Читать книгу Eliotų dinastija. Trečia knyga - Barbara Dunlop - Страница 6

– Turite mane ištraukti iš šito pragaro! – sušnypštė Liusė Miler į slaptą mobilųjį telefoną, kurį buvo gavusi prieš kelias savaites – jį pristatė jai tiesiai į namus. Telefonas suskambėjo vos išėjus iš darbuotojų susirinkimo ir mergina spruko į tualetą. Ten pirmiausia patikrino visas kabinas, o įsitikinusi, kad yra viena, atsiliepė.

– Atsipalaiduokite, Liuse, – ramino ją balsas, kurį Liusė jau spėjo gerai pažinti. Ji dažnai fantazuodavo, kaip turėtų atrodyti vyras, kalbantis tokiu žemu, seksualiu balsu. Šiandien jai tas nerūpėjo. Mergina buvo tokia išsigandusi, kad svajojo tik apie tai, kaip išnešti sveiką kailį.

– Tik jau neliepkite man atsipalaiduoti, – pašnibždomis atšovė ji. – Juk ne jūs, o aš užstrigau šitame banke ir stengiuosi elgtis kaip visi paprasti žmonės, nors žinau, kad kažkas trokšta mane nudėti.

– Nudėti? Regis, per dažnai žiūrite Ieškokit gudručio[1]. Niekas neketina jūsų žudyti.

– Jūs nematėte to vyro, kuris slankioja man iš paskos. Iškart atpažįstu žudiką, tereikia akį užmesti. Lauke gal trisdešimt laipsnių karščio, o jis vilki paltą.

– Na, Kolumbijos valstijoje šiandien lijo. Tikriausiai jis su lietpalčiu.

– Jūs nesiklausote, ką sakau, Kazanova! Aš demaskuota. Kažkas šniukštinėjo po mano butą. Arba ištraukite mane iš čia, arba šoksiu į pirmą pasitaikiusį lėktuvą ir su viskuo, ką pavyko sužinoti, išskrisiu kur nors į Pietų Ameriką.

– Ne! Liuse, būkite protinga…

– Mane jau viskas užkniso, nebenoriu būti protinga. Dariau viską, ko prašėte, ir nieko neklausinėjau. Besąlygiškai jumis pasitikėjau, nors nei veido nemačiau, nei vardo nežinau. Dabar jūsų eilė pasikliauti manimi. Aš nesu kvailė. Jei man nepadėsite, šis mažutis brangus mobilusis keliaus į pirmą pasitaikiusį kanalizacijos šulinį ir daugiau niekada manęs nebeišgirsite.

– Gerai jau! Atvažiuosiu pas jus pusę šešių, vėliausiai – šeštą. Ar ištversite? Ar galite grįžti namo?

Bandydama nusiraminti Liusė įkvėpė didelį gurkšnį oro. Savo uodegą ji pastebėjo prieš tris dienas, o vakar kažkas naršė jos butą. Tačiau kol kas persekiotojas laikėsi per atstumą. Gal ji dar kelias valandas ir ištemps.

– Pasistengsiu, bet jeigu man kas nors nutiks, perduokite tėvams, kad labai juos myliu, gerai? – kaip galėdama ramiau tarė ji.

– Nieko jums nenutiks, tik nedramatizuokite.

Kol dar nepasakė, ko nereikia, Liusė išjungė telefoną. Dramatizuoja? Nejaugi Kazanova laiko ją kokia kuoktelėjusia paranojike? Juk per kelias pastarąsias savaites ji ne kartą jam įrodė, ko yra verta. Kazanova. Kas slepiasi už šio vardo? Ir ko jis siekia?

Įsimetusi telefoną į rankinę Liusė jau sukosi eiti, bet išvydo savo atvaizdą veidrodyje. Atrodė lyg pamišėlė: išsprūdusios iš kuodo rudos garbanos plaikstėsi aplink veidą, skruostai buvo įraudę nuo užplūdusios panikos, akys už akinių stiklų švietė klaikia baime. Per penkias minutes mergina susišukavo, pasipudravo nosytę ir rausvu lūpdažiu pasiryškino lūpas. Makiažas ne kažin kiek pagelbėjo. Tiek to. Paskutinėmis dienomis ji tikrai nebūtų galėjusi eiti ant podiumo. Dažėsi vien dėl to, kad užėmė svarbų postą, o kitos administracijos darbuotojos neužmiršdavo pasirūpinti makiažu.

