Читать книгу Eliotų dinastija. Antra knyga - Susan Crosby - Страница 8

Jos žodžiai perliejo Ziką kaip kibiras šalto vandens.

– Niekada?

Neišmanydama, kaip vertinti tokią jo reakciją, Samer papurtė galvą:

– Niekada…

Būtų galėjusi prisiekti, kad išgirdo, kaip vaikinas sumurmėjo: Taip ir maniau.

– Ką?

– Nieko. – Zikas atrodė suglumęs. – Panašu, kad abiem bus kažkas nauja, – Akimirką patylėjęs, tęsė toliau: – Aš irgi niekada nesimylėjau su nekalta mergina.

– O! – Šiek tiek pamąsčiusi, mergina paklausė: – Netgi vidurinėje?

– Nea, – atšovė Zikas ir tuoj pat paerzino: – Darome tam tikras išvadas?

Samer pasijuto raustanti iš drovumo.

Jis nepaleido jos žvilgsnio:

– Neprivalome to daryti, jei nesi pasirengusi.

Štai jis, pamanė ji, jos paskutinis šansas atsitraukti. Keista, bet ji visiškai to nenori.

– Aš vis tiek noriu… – sušnabždėjo ji, – aš vis tiek tavęs noriu.

Zikas linktelėjo, ir jo įtempti pečiai atsileido.

– Patikėk manimi, negalėtum norėti manęs labiau, nei dabar noriu tavęs.

Jis pakilo eiti į vonios kambarį.

– Ką darysi? – paklausė mergina.

– Pasiimsiu lubrikanto, – per petį tarstelėjo jis, – mums prireiks.

Samer atsisėdo ant lovos. Zikas grįžo, padėjo tūtelę ant naktinio stalelio ir praplėšė anksčiau ištrauktą folijos paketėlį.

– Leisk man, – paprašė Samer, nenuleisdama nuo jo akių. – Išmokyk mane.

Jis sunkiai galėjo patikėti ką girdįs.

– Prašau, – dar pridėjo ji, tiesdama ranką.

Zikas paėmė jos delną, nukreipė prie savęs, leido užmauti apsaugą ir užsimerkė iš malonumo. Samer nenustojo glamonėti jo net per prezervatyvą, paklusdama Ziko kuždamiems nurodymams.

– Ak, – atsiduso jis, atmerkdamas nuo geismo apsiblaususias akis, – nebegaliu daugiau.

Kviesdama ji ištiesė rankas, ir Zikas atsigulė greta merginos, glausdamas ją glėbyje. Tada ėmė bučiuoti, pradėjo nuo lūpų, nuslydo prie kaklo, pečių ir dar žemiau. Ji jautėsi bejėgė, padykusi ir patraukli. Samer juto, kaip atsipalaiduoja kiekvienas raumenėlis. Geriau nei švediškas masažas, pamanė, o jie dar nepriėjo iki galo.

Vaikinas toliau glamonėjo jos kūną, tai vienur, tai kitur priglusdamas lūpomis ir įžiebdamas naujus jausmus. Samer nebegalėjo atsilaikyti prieš tokį jausmingą antpuolį ir nekantravo tęsti. Galiausiai, kai manė daugiau nebeištversianti, jis atsuko tūtelę, išspaudė šiek tiek kremo ant pirštų ir pradėjo intymiausias glamones.

– Ak, Zikai!

– Ššš, – nutildė jis. – Tiesiog jausk…

Kaip galima tiesiog jausti?! Mergina virpėdama įsitvėrė jam už žąsto. Ji jautėsi tarsi įtempiamas lankas. Kažkur tolumoje išgirdo Ziką nežinia ką jausmingai niūniuojant; paskui jis vėl atsirado šalia, spausdamas glėbyje ir nenustodamas glamonėti, kol ji galiausiai pasiekė viršūnę ir krito žemyn, virpėdama nuo patirto jausmo. Galų gale nusileidusi žemėn Samer pramerkė limpančias akis ir pažvelgė tiesiai į jį.

