Читать книгу Australijos deimantai. Pirma knyga - Bronwyn Jameson - Страница 9

– Šįkart viskas. Ačiū, Hole.

Kai viešųjų ryšių specialistė, pateikusi antradienio spaudos iškarpas, išėjo, Rikas uždarė duris jai pavymui. Nors naujų žinių apie paieškas nebuvo, nesurasta nei sudužusio lėktuvo, nei daugiau kūnų, spauda nesiliovė skalambijusi. Šią savaitę visų dėmesys nuo dabartinių tragedijų nukrypo į Hovardo Blekstouno praeities nelaimes: pradedant dvimečio Džeimso Hamondo Blekstouno pagrobimu prieš trisdešimt vienus metus, baigiant Ursulos Blekstoun savižudybe ir Blekstounų rožės vėrinio dingimu.

– Nieko naujo, – sunkiai valdydamas pyktį iškošė Rajenas, nusviedęs puslapį iš nacionalinio laikraščio Rikui ant stalo. – Tikėjausi, kad giliau pakapstys.

O Rikas iš žiniasklaidos nieko daugiau nė nesitikėjo, tik sensacingų antraščių. Visą gyvenimą spauda persekiojo Hovardą Blekstouną, nepalieka ramybėje net ir po mirties, tampo galimą romaną su Marisa, kuris kaba virš jų lyg juodas debesis. Iki šiol jie tik atskleidė jos tapatybę, išspausdino skaudžias gedinčio Meto Hamondo, atvažiavusio į Sidnėjų atpažinti žmonos kūno, nuotraukas, bet po rytoj turinčių įvykti laidotuvių tik šeimos rate spekuliacijų burbulas plyš. Dėl to buvo galima neabejoti, kaip po žaibo reikia laukti griaustinio. Negalima sėdėti ir laukti, kol viskas baigsis. Rikas jautėsi bent jau tiek skolingas Hovardui, jo darbuotojams ir akcininkams.

Rikas negrįžo prie stalo, o atsistojo taip, kad gerai matytų abu vyrus – sėdintį Gartą ir iš kampo į kampą vaikštantį Rajeną. Ketino paaiškinti, kam pasikvietė juos į savo kabinetą kompanijos būstinėje, tiek laiko stebėjęs paieškas iš Blekstouno namų.

– Laukėme, kiek galėjome, bet kadangi naujienų nėra, privalome judėti į priekį. Mes…

– Judėti į priekį? – žodžiai šaute iššovė Rajenui iš lūpų. – Ne, Perini, mes dar nepasiduosime. Ir kaip drįsti sakyti, jog turime liautis tikėję, kad mano tėvas gyvas?

Rikas nė nekrūptelėjęs sutiko aštrų jaunuolio žvilgsnį. Tokiam priešiškumui jis buvo pasiruošęs. Rajenui nepatiks jo raginimas sušaukti posėdį, nepatiks ir jo nuomonė.

– Nesiūlau pasiduoti. Nei dėl paieškos, nei dėl šios kompanijos, kurią tavo tėvas sukūrė iš nieko, išsinuomojęs lauką ir apsiginklavęs tikėjimu, kad jame turi būti deimantų. Hovardas mūsų nepalaimintų, kad sėdime rankas sudėję ir laukiame, kaip pasibaigs paieška, kuri gali tęstis dar ne vieną savaitę.

Gartas pritariamai burbtelėjo. Permetęs akimis dokumentą tvarkingai sulankstė ir padėjo ant kitų.

– Beveik girdžiu, kaip jis griaudėja iš pykčio dėl gresiančio kompanijos akcijų nuvertėjimo.

– Ar šiandien kaina vis dar krenta? – pasiteiravo Rikas.

– Nuo biržos atidarymo nusmuko dar penkis procentus. Kai tiek tesame verti, kitos savaitės pabaigoje kas antras biržos analitikas siūlys įsigyti kontrolinį mūsų kompanijos akcijų paketą.

– Ne šito aš baiminuosi.

Rajenas atsisuko nuo lango susidėjęs rankas ant klubų, įrėmintas už nugaros stūksančių dangoraižių.

– O ko?

– Meto Hamondo.

– Vis dar tiki, kad jis kaltas?

