Читать книгу Eliotų dinastija. Trečia knyga - Barbara Dunlop - Страница 7

Kurį laiką jie važiavo tylėdami. Brajenas rinkosi aplinkkelius – tai išvažiuodavo į greitkelį, tai vėl išsukdavo iš jo, kad būtų visiškai tikras, jog niekas neseka. Paskui pasuko į šiaurę, po truputį regzdamas planą.

– Ar gerai jaučiatės? – paklausė jis Liusės, kuri buvo nepaprastai tyli. Jis tikėjosi, kad ji apibers jį klausimais, kur jie važiuoja ir kas bus toliau, nors atsakymus ir jis žinojo ne visus.

– Gerai.

– Apgailestauju, kad įvėliau jus į tokį pavojingą žaidimą.

– Žinojau, į ką veliuosi, kai sutikau imtis šito darbo. Perspėjote, kad bus šiek tiek rizikos.

Ji nenutuokė nė pusės to, kas jai gresia. Brajenas nesitikėjo, kad priešininkas – iš jo paties darbuotojų.

– Puikiai padirbėjote. Vis dėlto norėčiau, kad būtume galėję užbaigti, ką pradėjome.

– Aš užbaigiau.

– Nesupratau…

– Po mudviejų pokalbio aš supratau, kad nebegalėsiu dirbti Alliance Trust. Tada spjoviau į bet kokį atsargumą. Anksčiau labai saugojausi, kad niekas nepastebėtų kopijuojant informaciją, bet pagalvojau, jog dabar tai nebesvarbu. Todėl ėmiau ir nukopijavau viską, kas papuolė – beveik viską, kas sukaupta kompiuterinėje sistemoje. Nė nemaniau, kad ta mažutė laikmena tokia talpi.

– Nukopijavote viską? – Brajenas negalėjo patikėti savo ausimis.

– Viską, ko man galėtų prireikti. Dar šiek tiek užtruksiu, kol viską peržiūrėsiu. Tas, kuris grobstė pensijų fondo lėšas, buvo labai atsargus. Bet aš turiu visų darbotvarkes, skambučių sąrašus, prisijungimo ir atsijungimo nuo sistemos laiką, slaptažodžius, žinau, kas kokiuose susitikimuose dalyvavo. Atmetimo principu galėsiu išsiaiškinti, kas neteisėtai pasiglemžė tuos pinigus – žinau, kad galėsiu.

– Jums nereikės to daryti. Mano agentūroje dirba geriausi specialistai šalyje… – staiga jis nutilo supratęs, kad nežinodamas, kas jį išdavė, negali nė vienam iš savo darbuotojų patikėti tos informacijos. Vienas klavišo spustelėjimas – ir visi įrodymai, dėl kurių Liusė rizikavo savo galva, išnyks be pėdsakų.

– Aš pati galiu tai padaryti, – tarė Liusė. – Man puikiai sekasi spręsti rebusus. Gal jūs ir turite puikių ekspertų ir naujausios technikos, bet aš pažįstu tame banke dirbančius žmones. Mačiau jo gyvenimą iš vidaus. Niekas geriau už mane negalėtų išanalizuoti duomenų.

Brajenas pagalvojo, kad Liusė galbūt teisi.

– Ko jums prireiks?

– Tokiam informacijos kiekiui apdoroti man reikia galingo kompiuterio. Ir ramios darbo vietos. Tik tiek.

Planas, kurį Brajenas jau anksčiau rezgė mintyse, įgavo ryškesnius kontūrus. Sumanymas gana pašėlęs, bet jis nežino kito būdo Liusei apsaugoti. Būtų galėjęs apgyvendinti ją kurioje nors iš daugelio slėptuvių, bet kam jos slaptos? Visi, susiję su šia užduotimi, tuos namus žino: Tarantulas, Mirtinas Ginklas, Orchidėja ir šio tyrimo vadovas Sibiriakas. Štai toks įtariamųjų sąrašas. Keturi žmonės, kuriems dar prieš valandą jis būtų patikėjęs savo gyvybę.

– Man regis, žinau, kur jus apgyvendinsiu, – tarė Brajenas.

– Na ir puiku, – Liusė atsilošė sėdynėje, Ji atrodė patenkinta. – Kur važiuojame?

