Читать книгу Australijos deimantai. Pirma knyga - Bronwyn Jameson - Страница 6

Marisa Hamond galėjo būti Hovardo Blekstouno užsakytame lėktuve?

Šoko sukaustytos Kimberli smegenys niekaip negalėjo to suvokti. Tiesa, pastarąjį mėnesį Marisa leido Australijoje, po motinos mirties tvarkė nekilnojamojo turto reikalus. Ji buvo užgaidi ir egocentriška moteris, bet ne tiek, kad šoktų į lėktuvą ir keliautų namo su didžiausiu savo vyro priešu. Marisa žinojo, kokius jausmus Metas puoselėja Blekstounų deimantams ir kad dėl visko kaltas Hovardas.

Tai kodėl ji buvo su juo?

Aišku, Perinis irgi to nežinojo, todėl šis klausimas laikinai išsprūdo Kim iš galvos, užgožtas kitų naujienų. Perinis pabrėžė, kad moteris tebėra neatpažinta, netgi nėra tiksliai žinoma, ar Marisa išvis skrido tuo lėktuvu, informacija dar nepatvirtinta.

Bet jis prisipažino kalbėjęsis su vyriausiuoju Sidnėjau policijos pajėgų vadu. Aišku, nebūtų užsiminęs apie iš vandens ištrauktą moterį, jei neturėtų konkrečios informacijos. Ir nutylėtų jos tapatybę, nebūdamas dėl jos tikras. Suprantama, nenorėjo suteikti jai tuščių vilčių, kad ir Hovardas galėjo kažkaip išsigelbėti.

Tokios mintys trumpam užklydo Kim į galvą kraunantis daiktus, jeigu svaidymą į lagaminą po ranka pakliuvusių drabužių galima vadinti krovimu. Tai buvo visiškai bereikšmis procesas. Ji nenorėjo galvoti, kokių drabužių, be švarių apatinių, jai gali prireikti ateinančią savaitę, nors asketišką juodą suknelę, kurią buvo apsivilkusi į darbą, sąmoningai pakeitė balta vasariška suknute. Visai nenorėjo mąstyti, kuo ši kelionė pasibaigs. Neprisileido minčių, kad reikia pasiimti rūsčių juodos spalvos drabužių.

Užkliuvusi už atvaizdo veidrodyje pastebėjo, jog jos skruostai neką ryškesni už suknelę, greičiausiai netgi blyškesni nei gelsvi Pietų jūros perlai ausyse. Bet kad ir ką būtų apsivilkusi, vis tiek atrodytų blyški, nes tamsūs plaukai, kuriuos negailestingai buvo susirišusi į tamprią uodegėlę, sudarė ryškų kontrastą su oda. Apspangęs žvilgsnis rodė, kokia ji sutrikusi.

Tą akimirką paskutiniai piktumo lašai, kurie dar palaikė ją pastarąjį pusvalandį, išgaravo. Pajutusi, kaip linksta kojos, sukniubo ant lovos krašto, tarp gėlių motyvais margintų drabužių, ištrauktų iš atostogų lagamino.

Iš svetainės buvo girdėti prislopintas Perinio balsas: žemas ir malonus garsas pakuteno jos sutrikusius pojūčius ir ištraukė iš prarajos, kurion buvo pradėjusi grimzti. Tikriausiai kalbasi telefonu, – pagalvojo ir prisiminusi skambutį, į kurį jis atsiliepė limuzine, dabar, kai smegenys ėmė suktis greičiau, suvedė galus.

Marisa gyva. Galbūt ne vien ji išsigelbėjo. Mažytė viltis šildančia liepsnele įsižiebė krūtinėje. Viskas gerai. Ji važiuoja namo – viskas bus gerai.

Perinis pasirodė miegamojo tarpduryje vis dar su telefonu rankoje. Nuo jo žvilgsnio net širdis stabtelėjo.

– Yra daugiau naujienų? – paklausė Kim ir įsisiurbė į jį žvilgsniu.

– Ne. Skambino mano pilotas. Lėktuvo bakas pilnas, jis paruoštas skrydžiui, kai tik tu būsi pasiruošusi.

