Читать книгу Eliotų dinastija. Antra knyga - Susan Crosby - Страница 6

Šitas pokalbis jai buvo labai svarbus – nuo jo priklausė jos karjera. Nuo jo priklausė, ar pavyks jos planas. O skersai kelio į išsvajotą tikslą stovi tik keli žaliūkai apsaugos darbuotojai, leidimas į užkulisius, kurio ji neturi, ir bemaž dvidešimt tūkstančių klykiančių Ziko Vudlou gerbėjų.

Samer žvelgė į atlikėją scenoje. Net sėdėdama dvyliktoje eilėje jautė jo žavesį. Minios numylėtinis vilkėjo mėlynais džinsais ir juodais marškinėliais, išryškinančiais liekną ir raumeningą figūrą. Ilgoki, kaklą apkritę tamsiai rudi plaukai buvo suvelti ir pabrėžė blogo berniuko įvaizdį.

Gerbėjas iš proto vedė žavus Ziko veidas. Samer troško jį pagauti fotoaparatu. Rodės, kaip tik tada Zikas pažvelgė tiesiai į ją, ir merginai užgniaužė kvapą. Ryšys truko tik akimirksnį, buvo toks stiprus, kad nusmelkė ją iki pat pirštų galiukų.

Tik atlikėjui nusisukus ji atgavo kvapą. Ką ir kalbėti, Zikas Vudlou labai seksualus vyras, nors tikrai ne jos skonio. Samer pažvelgė į ant piršto žėrintį sužadėtuvių žiedą su apvaliu dviejų karatų briliantu. Tikrai ne.

Gerbėjai vėl pradėjo ją stumdyti, ir nuslopinusi nekantrų atodūsį ji apsidairė. Madison Square Garden. Viena iš svarbiausių vietų Niujorke. Politinių konvencijų ir nesuskaičiuojamų sporto renginių organizavimo vieta, istorijos liudininkė. Frenkas Sinatra, Elvis Preslis, The Rolling Stones, Eltonas Džonas, Briusas Springstynas, o dabar… Zikas Vudlou – Grammy laimėtojas, roko sensacija ir dabartinis muzikos pasaulio dievaitis, kurio naujausia kompaktinė plokštelė Falling For You, parduota didesniu kaip dešimties milijonų tiražu, tapo deimantinė.

Samer buvo surinkusi apie Ziką visą svarbiausią informaciją. Žinojo, kad jis užaugo Niujorke, šiuo metu gyvena didžiuliame name Beverli Hilse, išgarsėjo erotiškais dainų žodžiais ir padėjo įkurti organizaciją Muzikantai už gydymą, kurios labui atliko pagrindinius programos numerius Madison Square Garden surengtuose koncertuose, iš kurių gautos lėšos buvo skirtos vėžio tyrimams.

Tačiau, nors ir turėdama visus faktus, ji neturėjo leidimo, bet, trūks plyš, buvo pasiryžusi paimti iš Ziko interviu žurnalui The Buzz. Ištisus mėnesius mergina suko galvą, kaip užsitarnauti paaukštinimą. Jos senelis iš tėvo pusės, Patrikas Eliotas, buvo įsitikinęs, kad netgi giminaičiai privalo kilti karjeros laiptais šeimos leidybos imperijoje tik savo pastangomis.

Todėl vieną dieną grįžusi namo ir tarp gautų laiškų pastebėjusi Muzikantai už gydymą skrajutę Samer suprato radusi bilietą, kuris jai padės iš kuklios reklamos redaktorės tapti patikima reportere. Interviu su Ziku Vudlou puikiai tiktų The Buzz – žurnalas kaip tik įnirtingai kovojo ne tik su artimiausiu savo srities konkurentu Entertainment Weekly, bet ir su kitais Eliotų žurnalais. Patrikas Eliotas pareiškė, kad jam užleidus postą naujuoju Eliotų leidybos korporacijos vadovu taps to šeimyninės imperijos žurnalo vadovas, kuris metų pabaigoje dirbs pelningiausiai.

Dabar, spausdama rankoje bloknotą ir rašiklį, Samer mindžikavo nuo vienos kojos ant kitos. Mergina atvažiavo į koncertą tiesiai iš darbo ir jautėsi nepatogiai. Jos storapadžiai batai buvo numindyti, dryžuotos kelnės puikiai tiko biure, bet buvo per šiltos ir nederančios šioje džinsų jūroje. Tūkstančių linguojančių, šokančių ir besisukinėjančių kūnų skleidžiamame karštyje megztukas aukšta apykakle taip pat buvo per ankštas ir per šiltas.

