Читать книгу Eliotų dinastija. Trečia knyga - Barbara Dunlop - Страница 12

Brajenas buvo iš tų vyrų, kurie sprendimus priima kliaudamiesi sveika nuovoka, bet dabar jos neliko. Liusė Miler sugriovė jo pasistatytas sienas ir niekas negalėjo sutrukdyti jiems mylėtis, net nenumatytų pasekmių grėsmė.

Jis vėl pabučiavo Liusę traukdamas jos kvapą, daug svaigesnį nei šokolado, kuriuo taip nevykusiai jis bandė ją pakeisti.

– Eime viršun, į lovą, – sušnibždėjo Brajenas.

– Ne. Tu apsigalvosi, jei suteiksiu tau nors menkiausią progą.

– Arba tu pati pabėgsi, – jis įkišo abi rankas į jos siauras kelnes. Po jomis Liusė vilkėjo tik kelnaites su plonyte juostele, jos užpakaliukas buvo nuogas. Brajenas apglėbė delnais stangrius apskritimus, nesiliaudamas bučiuoti jos mažučių tobulų krūtų. Speneliai buvo kieti lyg stiklo rutuliukai ir degino jam krūtinę it ugnis.

Liusė atsegė jo kelnes, įkišo ranką po trumpikėmis ir sudejavo palietusi stangrų penį.

– Palauk, Liuse! – šūktelėjo Brajenas ir šiek tiek atstūmė ją nuo savęs, kitaip būtų išsiveržęs lyg suplaktas šampano butelis. Negalėjo prisiminti, kada buvo taip susijaudinęs – galbūt niekada. Brajenui atrodė, kad preliudija tęsiasi visą amžinybę. Kiekvienas jos žvilgsnis ir prisilietimas, nekaltas ar ne toks jau nekaltas, varė iš proto.

Vienu judesiu jis nutraukė jai iki kelių kelnes ir kelnaites. Liusė aiktelėjo iš netikėtumo, bet jos laukė dar didesnė staigmena. Brajenas pasilenkė, petimi prisiglaudė prie jos juosmens, suėmė už šlaunų ir persimetė per petį. Liusė suspurdėjo priešindamasi.

– Ką darai, Brajenai?! Paleisk mane! – ji ištiesė ranką ketindama gerokai pliaukštelėti jam per užpakalį, bet tik lengvai paplekšnojo.

Brajenas apdovanojo ją gerokai stipresniu pliaukštelėjimu per nuogą užpakaliuką.

– Elkis gražiai.

– Ei! – šūktelėjo juokdamasi Liusė. – Ką darai?!

Jis nunešė ją tik iki didžiulio bufeto, ant kurio virėjai dėdavo garuojančius patiekalus, kuriuos padavėjai tuojau pat nešdavo lankytojams.

– Manai, tik tu gali akiplėšiškai elgtis? Tik tu gali gundyti?

– O, Brajenai, čia eidama neketinau tavęs suvilioti, tikrai, – ji suėmė Brajeną už galvos ir įkniaubė jo veidą tarp savo krūtų. Jis nė kiek nesipriešino. Jautėsi tartum rojuje. – Aš nerimavau dėl tavęs. Taip ilgai negrįžai. Jei nebūtum grietinėle išsitepęs veido, nieko nebūtų nutikę.

– Bet nutiko, panelyte. Tu pradėjai, o aš ketinu užbaigti, – Brajenas švelniai paguldė ją ant bufeto, nuavė sportbačius, galutinai nusmaukė kelnes ir numetė ant grindų. Tada praskėtė šlaunis ir įsitaisė tarp jų.

Liusė virpėjo iš stipraus geismo, Brajenui tereikėjo nusismaukti kelnes ir įslysti į ją, bet jis pirštu patikrino, ar ji pasirengusi, ir pajuto ją drėgną ir kviečiančią.

Mergina aiktelėjo nuo švelnaus prisilietimo.

– Prašau, – meldė ji. – Paskubėk.

