Читать книгу Eliotų dinastija. Trečia knyga - Barbara Dunlop - Страница 13

Galvojant apie darbą Liusę užplūsdavo prieštaringi jausmai. Ji labai norėjo išspręsti rebusą, sužinoti, kas tas grobstytojas, įsitaisęs Alliance Trust, bet juo greičiau areštuos tą žmogų ir bylą perduos teismui, juo anksčiau juodu su Brajenu išsiskirs.

Vis dėlto pareiga nugalėjo ir ji kibo į darbą, bandydama nustatyti prisijungimų ir neteisėtų pervedimų laiką.

Iki pietų Liusė atmetė dar porą įtariamųjų. Artėjo prie tikslo – liko tik penki. Vienas iš jų – Omaras Kalifas, iš Irano kilęs paskolų administratorius. Omaras jai patiko. Jis buvo linksmas ir darbštus, būtų galėjęs ant blakstienų atsistoti, kad tik paskolos prašantis klientas liktų patenkintas. Turėjo mylimą žmoną ir porą vaikučių…

Na, bet čia jau Brajeno rūpestis. Jos užduotis – išspręsti rebusą.

Brajenas ketino sugrįžti tik vėlai vakare. Nepasakojo apie savo dienos planus, Liusė net nežinojo, ar jis mieste, ar išskrido kur nors – ten, kur jam gresia pavojus.

Ji bandė negalvoti apie tai. Stengėsi nesirūpinti ir gilintis į darbą. Bet vaizduotę turėjo lakią. Jeigu kas nors nutiktų Brajenui – kas bus su ja? O kaip jo šeima? Ar kas nors jiems pasakys, kad jis buvo slaptasis agentas ir žuvo gindamas tėvynę? Ar paprasčiausiai dings, o šeima kankinsis nieko nežinodama?

Ji negalėtų ilgai taip gyventi. Net jeigu Brajenas norėtų užmegzti ilgalaikius santykius, ji vis tiek negalėtų. Gal ir būtų smagu kurį laiką gyventi su slaptuoju agentu, bet ilgainiui tai prislėgtų.

Brajenas buvo sakęs, kad išalkusi nusileistų į restoraną ir Stašas ja pasirūpins. Užprogramavo liftą taip, kad šis reaguotų į jos balsą, susakė paprastus bei panikos slaptažodžius – jeigu netyčia lifte kas nors užpultų. Ji tik nusijuokė iš tokių filmus primenančių saugos priemonių, bet Brajenas nejuokavo.

Liusė nusileido į Une Nuit papietauti. Įėjo į virtuvę ir nukaito prisiminusi, ką praėjusią naktį jie čia išdarinėjo.

– Sveika, Lindse! – pasveikino ją Stašas Martenas ir apdovanojo dviem oro bučiniais. – Brajenas sakė, kad nusileisi pietų. Skarlet sėdi Eliotų šeimos kambaryje, jei norėtum prie jos prisidėti.

– Nenorėčiau trukdyti…

– Nesąmonė. Neabejoju, kad ji labai apsidžiaugtų tavo žavinga draugija, – paprieštaravo Stašas ir nesiklausydamas jokių atsikalbinėjimų nuvedė Liusę į svetainę. Ten sėdėjo stilinga žalsvai melsva suknele apsivilkusi Skarlet su plunksnų boa ant kaklo ir dar viena moteris, kuri buvo atsukusi Liusei nugarą.

Skarlet nudžiugo ir nustebo pamačiusi Liusę.

– O, sveika, sėskis prie mūsų, – pasiūlė. – Mes dar neužsisakėme. Čia Džesė, man regis, jūs dar nepažįstamos.

Antroji moteris šiltai nusišypsojo ir paspaudė Liusei ranką.

– Malonu susipažinti, Lindse.

– Man taip pat. Skarlet, nežinojau, kad turi dar vieną seserį.

– Ką? – nusistebėjo merginos.

Lindsė pažvelgė į Skarlet, tada į Džesę, paskui vėl į Skarlet. Nors ir nebuvo tokios panašios kaip Skarlet su Samer, vis dėlto nekilo abejonių, kad jos iš tos pačios šeimos.

