Читать книгу Eliotų dinastija. Trečia knyga - Barbara Dunlop - Страница 9

Liusės lūpų skonis buvo lyg laukinių vyšnių. Gal tai tik dėl lūpdažio, o gal tokia ir yra Liusė Miler. Šiaip ar taip, nors Brajenas tikėjosi tik draugiško, niekuo neįpareigojančio bučinio, tai buvo kur kas daugiau.

Jam nespėjus nė susivokti, Liusės rankos apsivijo jo kaklą, ir ji atsakė į bučinį taip, kad Brajenas suvokė – baimė dingo. Ji bučiavosi, lyg tam ir tebūtų sutverta. Akivaizdu, kad nėra nepatyrusi, nekalta mergaitė, kaip jis manė.

O gal jis tik prabudino jos prigimtį? Ši mintis Brajenui labiau patiko. Jis nenorėjo galvoti, kad Liusė yra bučiavusi kitus vyrus, miegojusi su jais.

Ne, jis neketino su ja mylėtis – tai pernelyg sureikšmintų jųdviejų santykius. Bet bučiniai – kad viskas atrodytų tikroviškai – privalomas dalykas.

Net daugiau nei privalomas. Brajenas net suaimanavo panardinęs pirštus į jos ką tik patrumpintas garbanas. Liusės plaukai buvo lyg švelniausias šilkas ir jis staiga suprato, kad visai nesigaili tų ilgų, sunkių garbanų – buvo labai smagu jausti trumpus galiukus, slystančius pro pirštus.

Prireikė sukaupti visas valios jėgas, kad neparverstų jos čia pat, ant žemės – toks gundantis buvo jos bučinys. Brajeno liežuvis įslydo Liusei pro lūpas, jis gerte gėrė jos svaigų kvapą, kosmetikos, šampūno ir naujų drabužių aromatą.

Niekad nemanė, kad nauji drabužiai gali skleisti tokį geidulingą kvapą.

Staiga Liusė atšoko ir įsispoksojo į jį didžiulėmis, apstulbusiomis akimis.

– Ką tu darai?

Geras klausimas. Brajenas paleido Liusę.

– Maniau, kad repetuojame. Bandome prisiderinti vienas prie kito.

– Na, gerai, supratau. Užteks praktikuotis.

Jis nesusilaikė nenusišypsojęs.

– Taip manai?

– Taip, esu visiškai tikra.

Liusė nervingai persibraukė pirštais per plaukus, sutaršydama juos dar labiau nei jis, tada pasitaisė drabužius. Kvėpavo giliai, jos krūtys kilnojosi taip nerimastingai, kad atrodė, jog tuoj ims ir išsiverš iš aptemptos palaidinės.

Ir iš kur atsirado tos putlios krūtys? Anksčiau Brajenas jų nepastebėjo. Juk negalėjo Skarlet per tokį trumpą laiką įtaisyti jai silikoninius implantus. Vadinasi, jos buvo ir anksčiau, paslėptos po senamadiškais drabužiais.

– Man tikrai reikia eiti miegoti, – sumurmėjo Liusė nusisukdama. – Tikriausiai ryte viskas atrodys kitaip. Ak, tik nepamirškite man priminti, kad papasakočiau viską, ką prikūriau Skarlet. Ji labai smalsavo. Regis, pripliauškiau visokiausių dalykų, kas tik atėjo į galvą.

– Pavyzdžiui?

– Na, kad mudu susipažinome Paryžiuje. Paskui grįžau į savo namus Kanzase, sudeginau visus savo drabužius ir beveik nuoga atkeliavau į Niujorką.

– Ką?!

– Pasikalbėsime apie tai rytoj, gerai? Jau smingu. Labanakt, Brajenai, ir ačiū už viską, – ji čiupo į glėbį drabužius ir nubildėjo į svečių miegamąjį.

Atkeliavo į Niujorką beveik nuoga? Ir kas šovė Liusei į galvą, kad sukūrė tokią istoriją? Bet kad jau taip sumąstė… Brajenas niekaip negalėjo atsikratyti vaizdinio: Liusė nuoga sėda į lėktuvą. Niekuo neprisidengusi eina sau per oro uostą…

Ne, geriau apie tai negalvoti, ir taip per toli nuėjo.