Ne, jis neskubės, pirma jos paragaus. Pats virpėdamas iš nekantrumo Brajenas pasilenkė, pirštais pravėrė ją ir švelniai brūkštelėjo liežuvio galiuku.

Ji ėmė rangytis ir vėl suaimanavo:

– Ne, daugiau negaliu, maldauju…

– Užtat kitą kartą pagalvosi prieš imdama kvailioti su šokoladiniu padažu, – dusliai tarė Brajenas ir vėl prigludo lūpomis prie intymiausios jos vietelės. Stipriai laikė suėmęs už klubų, kad ji nesiraitytų ir neišsprūstų, ragavo vis atkakliau, tyrinėdamas liežuviu.

Liusė pakilo ir pirštais kibo jam į garbanas:

– Brajenai!

Tačiau jis Liusės nepasigailėjo – jaudino tol, kol pajuto, kad ji pasiekė malonumo viršūnę. Tada paleido, pats nusimetė likusius drabužius, prisitraukė ją prie krašto ir paniro į jos svaigią šilumą.

– Oi, – sudejavo Liusė. – Nebegaliu, Dieve mano…

Brajenas nėrė vėl, šįkart dar giliau, ir dar kartą, iki pat galo. Ji buvo tvirta, šilta ir slidi, jis savęs nebekontroliavo. Nebepajėgė.

Jis jautė, kaip ritmingai susitraukinėja ekstazės apimtos Liusės vidaus raumenys, ir pagaliau ji paskutinį kartą sudejavo. Jis dar tris kartus nėrė į ją ir baigė – ilgiau nebūtų ištvėręs. Tai neįmanoma po tokio ilgo susilaikymo.

Liusė staiga atsisėdo, vis dar turėdama jį savyje apsivijo rankomis kaklą ir pabučiavo į lūpas, tada jaukiai prisiglaudė panardindama veidą jam į plaukus.

– Prašau, nepalik manęs, niekada manęs nepalik, – paprašė. – Noriu būti šitaip per amžius.

Jis jau žiojosi sakyti, kad nustebintų rytoj į darbą atėjusius virėjus, bet laiku prikando liežuvį. Visai netinkama akimirka juokams.

Gal Liusė ir atrodo stipri, bet iš tikrųjų yra labai jautri, ir reikia to nepamiršti. Na, šįvakar ji elgėsi truputį begėdiškai, bet Brajenas jautė – į tokius dalykus ji negali žiūrėti lengvabūdiškai.

Turbūt nereikia rimtai traktuoti jos maldavimo nepalikti. Orgazmo metu žmonės prikalba keisčiausių dalykų. Rafinuotos damos keikiasi kaip jūreiviai, o jūreiviai verkia it maži vaikai.

Tikriausiai ji pati negalvoja, kad jie amžinai turėtų likti drauge. Antraip turėtų iškart išsiskirti, nors jis to nenorėtų.

Brajenas atsargiai atsitraukė nuo Liusės, apkabino ją ir švelniai nukėlė nuo bufeto. Jos kojos sudrebėjo prieš pajusdamos grindis.

– Ar gerai jautiesi? – paklausė Brajenas, nubraukęs jai nuo veido plaukus.

– Manau, kad gyvensiu.

– Galėsi apsirengti ir grįžti į viršų?

– Turbūt juokauji? Nori išvilioti mane iš čia, nors nesuvalgiau nė gabalėlio torto?

Juokinga, bet tortą Brajenas buvo visai pamiršęs.

– Pasiimkime jį, suvalgysime lovoje.

Liusė šyptelėjo, stumtelėjo jį ir susirinko išmėtytus drabužius.

– Kuris paskutinis apsirengs, turės ištepti kitą plakta grietinėle ir nulaižyti.

Tokio iššūkio Brajenas negalėjo atsisakyti… Vis dėlto net ir pralaimėjus turėtų būti smagu.

Kol juodu apsirengė ir nusinešė viršun abi lėkštes su tortu bei kitus gardumynus, Liusė kiek atsipeikėjo. Net nukaito suvokusi, kaip neatsakingai elgėsi – prikibo prie Brajeno melsdama, kad jis nepaliktų jos.