– Juk jūs seserys, tiesa?

Skarlet nusijuokė, o Džesė sutriko.

– Kodėl taip nusprendei? – paklausė ji. Liusei pasirodė, kiek per šiurkščiai.

– Atleiskite, man pasirodė, kad judvi labai panašios, – Liusė bandė užglaistyti nejaukią situaciją. – Tikriausiai suklydau.

Pagaliau Skarlet paaiškino:

– Džesė Kleiton yra mano praktikantė Charizmoje.

– Žinote, – pareiškė Džesė, – aš tikrai turiu daug darbo, gal geriau apsieisiu be pietų.

Mergina bandė išsprūsti iš už stalo, bet Skarlet pasilenkė ir sulaikė ją už rankos.

– Liaukis, Džese, aš juk ne vergvaldė. Gali ramiai papietauti.

– Ne, man tikrai reikia eiti, – užsispyrė Džesė ir nepaisydama Liusės ir Skarlet įkalbinėjimų spruko nuo stalo.

Liusė atsisėdo į jos vietą ant oda trauktos kėdės.

– Atleisk, visai nenorėjau jos išgąsdinti.

Skarlet atrodė suglumusi.

– Labai keista. Kas galėjo jai nutikti? Gal jai nepatiko, kad yra panaši į mane?

– Na taip, juk tu – tikra pabaisa, – mestelėjo Liusė. – Tikriausiai niekas nenorėtų būti panašus į tave.

– Tikrai manai, kad mudvi panašios? Ir man taip pasirodė, kai priėmiau ją į darbą, bet paskui nusprendžiau, kad mano vaizduotė krečia pokštus.

– Na, daug yra panašių žmonių, – tarė Liusė, bandydama nesureikšminti jų akivaizdaus panašumo. – Judvi tikriausiai turite airiško kraujo.

Skarlet užsisakė mineralinio vandens ir savo mėgstamiausių Nicos salotų su trapiomis bandelėmis, o Liusė, kuri žavėjosi prancūziškosios ir azijietiškosios virtuvės deriniais, pasiėmė florentietiškos sriubos su kiaušiniu.

– Ir čia viskas? – nusistebėjo Skarlet.

– Po vakarykštės vakarienės nesijaučiu išalkusi, – paaiškino Liusė. Žinoma, neužsiminė apie apelsininį tortą su grietinėte ir mėtomis.

– O kur šiandien Brajenas?

– Tvarko kažkokius reikalus. Tiksliai nežinau.

– Tai net tau jis nieko nepasakoja apie savo darbo reikalus?

– Nenoriu būti pernelyg įkyri.

– O aš tokia esu. Tiesą sakant, visai šeimai jau nusibodo toks jo elgesys. Pastaruoju metu jis baisiai paslaptingas. Manėme, gal tai dėl tavęs, bet akivaizdu, kad ne, nes jis ir toliau dingsta.

– Šįvakar sugrįš, – tarė Liusė, bandydama neišsiduoti, kaip bjauriai jaučiasi. Kažin, ar Brajenas bent nutuokia, kaip artimieji dėl jo nerimauja, nors jis ir stengėsi to išvengti.

Skarlet pradėjo klausinėti Liusę apie drabužius, ar tinka, gal reikia dar ko nors.

– Rytoj rengiame fotosesiją su nuostabiausiais Givenchy vakaro drabužiais. Nužiūrėjau vieną suknelę, tau puikiai tiktų. Gal norėtum pabūti modeliu? Neblogai sumokėtume.

Liusė nusijuokė. Tik to ir trūksta – nuotraukos visoje šalyje platinamame žurnale. Būtų tas pats, kaip išsiųsti grobstytojui žemėlapį su nubraižytu keliu, vedančiu tiesiai pas ją.

– Oi, nemanau, kad tai gera mintis. Turiu darbo.

– Tiesa, juk rašai romaną! Labai džiaugiuosi, kad nusprendei vėl prie jo prisėsti. Kaip sekasi? Pažįstu William Morris leidyklos agentą, manau, galėčiau paprašyti, kad užmestų akį.

