Читать книгу Eliotų dinastija. Trečia knyga - Barbara Dunlop - Страница 8

Liusė negalėjo patikėti tuo, ką nugirdo. Visai neketino klausytis slapčiomis, bet po dušo įėjusi į virtuvę negalėjo nenugirsti Brajeno pokalbio su pussesere. Jis kalbėjo apie ją kaip apie savo merginą.

Brajenas atsisuko ir pamatęs Liusę suprato, kad ji viską girdėjo.

– Aha, regis, turime apie tai pakalbėti. Atleisk, bet nesugalvojau, kaip kitaip visiems paaiškinti, ką tu veiki mano namuose. Net šeima nežino, kad esu valstybės pareigūnas. Niekas apie tai nežino. Ir negali sužinoti. Du mano gyvenimai neturi susiliesti, taip visiems geriau. Juk suprantate, ar ne?

– Taip, bet…

– Jau įrodėte, kad nesutrinkate net sunkiausiose situacijose. Kai Skarlet atvažiuos, tiesiog stebėkite ir klausykitės, ką sakau. Juk viskas gerai, tiesa?

Na, viskas buvo net geriau nei gerai. Sumanymas Liusę sužavėjo, bet užgriuvo rūpestis.

– Žinoma, aš su tuo susidorosiu. Bet juk niekas nė už ką nepatikės, kad esu jūsų mergina!

– Kodėl turėtų nepatikėti?

– Todėl, kad aš – tik pilka banko pelytė iš Kolumbijos valstijos, o jūs… jūs…

– O aš – restorano savininkas. Visi tuo įsitikinę.

Suskambėjo telefonas ir Brajenas pakėlė ragelį. Tačiau Liusei nepraslydo pro ausis, kad jis nesiginčijo dėl pilkos banko pelytės iš Kolumbijos. Aišku, kad taip ir galvoja.

– Gerai, ačiū, – padėjęs ragelį Brajenas atsisuko į Liusę. – Skambino dėl vakarienės. Tuojau pat sugrįšiu.

Kol Brajeno nebuvo, Liusė bandė sudėlioti mintis ir susigyventi su tuo, kad turės apsimesti Brajeno mergina. Kadaise ji manė esanti visai karšta mergiotė. Pagaliau, juk krito į akį Kruzui Taborui, In Tight būgnininkui, pasak bulvarinių laikraščių – vienam karščiausių vyrukų šalyje. Pradėjusi dirbti In Tight ji prisiekė sau nesielgti kaip grupės mergina, tikėjo, kad vien būti šalia jų pakankamai smagu.

Bet tada Kruzas ėmė rėžti apie ją sparną ir Liusė pasidavė. Tikėjo kiekvienu to šunsnukio žodžiu. Jis sakė, kad ji žavi, karšta ir gundanti. Vežėsi ją į gastroles, leisdavo keliauti pirmąja klase kartu su grupe, pirkdavo brangias dovanas.

Bet vėliau Liusė sužinojo, kad Kruzas taip elgiasi su visomis savo meilužėmis. O jų buvo daug. Kokia kvaila ir naivi ji buvo, kad patikėjo esanti ypatinga.

Šįkart viskas kitaip. Ji nėra karšta mergiotė ir negyvena iliuzijomis, tai kodėl kažkas turėtų patikėti, kad ji gali patraukti Brajeno akį? Pats Brajenas tikras gražuoliukas. Užtektų pirštu pamoti, ir turėtų bet kurią moterį.

Jis netgi pažįsta seseris Hilton. Jo madingas restoranas visą laiką sutraukia būrį žvaigždžių. Ar jis miega su kuria nors iš jų? Kaip ji galėtų su jomis rungtis?

Spintelėse aptikusi keletą indų Liusė padengė dviem ant blizgančio granitinio baro stalo. Po kelių minučių jos nosį ėmė kutenti nuostabiausi kvapai, pasklidę Brajenui žengiant iš lifto su dviem didžiuliais baltais maišeliais rankose.

Liusės skrandis vartėsi kūliavirsčia.

– Kas čia?

– Polinezietiškai skrudintos krevetės su daržovėmis. Ne per aštru. Galėsite išrinkti viską, kas nepatiks.

– Pakepintos ir su prancūzišku padažu?

