Читать книгу Australijos deimantai. Pirma knyga - Bronwyn Jameson - Страница 5

Smagiai įsibėgėjusi Kimberli Blekstoun dideliais žingsniais nėrė iš Oklendo tarptautinio oro uosto muitinės ir paskui save tempdama Louis Vuitton firmos lagaminą pasuko prie išėjimo. Net su aštuonių centimetrų aukščio kulniukais ji beveik bėgte pasiekė atvykimo salę – tenorėjo kuo greičiau šokti į pirmą aikštelėje pasitaikiusį taksi, o mintis stengėsi perjungti iš ramaus atostogų režimo į tai, kas laukia jos Hamondų rūmuose pirmą darbo dieną po Kalėdų atostogų.

Gaują žurnalistų ji pastebėjo per vėlai, kai jau nebuvo kur trauktis. Aplink lyg fejerverkai Naujųjų metų naktį sužybsėjo fotoaparatų blykstės. Kimberli taip staigiai sustojo, kad iš paskos riedantis lagaminas atsitrenkė į kojas.

Tie tipai aiškiai bus kažką supainioję. Jau beveik dešimtmetį paparaciai jos nebemedžioja – nuo tada, kai ji nutraukė ryšius su milijardieriumi tėvu ir žiniasklaidos dėmesį traukiančiu deimantų verslu.

Bet ne, jie taria jos vardą. Į jos veidą nutaikyta daugybė objektyvų, reporteriai zvimbia aplinkui lyg išjudintos širšės. Į gyslas plūstelėjo adrenalino, širdis ėmė daužytis.

Ko jiems reikia?

Kas, po galais, čia vyksta?

Jausdama, kaip iš nerimo pakirto kojas, Kimberli nužvelgė minią, ieškodama bent menkiausios užuominos, kuri galėtų viską paaiškinti, ir pastebėjo iš tolo atsiiriantį aukštą, į liūtą panašų vyrą. Labai gerai pažįstamą vyrą. Ji spoksojo prasižiojusi iš nuostabos, jųdviejų žvilgsniai susitiko, bet tą akimirką šovė dar viena blyksčių papliūpa, šįkart tiesiai į akis.

Apakinta šviesų, sutrikusi nuo netikėtai sutikto žvilgsnio Kimberli nesumojo, ką tas vyras ketina daryti, o jis skynėsi kelią link jos, kol galiausiai prasibrovė ir atsistojo šalia. Kimberli pajuto, kaip stipri ranka apkabino ją per pečius, suteikdama saugų prieglobstį, tačiau nepalikdama nė menkiausios galimybės prieštarauti ar gintis.

Nespėjusi nė mirktelėti ji atsidūrė geležiniame daugiau nei metro aštuoniasdešimt centimetrų ūgio atleto glėbyje.

Riko Perinio glėbyje.

Vyro, kuris dešimt aistringų savaičių buvo jos meilužis, o paskui dešimt audringų dienų – teisėtas vyras.

Ir jau dešimt ramių metų – praeities šešėlis.

Po šitiek laiko jis nebeturėtų būti jai toks savas, bet, Viešpatie brangus, tikrai toks buvo. Kimberli puikiai prisiminė, kaip kvepia jo kūnas, koks jis lieknas ir raumeningas. Prisiminė, koks ugningas ir kaip sugebėdavo ją uždegti.

Aišku, prisiminė ir tai, kaip ramiai jis perimdavo į savo rankas padėties kontrolę, o ir ryžtingas žemas balsas, sududenęs tiesiai į ausį, buvo skausmingai pažįstamas.

– Mano automobilis laukia. Ar čia visas tavo bagažas?

Kimberli linktelėjo. Savaitei atogrąžų rojuje daug drabužių nereikia. Vienintelę dalykinio stiliaus suknelę ji buvo užsitempusi ant savęs, o vienintelius aukštakulnius, kuriuos sugalvojo pasiimti, irgi apsiavė. Kai Perinis paleido jos petį ir perėmė nediduką lagaminą, Kimberli kilo noras įsispirti tais kulniukais į grindinį ir išrėžti, kur jis galįs susikišti tą savo automobilį ir arogantiškas manieras.