– Dar toli iki tos dienos, kai turėsiu ką parodyti, – tarė Liusė ir, Dievuli, ji visai nemelavo. – Bet vis tiek ačiū. Tu man tokia gera.

– Todėl, kad noriu, jog taptum mūsų šeimos dalimi. Brajenui tavęs reikia. Dar nesu mačiusi jo tokio laimingo, kaip praėjusį vakarą. Negalėjo atiraukti nuo tavęs akių.

Liusė nuraudo. Būtų norėjusi pasakyti Skarlet, kad mielai taps jų šeimos dalimi, bet juk to niekada nenutiks.

– Sveika, Skarlet! – pasisveikino prie jų staliuko stabtelėjusi pribloškianti raudonplaukė. Skarlet atsistojo ir jiedvi apsikabino. Raudonplaukė buvo gerokai aukštesnė už Skarlet – tikriausiai kokio metro aštuoniasdešimties. Tada Liusė atpažino moterį – tai buvo garsi manekenė Reda.

– Reda, – pristatė Skarlet, – čia Lindsė Morgan, Brajeno mergina.

Liusei nepavyko nugalėti savo žavėjimosi įžymybėmis, todėl ji tik suvebleno kažką neaiškiai, o moteris nuėjo prie savo staliuko.

– Tikriausiai smagu visą laiką būti tarp žvaigždžių? – paklausė ji Skarlet.

– Priprasi.

Liusė pagalvojo, kad nespės priprasti.

Tą vakarą Brajenas grįžo tik devintą. Vos spėjo išlipti iš lifto, kai Liusė puolė jam į glėbį.

– Ei, ei, ar kas nutiko? – paklausė jis ir apkabinęs ėmė glostyti nugarą.

– Jaudinausi dėl tavęs.

– Kodėl? Juk sakiau, kad sugrįšiu vėlai.

– Sakei, bet aš nežinojau, ką veiki, o mano vaizduotė toli siekia. Įsivaizdavau, kad tave pašovė, nudūrė, nunuodijo…

– Ak, Liuse, – Brajenas švelniai pabučiavo ją. – Nebuvo jokio pavojaus, dirbau nuobodžius ir varginančius darbus. Susisiekiau su kitais slaptaisiais agentais, bandžiau išsiaiškinti, kur dingo Mirtinas ginklas. Susitikau su Sibiriaku.

– Ar jis žino, kas iš tikrųjų yra Mirtinas ginklas?

– Ne. Tai žino tik agentūros vadas. Sibiriakas pažadėjo išsiaiškinti, rytoj apie šį reikalą pasikalbės su direktoriumi. Privalome jį surasti.

– Aš šiek tiek pasistūmėjau į priekį.

– Tikrai?

– Gal nori užkąsti? Stašas atnešė puikią vakarienę, nesuvalgiau nė trečdalio.

Brajenas jos nepaleido.

– Aš išalkęs, bet ne maisto.

– Hm, man regis, tu kažką supainiojai, – Liusė išslydo jam iš glėbio. – Sėskis. Pašildysiu vakarienę ir papasakosiu, ką išsiaiškinau.

Bešildydama vištieną su vyno padažu ji pasakojo, ką iškapstė – rezultatai jos visiškai nedžiugino.

– Atkrito visi įtariamieji, liko vienintelis. Patikrinau antrą kartą, paskui trečią. Ji vienintelė, kuri buvo prisijungusi visus kartus, kai buvo atliekamos neteisėtos operacijos.

– Ji?

– Pegė Holms, pono Vargovo sekretorė. Miela močiutė, banke dirbanti jau daugiau nei dvidešimt metų. Neįsivaizduoju, kaip ji galėtų būti susijusi su teroristais.

– Nustebsi, ką tau pasakysiu. Viena iš jos dukterų yra ištekėjusi už vyro, kuris dažnai darbo reikalais vyksta į Viduriniuosius rytus. Savaime pats faktas nieko nereiškia…

– Tai tu jau žinai?

– Patikrinau visus to banko darbuotojus. Dabar, kai įtariame Pegę Holms, imsiuos jos žento.