– Taip. Tokia jau Une Nuit virtuvė – azijietiškos ir prancūziškos derinys, – padėjęs krepšius ant stalo Brajenas žvilgtelėjo į Liusę. Įsitvėrusi jo pižamos marškinių krašto ji vėdavosi, o apačioje buvo nuoga. Marškiniai buvo visai paprasti, beveik iki kelių ir puikiai slėpė visas reikiamas vieteles, tačiau Niujorke buvo karšta vasara ir ji nepasivargino kruopščiai užsisegioti visų sagų.

O dabar pasigailėjo. Staiga vėjelis paglostė intymias vieteles ir Liusė pasijuto pažeidžiama.

– Gražiai atrodote, – mirktelėjo Brajenas, tada nusisuko ir išėmęs iš maišelių tai, ką atsinešė, ėmė krauti į lėkštes. Jis net nepastebėjo, kad Liusė pašiurpo ir nuraudo.

Jau pats laikas suaugti, – pyktelėjo ji. Brajenas tikriausiai yra matęs daugybę moterų, apsirengusių daug mažiau nei beformiais pižamos marškiniais su… ak, taip, su Prancūzijos vaizdais.

Iš didžiulės vyno spintos su reguliuojama temperatūra Brajenas ištraukė butelį baltojo vyno.

– Mėgstate vyną?

– Aš ne… Ne, kodėl gi, mėgstu, – jau buvo besakanti, kad negeria, nes alkoholiniai gėrimai buvo vienas iš tų dalykų, kurių ji atsisakė nusprendusi keisti gyvenimą – suaugti ir pradėti elgtis kaip sąmoningas žmogus, o ne kokia patrakusi neatsakinga paauglė.

Vis dėlto po tokios dienos taurė Chardonnay labai gundė. Liusė niekada nebuvo įjunkusi į stipresnius gėrimus, tačiau pasaulyje, kurį ji stengėsi pamiršti, artimųjų rate buvo geriama daug.

Brajenas pripylė taures ir vieną ištiesė Liusei.

– Skelbiu tostą. Už Lindsės Morgan naująjį gyvenimą!

– Už Lindsę! – juodu susidaužė ir Liusė gurkštelėjo gaivaus sausojo vyno. Viskas atrodė taip siurrealu.

Užsiropštusi ant baro kėdės mergina kibo į maistą, kuris buvo nuostabiausias, kokį jai kada nors buvo tekę valgyti.

– Dievulėliau, kaip skanu. Nenuostabu, kad jūsų restoranas taip mėgstamas. Ar jis jūsų nuo pat pradžios, ar perpirkote jau įsibėgėjusį verslą?

– Kai nusipirkau, čia buvo merdėjantis prancūziškas bistro. Mintis derinti azijietišką ir prancūzišką virtuves iš pradžių buvo tik pokštas, sumanytas per daug išgėrus su restorano valdytoju ir vyriausiuoju virėju. Bet paskui pamaniau – o kodėl ne? Ėmėme eksperimentuoti, įtraukdavome į valgiaraštį vis naujų patiekalų ir netikėtai tapome labai populiarūs.

– Suprantu kodėl, – Liusės skonio receptorius glostė subtilūs egzotiškų ir švelnių prieskonių deriniai, o pasakiškos spalvos, formos ir kvapai jaudino kitus pojūčius. Ji sušlamštė viską, ir nė kiek nesigailėjo, nors jautėsi pilnut pilnutėlė. Jeigu Brajenas kasdien taip maitins, teks išsitraukti treniruoklį, kurį matė užkištą kitame kambaryje.

Po vakarienės Liusė rankomis suplovė indus ir sudėjo džiūti – jokios prasmės dėl dviejų žmonių jungti indaplovę. Pranešdamas, kad atvyko Skarlet, sučirškė skambutis ir Brajenas nusileido į apačią jos pasitikti ir padėti užsinešti daiktus.

Liusė nerimaudama laukė susitikimo su Brajeno pussesere. Nuo vidurinės mokyklos laikų ji neturėjo reikalų su jokio vaikino šeima. Bandė įtikinti save, kad visai nesvarbu, ar ji patiks Skarlet. Juk iš tikrųjų Brajenas nėra jos vaikinas, ir visa tai, kas čia vyksta – laikina. Kai tik sučiups pinigų grobstytoją, ji išsikraustys iš čia ir pradės naują gyvenimą, todėl tikriausiai niekada nebepamatys nei Brajeno, nei Skarlet.

