Читать книгу Eliotų dinastija. Antra knyga - Susan Crosby - Страница 10

Šeštą valandą Džonas jau laukė Samer One If by Land, Two If by Sea bare. Mergina buvo pasiūliusi susitikti tokiu metu, nes žinojo, kad jis bus pavargęs po kelionės ir, svarbiausia, taip ji galės susitikti su juo iškart po darbo ir išvengs jo apsilankymo namie. Žinant, kokias naujienas šįvakar rengėsi pranešti, mergina nenorėjo pasilikti su sužadėtiniu vienu du.

Pasitikdamas vaikinas pakilo nuo baro kėdės.

– Sveika, mieloji.

Švelnūs žodžiai skaudino, primindami merginai, kad yra niekinga kirmėlė, kad Džonas visada elgėsi su ja kaip su princese ir tikrai nenusipelnė to, ką ji ketino pasakyti.

Džonas lenkėsi pakštelėti į lūpas, bet Samer paskutinę akimirką kryptelėjo, ir jo lūpos palietė tik skruostą. Vaikino akyse šmėstelėjo sumišimas.

– Ar mūsų staliukas jau paruoštas? – Samer stengėsi būti linksma.

– Manau, kad taip.

Linktelėjęs barmenui ir atsiskaitęs, Džonas švelniai apglėbė merginai juosmenį ir, lydimi administratorės, juodu pasuko stalelio link. Palaukęs, kol atsisės jo mergina, vaikinas atsisėdo ir pats, tada paėmė Samer už rankos ir paglostė plaštaką nykščiu.

– Pasiilgau tavęs.

Mergina vargais negalais išspaudė šypseną. Kas jai darosi?! Žvelgdama į atidžias tamsiai rudas Džono akis ir mielas duobutes skruostuose, Samer pradėjo abejoti savo sprendimu viską jam prisipažinti ir svarstyti, ar nepadarysianti dar vienos klaidos. Džonas yra toks vyras, su kuriuo būdama didžiuotųsi kiekviena moteris – išvaizdus, darbštus, ambicingas ir patikimas. Trumpai tariant, puikus grobis visomis to žodžio prasmėmis.

– Džiaugiuosi, kad grįžai, – atsakė ji, ištraukdama ranką. – Ar užsakysi vyno?

Vaikinas pašnairavo į ją.

– Taip, tuoj išsirinksiu. – Paėmęs meniu, pradėjo skaityti.

Samer pasinaudojo proga ir dar kartą atidžiau į jį įsižiūrėjo. Virš galvos kabantys šviestuvai švelniai apšvietė šviesiai rudų plaukų sruogas. Turėtų būti tobulas vyras jai, bet nežinia ko trūko.

Abejonės… Dėl Džono merginai jų kildavo nuolat. Kirbančios abejonės, kurių negalėjo nusikratyti. Bet kodėl, kodėl ji turėjo permiegoti su kitu vyru, kad išdrįstų tas abejones pripažinti?.. Atnešus vyną, juodu užsisakė keletą patiekalų ir ėmė kalbėtis apie Džono kelionę. Džonas darė svaiginamą karjerą, todėl reklamos reikalais dažnai keliaudavo ir visuomet galėdavo papasakoti įdomių istorijų apie TV reklamų filmavimus ar naujų gaminių rėmimo kampanijų kūrimą.

– Žodžiu, sutvarkėme tą reikalą, – pasakojo jis, atsipjaudamas gabalėlį tešloje keptos jautienos nugarinės. – Viena iš garsiausių Holivudo aktorių pozuos trims laikrodžių reklaminiams plakatams.

– Stebiuosi, kaip ji sutiko, – atitarė Samer.

– Aš taip pat. Daugybė kino žvaigždžių nenori tapti JAV reklaminių plakatų veidais, bijo, kad pakenks jų įvaizdžiui. Jie sutinka pozuoti plakatams užsienyje, bet tik su sąlyga, kad Jungtinėse Valstijose jie nebus platinami.

– Ir kaip manai, kodėl ji vis dėlto sutiko?