Liusė labai stengėsi pritapti prie kitų ir neatkreipti į save dėmesio.

Kiek nurimusi mergina išėjo iš tualeto ir pasuko link savo kabineto, kuriame tikėjosi pratūnoti iki darbo dienos pabaigos. Bijojo, kad gali palūžti, jeigu tektų su kuo nors bendrauti.

Prasta iš tavęs slaptoji agentė, Liuse Miler. Nuo menkiausio pyptelėjimo sprunki į krūmus.

Tačiau likimas ir toliau krėtė pokštus – sukdama už kampo ji atsitrenkė į generalinį direktorių, kuris ją ir nusamdė.

– Laba diena, Liuse, – mandagiai tarė jis. – Kaip tik jūsų ieškojau.

– Atleiskite, buvau tualete. Deja, mano skrandžiui nelabai patiko, ką suvalgiau per pietus, – paaiškino Liusė vildamasi, kad direktorius neplėtos šios temos. Mergina jau anksčiau pastebėjo, kad jis greitai susidrovi.

Direktorius nužvelgė ją vienintele savo akimi – kitos buvo netekęs kažkokio nelaimingo atsitikimo metu, bet smulkmenų Liusė nežinojo. Ją nukrėtė nervinis drebulys. Ar jis mato, kad ji bijo?

– Nekaip atrodote, – tarė jis. – Labai išblyškusi. Ar tikrai gerai jaučiatės?

– Viskas gerai, tikrai.

Tik to ir trūksta iki pilnos laimės, kad ponas Vargovas dabar imtų ja rūpintis. Jis tikrai malonus vyriškis, labai tėviškas. Šis dėdės Denio draugas padėjo jai įsidarbinti čia tada, kai jai mirtinai reikėjo saugios, stabilios darbo vietos. Finansų kontrolieriaus pareigoms ji neturėjo tinkamos kvalifikacijos – bakalauro laipsnis ir jokios patirties – bet savo darbą manė atliekanti gerai.

Pono Vargovo nuomone, net per daug gerai. Jam atrodė, kad Liusė pernelyg sąžininga, ir jai prasitarus apie galimą pinigų grobstymą į tai pažiūrėjo pro pirštus. Todėl ji kreipėsi į saugos tarnybą – ir įsipainiojo į visą tą reikalą su Kazanova.

– Gal norėtumėte pasiimti laisvą popietę? – pasiūlė ponas Vargovas.

– Ką jūs, negaliu. Juk sakėte, kad norite gauti ataskaitas…

– Ataskaitos palauks. Jūsų dėdė iškarštų man kailį sužinojęs, kad sergančią verčiu jus dirbti.

– Ačiū, pone Vargovai. Jei nepasijusiu geriau, anksčiau eisiu namo.

– Taip ir turėtumėte padaryti.

Liusė pagalvojo, kad išėjusi anksčiau galėtų suklaidinti tuos, kurie ją seka. Dabar ji mielai atsisveikintų su šia kompanija visiems laikams. Kai reikėjo vietos, kurioje galėtų atsigauti, išsilaižyti žaizdas ir susigaudyti gyvenime, Alliance Trust[2] kaip tik tokia ir buvo. Bendradarbiai malonūs, darbo sąlygos puikios, o ir viršininkas nereikalauja iš jos per daug. Gerokai didesnis nei paprastai gauna jos amžiaus ir patirties žmogus atlyginimas irgi glostė jai širdį.

Bet atėjo laikas judėti toliau. Dar valandžiukę pasisukios čia, pabandys nukopijuoti kuo daugiau dokumentų į savo talpiąją atminties kortelę, o tada pasistengs išnešti sveiką kailį.