Ta moteris sirena, tikra ragana. Net vidurius maudė, kaip jos troško. Visų akivaizdoje apsimesti, kad negali nuo jos atitraukti rankų, nebus sunku – ji lengvai užvaldo jį. Kitas klausimas, kaip elgtis akis į akį…

Jau geriau laikytis atokiai. Juk Liusė – svarbiausia liudininkė galimo terorizmo byloje. Jis neturi teisės galvoti apie jokiu bučinius, juo labiau apie ką nors daugiau.

Liusė patikino, kad sugebės apsimetinėti. Vadinasi – viskas bus gerai. Daugiau – jokių repeticijų. Jis turi elgtis kaip tikras profesionalas. Negalima naudotis moterimi, kurios gyvenimas ką tik apsivertė aukštyn kojomis. Ji stengėsi būti naudinga savo šaliai, dėl to buvo sekama, prarado darbą, namus, net su artimaisiais negali susisiekti. Jis – jos asmens sargybinis. Būtų nesunku paversti ją nuo savęs priklausoma.

Brajenui teko susidurti su tokiais atvejais. Jis negali pasinaudoti jos silpnumu. Liusė visai nepanaši į merginą, sutvertą trumpalaikiams malonumams. O juk jis nieko kito negali pasiūlyti.

Liusė negalėjo užmigti, nors buvo visiškai išsekusi. Mintys siautėjo galvoje, vis iš naujo primindamos tą bučinį, kiekvieną jo lūpų virptelėjimą, svaiginančią šilumą, geidulingumą, jo švelnias rankas jos plaukuose ir ant kūno.

Ji jautėsi gyva kaip niekad – ne tik kūnas ir siautėjantys hormonai, bet visa esybė. Tas bučinys buvo… transcendentalus. Ji nerado kito žodžio, kuriuo galėtų tiksliau apibūdinti.

Tačiau puikiai suprato – jam tai eilinis bučinys. Repeticija. Toks jo darbas – užtikrinti liudininkės saugumą, pasirūpinti, kad ji žinotų, kaip turi elgtis, ir išsaugotų paslaptį nuo jo šeimos, kad artimieji nepapultų į bėdą.

Negalima Brajeno kaltinti už tai, kad ji taip sureikšmino paprastą bučinį.

Kūnas vis dar virpėjo prisimindamas jo glamones. Tai tik priminė liūdną jos gyvenimo realybę: paskutinius dvejus metus ji negyveno. Apatiškas protas mirusioje kriauklėje, kūnas, atliekantis įprastus veiksmus, vykdantis darbo pareigas ir bandantis išvengti bet kokių nemalonumų.

Tik kad jie vis tiek ją susirado.

O gal ji pati prisivirė košės? Bet tikrai nesigaili palikusi ankstesnį gyvenimą, uždariusi jį į tolimiausią atminties kertelę.

Reikia labiau suimti save į nagą. Ne todėl, kad būtų buvę geriau visai neprasidėti su grupe. Jei tik tada būtų prilaikiusi save, pasitenkinusi tuo, kad gali prisiliesti prie jaudinančio ir paslaptingo pasaulio, viskas būtų buvę gerai. Tačiau ji leido sau prisifantazuoti, kad ištekės už milijonieriaus roko žvaigždės.

Ir dabartinė situacija panaši. Ji ir vėl turi galimybę akies krašteliu žvilgtelėti į paslaptingą pasaulį. Šįkart ne sekso, narkotikų ir rokenrolo, o slaptųjų agentų, turto grobstytojų ir teroristų pasaulį. Šiaip ar taip – tam pasauliui ji nepriklauso.

Reikia tai prisiminti ir neleisti sau svaičioti, kad ji gali ką nors reikšti Brajenui, kad ir kaip jis su ja elgtųsi.

Pagaliau nuovargis nugalėjo ir Liusė užmigo. Kai pabudo, vidurdienio saulės spinduliai sklido į kambarį, o malonus kvapas kuteno nosį. Tas pasakiškas aromatas išsviedė ją iš lovos kosminiu greičiu, kaip juodoji skylė įtraukia antimateriją. Ji šoko į dušą, paskui įsmuko į baltas šilkines kelnaites. Skarlet buvo palikusi jai kokį tuziną visokiausių kelnaičių, kurios gulėjo neišpakuotos. Žinoma, drabužių dizaineriai ir gamintojai siunčia žurnalams nemokamus pavyzdžius tikėdamiesi, kad modeliai ar kokios įžymybės vilkės juos pozuodami nuotraukoms.

