Читать книгу Eliotų dinastija. Trečia knyga - Barbara Dunlop - Страница 11

Vakarienė buvo tikra penkių prašmatnių patiekalų puota. Eliotai turėjo virėją, kuris ateidavo padėti jiems paruošti šeimos vakarienę, tačiau ir pati Meivė, puiki kulinarė, neatsispirdavo pasisukinėti po virtuvę. Šįkart buvo patiekta prancūziškos trintos sriubos, šviežių daržovių salotų, troškintos lašišos, jautienos pirštelių su šviežiais šparagais ir pieniškų putėsių su karamele.

– Ką apie tai manai, mielasis Brajenai? – paklausė Meivė. – Kaip įvertintum pagal savo standartus?

– Senele, tu juk puikiai žinai, kad net Une Nuit negali konkuruoti su tavo virtuve, – diplomatiškai išsisuko Brajenas. Jis gardžiavosi vakariene, bet daugiausia laiko praleido stebėdamas Liusę, kuri taip nervinosi, kad vos kąsnį galėjo praryti. Mergina puikiai vaidino Lindsę. Visą vakarą ji svaidė jam kiek nervingus, bet susižavėjimo kupinus žvilgsnius, kelis kartus pasilenkė prie jo ir paėmė už rankos.

Teko pripažinti – kai švelni maža rankutė palietė jo delną, suvirpino giliausias sielos stygas, ir galiausiai darėsi sunku atskirti, kas tiesa, o kas – pramanai. Bet toks juk ir buvo sumanymas. Reikia susigyventi ta pramanyta istorija, patikėti ja – tik tada gali įtikinti kitus.

Tik ar ne per daug juodu įsijautė? Jis tikrai nieko prieš flirtuoti su Lindse – net nugvelbė nuo putėsių vyšnią ir įteikė jai, ir dėl to kilo didžiulis šurmulys tarp pusbrolių ir pusseserių. Vaikystėje jie nuolat pešdavosi dėl vyšnios ant putėsių, Meivei tekdavo atnešti iš virtuvės visą stiklainį ir išdalinti po vieną kiekvienam anūkui.

– Na, – tarė Patrikas, – o kur šįvakar tavo dvynė sesuo, Šeinai?

– Kodėl manęs to klausi? – atrėžė Šeinas, Buzz vyriausiasis redaktorius. – Juk žinai, kokia ta Finola. Pastarosiomis dienomis ji ir valgo, ir miega savo Charizmoje, yra tiesiog apsėsta tų varžybų.

Visi prie stalo sutiko su Šeinu. Šįkart Brajenas tikrai pasijuto laimingas, kad nepasuko į leidybos verslą. Jam nepatiko tos grumtynės tarp tetų, dėdžių, pusbrolių ir pusseserių dėl ELK vadovo vietos. Nenutuokė, ko senelis siekia užviręs tokią košę, bet tikrai ne sukiršinti savo vaikus.

– Nėra čia ko kritikuoti, – Skarlet puolė ginti savo vadovę. – Teta Finola atsidavusi savo darbui, ir tiek. Jai labai rūpi Charizmos reikalai.

– Cha, manai, kad man nerūpi Buzz? – atšovė jai Šeinas.

– Aš to nesakiau.

Užvirė diskusija. Brajenas atsilošė kėdėje ir susinėrė rankas ant krūtinės, nusprendęs verčiau iš tolo stebėti grumtynes. Juk kažkam tai labai svarbu.

Liusė pertraukė jo tylų smaginimąsi.

– Atsiprašau, – tyliai tarė ji, – aš netrukus sugrįšiu.

Brajenas pamanė, kad ji nuėjo į tualetą, bet kai po dešimties minučių Liusė nepasirodė, susirūpino. Meivė jau atnešė desertą, o Liusės kėdė vis dar tuščia.

Brajenas žinojo, kad Potvyniuose jai nieko bloga nenutiks. Čia saugu kaip tvirtovėje. Vis dėlto darėsi neramu, todėl jis atsiprašė ir išėjo ieškoti.