– Pinigai, – atsakė Džonas. – Ši reklamos kampanija mūsų klientui nemažai kainuos, bet bendrovės vadovas mano, jog verta, nes jų tikslinę rinką sudaro amžiaus grupė nuo aštuoniolikos iki dvidešimt ketverių.

Samer jau buvo pripratusi, kad Džonui reklamos žargonas – tarsi antroji prigimtis. Jis vis įterpdavo tikslines rinkas, rinkos dalis ir kampanijas. Ji žinojo, kad būtent dėl tokio atsidavimo darbui Džonį ir lydi sėkmė.

Padavėjui nunešant lėkštes, Džonas staiga tarė:

– Beje, šiandienos paskalų skyrelyje skaičiau, kad Skarlet susitikinėja su Ziku Vudlou. Gal ji galėtų įkalbėti jį ką nors pareklamuoti?

Samer tuo metu kėlė prie lūpų taurę vyno. Jos ranka sudrebėjo, ir palietas vynas dviem ryškiomis raudonomis dėmėmis užtiško ant baltutėlės staltiesės.

– Atsargiai, – įspėjo Džonas.

Mergina pastatė taurę ant stalo taip stipriai, kad ši net dunkstelėjo. Tada krenkštelėjo. Ilgai laukė tinkamos akimirkos pradėti pokalbį apie Ziką, bet išseko visi pasiteisinimai. Vakarienė baigėsi, ir tinkamesnio laiko nebebus.

– Džonai, mums reikia pasikalbėti, – išpyškino ji, mostelėdama desertų meniu padavėjui, kad šis eitų šalin.

Akimirką Džonas smalsiai į ją žiūrėjo, paprašė padavėjo sąskaitos, tada paragino Samer:

– Pasakok. Visą vakarą atrodei įsitempusi ir išsiblaškiusi. Sukau galvą, kas tau neduoda ramybės.

– Man sunku apie tai kalbėti, – prabilo ji. Pirma paaiškinti, o prisipažinti vėliau, ar pirma prisipažinti, o tada pasiaiškinti? Mergina dvejojo.

– Aš klausau, – padrąsino jis.

– Kol buvai išvykęs, nutiko kai kas netikėta, ir aš… aš kai ką suvokiau.

Vaikinas tylomis stebėjo ją laukiančiu žvilgsniu.

Samer pajuto, kaip kaupiasi ašaros. Jautėsi taip, tarsi rengtųsi įspirti šunyčiui. Nuleidusi akis, ji išspaudė:

– Džonai, negaliu už tavęs tekėti.

– Ką? – vaikinas priverstinai skeptiškai nusijuokė negalėdamas patikėti.

– Aš nejuokauju.

– Kodėl? Maniau…

Mergina neleido jam baigti.

– Praėjusią naktį aš permiegojau su vienu vaikinu. Su Ziku Vudlou.

Štai ji, žiauri, akis badanti tiesa.

Džonas atrodė it gavęs antausį ar aplietas kibiru ledinio vandens.

– Ką pasakei?!

– Praėjusią naktį permiegojau su Ziku Vudlou. Paskalų skiltyje viskas supainiota. Ne Skarlet buvo su Ziku, o aš. – Mergina giliai atsiduso, žvilgsniu maldaudama supratimo, nors nebuvo jo verta ir nesitikėjo. – Nemaniau, kad taip nutiks! Nuėjau į Muzikantai už gydymą koncertą, tikėdamasi gauti Ziko interviu žurnalui. – Samer bejėgiškai nutilo. – Nesuprantu, kas nutiko…

Džonas paniekinamai purkštelėjo:

– Liaukis, Samer, juk žinai, kas nutiko. – Vaikinas susiraukė. – Beje, taip artimai susidraugavot, kad vadini jį vardu?

Suvokdama savo klaidą, Samer papurtė galvą.

– Nekaltinu tavęs, kad pyksti ir esi įskaudintas…

– Nejaugi? – sarkastiškai paklausė jis ir persibraukė pirštais per plaukus. – Išvažiuoju kelioms dienoms, o tu permiegi su kitu! Ar supranti, kaip jaučiuosi? Sakei man, kad nori palaukti iki vestuvių!