– O dabar noriu tavęs, – sumurmėjo ji.

– Gera girdėti.

Nenuleisdamas nuo jos akių Zikas įsitaisė virš merginos tarp šlaunų. Jis dar kartą įsisiurbė jai į lūpas trumpu stipriu bučiniu.

– Stengsiuosi tavęs neužgauti. Bučiuok mane.

Ramindamas glamonėmis ir bučiniais, jis ryžtingai slydo pirmyn. Samer jautėsi tokia įsitempusi ir užpildyta, kad akimirksnį ją užplūdo baimė, bet, nespėjus apie tai pamąstyti, Zikas veržliai stumtelėjo, iki galo pasinerdamas joje. Mergina atsiplėšė nuo jo lūpų ir aiktelėjo. Skausmas buvo aštrus, bet greit praėjo, liko pilnatvė ir – malonumas.

– Užgavau? – paklausė vaikinas susirūpinęs.

– Jau geriau, skausmas greitai praėjo.

– Bet šitai dar ne, – nusišypsojo jis.

Zikas pradėjo iš lėto judėti ir parodė, kaip jai derinti judesius kartu su juo, kuždėdamas į ausį pagyrimus ir pasakodamas, ką ji verčianti jį jausti. Jam šnibždant intymiausius klausimus ir mėginant išpešti atsakymus, Samer pajuto, kaip vėl ima augti įtampa. Kitame gyvenime ji būtų kaitusi iš gėdos, bet šiąnakt jautėsi nesuvaržyta ir nerūpestinga. Jis buvo nepaprastas ir neįtikėtinai nuostabus meilužis. Zikas pradėjo jai tyliai į ausį niūnuoti jaudinančius dainos žodžius, ir ji beveik pražuvo jausmuose. Jis dar labiau paspartino ritmą, kvėpavimas pasunkėjo. Regis, ta jos viduje įtempta styga tuoj tuoj trūks, kai jis giliu judesiu pasinėrė į ją vieną kartą, antrą…

Ji pasiekė kulminaciją keliomis sekundėmis prieš jo galingą orgazmą. Vaikinas įsitempė, dar kartą įsiveržė į ją ir suvirpėjęs sukniubo ant jos kūno. Galiausiai jų kvėpavimas atlėgo, o širdys nustojo eiti lenktynių.

– Puikiai planuoji laiką, – alsiai pratarė Samer.

Zikas nusikvatojo ir pakštelėjo jai į nosies galiuką.

– Suprasiu tavo pasakymą kaip komplimentą. – Jis pasislinko į šoną, apkabino ją ir suspaudė glėbyje.

Zikas pabudo jausdamas palaimą, bet ji tebuvo trumpalaikė. Pro langą į kambarį tvieskė saulė – net užsimerkęs jis regėjo skaisčią oranžinę miglą. Jo lūpose atsirado šypsena: sapnavęs ilgai ir smagiai, kad galų gale sukūrė dainą, kuri kamavusi jį ištisus mėnesius.

Vaikinas paniūniavo keletą taktų. Tai buvo pirmas kartas, kai pabudęs jis galėjo prisiminti bent vieną dainos fragmentą. Suprato, kad ši sėkmė ne be priežasties, ir ta priežastis miega šalia. Ji ir buvo pati svarbiausia nuostabios nakties priežastis.

Vaikinas ištiesė ranką, norėdamas ją apkabinti ir… užčiuopė tik tuščią patalą. Negalėdamas patikėti, dar keletą kartų perbraukė ranka, tapšnodamas čiužinį. Nieko. Sumirksėjęs staiga pašoko iš miego. Kai apsidairė aplink ir pamatė, kad jos ir drabužiai dingę, gerą nuotaiką tarsi vėjas nupūtė. Nesigirdėjo, kad kas nors vaikščiotų po kambarius. Vis dar tikėdamasis, kad klysta, vaikinas išsiropštė iš lovos ir nuogas apėjo kitus kambarius. Patikrinęs vonios kambarį ir svetainę turėjo pripažinti tiesą – ji ištykino net neištarusi: Sudie, ačiū už puikiai praleistą laiką. Dar blogiau, jis net nežino jos viso vardo!

