Читать книгу Australijos deimantai. Pirma knyga - Bronwyn Jameson - Страница 8

Perinis laikėsi duoto žodžio – pasiliko per naktį ir visą penktadienį. Buvo išvykęs tik kartą, kai penktadienio rytą paskambino iš biuro, ir tai išvažiavo tik sulaukęs Rajeno.

– Nejaugi jis mano, kad moterys prapuls, jei prie jų nerymos didelis ir stiprus vyras? – baigiantis pusryčiams paklausė Kimberli Danielės.

– Vargu ar Rajeno buvimą galima pavadinti rymojimu. Nuo tada, kai atvyko, visą laiką zujo pirmyn atgal!

Kimberli stebėjo, kaip nekantriai Rajenas žingsniuoja kitame terasos gale tai į saulėkaitą, tai į pavėsį, grėsmingai suraukęs antakius, prie ausies spausdamas iš rankų nepaleidžiamą telefoną.

– Jam reikėtų važiuoti į darbą, – neatlyžo Kim. – Bent jaustųsi užsiimąs naudinga veikla.

– Jis ir užsiima naudinga veikla.

Kimberli atsisuko išgirdusi švelnų Sonios balsą, teta kaip tik atnešė šviežiai užpiltos kavos. Padėjusi kavinuką ant stalo ji tęsė kaip galėdama rūsčiau:

– Rajenas atsiliepia į skambučius, Rikas tai darė naktį ir ankstyvą rytą, aš pati šiuo metu nepajėgčiau. Jis rūpinasi, kad iškart sužinotume, jei atsirastų kokių naujienų. Be to, jeigu policijai mūsų prireiktų… – ji trumpam žvilgtelėjo į Kimberli ir ašarotose, nerimo kupinose akyse visos mintys buvo kaip ant delno, – ieškotų čia.

Tyliai ir oriais paėmusi nuo pusryčių stalo kelis indus ji išėjo. Praėjusį vakarą paaiškėjo, kad Sonia tarnams suteikė kelis laisvadienius. Žinoma, Periniui patarus.

Na gerai, Kim suprato, kad reikia saugotis namus apgulusių reporterių. Ypač dabar, kai, Perinio nuomone, kažkas Oklendo žurnalistams nutekino informaciją apie jos skrydį. Kim visa tai suprato, bet vis tiek jautė turinti teisę pūstis, kad jis išsikovojo Blekstounų namuose tokį autoritetą.

Prieš dešimt metų, stovėdama akis į akį su Periniu, ji apkaltino jį tuo, jog vedė ją tik norėdamas tapti Blekstounų šeimos nariu. Klausė, ar neketina pasikeisti pavardės, nes Hovardas nė kiek nesivaržydamas elgėsi su juo kaip su auksiniu sūneliu. O Kim jautėsi esanti niekam nereikalinga pastumdėlė, vertinga tik tuo, kad nešioja Blekstounų pavardę ir turi pirmagimystės teisę.

Kad įsitvirtintų ir įrodytų, ko yra verta, turėjo išvykti. Per tą laiką, kol jos nebuvo, Perinis, regis, pasiekė viską, kuo ji apkaltino jį. Ne tik padarė karjerą Blekstounų deimantuose, bet ir tapo Blekstounų šeimos nariu, namuose turinčiu savo kambarį, jis laisvai bendravo su Sonia ir Daniele, o iš to galima spręsti, kad dažnai su jomis matosi.

Kim galėjo tik spėti, kad Perinio santykiai su jos tėvu susiklostė panašiai – prisiminė, koks savimi patenkintas atrodė Hovardas, kai jie grįžo iš įsimintinų atostogų San Franciske. Kai juodu staiga sumanė nuskristi savaitgaliui į Las Vegasą, Hovardas pribloškė ją savo improvizuotu pasiūlymu. Kim sunkiai nurijo seiles, gerklę užgniaužė emocijos prisiminus Hovardo žodžius, kai juodu su Periniu susikibę už rankų išėjo į šią terasą ir pranešė jam naujieną.