Tačiau stebuklingąsias liemenėles Liusė turėjo tik dvi. Išvydusi jų kainas ji vos iš kojų neišvirto. Kas gali mokėti už liemenėlę aštuoniasdešimt dolerių? Staiga suprato, kad ir pati mokėtų, juk jau žino, kokius stebuklus jos daro.

Kai nereikėdavo į darbą, Liusė užsitempdavo džinsus ir paprastus marškinėlius. Bet Skarlet pareiškė, kad tokie drabužiai visiškai netinka naujajam Lindsės įvaizdžiui. Teks priprasti vilkėti aptemptas kelnes, mini sijonėlius ir prigludusias palaidinukes, atidengiančias daug nuogo kūno.

Drabužius ji pasirinko visiškai atsitiktinai – gelsvai rusvą trumputį sijoną ir berankovę palaidinukę su plonytėmis aukso spalvos petnešėlėmis. Makiažu ir papuošalais ji niekada nesirūpindavo – juos prisimindavo tik eidama į viešumą. O dabar nenorėjo, kad Brajenas pamanytų, jog ji labai stengiasi.

Išėjusi iš miegamojo ir atsidūrusi virtuvėje Liusė suprato, kas taip gardžiai kvepia. Brajenas kepė belgiškus vaflius su šviežiomis braškėmis ir plakta grietinėle.

– Jeigu mane taip maitinsi, greitai pasidarysiu plati kaip daržinės durys.

– Labas rytas, – Brajenas neatitraukė akių nuo viryklės ir nė nepažvelgė į Liusę. – Ar gerai išsimiegojai?

Ne. Varčiausi nuo šono ant šono, negalėdama pamiršti tavo prakeikto bučinio.

– Puikiai, dėkoju, – ji stengėsi nežiūrėti į jį, nes jei būtų pažvelgusi, vėl būtų ėmusi galvoti apie bučinį. Nieko negalėjo sau padaryti. Į jį žiūrint tiesiog seilė tįso – juodi susitaršę plaukai, neskusti skruostai. Brajenas vilkėjo bėgiojimo šortus ir aptemptus marškinėlius su Boca Royce Country Club logotipu. Tai buvo prabangaus Manhatano klubo, globojamo pačių turtingiausiųjų, pavadinimas.

Pasijuto patekusi į aplinką, kuriai buvo gerokai per prasta.

Brajenas nežiūrėjo į ją. Buvo labai užsiėmęs, nes pylė kavą iš aparato, kuris atrodė lyg iš kosminio laivo. Kavos aromatas susimaišė su vaflių ir braškių kvapais, ir Liusės skrandis suurzgė.

– Buvau išėjęs pabėgioti… Beveik kasryt bėgioju, – tarė jis. – Gali prisidėti prie manęs. Be to, namie turiu treniruoklių.

Liusė nebuvo didelė sporto mėgėja.

– Gal ir reikėtų pabandyti…

– Mėgstantiems pavalgyti tai netgi būtina.

Liusė nelabai domėjosi maistu – gal todėl, kad niekada jo nestokojo. Augo fermoje, jų pietų stalas visada būdavo nukrautas mėsa, bulvėmis ir šviežiomis daržovėmis. Mama ragindavo ją valgyti daugiau, sakydavo, kad ji perkarusi kaip kiemo katė.

Kai susidėjo su In Tight, ten visiems labiau rūpėjo išgerti, nei pavalgyti, nors maisto būdavo – picų arba sumuštinių. Liusė stengėsi valgyti tiek, kad nepakenktų figūrai, taigi treniruotis nebuvo jokio reikalo.

Pajutusi žvėrišką alkį Liusė suleido dantis į vaflį, gardžiuodamasi klevų sirupu, traškia plutele ir minkštučiu vidumi.

– Taip, būtinai reikės kažko imtis, kitaip su drabužėliais, kuriuos paliko Skarlet, neatrodysiu tokia seksuali.