Kazanova nuveš ją į saugius namus. Juk pažadėjo. O tada, kai kaltininkai atsidurs už grotų, ji galės pradėti viską iš naujo: ir karjerą, ir gyvenimą.

Tada tikrai pasijus kaip rojuje.

Dešimt minučių po trijų ji jau buvo pasirengusi. Atminties kortelę paslėpė liemenėlėje, pasiėmė savo rankinę ir skėtį ir pareiškė Pegei Holms, visažinei pono Vargovo padėjėjai, kad blogai jaučiasi ir anksčiau išeina namo.

– Ak, mieloji, tikiuosi, kad nieko rimta. Nuo tos dienos, kai pradėjai čia dirbti, tepraleidai vos vieną darbo dieną. Ir tai dėl to nelemto šaknies kanalo. Krūminio danties apatinio žandikaulio kairėje, jei neklystu, – susirūpinusi tarškėjo Pegė.

Į septintą dešimtį įkopusi moteris ponui Vargovui tarnavo jau daugiau nei du dešimtmečius. Cheminiu sušukavimu pasipuošusi kresna didžiakrūtė Pegė Holms visiems buvo lyg močiutė. Bet Liusė žinojo, kad ji labai protinga, neįtikėtinai puikiai prisimena įvairiausias smulkmenas, o jos darbštumas kitiems kėlė siaubą.

– Išgyvensiu, – tarė Liusė vildamasi, kad taip ir bus.

Mintis, kad dabar teks vienai eiti į požeminę stovėjimo aikštelę, ją menkai teviliojo. Kuris nors iš apsaugos vyrukų mielai ją palydėtų, bet jei žudikas laukia apačioje, ji tik kištų žmogų į pavojų.

Liusė nusprendė, kad reikia elgtis kitaip nei paprastai. Ji važiuos autobusu. Stotelė vos už kvartalo nuo biuro.

Lauke buvo šilta ir drėgna, įkyriai lynojo, bet išėjus Liusę persmelkė šaltis. Ji išsiskleidė skėtį ir pasinaudojusi proga apsidairė, ar nepamatys vyriškio su lietpalčiu. Tačiau nieko įtartino neišvydo.

Patogiais žemakulniais ji nušlepsėjo šlapiu šaligatviu link stotelės. Nenorėjo stoviniuoti stotelėje, todėl ėjo neskubėdama, pakeliui apsimetė apžiūrinėjanti vitrinas. Pamačiusi atvažiuojantį autobusą pabėgėjo ir įšoko pačiu laiku. Vieninteliai kartu su ja įlipę pakeleiviai buvo mama su dviem mažais vaikais. Dėkui Dievui!

Kai išlipo prie savo namų Arlingtone, aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Gal pavyko apmauti persekiotoją? O gal jis nusprendė, kad nebeverta dėl jos sukti galvos? Juk rausėsi jos namuose, bet nieko neaptiko – atminties kortelę Liusė visą laiką nešiojosi su savimi.

Jos mažytis namelis turėjo vienerias duris, ir šįryt Liusė buvo jas uždariusi taip, kad būtų supratusi, jei kas nors būtų pabuvojęs viduje. Ji patikrino – plonytis siūlelis, kurį buvo įspraudusi tarp durų ir staktos, vis dar buvo savo vietoje. Atrakinusi duris, suskleidusi šlapią skėtį ir nupurčiusi jį, Liusė įėjo vidun.

Gyveno ji čia jau dvejus metus. Dėdė surado šį būstą ir Liusė nė neapžiūrėjusi sutiko jį nuomotis. Butas buvo gražus, bet nykokas – kaip ir jos gyvenimas vos prieš dvi savaites, gal todėl ji nė nesistengė paversti jo tikrais namais. Ramiausiai galėtų bet kada išsikraustyti.

Liusė uždarė ir užrakino duris, tik staiga pajuto kažkieno tvirtą ranką, kuri užspaudė jai burną ir prisitraukė prie kieto kaip akmuo kūno.

