Читать книгу Australijos deimantai. Pirma knyga - Bronwyn Jameson - Страница 7

– Kūną?! – paklaikusi beveik suklykė Kim. Apsiblaususiomis akimis ji žvilgčiojo tai į Gartą, tai į Riką. – Juk sakei, kad ji gyva. Kad išgyveno. Juk sakei, kad jie…

– Ji mirė gelbėtojų laive, – švelniai paaiškino Gartas, – kai ištrauktą iš vandens gabeno į krantą. Užjaučiu, Kim. Žinau, kad buvote artimos.

– Nelabai artimos.

Kim žodžiai buvo persmelkti gilaus liūdesio ir Rikas svarstė, ar ji mąsto apie Marisą, ar apie jos vyrą Metą Hamondą, su kuriuo tikrai buvo artima. O gal apie jųdviejų sūnų? Rikas sugriežė dantimis. Po velnių, jis tikėjosi, kad tai klaida ir netrukus paaiškės, jog rastoji moteris – ne Marisa Hamond, motina mažo berniuko, nekalto vaikelio, niekuo nenusipelniusio tokios netekties.

– Ar jie įsitikinę, kad tai Marisa Hamond? – perklausė jis.

– Regis, įsitikinę, nes Stavrosas šią žinią mums pranešė nelaukęs oficialaus tapatybės patvirtinimo. Žinoma, pranešė neoficialiai, – pridūrė Gartas.

– Kai paskambinai į Naująją Zelandiją, minėjai painiavą dėl keleivių sąrašo.

– Iš pradžių jame buvo įrašyta viena Blekstouno darbuotoja, – paaiškino Gartas. – Džesika Koter. Ji yra parduotuvės Martino rajone vadovė ir turėjo skristi į atidarymą Oklende.

Šis vardas Rikui buvo negirdėtas, bet jis jau beveik aštuonerius metus kompanijoje dirbo ne su papuošalais.

– Ar negali būti, kad ji yra jūroje rasta moteris?

– Neatitinka nei kūno sudėjimas, nei plaukų spalva, nei apsirengimas. Atrodo, ponia Koter apsigalvojo ir paskutinę minutę išlipo iš lėktuvo. Todėl ir kilo tokia painiava dėl keleivių sąrašo.

– Vadinasi, tai tikrai Marisa Hamond, – į pokalbį įsiterpė Sonia ir pasisukęs Rikas išvydo ją stovinčią arkiniame praėjime į virtuvę. Nors žvilgsnis buvo apkvaitęs nuo sukrėtimo, stovėjo ji tiesiai ir net pamėgino nusišypsoti. – Eikite į svetainę. Ten laukia Danielė su Rajenu, manau, visi turime apie tai pasikalbėti. Užplikiau arbatos ir kavos, jei norėsite ko nors stipresnio – sakykite.

Rajenui Blekstounui tikrai reikėjo ko nors stipresnio – tai buvo aišku be žodžių.

Rikas prisimerkęs nužvelgė jaunesnįjį vyrą ir apstulbo, koks sulysęs ir papilkėjęs atrodė nuolat įdegęs jo veidas. Nesistebėdavo, kad atsidūręs šalia jo Rajenas įsitempdavo lyg nauja spyruoklė, bet per daugelį metų Blekstounuose dar nebuvo matęs jo išskydusio.

Šiandieną, kai atšiaurios žalios jo akys sutiko sesers žvilgsnį, atrodė atsidūręs pavojingai arti to.

– Rikai, kavos?

Sonia tik akimirkai atitraukė jo dėmesį puodeliu juodos stiprios viliojančios kavos, atsisukęs jis išvydo Kim taip stipriai suspaustą brolio glėbyje, kad tarėsi girdįs, kaip traška kaulai. Tai buvo trumpas bežadis apsikabinimas, nė iš tolo neprilygstantis šiltam Sonios, Danielės ar Garto sutikimui, bet visus trūkumus atpirko išgyvenimų intensyvumas.

Pasijutęs lyg įsibrovėlis į šią labai asmenišką akimirką Rikas nusisuko – pastebėjo, kad tą patį padarė ir Danielė. Žaibu trenkė suvokimas, jog šis susitikimas be galo reikšmingas.

