Читать книгу Eliotų dinastija. Trečia knyga - Barbara Dunlop - Страница 14

Į vakarėlį atskiroje salėje po restoranu jie vėlavo dešimt minučių, tačiau niekas nė nepastebėjo. Užkandžiai jau buvo paduoti, vynas teliūskavo taurėse, o pokalbiai liejosi laisvai.

Brajenas pastebėjo, kad ant stalo stovi kortelės su vardais.

– Ar tu taip sugalvojai? – paklausė Brajenas, imdamas savąją.

Liusė linktelėjo.

– Pamaniau, bus geriau, jei to paties žurnalo darbuotojai sėdės toliau vieni nuo kitų. Tada negalės šnibždėtis tarpusavyje.

Liusė pasielgė dar drąsiau – užuot sustūmusi du didelius stalus, ji nedidelius staliukus surikiavo kvadratu.

– Ar gerai? – abejodama paklausė ji. – Pamaniau, taip visiems bus lengviau bendrauti tarpusavyje.

– Manai, kad mūsų šeimai reikėtų dar daugiau bendrauti?

– Kalbate jūs daug, tik ne visada produktyviai. Reikėtų įprasti daugiau klausytis kitų.

Brajenas nusijuokė:

– Tikiuosi, pernelyg neįsijautei į taikdarės vaidmenį? Tas kandžiojimasis, aimanos ir šauksmai nenurims, kol kuris nors neatsisės į korporacijos prezidento kėdę.

– Na, aš noriu pamėginti.

Pasirodė Stašas, pasirengęs priimti specialius užsakymus gėrimams, bet svečiai atrodė patenkinti vynu.

– Ar nori peržiūrėti valgiaraštį? – sušnabždėjo jis Brajenui.

– Esu tikras, kad jis puikus. Tik nematau česnakinio sviesto.

– Liepsiu atnešti.

– Aš pats atnešiu. Noriu pasižiūrėti, kas darosi salėje viršuje.

Įėjęs į pagrindinę restorano salę Brajenas pasisveikino su keliais pažįstamais, pasiuntė butelį vyno konkurentui, kito restorano savininkui, nemokamais užkandžiais pavaišino muilo operos aktorius, pasakė komplimentą filmo primadonai.

Tada pastebėjo moterį, vieną vakarieniaujančią prie staliuko. Ji sėdėjo su taure raudonojo vyno, žvilgsnis klaidžiojo po salę. Pagaliau jų žvilgsniai susitiko ir moteris netvirtai šyptelėjo.

Brajenas nuėjo prie jos, moteris pakilo pasisveikinti.

– Mama, kodėl neperspėjai, kad ateisi? Ir kodėl niekas man nepasakė, kad čia esi?

Amanda Eliot apkabino sūnų, paskui pasitaisė savo aptemptą švarkelį.

– Nemanau, kad naujoji tavo draugė mane pažįsta. Jeigu esi užsiėmęs – nesivargink.

– Niekada nebūnu toks užsiėmęs, kad nesurasčiau laiko tau. Mama, noriu tave su kai kuo supažindinti. Eime į apačią, – dvejodamas pakvietė Brajenas. Jis žinojo, kad mama stengiasi laikytis atokiau nuo Eliotų klano. – Švenčiame ELK pusmečio pasiekimus.

– Vadinasi esi užsiėmęs. Užeisiu kitą…

– Ne, mama, turėtum prisidėti prie mūsų. Ir Karen čia.

Be sūnų, teta Karen buvo vienintelė iš Eliotų, su kuria Amanda ir toliau palaikė artimus santykius.

– Ar Patrikas čia? – atsargiai pasiteiravo ji.

– Ketino atvykti, kad dar labiau sukiršintų visus, bet paskui pranešė nedalyvausiąs. Senelė sunegalavo ir jis nenorėjo palikti jos vienos namuose.

Amanda sunerimo.

– Juk Meivei nieko rimta, tiesa?

– Atsinaujino artritas, ir tiek. Nagi, čiupk savo taurę ir eime. Visi apsidžiaugs tave pamatę.

– Visi? Vadinasi, tavo tėvo nėra?

– Visi, yra ir jis. Juodu su Šeron jau išsiskyrė, juk žinai.

– Girdėjau. Ir apie tavo naująją draugę nugirdau. Man labai smalsu ją pamatyti.

Brajenas paėmė motiną už rankos ir nusivedė neleisdamas priešintis. Visai pamiršo apie česnakinį sviestą, dėl kurio ir buvo atėjęs į viršų.

– Prašau visų dėmesio! Pažiūrėkite, ką sutikau viršuje.

Amanda atrodė sutrikusi, bet artimieji Brajeno nenuvylė. Kai kurie iškart pašoko nuo kėdžių ir priėjo pasisveikinti su Amanda. Visi ją mėgo ir nuolat klausinėdavo jos sūnų, kodėl mama nebedalyvauja šeimos susirinkimuose. Visi, išskyrus Patriką.