– Sveikas atvykęs į šeimą, – pasveikino jis ir pašokęs ant kojų paspaudė Periniui ranką tapšnodamas per petį. – Tu niekada manęs nenuvili, Rikai.

Tąkart Kimberli beveik fiziškai pasijuto paniekinta, lyg gavusi antausį, o dabar jos išstūmimas iš šeimos, regis, įvyko galutinai. Buvo pašalaitė savo pačios šeimoje ir net nesistengė peržengti atsiradusios prarajos. Surinkusi likusias pusryčių lėkštes ji pakilo ant kojų.

– Padėsiu Soniai suplauti indus.

Danielė, kuri tuo metu laikė pakėlusi prie lūpų puodelį, suraukė antakius.

– Išmokai plauti indus? O tu pasikeitei, pussesere. Maloniai mane stebini.

– Danielė ką tik pasakė, kad aš pasikeičiau. – Sukrovusi indus į indaplovę Kimberli atsitiesė ir sutiko įtampos kupiną Sonios žvilgsnį iš kito įspūdingo dydžio virtuvės galo. – Bet, regis, vis dar sugebu nepagalvojusi taukšti viską, kas užeina ant liežuvio. Atleisk, Sonia, tikrai jaučiausi bjauriai mestelėjusi aną pastabą apie Rajeną, bet nebūčiau to sakiusi žinodama, kad tu gali nugirsti.

– Kaip ir vakar vakare?

Ir kaip galiu gedėti tokio žmogaus? Kaip kažkas gali jo gedėti?

Kimberli išblyško prisiminusi, ką Sonia praėjusį vakarą išgirdo terasoje, bet negalėjo apsimetinėti stengdamasi apsaugoti tetos jausmus.

– Man labai gaila, kad nugirdai, bet nesigailiu tai pasakiusi.

Sonia liūdnai papurtė galvą.

– Jis ne toks jau blogas.

– Kodėl visada jį gindavai, – pasipiktino Kimberli, – nors su daugybe žmonių jis elgdavosi tiesiog niekšiškai?

– Man jis buvo geras. Tėvui mirus suteikė man namus, sumokėjo už mokslus. Taip pat ir Danielei. Savo dukrai nebūčiau galėjusi trokšti geresnio gyvenimo už tą, kurį ji rado tavo tėvo namuose.

Kimberli pagalvojo apie pusseserę, su kuria vakar iki vėlios nakties kalbėjosi apie jos dizaino darbus, medžiagas ir verslo pradžią Port Dagle. Jiedvi turėjo labai daug bendra. Ir ar dabar galėtų ginčytis su Sonia?

– Aišku, aš norėčiau nesutikti, – tarė po akimirkos. – Bet Danielė tokia šilta, miela, talentinga ir protinga. Investicijos į jos auklėjimą atsipirko. Turėtum labai ja didžiuotis.

– Žinoma, aš didžiuojuosi, bet tai ne mano vienos nuopelnas, Kim. Ar Danielė minėjo, kad Hovardas davė jai pinigų verslo pradžiai?

– Taip, užsiminė. – Bet Kimberlė negalėjo liautis galvojusi, jog Hovardas iš to turėjo kažkokios naudos.

– Būtų davęs ir tau, – švelniai tarė teta, – jei būtum pasilikusi.

– Aš nenorėjau savo verslo.

– Tada būtų paaukštinęs tave Blekstounuose, kaip Rajeną ir Riką. Tėvas mylėjo tave, Kim. Kad ir ką jis būtų padaręs, kad ir kokių nuoskaudų turėtum, nepamiršk to.

Sonia kalbėjo taip nuoširdžiai ir atrodė tokia įsitikinusi tuo, ką sako, kad Kimberli troško ja tikėti. Juk kas negeidžia tėvų meilės? Bet ji apie Hovardą galėjo pasakyti daug skaudžių žodžių, o pastarojo susidūrimo kartėlis vis dar degino iš vidaus. Tėvas nepadarė nieko kilnaus, nė piršto nepajudino, kad atgaivintų prieš dešimt metų lyg niekam nereikalingą vabzdį sutryptą jos meilę. O pastangose ją susigrąžinti nebuvo nė užuominos, jog jam tai reiškia šį tą daugiau, ne vien kerštą Hamondams. Tikriausiai neapykanta atsispindėjo Kim veide, nes Sonia karštai tęsė:

– Pamenu, kai tu gimei, Ursula sakė, kad susilaukus dukters jo džiaugsmas buvo neišmatuojamas. Juk žinai, kad jis išrinko tau vardą.