Aplink ją besibūriuojantys klausytojai judėjo tarsi banga, siūbčiojanti scenos link ir atgalios ir siekianti Ziko Vudlou dėmesio.

Būdama tik reklamos redaktorė, mergina suprato, kad Ziko reklamos agentas būtų nusikvatojęs jai tiesiai į akis, jei būtų paprašiusi išskirtinio interviu, bet tikėjosi, kad jeigu pavyks prasibrauti iki paties Ziko, sugebės jį įtikinti su ja pasikalbėti. Kodėl ne – ji juk ambicinga, puikiai dėstanti mintis ir išmano apie muziką. Be to, ji tikrai dirba žurnale The Buzz, nors jos pareigos ir neleidžia gauti žurnalisto leidimo patekti į užkulisius.

Zikui baigus dainuoti, minia tiesiog pašėlo. Jis pajuokavo su žiūrovais – jaudinantis balsas užpildė areną ir nuslydo oda tarsi intymi glamonė.

– Dar? – paklausė jis giliu ir lygiu kaip šilkas balsu, erzindamas minią.

Klausytojai atsiliepė šūksniais ir ūbavimais.

– Negirdžiu jūsų! – sušuko dainininkas, priglaudęs delną prie ausies.

Įsisiūbavusi minia net staugė.

– Gerai! – Zikas pamojo muzikantams už jo ir persimetė per petį elektrinės gitaros diržą. Pradėjo groti muzika, ir Zikas užtraukė vieną iš populiariausių hitų, baladę, pavadinimu Gražuolė mano glėbyje.

Jam dainuojant apie meilę po siūbuojančiomis palmėmis drėgname nakties ore, Samer pasijuto suviliota kartu su minia, užliūliuota magiškos akimirkos. Apžavai išsisklaidė tik dainai nutilus, ir netgi tada prireikė kelių sekundžių, kol mergina atsitokėjo ir liepė sau nustoti elgtis juokingai. Nepakenktų prisiminti, kad ji čia atėjo dėl vieno vienintelio tikslo, ir tas tikslas nėra tapti dar viena aistringų Ziko Vudlou gerbėjų.

Po pusvalandžio, kai koncertas pasibaigė ir minia pasuko prie išėjimų, mergina ėmė brautis pro spūstį, pasiryžusi patekti į užkulisius. Deja, jos ketinimams sutrukdė aukštas ir griežtai atrodantis apsaugos darbuotojas.

– Atleiskite, norėčiau patekti į užkulisius, – tarė ji.

Apsaugos darbuotojas įdėmiai nužvelgė merginą, akimirksnį žvilgsniu stabtelėjo ties žiedu ir sunėręs rankas pareiškė:

– Kurgi ne! Jūs ir dar keli tūkstančiai kitų.

Samer nutaisė tokį pat balsą, kokiu šimtus kartų buvo girdėjusi kalbant privačios mergaičių mokyklos, kurioje kažkada mokėsi su dvyne seserimi Skarlet, direktorę, ir pareiškė:

– Aš esu žurnalistė.

– Parodykite leidimą.

– Aš jo neturiu. Suprantate…

Tačiau ponas Šaltakraujiškasis žaliūkas jau purtė galvą.

– Nėra leidimo, nebus praėjimo. Taip jau yra.

Ji norėjo paklausti, gal jie galėtų apie tai pasikalbėti, bet suabejojusi sėkme sužvejojo rankinėje vizitinę kortelę ir ištiesė jam:

– Matote? Aš dirbu… – ji nepasakė, kuo dirba, – žurnale The Buzz. Juk esate girdėjęs apie tokį leidinį?

Žaliūkas tik pavedžiojo akimis nuo kortelės prie merginos, bet rankos neištiesė.

– Kaip ir sakiau, į užkulisius įleidžiami tik akredituoti asmenys.

Ech. Turėjo būti pasirengusi tokiai nesėkmei.

– Na ir puiku, – įpykusi tarė Samer, – bet nekaltinkite manęs, kai pradės lėkti galvos Zikui Vudlou praradus galimybę duoti interviu vienam iš prestižiškiausių pramogų žunalų!

Apsaugininkas tik krustelėjo antakį.

Piktai nusisukusi, mergina nužygiavo aukštai pakelta galva. Panelė Donaldson iš mokyklos būtų galėjusi didžiuotis.