Apimta panikos Liusė veikė nieko nemąstydama. Skėtis vis dar buvo jos rankoje, ji užsimojo ir iš visų jėgų žiebė užpuolikui į šlaunį. Šis tyliai aiktelėjo ir atleido gniaužtus. Liusė pritūpė ir išsprūdusi čiupo jam už kojos. Praradęs pusiausvyrą vyras žiebėsi ant marmurinių grindų. Nepaleisdama iš rankos skėčio Liusė atsistojo ir priėjusi prie užpuoliko įrėmė smailų improvizuoto ginklo galą jam į gerklę.

Vyras sugriebė skėtį ir nusuko nuo savo gerklės:

– Liuse, liaukitės! Čia aš, Kazanova!

Ištraukęs skėtį jai iš rankų jis sviedė į šalį, mergina prarado pusiausvyrą ir užgriuvusi tiesiai ant įsibrovėlio įsistebeilijo į pačias efektingiausias mėlynas akis, kokias kada nors buvo mačiusi.

– Kazanova? – perklausė Liusė, nors suprato, kad tai jis – kaipmat atpažino balsą.

– Jėzau, moterie, ar jau visai netekote proto? Vos manęs neužmušėte.

– Tai jūs įsilaužėte į mano namus ir mane užpuolėte. Aš gyniausi. Ar tai panašu į pamišimą?

– Turėjote grįžti kiek vėliau. Nesitikėjau, kad čia jūs. Kas išmokė šitaip kautis?

– Lankiau savigynos užsiėmimus. Ką veikiate mano namuose?

– Jeigu jus seka, negalėjau eiti pro paradines duris – teko įsilaužti.

– Kaip? Juk įjungta signalizacija.

– Na, jūsų kaimynai jos neturi, – šyptelėjo vyras ir peržvelgusi svetainę Liusė išvydo sienoje didžiulę skylę. – Įėjote per sieną? Tikiuosi, neišgąsdinote ponios Fluger? Ką dabar pasakys mano šeimininkas?

– To jūs jau nebesužinosite. Mes išvykstame.

Tai buvo pirma raminanti naujiena iš jo lūpų.

– Vadinasi, jūs patikėjote manimi?

– Jūsų bute pasiklausymo įrangos daugiau nei Amerikos ambasadoje Rusijoje. Tikra tiesa, kažkas čia lankėsi, – niūriai tarė Kazanova.

Liusė pašnibždomis paklausė:

– Tai jie klausosi? Ir dabar?

– Spėju, kad blakės prijungtos prie įrašomojo įrenginio. Kad ir kas yra tie žmonės, tikriausiai nesiklauso nuolat, bent jau tada, kai neturėtumėte būti namie. Bet laiko turime nedaug, netrukus jie turėtų pasirodyti. Tada norėčiau būti kuo toliau nuo čia. Todėl jei galėtumėte…

Susivokusi, kad vis dar guli ant to vyro, Liusė susigėdo. Juto raumeningą jo kūną po savimi ir turėjo pripažinti, kad tai nebuvo nemalonu. Jau labai seniai joks vyras nelietė jos bent kiek intymiau nei paspausdamas ranką.

Ji nusirepečkojo nuo Kazanovos, visai netyčia keliu primygdama jam paslėpsnius.

– Po velnių, moterie, jūs pavojinga.

Vyras atsisėdo ir bandydamas atsitokėti papurtė galvą. Liusė pirmą kartą galėjo gerai jį apžiūrėti. Ji ir anksčiau įsivaizdavo, kad jis gražus, bet fantazijos nė iš tolo neprilygo tikrovei. Kazanova buvo tikras gražuolis – daugiau kaip metro aštuoniasdešimties ūgio, įdegęs, tankiais ir juodais kaip degutas plaukais. Ir tos neįtikėtinai gražios akys. Plaukai susitaršę nuo netikėtų grumtynių – lyg ką tik būtų išlipęs iš lovos.

Ak, Liuse, mesk tai iš galvos.

– Turite lygiai tris minutes susirinkti būtiniausius daiktus: vaistus, dantų šepetėlį ir pamainą apatinių. Dėl drabužių galite nesirūpinti.