– Kalbi apie tai, kad pavadino mane savo nuomojamų kasyklų vardu? – mestelėjo Kim.

– Brangioji, juk viskas ne taip. Kai spardydamasi ir klykdama savaite anksčiau pasirodei šiame pasaulyje, buvo sausio dvidešimt šeštoji, Australijos diena, ir jis norėjo duoti tau didingą vardą, kuris tiktų mūsų nacionalinei šventei pažymėti. Pasirinko Kimberli, nes ta Australijos dalis jo mylimiausia, ten be galo graži natūrali gamta ir gausu gamtos turtų. Tokia esi ir tu, Kim. Visada buvai jo turtas. Nepamiršk to.

Ankstyvą šeštadienio rytą bangos išmetė į krantą piloto kūną ir Australijos gelbėtojų tarnyba pradėjo kalbėti, kad jau laikas atšaukti išsigelbėjusiųjų paieškas. Pagaliau nutraukė darbus, palikę vieną komandą tęsti sudužusio lėktuvo paieškas vandenyno dugne. Rikas nesitikėjo, kad viskas nutiks taip greitai. Iki šiol šiaip ne taip sekėsi pažaboti nekantrumą ir nusivylimą, visą rytą jis telefonu kalbėjosi su kiekvienu oficialiu asmeniu, su kuriuo tik sugebėjo susisiekti, bet tegirdėjo tik cituojamus straipsnius ir aiškinimus apie procedūras, kol galiausiai panoro užkišti jų oficialias gerkles.

Numetęs telefoną ant spintelės Rikas pavargusia ranka persibraukė per veidą. Šis jau prašėsi skustuvo. O kūnas reikalavo miego, nes naktį vos spėdavo sudėti bluostą, kai vėl pasigirsdavo telefono skambutis – skambindavo kuris nors susirūpinęs kompanijos padalinio vadovas, reikalaudamas patvirtinimo, užtikrinimo ar aiškumo dėl kompanijos ateities.

Vokluso rūmų viršutinio aukšto svetainėje, ant stalo, prie kurio jis dirbo, buvo paskleista iškalbinga laikraščių šūsnis. Reikalai ėjo blogyn, ir gerokai sparčiau, nei buvo manyta prieš porą dienų, bet ne visos žinios buvo skandalingos. Šiandien verslo puslapiai mirgėjo spekuliacijomis, kas perims milijardinį verslą, ir spėlionėmis apie galimą kovą dėl valdžios.

Nelaukdami, kol bus rastas kūnas, grifai ėmėsi savo purvino darbo, kad juos kur velniai.

Norėdamas atsipūsti nuo rėksmingų antraščių Rikas išėjo į vidinį kiemą ir rado, kas jį gali prablaškyti.

Ant gulto prie baseino deginosi Kimberli.

Šiek tiek nusivylė, kad ji ne su bikiniu, bet tuoj suprato, jog nėra ko apgailestauti: juodas vientisas maudymosi kostiumas išryškino tobulus kūno apvalumus, akį traukė ant gulto ištiestos ilgos įdegusios kojos. Reginys kur kas įspūdingesnis nei vaizdas į uostą, – pagalvojo ir atsirėmęs rankomis į turėklą ėmė ryti Kim akimis.

Per tiek metų ji truputį pasikeitė, įgavo rafinuoto seksualumo, kurį galėjai tik nujausti, kai buvo dvidešimt vienų. Tačiau tvirtos valios neprarado. Nei tos ugnies, kurią pastebėjo tą pačią akimirką, kai jųdviejų žvilgsniai pirmą kartą susitiko prie vakarienės stalo Miramare prieš dešimt metų.

