Читать книгу Australijos deimantai. Pirma knyga - Bronwyn Jameson - Страница 12

Kai Kimberli prisipažino, kad vizitas į parduotuvę Martino aikštėje buvo jos pažintinės ekspedicijos po Blekstounų korporaciją dalis, Rajenas palydėjo ją atgal į biuro pastatą. Rajenas nebūtų Rajenas – pateikė jai sutrumpintą ekskursijos versiją, bet Kimberli nė kiek neprieštaravo. Džiaugėsi galėdama pati pamąstyti, kai galva neatakuojama pernelyg entuziastinga retorika, kurios buvo galima tikėtis iš tokio žmogaus kaip Maksas Karltonas. Arba Perinis.

Greituoju liftu jie pakilo į korporacijos vadovų aukštą, bet ne nuo greičio Kim širdis ritosi į kulnus, o dėl to, kad netrukus susitiks su Periniu. Kaip kokiai paauglei. Mintyse ji pati sau smagiai pliaukštelėjo per skruostą, bet sulig kiekvienu aukštu laukimo nerimas tik stiprėjo. Štai ko vertos kalbos, kad įmanoma atskirti verslo ir asmeninius reikalus. Šioje srityje Perinio pasiekimai gerokai įspūdingesni.

Liftas sulėtino greitį ir sustojo likus keliems aukštams iki jų tikslo. Vidun žengė Patricija Mūr – buhalterijos deivė, kurią Kimberli puikiai prisiminė: ji labai pagelbėjo kaip profesionalė ruošiant papuošalų parduotuvių verslo planą. Patricija akimirksniu nusišypsojo šiltai ir nuoširdžiai.

– Jau girdėjau, kad mus aplankei. Malonu matyti tave, Kimberli, nors sugrįžai tokiomis liūdnomis aplinkybėmis.

– Ačiū. Džiaugiuosi, kad vis dar čia dirbi.

– O kodėl neturėčiau? – nustebo moteris. – Jaučiuosi vertinama.

Liftas sustojo viršutiniame aukšte, tarusi kelis šiltus užuojautos žodžius Patricija nužingsniavo koridoriumi. Rajenas nusivedė Kimberli į kitą pusę, tolyn nuo aukščiausių vadovų kabinetų, link valdybos posėdžių salės. Eidama Kim pajuto, kad Rajenas atidžiai ją stebi.

– Nesitikėjau pamatyti tiek daug pažįstamų veidų, – prisipažino ji.

– Manei, kad išsilakstė dėl klaikių verslo valdymo metodų?

Kimberli nusijuokusi papurtė galvą.

– Ne visai taip. Gal tiesiog… Pati nežinau, ko tikėjausi.

– Mūsų darbuotojai labai prisideda prie verslo sėkmės. Didžiuojamės, kad korporacijoje maža darbuotojų kaita, puikiai veikia įdarbinimo programa.

Juodu pasuko į erdvų prieškambarį priešais posėdžių salę. Metusi žvilgsnį į patogius krėslus, žemus staliukus ir paveikslus, Kim grįžo prie kalbos apie darbuotojus.

– Turiu prisipažinti, kad jūsų parduotuvės Martino gatvėje vadovė mane tiesiog sužavėjo. Ar tu ją įdarbinai? Kaip parduotuvės vadovė, ji gana jauna.

Rajenas stabtelėjo uždėjęs ranką ant durų rankenos. Jo veido Kimberli nematė, bet pastebėjo, kaip įsitempė pečiai prieš jam atsisukant.

– Džesika mūsų korporacijoje dirba nuo to laiko, kai baigė studijas, – paaiškino. – Savo darbą išmano nepriekaištingai. Atkakliu darbu užsitarnavo dabartinių savo pareigų.

Kimberli nustebino įtampa Rajeno balse – juk ji dėl nieko nepriekaištavo, bet paklausti nebuvo kada. Rajenas atidarė duris ir mostu pakvietė užeiti. Kim nusprendė kuriam laikui atidėti pokalbį su broliu, nes mintis, širdį ir nervų galūnėles skrandyje užvaldė ilgas, blizgantis vyšnios medžio stalas, apstatytas kėdėmis su aukštomis atkaltėmis.