Taigi, pamanė Samer, na, nepavyks paimti iš Ziko interviu jo persirengimo kambaryje, bet ji žinojo, kad kuriuo nors metu vaikinas vis tiek turės išeiti iš Garden, o tada jau ji lauks. Juk ne veltui beveik tris valandas buvo stumdoma ir badoma alkūnėmis jo gerbėjų – jai būtinai reikėjo gauti šitą interviu.

Tačiau, prabėgus valandai, mergina jautėsi taip, tarsi būtų prastovėjusi šaltoje ir drėgnoje kovo naktyje ištisą amžinybę, ir ėmė savęs klausti, ar jis iš tiesų to vertas. Buvo pavargusi, alkana ir norėjo važiuoti namo.

Vos Samer pradėjo kuistis rankinėje, ieškodama mėtinio saldainio, o atvirai sakant, bet ko valgoma, kažkoks subruzdimas privertė ją pakelti akis ir pastebėti, kad pasirodė Zikas. Deja, jį supo arenos darbuotojai ir apsaugos personalas. Nekreipdama dėmesio, mergina pasileido pirmyn, žinodama, kad turi tik keletą akimirkų iki jam įlipant į privažiavusį limuziną.

– Zikai! Pone Vudlou!

Kaip tik tada aplink Ziką užvirė košė. Ėmė spragsėti paparacų blykstės, pradėjo klykti ir šokinėti merginos. Samer sustojo, atsimušusi į mūrinę sieną, arba, tiksliau, kaip pakėlusi akis suprato, į mėlynai apsirengusį vieną iš Niujorko tvarkos saugotojų. Kelią jai užtvėrė greta limuzino stoviniuojantis policininkas. Mergina nevalingai žingtelėjo atgal.

– Atsitraukite, – įsakmiai liepė jis.

Žvelgdama pareigūnui per petį, ji pamatė, kaip Zikas pasilenkęs sėda į automobilį, ir nuleido rankas. Praleido čia keturias valandas ir dvidešimt septynias minutes, išklausė daugiau kaip dvidešimt dainų. Ir, galiausiai, pralaimėjimas! Iš nevilties jai norėjosi apsiverkti. Tarsi išgirdęs signalą, ant skruosto kaptelėjo vienas lietaus lašas, paskui – kitas. Mergina pažvelgė aukštyn, susiraukė ir nosies tiesumu pasileido į taksi stovėjimo aikštelę Septintojoje aveniu – ji žinojo, kad įsilijus neliks nė vieno laisvo automobilio.

Beveik po pusvalandžio ji pasiekė namą šiaurės vakarinėje miesto dalyje, kuris priklausė jos seneliams ir kuriuo jie naudodavosi kaip antrąja rezidencija.

Kai užkopė į viršutinį aukštą, kur gyveno kartu su Skarlet, ši išlindo iš savo kambario pasisveikinti.

– Na ir kaip sekėsi? – paklausė sesuo.

Nužvelgusi raudoną pižamą, Skarlet miegui pasirinktus drabužius, Samer dar kartą pamanė, kad nepaisant to, jog yra kaip iš akies luptos dvynės, ji ir Skarlet negalėtų labiau skirtis. Skarlet buvo ugninga, smarki ir pašėlusi, o ji pati laikoma protinga ir atsargia.

– Siaubingai, – atsakė ji, kritusi ant sofos atitraukė bato užtrauktuką ir palaimingai pakrutino kojų pirštus. – Neįsivaizduoju, kaip galėjau tikėtis, kad pasiseks gauti iš Ziko interviu. Aš net negalėjau prie jo prisiartinti! To vaikino apsauga geresnė nei popiežiaus ir prezidento kartu paėmus.

Samer trumpai nupasakojo seseriai visus vakaro įvykius ir patraukė pečiais.

– Nuo pat pradžių tai buvo beprotiškas planas, bet dabar man reikia naujos programos, kaip kilti karjeros laiptais. Gal ką patartum?

– Ir tai viskas? – netikėdama paklausė Skarlet. – Taip lengvai pasidavei? – Ji spragtelėjo pirštais.

– Ne taip jau ir lengvai, – atsakė Samer ir taip pat spragtelėjo pirštais. – Argi negirdėjai, ką pasakojau?

– Ar rytoj vakare nenumatytas dar vienas koncertas? Dar gali išplėšti tą interviu.

– Skarlet, paklausyk, – Samer dažnai tekdavo malšinti sesers įkarštį doze realybės, – nebus jokio interviu.