Vis dėlto jai buvo svarbu. Norėjo patikti Skarlet, bet nujautė, kad nepavyks padaryti įspūdžio – šiaip ar taip, ta moteris – vieno karščiausių moterų žurnalų stilistė. Skarlet pratusi rengti supermodelius ir kino žvaigždes, o ne senamadiškas banko pelytes, vilkinčias vyriškomis pižamomis.

Lifto durys atsivėrė ir pasirodė Brajenas su glėbiu drabužių. Jam iš paskos sekė viena iš pačių gražiausių, egzotiškiausių būtybių, kokias tik Liusės akys buvo regėjusios. Mergina buvo beveik Brajeno ūgio, liekna it nendrė, su kupeta kaštoninių plaukų, kurie tobulomis bangomis krito ant pečių ir nugaros. Vilkėjo ji šviesiai žalią plonytį megztinį, atidengiantį pečius, ir aptemptas kelnes – drabužiai tik išryškino šviesią akių žalumą. Akių, kurios kaipmat kiaurai pervėrė Liusę ir tikrai nepraleido nė menkiausios smulkmenos.

– Tai tu ta kankinė? – linksmai paklausė ir numetusi glėbį drabužių, pirkinių maišelį ir kosmetikos krepšį, dydžio su įrankių dėže, priėjusi ištiesė ranką: – Labas, aš Skarlet. Tu tikriausiai Lindsė?

Liusė išspaudė kažkokią mandagybę, bet viduje visa virpėjo. Ir į ką ji įsipainiojo? Štai dabar ji pradeda gyventi melu. O ką, jei nebepavyks jo atsikratyti? Brajenas labai aiškiai pasakė, kaip jam svarbu išlaikyti paslaptyje savo, slaptojo agento, gyvenimą. Ji negalės pati sau atleisti, jeigu sugadins jam reikalus.

– Atsistok, – paprašė Skarlet. – Leisk apžiūrėti. Turiu nuspręsti, ką darysime.

Brajenas atsirėmė alkūnėmis į barą ir spoksojo, aiškiai susidomėjęs tuo, kas vyksta. Liusė pajuto, kaip vėl nukaito. Ir be jo šis procesas būtų nejaukus, juk teks vieną po kito atskleisti jos fizinius trūkumus. Skarlet kaipmat pajuto Liusės nuotaiką ir atsisuko į pusbrolį:

– Argi neturi kuo užsiimti? Pasidomėk restorano reikalais. Stašas skundžiasi, kad visus darbus krauni jam, o pats tik bastaisi po Europą ir Aziją.

– Noriu pamatyti, ką su ja padarysi.

– Ne! – kategoriškai pareiškė Skarlet. – Lindsės išvaizda priklausys nuo jos pačios, o ne nuo tavo fantazijų. O dabar eik šalin. Ir gali negrįžti bent jau iki vidurnakčio.

Brajenas kažką burbtelėjo, bet nuėjo prie lifto. Tik staiga pakeitė kryptį ir priėjo prie Liusės:

– Pasilinksmink, gerai? Netrukus pasimatysime, – jis paglostė jai skruostą, pasilenkė ir švelniai pabučiavo į lūpas.

Nors bučinys tetruko vos dalį sekundės, Liusei lyg elektros srovė perbėgo nuo pakaušio iki pirštų galiukų ir mergina įsitvėrė baro, kad nenugriūtų.

Dievulėliau, ji pateko į rimtą bėdą. Gerai suprato, kad Brajenui tai tik vaidyba, nes daugybę metų jis dirba slaptą darbą. Jam elgtis su ja kaip su savo mergina taip pat paprasta, kaip kvėpuoti. Bet jai viskas nauja. Vis dėlto atsainus, globėjiškas Brajeno elgesys atrodė velniškai tikras.

Nepastebėdama Liusę užplūdusių jausmų Skarlet čiupinėjo dar drėgnus Liusės plaukus.

– Tavo plaukai puikūs, – tarė ji. – Tankūs ir sveiki. Iš tokių galima padaryti ką tik nori. Tikriausiai norėsi, kad jie liktų ilgi, tik reikėtų kiek pakarpyti…

– Ne, gal galėtum nukirpti? Ir nudažyti šviesiai? Noriu atrodyti visai kitokia.

– Nori šviesių sruogelių?

– Ne, tegul jie visi būna šviesūs.

Skarlet prunkštelėjo:

– Džiaugiuosi, kad pati pasakei. Buvau pasiruošusi elgtis atsargiai, bet jeigu leisi man paišdykauti ir visiškai manimi pasikliausi, kai baigsiu, atrodysi lyg nulipusi iš Charizmos viršelio.