– Kiek kėdžių galingiesiems, – burbtelėjo pirštais braukdama per kėdžių atlošus, kol ėjo per kambarį. Įsivaizdavo stalo gale sėdintį tėvą – lyg liūtą džiunglėse, visų valdovą. Slapčia žvilgtelėjusi į brolį pastebėjo, kad jo grėsmingai rūstus žvilgsnis irgi užkliuvo už valdybos pirmininko vietos. Kai stabtelėjo tarpduryje, atrodė įsitempęs, bet dabar jo laikysena pasikeitė. Regis, drąsino pats save. Buvo sunku žiūrėti į šią kėdę ir suvokti, kokia ji tuščia.

Kim greitai priėjo prie brolio ir uždėjo ranką ant peties. Net jei būtų turėjusi ką pasakyti, vargu ar žodžiai būtų prasprūdę pro gniutulą gerklėje, ypač kai pastebėjo, kaip Rajenas kovoja su besiveržiančiais jausmais. Viešpatie Dieve, o ji manė, kad viskas jau praėjo. Kad išgirdusi apie Marisos žūtį susitaikė, jog ir Hovardo nebėra. Įtemptą akimirką sutrikdė mobiliojo telefono skambutis ir dar kartą su užuojauta spustelėjusi petį Kim pasitraukė, leisdama Rajenui atsiliepti.

– Skamba tavo telefonas, – tarė jis tyliai ir nusuko akis lyg susigėdęs, kad leido jai pamatyti akimirksnį jį užvaldžiusią jausmų sumaištį. – Paliksiu tave vieną pakalbėti.

– Ačiū. – Jei skambina Metas, radęs praleistą skambutį, privatumas tikrai ne pro šalį. – Galiu užtrukti, – paaiškino ji Rajenui. – Šįkart pamačiau viską, ką norėjau, todėl jau eisiu. Nelydėk, kelią atgal rasiu pati. Pasikalbėsime vėliau, gerai?

– Tik noriu perspėti: neleisk Rikui Periniui lįsti į tavo…

– Aš jau didelė mergaitė, – nukirto Kimberli. – Būk ramus, Periniui tikrai nebus leista landžioti kur nereikia.

Rajenas linktelėjo ir negaišdamas keliais žingsniais dingo iš posėdžių salės. Kai išėjęs uždarė paskui save duris, Kim išsitraukė mobilųjį ir sulaikė kvapą. Skambino Metas. Išaušo tiesos akimirka. Pajutusi, kaip ima sukti pilvą, ji pakėlė telefoną prie ausies.

– Ačiū, kad paskambinai, Metai. – Ragelyje ji išgirdo spigų vaiko balselį ir žemą Meto atsakymą. – Ar Bleikas su tavimi? – pasiteiravo.

– Reičelė, auklė, atplukdė jį keltu.

– Bleikas dievina keliones keltu. – Kimberli net susigraudino prisiminusi, kaip jos krikštasūnis net springdamas iš jaudulio vardija įsivaizduojamus delfinus, banginius ir povandeninius laivus. – Ar galiu su juo pasisveikinti?

– Jis jau išeina.

Nuo tokio šalto Meto atsakymo Kimberli suspaudė širdį. Ji dar stipriau sugniaužė rankoje telefoną. Jeigu išeitų iš Hamondų, nebegalėtų matytis su krikštasūniu. Bet santykiai su jo tėvu, regis, vis tiek jau pašlijo.

– Kada grįžti? – paklausė Metas, o kai Kim neatsakė tuojau pat, jo balsas dar labiau atšalo. – Ar grįžti?

– Man pasiūlė darbą Blekstounuose.

– Tu dirbi Hamondams. Juk nesvarstai jų pasiūlymo?

– Tiesą sakant, svarstau, – prisipažino Kimberli. – Bet siaubingai daug dalykų reikia apgalvoti, be to, man bjauri mintis, kad palikčiau tave be darbuotojo tokiu sunkiu metu.

– Darbuotojų stygiumi rūpinasi Lionelis.

Kimberli suspaudė lūpas, akimirką bandydama kovoti su jausmu, kad yra plėšiama pusiau. Rūstusis Lionelis visada viskuo pasirūpindavo, Metas taip pat…

– Bet ne tai svarbiausia, aš…

– Ne, – šaltai pertraukė ją Metas, – svarbiausia yra tai, kad tu svarstai šį ėjimą, nors ir žinai apie visus Hovardo Blekstouno darbelius. Neturėtų būti labai sunku apsispręsti, gali ar negali dirbti to niekšo kompanijoje.

– Jis – mano tėvas, Metai, be to, jo nebėra. Prašau suprasti, kad dabar man irgi sunkus metas.