Visai neketino taip sakyti, bet vis dar svaigo orgazmo ekstazėje ir žodžiai patys išsprūdo iš pasąmonės.

Suprato, kad Kruzas Taboras vis dar tūno jos mintyse. Jis paliko ją net neperspėjęs, pačiu žiauriausiu būdu, ir dabar ją persekioja baimė būti atstumtai.

Bet juk galvojant apie Brajeną tokie meldimai visai beverčiai. Jųdviejų santykiai gali būti tik laikini. Jis sąžiningai ją perspėjo – ne taip, kaip tas šunsnukis Kruzas, kuris leido jai tikėti, kad yra be proto pametęs galvą ir kada nors ją ves.

Bus blogai, jei ji puoselės nerealias svajones. Reikia susigyventi su mintimi, kad kiekviena diena kartu su Brajenu – tikra dovana, o kai jų keliai išsiskirs, jai liks daug nuostabių prisiminimų, be jokių blogų jausmų.

Po galais, juk ji nė nežino, ar Brajenas nori kokių nors santykių, laikinų ar ilgalaikių. Ji pati išprovokavo, kad juodu pasimylėtų. Vyrai juk silpni ir nepajėgia atsisakyti siūlomo sekso.

Ji sugavo jo žvilgsnį. Kai liftas sustojo viršutiniame aukšte, jis spoksojo į ją.

– Kodėl taip žiūri? – paklausė ji ir nervingai sukikeno.

– Tu įstabiai graži, negaliu atitraukti žvilgsnio.

– Ak, taip, žinoma. Su šiais itin seksualiais drabužiais, be jokio makiažo, su akiniais ir susitaršiusiais plaukais…

– Liaukis. Tu graži, ir visai nesvarbu, ar su stilingiausiais drabužiais, pasidažiusi, ar ne. Jeigu kas nors mano kitaip, tai jis tikras kvailys.

Durys atsivėrė ir Brajenas praleido ją pirma savęs.

– Tai ne vyras. Taip tvirtina mano mama. Ji įsitikinusi, kad eisiu tiesiai į pragarą, nes esu užsispyrusi, tingi ir nepagarbi. Sako tik dėl vieno galinti nesinervinti – kad prisidirbsiu su berniukais, nes Dievas nedavė man nieko, kas trauktų jų dėmesį.

Liusei nerūpėjo motinos kritika, bet ištarus šiuos žodžius garsiai net po daugybės metų suspaudė krūtinę.

– Tai siaubinga, – pareiškė Brajenas, jausdamas kylantį pyktį. – Nenuostabu, kad nelabai ilgiesi tėvų.

– Na, mama linki man tik gero. Ji visada baiminosi dėl manęs… dėl mano sielos. Įsitikinusi, kad esu pasmerkta ir po mirties eisiu į pragarą. Liūdniausia, kad ji turbūt neklysta.

– Tu?

– Na, jos didžiausios baimės ne be pagrindo, – tarė Liusė, nebežinodama, ką bepridurti. – Ar tikrai galėsime valgyti tortą lovoje?

– Tavo mama neleistų.

– Sužinojusi, kad nusidažiau plaukus, mama savaitę atgailautų, atsiklaupusi melstų Dievą, kad man atleistų. Ji nepajėgtų suvokti, kad įmanoma su vyru lovoje valgyti tortą.

– Tada nesirūpinkime, ką pagalvotų tavo mama.

Liusė atsiduso ir nustebo suvokusi, kad pirmą kartą per ilgus metus nesijaučia kalta dėl to, jog džiaugiasi gyvenimu ir smagiai leidžia laiką. Gal jau sveiksta?

Ji mostelėjo galva link laiptų ir Brajeno veidas išsigiedrijo. Jis šyptelėjo, padėjo tortą virtuvėje ant stalo, paėmė iš Liusės vieną lėkštę ir už rankos nusivedė ją viršun.

