Читать книгу Eliotų dinastija. Trečia knyga - Barbara Dunlop - Страница 10

Tą naktį eidama gulti Liusė apsivilko savo melsvus naujuosius naktinius marškinius. Su jais jautėsi seksuali, ir tai pažadino fantazijas, kurių tikriausiai nevertėjo puoselėti. Bet niekaip nesisekė jų atsikratyti. Dvejus metus ji nugyveno tarsi belytė būtybė, daugiau nenorėjo tokia jaustis. Buvo nuostabu vėl jausti, net jeigu kartais tai skaudina.

Ryte ji įšoko į rausvus šortus, apsitempė sportine liemenėle ir rausva glaustinuke su užrašu Diva ant krūtinės, apsiavė naujuosius sportbačius. Ant galvos užsimovė frotinę juostą, kad plaukai nekristų ant veido.

Brajenas jau laukė jos virtuvėje, skrudindamas kavos pupeles futuristinio stiliaus kavinuke.

– Pasirengusi? – paklausė reikšmingai spoksodamas į plikas jos kojas.

Bent jau ne į krūtinę, tiksliau – ten, kur ji turėtų būti. Liusė jau spėjo priprasti prie apvalumų, kuriuos suteikia stebuklingos liemenėlės, bet bėgiojimui jos netiko.

– Pasirengusi, bet iš karto įspėju – esu nekokios formos.

– Mes neskubėsime.

Po penkių minučių Liusė jau svarstė, kad jeigu tai vadinama neskubėjimu, ji nenorėtų sužinoti, ką reiškia bėgti sparčiai. Mergina duso ir puškavo it senas garvežys, o kiekvienas jos raumenėlis priešinosi. Nė neįsivaizdavo, kad yra tokios prastos formos.

Laimei, Brajenas nepratarė nė žodžio, tik ramiai kvėpuodamas risnojo greta.

Netrukus Liusė pagavo ritmą ir pasijuto kiek geriau. Pagaliau galėjo apsidairyti aplinkui – į skubančius žmones, laukiančius taksi ar autobusų, riestainių prekeivių vežimėlius ir balandžių pulkus.

O, kaip ji myli šį miestą! Deja, retai teko jį matyti tokią ankstyvą valandą. In Tight buvo įprasta dieną pradėti apie vidurdienį. Vis dėlto rytas, nors ir kunkuliuojantis energija, siūlo tau dar ir naujų galimybių.

– Ar viskas gerai? – pasiteiravo Brajenas.

Liusė linktelėjo.

Jie įrisnojo į Centrinį parką ir įsiliejo į minią tokių pat kaip ir jie. Liusė kiek atsiliko, kad bėgdama paskui Brajeną pasigėrėtų reginiu. Jo kojos buvo dailiausios, kokias jai kada teko regėti: įdegusios, raumeningos, o tvirtą užpakaliuką taip ir norisi pačiupinėti. Liusė sukikeno ir užspringo pritrūkusi deguonies.

Ji sustojo ir užsikosėjo, o Brajenas susirūpinęs plekšnojo jai per nugarą, kol ji liovėsi.

– Gal jau sukime atgal? – pasiūlė.

Liusė linktelėjo negalėdama ištarti nė žodžio.

– Kaip pirmam kartui neblogai.

Ji nusišypsojo Brajenui, jis irgi atsakė šypsena, ir Liusei širdis nusirito į kulnus. Jau geriau jis nebūtų toks mielas, nes sunku užgniaužti troškimą, kad juos sietų ne tik darbo santykiai. Jeigu aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, galbūt jie galėtų susitikinėti kaip du normalūs žmonės. Deja, jos gyvenimas nė kiek nepriminė normalaus.

Kai pasiekė namus, Liusė buvo šlapia nuo prakaito. Užuot iškart pakilę į viršų, jie užsuko į Une Nuit. Brajenas supažindino ją su savo restorano valdytoju Stašu – žavingu vyriškiu, kalbančiu su prancūzišku akcentu. Kol Brajenas krovė į lėkštę trapios tešlos pyragėlių, Stašas smalsiai nužvelgė Liusę.

– Čia ji? – paklausė.

– Taip, ji, – patvirtino Brajenas ir susidrovėjęs šyptelėjo.

Ji? Ką, po galais, tai reiškia?