Liusė savikritiškai nusijuokė:

– Na, nemanau.

– Kodėl? Tavo puiki kaulų struktūra, taisyklingi veido bruožai, geri dantys. Akinių, beje, reikės atsisakyti.

– Man reikia kontaktinių lęšių, – pareiškė Liusė, prisiminusi Brajeno nurodymus. – Norėčiau žalių akių. Šviesiai žalių. Tik su mano figūra ne kažin ką galėsi padaryti.

– Ką tu, dauguma mūsų modelių šalia tavęs atrodytų tikros lentos. Nustebsi, ką gali padaryti geri apatiniai. Tu liekna, vadinasi drabužiai gražiai guls. Padėk nunešti man viską į miegamąjį ir galėsime pradėti.

– Aš įsikursiu… – Liusė vos nesugadino visko per pirmąsias penkias minutes. Jeigu ji yra Brajeno mergina, tai tikrai negyvena svečių kambaryje, o miega su juo vienoje lovoje. – Aš įsikursiu čia kuriam laikui, bet neturiu jokių drabužių. Man reikia visko.

Na štai. Liusė apsidžiaugė laiku susivokusi.

– O kas nutiko tavo drabužiams? – pasidomėjo Skarlet, nujausdama pikantišką istoriją. – Nebijok, manęs jau niekas negali šokiruoti. Juk mano dvynė sesuo išteka už roko žvaigždės.

– Tikrai? Už ko? – Dieve, padėk, kad tik ne už kurio nors iš In Tight.

– Ziko Vudlou.

Liusei aiškiai palengvėjo, bet tik tol, kol ji nesuvedė visų faktų į vieną – apie Ziko sužadėtuves ji skaitė Buzz.

– Tavo sesuo yra Samer Eliot, tiesa? Jūsų šeimai priklauso visi tie žurnalai?

Mergina net nustėro – Eliotai, viena turtingiausių rytinės pakrantės šeimų.

Skarlet nustebo:

– Nejaugi nežinojai?

Liusė pagalvojo, kad reikėtų prikąsti liežuvį.

– Nežinojau, kad Brajenas – Eliotas. Aš lėtoka, pamažiukais viską dėlioju į vietas. Dar neseniai esame kartu, – pridūrė ji tikėdamasi, kad tai viską paaiškins. – O mano drabužiai… hmm… aš juos sudeginau. Noriu viską pradėti iš naujo.

– Sudeginai? Kur?

Pavėluotai Liusė prisiminė, kad Niujorke uždrausta deginti bet ką – taip ji nusikalstų įstatymui.

– Namuose.

– O kur tavo namai?

– Kanzase. Ūkyje, – bent tai buvo tiesa. Liusė užaugo mažame Kanzaso ūkelyje, o jos tėvai ten tebegyveno.

– Ką Brajenas veikė Kanzase? Maniau, jis skrido į Europą.

– Jis lankėsi Europoje. Mudu susipažinome Paryžiuje.

– O paskui sugrįžai namo, į savo fermą, sudeginai visus drabužius ir atvažiavai čia? Nuoga?

Liusė nusišypsojo taip, lyg tai nebūtų pati kvailiausia istorija, kuria kažkas turėtų patikėti.

– Teisybė.

– Na, mergyt, man patinka tavo būdas.

Leisdamasis liftu į restoraną Brajenas bandė atgauti pusiausvyrą. Puikiai suprato – reikės gerokai pasistengti, kad šeima patikėtų, jog Liusė yra jo mergina. Anksčiau jis neužmegzdavo rimtų santykių. Tiesa, kartą bandė, bet greitai suprato, kad moterims nepatinka, kai jis dingsta savaitėmis. Todėl nusprendė – kol dirba tokį darbą, būtų nesąžininga įsipareigoti vienai moteriai. Ne vien dėl to, kad dažnai tenka tiesiog pradingti. Vieną kartą jis gali visai nebegrįžti namo.

Jei taip nutiktų, vargšė moteris tikriausiai niekada nesužinotų, kas jam nutiko.

