Читать книгу Australijos deimantai. Pirma knyga - Bronwyn Jameson - Страница 11

Kimberli širdis daužėsi it kūjis į šonkaulius. Tas vargšas kvailas lengvai suviliojamas raumenėlis troško tikėti Perinio nuoširdumu, nors smegenys tuo metu čirpavo, kad verčiau jau būtų atsargi dėl jo motyvų.

– Aš jau nebesu dvidešimt vienų metų naivi mergaitė, – prabilo ji stulbinamai ramiu balsu, turint omenyje pašėlusį širdies ritmą. – Neužliūliuosi manęs savo saldžiomis demagogijomis, aš neleisiu, kad pasinaudotum manimi, nes esu Kimberli Blekstoun.

– Pasinaudočiau? – Perinio akys grėsmingai prisimerkė. – Niekada nesinaudojau tavimi, Kim.

– Nemanai, kad suvilioti ir vesti boso dukterį, norint užsitikrinti paaukštinimą…

– Išsiaiškinkime vieną dalyką kartą ir visiems laikams, Kim. Aš troškau tavęs kaip moters, ir troškau taip, kad nebuvo svarbu, ar esi Kimberli Blekstoun, ar ne. O tavo pavardė buvo didelis trūkumas, ir ne vien todėl, kad buvai mano boso dukra, bet ir dėl visų tų sumautų savybių, kurias paveldėjai iš Hovardo.

Tikriausiai ji atrodė ne mažiau pasipiktinusi, nei iš tiesų buvo, nes Rikas šiurkščiai nusikvatojo ir papurtė galvą.

– Juk sakei, kad nenori jokių demagogijų, todėl pabandykime išsiaiškinti kelias tiesas. Esi užsispyrusi cinikė ir per daug pasitiki savimi, kita vertus – tavo smegenys veikia be priekaištų. Aistringas atsidavimas šiam verslui nekelia abejonių, nestokoji nuoširdumo, turi humoro jausmą, o ką kalbėti apie tai, kaip kilsteli smakrą, kai kalbi šventai įsitikinusi savo tiesa. Taip, būtent šitaip, – tyliai tarė įtemptu balsu, kurio tembras sujudino jos kraują. – Ir visai nesvarbu, tiesa tai ar ne. Tvirtai laikaisi savo, ir tai viena iš daugelio priežasčių, kodėl tavęs siekiau. Neturėjau jokių kitų tikslų – tenorėjau tavęs. Taip, kaip tik įmanoma norėti moters.

Po Riko prakalbos stojo tyla, net spragsinti nuo jo žodžiuose susikaupusios aistros. Šįkart jis nebuvo malonus kerėtojas, slidus oratorius ar auksaburnis meilužis. Šias savo savybes Perinis rodydavo retai, todėl Kimberli taip ir liko priblokšta ir bežadė.

– Tą dieną biure, Hamondo kabinete, – tęsė jis, – sakei, kad geriau jau niekada nebūtum už manęs tekėjusi.

– O tu su manimi sutikai, – pagaliau atgavo amą Kim, jos balsas net virpėjo nuo pajudintų emocijų. – Sakei, mūsų santuoka buvo klaida.

Tąkart jo šaltai ištarti žodžiai lyg ledinė ietis perskrodė jos širdį ir ištaškė į šimtus mažulyčių skeveldrų. Nepermaldaujamas ir šiurpinantis ginčo ir jųdviejų sąjungos finalas.

– Ir buvo klaida, – tiesmukai patvirtino Perinis, vėl ją apstulbindamas. – Vedžiau tave dėl neteisingos priežasties. Maniau, kad metu iššūkį tavo tėvo apgavystei.

– Ką nori pasakyti?

– Per Kalėdas, prieš mums išvykstant atostogų į San Franciską, jis ramiai pasikvietė mane stiklo viskio ir tarė žodį. Žinojo, kad mudu meilužiai – galbūt žinojo visą laiką – ir suvaidino įsiutusį tėvą. Pareiškė, esą jam visai nepatinka, jog mudu slapstomės nuo jo, ir primygtinai pasiūlė: jei noriu tave kedenti, po galais, privalau vesti.