Svečiams skirto tualeto apačioje durys buvo atviros, šviesa išjungta – jeigu ji ir buvo ten, tai jau išėjo. Brajenas apžiūrėjo visą pirmą aukštą manydamas, gal jos dėmesį patraukė senelių meno kūriniai ar kiti prašmatnūs daiktai, nes pažiūrėti tikrai buvo į ką. Bet Liusės niekur nebuvo.

Aišku, kad ji neužlipo į viršų. Nebent pasijuto prastai ir norėjo prigulti. Bet juk būtų ką nors pasakiusi.

Brajenas apėjo kambarius viršuje, bet ir ten Liusės nebuvo. Dabar jis nejuokais išsigando.

Sugrįžo į valgomąjį – jos kėdė buvo tuščia.

– Brajenai, ar kas nutiko? – pasiteiravo senelė.

– Atrodo, pamečiau savo merginą.

– Tikriausiai sutrikdėme ją savo ginčais, – nusprendė Skarlet. – Brajenas buvo teisus, iš šalies mes atrodome šiurpiai.

Gal tai ir tiesa, bet susidūrę su nesėkme jie visi stoja kaip mūras. Nors to, kas dabar nutiko, nelaime nepavadinsi, visi nedvejodami padėjo desertinius šaukštelius, pakilo nuo stalo ir išsiskirstė ieškoti dingusios panelės.

Po kelių minučių Brajenas pamatė Liusę. Pamanęs, kad ji galbūt išėjo pakvėpuoti tyru oru, jis patraukė į lauką. Išėjęs į kiemą ir priėjęs prie laiptų, vedančių nuo uolų į privatų paplūdimį, tolumoje išvydo vienišą figūrą. Liusė stovėjo ant smėlio ir žvelgė į jūrą. Brajenui net atlėgo ant širdies.

Jis sugrįžo į vidų, pranešė visiems ją suradęs ir nuėjo pas Liusę.

Per bangų mūšą mergina negirdėjo, kaip jis prisiartino. Atsisukusi net krūptelėjo, skruostai buvo šlapi nuo ašarų.

– Liuse, po galais, kas atsitiko?

Ji atgalia ranka nusibraukė ašaras ir nusijuokė.

– Atleisk. Nenorėjau, kad jaudintumeisi. Tik minutėlei išėjau į lauką, nes ėmė suktis galva. Nereikėjo man gerti trečios taurės vyno.

– Tai mes turėtume atsiprašyti, kad prie viešnios pradedame bartis. Atleisk, jei tave tai sutrikdė.

Liusė palietė jo ranką.

– Ak, viskas visai ne dėl to, dėl jūsų ginčų visai nenusiminiau.

– Tai kas tada? – suglumęs paklausė Brajenas. Tiesą sakant, moterys jį glumino. Jos tokios sudėtingos būtybės.

– Pamaniau, kaip gera turėti tokią didelę, triukšmingą šeimai kaip Eliotai. Prisiminiau saviškius. Mes niekada nesibarame, bet tik todėl, kad beveik nesikalbame. Bet vis tiek ėmiau ilgėtis savo tėvų. Pagalvojau, o jei nesugebėsiu…

– Nesugebėsi? – neištvėrė Brajenas. – Liuse, tu viską sugebėsi. Gal prireiks daugiau laiko, bet juk jau pajudėjome į priekį.

– Sakiau, kad esu kvailutė.

– Suprantu, ši istorija apvertė tavo gyvenimą aukštyn kojomis. Žaviuosi tavimi, kad ryžaisi išaiškinti tuos grobstytojus ir teroristus. Ne kiekvienas būtų išdrįsęs.

Liusė gūžtelėjo pečiais.