Liusė apsidairė po didžiulę restorano virtuvę, kuri jai priminė nerūdijančio plieno džiungles, žėrinčias ir kvepiančias švara. Trys vyrai ir moteris aukštomis virėjų kepurėmis juokaudami ir kvatodami bičiuliškai ruošė maistą.

Čia turėtų būti smagu dirbti. Tai ne Alliance Trust, kur niekas nesišypso, kalba beveik pašnibždomis, o aplink sklando nebent naujų kilimų ir pinigų kvapai. Nuoširdžiai kalbant, ta vieta priminė mauzoliejų.

– Nori viską apžiūrėti? – paklausė Brajenas, pastebėjęs jos susidomėjimą.

– Taip, žinoma.

Jis įvedė ją pro plačias dvivėres virtuvės duris ir spustelėjo šviesos jungiklį. Juodu atsidūrė didžiojoje salėje. Interjeras buvo sukurtas vilionėms. Pritemdyta raudona šviesa apšvietė variu apkaltus stalus, aplink kuriuos kėksojo juoda zomša traukti minkštasuoliai ir krėslai. Stalai buvo sustatyti atokiau vienas nuo kito, pasieniais, ir Liusė jau įsivaizdavo čia sėdinčias įžymybes, besimėgaujančias privatumo akimirkomis.

Grindys buvo iš juodo ir raudono akmens – gal marmuro, o gal kokio kito. Šiuolaikiniai kalto metalo sietynai kabojo šen ir ten, kiekvienas vis kitoks, tikras meno kūrinys.

– Oho, kaip čia gražu. Ar pats kūrei dizainą?

– Ne, nusisamdžiau dizainerių kompaniją. Jie įrengė ir mano butą. Negaliu prisiimti sau nuopelnų. Na, pats išrinkau kelis meno kūrinius.

– Nuostabu. Ar galėsime kada nors čia pavakarieniauti? – Liusė vos neapsvaigo nuo minties apie romantišką vakarienę su Brajenu. Juk jeigu bus viešumoje, turės elgtis kaip įsimylėjėliai. Neturėtų būti pernelyg sunku.

– Gali ateiti čia kada panorėjusi. Stašas tavimi pasirūpins.

Na, Liusė ne visai to troško. Ji norėjo, kad pats Brajenas ja rūpintųsi. Galėtų drauge suvalgyti porciją blynelių, įdarytų skrudintomis daržovėmis, ar kokį kitą egzotišką patiekalą, maitinti vienas kitą japoniškomis lazdelėmis.

Brajenas aprodė jai baro salę, kurioje stovėjo mažesni stalai ir ne tokios minkštos kėdės – laukiantiems staliuko ar užsukusiems išgerti kokteilio.

– Apačioje yra uždara salė skirta vakarėliams ir panašiai. Nori apžiūrėti?

Liusė pažvelgė į laikrodį.

– Geriau jau eikime. Šiandien noriu padirbėti prie kompiuterio.

Jie pakilo laiptais, nusiprausė ir vėl susitiko virtuvėje sukrimsti prancūziškų pyragėlių su kava. Taip, bėgimas tikrai taps jai įpročiu.

Po kurio laiko Liusė sėdėjo jaukiai įsitaisiusi darbo kabinete virš Brajeno miegamojo. Tą vakarą, kai buvo užsukusi Skarlet, durys buvo užrakintos – Liusė patikrino iš smalsumo. Bet šįryt jis įleido ją į kambarį ir įjungęs kompiuterį leido dirbti. Ji turėjo ne tik atminties kortelę, kurią pasiėmė dingdama iš Vašingtono, bet ir visus per paskutines savaites Brajenui perduotus duomenis. Jis pats ir dar keli Saugumo tarnybos ekspertai juos perkratė, bet jiems vis dėlto nepavyko išsiaiškinti, kas plovė pinigus iš pensijų fondų. Grobstymas buvo panašus į visai įprastas pinigų pervedimo operacijas. Fondo valdytojai visą laiką pirko ir pardavinėjo akcijas. Nustatyti, kurie pervedimai fiktyvūs, įmanoma tik palyginus visas transakcijas su visų fondų valdytojų akcijų judėjimais.

Tris valandas Liusė skaitė asmeninius elektroninius laiškus. Jautėsi bjauriai, kad lenda į buvusių bendradarbių privatumą, bet Brajenas užtikrino, kad tai teisėta ir netgi būtina. Grobstytojas veikė ne vakuume. Gal jis ne toks kvailas, kad paliktų įrodymų elektroniniame pašte, bet ką gali žinoti.