Pagaliau. Jis jau abejojo, ar ji kada nors paklaus.

– Į Niujorką.

– Į jūsų gimtąjį miestą.

Brajenas pasijuto nejaukiai – kaip ji tai sužinojo?

– Supratau iš jūsų akcento, – paaiškino Liusė jam dar nespėjus paklausti. – Turėjau bendraklasį iš Niujorko. Kalbate visai kaip jis.

Pastabi mažulė, nieko neprikiši. Per pratybas jis buvo mokomas atsikratyti net menkiausio akcento. Jo ir turtingosios jo šeimos saugumas priklausė nuo to, kaip pavyks savo asmeninį gyvenimą atriboti nuo darbo agentūroje. Toks reikalavimas buvo keliamas visiems su juo dirbantiems agentams. Jie turėjo slapyvardžius ir niekada niekam nieko nepasakojo apie save.

Kaip galėjo nutikti, kad jis prarado budrumą ir Liusei pavyko atspėti, iš kur jis? Matyt, atsipalaidavo. Daugelis agentų neilgai ištveria nuolatinę įtampą.

– Dirbate CŽV? – paklausė ji.

Kadaise Brajenas ten dirbo. Įsidarbino dar studijuodamas koledže, kur krimto verslo vadybos mokslus, ketindamas prisidėti prie šeimos verslo Eliotų leidybos korporacijoje. Tie, kurie jam pasiūlė darbą CŽV, sakė, kad atkreipė dėmesį į jo gaunamus aukščiausius įvertinimus koledže ir išskirtinai atletišką sudėjimą. Jis tapo slaptuoju agentu.

Tuomet beveidis ir bevardis asmuo įdarbino jį naujai sukurtoje saugumo tarnybos tyrimų grupėje – įstaiga buvo tokia slapta, kad nė pavadinimo neturėjo. Nebuvo jokios centrinės būstinės, o ir nacionaliniame biudžete jai nebuvo skirta jokia eilutė. Galima sakyti, tos įstaigos visai nebuvo.

Meluoti Brajenas mokėjo, bet kažkodėl jam nekilo noras Liusei pliaukšti niekus. Nusprendė pasakyti bent dalį tiesos.

– Dirbu Valstybės saugumo tarnyboje.

– Nežinojau, kad Valstybės saugume dirba slaptieji agentai.

– Pasitaiko ir tokių.

– Kaip tampama slaptuoju agentu?

– Kodėl klausiate? Gal norėtumėte prisidėti?

– Galbūt. Imčiausi bet ko, kad tik nereikėtų dirbti tokio darbo, kaip iki šiol.

Brajenas tik pajuokavo, o Liusė, regis, priėmė už gryną pinigą.

– Tai kodėl dirbote tame banke, jeigu nepatiko?

Ji gūžtelėjo pečiais

– To iš manęs tikėjosi kiti, o ir pinigai buvo neblogi, bet aš visą laiką galvojau, kad norėčiau užsiimti kuo nors kitu.

– Pavyzdžiui?

– Nežinau. Gal įsiprašyčiau į kokį cirką. Būčiau puiki liūtų dresuotoja.

– Jūs? – išsprūdo Brajenui, bet išvydęs Liusės reakciją kaipmat pasigailėjo, kad nesusivaldė. Tikriausiai mergina įsižeidė.

– O kodėl negalėčiau dresuoti liūtų?

– Net neabejoju, kad galėtumėte. Jie būtų paklusnūs kaip avinėliai, jeigu baksnotumėte juos skėčiu.

– Man regis, šaipotės iš manęs. Bet neatrodė, kad buvo labai linksma, kai paklojau jus ant grindų. O savo puikiuoju skėčiu beveik atlikau jums improvizuotą tracheotomiją, – Liusė apsidairė po automobilį. – Ak, mes jį palikome. O man jis taip patiko.

– Nupirksiu naują, – pažadėjo Brajenas, užjausdamas merginą.

Žemė susiūbavo Liusei po kojomis – ji jau niekada nebegyvens kaip anksčiau. Regis, kol kas pati to dar nesuvokia.

– Vadinasi, atgal grįžti neketiname, – konstatavo Liusė.