Jis neturėjo nieko bendra nei su spalvinga jųdviejų praeitimi, nei su tuo, kad Rajenas nepritarė Kim išvykimui. Nieko bendra su kadaise vykusiomis varžybomis dėl tėvo meilės ir pagarbos. Nieko bendra su tuo, kad ji perėjo pas Hamondus – į šeimos priešų stovyklą.

Jų šeimoje teliko tik Kim ir Rajenas. Iš pradžių buvo pagrobtas vyresnysis brolis Džeimsas – niekas jo daugiau nematė. Paskui nusižudė motina. O štai dabar gali pasirodyti, kad žuvo netgi jokių negandų neįveikiamas tėvas.

Nenuostabu, kad juodu taip tvirtai kabinosi vienas į kitą.

Kambarys, kuriame susirinko šeima, buvo per du aukštus, lubos dunksojo devynių metrų aukštyje, išėjo jis į terasą, o priešais plytėjo sodas. Per atviras prancūziško stiliaus duris ir viršuje vienas šalia kito sustatytus langus į vidų liejosi šviesa ir tyras oras, vis dėlto viskas buvo persunkta sunkios mauzoliejinės įtampos, kurią sutrikdė tik į lėkštelę barkštelėjęs

puodelis.

Akies krašteliu Rikas pastebėjo, kaip Gartas tyliai paėmė puodelį Soniai iš rankų ir pastatė ant stalo. Ji tyliai jam padėkojo nutraukdama tylą.

– Mane labai nuliūdino žinia apie Marisą, – susitvardžiusi ir slėpdama įtampą tęsė Sonia.

Šalia sėdinti Danielė paėmė ją už rankos.

– Bet juk dar negalima tvirtinti, kad tai tikrai ji… tiesa?

– Tikrai ji, – neįtikėtinai tvirtai ištarė Rajenas. – Keleivių sąrašas jau patvirtintas. Lėktuvu skrido vyrai – Hovardas ir jo advokatas. Marisa Hamond buvo vienintelė moteris.

– O ko jai ten prireikė? – drąsiai atšovė Danielė. – Nežinojau, kad ji pažįsta Hovardą, jau nekalbu apie artimesnius santykius.

Rikas pasidėjo nė nepaliestą kavą. Galvoje visą dieną sukosi tas pats klausimas, bet nė vienas galimas atsakymas jam nepatiko. Vis dėlto apie santykius kai kas buvo žinoma.

– Prieš ištekėdama už Meto Hamondo ji dirbo Blekstounuose ir vadinosi Marisa Devenport. Jeigu bulvarinė spauda nuotraukų nesuklastojo, dar gruodžio mėnesį Marisa palaikė ryšius su Hovardu.

– Ką nori pasakyti?

Klausimą uždavė Danielė, bet Kim spoksojo į jį irgi be galo sutrikusi. Kadangi abi gyveno toli nuo Sidnėjaus, nebuvo skaičiusios šmeižikiško straipsnio, kurį prieš kelias savaites išspausdino vieno populiaraus žurnalo skyrelio redaktorius. Straipsnį nesunkiai galėjai palaikyti melagingu, jei ne šalimais pateikta nuotrauka.

– Žurnalas Užkulisiai išspausdino nuotrauką, kurioje jie drauge, – paaiškino Sonia, – su užuomina, kad gali būti užmezgę… intymius santykius.

Išgirdusi atsargiai motinos parinktus žodžius Danielė išvertė akis.

– Hovardas ir Marisa turėjo meilės romaną? Turbūt juokauji!

– Aišku, kad tai nesąmonė, – plykstelėjo Sonia. – Tas žurnalas pagarsėjęs užgauliomis paskalomis, populiarumo jis siekia skleisdamas nepadorias užuominas, o ne viešindamas tikrus faktus. Juk Marisa ištekėjusi ir turi vaiką. Kad ir kokie buvo Hovardo santykiai su ta moterimi, jų tikrai nesiejo joks romanas!

Aistringa Sonios kalba ilgą laiką sklandė ore, nesulaukdamas nei klausimų, nei prieštaravimų, bet sugavęs Garto žvilgsnį Rikas suprato, kad jųdviejų mintys skrieja tomis pačiomis bangomis. Hovardo turtai, galia ir charizmatiška išvaizda visada traukė gražutes karjeristes – apie tai sklido kalbos prieš, per ir po jo vedybų, o jis pats be jokio vargo mesdavo į šalį esamą meilužę dėl naujo kerinčio modelio.