– Galime pradėti bėgioti jau nuo rytojaus.

– Bet aš neturiu bėgimo batelių. Nei sportinės aprangos.

– Galėsi nusipirkti, kai eisime tau kontaktinių lęšių.

Staiga Liusė pagalvojo, kiek turi pinigų savo piniginėje. Gal kokia šešiasdešimt dolerių…

– Tikriausiai savo kreditine kortele naudotis negaliu?

– Ne. Negali atsiskaityti savo tikruoju vardu. Jokiu būdu. Ir niekam neskambink telefonu – netgi tiems, kurių blogiukai galbūt dar nesusekė. Nežinau, ar jų daug, bet esu tikras – jie kibūs. Labai kibūs.

Šie žodžiai akimirksniu sugrąžino Liusę į realybę. Ji net nusipurtė pagalvojusi apie blogiukus savo bute, besiknaisiojančius po daiktus, besiklausančius jos telefono pokalbių. Brajenas baigė kepti paskutinį vaflį, padėjo ant lėkštės ir pagaliau žvilgtelėjo į Liusę. Paskui dar kartą.

– Nesitikėkite, kad švytėsiu dvidešimt keturias valandas per parą, – subambėjo ji. – Nors Skarlet kai ką pakeitė, aš vis dar esu Liusė Miler.

– Argi aš ką sakau?

– Ne, bet žiūri tokiomis akimis…

– Na, tavo drabužiai ir plaukų spalva tokie kitokie… Reikia laiko, kad priprasčiau.

– Man taip pat. Nė pati nesupratau, kokia senamadiška buvau virtusi. Vis dėlto netgi tomis patrakusios jaunystės dienomis atrodžiau labiau panaši į save.

– Tu ir dabar panaši į save, – Brajenas priėjo, prisėdo greta jos už baro ir palinko arčiau taip, kad Liusė užuodė svaigų jo kvapą. Ne prabangių kvepalų, bet muilo ir prakaito. Tikrą vyrišką kvapą. – Tavo šypsena liko tokia pat. Tu labai gražiai šypsaisi, Liuse, tik per retai.

– Nelabai yra dėl ko šypsotis, – tarė ji, bet tai nebuvo tiesa. Na, taip, ji tapo kažkokių bjaurių tipų taikiniu, prarado darbą, namus ir net savo tapatybę. Bet juk tai nėra labai svarbu. Gyvena sau su pavojingai gražiu slaptuoju agentu ir ketina padėti jam išaiškinti nusikaltimą. Turi garderobą, dėl kurio bet kuri moteris kažin ką atiduotų, asmeninę stiliaus konsultantę – norėdama atkreipti jos dėmesį ne viena paaukotų savo priaugintus akrilo nagus.

– Šitaip daug geriau, – tarė Brajenas ir Liusė pajuto, kad jam nusišypsojo.

Po keturių valandų Liusė jau žingsniavo Viktorijos gatve ir jautėsi beveik kaip Džiulija Roberts filme Graži moteris. Brajenas pirmiausia nusivedė ją pirkti kontaktinių lęšių. Konsultantė iš karto parinko jai tinkančius žalius lęšius, iš optikos salono ji išėjo atsikračiusi akinių. O ir matė kur kas geriau. Jau buvo pamiršusi, koks stebuklas tie kontaktiniai lęšiai.

Paskui Brajenas nusivedė ją nusipirkti to, kuo Skarlet nebuvo pasirūpinusi, o labiausiai reikėjo sportinės aprangos. Jis nupirko Liusei aukščiausios klasė Nike sportinukus ir porą dizainerių sukurtų sportinės aprangos komplektų. Iki vakar dienos ji išvis nebuvo vilkėjusi dizainerių sukurtų drabužių ir buvo įsitikinusi, kad kvaila mokėti tokius pinigus vien už etiketę. Bet dabar suprato, kad šie drabužiai daug geresnės kokybės nei masinės gamybos. Jie puikiai jai tiko ir buvo labai jaukūs.

Liusė užsiminė, kad neturi naktinių marškinių, ir Brajenas nusivedė ją į brangią apatinio trikotažo parduotuvę.