Bet nebuvo tokia kvaila. Daugybę kartų matė Perinį šitaip elgiantis, todėl žinojo, kokių puikių rezultatų tai duoda. Nuožmi veido išraiška ir džiunglių karaliaus povyza, kurią taip meistriškai mokėjo nutaisyti, neleis tiems kibiems reporteriams prieiti pernelyg arti.

Vis dėlto neketino romiai vilktis paskui šitą vyrą kaip jos lagaminas su ratukais.

– Tikiuosi, pagaliau pasakysi, – griežtai pareikalavo ji, – ką reiškia šis sutiktuvių vakarėlis.

– Nepasakysiu, kol vakarėlio dalyviai laukia pastatę ausis.

Mestelėjęs televizijos operatoriams, kad trauktųsi iš kelio, Perinis čiupo Kilberli už rankos ir septynmyliais žingsniais nusitempė paskui save. Kimberli nesipriešino, nes tai buvo geriausias sprendimas, kad jį kur perkūnai tą prakeiktą italą! Nors ji paknopstom lėkė su juo per oro uosto terminalą, vis tiek beveik juto svilinantį reporterių alsavimą į nugarą. Dabar aiškintis – ne vieta ir ne laikas. Na, tuoj įsės į automobilį, tada šis reikalas jam geruoju nesibaigs.

Kai pagaliau atsipeikėjo po pirmo sukrėtimo, kurį užgožė būtinybė skubiai sprukti nuo žiniasklaidos, karštas pasipiktinimas jų elgesiu ir adrenalino dozė, plūstelėjusi į kraują pasirodžius Periniui bei gręsiantis žodžių mūšis, Kimberli smegenys ėmė suktis. Tikriausiai tėvas bus prikišęs nagus. Ir jeigu visa tai – Hovardo Blekstouno masalas publikai, tikriausiai susijęs su Blekstouno deimantais, kompanija, kuri buvo užvaldžiusi jo gyvenimą.

Nuo šios minties krūtinę suspaudė pažįstamas nusivylimas.

Kimberli žinojo, kad tėvas šiandien turėjo atskristi iš Sidnėjaus į naujos jo vardu pavadintos prabangiausių aukštos klasės papuošalų parduotuvės atidarymą. Tas pastatas stūkso greta konkuruojančios kompanijos, kurioje dirba Kimberli. Neatsitiktinai, – karčiai pagalvojo mergina. Kaip nėra nė menkiausio atsitiktinumo, kad Rikas Perinis it iš dangaus nukrito Oklendo oro uoste ir vedasi ją į savo automobilį.

Perinis – dešinioji Hovardo Blekstouno ranka, antras žmogus Blekstouno deimantų kompanijoje, jis vadovavo kasybos padaliniui – šios aukštos pareigos buvo likusios jam po trumpos santuokos su boso dukterimi. Galima neabejoti, kad tėvas pasiuntė Perinį jos parvežti, tik klausimas – kam jam to reikia?

Kai pastarąjį kartą Kimberli lankėsi Oklende, Hovardas ir vėl mėgino persivilioti ją į savo kompaniją, į darbą, kurį ji metė tą pačią dieną, kai nutraukė santuoką su Periniu. Anas bjaurus susirėmimas žodžiais baigėsi Hovardo grasinimu išbraukti ją iš savo testamento, jeigu nesutiks tuojau pat grįžti į Blekstounus.

Po dviejų mėnesių Kimberli vis dar buvo Oklende, ir dirbo ne bet kur, o Hamondo rūmuose didžiausiam Hovardo priešui. Nuo to laiko su tėvu nesikalbėjo, bet nesitikėjo dar vieno išpuolio. Tėvas sakė paliekąs ją ramybėje, ji ir patikėjo.

O dabar štai – jo pakalikas tempia ją į juodą žvilgantį limuziną. Kimberli neįsivaizdavo, kodėl tėvas apsigalvojo ir kokį vaidmenį čia vaidina žiniasklaida, bet buvo įsitikinusi – žurnaliūgos ištroškę naujienų apie Blekstounus ir tėvas nusprendė ja pasinaudoti. Vėl. Kas bjauriausia – atsiuntė Perinį, o tai buvo pats žiauriausias ėjimas.