– Žinau, – kaltai pripažino ji, – pastarąsias dvidešimt keturias valandas praleidau svarstydama, kaip ir kodėl tai įvyko. Nebuvau girta ar pernelyg išvargusi, bet suvokiau, kad stengiausi nekreipti dėmesio į abejones, kylančias dėl mudviejų.

– Kokias abejones?! Mes tobulai tinkame vienas kitam. Iš gyvenimo abu norime to paties.

– Taip, – sutiko mergina, žinodama, kad turi būti atsargi, – bet mums trūksta ugnelės. Galbūt… galbūt todėl mums buvo lengva taip ilgai susilaikyti nesimylėjus.

Vaikinas nepratarė nė žodžio.

– Galbūt mylėjome vienas kitą nejausdami aistros, – tarė ir švelniai pridėjo: – Tu irgi vertas patirti aistrą, Džonai. Mes abu to verti.

Džonas vienu mauku ištuštino vyno taurę.

– Galėjau būti toks pat aistringas kaip bet kuri roko žvaigždė, jei tik būtum suteikusi man galimybę, Samer. Tačiau sutikau su tavo sąlygomis laukti iki vestuvių nakties.

Negalėdama atlaikyti jo žvilgsnio, mergina nuleido akis. Nusitraukė nuo piršto žėrintį sužadėtuvių žiedą. Paėmusi buvusį sužadėtinį už rankos, padėjo žiedą jam ant delno ir švelniai užgniaužė pirštus.

Vaikinas spoksojo į jųdviejų rankas.

Kai padavėjas grįžo su sąskaita, Samer ištiesė ranką, bet Džonas buvo greitesnis. Atitraukdamas ranką nuo josios, vaikinas su kartėliu balse pratarė:

– Leisk už paskutinį susitikimą sumokėti man.

– Išsiskyrei su Džonu?! – netikėdama pakartojo Skarlet.

Samer linktelėjo. Seserys sėdėjo bare šalia ELK. Po vakarienės su Džonu Samer paskambino Skarlet ir paprašė susitikti.

– Bet kodėl? Ar iš proto išsikraustei? – paklausė Skarlet. – Kam reikėjo nutraukti visiškai gerus santykius? Na, permiegojai su Ziku. Suklydai. Ir ką?! Tai nereiškia, kad turi nubaidyti vyrą, kurį myli, už kurio ketinai ištekėti. Kiekvienam pasitaiko suklysti.

Samer purtė galvą.

– Tu nesupranti.

– Argi Džonas nevertas, kad dėl jo pakovotum? Jei jis myli ir sugebės atleisti, abu galėsite viską pamiršti ir gyventi, kaip visada ir planavote, kartu.

– Nėra taip paprasta. Nutraukiau sužadėtuves ne todėl, kad permiegojau su Ziku, bet todėl, kad buvau priversta galų gale pripažinti, kad dėl vedybų su Džonu man kildavo abejonių.

– Abejonių?!

– Galbūt mes su Džonu ir mylime vienas kitą, bet ne taip, kaip žmonės, ketinantys susituokti. Mes nejaučiame vienas kitam aistros, galbūt todėl ir buvo lengva nesimylėti.

– Gal atvirkščiai, – pertraukė sesuo, – gal aistros nebuvo kaip tik todėl, kad nesimylėjote?

– Ir man taip atrodė, bet po praėjusios nakties pradėjau suprasti, kad viskas yra ne taip, – Samer stabtelėjo ir tęsė: – Džonas – nuostabus vaikinas, bet mes paprasčiausiai nejaučiame vienas kitam tokios aistros.

Skarlet nustebo, bandė kažką sakyti, bet nutilo. Tada švelniai uždengė Samer ranką savąja ir tarė:

– Ar esi tikra, kad nepasiduodi puikiai praleistos nakties kerams? Pirmasis kartas gali apsvaiginti. Gali žmogui susukti galvą. Žinai, Charizma darė apklausą, ir nepatikėtum, kiek moterų, netgi šiandien, mano turėjusios likti su tuo vyru, su kuriuo pasimylėjo pirmąjį kartą.