Kaip tai panašu į Hovardą – Kimberli nesugebėjo išspausti nė ketvirčio karato nuostabos. Suprato, kad jų santuokai dirigavo tėvas – nežinojo tik smulkmenų. Tuo metu buvo pernelyg pasipiktinusi, pernelyg sukrėsta ir begėdiškai išduota, kad klausytųsi pasiaiškinimų.

O dabar… dabar bent jau žino, kas paskatino tokį netikėtą Perinio pasiūlymą.

– Tai pagalvojai: kodėl, po galais, nevedus?

– Norėjau parsivežti tave čia, į savo namus, ir turėti kiekvieną naktį ir kiekvieną dieną. Todėl tikrai pagalvojau: kodėl gi man tavęs nevedus? Buvau šventai įsitikinęs, kad tavo namuose mūsų nesutiks išskėstomis rankomis. Juk Hovardo vienintelę dukterį, Blekstounų turto paveldėtoją, vedžiau Las Vegaso koplytėlėje. Tikėjausi, kad tavo tėvas įnirš.

Tačiau įvyko atvirkščiai – Perinis buvo dosniai apdovanotas, kad ėmėsi iniciatyvos. Jis išlaikė Hovardo Blekstouno testą. Įrodė, kad turi kiaušius.

O Kimberli, jei būtų sutikusi žaisti jų žaidimą, būtų paskirtas antraeilis žmonos ir motinos vaidmuo, kurio ji nė akimirką neapsimetė vaidinanti. Įsiutusi puolė juos abu. O kai Perinis stojo jos tėvo pusėn – išėjo.

– Baigėsi ne visai taip, kaip mes visi tikėjomės, – tarė ji. – Bent jau Hovardui.

– Ypač Hovardui. Jis norėjo, kad grįžtum į Blekstounus, Kim, tik buvo pernelyg išdidus ir užsispyręs, kad pripažintų.

Gal ir taip, bet ji jau niekada to nesužinos. Apgailestavimas ir liūdesys užgniaužė gerklę.

– Dabar tai praeitis. Visa tai jau praėjo. Negalime grįžti atgal ir pakeisti to, ką pasakėme ar padarėme.

– Ne, bet tu leidi, kad ta praeitis paveiktų tavo sprendimą.

– Kodėl neturėčiau?

– Tau spręsti. Bet jei jau kalbame atvirai ir sąžiningai, leisk dar šį tą pasakyti. – Perinis prisimerkė, jo akyse sublizgo pavojingas iššūkis. – Noriu, kad grįžtum į Blekstounus ir į mano gyvenimą. Net jei nepriimsi verslo pasiūlymo, asmeninio tai nepakeis. Šie pasiūlymai tarpusavyje nesusiję.

– O jei atsisakysiu? Ir grįšiu atgal į Naująją Zelandiją?

– Tai manęs nesulaikys.

Kimberli burna staiga išdžiūvo. Širdis daužėsi, bet ji kilstelėjo smakrą ir sutiko ryžtingą jo mėlynų akių žvilgsnį nežengusi atgal.

– Turėsiu tai omenyje priimdama sprendimą.

Perinis linktelėjo galvą pritardamas.

– Taip ir padaryk, – tarė. – Atsakymo norėtume sulaukti iki kitą savaitę vyksiančio valdybos posėdžio.

Kada grįši į darbą? Turiu žinoti vėliausiai rytoj. Jei nerasi manęs, perduok Lioneliui.

Tokią Meto žinutę vakare Kim rado savo telefone – šaltą ir glaustą priminimą, kad Perinis – ne vienintelis vyras, laukiantis jos atsakymo. Negalėdama užmigti ji žingsniavo po erdvią Vokliuso namų tuštumą ir jautėsi kaip niekad vieniša.

Ilgėjosi savo namų Oklende jaukumo… o gal ir ne.

Ir ten būtų viena, neturėtų su kuo pasikalbėti. Pastaruosius dešimt metų Metas buvo jos rezonatorius, bet Kim jautė, kad jųdviejų draugystė daugiau nebebus tokia pat, net jei ji nutartų grįžti į Hamondo rūmus.

Stabtelėjusi prie Sonios kambario durų ji pakėlė ranką, norėdama belsti, bet ir vėl nuleido. Sonia išklausytų, gal net patartų, bet jos patarimas nebūtų nešališkas. Yra dvi pusės – Blekstounai ir Hamondai, o tarp jų žioji nesusipratimų praraja.