Kai pasiekė automobilį, jos kraujas jau virė nuo skausmingų prisiminimų ir nežabotos neapykantos. Vairuotojas pasirūpino bagažu, o Perinis – ja. Kimberli įsliuogė ant sidabraspalvės sėdynės ir durys užsidarė, atskirdamos ją nuo fotoaparatais ir kameromis apsiginklavusių žiniasklaidos atstovų, kurie, rodės, dauginosi akyse.

Perinis sustojo ant šaligatvio prie automobilio ir plačiai mosuodamas rankomis ėmė kalbėti. Tačiau jo žodžiai žurnalistams kėlė tik dar daugiau klausimų, fotoreporteriai išsijuosę dirbo savo darbą, o Kimberli net spirgėjo iš smalsumo, kas ten vyksta. Paklebenusi rankeną suprato, kad durys užrakintos, ir užpakalinio vaizdo veidrodėlyje sugavo vairuotojo žvilgsnį.

– Prašyčiau atrakinti duris. Man reikia išlipti, – pareikalavo Kimberli, bet vairuotojas nusisuko, nė neprisilietęs prie centrinio užrakto mygtuko.

Kimberli kraujas jau beveik kunkuliavo gyslose.

– Buvau čia įgrūsta per prievartą. Reikalauju atrakinti duris arba, prisiekiu… – Nespėjus baigti grasinimo durys atsivėrė ir Perinis atsisėdo šalia jos. Oro uosto salėje jis stovėjo arčiau, kai savo kūnu dengė ją nuo reporterių, bet tada Kimberli buvo apdujusi iš netikėtumo ir nereagavo. Dabar ji pasislinko kiek galėdama toliau, ir kai automobilis pasuko nuo šaligatvio krašto, prisisegė saugos diržu.

Pasiruošusi grumtynėms ji atsisuko veidu į varžovą.

– Užrakinai mane automobilyje, kad nieko negirdėčiau, o pats kalbėjaisi su žiniasklaida! Tikiuosi, sugebėsi pasiaiškinto, ką čia išdarinėji, Perini.

Jis užsisegė diržą, pakėlė akis ir jų žvilgsniai susirėmė. Pagaliau niekas nebetrukdė, akimirką Kimberli užsimiršo, paskendusi tose neįtikėtino mėlynumo akyse ir galinga banga ją užliejusiuose nekviestuose prisiminimuose.

Sekundės dalelę pamanė jo akių gelmėse išvydusi ano gaivališko jausmo aidą, bet paskui susivokė, kad tai tik nuovargis. Ir įtampa.

– Nebūčiau čia, – tyliu dusliu balsu prabilo jis, – jeigu nebūtų svarbu.

Perinio užuomina, kad jis mieliau būtų kur nors kitur, tik ne čia, su ja, skaudžiai užgavo Kimberli širdį. Bet ji pakėlė galvą ir išdidžiai nužvelgė jį.

– Kam svarbu? Mano tėvui?

Jam nereikėjo atsakyti, Kimberli atsakymą perskaitė primerktose, kiaurai veriančiose akyse. Jos klausimas Perinį suerzino. Puiku. To ji ir siekė.

– Nejaugi jis mano, kad atsiuntęs tave privers mane persigalvoti? – tęsė ramiai, nekreipdama dėmesio į viduje liepsnojantį pyktį. – Be reikalo varginasi…

– Ne jis mane siuntė, Kim.

Jo paprasti žodžiai nuskambėjo taip, kad Kimberli nustėro ir sunerimo. Pagaliau atidžiai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Šįkart Perinis sėdėjo tiesiai ir ramiai, nebuvo išsidrėbęs kaip tada, kai norėdavo pademonstruoti pasipūtėlišką atsainumą. Pro šoninį langą krintanti saulė apšvietė veidą, išryškindama kampus ir plokštumas, tiesią nosies liniją, gilų smakro griovelį.

Ir virpantį žandikaulio raumenį.

Dabar Kimberli pajuto tvyrančią įtampą, nuo kurios erdvus prabangaus automobilio salonas tapo beoris lyg vakuumas. Ji matė įtampą jo suspaustose lūpose ir vaiskiai mėlynų akių žvilgsnyje.