– Bet juk tai Pegė Holms! Niekaip negaliu patikėti… Na, ji labai miela, paslaugi, stengiasi padėti kitiems, būti naudinga. Atrodo, kad gyvena vien tam, jog įtiktų ponui Vargovui. Na, jeigu kažkas kreipėsi į ją ir paprašė didžiulės paslaugos…

– O kaip ponas Vargovas? Kaip banko prezidentas, jis daug gali. Nedaug tepasakojai apie jį. Vargovas turi giminių buvusios Sovietų sąjungos respublikose…

Liusė papurtė galvą.

– Tai neįmanoma. Jį pirmą išbraukiau iš įtariamųjų sąrašo, nes visų pervedimų metu jis dalyvavo kokiuose nors pasitarimuose.

– Visų?

– Na, bent jau pirmųjų, kuriuos tikrinau. Paskui lioviausi. – Brajenas žvelgė abejodamas ir Liusė pridūrė: – Ponas Vargovas labai dažnai eina į pasitarimus.

– Pasižiūrėkime, kur jis buvo kitų pervedimų metu. Šiaip sau, iš smalsumo.

– Visų? Juk jų galybė.

– Patikrinkime visus.

Po trijų valandų Brajenas jau turėjo atsakymą: neteisėtų transakcijų metu ponas Vargovas dalyvaudavo kažkokiuose pasitarimuose pačiame banke. Per dvi jo atostogų savaites nebuvo atlikta nė vienos tokios operacijos.

– Bet juk operacijų metu jis netgi ne visada buvo prisijungęs kompiuteriu prie sistemos, – paprieštaravo Liusė. – Negalėjo atlikti pervedimų neprisijungęs ir neįvedęs slaptažodžių.

– Kaip manai, ar labai sunku sužinoti ištikimosios sekretorės slaptažodžius? Ji tikriausiai turi juos kur nors užsirašiusi.

– Bet kaip jis galėjo…

– Delniniu kompiuteriu. Konferencijų kambaryje yra įvestas bevielis internetas. Vargovas ramiausiai gali palaikyti pokalbį, o tuo pat metu maigo savo delninį kompiuterį. Atrodytų, kad jis kažką užsirašinėja, nors iš tikrųjų naudodamasis Pegės slaptažodžiais prisijungia prie banko sistemos ir stumdo pinigus. Paprasta kaip dukart du.

– Negaliu patikėti, kad pati nesupratau. Tai juk taip akivaizdu! Bet ponas Vargovas – toks malonus žmogus. Man jis buvo kaip tėvas. Malonus, priėmė į darbą manęs nė nepažinodamas, mokėjo daugiau nei buvau verta, pasodino puikiame kabinete.

– Tik pagalvok – jeigu norėtum vogti iš pensijų fondų, kam patikėtum juos audituoti?

Dabar Liusė suprato.

– Kokiam nors nepatyrusiam darbuotojui. Žaliam. Ir visiškai kvailam.

– Mokėtum gerą algą, kad jis būtų laimingas ir patenkintas. Patenkintas darbuotojas mažiau pavojingas. Jis nelinkęs kenkti savo kompanijai. Ne taip kaip nepatenkintas. Bet tu jam buvai per gudri. Ir per daug nuoširdi, kad pamirštum, ką mačiusi, ir toliau ramiai dirbtum savo darbą.

– Dabar viską suprantu, – Liusė apsisuko su kėde ir įsmeigė akis į Brajeną. – Štai ir atsakymas.

– Mudu su tavim – puiki komanda, – plačiai išsišiepęs pareiškė Brajenas. – Be tavęs niekaip nebūčiau išsiaiškinęs. – Jis čiupo Liusę į glėbį ir įsikniaubė į kaklą. – Ką pasakytum, jei atšvęstume?

Liusė aistringai įsisiurbė jam į lūpas. Po ilgos dienos prie kompiuterio ir baimės dėl Brajeno mirtinai reikėjo atsipalaiduoti – ji puikiai žinojo, kas geriausiai padeda.

– Nepatikėsi, ką šiandien buvau sutikusi, – tarė ji Brajenui jiems tysant lovoje. – Redą, tą manekenę.