Marisa Devenport Hamond buvo kerėtoja. Iš tų laikų, kai ji dirbo Blekstounuose, Rikas prisiminė ir kaip karjeristę. Marisa bandė prisivilioti ir jį, ir Rajeną, bet pagaliau išlošė aukso puodą – deimantų aukcione susipažino su Hamondo papuošalų verslo įpėdiniu. Bet dabar, kai jau visas Hamondų turtas buvo jos valdžioje, kam reikėjo žvalgytis aplinkui?

– Ar tavo tėvas neminėjo, kad susitiks su Marisa? – paklausė Rikas Rajeno.

Užvožęs mobilųjį telefoną Rajenas susiraukė ir kažkur nuklydo mintimis, bet kai pakėlė akis ir pažvelgė į Riką, jo žvilgsnis buvo aštrus it skustuvas.

– Nė žodžio.

– O tau, Gartai?

– Kai nuotrauka pasirodė laikraštyje, paklausiau, kaip tai suprasti, – atsakė Gartas, – bet jis labai išraiškingai liepė man žiūrėti savo reikalų.

Rikui buvo lengva įsivaizduoti tokią sceną. Bendraudamas su artimais žmonėmis Hovardas nesirinkdavo žodžių, jo kalba paprastai būdavo be galo išraiškinga.

– Manai, tą naktį jie aptarinėjo ne verslo reikalus?

Gartas papurtė galvą.

– Abejoju.

– Aišku, kad ne verslo, velniai griebtų, – piktai įsiterpė Rajenas.

– Gal ji nešė taikos vėliavą, – svarstė Danielė. – Nuo Meto ir Hamondų.

Rikas pažvelgė į Kim, kuri pokalbio metu buvo neįprastai tyli. Niūriai suraukusi tamsius antakius ji viena ranka sukiojo ant kaklo kabantį talismaną. Jam dar nespėjus ištarti nė žodžio, kad patrauktų jos dėmesį, Kim palengva pakėlė į jį akis. Pritrenkiamai žalias. Susimąsčiusias. Neramias.

– Marisa nebuvo susijusi su Hamondų rūmų verslu, – tarė ji. – Ir tikrai nebuvo taikdarė.

– Tai kam jai reikėjo susitikti su Hovardu, kodėl ji skrido jo lėktuvu? – Danielė atsiduso draskoma abejonių. – Ko gero, niekada to nesužinosime.

– O ar tai svarbu? – Rajenas įsimetė mobilųjį į kišenę ir pakėlė rūstų žvilgsnį. – Bulvarinė spauda tik rankomis patrins – iš naujo išspausdins aną nuotrauką ir pateiks menkiausią niekšišką smulkmeną, kurią tik sugebės išknisti, tuo galime neabejoti.

Sonia tyliai atsiduso. Ji žinojo – po galais, visi žinojo – kad Hamondų ir Blekstounų šeimos ilgą laiką gali aprūpinti godžią žiniasklaidą sultingais kąsneliais. Žurnaliūgoms nereikės nė rankų purvintis giliai kapstant, nes viskas anksčiau ar vėliau jau buvo išdėstyta pirmuosiuose skandalų besivaikančių laikraštpalaikių puslapiuose.

– Kiek reporterių buvo už vartų, kai atvažiavote? – paklausė Gartas.

– Visas pulkas.

– Nejaugi jie negali bent jau šiandien palikti mūsų ramybėje?! – piktinosi Sonia.

– Negali, – nuvargusiu balsu atsakė Rikas. – Nes toks jų darbas. Turime būti pasirengę, kad jie brausis į mūsų namus, spekuliuos informacija ir vilks į viešumą senas istorijas. Dar ilgai viskas eis tik blogyn, bet kada nors vis tiek ims gerėti.

Kimberli viso to jau buvo per daug. Paaiškinusi, kad po dviejų ilgų skrydžių nori pramankštinti kojas, ji išėjo į terasą. Po kelių minučių tarpduryje pasirodė Rajenas ir atsisveikino – pasiteisino turįs sutvarkyti kelis verslo reikalus ir jei nebūsią jokių naujienų, jie pasimatysią iš ryto.