Brajenas paliko ją vieną ir ėmėsi savo reikalų. Turėjo susisiekti su kitais komandos agentais ir sužinoti, gal jie ką aptiko. Išgirdusi artėjančius žingsnius Liusė beveik apsvaigo, taip troško jį vėl pamatyti. Bandė pati save įtikinti, kad nenustygsta, nes nori pranešti jam, ką radusi, bet širdies gilumoje žinojo, jog tai kur kas daugiau. Tas superagentas kažkaip keistai ją traukia, o tai žada tik širdgėlą ir ašaras.

Bet ką ji gali padaryti? Juk neįsakysi jausmams. O ir hormonai tapo visiškai nevaldomi.

Brajenas įėjo į kambarį ir Liusės šypsena kaipmat dingo. Jo veidas buvo labai niūrus.

– Blogos žinios?

– Vienas iš mano komandos agentų dingo be žinios.

– O, ne! Tai siaubinga.

– Jau tris dienas iš jo niekas nieko negirdėjo.

– Kaip manai, kas galėjo nutikti? Kur jį matė paskutinį kartą?

– Jis buvo Prancūzijoje. Įsidarbino fiktyviame labdaros fonde, į kurį grobstytojas siųsdavo pinigus, ir bandė susekti pervedimus, kurių sumos sutapo su mūsų žinomomis, dingusiomis iš Alliance Trust. O dabar jis prapuolė. Arba jį susekė, arba jis – išdavikas. Bet šituo negaliu patikėti. Su Mirtinu ginklu vykdėme kelias operacijas, artimai bendravome. Mano gyvybė ne kartą buvo jo rankose.

– Mirtinas ginklas?

Brajenas išvertė akis.

– Visi mes turime slapyvardžius, nežinome vienas kito tikrųjų vardų. Net mano bosas nežino, kas aš toks.

– Kokie kitų agentų slapyvardžiai?

– Mano komandoje be manęs dar yra Mirtinas ginklas, Tarantulas ir Orchidėja. O Sibiriakas – mūsų vadas.

– Ar nesibaimini atskleidęs man šią informaciją?

Jis šyptelėjo:

– Mes visą laiką keičiame slapyvardžius. Dabar esu Kazanova, anksčiau buvau Kinžalas, Sukčius ir Šoklys.

– Šoklys?

Brajenas gūžtelėjo pečiais.

– Tikriausiai todėl, kad esu greitas kaip kiškis. Niekad apie tai nesusimąsčiau, – jis patogiai įsitaisė odinėje kėdėje. – Ar ką nors aptikai?

– Nepatikėsi… Džonas Peltonas, už paskolas atsakingas tarnautojas, siuntėsi pornografinius filmus. Tikrai šlykščius. Niekada nebūčiau patikėjusi. Tarp Keisės Hol ir Peterio Glaso – tarnybinis romanas, o juk jie abu vedę! Skaitydama svetimus laiškus jaučiausi lyg iškrypėlė.

– Gal užčiuopei ką nors, kas labiau susiję su byla?

– Bandžiau susieti prisijungimo prie kompiuterių laiką ir neteisėtas pervedimo operacijas. Procesas neįmanomai lėtas, bet atmetimo būdu gal ir pavyks nustatyti, kas tas nusikaltėlis.

– Gal jau ką nors įtari?

– Kelis žmones jau atmečiau, bet kandidatų dar visa galybė. Dauguma darbuotojų visą dieną būdami darbe neišjungia kompiuterių. Visgi tai jau šiokia tokia pradžia.

– Puiku, tęsk. Šaldytuve yra šaltų užkandžių ir vaisių, jeigu išalksi.

Liusė pažvelgė į laikrodį ir labai nustebo pamačiusi, kad jau dvi. Buvo taip įsitraukusi į rebusą, kad nepajuto, kaip lekia laikas.

– Deja, turiu ir daugiau blogų žinių, – pareiškė Brajenas pakasynomis dvelkiančiu balsu.

– Ką? Juk ne apie mano šeimą, tiesa? Tikiuosi, jie nepaskelbė paieškos? – Su tėvais Liusė nebuvo labai artima, susiskambindavo porą kartų per mėnesį. Kol kas jie dar neturėtų jaudintis. Brajenas tylėjo, ir ją apėmė panika: – Brajenai, sakyk, kas nutiko!