– Pasistengsiu kaip galėdamas greičiau sugrąžinti tave į normalų gyvenimą, – pažadėjo Brajenas, nors tikrai nelaukė tos akimirkos, kai ji dings iš jo gyvenimo. Bet tai neišvengiama. Kad ir kaip ji traukia, jis negali leisti Liusei ar kokiai kitai moteriai pernelyg prie jo priartėti. Tai būtų ir nesąžininga, ir nesaugu.

– Viskas ne taip blogai, – tarė Liusė ir šniurkštelėjo nosimi. Jūros vėjas beveik nudžiovino skruostus. – Namie negalėčiau šitaip pustytis, vakarieniauti milijardus kainuojančioje pilyje ir susipažinti su leidybos magnatais.

– Neišauklėtais leidybos magnatais, – liūdnai nusijuokęs pridūrė Brajenas. – Ak, Liuse, tu tikra šaunuolė!

Jis spontaniškai ją apkabino tikėdamasis, kad tai bus trumpas, draugiškas gestas, tačiau Liusė apsivijo jį rankomis ir stipriai prispaudė.

Beveik savaime jo ranka nuslydo žemyn jos liaunu liemeniu, paskui dar truputį žemiau, žaisdama švelniu linkiu. Suvokęs, ką darąs, Brajenas staiga suakmenėjo – juk jis ketino paglostyti Liusės užpakaliuką! Atsipeikėjęs vyras šiaip taip atsiplėšė nuo jos.

Ji pakėlė į Brajeną savo žvilgančias žalias akis, dar drėgnas nuo ašarų, rausvos lūpos buvo pravertos. Tas žvilgsnis, kupinas begalinio pasitikėjimo, visiškai jį nuginklavo.

Niekas niekada į jį taip nežvelgė. Nespėjęs nė susivokti Brajenas palenkė galvą ir pabučiavo drėgnas, rausvas Liusės lūpas.

Jos buvo švelnios it rožės žiedlapiai ir tokios atviros it išsiskleidęs žiedas. Brajeno siela ištirpo ir susiliejo su Liusės, jų širdys ėmė plakti vienu ritmu ir pagaliau ribos išnyko – buvo nebeaišku, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas.

Liusė traukė jį jau seniai, nuo pirmos akimirkos, ir Brajeno kūnas atgijo tokiu geiduliu, kad net gėlė.

Jos lūpos švelniai dvelkė vynu, jis norėjo jos daugiau, liežuvis slydo giliau. Liusė pasidavė nė nedvejodama. Jos pasitikėjimas vėl pribloškė Brajeną.

Ir padėjo jam atsitokėti. Jis negali pasinaudoti padėtimi. Juk pats įtraukė Liusę į šią sumaištį ir pažadėjo ja pasirūpinti. Ji visiškai priklauso nuo jo, jis teikia maistą, drabužius, pastogę. Pasinaudoti savo padėtimi būtų nesąžininga.

Brajenas atsitraukė, suėmė Liusę už nuogų rankų ir atstūmė nutraukdamas bučinį.

– Neturėtume to daryti.

Jis kelis kartus sumirksėjo ir jis pagalvojo, ar jam tik pasirodė skausmas jos žvilgsnyje. Bet po akimirkos ji jau šelmiškai šypsojosi.

– Kodėl ne? Juk turime atrodyti kaip įsimylėjėliai. Aš tik vaidinu savo vaidmenį.

– Brangute, jeigu tai buvo vaidyba – nusipelnei Akademijos apdovanojimo.[11]

– Esu talentinga, – pripažino Liusė, palikdama jam nuspręsti, ką ji tuo norėjo pasakyti. Talentinga aktorė? Ar kita prasme?

Kai juodu pasuko link laiptų, Liusė įžūliai uždėjo ranką jam ant užpakalio ir spustelėjo:

– Labai talentinga.

Vadinasi, nėra jokios dviprasmybės. Ji aiškiai leido suprasti, kad mielai pasimylėtų su juo.