– Jei ir sugrįšite, tai tikrai negreit.

– Na, ir puiku. Jei tektų dar bent vieną naktį praleisti tame nykiame bute tarp nykiai baltų sienų ir vilkėti tuos nykius kostiumėlius – tikriausiai persipjaučiau venas.

Ta mergina nesiliovė stebinusi Brajeno. O jis manė, kad gerai padirbėjo šniukštinėdamas apie Liusę Miler. Ji buvo kilusi iš didelės fermerių šeimos Kanzase, baigė valstijos universitetą, puikiai mokėsi. Dirbo darbą, kuriam neturėjo tinkamo išsimokslinimo, bet darbdavio atsiliepimai buvo kuo geriausi.

Didžiausia paslaptis gaubė Liusės Miler gyvenimą porą metų po studijų baigimo. Apie tą laikotarpį jam mažai ką pavyko sužinoti. Pasas rodė, kad ji buvo kelis kartus išvykusi į užsienį. Daugiausia, ką Brajenui pavyko išsiaiškinti – kad, prieš pasinerdama į rimtą karjerą, ji domėjosi kultūros dalykais. Jos vyresnysis brolis gyveno Olandijoje, taigi tikriausiai buvo nuvykusi pas jį.

– Mano šeima nerimaus, – tarė Liusė.

– Negalėsite su jais susisiekti.

– Niekada? – tyliai suvebleno ji. – Ar pateksiu į liudytojų apsaugos programą?

– Ar norėtumėte?

Liusė atsiduso:

– Galėčiau priprasti prie naujo vardo ir pavardės. Man niekada nepatiko mano vardas. Bet norėčiau išsirinkti pati.

– Kaip pasivadintumėte?

– Tikrai ne tokiu kvailu vardu kaip Kazanova – nors sprendžiant pagal tai, kaip susukote galvą poniai Fluger, šis vardas jums tinka. Su manimi ji buvo slidi kaip gyvatė.

– Ne savo valia pasivadinau Kazanova. Galite vadinti mane Brajenu, – tarė jis nusprendęs, kad vis tiek ji netrukus sužinos tikrąjį jo vardą.

– O jūs galite vadinti mane Lindse. Lindse Morgan.

– Labai jau įmantriai skamba. Ar šis vardas jums ką nors reiškia? Pažinojote kokią nors Lindsę? Ar Morgan?

– Ne. Man visada patiko aktorė Lindsė Vagner. Matėte filmą „Rikošetas“? Žiūrėjau per televiziją. O Morgan… nežinau. Šiaip, nukabinau iš dangaus.

Kaip tik tai ir norėjo išgirsti Brajenas.

– Gerai, vadinasi, dabar būsite Lindsė Morgan. Pratinkitės.

O, Dieve, tas vyras nejuokauja, – pagalvojo Liusė. Ji iš tiesų tampa kažkuo kitu ir pradeda naują gyvenimą. Bus naujas darbas, nauji namai – gal kokioje puikioje vietoje, tokioje kaip Niujorkas. Žinojo, kad turėtų bijoti. Negailestingi nusikaltėliai, susiję su tarptautiniu terorizmu, įsilaužė į jos namus ir visur prikaišiojo blakių. Gal net dabar jie ieško jos norėdami nužudyti.

Bet ji neišsigando, tik nekantravo, kas bus toliau.

Žinoma, troško, kad tėvams netektų jaudintis. Norėjo paklausti Brajeno, ar dar kada nors juos pamatys, bet jautė, kad ir jis nežino atsakymo į šitą klausimą. Kažkas neduoda jam ramybės. Nujautė, kad žemė susvyravo jam po kojomis, o šis tyrimas netikėtai užmetė kilpą ant kaklo.

Brajenas nepatikėjo, kai ji perspėjo jį esanti sekama. Atvažiavo į jos namus tik dėl to, kad ji pagrasino dingti su visais duomenimis. Ir labai nustebo įsitikinęs, kad ji teisi, o jie demaskuoti.

Nejau jis galvoja, kad ji dėl visko kalta?