Stebėdamas ją dabar pajuto, kaip venomis nuvilnijo nauja nusivylimo banga – apėmė apmaudas dėl atskirai praleistų metų, kiekvieno žodžio, išskėlusio pykčio protrūkį, išdidumo, kuris neleido vytis Kim ir parsitempti namo, kur jos tikroji vieta.

Rikas nesileido užvaldomas jausmų. Dabar ji čia, ir priversti ją pasilikti – jo misija, į kurią jis kietai įsikabins nagais, nesijaus bejėgis kaip šįryt. Vėl suskambėjo telefonas, bet jis tik metė į jį abejingą žvilgsnį ir nuėjo link miegamojo, į kurį retai užsukdavo pastarąsias dvi dienas.

Reikia padaryti pertrauką. Pabūti su Kimberli. Ji vengė jo draugijos arba laikėsi mandagiu atstumu – Rikas suprato, kad ji taip elgiasi dėl Sonios. Rikui patiko aštrialiežuviškas Kim nuoširdumas, pamanė, kad likęs vienas su ja prie baseino galėtų gauti sveiką jo dozę.

Jei nepavyks, tai bent pasimankštins.

Pasiplaukiojimas ramiame Miramaro baseine neprilygo nardymui prie Bondi paplūdimio. Tokiai mankštai Rikas teiktų pirmenybę. Kas rytą galynėdamasis su nenuspėjamomis vandenyno vilnimis jis pasirengdavo atlaikyti verslo pasaulio nepastovumą. Mėgavosi iššūkiais ir vandenyje, ir darbe. Gaila, kad tiek ilgai užtruko ir tiek nusivylimų išgyveno, kol suprato, jog šios moters jam reikia.

Pagreitinęs tempą jis skrodė vandenį galingais mostais. Galynėtis su savo paties mieguistumu buvo ne tas pats kas su vandenyno mestais iššūkiais, bet paskutinė ryto įtampa išsisklaidė ir apmusiję pojūčiai atgijo.

Išlipęs iš vandens tuos atgijusius pojūčius jis nukreipė į vienintelį užimtą gultą prie baseino. Kim buvo išsitiesusi pusiaugula, tačiau neatsipalaidavusi. Net iš tolo pastebėjo, koks įsitempęs jos kūnas, liauni pirštai kietai įsikirtę į gulto kraštą.

Rikas suprato – jo pasirodymą ji priėmė kaip įsiveržimą. Šyptelėjo prisiminęs Kim atvykimo dienos vakarą, kai sudrumstė jos vienatvę terasoje. Dar plačiau išsišiepė įsivaizdavęs, kaip ji pasipiktintų, jeigu jis…

Vis dar varvantis stabtelėjo prie jos ir papurtė galvą it šlapias šuo.

Kim jo nenuvylė. Aiktelėjusi iš netikėtumo atsisėdo ir nusišluostė mažais lašeliais aptaškytus akinius nuo saulės. Akys žybtelėjo žaliomis kibirkštimis.

– Ką, po galais, čia darai, Perini?

Jis prisitraukė arčiau gultą ir išsitiesė visu ūgiu.

– Džiūstu.

Po velnių, kaip gera matyti šitaip žibančias jos akis. Ir pagaliau nuoširdžiai šypsotis. Būdamas šalia Kim jis jausdavosi be galo gyvybingas… Visomis šio žodžio prasmėmis, – mintyse pridūrė, kai ji ėmė trinti akinius į pirmą po ranka pakliuvusį medžiagos lopinėlį. Kaip tyčia, tai buvo minkščiausia jos maudymosi kostiumo dalis. Rikas su didžiuliu pasimėgavimu, negailestingai neatitraukdamas akių stebėjo šį šou – nenusisuko net tada, kai ji liovėsi pajutusi žemyn nuslydusį jo žvilgsnį.

– Gražus kostiumas, – pagyrė vėl pažvelgęs jai į akis. – Džiaugiuosi, kad jį pasiėmei.