Nors vasaros rytas buvo šiltas ir drėgnas, Kimberli nupurtė ledinis šaltis. Įdegęs kūnas nuėjo pagaugais. Kažkas nutiko – kažkas labai bloga.

– Kas yra? – Kimberli sugniaužė sterblėje gulinčią rankinę, prisirakino prie jos minkštučiais odiniais dirželiais lyg prie kokio inkaro, kuris galėtų išgelbėti nuo to, ką netrukus sužinos. – Jeigu tėvas tavęs nesiuntė, tai kodėl esi čia?

– Hovardas vakar vakare išvyko iš Sidnėjaus. Paryčiui tavo brolis sulaukė skambučio – lėktuvas taip ir nepasiekė Oklendo.

– Nepasiekė? – Kimberli papurtė galvą, negalėdama susitaikyti su tuo, kas nuskambėjo potekstėje. – Juk lėktuvas negali taip nei iš šio, nei iš to nepasiekti kelionės tikslo. Kas nutiko?

– Nežinome. Išskridęs iš Sidnėjaus po dvidešimt minučių lėktuvas dingo. – Perinis pervėrė ją žvilgsniu, tamsi akių bedugnė, nunarinta galva ir duslūs žodžiai viską pasakė. – Man labai gaila, Kim.

Ne. Kimberli vėl papurtė galvą. Tai neįmanoma. Jos tėvas, galingasis pasaulio valdovas, negali žūti. Ypač dabar, kai jau beveik užkopė į šlovės viršūnę – rytoj turėjo nusikvatoti Hamondams tiesiai į akis įsikūręs pačioje jų panosėje.

– Jis skrido į parduotuvės Karalienės gatvėje atidarymą, – tyliai tarė ji.

– Taip. Turėjo išskristi pusę aštuonių, bet skrydį teko atidėti. Reikėjo pasirašyti dar kažkokius dokumentus.

Amžinai taip. Visi Kimberli vaikystės prisiminimai apie tėvą buvo susiję su verslo dokumentais ir derybomis dėl neįtikėtinai stambių sandorių, kurių objektas – deimantai. Ji neprisiminė, ar kada nors tėvas vilkėjo ką nors kita, ne verslo kostiumą. Toks buvo jo gyvenimas.

Deimantai, sutartys ir dienraščių antraštės.

– Kai pamačiau tave oro uoste kartu su gauja žurnalistų, – tarė ji, – pamaniau – viskas dėl parduotuvės atidarymo. Jo sugalvota viešųjų ryšių akcija norint patraukti dėmesį. – Klaikus suvokimas, kokiomis antraštėmis mirgės rytojaus dienraščiai, ją surakino, skausmas negailestingais gniaužtais suspaudė krūtinę. – O jie laukė jau žinodami, kas nutiko.

Kol ji su pasimėgavimu paskutinį kartą vaikščiojo paplūdimiu, gardžiavosi pusryčiais iš papajų, mangų ir rambutanų, juokavo su kurorto darbuotojais, flirtavo su lėktuve greta prisėdusiu dvidešimtmečiu gundytoju…

– Aš nežinojau, – sušnabždėjo beveik springdama. Kad ir kokie kartūs nesutarimai atitolino juodu vieną nuo kito per pastarąjį dešimtmetį, kad ir kokiomis nuodėmėmis ji kaltino tėvą, augdama Kimberli laikė jį vos ne dievu ir nuolat pešėsi su broliu dėl jo dėmesio. Trisdešimt vienus metus jis formavo jos nuomonę, karjerą, požiūrį į pasaulį. Paskutinius dešimt ji darė viską, stengdamasi išsiveržti iš jo įtakos, bet vis tiek jis liko jai tėvas. – Išėjau iš terminalo ir atsidūriau tiesiai priešais kameras… Iš kur jie sužinojo?

– Apie tavo tėvą? – Perinis garsiai atsiduso, bet atodūsis labiau priminė keiksmą. – Nežinau. Negalėjo taip greitai išsiaiškinti, kas skrido lėktuvu. Juo labiau žinoti, kad šįryt tu būsi oro uoste.

Kimberli pajuto krūtine kylantį šleikštulį. Nė mintis apie tai nešovė, bet jo žodžiai privertė suklusti. Ji suraukė kaktą.

– O tu kaip sužinojai, kur mane rasti?