– Aš neišsidaviau, – puolė aiškintis ji. – Buvau itin atsargi. Iki šios dienos neįrašinėdavau ilgiau kaip penkias ar dešimt minučių. Ir visada tik būdama viena kabinete, užsidariusi duris. Niekada niekam nieko nepasakojau. Niekada. Niekas negalėjo prieiti prie atminties kortelės, aš laikiau ją savo liemenėlėje.

Brajenas pažvelgė į ją.

– Tikrai? Ar ji ir dabar ten?

– Taip.

Automobilis be jokios aiškios priežasties lengvai slystelėjo į šoną ir Liusė susimąstė, nejaugi toks nekaltas dalykas kaip keli žodžiai apie liemenėlę privertė Brajeną krūptelėti. Juk jis slaptasis agentas – tikriausiai yra matęs paprastam žmogui neįsivaizduojamų dalykų. Moteriški apatiniai tikrai neturėtų jo trikdyti.

Ypač jos apatiniai, kurie tikriausiai patys nuobodžiausi pasaulyje.

Jau visą amžinybę ji nesistengė padaryti įspūdžio priešingai lyčiai. Tą flirtuojančią nutrūktgalvę mergaičiukę paslėpė po senamadžiais kostiumėliais, storais akiniais ir rudais plaukais. Bet juk darė tai ne šiaip sau.

Taigi Brajenas tikriausiai bandė išvengti grumsto kelyje.

Važiavo jie beveik penkias valandas, bet liepos dienos ilgos ir Niujorką jie pasiekė dar nesutemus. Liusė daugybę kartų čia lankėsi, bet po paskutinio vizito jau buvo praėję nemažai laiko ir ji buvo užmiršusi, kaip myli šį miestą. Niujorkas alsavo tokia energija, kaip joks kitas miestas pasaulyje. Automobilių keliamas triukšmas ir išmetamųjų dujų kvapas čia buvo ypatingas.

– Ar pasiliksime Manhatane? – pasmalsavo ji.

– Taip.

– Ar paliksite mane viešbutyje?

– Ne. Nenoriu rodytis niekur, kur reikalaus asmens dokumentų, kol gausime naują pasą.

– Tai turėsiu apsistoti slėptuvėje?

– Pačioje slapčiausioje.

Brajenas išsišiepė ir Liusė pirmą kartą išvydo kiek daugiau nei menką šyptelėjimą. Nuo tos šypsenos net susijaukė viskas viduje. Neveltui kaprizingoji ponia Fluger tapo tokia paslaugi. Dar dešimt minučių, ir senoji ponia būtų atidavusi jam paskutines savo kelnes. Jėzau, Liusė negalėjo patikėti, kad nusimovė džinsus prie nepažįstamo vyro. Bet tuo metu ji buvo pernelyg išsigandusi, kad rūpintųsi tokiais dalykais.

Linkolno tuneliu jie persikėlė į Manhataną ir atsidūrę miesto centre pasijuto apsupti dangoraižių, autobusų, automobilių, taksi ir pėsčiųjų. Visur buvo minios žmonių. Ir kokių įdomių žmonių! Įvairiausių spalvų, formų ir dydžių. Vieni buvo išsipustę – galbūt skubėjo į teatrą, kad nepavėluotų, kiti susiglamžiusiais kostiumais mojo taksi automobiliams, matyt, buvo ką tik po ilgos darbo dienos biure. Ir, žinoma, visur pilna spalvotųjų. Jie dirbo greitojo maisto vagonėliuose, pasislėpę po tentais pardavinėjo garsių dizainerių darbų kopijas ir nelegalius DVD. Ir daugybė valkatų.

Nors jau prisiminė, kaip myli šį miestą, bet jis kėlė ir skaudžių prisiminimų. Paprastai Liusė neleisdavo sau galvoti apie paskutinį apsilankymą šiame mieste, kai grįždama namo praverkė visą ilgą kelią. Bet dabar suvokė, kad tie prisiminimai jau nebe taip skaudžiai žeidžia, liko tik liūdesys ir ilgesys – nieko daugiau.

Pastarieji dveji metai išgydė žaizdas. Reikėjo tik laiko ir ramios aplinkos, kurią surado dirbdama banke. Bet dabar Liusė buvo pasirengusi judėti į priekį, jautėsi daug labiau subrendusi ir gerokai išmintingesnė. Ji net jautė dėkingumą tam pinigų eikvotojui. Kad ir kas jis toks, bet supurtė jos nuobodžiai ramų gyvenimą, kitaip būtų įklimpusi toje užrūgusioje pelkėje, bijodama gyventi toliau.