– Valgant tortą lovoje, – tarė jis vylingai mirktelėjęs, – galioja tam tikros taisyklės.

– Kokios?

– Reikia nusirengti.

– Na, tai ne taip jau sunku, – tarė ji, šelmiškai nusišypsojo, padėjo lėkštę ant didžiulės lovos ir nusivilko drabužius. Mažiau nei po minutės juodu jau sėdėjo lovoje nuogi ir pirštais valgydino vienas kitą nuodėmės vertu skanėstu, nes šakutes, žinoma, buvo pamiršę pasiimti. – Tortas pasakiškas. Tu pats jį tokį sugalvojai? Šiąnakt?

Brajenas nulaižė plaktą grietinėlę Liusei nuo pirštų.

– Tu mane įkvėpei. Turėjau juk kažkuo užsiimti, kad negalvočiau apie tave. Ketinu įtraukti jį į valgiaraštį. Pavadinsiu Liusės tortu.

– Norėjai pasakyti Lindsės tortu? Antraip visi ims svarstyti, kas ta Liusė.

– Kai sučiupsime grobstytoją ir surasime Mirtiną ginklą, galėsi vėl vadintis senuoju vardu.

– Teisybė, – sutiko Liusė nutylėdama, kad kai taip nutiks, nebebus reikalo žaisti šio žaidimo ir jai nebeliks prasmės likti Niujorke.

Brajenas padėjo tuščias lėkštes ant naktinio staliuko ir įsirausė į patalus, nusitraukdamas kartu ir Liusę.

– Žinai, turėtume sudeginti keletą kalorijų.

– Aš visa limpu. Gal turėčiau palįsti po dušu?

– Man tu patinki tokia lipni, – paprieštaravo Brajenas ir tarsi patvirtindamas savo žodžius ėmė laižyti jos veidą, kvailioti rankomis liesdamas jos pilvą, šlaunis, glostydamas lyg katę.

Liusės galvoje šmėstelėjo mintis. Kažin, ar Brajenas pastebėjo, kad jos pilvukas nelabai plokščias ir stangrus? Gerai įsižiūrėjus matyti neryškios strijos.

Liusė ištiesė ranką ir išjungė šviesą. Gal kada nors ji papasakos Brajenui visą tiesą apie savo buvusį gyvenimą. Bet tik ne šiąnakt.

Brajenas prabudo dar prieš aušrą ir kurį laiką negalėjo susivokti, kodėl prie jo glaudžiasi šiltas ir švelnus moters kūnas. Prisiminęs nusišypsojo. Praėjusią naktį juodu su Liuse elgėsi kaip išprotėję. Jis niekad nebūtų pagalvojęs, kad švelnaus būdo mažutė banko pelytė beformiu kostiumėliu galėtų būti tokia pašėlusi lovoje. Ji ne tik aistringai reaguodavo į jo glamones, bet ir pati turėjo lakią vaizduotę. Brajenas manė esąs patyręs ir nevaržomas jokių prietarų, bet Liusė parodė jam tokių dalykėlių, kurie varė jį iš proto.

Turėtų jaustis kaltas įsiviliojęs Liusę į savo lovą. Juk ji – liudininkė, civilis asmuo, turintis padėti jam išaiškinti teroristus. Liusė padarė viską, ko jis prašė, ir jis pasižadėjo ją apsaugoti.

Kažkodėl nepavyko pažadinti kaltės jausmo. Na taip, jis pirmas pabučiavo ją prieš porą dienų, tačiau vakar iniciatorė buvo Liusė. Jis šalinosi jos, norėdamas atsispirti vilionėms, bet ji pati atėjo pas jį puikiai žinodama, kad ilgalaikiams santykiams jis nesutvertas.

Vis dėlto Liusė yra svarbi liudytoja ir jis negali jos kompromituoti. Jų išgalvota istorija apie aistringą romaną tapo realybe, tegul ir toliau taip būna. Jis sugebės išsaugoti paslaptį, tikriausiai ir Liusei nebus sunku. Regis, ir nuo jo ji kažką slepia apie savo praeitį.