– Mano seneliai šįvakar rengia vakarienę savo namuose Longailende. Dalyvavimas būtinas. Turime vykti.

– Oho…

Žinia apie naująją Brajeno merginą pasklido žaibiškai ir ji pateko po didinamuoju stiklu.

– Yra ir gerų žinių, – tęsė jis. – Ten bus ir mano dėdės, tetos, pusbroliai su pusseserėmis. Šiuo metu jie pasirengę perkąsti vieni kitiems gerklę, taigi emocijų netrūks ir bus kam atitraukti dėmesį nuo mūsų. Nebūsi vienintelė dėmesio centre, nors savo irgi atsiimsi. Ar sutinki?

– Žinoma. Jei tik niekas neklausinės manęs, kaip aš nuoga atkeliavau iš Kanzaso į Niujorką.

Brajenas nervingai trypčiojo svetainėje, o Liusė puošėsi vakarėliui Potvyniuose, namuose, kur jis praleido daug vaikystės dienų. Kai jis papasakojo, kad vakarienei Eliotai puošiasi, Liusė labai susirūpino, kuo apsivilkti.

Senieji Eliotai kiek pretenzingi, kitaip nepavadinsi. Ir valdingi. Na, gal per silpnai pasakyta. Varžybos, kurias Patrikas Eliotas surengė savo vaikams ir anūkams – puikus to pavyzdys. Jis mėgo priversti juos vaikščioti ant blakstienų.

Vis dėlto jie puikūs žmonės, savo artimiesiems trokštantys visko, kas geriausia.

Išgirdęs, kaip trinktelėjo Liusės miegamojo durys, Brajenas įsispoksojo į kampą, iš už kurio ji turėjo pasirodyti, ir sulaikė kvėpavimą. Buvo užmetęs akį į drabužėlius, kuriuos Skarlet parinko jo merginai, todėl nenustygo vietoje iš smalsumo, kuo Liusė pasipuoš šįvakar.

Ir nenusivylė. Liusė vilkėjo aptemptą, ant kaklo surišamą švelniai oranžinės spalvos suknutę beveik iki kelių, apačioje papuoštą lengvais raukiniais, tačiau visai neatrodė konservatyvi. Atvirkščiai – drabužis pabrėžė kiekvieną jos grakštaus kūno liniją. Nuogus pečius buvo apsisiautusi šilkiniu kutais puoštu šaliu, kurio švelni persikinė spalva perėjo į ryškiai oranžinę. Masyvus sidabrinis papuošalas puošė grakštų kaklą ir traukė akis prie gundančios krūtinės.

– Gal pernelyg kekšiška? – paklausė Liusė. – Nenoriu, kad tavo šeima pamanytų, jog esu lengvo elgesio mergina. Nors persikrausčiau pas tave vos po kelių savaičių pažinties, tikriausiai turėčiau tokia būti.

– Atrodai nuostabiai, visai ne kekšiškai, – Brajenas labai troško ją paliesti, atrišti kaspinėlį ant kaklo ir nusmaukti suknelę. Troško bučiuoti tas žėrinčias lūpas ir glamonėti krūtis, kol švelnūs speneliai sustandės jo delnuose…

– Brajenai?

– Ką?

– Gal jau reikėtų eiti? Nenoriu, kad pavėluotume.

Brajenas prisivertė prisiminti, kaip sugedus lėktuvui priverstinai nusileido Grenlandijos sniegynuose ir dvi dienas išgyveno teturėdamas vos keturis javainių batonėlius. Žvarbu, siaubingai žvarbu. Jis nušalo kojas ir vos neprarado mažojo pirštelio.

Taip, jau geriau.

– Eime, – Brajenas nusilenkė siūlydamas jai ranką, droviai šypsodamasi Liusė priėmė. – Žinai, atrodai lyg deivė.

– Ak, liaukis.

– Bet tai tiesa. Ir tie dizainerių drabužiai ar madinga šukuosena čia niekuo dėti. Kai būni pasidažiusi, tu visai kitaip elgiesi.

– Tai kita mano susidvejinusios asmenybės dalis, Lindsė, – pašmaikštavo Liusė, nors jautėsi pamaloninta komplimento.