Riko veidas įsitempė, nors taikyta buvo kur kas žemiau. Bet jis nesuteikė Rajenui pasitenkinimo ir nieko neatsakė. Dėmesį sutelkė į tai, kam čia pasikvietė tuos du vyrus. Grėsmę kėlė ne bevardžiai kompanijų grobikai ar rizikos kapitalo konsorciumai, o keršto trokštančio vyro rankos.

– Hovardui priklauso penkiasdešimt vienas procentas Blekstouno deimantų akcijų. – Jis pasisuko į Gartą, kompanijos sekretorių ir Hovardo valios vykdytoją. – Ar gali pasakyti, kaip jos bus padalytos?

– Lygiomis dalimis tau, Rajenui ir Kimberli.

– Ar negali būti, kad jis, kaip grasino, išbraukė Kim? – paklausė Rikas.

Gartas papurtė galvą.

– Kai lapkritį grįžo po kelionės į Naująją Zelandiją, buvo užsiplieskęs taip ir padaryti, bet paskui atlyžo. O gal ir man pavyko jį nuo to atkalbėti. Dievas žino, iš kailio nėriausi. Tikriausiai ir savo teisininką į šią kelionę jis pasiėmė dar kartą norėdamas pagrasinti Kim paliksiąs be palikimo. Bet nesvarbu, kaip buvo – testamentas liko nepakeistas. – Sekretorius prisimerkė supratęs mintį. – Atrodo, jaudiniesi, kad Hamondas gali įsigyti Kim akcijų dalį, kaip perėmė dešimt procentų, priklausiusių Viljamui?

Prieš du mėnesius vyresnieji Hovardo broliai dvyniai Viljamas ir Vincentas turėjo Blekstouno deimantų akcijų. Hamondas pasinaudojo gandais apie brolių kivirčą. Viljamui staigiai prireikė grynųjų ir jis, įvertinęs Hamondo pasiūlymą, pardavė savo akcijas už aukščiausią kainą didžiausiam brolio priešui.

– Jam nereikės vargti dėl Kim akcijų, – tarė Rikas. – Greitas pelnas jai nerūpi. Užteks supinti gražų pasakojimą ir įtikinti, kad tai teisingas poelgis. Turėdamas šiuos du paketus ir pasinaudojęs rinkos padėtimi Hamondas lengvai sukaups kontrolinį kompanijos akcijų paketą.

– Žinome, kad jis nėra žaidėjas. Elgiasi taip dėl vienintelės priežasties. – Rajeno žvilgsnis buvo tamsus ir tvirtas it juodasis deimantas. – Tas kalės vaikas išmėsinės kompaniją.

Gartas pritariamai sumurmėjo.

– Reikia, kad Kim būtų mūsų pusėje. Ar yra bent menkiausia viltis, kad ji persigalvos ir grįš pas Blekstounus?

– Aš stengiuosi, – tarė Rikas ir pažvelgė į Rajeną. – Aišku, jeigu niekas neprieštarauja…

– Ji Blekstoun. Neturėjo pasitraukti iš kompanijos. – Rajenas pakėlė akis, jo žodžiai ir žvilgsnis buvo kupini pasmerkimo. – Įdomu, ką ketini pasiūlyti jai, kad susigrąžintum iš Hamondų.

– Sąžiningas klausimas.

– Ar turi atsakymą?

– Siūlysiu viską, kas tik galėtų ją privilioti. – Riko balsas buvo nepalenkiamas it plienas. – Palik tai man. Aš ją sugrąžinsiu atgal.

– Tu nevilki naujosios suknelės?

Kimberli dvejodama mindžikavo ant laiptų, žvelgdama tai į surauktus Sonios antakius, tai į pilkšvą lino suknelę, kurią apsivilko paskutinę minutę. Ilgai negalėjo apsispręsti, ką vilktis. Persirengė gal pustuzinį kartų. Ir šio proceso metu suknelė, kurią nusipirkti ją įkalbėjo Sonia, atsidūrė tarp netinkamiausių. Jai patiko minkštutė medžiaga ir leopardo kailio raštas, net seksualumo teikiantys subtilūs nėriniai, bet ši suknelė nė kiek nepriminė dalykiško drabužio, o vakarienė, kuriai taip kruopščiai ruošėsi, buvo dalykiška.