Kimberli atsiduso – nė pati nesuvokė, kad laikė užgniaužusi kvapą – ir linktelėjo.

– Tik nuspręsiu, ką apsirengti.

Tai buvo kvailystė, turint galvoje, kokios susiklostė aplinkybės.

Dar labiau savo žodžių pasigailėjo pamačiusi negailestingai atidų Perinio žvilgsnį, kuriuo šis perliejo ją ir atsitiktinai į lagaminą sumestus daiktus. Tada su taip jam būdingu ryžtu peržingsniavo per kambarį ir paėmęs ją už rankos pakėlė. Pamažu nužvelgė nuo kojų iki galvos ir sustojo prie akių.

– Tiksi ir tokia, – patikino ir jo akis užtraukė plonytė migla, kurioje slypėjo užuomina, kam ji galėtų tokia tikti. – Man patikdavo, kai vilkėdavai baltai.

Kimberli net sumirksėjo apstulbusi. Nejaugi jis flirtuoja? Vos pusvalandžiui praėjus nuo žinios apie galimą tėvo mirtį? Neįtikėtina.

– Rengiuosi ne tam, kad padaryčiau įspūdį tau, Perini, – aštriai nukirto ji. Periniui sunkiai sekėsi sulaikyti šypseną ir Kim dar labiau sutriko. – Duok man penkias minutes ir palik vieną, kad galėčiau persirengti.

– Nėra jokio reikalo. – Jis paėmė ją už rankos. – Šiek tiek parausvinau tau skruostus ir pagyvinau akis. O dabar eime, kol vėl nepradėjai analizuoti ir viso to nepraradai.

Laikas skrendant iš Oklendo į Sidnėjų slinko lėtai, nors Blekstounų kompanijos lėktuvas greitas ir patogus. Gulfstream IV buvo lygiai tokio pat modelio lėktuvas, kokį liūdnai pasibaigusiai savo kelionei užsisakė jos tėvas. Apie tai sužinojo iš Perinio, kai juodu įlipo vidun. Vėliau Kim pastebėjo prabangią raudonmedžio apdailą, dramblio kaulo spalvos oda trauktus krėslus, virtuvę su visa įranga ir įmantriai įrengtą tualetą.

Vos spėjo apsidairyti, Perinis parodė jai lovą ir tarė:

– Nesivaržyk, jei nori prigulti. Mielai įsitaisyčiau šalia.

Akivaizdu, kad jis stengiasi ją pralinksminti, naudodamasis ta pačia apgaulinga taktika kaip anąkart miegamajame, bet tai nė kiek nesusilpnino tarp jų blykčiojančių elektrinių impulsų. Ar jis prisiminė tą privatų skrydį, kai juodu buvo drauge?

Aname privačiai užsakytame lėktuve, kuriuo jie skrido iš San Francisko į Las Vegasą, nebuvo jokios lovos, bet tai nieko nereiškė. Jie improvizavo. Ir jai vis dar plevenant aukštumose, į kurias Perinis buvo pakėlęs, pribloškė pasiūlymu, kurį ji palaikė beprotiškai impulsyviu ir nepadoriai romantišku, prilygstančiu mylėjimuisi padebesiuose.

Tą savaitgalį, po dešimties palaimingų savaičių Riko Perinio meilužės vaidmenyje, buvo pasiektas zenitas. Koplyčioje, kokią įmanoma surasti tik Las Vegase, ji tapo jo žmona, paskui tris dekadentiškas dienas juodu praleido Bellagio viešbučio kambaryje – užsisakydavo maisto į kambarį ir lepinosi kaip įmanydami. Kim negalėjo nė įsivaizduoti, kad santuokos įžadai taip viską pakeis, bet pakeitė – ohoho kaip pakeitė. Tarsi gerą šampaną mėgintum lyginti su senu aukščiausios kokybės prancūzišku vynu. Kitas lygmuo, kurio neįmanoma nei nupasakoti, nei aprašyti, visa tai užvaldė jos jusles ir širdį, privertė susimąstyti, ar atlaikys.