Po įtikinamos Perinio kalbos Kimberli labiau nei bet kada troško užlyginti tą bedugnę. Jos pulsas padažnėjo. Jis svaičiojo apie svajonių darbą, pateikė viliojantį pasiūlymą dirbti su Blekstouno papuošalų pristatymo projektu, bet galimybė sutvirtinti sutraukytus šeimos saitus giliausiai krito į širdį.

Bet ar ji tikrai trokšta grįžti pas Blekstounus, dirbti tėvo sukurtoje kompanijoje, kuri atsirado miglotomis aplinkybėmis įsigijus Hamondams priklausiusias kasyklas? Iki šios dienos Hamondai kaltino Hovardą Blekstouną, kad Ursulai Hamond jis pasipiršo ir su jos tėvu susidraugavo tik norėdamas prisikasti prie kasyklų. Tai, kad Džebedijas Hamondas tik gulėdamas mirties patale pasirašė perleidžiąs kasyklas Hovardui, dar labiau kurstė kaltinimus.

Ar galės ji dirbti Blekstounams, žinodama visą istoriją?

Ar sugebės atskirti verslą ir asmeninius reikalus, dirbti su Periniu suprasdama, kad jis siekė jos dėl tokio pat kietaširdiško tikslo kaip ir tada, prieš dešimt metų? Ar sugebės atsilaikyti galingai traukai tarp jųdviejų… ir ar apskritai to nori?

Tai pats sunkiausias sprendimas jos gyvenime ir galiausiai nuspręsti teks pačiai. Nesileis skubinama, nutars tik gerai viską apgalvojusi, bet pirmiausia turi pamatyti, kokioje padėtyje dabar atsidūrė Blekstouno deimantai, įvertinti verslo struktūrą, nutarti, ar apskritai kur nors yra jai tinkama vieta.

Ar tikrai ji nori dirbti Blekstouno deimantuose?

Kitą rytą, įžingsniavusi į Blekstouno deimantų pirmo aukšto vestibiulį, Kimberli sustojo kaip įbesta. Jos žvilgsnis nuslydo nuo žmonių valdomo apsaugos pulto prie moderniausių darbuotojų tapatybės kortelių skaitytuvų, prie kurių stabtelėjo link liftų eilės skubantis darbuotojas. Nervingas nekantrumas, apėmęs ją taksi važiuojant į miestą, užgulė švino svoriu.

Ir ką ji sau galvoja? Kad paprasčiausiai įsmuks pro duris ir savo malonumui pasivaikštinės? Kvailai pasielgė nenumačiusi žingsnio į priekį. Troško atvažiuoti čia, pamatyti, kas pasikeitė, patikrinti, ką sako intuicija apie prieš dešimt metų paliktą darbovietę.

Žinoma, naujoji apsauga nėra neįveikiama kliūtis. Ketvirtadienio rytą, pusę dešimtos, Perinis, Rajenas ir Gartas jau turėtų būti savo kabinetuose prie darbo stalų. Užtektų trumpo skambučio bet kuriam iš jų ir ji akimirksniu būtų užvežta į viršų – į aukštus, kuriuose atmosfera retesnė. Bet Kim šito nenorėjo.

Ji pavėluotai suvokė, koks neįtikimas yra jos tikslas. Blekstouno deimantai išaugo į milžinišką korporaciją, daugybė jos skyrių buvo įsikūrę dangų remiančio stiklo bokšto aukštuose. Nepanašu, kad dykas maklinėjimas čia būtų toleruojamas. Impozantiškas, išskirtinis ir nuasmenintas šis pasaulis gerokai nutolęs nuo Hamondo rūmų.

Kimberli persibraukė per pašiurpusią plikų rankų odą. Pasidavusi maištingai juodojo humoro akimirkai ji nusprendė apsivilkti naująją suknelę. Ši nebuvo tokia ekstravagantiška, kaip Kim leido Periniui manyti, bet vėsinamose patalpose pasigailėjo nepasiėmusi švarkelio. Vis dėlto pasilikti neketino. Tiesą sakant…

– Gal galėčiau jums padėti?