Pakeliui į Longailendą Liusė kartojosi jų istoriją: susipažino Paryžiaus kavinėje, kurioje Brajenas keitėsi receptais su virėju. Lankėsi ten norėdama parašyti romaną, bet suprato, kad to nesugeba. Dabar ieško savęs. Gavo šiokį tokį palikimą, todėl neskuba ieškoti darbo.

Jie išgalvojo jos tėvų vardus ir gimtąjį miestelį Kanzase.

– Gali sakyti, kad dirbai banke – juk šią sritį geriausiai išmanai, – bet tik kur nors toliau nuo Vašingtono.

– O kaip dėl mano išsilavinimo? Esu diplomuota finansininkė.

– Viskas gerai, gali apie tai užsiminti, tik sakyk, kad baigei… net nežinau. Loyola[9] . Niekas iš mano šeimos niekada nėra buvęs net arti prie Čikagos.

– Aš pasistengsiu nukreipti pokalbį nuo savęs. Geriau klausinėsiu apie tave. Su Skarlet tai pavyko.

– Nejaugi? O ką Skarlet papasakojo apie mane?

Liusė nutaisė pačią nekalčiausią miną.

– Sakė, kad vaikystėje mėgai plėšyti musėms sparnus ir deginti daiktus.

– Ką? – Brajeno veido išraiška buvo labai juokinga.

– Juokauju. Sakė, kad tu vienintelis nepasukai į spaudos verslą. Kodėl?

– Ketinau. Tiesą pasakius, studijavau finansus ir turėjau minčių dirbti Eliotų leidybos korporacijos biure. Bet dar nebaigusį mokslų mane užverbavo dirbti vyriausybei. Žinojau negalįs tėvams prisipažinti, kad rengiuosi būti slaptuoju agentu – jie būtų išsikraustę iš proto. Todėl nusipirkau restoraną.

– Kodėl restoraną?

– Su Stašu susipažinau dar mokykloje. Tai buvo jo svajonė – tas vaikinas visada svaigo dėl kulinarijos. Todėl nusipirkau restoraną ir atidaviau jam valdyti. Ketinau nesikišti į restorano reikalus, bet išėjo kitaip. Nemaniau, kad man tai patiks.

– Papasakok man daugiau apie savo šeimą. Kas dar bus šįvakar, be tavo senelių?

– Sunku pasakyti. Kai senelis kviečia, dalyvauja beveik visi, nuo to gali išgelbėti nebent kalėjimas ar atostogos Šri Lankoje. Bet kai pastarosiomis dienomis toks pamišimas, nė nežinau.

– Ar bus kuris nors iš tavo tėvų?

– Mamos tikrai ne – ji nė kojos nekelia į Potvynius. O tėtis greičiausiai atvažiuos.

– Regis, jie nelabai sutaria?

Liusė nuliūdo pagalvojusi, kad Brajenas su broliu augo nuolat matydami tėvų nesantaiką. Skarlet prasitarė, kad Brajeno tėvai išsiskyrė, kai jam buvo vos dvylika.

– Ak, ne. Tiesą sakant, juodu sutaria puikiai. Mano mama negali pakęsti Patriko.

– Tavo senelio?

Brajenas linktelėjo.

– Buvau dar mažas, kai ji nustojo su juo bendrauti. Mama palaiko ryšį tik su mano teta Karen, daugiau su niekuo iš šeimos.

– Iš kur ta nesantaika? – sukluso Liusė.

Brajenas gūžtelėjo pečiais:

– Niekada apie tai nepasakojo. Spėju, kad ji iš dalies kaltina senelį dėl skyrybų. Kaip jau sakiau, jis valdingas. O kai man buvo… na, tau tai tikrai neįdomu.

– Įdomu, tikrai. Bet gal tau sunku apie tai kalbėti.

Tada jis nenoriai tęsė:

– Vaikystėje mane reikėjo operuoti. Tokios operacijos draudimas nesutiko apmokėti, ji buvo laikoma eksperimentine. Senelis sumokėjo – esu jam be galo dėkingas, nes tai išgelbėjo man gyvybę. Bet, regis, jis manė, kad mano tėvai liko jam už tai skolingi, todėl laikė juos po padu. Galų gale tai tikriausiai privedė prie skyrybų.

Brajenas atrodė liūdnas, beveik susigraudinęs, ir Liusė palietė jam ranką.

– Tikiuosi, nekaltini dėl to savęs? Juk buvai mažas berniukas, nekaltas dėl savo ligos.