– Neatsiliepei telefonu, tai paskambinau į tavo biurą.

– Vakar vakare?

– Šįryt.

Kimberli pabandė suvirškinti informaciją. Aišku, Perinis negalėjo skambinti paryčiais, iškart po to, kai jos brolis Rajenas sužinojo naujieną, nes tokiu metu neskambintų į biurą. Nebūtų radęs biuro vadovo Lionelio, kuris vienintelis galėjo nurodyti jam oro uosto kryptį.

– Tai nepaskambinai iš karto, kai tik sužinojai?

– Ne. – Dabar jo balsas buvo kupinas tokios pat įtampos, kuri niaukė akis. – Tokios žinios nepranešamos telefonu, Kim.

– Manei, bus geriau, jei sužinosiu iš reporterių? – paklausė ji.

– Todėl ir atskridau čia. Kad to neįvyktų.

– Vis dėlto nedaug trūko.

– Hamondo biuro vadovas nesiteikė pasakyti man apie tavo skrydį, – vos valdydamasis pro dantis iškošė Perinis. Ir be pašaipaus jos tono kuo puikiausiai prisiminė, kaip tarsi be galvos lėkė iš miesto ir vėl atgal, nežinodamas, ar spės sugrįžti iki nusileidžiant lėktuvui. Nė nenujautė, ar žiniasklaidai pavyks iššniukštinėti jos buvimo vietą, kai informacija šitaip slepiama netgi nuo jo.

Nekeista, tik velniškai viską apsunkino. Hamondo rūmai ir Blekstouno deimantai neliepsnojo abipuse meile. Trisdešimt metų trunkanti nesantaika tarp kompanijų savininkų, Hovardo ir jo svainio Oliverio Hamondo, paveikė ir jaunosios kartos santykius. Kimberli dar įpylė alyvos į ugnį, kai ėmėsi Meto Hamondo, dabartinio Hamondo rūmų generalinio direktoriaus, padėjėjos darbo.

– Negali kaltinti Lionelio, kad imasi saugumo priemonių, – lyg perskaičiusi jo mintis paerzino Kim.

Jos žodžiai ir balso tonas dar labiau sujaukė ir taip neramią Perinio nuotaiką. Juodu vos dešimt minučių kartu ir, nepaisant liūdnų naujienų, jau vaikšto skustuvo ašmenimis, provokuodami ginčą. Jis tik papurtė pavargusią galvą ir atsirėmė į vėsią sėdynės odą. Ir kodėl jis stebisi? Nuo pirmos susitikimo akimirkos jųdviejų santykiai buvo begalinė virtinė piktų ginčų ir aistringų susitaikymų. Niekada nepažinojo sudėtingesnio būdo moters… ir gebančios suteikti daugiau malonumo nei ji.

Sužinojęs apie Hovardą jis nė sekundės nedvejojęs nutarė skristi pas Kim. Nors ir labai liūdna priežastis jį čia atvedė, Perinis džiaugėsi, kad ta priežastis privers ją grįžti namo. Jos vieta Blekstounuose. Perinis giliai atsikvėpė ir vasaros aromatas nuo jos odos įsirangė į jį ir užvaldė.

Lygiai taip, kaip ji buvo pasiženklinusi vietą jo lovoje.

– Tikriausiai šįryt labai anksti išvažiavai, – tarė ji.

– Kai paskambino Rajenas, buvau pakeliui iš Janderos kasyklos į Sidnėjų. Skubi kelionė, apie kurią sužinojau paskutinę minutę, todėl pasinaudojau kompanijos lėktuvu. Žinodamas, kad negrįšiu, Hovardas sau užsisakė kitą lėktuvą.

– Tai štai kodėl atvykai – vis tiek jau buvai lėktuve.

Perinis iš lėto pasuko galvą ir susidūrė su nefrito žalumo akių žvilgsniu. Tos akys labiausiai visus priblokšdavo – ne tik dėl ypatingos spalvos ir tamsių antakių lankų, bet ir dėl to, kiek daug jose galėjai įskaityti. Jis žinojo, kaip meistriškai Kim moka slėpti tikruosius jausmus po rafinuota išvaizda, kuri buvo it šarvai silpnybėms paslėpti.