Ji nesiginčijo. Nuskuodė į miegamąjį, čiupo kelias poras kojinių ir apatinių, dantų šepetėlį ir tabletes nuo alergijos. Visa tai sutilpo mažytėje kuprinėlėje. Kadangi turėjo dar porą minučių, tai nusiplėšusi sijoną ir pėdkelnes įšoko į džinsus ir sportinius batelius. Nežinojo, nei kur jie keliaus, nei kaip, nei kiek laiko užtruks, todėl norėjo jaustis patogiai.

Kai Liusė išlindo iš miegamojo, buvo likusios dar kelios sekundės. Kazanova laukė jos susierzinęs ir pamatęs atsistojo.

– Pagaliau…

– Sakėte – turiu tris minutes, tris ir užtrukau, – tarė ji ir nesusivaldžiusi šyptelėjo.

– Linksminatės?

– Šiek tiek, – prisipažino Liusė. Jau seniai jos venomis netryško tiek adrenalino ir nerausvino skruostų. Daugybę metų, jau net buvo pamiršusi, koks geras tas jausmas. – Jūs taip pat linksminatės. Kitaip nebūtumėte tapęs slaptuoju agentu.

Kazanova linktelėjo nė nebandydamas ginčytis.

– Eime.

Jis išvedė Liusę pro skylę sienoje.

– Džiaugiuosi, kad ponios Fluger nebuvo namuose, – tarė ji. – Tikriausiai būtų mirtinai išsigandusi.

– Kodėl manote, kad jos nėra?

Iš tikrųjų – aštuoniasdešimt dvejų metų Liusės kaimynė ponia Fluger ramiausiai sėdėjo savo svetainėje priešais televizorių ir pamačiusi Kazanovą nusišypsojo.

– Tai jau sugrįžote, – džiugiai tarė ji. Nors dėl artrito senutė beveik negalėjo vaikščioti, protą turėjo šviesų it dvidešimtmetė. – Sveika, brangioji Liuse.

Liusė spoksojo į juodu praradusi žadą.

– Judu pažįstami?

– Dabar jau pažįstami, – tarė ponia Fluger. – Šis jaunuolis paskambino į mano duris ir papasakojo, jog tave persekioja kažkokie teroristai, ir paprašė pagalbos, kad galėtum pabėgti…

Ji atsainiai gūžtelėjo pečiais, lyg būtų norėjusi pasakyti: „Juk žinai, kaip būna.“ Tarsi tokie dalykai būtų įprasta kasdienybė.

– Bet siena… Juk jis išgriovė jūsų sieną, – tarė Liusė.

– Na, gavau pluoštelį šlamančiųjų ir viską sutvarkysiu, – ponia Fluger vėl nusisuko į Kazanovą: – Kol jūs naršėte po Liusės butą, aš surinkau daiktus, kurių jums gali prireikti, – ji mostelėjo į seną pirkinių krepšį. – Ten yra drabužių ir dar šio to iš senų gerų laikų. Man jų nebeprireiks.

Kazanova žvilgtelėjo į krepšio vidų ir šyptelėjo Liusei:

– Nuostabu, Liuse. Persirenkite šiais rūbais – būsite Besė Fluger.

Brajenas Eliotas, pravardžiuojamas Kazanova, vos tramdė juoką žiūrėdamas, kaip Liusė Miler velkasi didžiules oranžinės spalvos trikotažines kelnes ir susiriša ant liemens. Ji tikrai atrodė juokingai.

Jis jau nemažai žinojo apie ją – kur užaugo, kur lankė mokyklą, kaip klostėsi jos karjera. Ir nusprendė, kad iš jos išeis tobula slaptoji agentė Alliance kompanijoje, kurioje kažkas grobsto turtą, nes mergina buvo pareiginga, sąžininga ir protinga. Ji tikrai buvo tokia. Per kelias pastarąsias savaites Liusė puikiai padirbėjo – surinko marias informacijos į labai talpią atminties kortelę ir nieko neklausinėdama vykdė jo nurodymus.