Geriau jau vaikščioti į pasimatymus. Retkarčiais jis permiegodavo su moterimi, jeigu ji būdavo karšta ir priimdavo žaidimo taisykles. Labai retai parsivesdavo moterį į namus, ir niekada nebuvo čia apgyvendinęs meilužės. Kad šeima prarytų jo mestą kabliuką, reikia apsimesti, kad yra iki ausų įklimpęs. O tai reiškia, kad turės vaidinti įsimylėjusį vaikiną, viešai demonstruoti susižavėjimą, žvelgti ilgesingu žvilgsniu ir visa kita.

Galbūt reikėjo geriau parengti Liusę tokiam vaidmeniui. Jie net nesugalvojo jos gyvenimo istorijos – iš kur Liusė kilusi, kur jie susipažino.

Na, gerai, Liusė gana nuovoki, pati ką nors sugalvos. Jei tik papasakos jam viską, ką iš jos ištraukė Skarlet, jiems pavyks nesusimauti, viskas bus gerai.

O dėl to bučinio… Kai jis čiupo ją ir pakštelėjo į lūpas, Liusė atrodė it išgąsdinta stirnaitė, staiga išvydusi automobilį. Na, jis tai tikrai nustebo. Jos lūpos buvo švelnios ir karštos, ir jos jautrumas per susilietusias lūpas kažkaip persidavė jam.

Tai buvo vos pastebimas lūpų susilietimas, visiškai nekaltas, bet sukrėtė jį iki kaulų smegenų. Nė vienas bučinys dar nėra taip paveikęs.

Į restorano virtuvę Brajenas įėjo jau beveik susitvardęs, tačiau prisiminimas apie bučinį sklandė kažkur mintyse.

– Sveiki, bose! Džiaugiuosi, kad sugrįžote! – pasisveikino padažą ruošiantis virėjas.

– Monsieur[7] Brajenai, – pašaukė kitas. – Tuos florentietiškus blynelius su įdaru svečiai ryja kaip karštus pyragėlius.

Vyriausiasis virėjas Kim Činas, kuris vairavo virtuvę kaip jūrininkas laivą per audrą, pakėlė akis nuo kepimo skardos ir prisidėjo prie sveikinimų:

– Pačiu laiku!

Na gerai, kurį laiką jis išties buvo apleidęs savo verslą. Niekas nežadėjo, kad bus lengva dirbti du darbus. Alliance Trust byla įsiurbė jį iki kaklo. Kol Liusė savaip rinko informaciją, jis savo ruožtu bandė susekti asmenis, kuriems buvo pervedami išgrobstyti pinigai, ir dirbo su dviem prancūzų agentais, kad tie pinigai nepasiektų Irako teroristų sąskaitų anksčiau, nei Amerikoje bus susekti žmonės, prasukę šį reikalą. O jeigu nori juos pričiupti, turi surinkti galybę įrodymų, tik taip pavyktų ilgam izoliuoti juos nuo visuomenės.

– Kur Stašas? – pasiteiravo jis Kimo.

– Tas niekam tikęs prancūzpalaikis restorane plepa su lankytojais.

Tai buvo labai juokinga, nes iš tiesų Stašas beveik gyveno restorane ir suko kasdienę rutiną: mokėdavo sąskaitas, skaičiuodavo atlyginimus, rūpinosi begale kitų smulkmenų, kad Une Nuit būtų mėgstamiausias restoranas.

– Brajenai, sugrįžai?! – pasveikino jį Stašas ir nuoširdžiai apkabinęs porą kartų pakštelėjo lūpomis ore. Stašas Martenas buvo energingas trisdešimtmetis prancūzas. Užsispyręs, bet ne mažiau linksmas, jis buvo puikus restorano valdytojas, kai savininkas jame pasirodo kaip jaunas mėnulis. – Kodėl taip ilgai negrįžti, ką? – paklausė su prancūzišku akcentu. – Kol tavęs nebuvo, galėjome šią vietą paversti dešrainių užkandine.

Brajenas buvo paruošęs ilgiausią istoriją apie savo klajones po Europą, bet tepasakė:

– Kai ką sutikau, – reikėjo padėti pagrindą Liusės istorijai. Ilgus metus dirbdamas slaptuoju agentu jis įgudo meluoti. Stebino tai, kad pasakojant apie Liusę jam nereikėjo specialiai virpinti balso. Tai, kas prasidėjo kaip eilinė byla, virto jaudinančiu ir iššūkius keliančiu nuotykiu – gero nelauk.