– Ši labiau tinka, – pasiteisino ir pakėlusi galvą ryžtingai patraukė žemyn į vestibiulį.

Sonia stabtelėjo, abiem rankomis laikydama rožių puokštę – ketino pamerkti šias ką tik nuskintas Miramaro sodo grožybes į didžiulę vazą, ir dar aukščiau kilstelėjo elegantiškos formos antakius.

– Maniau, kad šiandien vaikščiodama po parduotuves turėjai tikslą nusipirkti suknelę šiam vakarui.

– Tai buvo pretekstas išeiti apsipirkti, – mirktelėjusi tarė Kimberli. Paskui, jau pasukusi į svetainę, pridūrė per petį: – Kitaip nieku gyvu nebūtum sutikusi eiti su manimi.

O iš namų ištrūkti reikėjo abiem. Kimberli nesitikėjo, kad pasiilgs Perinio, Rajeno ir Garto, kai šie, susirinkę savo mobiliuosius telefonus ir užsiklijavę niūrias minas grįžo į mūro džiungles, kuriose glaudėsi ir Blekstouno deimantų būstinė. Išvyko ir Danielė, norėdama paskutiniais potėpiais užbaigti kolekciją kasmetinei Blekstouno papuošalų parodai. Kiekvienais metais per šį renginį būdavo pristatomos naujausios kompanijos kolekcijos, publika supažindinama su kylančiais jaunais dizaineriais. Šiemet buvo numatytas didysis Danės Hamond pasirodymas.

Juk dėl šio pasirodymo daug ir sunkiai dirbai, – kalbėjo Sonia, drąsindama dukrą grįžti į savo studiją Port Dagle, nors ši nenorėjo niekur važiuoti. – Dabar su manimi yra Kim, todėl viena neliksiu. Tu dar turi darbų, todėl važiuok, telydi tave įkvėpimas, ir priblokšk visus. Noriu tavimi didžiuotis, noriu, kad galėtų didžiuotis ir Hovardas… Ir tegul kritikai, kurie netikėjo šiuo jo pasirinkimu, paspringsta savo žodžiais!

Be jų namuose karaliavo slegianti tuštuma. Labiausiai Kimberli tai pajuto atsikėlusi tą rytą. Trečiadienį. Marisos laidotuvių dieną. Graži savimi pasitikinti užsispyrėlė Marisa buvo negyva, ir pirmą kartą Kimberli prisivertė suvokti realybę, kad jos tėvo taip pat nebėra. Namai, kurie visada buvo tėvo didybės ir pretenzingo skonio atspindys, tokie prabangūs ir kerintys, be jo ir nuolatinių verslo bei aukštuomenės vakarėlių jau amžinai atrodys tušti.

Sonia irgi pajuto šią tuštumą. Pastebėjusi neramų tetos žvilgsnį ir vietos nerandančias rankas, kol ši sukosi ruošdama pusryčius, kurių jiedvi taip ir nepalietė, Kim nusprendė, kad joms reikia prasiblaškyti.

Perinis suteikė jai puikią progą – paskambino ir pateikė, regis, visai nesuplanuotą pasiūlymą.

– Vakarienės? – perklausė ji. Širdis plastelėjo krūtinėje, o laisvoji ranka tuoj pat ėmė žaisti karuliais. – Nemanau, kad…

– Kad tau reikia valgyti? Kelioms valandoms ištrūkti iš namų? Aptarti mano pasiūlymo dėl posto Blekstounų valdyboje sąlygų…

O taip, dabar jis jau buvo gudresnis. Per savaitgalį pamatė, kad nuo laukimo ir nieko neveikimo ji ima kraustytis iš proto. Pasirinko labai tinkamą metą pasiūlyti jai vietą taryboje ir iš vidaus įveikti seną nesantaiką. Paskui davė per daug laiko apie tai pagalvoti – ištisą dieną. Dabar Kim troško daugiau informacijos, norėjo sužinoti, kas tiksliai darosi Blekstouno deimantuose… Ir kodėl būtent jai siūloma Blekstounams priklausanti kėdė kompanijos valdyboje.