– Pasiskolinau iš Sonios. – Kim vėl užsidėjo akinius ant nosies, paslėpdama suirzusį žvilgsnį, nors nė nesistengė nuslėpti irzlumo balse. – Ji man sakė, kad dirbi.

– Dirbau.

– Supratau, jog dirbi biure.

– Viršuje turiu laikiną biurą, – ramiai atsakė jis ir užsimerkęs apsimetė, kad ilsisi. – Svetainėje greta miegamojo.

– Ar neturi savo namų?

– Turiu. Bondi rajone.

Kim prabilo ne iš karto, bet jis pajuto, kaip pasikeitė jos nuotaika, o sunerimęs žvilgsnis smigo jam į veidą.

– Ten pat?

– Taip. Kodėl klausi?

– Maniau, kad pardavei tą namą, – atsakė. – Nors jei nekilnojamojo turto kainos priemiesčiuose vis dar auga, tai gera investicija.

– Ne todėl jį pasilikau.

– O kodėl?

Nustebintas atviro jos klausimo Rikas atsimerkė ir pasisukęs pažvelgė į ją. Kim nustūmė akinius ant kaktos, tiesus žalių akių žvilgsnis, sustiprintas artumo gulint šalimais, visa jėga smogė jam tiesiai į paslėpsnius.

– Nes man patinka ten gyventi.

Jos veidu perbėgo vos pastebimas šešėlis ir dingo nespėjus jam sugauti. O kai vėl užsidėjusi ant nosies akinius ji apsivertė ant nugaros ir įsižiūrėjo į mėlyną vasaros dangų, Rikas pajuto, kad artumo jausmas išgaravo. Kim dar mestelėjo:

– Jei tau taip patinka tavo namai, tai kodėl tiek daug laiko praleidi čia?

– Ach.

Kimberli pasuko galvą ir pažvelgė į jį pro madingus akinius.

– Ką turėtų reikšti tas tavo ach?

– Sonia užsiminė, kad tu nemėgsti, kai šalia rymo dideli stiprūs vyrai.

Taip, tokius žodžius Kim mestelėjo vakar per pietus. Turėjo suprasti, kad jam bus perduota. Tą patį galėjo išrėžti jam tiesiai į akis, bet mintis, kad jos žodžiai atkartojami už nugaros, erzino.

– Ar judu su Sonia dažnai kalbatės apie mane?

– Ar labai nusivilsi sužinojusi, kad ne?

Kad jį kur skradžiai, tą Perinį ir jo šilkinį balsą. Nukrito čia kaip iš dangaus ir demonstruoja savo grožybes, apsitempęs tomis glaudėmis. O ir ji pati tikra kvaiša, po perkūnais, kad pasidavė pagundai užmesti akį į jo galingą amuniciją, kad panoro sužinoti apie jo namus, kad taip trokšta ištarti: Taip, ir man patiko ten gyventi, nors ir trumpai. Kad tą akimirką ilgėjosi to, kas tarp jų kadaise buvo – laiko, kurio nebesugrąžinsi. Per daug buvo pasakyta, dar daugiau nepasakyta, o ir per daug metų prabėgo.

– Ne, – pagaliau atsakė į jo klausimą. – Tikrai ne, jeigu tik sakai tiesą.

Juodu paniro į nejaukią tylą, kurią trikdė tik tolimas gatvės triukšmas ir graudus garlaivio ūkavimas toli uoste. Kimberli užsimerkė, bet nepavyko išmesti Riko iš minčių. Juto jo žvilgsnį ant savo veido. Analizuojantį jos išraišką, ieškantį emocijų.

Prakeikimas.

Kim nuleido kojas ant žemės, bet jis sustabdė ją viena švelnia fraze:

– Ir vėl bėgi?

– Pigus triukas, – sviedė ji per petį.

– Aš sakyčiau: sąžininga pastaba. – Rikas atsisėdo, Kim dėmesį prikaustė suvilniję jo pilvo raumenys. – Gal vis dėlto prisipažinsi, kas iš tiesų neduoda tau ramybės?

Kimberli įbedė žvilgsnį į jo mėlynas akis. Aišku, Rikas pastebėjo, kad ji nuklydo mintimis.