Pasijuto taip, tarsi visas pasaulis ristųsi žemyn. Velniai griebtų! Mielai būtų trenkęs kumščiu į sieną, bet atsibudo sveikas protas – įsivaizdavo antraštę rytdienos laikraštyje: Nenaudėlis rokeris griauna viešbučio apartamentus!

Nuslinkęs atgal į miegamąjį, persibraukė ranka plaukus. Jam reikėjo pamąstyti. Privalėjo rasti tą merginą: ji – raktas, išlaisvinantis jo kūrybiškumą. Bet jis juk negali šūkauti visiems aplinkui, kad ką tik praleido naktį su moterimi, apie kurią žino tik tiek, kad ji vardu Keitlin. Žvilgsnis sustojo ties išdavikiška kraujo dėme ant paklodės, ir vaikinas nusikeikė. Ji ne tik atrodė nepatyrusi, ji iš tiesų buvo nekalta.

Privalėjo ją rasti. Galiausiai radęs tai, ko ieškojo, dabar tikrai neketino leisti išsprūsti iš rankų. Zikas žvilgtelėjo į laikrodį, stovintį ant naktinio stalelio. Vis dar anksti. Sukdamas galvą, ką daryti, užsisakė pusryčius iš kambarių tarnybos, tada nuėjo į vonią praustis ir rengtis. Žinojo iš patirties, kad tuoj dėl brėkštančios dienos darbų paskambins Martis ir dar keliolika kitų. Vienintelė priežastis, kodėl šįryt gavo šiek tiek ramybės – praėjusio vakaro labdaros koncertas buvo paskutinis iš suplanuotųjų artimiausiam laikui.

Kai atnešė pusryčius, Zikas buvo sumanęs vieną vienintelę galimą išeitį (žinoma, visada galima pasamdyti ir privatų detektyvą). Turbūt Keitlin nusipirko bilietą į koncertą iš anksto, gal mokėjo kreditine kortele, todėl kas nors iš kasininkų turėjo užsirašyti jos pavardę. Kad taip jis galėtų prieiti prie šios informacijos…

Vaikinas kibo į blynus ir plaktą kiaušinienę su kumpiu, viena akimi peržvelgdamas vietinius laikraščius, kuriuos paprašė atnešti kartu su pusryčiais. Gurkštelėjęs kavos, atsivertė šeštąjį New York Post puslapį pažiūrėti, ar paskalų skyreliuose nieko nėra apie vakarykštį koncertą, ir vos jos neišpurškė. Kava kliūstelėjo per puodelio kraštą, o vaikinas kaip įgeltas šoko nuo kėdės, saugodamasis, kad nenusiplikytų – iš laikraščio į jį žvelgė nuotrauka, paparaco padaryta vakar vakare Waldorfe, jam su Keitlin sprunkant į liftą. Pirmoji straipsnio eilutė šaukte šaukė: Turtingosios paveldėtojos Skarlet Eliot ir roko muzikanto Ziko Vudlou vidurnakčio susitikimas!

Paveldėtoja?! Kas per velniava?

Pyktis tulžimi sukilo galugerkly. Nejau jį vakar vakare paprasčiausiai apmovė? Bet ne, akivaizdu, kad ji buvo nekalta. Suraukęs antakius, Zikas ėmė sukti galvą, ar tik ji nebus mėginusi įgyvendinti kokios nors keistos fantazijos apie roko žvaigždę, viešbučio kambarį ir prarastą nekaltybę?

Jis greitai permetė akimis visą straipsnį. Pasirodo, kad Keitlin tikrasis vardas – Skarlet Eliot ir priklauso galingajam Eliotų klanui. Eliotų leidybos verslo turtų paveldėtoja. Netgi jis buvo girdėjęs apie pačią šeimą bei Eliotų leidybos korporaciją. Jei atmintis neapgauna, Eliotams priklauso viskas, pradedant prestižiniu naujienų leidiniu Pulsas ir baigiant garsenybes medžiojančiu žurnalu Snap.