Na, Liusė turi teisę į privatumą. Kad ir kokios tos jos paslaptys, tyrimui įtakos neturės. Vis dėlto Brajenas troško, kad ji pasitikėtų juo.

– Pabudai? – sušnibždėjo Liusė.

– Mhm…

Ji prisislinko arčiau.

– Kodėl nemiegi? Juk dar nė neprašvito.

– Mąstau. Liuse, neprivalai atsakyti, jeigu nenori, bet man labai smalsu. Neblogai pasikapsčiau po tavo praeitį, bet neradau jokių užuominų, kad per pastaruosius dvejus metus būtum turėjusi kokį vaikiną.

– Taip ir buvo. Persikrausčiusi į Virdžiniją su niekuo nesusitikinėjau.

– Tai kam tada tau ta spiralė?

– Gal todėl, kad esu optimistė?

– Man tu nepanaši į vyrus medžiojančią moterį.

– Vis dėlto vieną susimedžiojau. Atsitiktinai. Argi ne puiku, kad saugausi?

– Taip, tai gerai.

Brajenas nelabai suprato, kodėl jam tai parūpo. Gal todėl, kad buvo išmokęs kaipmat suvokti nelogiškumus. Juk seksualinių santykių neturinti moteris paprastai nesistengia apsisaugoti nuo nėštumo.

– Na gerai, papasakosiu, – tarė Liusė. – Tas epizodas iš mano praeities nelabai malonus, tu tikriausiai pasibjaurėsi, bet noriu būti nuoširdi. Tikrindamas mano praeitį praleidai kelis svarbius faktus.

– Kalbi apie tuos dvejus metaus, kurių man trūko?

– Taip. Aš ne tik dirbau In Tight. Buvau ir… grupės mergaitė.

– Tu?!

– Iš pradžių norėjau ramiai dirbti savo darbą. Džiaugiausi tapusi mažyte In Tight dalele. Mane visada žavėjo žvaigždės ir būti taip arti roko muzikos atlikėjų atrodė svajonės išsipildymas, ypač po tokios nykios vaikystės. Dauguma vaikinų vadino mane vardu, kartais pasikalbėdavo su manimi – paprastai norėdami greičiau gauti atlyginimą. Aš jaučiausi puikiai. O paskui pasirodė Kruzas Taboras.

– Vienas iš grupės narių, tiesa?

– Būgnininkas. Jis atkreipė į mane dėmesį. Buvau tik vėpla buhalterė iš Kanzaso, o jis privertė mane pasijusti ypatinga. Mes pradėjome… na, pasimatymais to gal ir nepavadinsi, bet pradėjome kartu miegoti.

Niekšas! Tačiau Brajenas tuojau pat suvaldė pirmą kilusią mintį. Pagaliau juk ir jis ne geresnis. O jeigu Taboras papuolė į Liusės pinkles, kas galėtų jį už tai kaltinti?

– Iš pradžiu jis elgėsi su manimi visai gražiai, – tęsė Liusė. – Buvome pora. Kartą net papuoliau į bulvarinio laikraščio puslapius, nors mano vardo niekas ir nesiaiškino. Kai grupė vykdavo gastrolių, jis leisdavo man skristi kartu su juo pirmąja klase. Tada jie dar neturėjo nuosavo lėktuvo.

Brajenas laužė galvą, kaip galėjo pražiopsoti tokį dalyką. Bet iš Liusės pasakojimo aiškėjo, kad jos bendravimas su grupės In Tight nariais nebuvo užfiksuotas jokiuose popieriuose, o su jos šeima ar draugais Brajenas nepasikalbėjo. Tyrimas buvo gana formalus, nes jam labiau rūpėjo, ar mergina neturi kriminalinės praeities, ar nėra sirgusi psichikos ligomis.

Brajenas švelniai paglostė Liusės ranką ragindamas tęsti.

– Viskas buvo gerai, kol nepastojau.

Brajenas nuščiuvo. Liusė buvo nėščia?