– Ne, – atkakliai paneigė Samer, – taip nėra, ir aš nesu sutrikusi. Neketinu toliau susitikinėti su Ziku vien todėl, kad su juo permiegojau. Vien todėl, kad padovanojau jam savo nekaltybę, – tyliai pridėjo ji. Ji neketino kartoti praėjusios nakties klaidos. – Jei kuo nors ir esu tikra, tai tik tuo, kad būtų neteisinga likti susižadėjus su Džonu. Man reikia laiko viską apmąstyti.

– Nemanai, kad tiesiog išsigandai prieš žengiant tokį rimtą žingsnį? – neatstojo Skarlet.

– Nuo pat pirmos sužadėtuvių dienos? – atrėmė Samer. – Likus mėnesiams iki pačių vestuvių?

Skarlet atsiduso.

– Spėju, nebūsi pirmoji moteris, atšaukusi vestuves dėl to, kad susivokei padariusi klaidą.

Ironiška, bet Samer norėjo nuraminti seserį. Ji guodžiamai apkabino Skarlet.

– Pralinksmėk! Juk galų gale leidau sau pripažinti, kad Džonas tiek atitinka visus kriterijus, kuriuos turėtų turėti mano būsimas vyras, jog net nebekreipiau dėmesio, kad jo nemyliu. Gerai, kad neteko pabėgti nuo altoriaus!

– Tikriausiai turėčiau džiaugtis, kad tiek laiko neprireikė, – sumurmėjo Skarlet.

– Ką? – paklausė Samer.

– Sakau, jis turėtų džiaugtis, kad neprireikė tiek laiko.

Samer sutrikusi linktelėjo. Sekundėlę jai pasirodė, kad Skarlet sakė visai ką kita. Mergina balsu tarė:

– Tai tik į gera, Skarlet. Esu tikra, pamatysi.

Viena ausimi klausydamasis vadybininko, Zikas blaškėsi po savo kambarius viešbutyje. Buvo beveik devinta vakaro, penktadienis, ir po pusvalandžio jam reikės traukti į vieną iš Niujorko madingiausių klubų Lotus, kuriame renkasi visos garsenybės.

Kaip ir daugelį kitų garsių žmonių, populiariausiose Manhatano susibūrimų vietose jį sutikdavo išskėstomis rankomis. Klubų savininkai net pernelyg mielai vaišindavo žvaigždę nemokamais gėrimais ir patiekalais mainais už nemokamą reklamą – kad tik jų klubo pavadinimas sumirgėtų spaudoje greta pirmojo ryškumo žvaigždės pavardės.

Nelaimė, prieš keletą minučių pas Ziką iš savo kambario tame pačiame viešbutyje nusprendė užsukti Martis – neva aptarti praėjusio vakaro labdaros koncerto, tačiau vaikinas nesileido apkvailinamas.

Martis buvo keturiasdešimties su trupučiu, plinkantis muzikos industrijos veteranas, kuriam pakankamai pasisekė ir iki šiol užteko nuovokos vadovauti ne vienam puikiam pasirodymui. Tačiau užuosti bręstančią bėdą Martis galėdavo per mylią.

– Tad tu ir Skarlet Eliot, – murmėjo Martis, purtydamas galvą. – Net nežinojau, kad judu pažįstami.

– Iki šio ryto nebuvome.

Martis susiraukė.

– Pakartok dar kartą? Juk buvo nuotrauka…

– Žinau apie tą prakeiktą nuotrauką, – irzliai mestelėjo Zikas. – Žurnalistas susipainiojo. Praėjusį vakarą ten buvo Samer Eliot. Identiška Skarlet dvynė – paaiškindamas pridėjo.

Zikas dar tebemąstė apie tai, kas nutiko per pastarąją parą. Velniai griebtų, ji susižadėjusi!

– Eliot? Iš tų, kuriems priklauso Eliotų leidybos korporacija? – pasitikslino Martis.

– Ta pati. – Dar šiek tiek informacijos, pastebėjo Zikas, kurią ji taip patogiai nutylėjo. Po perkūnais, juk žinojo, kad palaikys ją roko gerbėja!