Liusė spoksojo į veidrodį ir negalėjo atplėšti akių nuo savo atvaizdo. Dirbdama Skarlet neleido jai nė žvilgtelėti į veidrodį, todėl naujas įvaizdis Liusei buvo visiškas siurprizas. Net ne siurprizas, o tikras šokas. Ir motina nebūtų jos atpažinusi. Toks, žinoma, ir buvo tikslas.

Jos rudos garbanos gulėjo ant grindų. Skarlet patrumpino jai plaukus vos žemiau ausų ir nudažė šviesiai, džiovindama ištiesino ir jie žvilgėdami krito ir plaikstėsi nuo kiekvieno judesio. Antakiai buvo išpešioti ir atrodė visai kitaip, profesionaliai užtepta kosmetika paryškino veido bruožus ir pakeitė lūpų formą. Išryškėjo skruostikauliai.

O drabužiai! Perraususi krūvas prabangiausių apdarų Skarlet nusprendė, kad Liusė turi būti išskirtinė, todėl surinko jai komplektą šviesių spalvų grožybių – samanų žalumo, slyvos, meliono gelsvumo, rusvai auksinių. Dabar Liusė vilkėjo žalsvas kelnes pažemintu liemeniu, glaustinukę, aptempiančią kiekvieną jos figūros linkį. Ant viršaus – šviesiai žalius marškinėlius trumpomis rankovėmis, užsegamus užtrauktuku. Viską užbaigė sandalai ir ryškus papuošalas.

Vis dėlto labiausiai Liusę nudžiugino atsiradęs griovelis tarp krūtų. Skarlet surado jai puikią liemenėlę, kuri pakėlė krūtis ir jos A dydis atrodė lyg C.

Užsidėjusi akinius Liusė apžiūrėjo save iš toliau, nusiėmusi – iš arti. Niekaip negalėjo patikėti. Ji iš tikrųjų atrodė taip, kad ramiausiai galėjo būti Brajeno Elioto mergina. Mergina, puikiai tinkanti Niujorke. Kai gyveno čia anksčiau, niekada nesijautė kaip namuose, taip ir neatsikratė mergaitės iš Kanzaso jausenos.

– Fantastiška, – tarė ji gal trečią kartą.

– Modeliai, kuriuos matai žurnaluose, niekuo nesiskiria nuo mūsų, – paaiškino Skarlet. – Plaukų stilistai, kosmetologai, geras apšvietimas ir profesionalūs fotografai net bjauriausią ančiuką gali paversti iš kojų verčiančia gulbe.

Liusei teko su tuo sutikti. Tik vis dar svarstė, ar viduje gyvenanti Liusė Miler tinka prie dabartinės išvaizdos. Gražios moterys, tokios kaip Skarlet, pasitiki savimi, jos gracingai juda ir rafinuotai kalba. Liusei to trūksta.

– O jeigu aš nesugebėsiu? – paklausė ji tyliu balseliu.

– Tikrai sugebėsi. Klausyk, nemanau, kad Brajenas būtų užkibęs už bet kokios moters. Tu esi ypatinga. Jis rado kažką tavyje, tavo sieloje. Prisimink tai, ir viskas bus gerai.

O, taip! Skarlet juk nežino, kad Brajenas visai neužkibo. Tai ji puolė jam į glėbį, ir abu įklimpo.

– Ar jūs artimi su Brajenu? – pasiteiravo Liusė, atradusi auksinę progą daugiau sužinoti apie savo tariamą vaikiną.

– Visi Eliotai artimi. Na, lipk ant lovos ir leisk man patrumpinti kelnes. Tu liekna kaip modelis, bet ne tokia aukšta.

– Daugiausiai dirbi žurnaluose? – paklausė Liusė, stengdamasi negalvoti, kad stovi ant Brajeno lovos, ir nebandyti įsivaizduoti, kad jis joje miega ar dar ką nors daro.

– Visi mes dirbame Eliotų leidybos korporacijoje, vienoje ar kitoje kompanijoje. Išskyrus Brajeną. Jis vienintelis išvengė tokio likimo.

– Kaip manai, kodėl?

– O, nuo jaunų dienų jis buvo pilnas visokių idėjų. Dėl širdies ligos buvo kiek atskirtas nuo mūsų visų. Kol jam nepadarė operacijos, negalėjo nei bėgioti, nei šėlti su mumis. O mes buvome baisiai pasiutę vaikai. Pasisuk.

Liusė paklusniai pasisuko, bet mintys virte virė. Širdies liga? Brajenui?