Kim atsisuko tikėdamasi išvysti iki ausų uniformuotą apsaugininką, bet akis į akį susidūrė su pačiu dailiausiu vyruku, kokį kada nors buvo mačiusi realybėje, o ne madų žurnalų puslapiuose. Auksiniai plaukai. Švelnūs įdegusio veido bruožai. Gyvybingos mėlynos akys, įspūdingai ilgos blakstienos.

Ir žėrinti, dantų pastos reklamai tinkanti šypsena, kuri pražydo nuo ausies iki ausies, kai jis atpažino sutiktąją.

– Panele Blekstoun, – sumurmėjo, – negalėjau nepastebėti, kad atrodote kiek sutrikusi. Gal galiu jus palydėti? Jeigu jums reikia oficialaus leidimo…

– Ne, – skubiai tarė Kim, ir tuoj, kad sušvelnintų nejučia griežtai nuskambėjusį atsakymą, nusišypsojo. – Ačiū, bet aš vis dėlto nutariau neiti į vidų. Persigalvojau.

– Kaip pageidausite. – Neįtikėtina, bet vaikino akys tikrai žybtelėjo. Lyg pora tobulai apdorotų mėlynųjų deimantų. – Tikiuosi greitai vėl jus čia pamatyti, o jei kada reikės leidimo – skambinkite man. Esu Maksas Karltonas, žmogiškųjų išteklių vadovas.

Atsisveikindamas jis kilstelėjo ranką. Stebėdama, kaip nueidamas vaikinas stabtelėjo prie apsaugos pulto, o ten budintis rūstus sargas jam pasisveikinus pražydo šypsena, Kimberli irgi negalėjo susilaikyti nenusišypsojusi. Gal ir reikėjo priimti jo pasiūlymą, bet ar ji nori apžiūrėti paradinę korporacijos pusę vedžiojama saldžialiežuvio gražuolio? Nelabai. Nors valandą kitą paganyti akis į dailų veidelį ir kerinčią šypseną nebūtų didelio vargo. Po šio trumpo susidūrimo pasijutusi kur kas geriau ir įkvėpta Makso Karltono žvilgsnio Kim išėjo lauk ir stačia galva nėrė į saulėkaitą. Savo sukurpto dienos plano ji neišsižadėjo. Tik pradės nuo to, nuo ko iškart ir reikėjo pradėti.

Blekstouno papuošalų parduotuvė Sidnėjuje buvo įsikūrusi netoli korporacijos centrinės būstinės, pirmame aukšte senovinio namo, kurį užėmė penkių žvaigždučių viešbutis Da Vinčis. Keliaudama verslo reikalais Kimberli vengdavo net akį užmesti į šią ir kitas Blekstounų parduotuves. Bet matydama kitoje gatvės pusėje, priešais jos darbovietę, kylančią visas prabangos ribas peržengiančią paskutinę parduotuvę Oklende, kažko panašaus tikėjosi ir čia.

Ir vis dėlto apsiriko.

Tiesa, pastatas buvo grandiozinis, bet klasikinis, išlaikantis tradicijas. Iškaba subtili, vitrinos išpuoštos santūriai, ant vienspalvio pagrindo išdėstyti pavieniai papuošalai. Kim stabtelėjo – akį patraukė originalaus dizaino auksinis vėrinys su perlais ir deimantais. Didelėje vitrinoje už kampo ant sodriai raudono aksomo puikavosi retro stiliaus deimantinės segės ir auskarai.

Kai Kimberli pagaliau įėjo pro sukamąsias duris į oro kondicionierių atvėsintą patalpą, širdis smarkiai daužėsi nuo išdidumo ir nerimo antplūdžio. Štai kaip ji įsivaizdavo Blekstouno papuošalus, kai pirmą kartą savo planus išdėstė tėvui. Eidama ratu po pirmo aukšto galeriją jautėsi beveik kaip namie. Išskirtinumas ir aukšta klasė priminė jai Hamondo rūmus, nors abejojo, kad kuris nors iš Blekstounų apsidžiaugtų tokiu palyginimu.

Staiga Kim dėmesį patraukė aukštakulnių kaukšėjimas. Iš antro aukšto paskubomis laiptais leidosi jauna smulkutė moteris. Išvydusi Kimberli ji išplėtė akis – buvo aišku, kad pažino – ir susirūpinusį veidą nušvietė svetinga šypsena, kuri suteikė jam gyvumo, bet beveik balti plaukai ir asketiška juoda suknelė pabrėžė blyškų moters trapumą.