Grįžtant į Australiją taip ir nutiko.

Pagalvojusi apie tą palaimą Kimberli skausmingai susigūžė viduje. Nenorėjo prisiminti kritimo laisvu pagreičiu, kuris prasidėjo po kelionės… Nei draskančio skausmo staigiai tėškusis ant žemės. Todėl pabandė susitelkti į dabartį, apibėrė Perinį beprasmiais klausimais apie lėktuvo konstrukciją, pajėgumą ir taip išsiaiškino, kad tėvas skrido tokiu pat modeliu.

Pakilimo metu įsikibusi į ranktūrius taip, kad net krumpliai pabalo, ir klausydamasi variklių aukštų dažnių aimanos ji negalėjo liautis galvojusi, jog tą patį prieš keturiolika valandų išgyveno ir jos tėvas su Marisa. Nepajėgė atsikratyti vaizdinio, kaip visa ši galia ir greitis su niokojančia jėga neria iš dangaus ir trenkiasi į jūrą.

Vilties liepsnelė krūtinėje šmėkštelėjo ir užgeso, per tris valandas trukusį skrydį Kimberli emocijos svyravo tarp buko netikėjimo ir baimės to, ką dar sužinos. Pasinaudojo Perinio pasiūlymu prigulti, nes negalėjo nė pagalvoti, kad žvilgtelėjusi pro langą pamatys jūrą, pasiglemžusią tėvo lėktuvą. Perinis sakė, jog paieškoms sutelktos visos Australijos gelbėjimo pajėgos, bet ji nenorėjo to matyti.

Tai nebuvo neigimas, tik savisauga.

Jautėsi gerai padirbėjusi ir suvaldžiusi sąmyšį savyje. Neprapliupo raudoti. Sugebėjo netgi apsimesti ramiai mieganti, kai Perinis buvo užsukęs patikrinti. Tai buvo vienas iš sunkiausių dalykų, kuriuos jai kada nors teko daryti – gulėti ir kontroliuoti kvėpavimą, kol jis stovėjo tarpduryje ir spoksojo. Paskui užtraukė ant jos lengvutę antklodę. Jeigu būtų ką nors sakęs, kaip nors palietęs, ne tik netyčia perbraukęs krumpliais, Kim tikriausiai būtų neišlaikiusi ir paprašiusi pasilikti. Prigulti šalia, apkabinti ir atitraukti nuo klaikių minčių.

Tokia pažeidžiama ir vieniša tą akimirką jautėsi. Bet jis išėjo taip pat tyliai, kaip buvo atėjęs, o ji susirangė į kamuoliuką ir apglėbė save rankomis taip, kaip daugelį naktų vaikystėje, kai namuose Vokluse išsliūkindavo iš savo miegamojo ir pasislėpusi tyliame prieškambario kampelyje laukdavo, kada tėtis pareis iš kasyklos po ilgos darbo dienos ar po savaitės arba grįš iš dar vienos verslo kelionės.

Dabar, vis labiau artėjant prie tų pačių namų, mintis, kad tėtis niekada ten nebegrįš, deimanto aštrumo nagais smigo jai į širdį. Neturėtų taip skaudėti, juk ji nekentė jo darbo, sumautos etikos ir to, kaip elgėsi su Hamondais, tikrais savo giminaičiais. Jau nekalbant apie manipuliacijas, kurių griebėsi, kai siekdamas savo tikslų sumanė ją apvesdinti.

Gal reikia galvoti apie tokį tėvą, tikrą kalės vaiką, o ne idealą iš vaikystės prisiminimų, egzistavusį tik jos pačios vaizduotėje.

– Gerai? – paklausė Perinis, sėdęs prie mazeračio vairo. Dvivietis sportinis automobilis buvo grakštus ir traukė akį, o variklis erzinamas apgaulingai murkė. Staiga galingai suriaumojo ir nuskriejo su ugnele.

Šis automobilis tau tobulai tinka, – visai neseniai pasakė Kim, bet dabar bukas skausmas gerklėje užgniaužė atsakymą į jo klausimą.