– Suprantama, bet tai nekeičia fakto. Jeigu nebūčiau sirgęs, mūsų gyvenimas būtų buvęs visai kitoks.

– Greičiausiai nebūtum tiek daug sportavęs, nebūtum priimtas į saugumo tarnybą, nebūtum paskirtas tirti šios bylos, ir tie, kurie mane sekė, būtų mane nupylę. Neverta žaisti žaidimo: Kas būtų, jei būtų. Tai kvaila.

Brajenas pažvelgė į Liusę ir nusišypsojo.

– Tu mane stulbini, Liuse Miler, – tarė, tada paėmė jos ranką, spustelėjo ir nebepaleido.

– Norėjai pasakyti – Lindse Morgan.

Jo rankos šiluma nukeliavo iki pačios širdies. Neįtikėtinas jausmas.

O jeigu paliestų kur nors kitur? Net negalvok apie tai!

Brajenas atitraukė ranką tik tada, kai įvažiavus į kiemą reikėjo perjungti bėgius ir sustabdyti automobilį.

Eliotų namai buvo Hamptonuose[10]. O kur kitur? Liusei teko ten lankytis keliuose siautulinguose vakarėliuose, todėl manė žinanti, ko laukti. Bet Potvyniai ją apstulbino. Rūmai, kitaip nė nepavadinsi, buvo nutupdyti pajūryje ant uolos. Brajenas pasuko savo jaguarą privačiu keliu, į kurį įleido sargybinis.

– Uždara bendruomenė, – pakomentavo Liusė. – Puiku.

– Ne bendruomenė. Tik namas.

– Nori pasakyti, kad tas sargybinis čia visą laiką sėdi saugodamas vieną vienintelį namą?

– Taip.

Liusė galvojo, kad jau ganėtinai matė turtų ir prabangos, bet išvydusi Eliotų dvarą suprato, kokia apgailėtina jos patirtis. Pro langą žvelgdama į išpuoselėtą aplinką ji svarstė, kaip galėjo šitaip apsigauti. Nei garsių dizainerių drabužiai, nei brangi šukuosena nepakeitė fakto, kad ji – tik mergaitė iš Kanzaso kaimo.

Iš arti namas atrodė dar įspūdingesnis. Rusvo smiltainio monolitas iškilo prieš akis jiems pasukus už paskutinio kampo ir įvažiavus į apskritimo formos privažiavimą. Tiesiog atėmė žadą. Aukštyn kylantis stogas buvo melsvai pilkas, išpuoštas galybe bokštelių, frontonais ir kupolais, o nuo langų langelių net galva sukosi.

– Oho!

Brajenas nusijuokė:

– Vaikystėje labai mėgau šią vietą. Čia visada buvo daug gyvybės, juoko, barnių. Kai seneliai liko dviese, senelis buvo užvedęs kalbą apie mažesnį namą, bet abejoju, kad kas nors pasikeis. Senelė nepaprastai myli šią vietovę. Sako, ji primena jai Airiją.

Aikštelėje jau stovėjo daugybė automobilių. Sustabdęs savo jaguarą, Brajenas išlipo ir jau ėjo atidaryti Liusei durelių, bet ji pati iššoko lauk. Jis ir vėl pasiūlė jai savo ranką.

– Prisimink, mudu – įsimylėjėliai.

Na, apsimesti jai buvo nesunku. Akmeniniais laiptais juodu užlipo į prieangį. Be jokių ceremonijų Brajenas atidarė duris ir įsivedė Liusę į marmuru dabintą prieškambarį su didžiuliu sietynu, ant kurio būtų galėję ramiausiai suptis gal dvidešimt žmonių. Tiesiai priešais juos buvo svetainė, o dešinėje Liusė užmatė valgomąjį su didžiuliu jau padengtu stalu, kurį puošė lininė staltiesės, porceliano bei krištolo indai.

Kad ir prabangūs, namai spinduliavo jaukumu. Elegantiškas ir santūrus interjeras nebuvo paliestas profesionalo rankos. Liusė būtų galėjusi kirsti lažybų, kad namus puošė jų šeimininkė. Visur buvo pilna šeimos nuotraukų ir mielų niekučių. Baldai, nors aptraukti prabangiu gobelenu, atrodė pasirinkti dėl patogumo ir patvarumo.