Aišku, Kim nė už ką nebūtų prisipažinusi turinti bent menkiausių silpnybių. Tikra savo tėvo dukra iki pat kaulų smegenų. Ir dabar per galvą vertėsi, stengdamasi nepasiduoti šokiruojančioms naujienoms.

– Visai nesvarbu, kur būčiau buvęs, – tvirtai nukirto jis, – vis tiek būčiau atskridęs. Gali neabejoti.

– Norėjai pranešti man apie tėvo m…

– Noriu parvežti tave namo.

– Į Sidnėjų? – Regis, ši mintis taip pribloškė Kim, kad ji beveik užspringo traukdama orą. – Nejaugi pamiršai – mano namai dabar čia?

– Nepamiršau.

Kai Kim jį paliko, Perinis davė jai laiko atvėsti. Pergalvoti karštakošiškus kaltinimus, kuriuos jam metė, ir suvokti: jie skirti vienas kitam. Praslinko keturi juodos tylos mėnesiai, pagaliau jis nutarė ją vytis… Deja, sužinojo tik tiek: ji nė kiek neatvėso ir per tą laiką suprato vienintelį dalyką – kad jųdviejų santuoka buvusi milžiniška klaida, o jos naujieji namai Oklende, Naujojoje Zelandijoje. Su Metu Hamondu, naujuoju bosu ir užtarėju.

Ne, jis nieko nepamiršo, nuo sunkių prisiminimų smilkinius surakino it replėmis, o oras tarp jųdviejų pamažu judančiame automobilyje net spragsėjo iš įtampos. Kim suprato, kad jis prisimena paskutinį jų barnį jos kabinete Hamondo kompanijoje. Tai buvo parašyta žibančiose akyse ir skruostus užliejusiame raudonyje, kai ji kilstelėjo galvą ir prabilo:

– Juk žadėjai daugiau niekada manęs nesivaikyti.

Perinis savo žodį tesėjo. Išdidumas, o galiausiai ir teismo nuosprendis skyrybų byloje jam neleido taip elgtis, bet čia juk visai kas kita.

– Mudu čia niekuo dėti, – metė jis atžariai. – Viską darau dėl tavo tėvo ir šeimos.

Piktai prisimerkusi Kimberli dar kelias akimirkas žiūrėjo į jį, paskui nusisuko. Prikando liežuvį, kad neišspjautų kartaus atkirčio, nepatogios tiesos apie tai, jog Hamondai irgi jos šeima.

Kim motina Ursula buvo Oliverio Hamondo sesuo, ji mirė, kai Kim dar buvo mažutė. Dėl priešiškumo, tvyrojusio tarp Blekstounų ir Hamondų, Kimberli užaugo persisunkusi be galo šališkos nuomonės apie savo giminaičius iš Naujosios Zelandijos – dėdę ir tetą bei jų įsūnius Džeradą ir Metą. Bet kai prireikė naujo darbo, jie išskėstomis rankomis priėmė Kim ir į savo kompaniją, ir į šeimą. Metas buvo šalia, kai labai reikėjo draugo. Nors jo žmona Marisa taip ir nepamilo naujai į šeimą įsiliejusios giminaitės, Metas užsispyrė, kad Kim taptų jų mažojo sūnelio Bleiko krikštamote.

Pastarąjį dešimtmetį Hamondai buvo artimesni jai nei kuris nors iš Tasmanijoje gyvenančių Blekstounų, bet Kim apdairiai sulaikė liežuvį už dantų. Jei teisingai suprato Perinio akyse siaučiančią audrą, Meto vardas jam būtų tarsi raudona skepeta buliui. Jis taip ir neatleido Metui, kad šis palengvino Kim pabėgimą iš Blekstounų imperijos, pasiūlęs gardų kąsnelį Hamondo rūmuose – tą dieną, kai Hamondo biure Perinis bandė įkalbėti ją sugrįžti, jie vos nepradėjo švaistytis kumščiais. Kad ir ką ji dabar sakytų, tik išprovokuotų ginčą, o tam netiko nei vieta, nei laikas.

Mudu čia niekuo dėti. Viską darau dėl tavo tėvo.