Prie kitos sankryžos užsidegus raudonam šviesoforo signalui jis ištiesė ranką ir uždėjo ant sterblėje tvirtai sunertų jos pirštų. Netikėtas gestas buvo toks raminantis ir teikiantis stiprybės, kad Kim akimirksniu atgavo balsą.

– Norėčiau, kad liautumeisi taip gražiai elgtis, – sušnypštė. – Pradedi mane erzinti.

Jis smeigė į ją neįskaitomą žvilgsnį iš už tamsių akinių.

– Laikinas proto aptemimas. Nepriprask.

– Ačiū, kad įspėjai, – sausai atkirto Kim. Paskui papurtė galvą suvokusi, jog jis ir vėl parėmė ją ištikus bėdai. – Ačiū, – pakartojo, tik šįkart nuoširdžiai.

– Už ką? – Šviesoforas persijungė, atitraukęs ranką jis perjungė pavarą ir nulaviravo galingą sportinį automobilį Naujuoju pietų keliu.

– Kad asmeniškai pranešei man žinią. Kad išgelbėjai nuo paparacių oro uoste ir parvežei namo. Kad visą kelią padėjai tvardytis. Esu labai dėkinga tau, Rikai. Ačiū.

– Nėra už ką, – mestelėjo jis, o kai nuvažiavo dar vieną kvartalą, pridūrė: – Pavadinai mane Riku. Tikriausiai darome pažangą.

Nuo pat pirmo susitikimo Kim vadino jį Periniu – tai buvo nedidelė gudrybė, turinti nuolat priminti jam griežtai dalykinius santykius, nes ji nepasitikėjo nei jo lipšnumu, nei savo kūno reakcija. Reikėjo dirbti kartu, Kim troško išlaikyti profesinius santykius. Beveik du mėnesius juodu kaip reikiant grūmėsi. O kai susikukavo, ir toliau vadino jį pavarde – iš įpročio ir norėdama paerzinti, nes jis nėrėsi iš kailio, kad tik vadintų jį Riku.

Dabar pavadino vardu norėdama parodyti, jog padėka nuoširdi.

– Tik laikinas proto užtemimas, – šaltai atrėžė ji. – Nepriprask.

Jis nusijuokė keistai melodingu juoku, kuris kiaurai pervėrė apmirusius Kimberli pojūčius. Pavojinga leisti jam taip lengvai, taip greitai apsukti galvą, bet ši padėtis laikina. Vėliausiai po savaitės ji grįš atgal į Oklendą. O dabar tų kerų ir skambaus juoko jai labai reikėjo, nes juodu jau buvo pasiekę Voklusą ir važiavo gatve su milijonų dolerių vertės namais link paties įspūdingiausio iš visų.

Miramaras.

Dvidešimt pirmųjų savo gyvenimo metų šie balti trijų aukštų rūmai buvo jos namai. Kimberli nesistebėjo jų didybe, gabaritais, įmantrumu – iki šios akimirkos, kai sumažinęs greitį ir pasiderėjęs su dar viena banda prie vartų laukiančių naujienų ištroškusių žurnalistų Perinis įsuko į kiemą. Ir štai jie iškilo prieš akis tarsi kokie Venecijos rūmai. Namai, pritinkantys vyrui, kurį Australijos žiniasklaida buvo praminusi Deimantų karaliumi. Vyrui, kuris uždraudė Kim artintis prie šių namų slenksčio, kai ji atsisakė grįžti Blekstouno deimantus.

Kol Perinis įsuko į porte-cochere, ją įtraukė verpetas prieštaringų emocijų – neapykantos, sielvarto, nekantrumo, nerimo. Žiūrėdama į laiptus, vedančius link pagrindinio įėjimo, išgirdo, kaip tyliai sugirgždėjo oda ir Perinis pasisuko į ją. Kim širdis it būgnas daužėsi krūtinėje.

– Gera grįžti namo? – paklausė jis.

Čia tai bent klausimas! Argi tai galima vadinti namais? Ar šeima priims ją, grįžusią atgal?