Martis perliejo vaikiną tiriamu žvilgsniu.

– Paprastai su turtingomis panelėmis neprasidedi. Atstovas spaudai, kurį ką tik tau pasamdėme, jau negali atsimušti žiniasklaidos klausimų.

Zikas sustojo priešais Martį.

– Ką jis jiems sako?

Martis gūžtelėjo.

– Kaip visada. Išsisukinėja ir meluoja. Žinai, pusiau paneigia, pusiau patvirtina, kad palaikai ryšius su ja, tiksliau – su jos seserimi.

Vaikinas linktelėjo. Jo viešas įvaizdis buvo rūpestingai kuriamas: norint, kad tave gaubtų populiarumo aura, aplink žiniasklaidą tekdavo šokinėti labai delikačiai. Tegu visuomenė spėlioja apie savo dievaičio meilės reikalus: jis atrodydavo vienišas ir prieinamas, bet niekada neužmegzdavo rimtesnių santykių su viena mergina ilgesniam laikui. Viena kitą keičiančios pažintys užtikrindavo Zikui vietą pirmųjų puslapių naujienose, o tai jį visiškai tenkino. Vaikinas žinojo nesąs tinkamas šeimyniniam gyvenimui, ypač dar ir dėl to, kad nuolat gyveno ant ratų.

– Tad kokia ta tiesa? – su jam būdingu tiesmukumu paklausė Martis.

Zikas perbraukė pirštais plaukus.

– Tiesa tokia, kad ji žurnalistė, norėjusi iš manęs interviu.

Vaikinas neketino išpasakoti visų intymių smulkmenų.

– Manau, atsisakei.

– Taip…

Martis lengviau atsikvėpė.

– …bet sutikau duoti interviu šią savaitę.

– Ką?! – vadybininkas net pašoko. – Maniau, kad tą klausimą jau aptarėme! Visus prašymus duoti interviu tvirtinu aš ir tavo atstovas spaudai. Norime garantuoti, kad pasirodysi tinkamose vietose…

– Ji dirba žurnale The Buzz.

– …ir kad žurnalistai iš anksto žinotų, kokios temos yra neliečiamos…

– Liaukis, Marti. Tai bus trumputis pokalbis, o ne kokia išsami biografinė apybraiža žurnalui Rolling Stone.

– Tau nebūdinga taip lengvai pasiduoti prašymams, – suraukęs antakius, burbtelėjo Martis.

Zikas gūžtelėjo.

– Skambės beprotiškai, bet būdamas šalia jos išgirstu dainą, kuri mano mintis jau keletą mėnesių buvo užvaldžiusi ir kurios niekaip negaliu parašyti. Tik namuose Los Andžele kabanti nuotrauka tegali sužadinti tokį įkvėpimą.

– Ji – tavo mūza? – priblokštas paklausė Martis.

– Taip, galima sakyti, kad taip.

Zikas stebėjo, kaip jo vadybininko veidą iškreipia nelaiminga grimasa.

– Klausyk, Zikai, žinau, kad tau patinka rašyti dainas, bet šiuo metu esi garsiausia muzikos pasaulio žvaigždė. Daugybė žmonių norėtų atsidurti tavo vietoje, bet neturi tavo balso ir, po galais, tikrai neturi tavo išvaizdos. Kam gadinti gerą reikalą?

Apie tai jie jau ne kartą buvo kalbėję.

– Šlovė praeina, Marti.

– Ir ką? Galėsi atsiduoti kūrybai vėliau, o dabar padaryk pats sau paslaugą ir, kad neprarastum vardo, skirk visą dėmesį kompaktinių diskų leidybai ir koncertų turams.

– O aš vis dar mąstau apie pasiūlymą sukurti muziką Brodvėjaus spektakliui…

Martis užvertė akis į dangų.

– Ką dar pasakysi? Tuoj išgirsiu, kad turi rimtų planų dėl tos paukštytės Eliot. Atmink, turi išlaikyti širdžių ėdiko įvaizdį.

Zikas nusijuokė ir pliaukštelėjo vadybininkui per petį.

– Žinai, seni, tu tikra rakštis pasturgalyje.