Tik todėl ji ir priėmė Perinio pasiūlymą. Todėl išsirinko griežtai dalykišką suknelę, nepasidavusi Sonios užgaidai įpiršti jai įdomesnį, gundantį, visiškai kitokį nei jai įprasto klasikinio stiliaus apdarą. Iškyla į mėgstamiausią Double Bay prabangių drabužių krautuvėlę buvo tik žaidimas, gudrus taktinis manevras, stengiantis atitraukti jųdviejų mintis nuo vos už kelių kvartalų vykstančių laidotuvių.

Ir nieko bendra neturėjo su šiandienos pasimatymu.

Dabar, blaškydamasi po svetainę ir niekaip negalėdama rasti vietos, ji jau gailėjosi leidusi Periniui atvažiuoti jos pasiimti iš namų, nes taip bus patogiau, o ne susitarusi pasimatyti restorane. Kadangi pasipuošusi lūkuriavo jos atvažiuoti turinčio vyro, visa tai buvo nervinančiai panašu į tikrą pasimatymą.

Reikėjo paprašyti, kad išėjęs iš biuro paskambintų. Tada būtų geriau apskaičiavusi laiką. Gal dar spėtų užlipti į viršų ir įsisegti kitus auskarus. Arba arklio uodegėlę susisukti į kuodą. Taip bent šiek tiek…

Varpelis prie durų nuaidėjo per didžiulius namus ir nerami Kim širdis ėmė dar smarkiau daužytis. Jis jau čia. Po galais, pačiu laiku.

– Aš atidarysiu! – šūktelėjo Sonia.

Po kelių akimirkų Kimberli išgirdo prislopintus balsus, paskui sugriaudėjo žemas Perinio juokas. Ji jau žengė kelis žingsnius link vestibiulio, bet išgirdusi šį garsą sustojo it įbesta. Toks netikėtas buvo šis juokas – ir toks artimas jos moteriškai širdžiai.

Venomis nuvilnijo karšta nekantrumo banga, sukirbėjo pilvo apačioje ir šiurpuliukais nubėgo per odą. Ji tam visai nepasiruošusi. Reikėtų minutės kitos susitvardyti ir atgauti šaltakraujiškumą… bet laiko nebuvo, nes čia pat pasigirdo žingsniai ir melodingas Sonios balsas – jie artėjo.

Paskutinę sekundę Kim krito į arčiausiai stovintį krėslą ir nuo staliuko čiupo žurnalą. Kai Sonia pranešė: Kim, Rikas jau čia, ji nedrebančiomis rankomis – neįtikėtina! – sugebėjo jį nuleisti. Šypsojosi nuoširdžiai, ramiai, buvo susitvardžiusi. Tačiau pažvelgusi į safyro žydrumo jo akis pajuto, kad širdis apsivertė lyg apsvaigusi iki sąmonės netekimo.

– Tu jau čia, – kvailai tarė.

Viskas ne taip – ji turėjo šaltai pasisveikinti ir metusi tu vėluoji išdidžiai nužingsniuoti pro jį tiesiai prie automobilio, bet vis geriau nei padėka, kad atnešė juoko į šiuos tuščius namus.

– Pasiruošusi važiuoti? – paklausė jis.

Kim padėjo žurnalą.

– Jau geras dvidešimt minučių.

Perinis reikšmingai kilstelėjo antakį.

– Malonu girdėti, kad tapai punktuali.

Menkutė aliuzija į praeitį, priminimas vienos iš ydų, kurias ji pasistengė ištaisyti naujojoje suaugusios Kimberli Blekstoun versijoje, kaipmat atvėsino nuo jo atvažiavimo užvirusį kraują. Nekreipdama dėmesio į ištiestą ranką Kim atsistojo, pabučiavusi į skruostą Sonią praskriejo pro Perinį ir patraukė į lauką. Marsė, ūkvedė, atidarė paradines duris ir Kim išėjo nė nestabtelėjusi. Būtų galėjusi pati viena nužingsniuoti iki automobilio ir įsitaisyti keleivio vietoje.

Deja, turėjo sustoti prie užrakintų mazeračio durelių ir stypsoti ant beveik aštuonių centimetrų aukščio kulnų. Šiuos batelius išsirinko norėdama kompensuoti ūgio trūkumą, kad nesijaustų menkesnė, nors norint pažvelgti tiesiai akis į akį metro aštuoniasdešimt dviejų centimetrų milžinui Periniui jai prireiktų dar kokių dešimties centimetrų.

