaldi būčiau Rajenui? – burbtelėjo ji akimirką pasvarsčiusi. – Jis būtų mano bosas?

– Šiame projekte.

– O apskritai?

– Naujajam generaliniam direktoriui, kurį paskirs valdyba.

– Vadinasi, didelė tikimybė, kad tai būsi tu.

– Šansai lygūs. Rajenas yra Blekstounas, o tai stiprus koziris. Bet jei paskirs mane… – Rikas prisimerkęs pažvelgė Kim į akis ir priėjo artyn. – Ar tai, kad būtum pavaldi man, pakeistų tavo apsisprendimą?

Ji atsistojo ir pasitiko jį išdidžiai iškėlusi galvą.

– Negrįžčiau, jei reikėtų dirbti tėvui, tai kodėl, po galais, turėčiau svarstyti galimybę dirbti tau?

– Nes mums reikia tavęs, Kim. Blekstounams, tavo broliui, kompanijai, kiekvienam mūsų darbuotojui – mums reikia, kad dirbtum su mumis. Nuoširdžiai tikiuosi, kad supranti, jog mano pasiūlymas yra visos kompanijos vadovybės vardu ir tu neleisi praeičiai sužlugdyti Blekstounų ateities.