– Jei sakai, kad gedi žmogaus, kurio nekentei pastaruosius dešimt metų, tai nesi tokia, kokia tave laikiau.

Pajutusi ledinių šių žodžiu antausį Kimberli kilstelėjo smakrą.

– Ir tu ne tas žmogus, kurį pažinojau, jei negali manęs suprasti.

– Aš suprantu, – atžariai kirto Metas. – Tu esi Blekstoun. Daugiau nieko nė sakyti nereikia. Ką gi, priimu tavo atsistatydinimą iš Hamondų.

Patricija Mūr pranešė Rikui apie Kim pasirodymą biure.

– Ar ganduose, kad ji grįžta, yra tiesos? – kaip paprastai tiesmukai paklausė finansininkė.

– Naujienos greitai sklinda, – nuo tiesaus atsakymo išsisuko Rikas.

– Atrodo, tu nejuokauji. Juk ryt apie tai rašys visų dienraščių paskalų skiltyse.

Rikas tuo neabejojo. Bus bent lašas pozityvių naujienų po visų paskalų apie Blekstounus. Patricijai išėjus iš kabineto jis geras dešimt minučių bandė susilaikyti nepuolęs ieškoti Kimberli, kad išsiaiškintų, ar ekskursija po biurą reiškia, jog ji priėmė sprendimą.

Praėjusį vakarą, kai vežė ją atgal į Vokliuzą, Kimberli paprašė jos nespausti ir duoti laiko apsispręsti, o Rikas nė nenutuokė, apie ką ji mąsto, ar ne per toli nuėjo atskleidęs savo ketinimus dėl jos kaip moters.

Rikas tik norėjo, kad visiems viskas būtų aišku ir nekiltų jokių nesusipratimų, kai jis imsis veiksmų. Kai vežėsi ją namo iš Oklendo, tikėjo turįs ganėtinai kantrybės. Manė galėsiąs palaukti, kol bus surastas ir palaidotas jos tėvas ir nurims tragediją lydintis sąmyšis.

Bet taip buvo anksčiau, kol jis nepasikvietė Kim į svečius… o paskui leido jai išeiti nė neprisilietęs.

Bemiegę naktį Rikas praleido apgailestaudamas, kad yra toks susivaldantis, o nerimstančios kaitros kraujyje neįstengė atvėsinti net vėsios priešaušrio vandenyno bangos. Ta pati kaitra vėl siūbtelėjo vien nuo minties, kad ji čia, šiame aukšte, bet nesibeldžia į jo kabineto duris.

Nekantriai suurzgęs žemu balsu Rikas pašoko iš savo vietos. Dešimt minučių jos laukė – tik tiek tepajėgė iškęsti.

Rikas surado Kimberli valdybos posėdžių salėje ir metęs žvilgsnį sustojo it įbestas. Bet geismas pulsavo venomis nė nemanydamas nurimti.

Ji stovėjo už ilgo stalo prie lango ir žvelgė į miestą. Vidun plieskiantys saulės spinduliai rubino spindesiu žaidė plaukuose. Tie patys palaimintieji spinduliai skverbėsi pro jos suknelę, išryškindami kiekvieną geidulingo kūno liniją.

Jusdamas, kaip į šį vaizdinį atliepia kūnas, kelias sekundes Rikas tepajėgė godžiai ryti jį akimis, kol išvydo daugiau. Pečiai įsitempę. Stovi nė nekrustelėdama. Buvo taip giliai paskendusi mintyse, kad nė nepastebėjo, kaip jis pasirodė.

Riką pritrenkė reginys – už saulės užlietų langų besidriekiančio Sidnėjaus fone Kimberli atrodė mažutė ir vieniša, ir jo geismas virto gilesniu, stipresniu poreikiu. Jis atsargiai uždarė duris, bet ir tylaus garso užteko, kad Kim atsisuktų, jos plaukai ir suknia tą akimirką nuvilnijo. Jų akys susitiko virš blizgančio vyšnios medžio stalo ir Rikas vėl sugavo tą pažeidžiamumą, kurį pastebėjo jos laikysenoje.

Staiga ji kilstelėjo smakrą.

– Ar Rajenas tau pranešė, kad aš čia?

– Biuro ilgaliežuviai išdavė.

– Žinios greitai sklinda.

– Tiesiu taikymu kyla į mūsų aukštą. – Jis stabtelėjo salės viduryje, susilaikė nepriėjęs artyn, stengdamasis užsitarnauti meilesnį žvilgsnį. – Ar tai ta pati suknelė, kurios neapsivilkai vakar?