– Ji dažnai čia lankosi. Mėgsta patiekalus su vasabi.[12]

– Argi ne smagu turėti restoraną? Tikras smagumėlis. Kuri naujus ypatingus patiekalus, siūlai ypatingiems svečiams, rekomenduoji jiems ypatingus vynus… Na, man reikėtų daug ko išmokti, bet tau turėtų būti smagu.

– Man tikrai patinka. Norėčiau tam skirti daugiau laiko.

Liusė padvejojo, bet nusprendė būti atvira ir papasakoti Brajenui, ką sakė Skarlet.

– Tavo artimieji labai dėl tavęs jaudinasi. Jie pastebi, kad ilgam išvyksti, o dar tie sužalojimai, kai sugrįžai į brolio vestuves… Kas ten nutiko?

– Automobilio avarija.

– Taip sakė ir tavo tėvas, bet jis tuo netiki.

Brajenas atsiduso.

– Atvirai kalbant, automobilyje buvo padėta bomba. Prancūzijoje. Supratau, kad kažkas negerai, ir išlipau prieš pat sprogimą. Dėkui Dievui, niekas rimtai nenukentėjo.

Liusė baisiai išsigando. Bomba automobilyje? Paryžiuje?

– Skaičiau laikraščiuose. Buvo rašoma, kad tai teroristų išpuolis.

– Buvome drauge su Mirtinu ginklu. Bandėme pašniukštinėti apie tą labdaros organizaciją, kuriai grobstytojas siuntė pinigus. Tikriausiai buvau arti prisiknisęs, bet nepakankamai arti.

– Niekada nebevažiuok į Prancūziją, ar girdi?! – suriko Liusė. – Dieve mano, juk kažkas norėjo tave užmušti!

Brajenas gūžtelėjo pečiais.

– Taip dažnai pasitaiko.

– Nepasakok man daugiau! Negaliu klausytis…

– Nepasakosiu, bet tu turi įtikinti mano šeimą, kad viskas gerai. Ar sugebėsi?

– Ne, Brajenai, negaliu. Negaliu jiems sakyti, kad viskas gerai, kai bet kurią akimirką tu gali išlėkti į orą.

– Niekur aš neišlėksiu.

– Kurią nors dieną kokie nors blogiukai tave pričiups, – išlemeno Liusė.

Jis beprotiškai švelniai pabučiavo ją į skruostą.

– Nieko bloga nenutiks. Juk pažadėjau nepalikti tavęs, tiesa?

– Rytoj tu vėl išeisi.

– Tik kelioms valandoms. Sugrįšiu. Restorane rengiama vakarienė. ELK baigė pusmetį ir suskaičiavo pelną – kompanija sumušė visus ankstesnius rekordus. Akivaizdu, kad senelio žaidimėliai duoda vaisių.

– Kuris žurnalas pirmauja?

– Charizma. Niekas per daug nesistebi, visi mato, kaip aria teta Finola. Bet prieš akis dar pusmetis.

– Ar kalbėjaisi su tėčiu?

– Regis, jam nerūpi, kad Snap velkasi uodegoje. Tikriausiai skyrybos jį paveikė labiau, nei jis tikėjosi.

– Na, skyrybos visada traumuoja, net jeigu santuoka nesėkminga, – racionaliai pamąstė Liusė. – Per šešis mėnesius dar gali pasivyti. Ar norėtum, kad jis užimtų vadovo postą?

Brajenas patraukė pečiais.

– Norėčiau, kad jis būtų laimingas. Jau seniai taip nėra.

Liusė kraustėsi iš proto – praėjo daug daugiau nei kelios valandos, o Brajenas negrįžta. Bet ji nepyko, juk jis labai stengiasi sučiupti pinigų grobstytoją, toks jo darbas.

Ilgėjosi jo, o ir veiklos, kuri atitrauktų nuo minčių, nebeliko. Jau peržiūrėjo visus duomenis, kuriuos buvo įsirašiusi Alliance Trust. Dabar buvo Brajeno eilė patvirtinti įtarimus.

Jis neatskleidė jai smulkmenų, bet Liusė suprato: Brajenas pradėjo sekti poną Vargovą. Tokios operacijos sudėtingos, jose dalyvauja daugiau saugumo tarnybos darbuotojų. Kadangi Brajenas turi išsaugoti savo anonimiškumą ir bendrauti per tarpininkus – tai gali užtrukti.