Metusi darbą Blekstounuose ir išėjusi dirbti Hamondui Kim paliko ir savo šeimą. Buvo galima rinktis tik vieną komandą: Blekstounų arba Hamondų. Tarp šių dviejų šeimų nebuvo nieko bendra, jokių giminiškų jausmų – stengdamasis ką nors paaiškinti giminystės saitais pernelyg viską supaprastintum.

Sonia Hamond – kuo puikiausias pavyzdys. Gerokai jaunesnė Kimberli motinos sesuo atsikraustė pas Blekstounus dar paauglystėje. Ir pasilikusi čia po Ursulos mirties tapo svetima savo broliui Oliveriui Hamondui bei jo šeimai. Bet Kimberli labiau nerimavo dėl Rajeno, ne Sonios, reakcijos. Jaunesnysis jos brolis su Hovardu išgyveno ir gerų, ir blogų laikų, bet dabar jis vadovavo Blekstouno papuošalų mažmeninės prekybos tinklui ir buvo tvirtai įleidęs šaknis Blekstounų stovykloje. Jis nepritarė Kim dezertyravimui – tokiu žodžiu pavadino jos elgesį, bandydamas atkalbėti – lygiai taip pat kaip nepalaimino ir meilės romano, o vėliau vedybų su Periniu.

Į Perinio klausimą taip ir liko neatsakyta.

Gera grįžti namo?

– Daug jausmų užplūdo, – nuoširdžiai prisipažino ji. – Nepasakyčiau, kad jie man patinka.

– Gal norėtum smulkiau papasakoti?

Kim iš lėto atsisuko veidu į jį.

– Esu čia dėl vienintelės priežasties.

Jųdviejų žvilgsniai susitiko, staiga Perinio veidas įsitempė, kai suprato, ką ji pasakė. Jei namuose būtų Hovardas, Kim čia nebūtų. Viskas taip paprasta ir kartu taip sudėtinga jos sieloje.

Nespėjus Periniui atsakyti kažkas patraukė jo dėmesį, pastebėjusi jam nebūdingą abejonę veide Kimberli sužiuro į namą. Ant viršutinio laiptelio stovėjo Sonia, jos liauną figūrą rėmino durų stakta. Kimberli širdis krūtinėje visai pašėlo.

– Visai nepasikeitusi, – sumurmėjo.

Tokia pat aukšta ir liekna gražuolė jos teta segėjo sijoną, avėjo aukštakulnius, o rudus plaukus buvo taip pat konservatyviai susisukusi į kuodą ant pakaušio. Ji šiltai nusišypsojo ir sveikindamasi pamojo ranka.

Net suspaudė širdį, kokia pažįstama, kokia soniška ji atrodė, ir Kimberli vos tramdė savyje džiaugsmo proveržį. Nevalingai kilstelėjo ranką prie vėrinio ant kaklo – Sonios dovanos dvidešimt pirmojo gimtadienio proga. Kiekvienas subtiliai iškaltas senovinis karulis turėjo prasmę. Meilė. Vaisingumas. Saugumas. Stiprybė. Amžinybė.

Iširus santuokai Kim pasidėjo jį į dėžutę, bet nepamiršo. Visai neseniai vėl užsisegė. Nubraukusi regėjimą niaukiančias ašaras leido Periniui padėti jai išsliuogti iš žemo automobilio ir nubėgo laiptais pulti į laukiantį Sonios glėbį. Staiga suprato, ką jai reiškė vėrinys.

Tai buvo ryšys su namais, su Sonia, kurios glėbyje prisiminė, ką reiškia jaustis kaip namie. Dėl tėvo atsisakė išlieti bent ašarą, tačiau pajutusi tokį pažįstamą tetos Chanel No. 5 aromatą ir raminamą tapšnojimą nesusilaikiusi pravirko.

Neturėjau leisti Periniui ir savo tėvui tokiam ilgam laikui mus išskirti. Nereikėjo suteikti jiems tiek galios.

– Atleisk, – tarė springdama ašaromis. – Man labai gaila.

Sonia stipriau spustelėjo ją prie savęs ir sušnibždėjo:

– Mums visiems gaila. Dėl visko.