Kam, po galais, jam prireikė užrakinti automobilį?

Susinėrusi rankas ant krūtinės Kim trepsėjo koja ir susiraukusi spoksojo į praviras laukujes duris. Po kelių minučių pasirodęs Perinis stabtelėjo persimesti žodžiu su Marse. Kim pakako nuoširdumo pripažinti, kad atrodo jis velniškai gražiai. Nors atvažiavo greičiausiai tiesiai iš biuro, atidirbęs dvylika valandų, anglies juodumo jo kostiumas buvo nepriekaištingas, balti marškiniai, rodės, net šiugžda, o mėlyno kaklaraiščio mazgas surištas tobulai.

Bet svarbiausia ne brangūs, pagal specialų užsakymą siūti drabužiai, o tai, kaip jis juos dėvi. Ar eitų į susitikimą vilkėdamas kostiumu, ar slampinėtų prie baseino tik su trumpikėmis, Perinis spinduliavo ramų autoritetingumą ir erzinantį pasitikėjimą savimi, tai traukė dėmesį labiau nei išoriniai atributai.

Kai pasilenkęs jis pakštelėjo nuraudusiai Marsei į skruostą ir pasileido laiptais žemyn, nuo tiesaus ir įdėmaus žvilgsnio šiurpuliai nusirito Kim per kūną. Dar neišblėsusi šypsena vėl suvirpino jo lūpas ir jai pasidarė labai sunku demonstruoti, jog yra susinervinusi.

– Nepasitiki mūsų darbuotojais? – pasiteiravo linktelėjusi galvą į užrakintas automobilio dureles.

– Blogas įprotis. – Pasigirdo tylus pyptelėjimas, atidaręs dureles Perinis luktelėjo, kol Kim įsės, ir pasilenkęs pažvelgė į akis. Jau nebesišypsojo. – Tiesą sakant, nesitikėjau pamatyti jokių darbuotojų.

Kimberli suprato užuominą.

– Nematau prasmės laikyti nuošaliai ištikimus ir seniai mums dirbančius žmones vien iš baimės, kad jie gali nutekinti informaciją, kai akivaizdu, jog žiniasklaida vis tiek viską sužino iš savo šaltinių.

– Kalbi apie tariamai slaptas Marisos laidotuves?

– Tai tik vienas pavyzdys. – Kim siuto, nes apie Marisos laidotuves rašė ne vienas šios dienos laikraštis. – Žurnalistai neįtikėtinai gerai apie viską informuoti.

– Toks jau jų darbas. – Perinis susinervinęs įsitempė. – Užsisek saugos diržą.

– Aš ne mažas vaikas, pati žinau…

Kim sulaikė kvapą ir užgniaužusi pasipiktinimą atsilošė sėdynėje, nes Perinis pasilenkė virš jos siekdamas diržo. Netyčia švelniai prisilietė prie jos krūtinės ir Kim pajuto, kaip šis trumpas prisilietimas aidu atsiliepė pilvo apačioje ir surakino spenelius.

Po velnių!

Jis akimirką sustingo – o gal jos širdis ir visi pojūčiai nuščiuvo – prieš užsegdamas sagtį. Tada nutvilkė ją tamsių akių liepsna ir prabilo žemu, griežtu balsu:

– Žinau, kad nesi vaikas, Kim, nors elgiesi panašiai.

Elgiuosi panašiai? Ką, po galais, jis nori pasakyti?

Durys trinktelėjo uždaromos ir tas šešias sekundes, kurių jam prireikė apeiti aplink automobilį ir įsitaisyti prie vairo, ji net virpėjo iš noro atkeršyti. Kol jis užvedė variklį, Kimberli dar kartą suskaičiavo iki šešių ir sutramdė norą klykte išklykti tuos klausimus.

– Elgiuosi panašiai? – ramiai pakartojo, pati stebėdamasi, kad pavyko. Jautėsi visiškai suaugusi.

– Nusprendei susikviesti atšauktus darbuotojus nepasitarusi su manimi. Ar buvo dar kokia nors priežastis, be noro mane suerzinti?