Likus trims valandoms iki ELK vakarienės suskambėjo Brajeno telefonas. Žvilgtelėjusi, iš kur skambinama, Liusė pamatė Une Nuit telefono numerį ir džiaugsmingai atsiliepė manydama, kad sugrįžo Brajenas.

Tačiau pasigirdo Stašo Marteno balsas.

– Lindse, džiaugiuosi, kad suradau tave namie, – išgirdo Liusė ir pagalvojo, kur kitur ji galėtų būti. – Ką tik skambino Brajenas, sakė, kad vėluos. Jis nori, kad padėtum mums užbaigti šio vakaro valgiaraštį.

– Aš? Kodėl aš?

– Sakė, kad turi puikų skonį.

– Galbūt, jeigu kalbėtume apie vyrus, – tarė ji prajuokindama Stašą. – Gerai, po minutės nusileisiu.

Liusė džiaugėsi, kad turės kuo užimti mintis. Tikėjosi, kad jos slaptažodžiai lifte dar veikia, buvo pamiršusi pasiteirauti apie tai Brajeno.

Po penkiolikos minučių juodu su Stašu jau buvo sulindę į šūsnį receptų – spausdintų ir rašytų ranka. Aišku, kad kasdienis valgiaraštis neatskleidė nė menkos dalelės virtuvės galimybių. Brajenas dažnai keisdavo patiekalus ir svečiams tai patiko.

– Stašai, turi padėti man išrinkti, – pareiškė ji, nes nuo galybės egzotiškų patiekalų receptų galvoje dūzgė bičių spiečius. – Gal žinai, ką Eliotai labiausiai mėgsta? Arba ko negali pakęsti? Gal kam nors alergiški?

– Negirdėjau apie alergiją. Kai kurios moterys atkakliai skaičiuoja kalorijas, gali į tai atsižvelgti.

– Gerai. Kaip manai, gal pasiūlykime anakardžių riešutais ir kaštainiais įdarytus keptus viščiukus?

– Puikiai išrinkai. O dabar dar ką nors mėgstantiems iššūkius.

– Kinišką apkepą?

Stašas pritariamai linktelėjo. Taip jie ir dirbo. Stašas laidė užuominas, o Liusė siūlė patiekalus. Žinoma, jis ramiausiai būtų galėjęs pats sudaryti valgiaraštį, bet Brajenas norėjo, kad parinktų ji, o tai paglostė Liusei širdį. Jis toks rūpestingas. Rinkdama vyną mergina spėliojo, bet pasitikėjo Stašu, kad jis neleis jai pasirinkti netinkamai.

Nusimaudžiusi po dušu ir rengdamasi vakarėliui Liusė suvokė, kad nekantraudama laukia vakarienės. Ji su malonumu ją planavo ir nekantravo pamatyti Eliotų reakciją.

Nemelavo Brajenui sakydama, kad dirbti restorane turėtų būti smagu. Liusė mėgo gardų maistą ir stengdavosi sugalvoti ką nors įdomesnio nei mėsa su bulvėmis – šito gero buvo sočiai vaikystėje. Ji puikiai tvarkėsi virtuvėje. Mama išmokė šio darbo pagrindų, o dirbdama In Tight pačioje pradžioje nemažai eksperimentavo, kol viso laiko ir dėmesio nepareikalavo Kruzas. Paskutiniais metais neberuošdavo nieko įdomesnio, nes tai netiko linksmybių ir malonumų atsisakymo filosofijai. Bet kulinarijos knygas pirko ir mėgo skaityti.

Une Nuit jai patiko. Patiko bruzdesys virtuvėje, vienas ant kito burnojantys virėjai, kartais Liusei nesuprantama kalba. Patiko garsai ir kvapai, gražiai apsirengę svečiai salėje, nė neįsivaizduojantys, kokia sumaištis vyksta už virtuvės durų, vyriausiajam virėjui reikalaujant tobulumo. Patiko tyli jazz muzika, skambantys įrankiai ir taurės, tylus juokas ir vakarieniautojų šurmulys.