– Kruzas sakė, kad mane myli, žadėjo vesti, kai tik grupė atsistos ant kojų. Maniau, apsidžiaugs sužinojęs, kad turėsime kūdikį. Bet taip nenutiko, atvirkščiai – jis išsigando. Ne, net ne išsigando – pasibjaurėjo. Kaltino mane, kad nepasisaugojau, ir liepė… liepė atsikratyti kūdikio, – Liusės balsas nutrūko ir Brajenas priglaudė ją prie savęs.

Jis siaubingai įtūžo ant to bejausmio šunsnukio.

– Jeigu kada nors sutiksiu tą bjaurybę, perplėšiu jam gerklę, – pareiškė. – Bet juk tu…

O gal vis dėlto ji pakluso? Regis, dabar neturi vaiko.

– Ne, nėštumo aš nenutraukiau. Pasakiau Kruzui, kad jis gyvulys, o kūdikį aš gimdysiu. Jis pagrasino neigsiąs, kad vaikas jo, ir visiems sakysiąs, jog esu kekšė ir miegojau su visais.

Įtūžis jau veržėsi Brajenui per ausis.

– DNR tyrimas būtų įrodęs…

– Nenorėjau, kad tas žmogus būtų pripažintas mano vaiko tėvu. Tik ne po to, kaip pasielgė. Jis suprato, jog galėčiau įrodyti tėvystę, todėl siūlė pinigų, kad dingčiau. Bet aš jų nepaėmiau. Tiesiog išvažiavau.

– Kas nutiko vėliau? – paklausė Brajenas, nors atsakymą nujautė.

– Grįžau namo, į fermą. Žinoma, mano tėvams tai buvo baisus smūgis. Jie vis tempė mane į bažnyčią ir meldėsi už mane. Bet juk buvau jų dukra ir galiausiai man atleido. O tada netekau kūdikio.

– Ak, Liuse, labai tave užjaučiu.

– Keisčiausia, kad labai troškau tos mergytės. Kai jos netekau, visi kalbėjo, kad tai tikras išsigelbėjimas, bet man atrodė kitaip – jaučiausi kalta ir žiauriausiai nubausta. Reikėjo klausyti tėvų ir nesielgti kaip laukinei. Rizikuoti savo sveikata – viena, bet dėl mano neatsakingų siautėjimų nukentėjo mažutis žmogutis, o tai jau visai kas kita. Tai privertė mane atsikvošėti. Pasižadėjau daugiau niekada niekuo nerizikuoti – dirbti darbą, kurį man parūpino dėdė, nusižeminti ir neatkreipti į save jokio dėmesio.

– O spiralė?

– Aš silpna, – paaiškino Liusė. – Gal ir neieškosiu bėdų, bet juk jos pačios gali mane susirasti. Dėl viso pikto norėjau būti pasirengusi. Negalėjau rizikuoti dar kartą netyčia pastoti. Ir neklydau. Bėdos pačios susirado mane. Kaip matai, aš negaliu atsispirti gundymams, tą šiąnakt ir pademonstravau.

– Tu nesi silpna, – paprieštaravo Brajenas. – Atvirkščiai, nesu sutikęs už tave stipresnės moters. Suklydai – įsimylėjai netinkamą žmogų, ir tik tiek. Taip dažnai nutinka.

– O kas gali garantuoti, kad man ir vėl nenutiks?

Brajenas gerai suprato, ką Liusė turi galvoje. Jis – netinkamas jai vyras. Ir vėl ji prastai pasirinko.

– Niekada nebandyčiau išsiginti savo vaiko, – pareiškė jis.

– Žinau. Tu visai kitoks nei Kruzas. Jis buvo savimyla, tarsi išlepintas vaikas. O tu atsakingas ir subrendęs vyras.

– Ir taip kalbi po visko, ką šiąnakt iškrėtėme? – Brajenas vos nenuraudo prisiminęs, ką juodu išdirbinėjo virtuvėje.