Ji atkreipė dėmesį, koks išsiblaškęs brolis atrodė svetainėje. Tas, kieno skambučio ar žinutės taip nekantriai laukė, nes tikrino telefoną kas penkias minutes, neapsireiškė. Kim neabejojo, atkaklusis jos brolelis iškas tą žmogų kad ir iš po žemių.

Įsitempusi ir nerasdama sau vietos ji nuėjo prie lenktos baliustrados, nuo kurios iš Miramaro atsivėrė daugybės milijonų vertas vaizdas į Sidnėjaus uostą. Nejučia įsitvėrė į saulės sušildytą turėklą ir turėjo prisiversti, kad atpalaiduotų gniaužtus. Vis dėlto pabėgo nuo svetainėje tvyrančios slogios įtampos ir nesiliaujančių kalbų apie Marisą ir Hovardą.

Nenorėjo galvoti apie juos, įsivaizduoti, kaip it kokie sąmokslininkai sėdi surėmę galvas išpuoselėtomis šukuosenomis ir galai žino ką rezga.

Iš viso nenorėjo apie juos galvoti. Tetroško užmerkti akis ir leisti popiečio saulei šildyti kūną, išvalyti nuo sunkių minčių gaudžiančias smegenis, ištirpdyti ledinį skausmą pilve. Kaip būtų gerai atsidurti kurioje nors iš tų tolumoje mėlynus vandenis rėžiančių, pavėjui skriejančių jachtų.

Žinoma, tai buvo neįmanoma. Užmerkusi akis išvydo Marisą ir Hovardą, vėl išgirdo stačiokišką Perinio prognozę: Dar ilgai viskas eis tik blogyn, bet kada nors vis tiek ims gerėti.

Šie jo žodžiai ir išvijo Kim iš kambario, nes jau buvo bepratrūkstanti. Blogyn? Ar gali būti dar blogiau?

Lėktuvas sudužo. Niekuo nekaltus žmones, atliekančius kasdienį savo darbą, pasiglemžė žiauri mirtis. Abu pilotai, palydovas ir su Hovardu keliavęs teisininkas – realūs žmonės, ši nelaimė prislėgė jų šeimas, užgriuvo sielvartas ir amžini klausimai apie gyvenimo teisingumą ir likimą. Gal kažkuris iš jų paliko abejojantį jo jausmais mylimąjį, bet ar dabar tai svarbu? Rajenas teisus dėl Marisos. Koks skirtumas, ką aną vakarą ji veikė restorane arba kodėl skrido Hovardo užsakytu lėktuvu. Svarbu tai, kaip skaudžiai Metui smogs negailestingas žiniasklaidos skalambijimas, kai bus imtasi spekuliuoti menkiausiomis smulkmenomis apie jo šeimą, verslą, santuoką, o juk jis tuo metu turėtų stengtis ramiai išsilaižyti žmonos mirties paliktą žaizdą.

Svarbu ir tai, kad dar vienas vaikas niekaip negalės suprasti, kodėl mamytė niekaip negrįžta namo. Jis pamirš jos veidą, apkabinimus ir juoką, o vėliau ims klausinėti, trokšdamas susigrąžinti prisiminimus. Deja, atsakymai jau bus persipynę su skandalingais spėliojimais, platinamais žiniasklaidos, sklindančiais iš lūpų į lūpas ir galiausiai virtusiais tiesa.

Kimberli pati visa tai buvo patyrusi, mintis apie tai, kad jos krikštasūniui teks išgyventi tokį pat sielvartą, it kaltu atvėrė žaizdą širdyje. Ji buvo tokio pat amžiaus kaip Bleikas, kai mama negrįžo po atostogų Bairon Bėjaus viloje. Prabėgus daugeliui metų Kim perskaitė spaudoje paskleistas spėliones apie Ursulos Blekstoun savižudybę, jos nesugebėjimą pasirūpinti dviem mažais vaikais neatsigavus nuo sielvarto ir sąžinės graužaties dėl to, kad buvo pagrobtas pirmagimis sūnus. Ir apie tai, kad depresija pagilėjo, kai tarp jos brolio Oliverio ir vyro kilo nesantaika, viršūnę pasiekusi triukšmingu ir karingu barniu per jos gimtadienio vakarėlį, švenčiant trisdešimtmetį.