– Kai daktarai pagydė jam širdį, jis jau buvo pasinėręs į maisto ruošimo pasaulį. Tada pradėjo sportuoti – gal tiesiog norėjo įveikti brolį ir pusbrolius, atsigriebti už prarastą laiką. Man regis, žurnalai jo visai netraukė. Tiesa, studijavo finansus ir kurį laiką miglotai lyg ir ketino dirbti kompanijoje, bet ilgai tai netruko. Brajenui reikėjo kažko savo. Veikiausiai jis gudriausias iš mūsų visų.

– Kodėl taip sakai? Juk darbas Charizmoje daugeliui tikra svajonė.

– Dažniausiai – taip. Bet vykstant tokiai kovai… Ak, Brajenas tikriausiai tau nepasakojo – ir kodėl būtų turėjęs?

Liusei pabudo smalsumas:

– Kokia kova? Papasakok.

– Mūsų senelis nusprendė išeiti į pensiją ir vieną iš savo vaikų palikti vadovauti korporacijai. Dabar visi jie – skirtingų žurnalų vadovai: Pulso, Snap, Buzz ir Charizmos. Tas, kurio žurnalas iki metų pabaigos parodys didžiausią pelno augimą, laimės didįjį prizą. Turbūt ir sakyti nereikia, kad kiekvienas trokšta perkąsti kitiems gerklę. Mano šefė, teta Finola, jau beveik apsigyveno darbe – taip apsėsta troškimo laimėti. Ir dėdė Maiklas… Na, jo žmona, mano teta Karen, dabar bando atsigauti po krūties vėžio. Jis turėtų labiau rūpintis ja, o ne kvailomis varžybomis.

Skarlet baigė darbą ir susizgribo:

– Atleisk. Brajenas iščirškintų mane kaip kepsnį, jei sužinotų, kad nešvarius šeimos skalbinius skalbiu jo naujosios merginos akivaizdoje.

– Aš nieko jam nesakysiu, – pažadėjo Liusė.

Ji pažvelgė į savo naująjį laikrodį – didžiulį, su vario spalvos apyranke – ir nustebo, kad jau valanda po vidurnakčio. O Brajeno dar nėra namie. Ką jis veikia? Tikriausiai nelabai veržiasi grįžti pas ją. Greičiausiai džiaugiasi galėdamas ramiai pabūti vienas.

– Na, nenorėčiau niekais paleisti sunkaus tavo darbo, bet gal jau nusivalysiu makiažą ir eisiu miegoti, – tarė Liusė. – Buvo labai ilga diena. Labai ačiū, Skarlet. Labai miela, kad sutikai paaukoti vakarą.

– Man buvo malonu, patikėk. Smagu bent trumpam ištrūkti iš šeimos ir visos tos įtampos, bent kuriam laikui, – moterys pasibučiavo ir Liusė pajuto šiltą dėkingumą Skarlet. Jau keleri metai, kaip ji neturi artimų draugių – nuo to laiko, kai persikraustė į Kolumbiją. Kelios merginos kartais pasikviesdavo ją išgerti taurę vyno, pavakarieniauti arba į kiną, bet ji pati nesileido į artimesnius santykius. Pati sau sakė, kad nenori atitraukti dėmesio nuo darbo, kol nesusitvarkys karjeros reikalų. Bet dabar suprato, kad tik baudė save. Linksmybės užtraukė jai didelių nelaimių. Todėl linksmybės buvo blogis, ji išstūmė jas iš savo gyvenimo.

Skarlet tikriausiai turi daugybę draugų. Šiaip ar taip, Liusė ir pati tikriausiai neturės laiko bičiuliautis. Reikės peržiūrėti visus duomenis, kuriuos įsirašė banke, ir išaiškinti grobstytoją.

Ji padėjo Skarlet susipakuoti daiktus ir palydėjo iki lifto.

– Palydėčiau tave iki automobilio, padėčiau viską nusinešti, bet nežinau, kaip sugrįžti.

Skarlet reikšmingai pavartė akis:

– Brajenas ir jo kvailas liftas. Turi keletą vertingų meno kūrinių, tai bijo, kad neapvogtų. Bet su apsauga jis vis dėlto persistengė.

Galbūt. Bet Liusė dėl to džiaugėsi. Jiedvi atsisveikino ir Liusė nuskuodė į antrąjį buto aukštą, kuriame buvo šeimininko miegamasis ir studija. Norėjo nusinešti savo daiktus žemyn, kol dar negrįžo Brajenas.