– Man nereikia tokios prabangos, – užprotestavo Liusė. – Jau ir taip daug išleidai…

– Niekai. Noriu, kad jaustumeisi patogiai, o juk tai neįmanoma su pigiais poliesterio marškiniais.

– Bet juk nesijausiu patogiai ir su lopinėliu prabangios medžiagos. Šie marškiniai labiau apnuogina kūną, nei pridengia.

Vis dėlto gerai apsidairiusi Liusė pamatė, kad drabužiai čia pasakiški, ir tikrai skirti ne gundyti. Įvairiausių švelnių spalvų šilkiniai chalatai, o greta jų – gražučiai medvilniniai marškinukai. Tokie, kokių ji ir norėtų. Jaukūs ir patogūs.

– Oi oi oi, – suaimanavo Brajenas pamatęs, kad ji apžiūrinėja persiko spalvos marškinius, bandydama susirasti tinkamą dydį.

Liusės oda net pagaugais nuėjo.

– Kas? – paklausė ji. Nejaugi kažkas jau susekė? Liusė apsidairė svarstydama, kur slėptųsi, jeigu staiga pasipiltų kulkų kruša.

– Mano pamotė… Ir kodėl būtent čia jai prireikė ateiti? – širdo Brajenas. – Padėk tuos naktinius. Tokių aš tikrai nepirkčiau savo merginai. Imk, – jis čiupo nuo pakabos trejus trumpučius naktinius marškinius ir sviedė Liusei į glėbį. – Eik, pasimatuok. Gal kaip nors pavyks išsisukti nesusitikus. Po galais, ji mus pamatė! Per vėlu!

Moteris, apie kurią kalbėjo Brajenas, buvo mažutė, smulki, stilingai pakirptais nenatūralios platinos spalvos plaukais. Vilkėjo aptemptus džinsus, kurie laikėsi ant klubų, ir ankštus marškinėlius, kurie labai gražiai gulė ant chirurgo skalpelio pagražintos figūros.

Būtų buvusi tikrai graži, jei ne pasipūtėliška veido išraiška, kuri, kaip Liusė jau suprato, buvo jai įprasta.

– Brajenai, ką, dėl Dievo meilės, tu veiki apatinio trikotažo parduotuvėje?

– Sveika, Šeron, – be jokio entuziazmo pasisveikino Brajenas. Jie nė neprisilietė vienas prie kito. – Perku dovaną. Čia Lindsė Morgan. Lindse, čia mano pamotė Šeron Eliot.

Šeron nežymiai linktelėjo ir nužvelgė Liusę nuo galvos iki kojų.

– Dėkui Dievui, netrukus vėl būsiu Šeron Stails.

– Malonu su jumis susipažinti, – mandagiai tarė Liusė. – Brajenai, einu, pasimatuosiu, kol judu pasikalbėsite.

Ji nuskuodė į matavimosi kabiną, trokšdama kuo skubiau pabėgti nuo antipatijos, kurią akivaizdžiai vienas kitam jautė Brajenas ir pamotė. Kol matuosis, Brajenas galės paaiškinti Šeron, iš kur jo gyvenime atsirado nauja mergina, ir nebijoti, kad ji leptelės ką nors ne taip. Liusė nelabai ką nutuokė apie Brajeno reikalus ir nusprendė, kad bus geriausia visko mokytis pamažiukais. Dar nepamiršo pamišėliškos istorijos, kurią iš jos išpešė Skarlet – o juk reikės toliau gyventi ir kažkaip suktis.

Nuėjusi į kabiną ji kaipmat nusimetė drabužius ir apsivilko vienus iš naujųjų šilkinių naktinių marškinių. Brajenas visiškai atsitiktinai čiupo pirmus pasitaikiusius, bet pataikė tinkamą dydį – drabužėlis buvo tiesiog fantastiškas.

Staiga Liusė susigriebė, kad jau mato save su šiais naktiniais Brajeno namuose, o jis taip geidulingai žvelgia į ją.

Nors minčių niekas negalėjo perskaityti, Liusė nuraudo. Ir žaibiškai apsisprendė – ims būtent šiuos marškinius, ir dar porą panašių. Gana būti senamadiškai, nors Brajenas niekada nepamatys šių mielų drapanėlių ant jos kūno.