Bleikas bent turi besąlygiškai jį mylintį tėvą, kuris apsaugos ir papasakos teisybę apie mamą. Metas – geras ir teisingas žmogus, nuostabus tėvas. Vienintelė jo klaida, kad vedė lemtingą moterį gražuolę Marisą.

Kim susimąstymą pertraukė pažįstami žingsniai terasoje. Po velnių. Juk jau dešimtmetis praėjo – tokios smulkmenos ir reikšmingesnės detalės turėjo išsitrinti iš atminties, bet jos sąmonė atsisakė užmiršti jo žingsnių ritmą. Prisiminė ir tiriamą žvilgsnį, kuris švietė jo akyse, kai įsitaisė šalia jos.

– Užsimerkusi negali grožėtis vaizdu, – tarė jis po kelių akimirkų.

– Tūkstančius kartų esu mačiusi šį vaizdą, – neatmerkdama akių atsakė jam Kimberli. – Mėgavausi vienatve.

– Kaip gaila.

Perinis nutilo, Kim pajuto, kaip jis rankove brūkštelėjo jai per ranką. Įsivaizdavo: stovi plačiai išskėstomis rankomis atsirėmęs į baliustradą, primerktos dangaus mėlynumo akys įsmeigtos į nuostabųjį vaizdą. Šis tobulas paveikslas su žemai plytinčiu uostu iki garsiojo tilto ir toli už jo visada priblokšdavo svečius.

– Maniau, gal kartais mąstai, – ištarė jis po kurio laiko.

– Apie ką?

– Apie Marisą ir Hovardą. Kambaryje nepasakei savo nuomonės. – Jis nutilo sąmoningai lūkuriuodamas, lyg ruoštųsi užduoti milijono vertą klausimą. – Kaip manai, ar tarp jų buvo romanas?

Kim nenoriai atsimerkė ir pajuto tiriamą primerktų ir mėlynų it uosto vanduo jo akių žvilgsnį, kuris nuvilnijo jos kūnu kutendamas pojūčius.

Dukart po velnių. Niekur neįmanoma nuo to pabėgti, pasislėpti.

– Visko gali būti, – atsakė ji, atsargiai rinkdama žodžius.

Perinio veidas persikreipė.

– Liaukis vaikščiojusi pirštų galais, Kim. Tu geriau nei bet kuris iš mūsų pažinojai Marisą. Ką ji veikė Australijoje pastarąsias savaites?

– Atvažiavo į motinos laidotuves. Kiek man žinoma, pasiliko sutvarkyti turto reikalų.

– Per Kalėdas ir Naujuosius metus?

– Jos motina mirė gruodžio mėnesį, todėl vargu ar galėjo rinktis kitą laiką. Įsivaizduoju – tėvas palūžęs, o sesuo, modelis, išvažiavusi dirbti pagal sutartį.

– Jeigu pakvipo pinigais, – garsiai mąstė Perinis, – tai Marisa nė nesvarsčiusi puolė padėti. Man regis, jį iš tų moterų, kurios į pinigus nespjauna.

Kimberli atsiduso. Neketino komentuoti jo žodžių. Dabar niekinti Marisą atrodė žiaurus ir bergždžias reikalas. Ta moteris patyrė lėktuvo katastrofą, praleido klaikias valandas vandenyje ir mirė apsupta svetimų žmonių. Niekas to nenusipelnė, netgi moteris, ne vienai savaitei palikusi vyrą ir sūnų, nors tam turėjo visai menką pasiteisinimą.

Net jeigu ir buvo užmezgusi meilės romaną.

– Nepažįstu Marisos taip gerai, kaip tau atrodo, todėl nenutuokiu, ką ji galėjo padaryti, o ko ne, – atsakė. – Užtat puikiai žinau, ką sugeba mano tėvas.

– Nemanai, kad Hovardą tu vertini pernelyg tulžingai?

Sutikusi jo žvilgsnį Kim liūdnai nusijuokė.

– Juk žinai, kad taip yra. Ir supranti kodėl.

– Dešimt metų – ilgas laikas, Kim.