– Esu Džesika Koter, parduotuvės vadovė, – prisistatė jaunoji moteris, nusileidusi į apačią. – Sveiki atvykę į Blekstouno papuošalus.

– O aš Kimberli Blekstoun… nors tikriausiai to nė sakyti nereikia?

Džesika linktelėjo.

– Jūs tikriausiai neprisimenate, bet mudvi kartu mokėmės, – tęsė ji, o gražias rudas jos akis dengė jaudulio šešėlis. – Kai pradėjau lankyti Presbiterionų merginų koledžą, jūs jau buvote baigiamajame kurse. Todėl jus ir atpažinau, dabar pasirodysiu jums labai neprofesionali.

– Užklupau jus neperspėjusi. Turėjau iš anksto pranešti, kad ketinu užsukti, – tarė Kimberli ir atsiprašydama nusišypsojo. – Tiesiog ėjau pro šalį ir neatsispyriau smalsumui. – Tai buvo tik menkutė dalelė tiesos. – Ar galite patikėti, kad niekada nesu buvusi Blekstounų parduotuvėje?

– Tada atėjote į pačią tinkamiausią. Čia pagrindinė mūsų bendrovės parduotuvė, pirmoji, atidaryta beveik prieš dešimt metų. Mielai jums aprodysiu.

– Ačiū. – Kimberli nusišypsojo. – Jei tik neatitraukiu jūsų nuo darbo.

– Tikrai ne. Gal norėtumėte apžiūrėti kokį nors konkretų papuošalą?

– Perlų ir deimantų vėrinį iš vitrinos. Ar tai kurio nors iš kompanijos dizainerių kūrinys?

– Ksandero Safino, – atsakė Džesika ir linktelėjo. – Paskutinė jo kolekcija man be galo patinka. Vadinasi Žemė ir vanduo. Joje dizaineris norėjo išryškinti deimantų iš Janderos kasyklų spindesį spalvotųjų perlų fone.

– Sprendžiant pagal vėrinį vitrinoje, regis, jam pavyko.

Gražias rudas Džesikos akis užliejo šiluma.

– Lipkime į viršų ir aš jums parodysiu daugiau Ksandero darbų.

Jiedvi ilgiau nei valandą apžiūrinėjo įvairių dizainerių kūrinius, lygino, kokie deimantai ir jų deriniai kuriai labiau patinka. Nors vardas buvo girdėtas, iš koledžo laikų Kimberli Džesikos neprisiminė. Mintyse primetė, kad mergina galėtų būti įpusėjusi trečią dešimtį, taigi labai jauna vadovauti tokiai svarbiai parduotuvei. Kim mielai būtų išsiklausinėjusi jos apie praeitį, bet dėl vieno neabejojo: nei žinių apie papuošalus, nei aistros darbui jai netrūksta.

Artima siela, – pamanė. Su šia moterimi ji galėtų drauge dirbti, jei apsispręstų grįžti į Blekstounus.

– Ar padedate ruoštis vasario mėnesį vyksiančiam pristatymui? – pasiteiravo Kimberli.

Akimirką merginos veidu nuslinko šešėlis, bet tuojau pat ji vėl plačiai nusišypsojo.

– Taip, dirbau su Rajenu… su ponu Blekstounu. Šiemet pateiksime kelias įstabias kolekcijas. Ar ateisite pasižiūrėti?

Geras klausimas. Ar ji dar bus čia? Gal jau bus grįžusi į priešų stovyklą ir išbraukta iš svečių sąrašo?

– Na, tikiuosi, kad būsiu pakviesta, – linksmai atsakė.

Džesika iš siaubo išplėtė akis.

– Juk Blekstouno papuošalai buvo jūsų mintis, jūsų vizija. Žinoma, kad būsite pakviesta į jubiliejaus šventę.

– Aš priminsiu jums jūsų pažadą, nes nekantrauju pamatyti Danės kolekciją.

– Tikrai nepasigailėsite, – tarė Džesika, o jos akyse švietė paslaptinga šypsena. – Danė turi talentą įkūnyti savo mintis.

– Tikriausiai šioje parduotuvėje neturite jos darbų?