– Taip, žinoma. Žinau, kad iškilus pavojui nedvejodamas mane gintum. Bet taip pat suprantu, kad nenorėtum kūdikio. Laimei, dėl to galime nesijaudinti.

Brajenas užgulė Liusę visu kūnu ir pabučiavo apimtas laukinio džiaugsmo. Ji apsisprendė ir prisiėmė atsakomybę už savo veiksmus.

Kaip būtų gerai, kad jis galėtų būti jai tinkamas vyras. Liusė verta nuoširdžios, besąlygiškos meilės. Žmogaus, kuris visada būtų šalia jos, o ne veržtųsi į pavojingas operacijas ir savaičių savaites nepraneštų nei kur yra, nei ką veikia. Vyro, kuris norėtų susilaukti su ja vaikų.

Taip, Liusė neklysta – jis negali turėti vaikų, nes negali vesti. Profesinė veikla blogai veiktų jo šeimos gyvenimą. Jis negali statyti į pavojų mylimų žmonių, versti juos nerimauti.

– Regis, nepasibjaurėjai manimi? – paklausė ji.

– Niekaip negalėčiau.

Atvirkščiai, po to, ką Liusė papasakojo, jis pajuto jai dar šiltesnius jausmus. Ji traukė Brajeną it narkotikas.

– Tai gerai, nes man patiko su tavimi mylėtis, – Liusė perbraukė pirštais jam per pilvą, krūtinę, palietė iškilusį randą ant krūtinkaulio.

– Paieškojusi rastum ir daugiau randų, – tarė Brajenas. – Vienas puikuojasi ant kojos, kitas – ant nugaros. Nesu labai gražus.

Liusė prunkštelėjo nesutikdama, tada perbraukė ranka jam per pilvą ir suėmė už stangrėjančio penio:

– Štai čia tikrasis grožis.

Brajenas sudejavo.

– Deja, tai laikina, – tarė ji.

– Bet gali trukti gana ilgai.

Liusė sukikeno:

– Ne apie tai, turiu galvoje mudu. Suprantu, kad neilgai būsime drauge, ir su tuo sutinku. Nenoriu, kad jaustumeisi blogai.

– Nesijaučiu blogai. Atvirkščiai, netgi labai gerai, o po akimirkos kitos pasijusiu it devintam danguj, – tarė Brajenas ir užgulė Liusę. Jis nenorėjo nei kalbėti, nei galvoti, kad kada nors ateis diena, kai jiedviem teks atsisveikinti.

Stovėdama po dušu didžiuliame Brajeno vonios kambaryje Liusė jautėsi švaresnės sielos ir kūno nei anksčiau. Džiaugėsi, kad nesusivaldė praėjusią naktį. Gal pasakojimas buvo detalesnis nei Brajenas tikėjosi, bet ji privalėjo viską papasakoti. Po persileidimo su niekuo nesikalbėjo apie Kruzą ir nėštumą. Tėvai troško, kad ji palaidotų praeitį ir pamirštų, kas nutiko. Ji negalėjo. Kad ir kaip siaubinga, Kruzas ir vaikelis buvo jos esybės dalis. Tik dabar ji gali visai kitaip pažvelgti į visa tai. Žinoma, buvo naivi ir suklydo. Bet nebuvo bloga.

Dėkui Brajenui, dabar ji laisva. Gali judėti į priekį, normaliai gyventi, pamiršusi liūdesį ir atgailą.

Brajenas pabarbeno į vonios duris.

– Išnaudosi visą karštą vandenį.

Jis sugrįžo panaikinęs restorane jų naktinių linksmybių pėdsakus.

– Tai ateik pas mane.

Nuo to vakaro, kai Skarlet ją gražino, Liusė dažnai fantazuodavo, kaip juodu su Brajenu mylisi šiame prabangiame duše, išklotame raudonomis plytelėmis.

– Na, dukart prašyti manęs nereikia.

Liusė jau manė nebegalėsianti mylėtis, nes skaudėjo visą kūną, bet jie ir vėl pasinėrė į glamones.