Šeima jau sėdėjo svetainėje. Tarpduryje pasirodžius Brajenui su Liuse šurmulys kaipmat nutilo. Visi smalsiai sužiuro į atvykėlius.

– Brajenai, – gražus keturiasdešimtmetis vyras priėjo prie Brajeno ir nuoširdžiai paspaudė ranką. Atrodė per jaunas, kad būtų Brajeno tėvas, bet panašumas buvo toks ryškus, kad kitaip ir būti negalėjo. Jis nukreipė žvilgsnį į Liusę: – O tu tikriausiai Lindsė. Aš Danielius Eliotas, Brajeno tėvas.

Jie paspaudė viens kitam ranką.

– Taip ir supratau.

– Prašau dėmesio, – prakalbo Brajenas. – Čia Lindsė Morgan. Būčiau dėkingas, jei mirtinai jos neišgąsdintumėte. Juk žinote, kad draugėn susirinkę Eliotai atrodo mažumėlę grėsmingai.

Liusė susipažino paeiliui su visais. Brolį Kaleną buvo nesunku prisiminti, nes buvo neįtikėtinai panašus į Brajeną. Kaleno žmonos Mistės irgi nė už ką nepamirštum: buvo kokio metro aštuoniasdešimties ūgio, nėščia ir fantastiškai graži.

Skarlet ji jau pažinojo, bet dabar susipažino ir su jos sužadėtiniu Džonu Harlanu, reklamos agentūros vadovu, ir dvyne seserimi Samer, tikslia, ne mažiau įspūdinga jos kopija. Samer sužadėtinis Zikas Vudlou taip pat buvo pribloškiantis. O kaipgi kitaip, juk tikra roko žvaigždė – dievaitis, kai neįsijautęs į savo sceninį vaidmenį. Juodu su Samer nutraukė gastroles, nes seserys planavo dvigubas vestuves.

Tačiau po kurio laiko vardai ir veidai ėmė blukti. Prisiminti jų su Brajenu sukurtą istoriją ir į atmintį įsirašyti krūvą naujų vardų buvo per sunkus uždavinys mažai Liusės galvelei. Liusė pagalvojo, kad tai ne taip jau ir svarbu. Po kelių savaičių jos čia nebebus – ji liks tik dulkelė Eliotų šeimos atmintyje.

Vis dėlto svarbu. Liusė norėjo patikti Eliotams. Norėjo palikti gerą įspūdį Brajenui.

Pagaliau pasirodė ir Brajeno seneliai. Liusė dar nebuvo sutikusi tokio grėsmingo vyro kaip Patrikas Eliotas. Nors jau gerokai virš septyniasdešimties, jis atrodė tvirtas ir gyvybingas. Nekėlė abejonių, kad jo žodis čia paskutinis.

– Tai tu jo naujoji mergina, – tarstelėjo jai vos metęs žvilgsnį, lyg į aukcione pirktą arklį.

Brajenas mandagiai juos supažintino, bet Patrikas nepasivargino naujoviškai spustelėti jai rankos, tik atsainiai linktelėjo.

– Nekreipkite į jį dėmesio, – tarė Meivė, Brajeno senelė. Ji buvo mažutė ir vis dar labai graži. Beveik balti plaukai su keliomis užsilikusiomis kaštoninėmis sruogelėmis buvo elegantiškai susukti į kuodą, nosį puošė blyškios strazdanėlės. Žalių akių žvilgsnis buvo aštrus it vanago ir nieko nepraleidžiantis. – Jis tik atrodo it senas ožys, bet giliai širdyje – tikras kerėtojas. Sveika atvykusi į Potvynius.

Meivė paėmė abi Liusės rankas ir suspaudė. Liusė pajuto pamilusi šią moterį iš pirmo žvilgsnio. Ji buvo tiesiog žavinga.

Nors susidomėjimas ja greitai nuslopo, Liusė visą laiką jautė, kad Eliotai ją stebi. Kai atvyko daugiau svečių – Brajeno dėdė Šeinas ir pusbrolis Tiganas su sužadėtine Rene – visi susiskirstė nedidelėmis grupelėmis ir pokalbis pakrypo apie žurnalus. Tai buvo visiškai natūralu, nes dauguma jų dirbo ELK.