O dabar ji gyvena. Tikrai gyvena. Važiuoja sau Dešimtąja aveniu Jaguaru, drauge su slaptuoju agentu. Nekasdienis įvykis.

Liusė pravėrė langą ir ją apgaubė įstabūs miesto kvapai. Užuodė kažkokio egzotiško maisto aromatą – česnako, peletrūno, kario – ir jos skrandis sugurgė. Staiga suprato, kad nuo pusryčių nieko burnoje neturėjo, o ir tada vos sugebėjo susistumti į save šiek tiek jogurto. Buvo pernelyg sunerimusi dėl to, kas vyksta.

– Aš alkana kaip vilkas, – prisipažino ji. – Ar galima tikėtis, kad tos slėptuvės šaldytuve bus ko nors valgomo? O gal galėtume užsisakyti kinų maisto? – su viltimi paklausė.

– Nesurūpinkite, pamaitinsiu.

Dabar jie važiavo Aukštutiniu Vestsaidu, gatvės pakraščiuose puikavosi prabangios parduotuvės, prašmatnūs restoranai, nedidukės maisto parduotuvėlės, į dangų stiebėsi aukšti namai, kuriuose gyveno gražūs žmonės. Ir anąkart didžiąją laiko dalį ji praleido netoli nuo čia, šalia Kruzo apartamentų.

Jie pravažiavo pro restoraną Une Nuit[5] . Nors Manhatanui dar ankstokai, bet prie durų jau būriavosi madingai išsipuošę žmonės, viltingai lūkuriuojantys, kol galės papulti į vidų.

– Skaičiau apie šitą restoraną, – Liusė mostelėjo ranka ton pusėn. – People žurnale, regis. O gal Buzz. Kažkokia kino žvaigždė čia šventė savo gimtadienį ar kažką panašaus.

– Viena iš sesučių Hilton.[6]

– O, tai domitės gandais? Ar slaptieji agentai turi laiko skaityti Buzz?

– Tiesą pasakius, nieko neskaičiau, bet dalyvavau tame vakarėlyje.

– Nejuokaujate? Nejaugi jūs tikrai pažįstate sesutes Hilton? – Liusė tiesiog svaigo dėl žvaigždžių. Nuo paauglystės negalėjo atsiplėšti nuo bulvarinių žurnalų, kurie rašė apie įžymybes, ir svajojo kada nors gyvenime būti tokia kaip jie ar bent jau sukinėtis tarp jų.

Tačiau jai teko patirti savo kailiu, kad įžymybių gyvenimas – ne vien vakarėliai ir prabanga. Žvilgantis paviršius slepia daug purvo. Vis dėlto net po nesėkmingo susidūrimo su tuo pasauliu ji nesiliovė juo žavėtis.

Brajenas nieko neatsakė, tik už kampo įsuko į požeminį garažą ir magnetine kortele atsidaręs vartus įvažiavo vidun.

– Hm, juk mes ne pavalgyti čia sustojame? – paklausė Liusė, žvelgdama į savo oranžines trikotažines kelnes. – Noriu pasakyti, kad kada nors mielai čia užsukčiau, bet šitaip apsirengusios manęs čia neįleis.

Brajenas šyptelėjo.

– Galėčiau įsivesti jus į vidų, bet dabar mes ten neisime. Tiesą sakant, čia jūsų slėptuvė, – jis įvairavo automobilį į rezervuotą stovėjimo vietą ir išjungė variklį.

– Keistoka vieta slėptuvei, – nusistebėjo Liusė. – Maniau, būsime kiek labiau… izoliuoti.

– Slėptuvė gali būti bet kur, svarbiausia – kad niekas apie ją nežinotų, – jis įsivedė Liusę pro duris, ant kurių buvo pritvirtinta lentelė Une Nuit. Įėjimas. Mažyčiame beveidžiame fojė nebuvo jokios nuorodos į restoraną. Jie sulipo į išklerusį liftą ir Brajenas paspaudė mygtuką be numerio.