Kimberli dar buvo nepasiruošusi atsiplėšti, kai teta paleido ją iš glėbio. Žengusi žingsnelį atgal Sonia per ašaras nusišypsojo ir paėmė Kimberli už rankų.

– Kaip gera, kad grįžai namo, Kim, gera matyti, kaip gražiai atrodai… net ir taip klaikiai susiklosčius aplinkybėms.

– Taip, gera būti čia, nors daugybė dalykų vertė mane laikytis atokiai.

Šiltų rusvų Sonios akių spindesys išblėso.

– Nekalbėkime dabar apie tai. Eime į vidų. Tavo brolis su Gartu įsitaisė terasoje. Esu tikra, kad nekantrauji vėl juos abu pamatyti. Visai neseniai atvažiavo ir Danielė. Vos išgirdusi, kas nutiko, atskrido iš Port Daglo. – Danielė, Sonios dukra, tikriausiai stovėjo viduje už durų ir laukė, kada bus tinkamas metas pasirodyti. Ji tai tikrai pasikeitė. Buvusi septyniolikametė sulaukusi dvidešimt septynerių virto tikra gražuole – liekna kaip ir jos mama moterimi vario spalvos plaukais bei Kvinslendo valstijai Australijoje būdingu įdegiu.

Auksaspalvės akys buvo paplūdusios ašaromis, kai ji pribėgusi apkabino Kimberlę su tokia pat šiluma kaip ir jos motina, tik gerokai energingiau.

– Vis dėlto tu ją atvežei, – ugningai mestelėjo ji Periniui Kim per petį. – Daugiau neabejosiu tavo gebėjimais.

– Aš tik vairuotojas, – lėtai nutęsė Perinis, menkindamas savo vaidmenį dukters palaidūnės grįžimo į namus istorijoje. – Kartais nešikas. Kur tempti šiuos daiktus?

Kimberli pastebėjo, kad jis rodo į dailiai tarpusavyje derantį jos lagaminų rinkinį, bet nespėjo atsakyti, nes Sonia ėmėsi jai įprasto namų šeimininkės vaidmens.

– Būk geras, Rikai, nunešk juos viršun į Kim kambarį. Juk žinai, kur jis yra.

Iš kur jis galėtų žinoti? – svarstė Kimberli. Tuo metu, kai jie buvo meilužiai, ji nė karto neparsivedė jo namo, bijodama nejaukaus susidūrimo su tėvu ar broliu. Susitikinėdavo jo namuose, darbe apie savo santykius nesipasakojo, tempė kuo ilgiau. Nejaugi tarp daugybės rūmų miegamųjų ir apartamentų jis žino, kuris kambarys jos?

Kai Rikas su Sonia įėjo į namą, Kim dėmesį patraukė Danielės balsas:

– Kaip laikaisi, Kim?.. Ar kvaila to klausti?

– Laikausi puikiai.

Danielė nepatikliai prisimerkė ir Kim nutarė, kad iš tikrųjų pusseserė ne taip jau labai pasikeitė. Iš arčiau pastebėjo, jog nepaisant plačios šypsenos ir žavių strazdanėlių, jos veidas pablyškęs, o akys paraudusios nuo ašarų. Danielė irgi čia užaugo, tame procese Hovardas dalyvavo su visa savo didybe. Ji buvo labiau Blekstoun nei Hamond, nors ištrūkusi iš šeimos gniaužtų Danės Hamond vardu pradėjo papuošalų dizaino verslą šiaurės Australijoje.

– Kaip matau, Porto gyvenimo būdas tau tinka, bet kaip laikaisi pasikapsčius giliau po ta šypsena ir įdegiu? Ar gerai sekasi?

– Nemėgink keisti temos, – atšovė pusseserė. – Tardoma dabar esi tu.