– Deja, ne. Pristatymui skirti pavyzdžiai užrakinti ir Rajenas iškarštų man kailį, jei kam nors parodyčiau. – Staiga supratusi, ką pasakė, Džesika iš siaubo išplėtė akis. – Atleiskit, nenorėjau pasakyti…

– Aš gerai pažįstu savo brolį. Jis tikrai gali iškaršti kailį. – Regis, Džesika dar labiau išsigando dėl tokio patvirtinimo, ir Kimberli paskubėjo išsklaidyti jos sutrikimą, vėl nukreipdama dėmesį į papuošalus: – Ar galėčiau iš arčiau apžiūrėti tą vėrinį, kurį mačiau apačioje? Ksandero Safino darbą…

– Žinoma, – atsakė Džesika su akivaizdžiu palengvėjimu. – Einu ir atnešiu.

Po minutėlės ji grįžo nešina vėriniu, kurį sudarė trys plačios juostos smulkių, vienas šalia kito sujungtų deimantų, papuoštų auksiniais perlų lašais iš Pietų jūros.

– Šis, – tarė pridėjusi vėrinį Kimberli prie kaklo, – nuostabiai atrodo prie tamsaus jūsų gymio. Jei plaukai būtų sukelti į viršų, o suknelė paprasta ir be petnešėlių… Manyčiau, balta arba sidabro spalvos… Matote?

Kimberli matė. Stulbinančio dizaino, meistriško rankų darbo kūrinys. Bet ir ryškių šviesų nutviekstoje salėje po entuziastingai žibančiomis Džesikos akimis ji matė šešėlius. Džesika Koter. Staiga prisiminė, kodėl šis vardas jai pasirodė girdėtas – ne iš koledžo, o iš pirminio lemtingojo tėvo skrydžio keleivių sąrašo. Džesika Koter buvo darbuotoja, apgavusi mirtį, kai paskutinę minutę pakeitė planus. Nenuostabu, kad atrodo tokia išsekusi.

Tikriausiai Kimberli mintys atsispindėjo akyse, nes merginos šypsena išblėso. Rakinant vėrinį vitrinoje jos veidu perbėgo siaubo šešėlis.

– Atleiskite. Sunkiai valdausi sutikusi žmogų, kuris dega tokiu pat entuziazmu kaip aš.

– Neatsiprašinėkite. Aš mąsčiau apie ką kita, – užtikrino Kimberli. – Mano mintys buvo už daugelio mylių.

Džesika pakėlė dideles, tamsias, sunerimusias akis – suprato, kur klaidžioja Kimberli mintys.

– Kimberli… prašau priimti užuojautą dėl netekties. Suprantu, dėl tokios nežinomybės ir visko, kas rašoma spaudoje, jums dabar sunkus metas… taip pat ir visai jūsų šeimai.

– Ačiū. – Kim nelabai ką daugiau galėjo pridurti ir nejaukiai dėbtelėjo į laikrodį. – Sugaišinau beveik visą jūsų rytą. Ačiū, kad skyrėte laiko ir aprodėte parduotuvę. Man labai patiko.

– Man buvo malonu.

– Užsuksiu dar kada nors. – Kimberli šypsodamasi pasikišo rankinę po pažastimi. – Galbūt kitą kartą įkalbėsite mane nusipirkti tą vėrinį.

Džesika taip pat nusišypsojo, bet jos šypsena nepalietė akių. Paslaptys, – galvojo Kimberli leisdamasi į apačią.

Kažkas vyksta tos merginos asmeniniame gyvenime, todėl ji ir praleido tą skrydį, todėl vis dar yra gyva, o jos akys tokios neramios.

Paskendusi mintyse ji beveik atsitrenkė į Rajeną, kuris, įėjęs pro besisukančias duris, skuodė pirmyn su jam būdingu kaulo besivaikančio buldogo atkaklumu. Čiupęs Kim už rankų jis dėbtelėjo į antrą aukštą, paskui įsistebeilijo jai į veidą.

– Ką tu čia darai?

– Ir tau labas, mažasis broleli.

Staiga Rajenas susiraukė, lyg būtų persijungęs į žemesnį bėgį ir iš tiesų suvokęs, kaip keista sutikti Kimberli Blekstouno papuošaluose.

– Negaliu patikėti, kad sutikau tave čia. Kas vyksta, Kim?