Deja, šio pasiūlymo jam teks atsisakyti. Ir visai ne todėl, kad negalėtų to įsivaizduoti – atvirkščiai, apie nieką kitą negalėjo galvoti valgydamas desertą ir gerdamas kavą, atsisveikindamas su šeima, pasižadėdamas atsargiai vairuoti ir važiuodamas namo.

Jautėsi lyg šešiolikmetis per pirmąjį pasimatymą – deja, greičiausiai ir šansų turėjo tiek pat. Kaskart pažvelgęs į Liusę, vėjyje besiplaikstančius jos plaukus, nuo gardaus maisto, vyno ir nuovargio apsiblaususias akis, jis troško išsinerti iš odos.

Palydėjo ją iki lifto saugodamasis, kad neprisiliestų.

– Grįšiu po kelių minučių, – tarė jis. – Reikia pažiūrėti, kaip sekasi restorane.

Liusė žvilgtelėjo į laikrodį.

– Argi restoranas dar neuždarytas?

– Ak taip, teisybė. Patikrinsiu, ar viskas paruošta rytojui.

Kvailas pretekstas, juk Liusė gerai žino, kad Stašas puikiausiai susidoroja su kasdieniais restorano reikalais. Bet Brajenas nieko kito nesugalvojo. Jis negalėjo kartu su Liuse grįžti į namus, kol nenuslopino įsisiautėjusio geismo. Tokios būsenos kaip dabar jautėsi nepajėgus jai atsispirti, užtektų menkiausios užuominos, ir prarastų savitvardą. Negalėdamas nuspėti, kokios mintys sukasi Liusės galvoje, Brajenas nusprendė, kad bus geriau, jei laikysis atokiau nuo jos.

– Na, viskas aišku. Tai tikriausiai pasimatysime rytoj.

– Taip, rytoj. Tiesa, Liuse, šįvakar buvai nuostabi. Turiu omenyje, puikiai vaidinai Lindsę. Esu įsitikinęs, kad mano šeimai nekilo jokių įtarimų.

– Na, aš nesu tokia užtikrinta, bet ačiū.

Brajenas ištarė slaptažodį, kad liftas imtų kilti į viršų, greitai išlipo ir durys užsivėrė.

Atsirakinęs duris jis įėjo į tamsų restoraną. Reikia kaip nors sudeginti energijos perteklių. Gal pavyks gerai paplušėjus virtuvėje? Šokoladas ir burbonas – tinkamiausias sekso pakaitalas, geresnė mintis nešovė jam į galvą.

Meivė įskiepijo jam meilę geram maistui. Vaikystėje, kai jo pusbroliai ir pusseserės siausdavo kieme, o jis dėl širdies ydos negalėdavo lakstyti su jais, Meivė išsitraukdavo iš savo dėžučių ar kulinarijos knygų kokį receptą, ir juodu imdavosi darbo. Todėl svaigus mielių, šokolado ir kepintų migdolų kvapas jam siejosi su laimingomis vaikystės dienomis, ir dabar, kai būdavo įsitempęs ar reikėdavo ką nors nuspręsti, jis skubėdavo į virtuvę ir ten nusiramindavo.

Brajenas sumanė sukurti naują desertą ir rimtai pagalvoti apie Mirtiną ginklą. Kas jam nutiko? Reikia tą vyrą išgelbėti, o jeigu jis negyvas, sužinoti, kas nužudė. Gal vis dėlto jis yra jų ieškomas išdavikas? Tada būtina jį išvilkti į dienos šviesą ir perduoti teisingumui.

Bet į mintis vis brovėsi prisiminimai apie Liusę. Matė ją stovinčią ant jūros kranto, vėjas taršė plaukus ir plaikstė drabužius. Kokia tvirta atrodė jos laikysena, bet žvilgsnis sutrikęs. Šiaip ar taip, Liusė sumani ir drąsi.