– Turi omenyje – šią akimirką?

– Nerimauji, kad esu čia?

Jis turėjo galvoje ne šią akimirką prie baseino. Kim tai suprato. Ir apsidžiaugė, nes prisipažinusi, kad ramybės neduoda jo nuogas kūnas, tikrai imtų gailėtis ir galiausiai užsigraužtų pasakiusi per daug. O atskleisti, kodėl nerimsta dėl jo nuolatinio lankymosi Miramare, buvo visai nieko prieš.

– Ne tik dėl to, dusina nesibaigiantis laukimas. – Kim pakėlė rankas, paskui bejėgiškai nuleido, demonstruodama neviltį. – Tu, Rajenas ir Gartas bent jau esate užsiėmę, kalbatės telefonu ir nuolat sekate informaciją apie paiešką. Aš nė neįsivaizdavau, kaip sunku sėdėti ir laukti… jaustis nenaudinga.

– Juk pranešame visas naujienas.

– Taip. Tu viską kontroliuoji, tu praneši naujienas, todėl jaučiuosi nustumta į šalį, kad ir kaip išsamiai viską pasakotum. Juk ir aš galiu atsiliepti telefonu. Ir aš galiu pakalbėti Blekstounų vardu. Nemanau, kad labai sunku pasakyti: nekomentuosime arba naujienų nėra.

– O jeigu paskambintų Treisė Matera, Maksas Karltonas arba Džeimis Ohara? Ar ir jiems nieko nekomentuotum?

– Iš kur galiu žinoti? Šie vardai man nežinomi.

– Tai kasyklų gamybos vadovas, žmogiškųjų išteklių vadovė ir Hovardo vairuotojas, – lyg niekur nieko paaiškino Rikas. Visi trys tą rytą jam skambino. Jis nenukabino tų vardų iš dangaus, nors nepatikli Kim veido išraiška sakė, kad ji būtent taip ir pagalvojo. – Visi jie – realūs žmonės, Blekstounų darbuotojai.

– O aš ne, – sausai tarė Kim. – Supratau.

Rikas stebėjo, kaip ji atsistoja – jos pečiai buvo tokie pat įsitempę kaip ir balsas, nugara sustirusi. Negalėjo leisti jai nueiti. Ne laikas ir ne vieta tokiai diskusijai, bet Kim padarė tobulą įžangą. Ji troško veiklos. Norėjo kuo nors užimti mintis. Gal vis dėlto tinkamas metas…

– Taip neturėtų būti, Kim.

Ji staiga atsisuko, rankos, rišančios aplink juosmenį žaliosios citrinos spalvos skarą, taip ir sustingo.

– Ar siūlai man grįžti į Blekstounus? Nors turiu mylimą darbą ir namus Naujojoje Zelandijoje? Kodėl turėčiau vargintis ir apie tai galvoti?

– Todėl, kad esi Blekstoun.

– Tai nepasikeitė.

– Pasikeitė kiti dalykai, – tarė jis ramiai, bet ryžtingai, ir atsistojęs pažvelgė į ją. – Kompanijos valdybą sudaro septyni žmonės. Šiuo metu tai Rajenas, Gartas, tavo dėdė Vincentas, Deividas Lordas, Alenas Ficpatrikas.

– Tu… – Kim užlenkė dar vieną pirštą, – ir mano tėvas.

Rikas patvirtindamas linktelėjo.

– Valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius… Pagal organizacijos įstatus, valdybos posėdyje trečdalį privalo sudaryti Blekstounai, taigi, be Rajeno ir Vincento, reikia dar vieno.

– Tu mąstai apie pokyčius? – Kim buvo nuovoki ir tuoj pat viską suprato. Bet apniukęs žvilgsnis ir balso tonas sakė, kad jai visa tai labai nepatinka. – Ar nemanai, kad užbėgi įvykiams už akių?