– Taip, – nustebusi atsakė Kim. – Iš kur žinai?

– Vakar vakare išdavei svarbiausią jos požymį. – Rikas sudvejojo, ar sakyti toliau. Mat jį velniai. Labai jau knietėjo paerzinti Kim. Velniop pasekmes. – Minėjai, kad ji nedaug tepridengia.

Kimberli sumirksėjo, pagaliau supratusi, kur šuo pakastas, žvilgtelėjo į apačią, paskui į šviesą sau už nugaros. Skruostai šiek tiek nuraudo, bet ji neskubėjo trauktis, tik kilstelėjo antakius ir pareiškė:

– Ateityje būsiu atsargesnė rinkdamasi drabužius, kai teks užeiti į šį kambarį.

– Įsivaizduoji, kad ateityje dažnai čia lankysies?

Kimberli išsitiesė it styga, jos laikysena išdavė apsisprendimą, ir ryžtingai linktelėjo.

– Taip. Aš priėmiau sprendimą.

– Puiku, – paprastai tarė Rikas. Iš pradžių darbai. Linksmybės – paskui. – Ir dėl darbo, ir dėl posto korporacijos valdyboje?

– Ir dėl vieno, ir dėl kito… Jei tik visi direktoriai sutiks.

– Sutiks. – Rikas patraukė per ilgą kabinetą link jos ir sustojo prie palei sieną stovinčių spintelių. Šįkart arčiau neis. – Kas padėjo apsispręsti?

– Keletas veiksnių, – atsakė ji atsargiai. – Aš tikrai gailiuosi palikusi šeimą, be to, tu neklydai dėl svajonių, ateities vizijos ir noro padaryti reikšmingų pokyčių. Trokštu būti viena iš tų, kurie formuos Blekstounų ateitį.

– Pasivaikščiojimas po pastatą padėjo?

– Taip. Kaip ir apsilankymas Blekstouno papuošalų parduotuvėje. Išvydusi verslo širdį pasijutau kaip namie.

Rikas papurtė galvą.

– Nušlifuoti brangakmeniai nėra širdis, Kim – jie tik dailus veidelis. Blekstouno deimantų širdis ir siela glūdi toli į šiaurę nuo čia, raudonoje Kimberli žemėje.

– Janderos kasykloje, – ramiai nusileido ji. – Be abejo. – Liūdnai atsiduso. – Ar patikėtum, kad tiek metų praleidusi deimantų versle, nesu buvusi kasykloje?

– Tai lengvai ištaisoma.

Kimberli iš lėto atsilošė.

– Nenorėjau siūlytis.

– Aš nemanau, kad norėjai. Bet kaip direktorė turėsi aplankyti Janderą, susitikti su svarbiausiais darbuotojais, kad galėtum susidaryti nuoseklų vaizdą ir imtis darbo.

– Jeigu taip – ačiū. Mielai ten nuvykčiau.

– Aš suderinsiu tavo vizitą.

– Kuriai dienai?

– Ketinau skristi ten kitos savaitės pradžioje aptarti naujų darbo sąlygų ir klausimų dėl numatomų kompanijos valdymo pakeitimų. Būtų puiki proga tau apsidairyti. – Rikas sugavo jos žvilgsnį ir su iššūkiu akyse tarė: – Žinoma, jei tu nieko prieš pasilikti ten nakčiai.

Kim akys žybtelėjo, duodamos ženklą, kad ji pajuto, jog tarp jųdviejų pamažu kaista oras. Tačiau neišsidavė. Apsilaižiusi lūpas ryžtingai įsmeigė žvilgsnį jam į akis.

– O kodėl turėčiau būti prieš?

– Kadangi vis dar laukiam žinių dėl tavo tėvo, pamaniau, gal norėsi laikytis arčiau Sidnėjaus.

– Jeigu skrisime kompanijos lėktuvu, prireikus galėsime apsisukti ir grįžti. Juk daugių daugiausia trys valandos skrydžio.

– Keturios.

Kimberli linktelėjo.

– Na, tai kas toliau? Ką turiu padaryti, kad galėčiau imtis darbo?

– Suveiksiu tau darbo kabinetą.

– Kuriame skyriuje?

– Dirbsi šiame aukšte.

– Ne, – atrėžė Kim. – Čia – aukščiausių vadovų teritorija. Man netinkama įsikurti pagal pareigas, kurias pasiūlei.