Be viso šito, ji buvo stebėtinai atkakli ir velniškai gerai mokėjo pakovoti už save. Gerai ją paruošus… Ne, apie tai geriau nė negalvoti. Jis pats leidosi įtraukiamas į melo ir šešėlių kupiną gyvenimą ir jau buvo taip giliai įklimpęs, kad nebegalėjo normaliai gyventi. Nenorėjo to linkėti mielajai Liusei Miler, kuri akivaizdžiai nieko nenutuokia apie bjauriąją gyvenimo pusę.

Bet su bjauriausiais pasaulyje drabužiais jai jau teko susidurti. Ant oranžinių kelnių ji užsivilko palapinės dydžio visų vaivorykštės spalvų chalatą, plaukus susikišo po sidabriškų garbanų peruku, o ant nosies užsitupdė senus ponios Fluger akinius, kurių raudoni rėmai buvo ne ką baisesni nei pačios Liusės.

– Mano senoji vaikštyklė štai ten, – ponia Fluger mostelėjo į svetainės kampą.

– Nieko iš to nebus, – suaimanavo Liusė. – Niekas nepatikės, kad man aštuoniasdešimt.

– Aštuoniasdešimt dveji, – pataisė senoji ponia.

– Patikėkite manimi, jeigu kas nors stebi jūsų namą, pro jų akis tikrai neprasprūdo, kas gyvena kaimynystėje, – vyras išlankstė vaikštynę ir pastatė priešais Liusę. – Pažiūrėkime, kaip vaikšto mūsų senutė.

Liusė pasirėmė į vaikštynę ir įtikinamai suvaidino artrito kamuojamą pagyvenusią moterėlę.

– O dangau, – atsiduso ponia Fluger. – Tik nesakykite, kad ir aš taip atrodau.

– Aš šiek tiek perdėjau, – sušvelnino padėtį Liusė ir pasisukusi į kaimynę spontaniškai ją apkabino. – Ak, ponia Fluger, net nežinau, kaip jums dėkoti už tokią pagalbą. Juk jūs net nepažįstate šio vaikino.

– Jis parodė man ženklelį, – naiviai pasiaiškino ponia Fluger. Kaip ji galėjo žinoti, kad tas ženklelis netikras – tokių galima nusipirkti ant kiekvieno gatvės kampo. – Šiaip ar taip, jo akys kelia pasitikėjimą. Jis tavimi pasirūpins.

– Tikiuosi, – tarė Liusė ir reikšmingai žvilgtelėjo į Brajeną. – Ar jau galime keliauti?

Brajenas taip pat padėkojo senajai Liusės kaimynei, tada padėjo Liusei išeiti pro duris ir nusileisti vežimėliams skirtu takeliu.

– Nuleiskite galvą. Štai taip, – sušnibždėjo jis. – Jums puikiai sekasi. Jeigu nežinočiau, kaip yra iš tikrųjų, galėčiau prisiekti, kad esate senelė.

Bet jis žinojo. Tas kūnas, kuris buvo prisiglaudęs prie jo, gulinčio ant grindų, tikrai nė kiek nepriminė senelės. Tiesą sakant, jis net nustebo, kokia ji liekna ir tvirta po tuo senamadišku kostiumėliu.

Savo mersedesą Brajenas buvo palikęs prie šaligatvio. Žinodamas, kad namas gali būti stebimas, jis nesistengė slapukauti – nuėjo tiesiai prie kaimynės durų ir paskambino. Ji turėjo būti namuose, jis tai žinojo. Taip pat žinojo, kad ji Korėjos karo metu buvo armijos medicinos sesuo, o jos vyras – Antrojo pasaulinio karo veteranas. Jis tikėjosi pažadinti moters patriotinius jausmus ir įkalbėti, kad jam padėtų. Ir buvo teisus.

Dažniausiai būdavo teisus. Mėgo viską padaryti iki galo.

Kai užvedė automobilį ir pajudėjo, jis lengviau atsipūtė. Jei kas ir stebėjo, Liusė juos apkvailino suvaidinusi senąją ponią. Niekas nesekė iš paskos.

Įvažiavęs į prekybos centro stovėjimo aikštelę Brajenas pastatė automobilį laisvoje vietoje, visai šalia tos, iš kur jį buvo paėmęs.