Perinis iki skausmo teisus… Ir ne tik šiuo atveju. Jųdviejų santykiai niekada nebuvo tik jųdviejų reikalas. Štai kur šuo pakastas. Susipažino Blekstouno deimantuose, drauge sukūrė mažmeninės prekybos deimantais planą, įtikino jo pelningumu kompanijos valdybą, o švęsdami didžiulę sėkmę netikėtai sukrito į lovą.

Bet Perinis troško daugiau. Norėdamas tai gauti vedė Kim – išdidusis uošvis suteikė viską, ko tik geidė jaunojo rinkodaros vadovo širdis: valdžią, prestižą, gerą vietą įmonės vadovų automobilių stovėjimo aikštelėje… ir bilietą į Sidnėjaus aukštuomenę.

Šis grakštus ėjimas aprūpino ir nauju postu, jis tapo atsakingas už mažmeninės prekybos pradžią, Blekstouno papuošalų prekės ženklo įvedimą į rinką – šis darbą buvo pažadėtas Kimberli, dėl jo ji buvo išliejusi daug prakaito. Mirtinas smūgis? Kai Kim išreiškė nusivylimą, Perinis palaikė jos tėvą, kuris pareiškė, kad šiam darbui Kim trūksta įgūdžių ir patirties.

Po kiek laiko Kimberli suprato, kodėl jie priėmė tokį sprendimą, bet dvidešimt vienų metų iš meilės galvą pametusiai merginai tai atrodė žiauri išdavystė. Perinis siekė jos, paskui vedė, ir viską darė tik norėdamas patenkinti savo ambicijas. Šiandien jis atvažiavo jos pasitikti ir nuvežti pas artimuosius į Sidnėjų, bet ar ji gali būti rami dėl jo ketinimų?

Bet juo ilgiau jie važiavo tylomis, riedėjo pažįstamomis gatvėmis link šeimos namo Vienišo medžio kalvos rajone, juo geriau suprato, kad iš tiesų jo motyvai visiškai nesvarbūs. Negailestinga žinia pagaliau prasigraužė pro jos gynybinę sieną.

Mudu čia niekuo dėti. Viską darau dėl tavo tėvo ir šeimos.

Tėvo lėktuvas dingo, ji negali eiti į darbą ir kančias išgyvenusių šeimos narių nuotraukų besivaikantys reporteriai čia menkiausia bėda. Negali likti namie ir slampinėti iš kampo į kampą laukdama žinių. Metas išvykęs verslo reikalais, nėra nei kam paskambinti, nei kam pasiguosti, nei kam paverkti ant peties.

Akies krašteliu ji stebėjo ištiestas Perinio kojas ir akimirką užvaldė prisiminimas, kaip jis palaikė ją tą akimirką oro uoste. Niekam to nereikėjo. Jai nebereikia jo rankų teikiamo saugumo, bet būtinai reikia grįžti į Sidnėjų. Privalo būti ten, kai paaiškės tėvo likimas. Privalo pamatyti savo šeimą ir atsiprašyti už ilgus nebuvimo metus.

Vien nuo minties, kad pamatys brolį Rajeną ir tetą Sonią, kuri vaikystėje labiausiai atstojo motiną, jai sugniaužė krūtinę ir gerklę. Kim dar stipriau įsikibo į rankinę ant kelių ir užgniaužė emocijas. Jautė, kad be ašarų neapsieis, bet tik ne Perinio akivaizdoje.

– Čia tavo namai?

Perinis kilstelėjo galvą ir, regis, smalsiai nužvelgė dailiai tinkuoto jos namelio fasadą iš tos vietos, kur sustojo limuzinas. Kimberli atsakydama linktelėjo. Pats pasakė adresą vairuotojui, vadinasi, galėjo ir neklausti. Užvaldė dar vienas įtampos priepuolis, geležiniais gniaužtais surakinęs visą kūną. Tai buvo jos tvirtovė, rojus, kurį pati sau susikūrė – čia galėjo atsipūsti nuo pašėlusio verslo tempo. Neturėjo nė menkiausio noro, kad aplinkui slankiotų Perinis, kaišiotų nosį į jos asmeninę erdvę ir paliktų pėdsakus, kurie, galima neabejoti, giliai įsispaus jos vaizdinėje atmintyje.