Net pašaliniam žmogui buvo aišku, kad visus kausto įtampa. Dirbantieji tame pačiame žurnale laikėsi draugėje ir kartais imdavo šnibždėtis. Retkarčiais kur nors pratrūkdavo juokas, šen bei ten išsiverždavo emocijos, giminės apsikabindavo.

Liusė nebuvo pratusi, kad šeimoje taip laisvai reiškiami jausmai. Ji užaugo santūrių žmonių šeimoje, kur niekas nepakeldavo balso, bet ir juokas skambėdavo retai. Apie apsikabinimus nė galvoti neverta.

Nenuostabu, kad Liusė puolė į kitą kraštutinumą ir leido savo gyvenimui virsti visišku chaosu.

– Leisk įpilti tau dar vyno, Lindse, – pasiūlė Danielius. – Kokį mėgsti?

– Hm, raudonąjį.

– Burgundiškąjį? Ar pinot noir?

Liusė suprato, kad turėtų žinoti skirtumą – bet nežinojo. Tėvų namuose alkoholinių gėrimų vartojama nebuvo, o In Tihgt mieliau rinkosi alų ar ką nors stipresnio.

Pastebėjęs sutrikusį Liusės žvilgsnį Danielius paėmė ją už parankės ir nusivedė prie baro, ant kurio stovėjo keli atkimšti buteliai.

– Čia burgundiškasis, – paaiškino. – Tikrai puikus, australietiškas. O šis pinot noir iš Čilės. Sausas, su lengvu vaisių ir ąžuolo žievės prieskoniu, – jis nusišypsojo Liusei. – Apsimesk, kad tave domina mano nuobodi paskaita apie vynus, gerai? Suteik man malonumo.

Liusė nusikvatojo.

– Man tikrai įdomu, tik nelabai ką apie tai išmanau. Man regis, gėriau iš to butelio su žalia etikete.

Danielius paėmė butelį ir pripildė jos taurę.

– Tiesą pasakius, turėjau slaptą motyvą nusivesti tave tolėliau nuo bandos. Norėjau persimesti žodeliu akis į akį.

Oi, oi, štai ir prasideda. Liusė pajuto kylančią paniką. Brajeno tėvas kažką suuodė, ji viską sugadino.

– Man labai neramu dėl Brajeno. Pastaruoju metu jis tiek daug keliauja. O gegužę pasirodė savo brolio vestuvėse praskelta lūpa ir šlubčiodamas. Dievagojosi pakliuvęs į avariją, bet ant jo automobilio – nė įbrėžimo.

Liusei tai buvo visiškai nauja informacija. Nieko nenutuokiančiu žvilgsniu ji pažvelgė į Danielių.

– Nori pasakyti, kad nieko nežinojai?

– Mudu dar neseniai susitikinėjame, – tarė ji iš įtampos virpančiu balsu. – Viskas įvyko kosminiu greičiu. Dar daug ko nežinau apie Brajeną. Jis neminėjo jokios avarijos.

Tai buvo gryna tiesa.

– Man regis, jis kažką slepia. Nesu paranojiškas tėvelis, jo mama taip pat nerimauja. Ir Kalenas. Mums atrodo, kad jis su mumis nenuoširdus. Gal bando nuo kažko apsaugoti?

O varge! Ir ką jam dabar sakyti?

Norėjo nuraminti Danielių, paprašyti, kad nesijaudintų, bet negalėjo – juk Brajenui visą laiką gresia pavojus. Mielai užtikrintų Danielių, kad Brajenas nėra įsivėlęs į kokią pavojingą aferą, bet ir tai būtų netiesa.

– Brajenas – uždaras žmogus, – pagaliau pasakė ji.

– Bet ką gi jis veikė Prancūzijoje? Juk nereikia kažin kiek laiko, kad gautum receptų?

Brajenas jai patarė kaip galima mažiau painiotis į melą, bet Liusė nė nenutuokė, ką jis veikė Prancūzijoje. Mergina bejėgiškai gūžtelėjo pečiais.

– Susitikinėjo su įvairiausiais žmonėmis.

– Virėjais, restoranų valdytojais ir prieskonių prekeiviais?

Dar su teroristais ir slaptaisiais agentais. Liusė linktelėjo.

– Na, matyt, išlaikyti restoraną daug sunkiau, nei maniau. Gal dabar, kai turi merginą, jis daugiau laiko praleis namuose. Tu juk pasirūpinsi juo, tiesa?

– Net labiau, nei jis rūpinsis manimi.