Brajeno tėvas, Danielius, taip pat niekada neužsimindavo apie Amandą, bet Brajenas jautė, kad jo tėvai vis dar neabejingi vienas kitam.

– Mama, – tarė Brajenas, – noriu supažindinti tave su Lindse Morgan.

– Sveika, Lindse, – Amanda paėmė Liusę už rankų. Brajenas suglumo išvydęs ašaras motinos akyse. Iš kur jos? Regis, ji ašaroja ne iš nusivylimo. Ji ne iš tų mamų, kurioms jokia mergina nėra pakankamai gera jos sūneliui.

Jiedvi persimetė keliomis mandagumo frazėmis ir Liusė tarė:

– Ak, ponia Eliot, kodėl jums nepabuvus su mumis? – nė pati nejusdama Liusė ėmėsi šeimininkės vaidmens. Jai tai atrodė taip natūralu. Dar daugiau, jautė, kad taip ir turi būti.

– Prašau, vadink mane Amanda. Matau, kad jūs jau įpusėję vakarienę. Brajenas primygtinai prašė, kad nusileisčiau ir pasisveikinčiau su visais, bet gal jau eisiu, – netvirtai atsikalbinėjo Amanda.

Brajenas jautė, kad ji nori pasilikti. Nors mama dažnai sakydavo, kad geriau jaučiasi būdama kuo toliau nuo triukšmingojo klano, sūnus žinojo – kartais ji ilgisi tų žmonių, norėtų priklausyti kam nors daugiau, nei sau pačiai.

– Ak, nesąmonė, – įsiterpė Karen ir Brajenas būtų įmanęs išbučiuoti tetą. – Eikš prie mūsų.

– Gali sėstis į Finolos vietą, – pasiūlė Brajeno dėdė Šeinas. – Akivaizdu, kad ji negali atsiplėšti nuo darbo, netgi piktdžiugiškai atšvęsti savo pergalės pusiaukelėje.

Ko ir buvo galima tikėtis, šie žodžiai sukėlė didžiulį šurmulį. Amanda gūžtelėjo pečiais ir įsitaisė vienintelėje laisvoje vietoje, kur ant stalelio buvo padėta kortelė su Finolos vardu. Brajenas stebėjo tėvo veidą ir bandė nuspėti, ką šis jaučia. Nuo tos akimirkos, kai Amanda pasirodė salėje, Dainelius nenuleido nuo jos akių. Tik visiškas žioplys būtų nesupratęs, kad jis jai neabejingas. Bet Danielius buvo labai santūrus ir net Brajenas, puikiai išmanantis kūno kalbą, negalėjo suprasti, ar jis patenkintas, ar supykęs, kad jo pirmoji žmona įsiveržė į jų draugiją. Jie sėdėjo tik per porą kėdžių vienas nuo kito, beveik prie stalo kampo, todėl panorėję galėjo laisvai bendrauti.

Buvo patiekta dar užkandžių, paskui sriubos ir salotų – ir visa tai parinko Liusė. Nebūtų galėjusi apsirikti, nes Une Nuit ruošiami patiekalai buvo išskirtiniai ir gerai derėjo vienas su kitu. Bet Brajenas vis tiek jautėsi patenkintas ir didžiavosi, kad Liusė sudarė valgiaraštį. Jis bandė save įtikinti tik norėjęs parodyti, kaip juodu tinka vienas kitam, o tai labai svarbu jų bendram darbui. Vis dėlto jautė, kad viskas rimčiau, ir tai kėlė jam nerimą. Negalima taip prisirišti prie Liusės. Alliance Trust bylos tyrimas sėkmingai juda į priekį ir ji ilgai čia neužsibus.

Šiek tiek užkandę giminaičiai vienas po kito kilo pamankštinti kojų, keitėsi vietomis, ir Brajenas atsidūrė šalia pusbrolio Lijamo, vieno iš dėdės Maiklo ir tetos Karen sūnų. Lijamas buvo ELK vyriausiasis finansininkas. Prieš įnešant pagrindinį patiekalą, jis trumpai pristatė kiekvieno žurnalo pelno ataskaitas. Paskui perskaitė Patriko paruoštą sveikinimo kalbą vaikams ir anūkams, kurioje senasis dėkojo, kad kompanijos pardavimo planai vykdomi, o varžybos tapo tikromis žirgų lenktynėmis.

Kalba sukėlė kandžių replikų audrą: ko Patrikas iš tiesų siekia, tikriausiai ne tik padidinti pelną? Liusei pavyko nuraminti išsišokėlius ir išlaikyti malonią nuotaiką.

– Na, Lijamai, ar labai įtemptos šios varžybos? – pasiteiravo Brajenas pusbrolio. – Pateikei mums plikus skaičius, bet, kaip suprantu, laimės tas žurnalas, kurio pelno augimas bus didžiausias procentais.