Netrukus ant viryklės jau kaito trijų rūšių padažai ir Brajenas griebėsi virtuvinio plaktuvo grietinėlei. Apelsininis biskvitas jau kepė orkaitėje. Ne koks lengvutis burnoje tirpstantis desertas, o skalsus ir riebus. Brajenas nenutuokė, kas iš viso to išeis, bet ketino pats viską suvalgyti – pasisotins ir persisotins, kad nebegalėtų nė pagalvoti apie mylėjimąsi su Liuse. Tik tada galės sugrįžti į

butą.

Apsivilkusi vėl naujais naktiniais marškiniais Liusė gulėjo lovoje ir bandė užmigti. Bet miegas neėmė – mintys sukosi apie bučinį paplūdimyje.

Tai nebuvo vaidyba – nei ji, nei Brajenas nevaidino. Liusė pajuto gryniausią aistrą bučinyje, aštrią it ašmenys ir stiprią it potvynis. Jos kūnas troško atsakyti tuo pačiu – ir taip stipriai, kad neįmanoma savęs apgauti. Iki vakaro pabaigos Potvyniuose ji skrajojo, visiškai nekreipdama dėmesio į Eliotų barnius ir nesijaudindama dėl Lindsės Morgan. Liusė puikiai vaidino savo vaidmenį. Tikrai puikiai, užtenka prisiminti, kas nutiko tarp jųdviejų su Brajenu.

Vienintelis neatsakytas klausimas – ar jie pasiduos siautėjančioms aistroms?

Liusė troško pasiduoti, aiškiai parodė Brajenui, kad neprieštarautų, bet niekaip nenutuokė, ko nori jis. Pakeliui namo tas vyras neištarė nė žodžio.

Ir dabar, klausydamasi šalia lovos minutes skaičiuojančio laikrodžio, ji vis aiškiau ėmė suprasti, kad jis neateis pas ją. Aišku, specialiai negrįžta, nes nori išvengti nejaukios ceremonijos, kai reikia palinkėti labos nakties.

Pasimylėjęs su ja Brajenas peržengtų etikos rėmus. Liusė gerbė jo nuostatą nepainioti darbo ir asmeninių santykių.

Tik ar dažnai žmonės taip traukia vienas kitą kaip juodu su Brajenu? Nejaugi galima taip paprastai ignoruoti tokius jausmus?

Liusė negalėjo.

Po geros valandos mergina pradėjo nejuokais nerimauti. Kur jis taip ilgai užtruko? Kokie neatidėliotini reikalai taip ilgai laiko restorane? O gal jam kas bloga nutiko?

Nebegalėdama ilgiau ištverti Liusė šoko iš lovos, užsitempė kelnes ir marškinėlius. Tokiais drabužiais tikrai nesugundysi, bet ne tai dabar buvo jos galvoje. Užsidėjusi ant nosies akinius – naujus, stilingus, kuriuos Brajenas įkalbėjo nusipirkti drauge su kontaktiniais lęšiais – ji nuskubėjo prie lifto.

Išeiti iš buto Liusė galėjo, bet nesuradus Brajeno nepavyktų sugrįžti atgal, todėl dėl viso pikto pasiėmė kelis dolerius ir Skarlet telefono numerį. Įlipusi į liftą ji nusileido žemyn į restoraną.

Kai juodu sugrįžo iš pobūvio, restorane buvo tamsu, o dabar ji matė iš kažkur sklindančią šviesą. Pabandė atidaryti duris, bet jos buvo užrakintos, todėl garsiai pasibeldė.

Kai niekas nepasirodė, Liusė įsivaizdavo blogiausia – Brajenas guli ant grindų kraujo klane ir neturi jėgų atsikelti. Bet netrukus pamatė iš prieblandos išlendančią figūrą. Iš pradžių Liusę sukaustė baimė, ir tik pamačius pažįstamus Brajeno bruožus atlėgo.

Jis atitraukė skląstį ir pravėrė duris.

– Liuse, ką čia veiki?