– Pasakykite slaptažodį, – nuskambėjo kompiuterinis balsas.

– Enčilada ir kava, – tarė Brajenas ir liftas pajudėjo.

Nuostaba išraiškingame Liusės veide pamalonino Brajeną. Jis turėjo pripažinti, kad nepaisant situacijos rimtumo, buvo smagu stebėti Liusę. Tikėjosi sutikti paranojikę, kuri kiekviename žingsnyje puola į paniką, bet mergina laikėsi puikiai ir demonstravo retam civiliui būdingą savitvardą.

– Jūs beveik kaip Džeimsas Bondas, – nusprendė Liusė. – Liftas su slaptažodžiu!

– Čia įrengta pati naujausia balso atpažinimo technika. Be manęs ir, žinoma, mano svečių, niekas negali patekti į viršutinį aukštą.

– Tai jūs čia gyvenate?

– Taip. Ar jums tai nepatinka?

– Ne, viskas gerai. Tik man visas šis reikalas kažkoks keistas. Nemaniau, kad slaptieji agentai saugomus liudytojus vežasi į savo namus.

– Ir nesiveža. Mūsų atvejis – ypatingas.

– Kodėl? Esu tikra, kad tai ne pati svarbiausia jūsų byla. Tikriausiai turite šimtus, net tūkstančius žmonių, bandančių pervesti pinigus teroristams.

Brajenas svarstė, kiek gali būti atviras su Liuse. Vis dėlto nusprendė, kad ši mergina turėtų suvirškinti tiesą. Norėjo, kad ji suprastų, jog negali pasitikėti niekuo kitu, tik juo.

– Turiu pagrindo manyti, kad mane išdavė mano paties žmonės… Vadinasi, mūsų sistemoje nėra nė vienos absoliučiai saugios slėptuvės. Esu įsitikinęs, kad čia – vienintelė vieta, kur jūsų niekas neieškos.

– Norite pasakyti, kad jūsų bendradarbiai, kiti slaptieji agentai, nežino, kur jūs gyvenate?

– Jie net mano vardo nežino. Savo komandos draugams, net bosui, esu Kazanova.

– Nieko sau.

Liftui sustojus Brajenas nusivedė Liusę į savo namus. Prieš kelerius metus jis nusipirko visą pastatą, kuriame buvo įsikūręs Une Nuit. Atnaujino restorano patalpas, antrame aukšte įrengė biurą ir sandėlį, o viršutinius aukštus pavertė gyvenamuoju plotu.

Tam pinigų jis negailėjo. Nors turėjo šeimos pinigų, o ir dirbdamas aukščiausio lygio valstybės saugumo agentu nemažai uždirbdavo, bet šis namas buvo įrengtas iš Une Nuit gaunamų pajamų. Restoranas, kurį jis atidarė kaip priedangą, kad niekas, nė artimiausi draugai ar šeimos nariai, nesuuostų tikrojo jo užsiėmimo, tapo netikėtai populiarus. Ir pelningas.

Butas nebuvo itin erdvus, tačiau kelios neįprastu kampu pakreiptos sienos teikė erdvumo įspūdį. Iš prieškambario galėjai patekti tiesiai į didžiulę virtuvę, kurią jis pats buvo suprojektavęs ir aprūpinęs modernia matinio plieno įranga. Toliau buvo svetainė su daugybe didžiulių langų, žvelgiančių į Kolumbo prospektą. Grindys buvo iš tikrų medžio lentų, nušveistų ir nublizgintų. Kai kurias sienas jis taip ir paliko netinkuotas, o kitos buvo nuglaistytos ir nudažytos baltai.

Negausūs baldai buvo pačios naujausios mados. Vakarėlius jis rengdavo restorane, taigi nereikėjo nei daugybės sofų, nei kėdžių. Butą puošė originalūs meno kūriniai, bet ir jų buvo nedaug – koks nedidukas abstraktaus meno paveikslas ar moderni statulėlė. Daiktai, kuriuos jis pats išsirinko. Daugiausia tai buvo badaujančių ir savo žvaigždžių dienos dar laukiančių menininkų darbai, nors kai kurie jau dabar galėjo būti verti nemažų pinigų.