– Kas ji tokia? – paklausė Šeron tą pat akimirką, kai liko dviese su Brajenu.

– Sutikau Paryžiuje, bet ji kanzasietė, – paaiškino Brajenas, bandydamas nenutolti nuo istorijos, kurią Liusė papasakojo Skarlet. Nuo to laiko, kai prasidėjo skyrybų procesas, Šeron beveik nebendravo su šeima, tik kartkartėmis susitikdavo su jo tėvu, derindami skyrybų detales.

– Ir tu perki jai apatinį trikotažą?

Brajenas gūžtelėjo pečiais.

– Argi negerai, kad vyras savo merginai perka apatinius?

Šeron kilstelėjo antakius.

– Ak, tai ji tavo mergina. Nepamenu, kad kada nors būtum turėjęs merginą, – įgėlė ji, tarsi visą gyvenimą būtų jį pažinojusi.

Brajenas nuleido negirdomis.

– Lindsė nepaprasta.

– Taip, atrodo labai… miela, – tarė Šeron. – Na, aš jau bėgsiu. Esu pakviesta į vestuvinių dovanų įteikimo vakarėlį. Kad ir kaip nekenčiu tokių dalykų, renginys vyks Carlyle[8] , girdėjau, ketina užsukti kelios įžymybės.

To reikėjo ir tikėtis. Šeron buvo neeilinė garbėtroška. Iš pasiturinčios šeimos, Patrikas pats ją išrinko savo sūnui Danieliui. Jos tėvai nebuvo tokie žinomi kaip Eliotai, ir užlipusi ant aukštesnio laiptelio Šeron atsiskleidė visu gražumu, tobulai vaidindama turtuolio žmonos vaidmenį. Ji atstūmė savo senuosius draugus, susirado naujų, užimančių aukštesnę padėtį. Dabar ji troško skristi dar aukščiau.

Brajenas negalėtų tvirtinti, kad nekenčia Šeron, nes ji buvo gana tolerantiška jam ir jo broliui Kalenui, dviem padaužoms posūniams. Bet švelnių jausmų jai taip pat nepuoselėjo.

Šeron pradingo parduotuvės gilumoje ir Brajenas atsipeikėjo bestovįs vienas tarp daugybės seksualių apatinių. Kažkodėl kiekvieną drabužėlį, į kurį tik pažvelgdavo – kiekvieną liemenėlę, kelnaites, apatinuką ar naktinius marškinius – įsivaizduodavo ant Liusės kūno. Ir niekaip negalėjo atsikratyti šių vaizdinių.

Jis manė, kad tai, kas nutiko praėjusį vakarą – tik atsitiktinumas, silpnumo akimirka, kurią išprovokavo pasikeitusi Liusės išvaizda. Bet išvydęs ją šįryt suprato, kad prie Liusės Miler jį traukia ne drabužiai ar plaukų spalva – tai kur kas rimčiau.

Liusė spinduliavo vidine šiluma. Iki šiol Brajenas dar nebuvo sutikęs tokios moters. Kad ir ką sakytum, jis pats yra iš bjauraus, šešėlinio pasaulio. Šiuo metu jųdviejų pasauliai persidengė, bet tik laikinai. Ji nepriklauso jo pasauliui, jis negali priklausyti josios. Tai reikėtų prisiminti.

Po kelių minučių sugrįžo Liusė.

– Ar ji jau išėjo?

Brajenas linktelėjo. Šeron pasičiupo juodus aptemptus naktinius marškinius, susimokėjo ir išėjo nė neatsisukdama. Kažin, ar ji ras pretekstą paskambinti jo tėvui ir papasakoti, ką mačiusi. Net vykstant skyrybų procesui Šeron nesiliovė nešiojusi gandus.

– Duokš, pakabinsiu, – tarė jis tiesdamas rankas. – Eik, išsirink, kas tau patinka.

– Ne, dėkui, aš noriu šitų.

Brajenas dar kartą pažvelgė į plonytį peršviečiamą audinį, drąsų drabužėlio modelį – ir staiga džinsai pasidarė kiek per ankšti.

Neturėtų įsivaizduoti Liusės, vilkinčios šiais drabužėliais!