Skarlet įsisprendė rankomis į šonus:

– Na, kol tu taip pasipuošusi, tikrai ne.

Samer nužvelgė savo drabužius:

– O kas negerai?

– Tu panaši į vienuolę, – pridūrė numojusi ranka Skarlet. – Apsidangsčiusi nuo galvos iki kojų.

– Lauke šalta, – gynėsi Samer. – Be to, negi tikrai nori pasakyti, kad kur nors patekčiau su iškirpte iki bambos?

– Manau, kad nepakenktų.

– Nuostabu! O jeigu dar pasiskolinčiau keletą dalykėlių iš tavo spintos, tai visi iš koto išvirstų, – šaltai metė ji.

Sesers akyse užsidegė linksmos kibirkštėlės.

– Puiki mintis!

Skarlet dėl mados buvo visiškai pametusi galvą. Ji dažnai piešdavo modelius ir kartais pati siūdindavosi drabužius, ir Samer dėl to ja žavėjosi, nors jos pačios skonis renkantis aprangą buvo žymiai santūresnis.

– Nė nesitikėk!

– Bet juk tai nuostabi mintis! Ir kaip aš anksčiau nepamąsčiau?

– Ko?

– Taip tikrai praeitum pro Ziko Vudlou apsaugą. Apsirenk kaip roko fanatikė. Gražias moteris visada praleidžia į užkulisius.

– Kodėl?

Skarlet susierzinusi atsiduso.

– Samer, kartais atrodo, lyg būtum gimusi penkiasdešimtmetė. O kaip tau pačiai atrodo? Kartais tiesiog dėl sekso, o kartais – dėl meilikaujamo dėmesio ir palankios reklamos, nes vėliau moterys nesivaržydamos išpliurpia reporteriams, kad kalbėjosi su roko žvaigžde.

– Na jau dėkui! Nori, kad apsirengčiau kaip kokia kvaišelė? Noriu, kad į mane žiūrėtų su reporterei derama pagarba, o ne provokuoti geismą.

Skarlet apsisuko ant kulno:

– Nagi, paklausyk! Rytoj vakare gundomai išsipustysi, o rimtoji dalis seks po to, kai įkiši kulniuką tarp durų. Juk eini į roko koncertą, o ne imti interviu į Jungtinių Tautų priėmimą.

Samer atsiduso, bet pakilo ir nusekė paskui dvynę seserį. Buvo nesunku atspėti, ką turėjo galvoje Skarlet, ir būtent čia glūdėjo problema.

Aukštakulniam bateliui kaukštelėjus į šaligatvį, Samer nusiteikė tam, kas jos laukia. Išlipusi iš taksi, ji pažvelgė į Garden ir mintyse ėmė kartoti Skarlet patarimą.

Išlaisvink deivę savyje… Išlaisvink deivę savyje…

Mergina patraukė įėjimo link. Penktą vakaro baigusi darbą, ji nusileido liftu iš ELK būstinės į Charizmą, kur dirbo sesuo. Skarlet padėjo jai apsirengti drabužiais, kuriuos juodvi dar vakar ištraukė iš spintos, padarė makiažą ir sušukavo.

Samer nereikėjo spėlioti, kaip atrodo. Pakankamai ilgai spoksojo į didžiulį veidrodį Charizmos salone. Fatališka. Seksuali. Trumpai tariant, visai kitas žmogus. Mergina kreivai šyptelėjo. Kitas žmogus, ganėtinai panašus į Skarlet. Žinoma, tai nestebino, nes Samer vilki Skarlet drabužiais, o Skarlet, tyčia ar ne, manė, kad žodis seksualus reiškia būtent tai, kaip atrodo ji, kai sumano priblokšti miestą vien savo pasirodymu.

Samer pasitaisė plaukus. Palaidos garbanos krito žemiau pečių. Žalias trumpas, diržu sujuostas paltas, juodo aksomo sijonas virš kelių ir juodi batai, kaip tik iki kelių. Jei tikėsime Skarlet, kelius rodyti seksualu.

Gili tamsiai raudonos palaidinės iškirptė neslėpė viliojančio tarpelio tarp krūtų, veidas buvo subtiliai padažytas. Samer mėgo būti natūrali, ji dažydavo lūpas matine pomada, bet šiandien jos buvo skaisčiai raudonos ir spindėjo aukso dulkelėmis. Galima pagalvoti, kad auksas valgomas. Ir kas galėtų pamanyti?! Tik ne ji… Tačiau kas jau kas, o Skarlet, dirbanti žurnalo Charizma mados redaktoriaus pavaduotoja (ELK atsakas Vogue), yra savo srities specialistė.