Stebėdama apniukusį Perinio veidą ji susimąstė. Daug dalykų nepasikeitė – kad ir jo gebėjimas lengvai ją įsiutinti ir prabudinti snaudžiančius kūno hormonus. Užtenka atsistoti truputį per arti. Šiek tiek per ilgai sulaikyti jos žvilgsnį. Priliesti lūpomis prie riešo ir sukelti prisiminimus apie kitus bučinius, kur kas intymesnius.

– Ar jis tau pasakojo apie paskutinį mūsų susitikimą? – paklausė Kim vėl sukaupusi dėmesį. – Kai buvo atskridęs į Naująją Zelandiją ir bandė įkalbėti mane grįžti į Blekstounus?

– Norėčiau išgirsti tavo versiją.

Ak, koks gudrutis. Neišduos, ką Hovardas papasakojo jam apie aną siaubingą susitikimą. Visai taip pat elgėsi ir kambaryje, tik ji per vėlai suprato – suėmė pokalbį į savo rankas, pateikė klausimus ir traukte traukė atsakymus iš kitų, o savo nuomonės taip ir nepasakė.

Galės jį tuo apkaltinti, bet gal vėliau, nes dabar pati norėjo papasakoti jam savo versiją. Tegul Perinis pagaliau supranta, ką sugeba Hovardas Blekstounas.

– Kai atsisakiau jo darbo pasiūlymo, – tarė eidama tiesiai prie reikalo, – jis pakėlė atlygį. Ir taip kelis kartus. Pasakiau, kad pinigais manęs nepaveiks. Paklausė, kas gali paveikti. Atsakiau – atsiprašymas.

– Numanau, kad atsiprašymo neišgirdai…

– O ar esi girdėjęs, kad Hovardas Blekstounas kada nors už ką nors būtų atsiprašęs?

Perinio veidas šiek tiek persikreipė.

– Tęsk.

– Jis atmetė net menkiausią užuominą apie tai, jog pats suklydo, ir apkaltino Metą pavogus mane iš Blekstounų. Jį ir jo tėvą pavadino vagimis, pakartojo visus tuos apgailėtinus kaltinimus iš mamos gimtadienio vakarėlio. – Papurčiusi galvą Kim iškvėpė orą, jau net užkaitusį plaučiuose. – Juk tai buvo prieš trisdešimt metų. Negaliu patikėti, kad jis iki šiol yra įsitikinęs, jog Blekstounų rožės vėrinį tą vakarą pavogė Oliveris Hamondas.

– O tu nemanai, kad Oliveris pasinaudojo proga atgauti tai, ką laikė Hamondų nuosavybe?

– Ne, – visiškai įsitikinusi atsakė Kim. – Oliveris nebūtų ėmęs vėrinio, net jei šis jam būtų pateiktas ant sidabrinės lėkštelės. Jis niekino Hovardą už tai, kad iš Outbeko akmens iškalė širdį ir pavertė tokiu pretenzingu papuošalu. Niekino, kam vėriniui davė Blekstounų vardą, nors deimantą surado Hamondai. Niekino už tokią rėksmingą reklamą – daugybė žurnalų spausdino straipsnius apie šį deimantą, tėvas nepraleisdavo progos pakišti fotografams vėrinį seginčią mamą.

– Kaip supratau, tavo senelis brangakmenį padovanojo Ursulai. Ji galėjo elgtis su juo kaip tinkama. Blekstounų rožė buvo jos nuosavybė, – pabrėžė Perinis. – Ir jeigu nebūtų dingusi, dabar priklausytų tau, Kim.

Ji dusliai nusijuokė ir papurtė galvą.

– Ne, nepriklausytų. Hovardas buvo vienintelis viso mano motinos turto paveldėtojas. O atsižvelgiant į tai, kaip reikalai klostėsi pastarąjį mėnesį, galima neabejoti, kad esu išbraukta ir iš jo turto paveldėtojų sąrašo.

– Jis grasino išbrauksiąs tave iš testamento? – Perinis tyliai švilptelėjo pro dantis. – Nieko sau ginčas turėjo būti.

– Galima pasakyti ir taip – nieko sau.

Jis šyptelėjo po sausos jos replikos, bet antakiai buvo mąsliai suraukti, kai pažvelgė jai į akis.

– Bet tu juk netiki, kad jis taip ir padarė?