Na, dabar jis bent jau žino, kaip susekti Keitlin – šeštasis puslapis pasidarbavo už jį. Tačiau, nelaimė, ant jo pečių užgriuvo kita problema – Keitlin nėra tiesiog roko gerbėja. Ji – turtinga paveldėtoja, kuriai jis ką tik atėmė nekaltybę, ir jųdviejų nuotrauka visu gražumu puikuojasi rytiniame laikraštyje!

Vaikinas nuoširdžiai tikėjosi, kad pats faktas, jog jos šeima verčiasi leidyba, tėra atsitiktinumas, o ne priežastis, kodėl Keitlin – arba Skarlet – jį susirado. Jei ne, jai tai atsirūgs; netgi jei jam pačiam tektų brangiai sumokėti! Jis pasirūpins, kad ir jo Dafnės antrininkei tektų mokėti tiek pat. Čiupęs telefoną, Zikas surinko abonentų informacijos numerį ir paprašė Eliotų leidybos korporacijos adreso.

Samer sėdėjo prie darbo stalo ELK būstinėje ir spoksojo į sieną. Ji negalėjo patikėti, kad per pastarąsias dvidešimt keturias valandas jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Kada ji spėjo tapti tokia impulsyvi? Arba tokia kvaila? Mergina susigūžė. Ir ką ji pasakys Džonui?!

Laimė, Džonas dar nebuvo grįžęs iš kelionės. Šiaip ar taip, ką gi ji galėtų jam pasakyti?

O, sveikas. Taip džiaugiuosi, kad sugrįžai. Taip, taip… ne, nenutiko nieko ypatinga. Tiesiog atidaviau nekaltybę roko žvaigždei. Spėju, būsi apie jį girdėjęs? Zikas Vudlou.

Mergina sudejavo, užsikniaubė ant stalo ir vėl pasitrynė akis. Ji jautėsi negaluojanti, o pilvo raumenys buvo tarsi į kumštį susigniaužę.

Ir kas ją buvo apsėdęs?

Vienu žodžiu, Zikas. Atsakymas neprašytas atėjo į galvą, ir mergina pasijuto kaistanti. Iš tiesų nebuvo prisiminimo iš praėjusios nakties, kuris nebūtų vertęs jos rausti. Tai buvo viena iš nuostabiausių patirčių jos gyvenime. Nepaisant to, kad spauda Ziką vadino mergišiumi, keičiančiu moteris taip greitai ir paprastai kaip pirštines, jis buvo aistringas, švelnus ir atidus meilužis. Ji nebūtų galėjusi įsivaizduoti geresnio būdo prarasti nekaltybę. Tačiau naktį ji negalėjo nė bluosto sudėti: vartėsi lovoje ir iki patekant saulei kankino save mintimis, kas gi privertė ją taip neapdairiai pasielgti. Alkoholio tikrai nepadaugino. Tiesa, kol Skarlet padėjo jai pasipuošti, dėl drąsos buvo išgėrusi porą taurių vyno Charizmos salone, bet tai buvo kelios valandos prieš įžengiant į Waldorfą, o persirengimo kambaryje su Ziku ji juk tegėrė alaus.

Ne, mergina negalėjo kaltinti alkoholio, kad ir koks viliojantis pasiteisinimas tai būtų. Žinoma, pastaruoju metu jai teko stebėti, kaip dėl juokingo senelio mesto iššūkio y˜ra jos šeima. Žurnalo The Buzz redakcijoje tikrai tvyrojo didesnė įtampa nei paprastai. Tačiau ką ji mėginanti apgauti? Ji tik kukli reklamos redaktorė. Visos bėdos prislėgdavo The Buzz vyriausiojo redaktoriaus, jos dėdės Šeino, pečius.