– Kova atkaklesnė, nei gali įsivaizduoti, – tyliai atsakė Lijamas. – Aš stengiuosi atsargiai vertinti padėtį. Charizma pirmauja, bet nenorėčiau, kad kiti žinotų, jog lipa šiam žurnalui ant kulnų. Nuo to jie tik dar labiau pakvaištų.

– Įtampa didžiulė, tiesa?

– Nė neįsivaizduoji kokia. Šiandien mūsų giminaičiai elgiasi pavyzdingai. Tikriausiai dėl judviejų su Lindse ir kitų, kurie tiesiogiai nesusiję su žurnalais. Vis dėlto bijau, tikrai labai bijau, kad šios varžybos taip sukiršins šeimą, jog nuoskaudų bus nebeįmanoma pamiršti.

– Kalbi apie Finolą?

– Ji labai konfliktuoja su seneliu. Jeigu nuoširdžiai, tai man palengvėjo, kad šįvakar Finola nepasirodė. Nemanau, kad būtų įstengusi užkasti karo kirvį, kad ir vienam vakarui.

– Būtų įsmeigusi jį kuriam nors iš savo brolių į tarpuakį. Na, ji visą laiką bando kam nors ką nors įrodyti.

Tuo metu Stašas su trimis padavėjais įnešė pačių fantastiškiausių Une Nuit desertų ir pistacijų šerbeto tiems, kurių pilvai jau buvo prikimšti. Pateikęs desertus jis pasilenkė prie Brajeno ir kažką sušnabždėjo į ausį.

– Gerai, tuojau pat pakilsiu į viršų.

Brajenas atsiprašęs atsistojo, bet prieš išeidamas priėjo prie Liusės.

– Ar norėtum susipažinti su Britne Spyrs?

– Tikrai? – net suspigo Liusė. – Ar ji čia?

– Užsuko išgerti taurelės.

Liusės raginti nereikėjo. Brajenui atrodė žavu, kad ji tokia pakvaišusi dėl žvaigždžių. Regis, skaudi patirtis su Kruzu Taboro jos neatvėsino.

Baras viršuje buvo sausakimšas, tačiau priešais Brajeną svečiai skyrėsi į šalis. Senieji klientai linksėjo jam smalsiai nužiūrinėdami Liusę, bet šįkart jis nenorėjo gaišti laiko supažindindamas.

Britnė Spyrs su draugais buvo dėmesio centre. Žvaigždė nutraukė pokalbį ir juodu pasisveikino. Brajenas šiltai pasveikino Une Nuit apsilankiusią įžymybę ir supažindino su Liuse, kuri vos pajėgė išlementi kelis žodžius. Brajenas liepė atnešti viešniai butelį Cristal restorano sąskaita, įteikė jai savo vizitinę kortelę ir paragino skambinti jam arba Stašui, jei tik ko prireiktų. Jau ketino eiti, kai blykstelėjo fotoaparato blykstė.

Jis instinktyviai žingtelėjo, norėdamas užstoti Liusę nuo fotografo – nors nežinojo, kur jis, tik numanė, kurioje pusėje. Brajenas nemėgo fotografuotis, paprastai jam pavykdavo to išvengti, nes nuotraukos žurnalų puslapiuose pakenktų jo anonimiškumui, kurio reikalavo darbas. Vis dėlto geriau jo nuotrauka, nei Liusės.

Blykstelėjo dar kartą ir jis pastebėjo kaltininką – išstypusį liesą garbanių paauglį su kišeniniu fotoaparatu.

Brajenas akimirksniu prišoko ir čiupo jam už rankos, šiam nespėjus nufotografuoti dar kartą.

– Čia draudžiama fotografuoti, – perspėjo jis ir palydėjo vaikį link durų.

– Tai išmetate mane? – paklausė šis garsiai, kad patrauktų aplinkinių dėmesį.

– Ne. Palikite savo fotoaparatą administratorei, išeidamas pasiimsite.

– Pasvajok, biče, – atrėžė berniokas ir ištraukęs ranką iš Brajeno gniaužtų spruko pro duris.

Brajenas atsiprašė Britnės, ir juodu su Liuse sugrįžo į apačią.

– Tikrai šaunu, – pareiškė Liusė. – Ačiū. Tikriausiai aš tau atrodau kvailutė.

– Ne, – atsakė Brajenas, bet buvo pernelyg susirū-pinęs, kad pratęstų mintį. Gal reikėjo bėgti paskui tą vaikį ir atimti fotoaparatą? Tai ne kuris nors iš žinomų paparacių. Gal paprasčiausias Britnės fanas? Vis dėlto kartais fanai parduoda nuotraukas bulvariniams laikraščiams.

Šiaip ar taip, vytis buvo per vėlu.

Kitą rytą, grįždamas po rytinio pasibėgiojimo, Brajenas stabtelėjo prie spaudos kiosko ir nusipirko Global News Roundup