– Negalėjau užmigti. Taip ilgai negrįžai, kad aš susirūpinau, – tarė ji ir staiga suprato, kaip kvailai skamba jos žodžiai. Ji, Liusė, susijaudino, kad negrįžta superagentas, ir leidosi apačion jo gelbėti…

Brajenas atlaidžiai šyptelėjo.

– Ačiū, kad rūpiniesi. Atsiprašau, bet taip įsitraukiau…

– Kas čia taip kvepia? – pertraukė jį Liusė ir pravėrusi plačiau duris prasmuko pro Brajeną vidun. Iš virtuvės sklindantys kvapai traukė ją kaip valerijonas katę.

– Tai tik… desertas.

– Nejaugi tu dar alkanas po viso to, ko prišveitėme pas tavo senelius? – nustebo Liusė, bet ir netikėtai jos pačios pilvas suurzgė reaguodamas į svaigius maisto kvapus – ir ji norėjo gabalėlio.

– Ruošdamas maistą geriau susikaupiu, tai padeda man blaiviai mąstyti, – paaiškino Brajenas.

Liusė išvydo didžiulį pyragą.

– Apelsinai, štai ką užuodžiu!

– Teisingai, čia apelsininis biskvitas.

– Ir šokoladas. Dar burbonas…

– Tavo uoslė puiki.

– Koks čia desertas? – smalsiai paklausė Liusė.

– Pats nežinau. Pažiūrėsiu, kas iš viso to išeis.

Liusė pastebėjo ant viryklės kaistančius padažus ir priėjusi pauostė. Burna prisirinko seilių. Negalėdama atsispirti pagundai ji įkišo pirštą į šiltą šokoladinį padažą ir aplaižė.

– Mmm…

– Liuse! Čia juk restoranas. Taip negalima.

– Nejaugi ketini šį tortą patiekti lankytojams?

– Dabar jau ne, – šyptelėjo Brajenas. – Tiesą sakant, ruošiausi pats vienas visą suvalgyti.

– Dabar teks dalintis su manim. Ką darysi toliau?

Ji stebėjo, kaip Brajenas aštriu peiliu padalijo biskvitą į keturis tobulai lygius sluoksnius.

– Puikiai darbuojiesi su peiliu, – mestelėjo.

– Aš vienodai puikiai darbuojuosi su visais savo įrankiais, – atrėžė Brajenas ir Liusė vėl prisiminė paplūdimį.

– Nė neabejoju.

Brajenas metė jai reikšmingą žvilgsnį ir sugrįžo prie darbo. Apatinį sluoksnį jis aptepė plakta grietinėle, apšlakstė šokoladiniu padažu ir uždėjo antrą biskvito gabalą, kurį padengė dar storesniu grietinėlės sluoksniu ir trupučiu burbono padažo. Trečią gabalą vėl tepė grietinėle, šokoladiniu padažu ir apibarstė kepintais migdolais, o tada uždėjo paskutinį biskvito sluoksnį.

– Viršų norėčiau aplieti glajumi, tik nežinau, kokio skonio. Citrinų?

Liusė papurtė galvą.

– Per daug citrusų. Nelabai išmanau, apie ką kalbu, bet gal crème de mente? Vaikystėje mėgdavau maišyti apelsininį šerbetą su mėtiniais ir šokoladiniais ledais.

– Mažoji išradėja, – šyptelėjo Brajenas. – Gerai, po galais.

Jis greitai sumaišė glajų, įdėjęs šaukštą pipirmėtės ekstrakto vietoje crème de mente, kuris, jo manymu, nelabai tiktų su burbonu. Torto viršų papuošė apelsino griežinėliais ir mėtų lapeliais.

– Pats gražiausiais tortas, kokį yra regėjusios mano akys, – pagarbiai pareiškė Liusė.

– Šiek tiek perdedi, tiesa?

– Visai neperdedu. Tai tikras meno kūrinys. Net gaila pjauti. Bet juk pjausi, tiesa? – sunerimusi paklausė ji.