Liusė atsiduso. Ne jos pasaulis, bet kaip smagu jame būti. Daug maloniau nei muzikos verslo – spindinčio, bet niekšiško ir žiauraus – užkulisiuose.

Atsidarė miegamojo durys, Liusė aiktelėjo ir čiupusi sijoną prisidengė, bet pamatė, kad sugrįžo Brajenas. Jis nusijuokė pamatęs ją tik su apatiniais.

– Beveik mirtinai mane išgąsdinai. Lipdamas viršun galėjai bent šūktelėti.

– Labai norėjau užklupti tave netikėtai, – jis pažvelgė į ją šelmiškai žėrinčiomis akimis. – Kokia tu gražutė. Nagi, eikš pas mane.

Liusė pribėgo, apkabino jį ir pabučiavo taip, lyg būtų nesimatę kelias savaites, o ne kelias valandas. Keliai linko, o krūtinė sunkiai kilnojosi.

– Nepyk, kad taip ilgai užtrukau. Ar su Stašu viską parengėte?

– Ar jo nepaklausei?

– Ne, iškart skubėjau į viršų. Negalėjau ištverti, taip tavęs pasiilgau. Dėkui Dievui, kad neužtrukau, – Brajeno ranka nuslydo į jos kelnaites.

– Mes, mm… neturime laiko, ak… – stipriau pasipriešinti Liusė neturėjo jėgų. Tiesą sakant, net jeigu jie būtų turėję susitikti su pačia Anglijos karaliene, monarchei tektų palaukti.

– Mes pavėluosime, tai madinga.

Brajenas akimirksniu nusivilko drabužius. Užuot nusivedęs ją į lovą, jis įsitaisė skaitymui skirtoje minkštoje kėdėje ir pasisodino Liusę ant kelių. Ilgų preliudijų nereikėjo – vos jį pamačius jos kūnas pasirengė jį sutikti. Liusė buvo įraudusi, standūs speneliai troško glamonių, o tarp kojų tvinkčiojo ir liepsnojo, nors jis dar nė neprisilietė prie jos.

Ji išsinėrė iš kelnaičių, į šalį nusviedė liemenėlę, užpakaliuku trindamasi į stangrėjantį Brajeno penį. Atsisukusi į jį veidu tęsė glamones, kankindama jį švelniomis garbanomis.

– Erzini mane…

– Gal norėtum, kad paskubėtume? – nekaltai paklausė Liusė.

Jis apkabino ją per užpakaliuką, viena ranka įsliuogė tarp kojų ir įkišo pirštą vidun. Liusė sudejavo ir virptelėjo, praradusi bet kokį norą erzinti.

– Geriau paskubėkime.

– Šaunuolė, – pagyrė Brajenas ir ėmė ieškoti įėjimo. Ji kilstelėjo ir nusileido jausdama, kaip iš lėto falas slysta į ją, ir mėgavosi kiekvienu jo centimetru.

Jiems susijungus Brajenas pamažu prilaikė ją už klubų, iš lėto judėdamas. Liusė uždėjo rankas jam ant pečių ir leido jam daryti, ką nori. Tai, kad gali kontroliuoti padėtį, buvo tik jos pačios fantazijos.

Ji leido savo kūnui sekti paskui jį, o mintims skrieti tolyn, kol didžiulė įtampa atsislūgo ir karščio bangomis pasklido po kūną iki pat pirštų galiukų ir blakstienų.

Brajenas baigė, kai paskutiniai jos ekstazės šūksniai nuaidėjo per kambarį. Jis išsiliejo joje ir Liusė sukniubo bejėgė.

Kurį laiką jie nė nekrustelėjo, pagaliau Brajenas pertraukė tylą:

– Man patinka į tave žiūrėti, kai pasieki orgazmą.

– Man taip pat.

– Tu nieko neslepi, viskas parašyta veide – visi tavo jausmai.

Liusė nuoširdžiai tikėjosi, kad taip nėra, nes bijojo, kad pradeda įsimylėti Brajeną Eliotą. Ir niekaip kitaip negali to sustabdyti, tik pasitraukdama.

O šie vaistai gerokai skausmingesni už pačią ligą.