Ir vis dėlto kaip nepakviesti jo vidun, kai iš pat ankstaus ryto, vos parskridęs iš Blekstounų kasyklos, vėl sėdo į lėktuvą? Nors kompanijos lėktuvas, vienas iš jos tėvo žaisliukų, turėjo visus įmanomus patogumus ir netgi daugiau, bet vis tiek…

– Norėtum užeiti? – paklausė Kim paskubomis, kol atsargumas ar įtampa neprivertė apsigalvoti. – Ilgai neužtruksiu. Tik iš naujo susikrausiu daiktus, palaistysiu gėles ir paskambinsiu į darbą – reikia pranešti.

Vienas tamsus jo antakis kilstelėjo.

– Tai nusprendei skristi?

– O ar pastebėjai kokių abejonių?

– Su tavimi, Kim… visada vien abejonės.

Pašaipus tonas privertė Kimberli nusijuokti ir juodu susižvalgė jam dar skambant ore. Vos pastebima Perinio šypsena taip ir traukė protingas moteris kilstelėjo jo lūpų kampučius, o akių mėlis staiga tapo sodresnis ir sublizgo su didesne aistra. Ji nuščiuvo, tik širdis ėmė stipriau daužytis.

Po velnių. Tai netgi nėra tikra šypsena. Juk jis nebando jos sužavėti.

– Geriau imsiuosi reikalų, – paskubom tarė Kim, kaip protinga moteris valios pastangomis nutraukdama nejaukią pauzę. Ištiesė ranką link durelių ir tą akimirką suskambo Perinio mobilusis. Palikusi jį šnekėtis ji leido vairuotojui užnešti lagaminą stačiais laipteliais pro laukujes duris į uždarą prieangį. Pasirausė rankinėje, ieškodama raktų ir telefono. Telefonu pasikalbės darydama kitus darbus, taip sutaupys brangaus laiko. Atrakinusi duris ir pamojusi vairuotojui užeiti, ji pranešė Hamondo biuro vadovui, kad asmeniniams reikalams tvarkyti ji pasiima savaitę atostogų.

O dabar – Metas. Reikia pranešti ir jam, kaip draugui ir kaip bosui, bet vos spėjo surinkti numerį, ranką sustabdė ir dėmesį prikaustė Perinis. Ji atpažino jo plaštaką, juodus plaukelius ir randelį ant vidurinio piršto krumplio. Juodo safyro rankogalių segtuką – Hovardo kalėdinę dovaną.

– Ar skambini bosui?

Jo balsas buvo toks pat stiprus kaip ir ranka, Kimberli atkreipė dėmesį į žodžius. Susinervinusi sukando dantis. Tikrai nebuvo nusiteikusi vėl aiškintis, kokie jųdviejų su Metu santykiai.

– Atvėsk, Perini, nejaugi niekaip negali patikėti, kad nemiegu su savo?..

Kiti žodžiai sustingo lūpose, kai pažvelgė jam į veidą – atšiaurų, įsitempusį, išblyškusį. Perinis atsiduso ir šaižus garsas nuaidėjo uždaroje erdvėje.

– Norėčiau, kad būtų tik tiek, Kim.

Telefono skambutis.

Jis jau žino apie lėktuvą ir apie tėvą.

Panika akimirksniu ėmė šniokšti venomis, Kimberli atsilošė lyg ruošdamasi smūgiui.

– Jie rado nuolaužų, – niūriai tarė jis, patvirtindamas didžiausias jos baimes. – Netoli Australijos pakrantės.

Nuolaužų. Kimberli stengėsi suvirškinti nekaltai skambantį žodį. Ne sudužusį lėktuvą. Ne kūnus.

– Tik… nuolaužų?

– Ne, – Perinis papurtė galvą. – Ir vieną žmogų. Gyvą. Moterį.

Tyli aimana išsprūdo Kim iš lūpų, supurtė nervinis drebulys. Perinis apkabino ją prilaikydamas, kad nenukristų.

– Kas ji? – duso Kimberli. – Dieve, kad tik ne Sonia.

– Ne, ne tavo teta. – Jis ištraukė telefoną iš bejėgių jos pirštų ir užvožė dangtelį. – Pasak Rajeno, tai gali būti Marisa Hamond. Tavo boso žmona.