Brajenas nieko neatsakė, tik ištraukė dvi lėkštes, pasiėmė peilį ir mentelę, atpjovė du idealiai vienodus gabalus ir sudėjo į lėkštes. Tada ant viršaus užkrovė plaktos grietinėlės ir papuošė mėtos lapeliais.

– Svarbiausia, kaip pateiksi.

Liusė suprato, kad turėtų pulti prie deserto, bet negalėjo atitraukti akių nuo lašelio plaktos grietinėlės Brajenui ant skruosto.

– Kas yra? – sunerimo jis.

– Išsitepei grietinėle.

– Ak, – jis persibraukė per veidą rankšluosčiu, kurį buvo persimetęs per petį, bet nenusivalė taškelio.

– Eikš, leisk man, – Liusė paėmė rankšluostį jam iš rankų, bet, užuot juo nuvaliusi grietinėlę, pasistiebė ir ją nulaižė.

Brajenas išvertė akis.

– Ak, Liuse, – dusliai suaimanavo Brajenas, plėšomas geismo. Juodu stovėjo prie viryklės ir Liusė, įkišusi pirštą į šokoladinį padažą, brūkštelėjo jam per kitą skruostą, o tada nusilaižė pirštą.

– Purvinas darbas ruošti maistą, tiesa? – ji vėl pasistiebė liežuviu siekdama šokoladuoto skruosto.

– Tu tikra išdykėlė! – Brajenas pirštu pakabino iš puodo plaktos grietinėlės ir perbraukė jai per lūpas. – Oi, ką aš padariau!

Liusė instinktyviai apsilaižė, bet jis tik papurtė galvą.

– Ne, ne, nenusivalei, – staiga Brajenas pasilenkė ir įsisiurbė jai į lūpas.

Iš pradžių bučinys buvo švelnus ir erzinantis, bet lūpos siurbėsi vis stipriau ir giliau, kvėpavimas tankėjo, Liusė svaigo jausdama ją užvaldantį geismą.

Eidama čia ji neketino Brajeno suvilioti. Bet būtent taip ir nutiko. Ne viešoje vietoje, šalia nebuvo šeimos, o tuščiame restorane, kuriame tvyrojo apelsinų ir šokolado kvapas.

Brajeno lūpos nuslinko nuo jos lūpų link skruosto, paskui į apačią, prie kaklo. Rankos glamonėjo krūtis per plonytį audinį.

– Tu be liemenėlės.

– Taip, rengiausi paskubomis, – Liusė vėl uždėjo jo ranką sau ant krūties, trokšdama jausti jį visu kūnu.

Brajenas atitraukė jos marškinėlių užtrauktuką ir lūpomis nuslinko žemyn iki pat krūtų. Nusmaukęs nuo pečių drabužį išlaisvino jos kūną. Kilstelėjęs pasodino ją ant šaldytuvo ir ėmė lūpomis glamonėti krūtis, iš pradžių švelniai, paskui vis geidulingiau. Nuo jo bučinių karščio bangos ritosi Liusei per visą kūną, iki pačių gelmių, ir vertė virpėti.

Jis nuvilko Liusės marškinėlius, paskui nusiplėšė savuosius nė negalvodamas atsisegti sagų, ir jos pabiro ant grindų. Tada priglaudė Liusę prie nuogos savo krūtinės ir suaimanavo.

– O Dieve…

Brajeno krūtinės plaukeliai švelniai kuteno Liusės spenelius ir geidulio bangos ritosi jos kūnu.

– Liuse, turime liautis.

– O ne, ne, ne, ne! Nesielk taip su manimi.

– Neturime jokių apsisaugojimo priemonių…

– Ir nereikia. Aš su spirale.

– Tikrai?

Liusė virpančiais pirštais bandė atsegti jo baltas linines kelnes.

– Negi juokaučiau? O dabar pamylėk mane, Brajenai Eliotai, arba tas puodas su šokoladiniu padažu atsidurs tau ant galvos.