Nepavyko. Su glėbiu naujųjų drabužių leisdamasi žemyn ji išgirdo atsidarant liftą.

– Liuse?! – pašaukė Brajenas, įžengęs į svetainę. – A, štai kur tu. Užtrukau ilgiau nei tikėjausi… – Jis sustingo ir įsispoksojo į ją. – Ką pasidarei savo plaukams?

– Tau… tau nepatinka? – išspaudė Liusė. Skarlet jai sakė, kad vyrams patinka ilgi plaukai ir Brajenas gali labai nesižavėti trumpu kirpimu. Dabar jos šukuosena buvo trumpa. Tačiau Liusė abejojo tik akimirką, juk tikslas – kuo labiau pasikeisti, o ne įtikti Brajenui.

Bet dabar ji suvokė – labai norėjo, kad jam patiktų naujoji Liusė. Tiksliau, Lindsė.

– Atrodai taip… Ateik čia, padėk tuos drabužius ir leisk tave apžiūrėti.

Liusė padarė ko paprašyta: pasidėjo savo gražiuosius drabužius ant kėdės ir atsistojo jausdamasi be galo pasitikinti savimi. Brajenas nužiūrėjo ją nuo galvos iki kojų, paskui nuo kojų iki galvos, apėjo aplinkui, bet veidas buvo neperprantamas.

Tada priėjo arčiau ir palietė jos veidą. Liusė bandė likti rami, kai jis nuėmė akinius ir įsispoksojo į ją.

– Skarlet davė man telefoną okulisto, kuris parūpins žalius lęšius. Padarysiu tai ryt.

– Gerai, – tarė Brajenas, bet akinių jai negrąžino, o įsikišo į marškinių kišenę.

– Nagi? – nekantraudama paklausė ji. – Ar gerai? O gal atrodau juokingai?

O gal jis dabar galvoja, kad tokia pelytė kaip ji negali virsti gulbe?

Šypsena palengva palietė Brajeno lūpas, nors vaizdas Liusei atrodė šiek tiek išplaukęs.

– Ką tu, Liuse, tikrai gerai. Atrodai kaip kino žvaigždė, – jo žvilgsnis degino ją it žvakės liepsna. O gal karštis sukilo iš vidaus? Pagaliau juk ji negali jo gerai įžiūrėti. Tikriausiai tik pasirodė, kad jo akyse šmėstelėjo susidomėjimas.

Staiga ji apstulbo, prarado gebėjimą mąstyti, nes jo bučinys buvo toks karštas, kad Liusė beveik ištirpo vietoje. Jam tai buvo tik žaidimas, bet ji nėra pratusi būti apgaudinėjama.

– Ar nemanai, kad turėtum vadinti mane Lindse? – paklausė ji ir net pati pajuto, koks irzlus jos balsas. – O jeigu sumanysi dar kada nors mane taip pabučiuoti, bent jau perspėk.

– Iš šalies turi atrodyti, kad mudu negalime vienas nuo kito atsiplėšti, taigi gali tikėtis, jog bučiuosiu tave nuolat.

– Ge… gerai.

– Neatrodo, kad labai apsidžiaugei, – Brajenas stvėrė ją už rankų ir įsispoksojo į akis. – Kaip manai, ar ši užduotis tau įveikiama? Jeigu ne, turime sugalvoti kažką kita. Mano šeima negali sužinoti tiesos. Tai būtų katastrofa.

Pagalvojusi, kad jis gali apsigalvoti, išvežti ją kur nors kitur, įkišti į kokį viešbutį ar dar kokią nors skylę, Liusė sutriko. Kad ir per trumpą laiką, bet ji jau susitaikė su mintimi, jog turės apsimesti Brajeno mergina.

– Man pavyks, – pareiškė ji. – Bet jei galėtume parepetuoti… Turiu galvoje, susitarti, ką kalbėsime, kad galėčiau… Na, kad žinočiau, ko tikėtis…

Brajenas spoksojo jai į lūpas. Tai pastebėjusi Liusė nutilo.

– Ar išsitepiau lūpdažiu? – paklausė.

– Ne, brangioji, atrodai tobulai. Tik kaskart man tave palietus ar pabučiavus neturėtum atrodyti tokia išsigandusi. Todėl tikrai reikia parepetuoti.

Taip taręs Brajenas pasilenkė ir įsisiurbė Liusei į lūpas taip, kaip jau seniai troško.