Samer prisiminė, kad šįryt į darbą save teko stumte stumti, ir susiraukė. Ji pavėlavo visa valanda. Šeinas matė ją ateinant ir nutaisė nustebusią miną. Mergina būtų jautųsis geriau, jei bent tą valandą, kurią jau sėdi darbe, leistų naudingai. Tačiau, kad ir kaip liūdna, Samer tesugebėjo įjungti kompiuterį, tris kartus nukeliauti iki virtuvėlės kavos, vandens, dar puodelio kavos ir praspoksoti į sieną.

Buvo dar vienas vakarykščio elgesio paaiškinimas – ir jis graužė sąžinę. Džonas. Tas kelias savaites nuo tada, kai jis pasipiršo, mergina jautėsi nerami, ją persekiojo nuojauta, kad daro klaidą. Užuot planavusi vestuves, vos Skarlet ar senelei apie tai prabilus, Samer nukreipdavo kalbą į šalį.

Taigi, ar ji permiegojo su Ziku dėl sužadėtuvių su Džonu, ar nepaisant jų? Ar ji nesąmoningai bando sužlugdyti savo sužadėtuves, ar tiesiog neatsispyrė Ziko žavesiui?

Ji vis dar negalėjo patikėti taip atsainiai praradusi tiek saugotą nekaltybę. Buvusioji protingoji Samer Eliot įkalbėjo Džoną palaukti vestuvių nakties. Savo vestuvių naktį ji įsivaizdavo kaip rūpestingos atrankos, kurią buvo pradėjusi vos baigusi koledžą, siekdama rasti tą vienintelį, kulminaciją. Koks laikas gali labiau tikti nekaltybei prarasti nei vestuvių naktis?

Laukti nebuvo labai sunku. Mergina žinojo ištekėsianti iki dvidešimt šešerių, jeigu laikysis plano, ir, mąstė ji, jeigu jau žvaigždė Džesika Simpson galėjo atsispirti žaviajam Nikui Leičiui iki jų vestuvių nakties, galėsianti ir ji pati.

Ir būtent tada, praėjusį vakarą, ji turėjo griūti į lovą su Ziku, nors pažinojo jį tik kelias valandas! Dar labiau smerktina, kad ji nė kartelio neprisiminė Džono. Iki šio ryto.

Ji toks žmogus, kokius kiti vadina niekšais. Išgama. Purvina. Rytą pažvelgusi į veidrodį, stebėjosi, kodėl jai dar neišaugę žvynai ir ji neatšoka, pasibaisėjusi savo atvaizdo.

Mergina atsiduso. Anksčiau, kai imdavo graužti nerimas, ji eidavo ieškoti paguodos pas Skarlet. Šį rytą sesuo grįžo namo dar nepraaušus. Kai susiruošusi į darbą Skarlet užėjo pas ją, ši tik sumurmėjo, kad prastai jaučiasi, apsisuko ant kito šono ir miegojo toliau.

Ji ketino išlaikyti praėjusią naktį paslaptyje, ir, jei įmanoma, nusinešti į kapą. Tačiau galėjo mąstyti tik apie Ziką, todėl panūdo pasipasakoti Skarlet. Jei atvirai, neištversianti ilgiau kaip porą minučių.

Lėkte įlėkusi į Charizmos saloną, Samer pasuko pas Skarlet. Staiga išgirdo sesers balsą iš posėdžių kabineto. Nevykusiai pasirinktas laikas, pamanė: Skarlet jau kalba su kažkuo kitu.

Priėjusi prie pravirų durų, mergina išvydo seserį prie nuotraukomis ir žurnalų iškarpomis nukrauto stalo. Sugavusi Samer žvilgsnį, Skarlet išpūtė akis. Sesuo vogčiomis kelis kartus mostelėjo, lyg bandydama nuginti ją šalin. Merginai nespėjus suvokti judesio reikšmės, priešais konferencijų stalą stovėjęs vyriškis atsigręžė į ją.

Jos akys susidūrė su nepaprastai mėlynu ir neapsakomai įpykusiu Ziko Vudlou žvilgsniu.