– Valdyba rinksis šią savaitę, ketvirtadienį. Iki to laiko daug kas paaiškės, direktoriai norės priimti sprendimą dėl naujo žmogaus. Gal atrodo beširdiškai greitai, bet direktoriai jaučiasi atsakingi akcininkams ir darbuotojams – šią akimirką bandome palaikyti stabilumo įspūdį, nors žiniasklaida viską verčia aukštyn kojomis.

– Turi galvoje judviejų su Rajenu kovą dėl valdžios?

Aišku, Kim jau skaitė šios dienos verslo žinias. Rikas sukando dantis.

– Netikėk viskuo, ką rašo laikraščiai, Kim. Valdyba išrinks Hovardo įpėdinį ir paskirs jį kompanijos galva, tai jos valioje. Jokios kovos nebus.

Sugrįžo prisiminimai – skaudūs, galėjai matyti iš sužibusių akių, bet melodingas telefono skambutis atitraukė nuo minčių.

– Atsiprašau, man skambina. – Kim skubiai pasilenkė ir pakėlė šalia gulto gulintį mobilųjį. Išsiblaškęs jos žvilgsnis nušvito, kai pamatė, kas skambina. – Turiu atsiliepti, – trumpai tarė ir nusisuko eiti.

Hamondas, – sumojo Rikas, mintyse keikdamasis, kad paskambino baisiai ne laiku. Jo įtaka priimant šį sprendimą buvo mažiausiai pageidaujama.

Prisidėjusi telefoną prie ausies Kim nuėjo tolyn, bet Rikas keliais ilgais žingsniais ją pasivijo ir sulaikė čiupęs už peties. Kimberli atsisuko it nuplikyta.

– Luktelėk minutėlę, – pasakė į telefoną, tada rėžė Rikui: – Ko nori?

Jis neleido, kad staigiai pasisukusi ji numestų jo ranką – dar stipriau suėmė švelnų šiltą petį. Kim žvelgė plačiai atmerktomis akis ir jis suprato: laukia, ką jis pasakys.

– Valdybos posėdyje tavo vardas tikrai bus paminėtas. Pamąstyk apie tai. Gauni progą patekti į vidų ir šią nelaimę išnaudoti pozityviai.

Jos sodriai žalios akys žybtelėjo. – Kaip?

– Tapsi viena iš tų, kurie ateityje lems Blekstounų kompanijos veiklos kryptis.

Kimberli turėjo daugybę klausimų ir argumentų prieš, bet Perinis paskutiniu sakiniu nušlavė juos visus. Besidaužančia širdimi ji stebėjo, kaip jis eina link namo, o jo pasakyti žodžiai sukosi galvoje.

Ji gali viską pakeisti. Gali sujungti sutraukytus saitus. Ištaisyti tėvo padarytas klaidas.

Kai Perinis dideliais žingsniais pasiekė namą ir dingo iš akiračio, Kim pasijuto likusi nežinomybėje. Mechaniškai pajudino petį – vis dar juto jo prisilietimą. Staiga prisiminė telefono skambutį. Metas. Po galais. Tris dienas juodu žaidė gaudynes telefonu, bandydami susisiekti, o dabar, kai pagaliau pavyko, ji paliko jį, nieko dorai nepaaiškinusi.

Ir vien todėl, kad Perinis vėl sukėlė joje sumaištį – iš pradžių karštu švelniu delnu palietęs jos nuogą kūną, paskui mestelėjęs viliojantį pasiūlymą ištaisyti Blekstounų klaidas ir išpirkti kaltę prieš dėdę ir pusbrolį.

– Metai? – Ji apsisuko priglaudusi prie ausies telefoną. – Tu dar lauki?

– Dar laukiu.

Kim su palengvėjimu atsiduso.

– Ačiū. Buvau truputį užsiėmusi, kai paskambinai.

– Galiu paskambinti ir vėliau.

– Ne, nereikia. Jis jau išėjo. Aš baigiau. Džiaugiuosi pagaliau sugavusi tave ant žemės… Juk esi ant žemės, tiesa?

– Sidnėjuje, – trumpai atsakė jis į Kimberli tiradą. Ji vaikščiojo iš kampo į kampą, negalėdama ramiai pastovėti. – Šįryt atskridau.