– Čia fantastiškai gražu, – susižavėjusi Liusė dairėsi aplinkui. – Jūs čia gyvenate? Nejaugi jūs iš tikrųjų čia gyvenate?

– Na, taip – kai grįžtu namo, nors paskutiniu metu tai ne taip dažnai pasitaiko.

– Ar ilgai turėsiu čia būti? Aš nesiskundžiu, tik norėčiau pasiruošti. Turbūt turėsiu liudyti teisme? Ar reikės visą laiką lindėti namuose, ar galėsiu išeiti į lauką?

Brajenas nusišypsojo. Jam buvo smagu žiūrėti į energija trykštančią merginą. Pirmą kartą pamatęs Liusę nusprendė, kad ji neišvaizdi, bet dabar suprato klydęs – net su tomis oranžinėmis kelnėmis ji atrodė žavi. Šypsena buvo užkrečianti ir spinduliuojanti, o gyvos akys tokio šviesaus mėlio, kokių jam dar neteko regėti.

– Nelaikysiu jūsų uždaręs it kalinės, – tarė jis. – Bus galima šiek tiek surizikuoti. Nemanau, kad taip toli nuo namų sutiksite ką nors iš pažįstamų.

Žinoma, susitikimo su jo šeima nebus įmanoma išvengti. Teks sugalvoti, kaip paaiškinti jiems netikėtą Liusės atsiradimą šiame bute.

– Hmm, tiesą sakant, ne visai taip, – pareiškė ji. – Kurį laiką esu čia gyvenusi.

– Ką? – tai jam buvo naujiena. Išsamiai iššniukštinėjęs jos biografijos faktus neaptiko, kad Liusė būtų gyvenusi Niujorke. – Tai neįmanoma, – pareiškė jis, bet staiga prisiminė tuos dvejus metus, kai ji buvo dingusi iš akiračio.

– Ar esate girdėjęs apie muzikos grupę In Tight? – pasiteiravo ji.

– Žinoma. Dabar jie ant bangos. Ar tik ne jie grojo šiemet per Nacionalinės futbolo lygos pirmenybių varžybų pertrauką?

Liusė linktelėjo:

– Aš su jais dirbau.

Dabar atėjo eilė Brajenui apstulbti:

– Jūs? Dirbote su roko grupe?

– Atsiliepiau į darbo skelbimą internete ir buvau priimta tvarkyti In Tight finansų. Na žinote, valdyti piniginius reikalus koncertinių turų metu ir panašiai.

Brajenui buvo sunku įsivaizduoti Liusę Miler, leidžiančią laiką su ilgaplaukiais muzikantais. O gal ji mulkina jį? Gal Liusė Miler – patologiška melagė?

– Aš surinkau apie jus visą informaciją, – pareiškė jis. – Ten nebuvo nieko apie…

– Jie mokėjo man nelegaliai. Tada dar nebuvo tokie garsūs. Samdė man butą, todėl neaptikote buto mano vardu. Sakau jums tai tik dėl to, kad žinotumėte, jog galiu sutikti žmonių, kurie mane atpažintų.

– Vadinasi, turime pasirūpinti, kad taip neatsitiktų, – jis nužvelgė ją nuo galvos iki kojų svarstydamas, kaip padarius, kad ji pasikeistų. – Ką pasakytumėte, jeigu jus pagražintume?

Brajenas iškart prikando liežuvį. Išsigando, kad bus ją įžeidęs, bet atsitiko atvirkščiai – Liusė net nušvito:

– O, labai norėčiau! Ar galėčiau tapti blondine? Manau, kad Lindsė Morgan turėtų būti blondinė.

– Jei tik norite. Mano pusseserė Skarlet dirba stilisto asistente žurnale Charizma. Ji gali suveikti visą sunkvežimį drabužių, makiažo priemonių ir kitko. Ar būtinai reikia akinių?

– Nenorėčiau atsitrenkti į kokią sieną.

– Pakeisime juos kontaktiniais lęšiais. Gal žaliais, nors gaila slėpti tokias gražias žydras akis.

Liusė susigėdusi nusigręžė:

– Neerzinkite. Mano akys įprasto melsvo atspalvio, beveik pilkos. Nuobodžios.

– Man jos visai neatrodo nuobodžios.