– Kaip sau nori. – Rikas skėstelėjo rankomis. – Šiaip ar taip, turėsi artimai bendradarbiauti ir konsultuotis su tais vadovais, todėl būtų patogu, jei čia sėdėtum.

– Galbūt, bet turėsiu artimai bendradarbiauti ir su kitais skyriais: viešųjų ryšių, rinkodaros, papuošalų padaliniu. Atvirai kalbant, man ir šiaip labiau patiktų kabinetą turėti ne šiame aukšte.

Rikas apmąstė jos atsakymą. Ramus, logiškas ir dalykiškas. Bet buvo dar kažkas, kas švelniai nudažė jos skruostus ir dar ryškesniu žalumu privertė žybtelėti akis.

– Pernelyg arti manęs? – paklausė jis.

– Tai neturėtų būti svarbu.

– Bet juk yra, tiesa?

Kimberli stipriai sučiaupė lūpas, veidu nusirito nepasitenkinimo šešėlis.

– Tu teisus. Tai neturėtų būti svarbu. Įsikursiu bet kuriame tavo pasiūlytame kabinete, jei tik jis atitiks mano reikalavimus.

Ji kalbėjo taip oficialiai, taip griežtai, visai ne kaip Kim, ir Rikui teko užgniaužti šypseną. Nerimauja, kad jos kabinetas nebūtų pernelyg arti jo. Puiku.

– Kada nori pradėti?

– Vakar.

Atsistūmęs nuo spintelės Rikas nusišypsojo.

– Būtų patogiau nuo pirmadienio, bet formalumus galime pradėti tvarkyti tuojau pat. – Keliais žingsniais jis priėjo prie jos. – Sveika, sugrįžusi į Blekstounus, Kim.

Rikas dalykiškai paspaudė ranką, bet pajutęs, kaip virpa jos pirštai, o akys temsta nuo emocijų, stipriau suspaudė.

– Teisingai nusprendei, – tarė švelniai. – Čia tavo vieta. Tu…

– Nereikia. – Kim atžariai papurtė galvą. – Būk geras, nepradėk demonstruoti man savo supratingumo. Ne to man dabar reikia.

– O gal vis dėlto reikia.

– O ne. Tikrai ne. – Ji atsiduso. – Na ir dienelė. Pirmą kartą apsilankiau Blekstouno papuošaluose ir pasikalbėjau su Rajenu. Paskui priėmiau sprendimą. Vos prieš tau ateinant kalbėjausi su Metu ir Bleikas buvo su juo…

Ištarus berniuko vardą balsas nutrūko ir Kim nebesusivaldė. Ji ištraukė ranką ir nusisuko, iš jos akių Rikas perskaitė, kaip beviltiškai jaučiasi. Niekas kitas nebūtų jo taip sukrėtęs, kaip skausmo gaida jos balse ir akyse blizgančios ašaros.

Jis uždėjo ranką Kimberli ant peties. Tikino save, kad tai tik paguodos ženklas, bet to neužteko. Pasislinko arčiau ir visu delnu suėmė jos petį, pirštais čiuopdamas švelnią šiltą odą. Palenkęs galvą lūpomis palietė nuo saulės šiltus plaukus. Gal to būtų pakakę, jei ji nebūtų sukūkčiojusi iš sielvarto.

Regis, sakė nereikia, bet Rikas nekreipė dėmesio. Abiem rankomis suėmęs už pečių prisitraukė ją prie krūtinės ir apkabino. Smakrą kutenantys plaukai, orchidėjų ir prieskonių aromatas sulig kiekvienu atodūsiu vis stipriau užvaldė jo pojūčius ir paskubino pulsą.

Štai kur jos vieta. Kaip tik čia. Jo glėbyje. Jis laikys ją apkabinęs ir glostys jos nuogas rankas, švelnų pečius ir nugarą dengiantį audinį leopardo kailio raštais. Nuo petnešėlių ir suknelės krašto krito nėriniai. Nekalbant apie apatinius, tai buvo seksualiausias drabužis, kurį Rikas matė ją vilkinčią, ir iš lėto glostydamas Kim juto, kaip tirpsta jo savitvarda.

– Ši suknelė… – sumurmėjo jis žemu balsu ir nekantriai ėmė pirštais braukyti palei nėrinių kraštelį ant vieno peties. – Juk neskrisi su ja į Janderą?