– Kur apsistojai? Carlise Grande viešbutyje? Žinai, gal užsuksiu. Jei nesi užsiėmęs, galėtume išgerti kavos arba net pavakarieniauti. Ar Bleikas su tavimi?

– Į tokią kelionę sūnaus nebūčiau ėmęs.

Nuo šalto, kapoto tono Kimberli sustojo it įbesta ir priglaudė delną prie kaktos. Kokia nesupratinga kvailė! Jis atskrido atpažinti Marisos kūno, kuris šaltas, be gyvybės pėdsakų guli miesto lavoninėje. Kaip dar galėjo klausti, ar atsivežė Bleiką?

– Užjaučiu, Metai, – tarė Kim ir nežinodama, ką dar pasakyti, pakartojo: – Labai užjaučiu dėl netekties. Ypač kai viskas nutiko tokiomis aplinkybėmis.

– O ar yra kokios nors aplinkybės, kai lengva prarasti žmoną?

– Gerasis Dieve, ne, žinoma, kad ne! Turiu galvoje laikraščių antraštes ir erzelį bulvarinėje spaudoje. Galiu tik įsivaizduoti, kad tau taip pat sunku kaip ir mums.

– Ne, – atsakė jis po sunkios pauzės. – Nemanau, kad gali įsivaizduoti.

Jis buvo teisus ir Kim pajuto, kaip emocijos užgniaužė gerklę, todėl kelias įtemptas akimirkas nesugebėjo išspausti nė žodžio. Būtų lengviau susitikus akis į akį, panašiai kaip grįžus namo ir pamačius Sonią su Rajenu.

– Ar galime susitikti kavos? – dar kartą paklausė.

– Nepasiliksiu po laidotuvių.

Paskutinis žodis trenkė it žaibas, kraujas sustingo Kimberli venose. Laisvąja ranka ji perbraukė per kitą ranką. Kaip oda gali būti tokia šilta, kai viduje ji jaučiasi sustirusi į ledą iki pat širdies?

– Kai viską sutvarkysi, – dusdama tarė ji, – pranešk man, kada ir kur… Norėčiau dalyvauti laidotuvėse.

– Bus tik šeima. Jokių reporterių. Jokių antraščių. Jokių Blekstounų.

Kimberli suprato užuominą. Tai iš skausmo jo balsas skambėjo aštriai lyg deimanto briauna, bet vis tiek pasijuto atstumta, lyg gavusi antausį. Ji staigiai kilstelėjo galvą ir į savo žodžius įmaišė šiek tiek nuodų:

– Man labai gaila, kad nebūsiu su jumis – dėl tavęs, dėl Bleiko, dėl Marisos. Kadangi ir Hovardo nebėra, ko gero, pats laikas pamiršti tą Hamondų ir Blekstounų susipriešinimą, kad nebereikėtų rinktis, kuriai stovyklai nori priklausyti. Negaliu to pakęsti, esu tikra, kad Sonia taip pat. Man pasiūlė vietą Blekstouno deimantų valdyboje. Esu įsitikinusi, kad kaip valdybos narė galėčiau pradėti taisyti sugriautus santykius.

– Nemanai, kad iškils interesų konfliktas dėl tavo darbo Hamonduose?

– Ne, nemanau. Konkurenciją tarp kompanijų sukėlė sena nesantaika ir asmeninės nuoskaudos, kai kurios iš jų dėl mudviejų su Hovardu santykių. Kadangi dabar viskas baigta…

– Ne, – tyliai, bet su tokiu stingdančiu apsisprendimu paprieštaravo Metas, kad Kimberli argumentai subliūško, – niekas nebaigta. Po visko, ką Blekstounas padarė mano šeimai, niekada nebus baigta. Arba bent jau tol, kol tai, ką tas šunsnukis iš mūsų atėmė, bus grąžinta Hamondams. Vienas iš tų dalykų yra mano žmona, kurią laidosiu kitą savaitę, nemanau, kad yra bent menkiausia galimybė mums ją sugrąžinti. O tu kaip manai?