Liusė vogčiomis žvilgtelėjo į jį:

– Nejuokaujate?

Gal jam reikėjo nieko nesakyti? Nenorėjo gąsdinti Liusės, nes juk reikės kartu gyventi.

– Nebijokite, neketinu priekabiauti. Bet jūsų akys išties gražios.

– Priekabiauti… Hmm… O kada įvyks ta magiškoji transformacija?

– Gal po vakarienės?

Brajenas palydėjo Liusę į svečių kambarį su atskira vonia.

– O kur jūs miegate? – pasiteiravo ji.

– Viršuje, šalia studijos. Parodysiu vėliau. Ten pat ir mano kompiuteris, ir jeigu tikrai imsitės tų duomenų, nemažai laiko praleisi prie klaviatūros.

– Žinoma.

– Paliksiu jus atsigaivinti, tuo tarpu paruošiu ką nors vakarienei.

– Gerai. Gal turite kokį chalatą ar ką kita, ką galėčiau užsimesti, kol jūsų pusseserė atveš drabužių? Tikrai nebenorėčiau mautis ponios Fluger kelnių, kai išlįsiu iš dušo. Tiesą sakant, mielai jas sudeginčiau.

– Atnešiu ką nors.

Chalato Brajenas neturėjo, bet surado dar neišpakuotą pižamą, senelės dovaną. Ji kasmet dovanodavo jam po pižamą, o jis taip ir neišdrįso jai pasakyti, kad jų nevilki.

Kai Brajenas sugrįžo į Liusės kambarį, vonios kambario durys buvo praviros, šniokštė dušas. Jis pajuto daugiau nei menką troškimą įsliūkinti vidun ir žvilgtelėti, kaip ji atrodo be drabužių. Nuo tos akimirkos, kai mergina ant jo užgriuvo, vaizduotė išdarinėja neįtikėtinus triukus.

Bet neįsliūkino. Tada susimąstė, ko čia dabar toks kilnus pasidarė. Juk jis slaptasis agentas ir nuolat knaisiojasi po kitų žmonių paslaptis. Padėjęs pižamą ant lovos Brajenas nuėjo rūpintis vakariene. Tiek to rūpesčio – skambutis į restoraną, ir viskas paduota. Dar reikėjo susitarti su Skarlet.

– Juk žinai, kaip man patinka tokie iššūkiai, – su džiaugsmu sutiko Skarlet. – Džonas išvykęs darbo reikalais, taigi vakarą turiu laisvą. Užsuksiu į biurą, susirinksiu viską ir prisistatysiu per kokią valandą.

– Ar judu ketinate tuoktis?

– Vestuvės kitąmet. Jei šitiek nekeliautum, tai nereikėtų ir klausti. Nejaugi visoje Amerikoje neauginama tinkamų prieskonių?

Hmm… Regis, standartinis pasiaiškinimas, kad keliauja ieškodamas egzotiškų prieskonių, darosi nelabai įtikinamas.

– Turiu neatsilikti nuo paskutinių madų, – vangiai atsakė Brajenas.

– O iš kur traukei tą merginą? Kas per istorija? Paprastai toms, su kuriomis rodaisi, nereikia patarimų, kaip rengtis ir dažytis.

– Ak, ji ne mano… – žiojosi aiškintis Brajenas, bet nutilo. Kaip paaiškinti Skarlet ir kitiems, kodėl jo namuose apsigyveno Liusė? Gali tekti mėnesių mėnesius ją saugoti. Juk nelaikysi uždarytos visą laiką. – Ji kitokia, tai tiesa, – jau sklandžiai tęsė jis. – Bet Lindsė ypatinga. Iš tiesų manau, kad ji tobula tokia, kokia yra. Kaimo mergina… Na, žinai, natūralaus grožio. Bet ji pati nori pasigražinti, kad geriau pritaptų Niujorke.

– Džiaugsiuosi. Kuo galėdama padėsiu Lindsei, – tarė Skarlet, o Brajenas puikiai žinojo, ką reiškia tie žodžiai. Ji tikrai iki smulkmenų iškamantinės Liusę apie naująjį Brajeno romaną. Reikia ją perspėti, kad turi nedelsdama tapti jo mergina.