Rikas pajuto neramų Kim kvėpavimą ant savo kaklo, įsitempusius pečius, jo pirštus supurtė jos kūnu perbėgęs virpulys, lyg nukrėtus elektros srovei.

– Žinoma, ne. – Balsas skambėjo žemai, ji sunkiai kvėpavo. Sukilo geismas. Ar bent jau taip Riko kūnas suprato jos jaudulį. – Ji visai netinkama darbui.

– Visa laimė, kad tu dar neįdarbinta.

Kim nuščiuvo ir jis kuo puikiausiai suprato, kas sukasi jos žvitriose smegenyse. Netinkama. Darbas. Mano boso rankos ant mano kūno.

Ir jis rankomis pajuto, kaip ji valdosi. Kiekviena Riko kūno ląstelė įnirtingai tam priešinosi. To negali būti, kitaip jam teks ją paleisti.

Kai Kim ėmė trauktis, jis delnais nuslydo aukštyn jos rankomis ir sulaikė. Žvilgsnis įsmigo tiesiai į akis.

– O kadangi įdarbinta nesi, – prabilo pavojingai žemu balsu, – neprivalau tavęs paleisti.

Jo šnervės išsiplėtė staigiai iškvepiant, atmosfera tarp jų dar labiau įkaito.

– Net jeigu paprašyčiau?

– Ar prašai?

Rikas ilgiau nelaukė, tik akimirką, per kurią it deimantas žybtelėjo Kim žalios akys, ji iškišo liežuvį ir apsilaižė. Pakėlęs ranką jis nykščiu palietė jos lūpas. Pajuto šiltą jų drėgmę, virpantį kvapą – ir pražuvo.

Palenkęs galvą įsisiurbė Kim į lūpas, paleisdamas pastarosiomis savaitėmis tramdytus jausmus ir tenkindamas daugybę metų jį graužusį alkį. Tai nebuvo nei švelnus tyrinėjimas, nei meilus užpuolimas, nes ji į savo atsaką sudėjo visą ilgesį, rankomis pagaliau perbraukė jam per rankas, pečius ir apkabino už kaklo, kad dar nirtulingiau įsisiurbtų į jį bučiniu.

Suaimanavęs Rikas pasisuko ir ėmė gerti dar godžiau, stengdamasis pasiimti dar daugiau to deginančio saldumo, kurio taip troško.

Kai Kim įsileido jį tarp savo lūpų, jis mėgavosi pojūčiais, nuvilnijusiais iki pat paslėpsnių. Užplūdo aštrus, nenugalimas ir neapsakomas geismo antplūdis, kuris reikalavo jį patenkinti.

Rikas uždėjo delnus jai ant nugaros ir prisitraukė arčiau, jųdviejų kūnai susiglaudė, o bučinys virto šilkiniu žiaurumo proveržiu. Šlaunis prie šlaunies, klubas prie klubo, krūtinė prie krūtinės – Kim buvo lygiai tokia pat, kokią jis prisiminė, apimta gryno geismo ir nepažabojamos aistros… ir vis tiek buvo negana. Suėmęs ją už užpakaliuko Rikas kilstelėjo prie savęs ir pasisukęs nuėjo prie spintelės.

Pertraukęs bučinį jis užkėlė Kim ant glotnaus vyšnios medžio paviršiaus ir jos rankos nuslydo prie jo veido. Nykščiais palietė lūpų kampučius – švelnus lytėjimas labai skyrėsi nuo šiurkštaus jųdviejų kvėpavimo. Žvilgsniai ilgam susirakino, Rikas delnais mėgavosi jos šlaunų šiluma, nykščiais vedžiodamas ratu.

Iš pradžių pamanė, kad vibruojantis zvimbimas – tai atsakas į jo glamones. Bet Kimberli pirštu palietė jo lūpas lyg tildydama ir suraukė kaktą.

– Tavo telefonas. Ar nemanai, kad turėtum atsiliepti?

– Ne, – suurzgė Rikas jai prie kaklo, – nemanau.

Bet Kim ranka įsliuogė į jo švarko kišenę ir ištraukė mobilųjį.

– Rajenas, – ištarė be garso ir nuspaudusi mygtuką prisidėjo telefoną prie ausies.

Riko urzgimas virto vidine aimana… bet Kimberli staigiai išsitiesė, išsprogino akis ir išblyško.

– Kas yra? – paklausė jis.

Drebančia ranka ji ištiesė jam telefoną.

– Rajenui ką tik paskambino iš paieškų vietos. Jie rado lėktuvą.