– Kodėl čia sustojome? – pasidomėjo Liusė.

– Keičiame automobilį, – jis išjungė variklį ir ištraukė iš degimo spynelės savo visraktį.

– Kas čia? – paklausė Liusė, rodydama į keistai atrodantį raktelį. Staiga aiktelėjo: – O Dieve, jūs pavogėte šį automobilį!

– Tik pasiskolinau. Savininkė palaimingai leidžia pinigus Marshal Fields[3]. Ji niekada to nė nesužinos.

– Tikrai baisu, – tarė Liusė, – kad išvis yra tokių daiktų, o mūsų valstybės pareigūnai vagia automobilius.

– Bijau, kad mūsų valstybės pareigūnai užsiima ir blogesniais dalykais nei automobilių vagystės, – tarė Brajenas, kai jie išlipo iš automobilio. Deja, jam savo kailiu teko patirti, ką tie pareigūnai gali.

Liusė čiupo nuo užpakalinės sėdynės vaikštynę, bet ja nebesinaudojo, o grakščiu žingsniu nusekė Brajenui iš paskos. Jis pasuko prie automobilio, kuriuo buvo atvažiavęs iki čia – sidabrinio jaguaro XJE. Kadangi vairavo savo, o ne tarnybinį automobilį, nenorėjo rizikuoti būti atpažintas – tam ir buvo reikalingas tas žaidimas su automobiliais.

– Hm, šis man patinka net labiau nei mersedesas, – tarstelėjo Liusė, dėdama vaikštynę į bagažinę. – Ar jis irgi vogtas?

– Ne, šitas mano.

– Nemaniau, kad valstybės pareigūnai uždirba tiek, jog gali sau leisti važinėtis jaguaru.

– Jie ir neuždirba. Mano valstybinis atlyginimas nėra vienintelis pajamų šaltinis, – Brajenas niekada nemanė, kad saugos paslaugų verslas, kurį užsuko draugams ir šeimai nuraminti, taps toks pelningas. Jis atidarė jai dureles: – Galite nusimesti savo maskuotę – mes saugūs.

– Dėkui Dievui, – Liusė nusitraukė peruką ir palaidi jos plaukai nuvilnijo ant pečių tartum kaštoninis krioklys. Rudi plaukai Brajenui anksčiau nedarė jokio įspūdžio, bet Liusės buvo tokie tankūs ir gražios sodrios spalvos.

Kol Brajenas nuėjo prie vairuotojo durelių, Liusė jau buvo spėjusi išsilukštenti iš chalato, kurį vilkėjo ant baltos aptemtos palaidinės. Staiga ji nusikeikė.

– Pamiršau džinsus.

– Ne, aš juos paėmiau… – tarė jis, bet prisiminė, kad taip susižavėjęs spoksojo, kaip ji nusivilko džinsus parodydama baltų sportiškų kelnaičių kraštelį, jog visai pamiršo juos paimti. – Suveiksime jums kokių drabužių, nesirūpinkite.

Nebuvo laiko galvoti apie Liusės kelnaites. Čia ir taip darėsi karšta.

Aptikęs pasiklausymo įrangą Brajenas sutriko. Buvo įsitikinęs, kad Liusė persūdo – niekas jos nepersekioja ir nešniukštinėja po namus. Bet ji juk neįrašinėjo pati savęs.

Tiesą sakant, gerai ištyrinėjus telefone įtaisytą blakę įtariamųjų ratas gerokai susiaurėjo. Tas daikčiukas buvo pačių naujausių technologijų – iš Rusijos. Ir toks modernus, kad, tiesą pasakius, tik jo agentūra tegalėjo leisti sau įsigyti. Žinoma, dar ir rusai. O kad jie čia būtų įsipainioję, Brajenas tikrai nemanė.

Jį išdavė kažkas iš saviškių. O tai reiškia, kad jo ir Liusės gyvybės nevertos nė sudilusio skatiko, nebent jam pavyktų išsiaiškinti, kuris iš agentų yra tas Benediktas Arnoldas[4], ir kaip galima greičiau jį ar ją neutralizuoti.