– Juk jau sakiau, kad laikausi puikiai, – patikino Kimberli, bet ašaros vėl plūstelėjo, ji ištiesė rankas ir apkabino Danielę. Užteko kelių sekundžių, kad vėl suimtų save į rankas, ir tuo metu suvokė nė kiek nemeluojanti. Čia, su žmonėmis, tarp kurių užaugo ir kuriuos mylėjo, ji tikrai laikėsi puikiai. – Gal yra kokių naujienų? – paklausė atsitraukusi ir vėl braukdama ašaras.

– Ne… bent jau tavo brolis nieko nesakė.

Kimberli patylėjo.

– Manai, Rajenas kažką žino, bet nesako?

– Kirbėjo toks įtarimas, bet kai jo paklausiau, tai vos man galvos nenukando. Nežinau, kas su juo darosi, Kim. Na, suprantu, jis sukrėstas dėl tėvo, taip laukti žinių visai ne jo būdui. Mama minėjo, kad jis bando gauti dar daugiau lėktuvų ir laivų paieškai, nors Australijos nacionalinė gelbėjimo armija yra sutelkusi visas pajėgas. Sukėlė juos ant kojų nuvažiavęs į pakrantės policijos komisariatą. Nenustebčiau, jei sumanytų pats sėsti į vieną iš laivų.

Brolio atkaklumas Kimberli buvo gerai žinomas.

– Būtų įdomu.

– Aš nejuokauju.

– Kaip manai, ar Rajenas išpešė kokių nors naujų žinių?

Danielė sunkiai atsiduso ir nupūtė neklusnią garbaną nuo veido.

– Nuoširdžiai prisipažįstu: nežinau. Tik jis taip spirga, kad negaliu liautis įtarinėjusi, jog yra kažkas daugiau.

– Argi negana to, kad tėvas dingęs be žinios, o jis pats įstrigęs čia ir negali pavadovauti paieškoms?

– Gal tu ir teisi, – garsiai pagalvojo Danielė, nors neatrodė įtikinta. Ji paėmė Kim už rankos ir timptelėjo link durų. – Eime į vidų. Pažįstant mamą, nesunku atspėti, kad mums čia kalbantis ji jau ruošia pietus judviem su Riku. Kertu lažybų, jog visą dieną nieko burnoje neturėjai.

– Tiesa, bet apie maistą dabar nė pagalvoti nenoriu.

– Pasistenk ką nors suvalgyti, bent jau tam, kad pamalonintum mamą. Tik visą dieną šokinėdama apie mus ji dar šiaip taip laikosi. Leisk jai pasirūpinti ir tavim.

– Žinoma, bet pirmiausia turiu kai ką padaryti.

– Pasisveikinti su Rajenu? – nuovokiai klustelėjo pusseserė.

Kimberli linktelėjo. Taip – su Rajenu.

Atlikęs savo kaip nešiko darbą Rikas leidosi iš antro aukšto puošniais marmuro laiptais į didįjį vestibiulį, tuo metu Danielė su Kimberli susikabinusios už rankų įėjo pro laukujes duris. Bet jis matė tik vieną moterį. Tamsūs plaukai sulaižyti atgal ir kietai surišti į uodegėlę, o žalios akys, dar taip neseniai ašarotos, dabar buvo sausos ir spindėjo nauju ryžtu.

Ji išsikapstė iš ašarų pakalnės. Puiku. Parvežti Kim namo buvo ne tik būtina, bet gyvybiškai svarbu ir jai, ir Soniai, ir visai šeimai. Dabar, kai ji jau čia, tai ir pasiliks. Kad ir kokių pastangų prireiktų.

– Štai kur tu, – tarė Danielė į apačią nusileidusiam Rikui ir paleido pusseserės ranką. – Lydžiu Kim į terasą pas Rajeną.

Iš karžygiškos jos veido išraiškos jis suprato, kad šis šeimos susitikimo epizodas bus sunkus.

– Aš ją palydėsiu, – pareiškė Rikas ir iš lėto priėjęs paėmė Kim už rankos. – Gal gali pasakyti Soniai, kad ten atneštų mums kavos?

Kilstelėjusi antakį, metusi žvilgsnį į Kim ranką, kurią Rikas buvo ryžtingai okupavęs, Danielė vos girdimai burbtelėjo kažkokius žodžius, kurie buvo panašūs į puikiai padirbėta, ir paliko juos vienus.