– Gal ir ne, bet ką galvoti apie jo kitą grasinimą? Tėvas niekaip negalėjo pripažinti, jog tik dėl jo darbo metodų aš palikau Blekstounus… – ir tave. – Apkaltino Metą, kad šis tyčia mane persiviliojo. Paskutiniai man jo ištarti žodžiai tą dieną buvo: Hamondai už tai sumokės.

Grėsmingi žodžiai aidėjo ramiame popietės ore, kol Perinis suvedė galus.

– Manai, jis miegojo su Marisa iš keršto?

– Nežinau, bet nenustebčiau, jei būtų norėjęs, kad Metas kaip tik taip ir galvotų.

Kim stebėjo, kaip jis neįskaitomu veidu virškina informaciją.

– Ar Hamondas turėjo priežasčių įtarti savo žmoną neištikimybe?

– Apie savo santuoką Metas su manimi nekalbėdavo.

– Bet ar turėjo?

Kimberli troško atsakyti: Ne, jų santuoka buvo tvirta lyg Sidnėjaus smiltainis po mūsų kojomis. Marisa pernelyg brangino savo vyrą ir sūnų, kad paslystų. Bet to tvirtinti negalėjo. Todėl nusisuko ir jos tyla buvo aiškus atsakymas.

Juodu ilgai stovėjo vienas šalia kito prie baliustrados, tylomis svarstydami sukrečiančias išvadas. Tikrai nebesvarbu, buvo ar nebuvo užmegztas neteisėtas meilės ryšys. Užteks bulvarinei spaudai apie tai pranešti, o Metui patikėti, ir Hovardas bus pasiekęs savo tikslą. Ir visai nesvarbu, ar pats gali gėrėtis savo darbo vaisiais. Jis laimėjo. Nuo tokios minties Kimberli sustiro į ledą. Ir šitaip elgėsi jos tėvas. Vyras, į kurį vaikystėje žvelgė susižavėjusi, žmogus, kurio pavyzdžiu sekė, nusprendusi daryti karjerą brangiųjų akmenų pasaulyje.

Ji nesąmoningai pasitrynė rankas.

– Ir kaip galiu gedėti tokio žmogaus? – paklausė karčiai. – Kaip kažkas gali jo gedėti?

Perinis neatsakė, bet Kim pajuto, kaip jis pakeitė pozą, ir įsitempė pajutusi įspėjantį rankos prisilietimą. Atsisukusi išvydo prie pat durų stovinčią Sonią.

Ar ji girdėjo paskutinius jos žodžius?

Kimberli net silpna pasidarė. Ji jokiu būdų nenorėtų įskaudinti tetos, kuri dėl nepaaiškinamų priežasčių visada buvo Hovardo pusėje ir visais laikais tvirtai jį gynė. Per daugelį metų visko prišnekėta apie jų santykius, bet Kimberli tikėjo Sonios žodžiais, kad iki intymių santykių neprieita.

Žinoma, kad ne. Jis juk mano svainis, – gynėsi Sonia, lyg Kimberli ją kaltintų.

Ir vis tiek ko gero mylėjo tą šunsnukį. Kimberli tikėjo, kad Sonia labiau nei kas kitas jo gedi.

– Judu abu visą dieną nieko nevalgėte, – prakalbo Sonia su jai būdingu motinišku rūpesčiu. – Ketinu anksti dengti stalą vakarienei. Ar pasiliksi, Rikai?

– Ačiū, – paprastai tarė jis, – pasiliksiu.

– Puiku. – Sonia pasisuko eiti, paskui stabtelėjo. – Tavo kambarys, kaip paprastai, paruoštas, gali pasilikti ir nakčiai. Šįvakar mums praverstų kompanija.

Tavo kambarys? Kaip paprastai?

Kimberli sutriko ir net sumirksėjo išgirdusi užuominą, jog Rikas dažnai čia lieka nakvoti. Žvilgsnis nuslydo nuo tetos prie buvusio vyro, kuris, kol jos čia nebuvo, sugebėjo įsilieti į šeimą. Nenuostabu, kad nešdamas į viršų lagaminus žinojo, kur jos miegamasis.

– Aš niekur nedingsiu, – nusišypsojęs pažadėjo jis Soniai, bet kai pasisukęs pažvelgė į Kimberli, žvilgsnis buvo rimtas. Akyse galėjai perskaityti žinią, kuri atrodė lyg pažadas.

Aš niekur nedingsiu.