– Nepasitarusi su tavimi? Atleisk, nemaniau, kad dabar tu esi mano namų valdovas.

Išvažiavęs pro vartus į gatvę Perinis prisimerkęs dėbtelėjo į ją.

– Nemaniau, kad laikai šiuos namus savais.

Taškas tavo naudai.

Kimberli iš lėto giliai atsikvėpė. Žodžiai mano namų išsprūdo visai netikėtai, išprovokuoti jo pastabos apie vaikišką elgesį.

– Tu teisus, – pripažino ji ramesniu balsu, – aš čia tik viešnia. Prieš sukviesdama tarnus, pasitariau su Sonia. Nemanau, kad jai į naudą šitaip plėšytis.

– Kartais tai padeda užsimiršti.

Jautrus požiūris išsklaidė pykčio likučius. Kaip ji gali pūstis, kai abu į Sonią žvelgia taip pat?

– Taip, tikrai… Tačiau yra ribos, todėl paprašiau virėjo, kad dar savaitę paatostogautų. Sukiotis virtuvėje Soniai patinka, to ir užteks. O Marsė jai ne tik padeda, bet ir draugiją palaiko.

Jis vėl metė skersą žvilgsnį.

– Ar tavo pagalbos jai neužtenka?

– Virtuvėje? – tyliai nusijuokusi Kimberli papurtė galvą. – Juk žinai, kas nutinka, kai mane įleidžia į virtuvę!

Vienai akimirkai žvilgsniai susitiko, juos susiejo dešimties metų senumo prisiminimas. Sudegę kepsniai, staugianti dūmų signalizacija, nuo kojos ant kojos šokinėjanti ir pagalbos šaukianti Kimberli.

Jau šešias dienas jos teisėtas vyras Perinis lyg gaisrininkas čiupo Kim ant rankų ir nusinešė atgal į miegamąjį. Čia, – tarė, – gali deginti ir klykauti kiek panorėjusi.

– Per dešimt metų daug kas pasikeitė, – šįkart tarė jis.

– Daug kas. Bet kai kurie dalykai išliko.

Sustojęs prie šviesoforo Rikas atsirėmė dilbiu į vairą ir pasilenkęs atidžiai nužvelgė jos profilį. Plaukai buvo surišti ant sprando, makiažas subtilus, papuošalai kuklūs, suknelė neužkabinanti akies ir patraukli nebent tuo, kad ilgumo virš kelių. Asketiška išvaizda ne tik kad nesumenkino Kim grožio, bet dar labiau traukė žvilgsnį prie veido. Toks priešybių derinys kaip Kim Blekstoun – ugnis ir ledas, jėga ir pažeidžiamumas, geidulingos lūpos ir rūsčios akys – negalėjo nepatraukti dėmesio.

– Kas nepasikeitė? – švelniai paklausė.

Manė, kad ji neatsakys, bet staiga Kim pasuko į sėdynės atlošą atremtą galvą ir jis viską perskaitė jos akyse, tą akimirką nuo geismo net oras spragsėjo. Tai nepasikeitė.

Nuo tos akimirkos, kai grįžo dvejus metus pasimokiusi pas deimantų meistrą Antverpene, trykšdama aistringu nekantrumu užkariauti Janderos retų spalvotųjų deimantų rinką, Kimberli užvaldė jo pojūčius deginančiu geismu. Septynias su puse savaitės neprisileido artyn, lyg botagėliu plakdama aštriu liežuvėliu.

Ir dar kai kas nepasikeitė. Toks pats nepasitikėjimas, tie patys gynybos mechanizmai, ta pati panieka įspraudė ją į blyškią nepastebimą suknelę, o ne į žavingą apdarą, apie kurį pasakojo Sonia.

Užsidegė žalias šviesoforo signalas ir Rikas paleido mazeratį. Švelnus variklio gausmas atsiliepė jo papilvėje. Jeigu Kim negąsdintų nė kiek nesusilpnėjusi trauka tarp jųdviejų, ji nebūtų apsistačiusi gynybinėmis sienomis. Žaibu trenkė mintis, kad kaip tik dėl to ji iš visų jėgų stengiasi laikyti jį kuo toliau nuo savęs. Mėgina užsmaugti savo pačios troškimus.