Iš aptemusių Kim akių ir to, kaip staigiai ji truktelėjo ranką, Rikas suprato, kad ir ji pastebėjo tą žvilgsnį.

– Nėra jokio reikalo manęs lydėti, – šaltai metė ji. – Žinau, kaip nueiti iki terasos.

– Nemaniau, kad gali nežinoti.

– Tai paleisk ranką. Danielė jau spėjo susidaryti klaidingą įspūdį.

Rikas kilstelėjo antakį.

– Kokį įspūdį?..

– Neapsimesk kvailiu, Perini. To tikrai nebus.

– Tau vis dar rūpi, ką apie mūsų bendravimą galvoja tavo brolis?

– Nuo tada, kai išsiskyrėme – ne. – Kim prisimerkusi pažvelgė į jį. – Argi ne tu neseniai sakei, kad mudu čia niekuo dėti?

– Plaki mane mano paties žodžiais? Visai nepanašu į tave, Kim.

Ji sviedė į jį žaižaruojantį smaragdinių akių žvilgsnį ir dar atkakliau trūktelėjo ranką. Bet Rikas nepaleido. Atvirkščiai, prisitraukė prie savęs dar arčiau, taip arti, kad Kim suknelės sijonas palietė jo šlaunis, ir jos akyse žybtelėjo baimė. Rikui pasirodė, jog vėsiame tyliame atriumo tipo vestibiulyje girdi pašėlusiai tvaksinčią jos širdį… o gal savo paties? Įsivaizdavo, kaip bučiuoja ją. Kim išsižioja nebyliam protestui, o jis, paklusęs skausmingam troškimui, pasilenkęs įsisiurbia jai į lūpas. Aišku, už savo pastangas užsidirbtų antausį, bet tai nė kiek nesumenkino troškimo. Susilaikė tik Kim akyse išvydęs šmėstelėjusią neviltį. Nuožmus ryžtas tebuvo kaukė, kurią ji užsidėjo ruošdamasi susitikti su broliu. Tačiau po išoriniu kiautu buvo emociškai išsekusi, išsunkta šios dienos įvykių. Rikas žinojo – jei ne šiandien, tai ryt arba poryt žinių bus dar daugiau. Anksčiau ar vėliau kas nors suras sudužusį lėktuvą ir kūnus.

Ne, Kim silpnumu pasinaudoti jis negalėjo. Ypač dabar. Todėl atrado kompromisą – pakėlė įkalintą jos ranką ir priglaudė prie lūpų. Juto, kaip ji priešinasi, pastebėjo, kaip plykstelėjo akys, kai atvertęs nekaltai pakštelėjo į vidinę riešo pusę. Akimirką manė už tai užsidirbsiąs antausį ar bent jau būsiąs išvanotas žodžiais, bet pasigirdę žingsniai nutraukė įtemptą momentą – pasirodžius Gartui Biuikui jis paleido jos ranką.

Kim aiktelėjo – šįkart jos nuostaba persipynė su džiaugsmu – ir šoko ant kaklo Blekstounų kompanijos sekretoriui, artimiausiam ir seniausiam Hovardo draugui. Tai, kad jųdviejų draugystei taip ilgai niekas nepakišo kojos, liudijo begalinę Garto ištikimybę ir nepaprastai ramų būdą. Jis apkabino Kim su nuoširdžiu susižavėjimu, bet jai virš galvos labai rimtai pažvelgė į Riką.

– Rajenas ką tik kalbėjosi su Stavrosu.

Tai buvo policijos departamento žmogus, teikiantis jiems informaciją. Rikui širdis į kulnus nusirito.

– Blogos žinios?

– Apie Hovardą nieko, – patikino Gartas. – Bet pagaliau patvirtintas keleivių sąrašas.

– Ar moteris, kurią jie rado, tikrai Marisa? – pasiteiravo Kim. – Ar ji skrido tuo lėktuvu?

Gartas nenoriai linktelėjo galvą.

– Taip. Jos kūną ką tik atvežė į morgą.