Aną kartą jis suteikė jai pakankamai laiko ir erdės, o pats su malonumu priėmė iššūkį ir nekantriai stengėsi pasiekti tikslą. Šįkart statymai aukštesni. Jam tai nebe žaidimas, o gyvenimo ar mirties klausimas.

Akies krašteliu Rikas pastebėjo, kaip Kim kilstelėjo smakrą. Pirmas gynybos mechanizmas. Ženklas, kad ji tuoj prabils – prasidės žodžių mūšis. Giliai širdyje Rikas nekantriai nusišypsojo. Nagi, mažyle, pirmyn! Aš pasiruošęs.

– Gal ir neišmokau virti, – pareiškė Kim, grįžusi prie savo ankstesnio pokalbio apie pagalbą virtuvėje, – bet daug kas manyje pasikeitė.

– Kas?

– Tapau atsargesnė. Nesprendžiu spontaniškai. Gerai apsvarstau, kad galėčiau priimti protingą sprendimą.

Pavyzdžiui, dėl posto Blekstounų kompanijos valdyboje. Aišku, ji norėjo pakreipti pokalbį šia linkme, todėl ir nutilo rinkdama žodžius. Labai gaila, kad be reikalo švaisto laiką, nes jis dar nepasiruošęs šiam pokalbiui. Iki jų kelionės tikslo dar penkios minutės, vadinasi, gresia neišvengiami trukdžiai. Ilgą, rimtą ir greičiausiai karštą pokalbį teks atidėti vėlesniam laikui, todėl Perinis nukreipė pokalbį kitur.

– Pavyzdžiui, kad verčiau jau vilktis šią suknelę… – jis perliejo Kim žvilgsniu, tada vėl įsispoksojo į kelią, – o ne naująją?

– Atleisk, nesupratau?

– Juk šiandien Double Bay nusipirkai naują suknelę.

– Ak ta Sonia, – priekaištingai palingavo galva Kim. – Negaliu patikėti, kad papasakojo apie suknelę!

– Jos pasakojimas buvo labai paviršutiniškas. Galėtum užpildyti spragas.

– Nori išgirsti, kaip vaikščiojome po parduotuves? – Nepatiklus Kim žvilgsnis buvo neįkainojamas ir Rikas vos sulaikė šypseną.

– Norėčiau, kad papasakotum apie savo naująją suknelę ir išdėstytum priežastis, kodėl nutarei jos nesivilkti. – Jis vėl nužvelgė ją tingiu žvilgsniu. – Gal buvo per trumpa? Prašmatni? Pernelyg atvira?

– Išvardijai viską, – akimirksniu atsakė Kim.

– Tada nekantrauju pamatyti tave ją vilkinčią, – sumurmėjo Rikas.

– Abejoju, ar pavyks.

– Vilčių žlugdytoja.

Šypsena ėmė kutenti lūpų kampučius, Kim greitai nusisuko ir įsispoksojo pro langą, lyg staiga būtų kažkuo susidomėjusi. Ir tą pačią akimirką Rikas pastebėjo, kad apsimestinis jos susidomėjimas virto visiškai tikru. Kim įsitempė kaip styga ir staigiai atsisuko.

– Kur mane veži?

– Pas save. Ar kas nors negerai?

– Kvietei vakarienės. Pamaniau, kad į restoraną.

– Jei labai nori, galiu užsakyti staliuką Aisberge, – švelniai atsakė jis. – Bet nepažadu, kad ten galėsime netrukdomi pasikalbėti ir kad rytoj neatsidursi pirmuose laikraščių puslapiuose.

Kurį laiką jos veide šmėžavo dvejonė.

– Tai būtų ne taip jau blogai, – mąstė jis. – Žiniasklaida griebtųsi naujos temos, paliktų ramybėje Hovardą ir Marisą.

Parodęs posūkį jis pasuko į kelkraštį ir sustabdęs automobilį išsitraukė mobilųjį telefoną.

– Galiu paskambinti ir užsakyti staliuką, jei tau nieko, kad būsi pastebėta vakarieniaujanti su manimi. Arba, kaip buvau sumanęs, galime pavalgyti pas mane ir vienudu pasikalbėti apie reikalus, nesibaimindami, jog mums gali sutrukdyti. Tau spręsti, Kim. Ką darysime?