Įeidama į Garden, Samer pažvelgė į ranką, ant kurios nebetviskėjo žiedas. Nesimatė net blyškios juostelės ant odos, kuri būtų galėjusi ją išduoti. Sesuo primygtinai reikalavo, kad sužadėtinio žiedą ji paliktų namie. Kai Samer paprieštaravo, Skarlet čiupo jai už rankos ir pati truktelėjo žiedą.

– Nebūk juokinga, Samer, – sušuko. – Kaip tikiesi apsimesti roko muzikos gerbėja?

– Kuo čia dėtas žiedas? – atšovė sesuo, mėgindama ištraukti delną iš Skarlet gniaužtų.

– Lyg nebūtume apie tai kalbėjusios! Gerbėjos įleidžiamos į užkulisius todėl, kad yra jaunos, seksualios ir vienišos. Kam leistis į tokią avantiūrą, jei dėl to žiedo viską sugadinsi?

Galiausiai Samer leido numauti žiedą, bet jautėsi prislėgta, tarsi būtų neištikima Džonui. Be abejo, tai juokinga. Šis vakaras – ne pasimatymas. Ji tiesiog bandys, pasinaudodama fiziniu patrauklumu, prikalbinti roko žvaigždę duoti interviu. Kas, po galais, čia blogai?

Iš tiesų merginai beveik pavyko save įtikinti. Beveik.

Ji vėl ėmė mąstyti apie Džoną. Gerai, kad jis jau greitai grįš iš verslo kelionės: juk reikia galų gale planuoti vestuves.

Samer buvo smulkmeniška planuotoja ir sąrašų sudarinėtoja. Susižadėjusi dvidešimt penkerių, ji kaip tik vykdė penkerių metų planą. Ten buvo parašyta: kai sukaks dvidešimt penkeri, būti susižadėjusiai ir pradėti dirbti The Buzz žurnale; dvidešimt šešerių – ištekėti; dvidešimt aštuonerių būti garsia pramogų žurnaliste; trisdešimties – eiti vadovaujamas pareigas The Buzz ir pastoti.

Kol kas viskas sekėsi neblogai. Be abejo, jiems tiko, kad ir Džonas turėjo penkerių metų planą. Būtent todėl ji ir išsirinko jį iš visų tų vyrų, su kuriais susitikinėjo ir kuriuos galiausiai atsijojo iki to vienintelio.

Džonas, kaip ir ji, buvo rimtas ir ambicingas. Dvidešimt devynerių jis jau buvo tapęs reklamos agentūros verslo partneriu ir turėjo įspūdingą ratą klientų, kurių reikalais tekdavo skraidyti po visą šalį. Džonas tobulai papildė Samer, ir kitąmet ji jau bus ponia Džon Harlan. Jų pasimatymai truko devynis mėnesius, ir štai romantiškos vakarienės metu Valentino dieną Džonas jai pasipiršo. Tokios tobulos piršlybos buvo paskutinis įrodymas, kad ji priima teisingą sprendimą – Samer visada manė, kad Valentino diena – tinkamas metas sužadėtuvėms, bet jai įdiegtos mandagumo taisyklės neleido mėtyti užuominų. Tą vakarą Džonas pats ėmėsi iniciatyvos.

Tai kas, kad vėlai vakare viena gulėdama lovoje Samer retkarčiais pajusdavo kirbantį nerimą? Argi ne visos nuotakos nervinasi?

Galiausiai prasidėjo koncertas. Samer sutelkė dėmesį į muziką, pasidavė svajingai nuotaikai, kokia buvo apėmusi ją ir aną vakarą. Vakar merginai norėjosi tą jausmą pavadinti atsitiktinumu ir daugiau apie tai nemąstyti, bet šįkart Ziko Vudlou, kaip atlikėjo, galių paneigti neįmanoma, ir, o tai dar svarbiau, neįmanoma paneigti, kad jis geba paveikti ją pačią. Kartkartėmis ji kai ką pasižymėdavo užrašų knygelėje, ieškodama žodžių apibūdinti jo pasirodymą ir jaudinantį poveikį klausytojams. Kai Zikas vėl ėmė dainuoti Gražuolė mano glėbyje, Samer vėl pasijuto stebuklingai perkelta į kitą pasaulį tarsi jis dainuotų jai vienai. Jausmas buvo bemaž toks pat, kokį buvo patyrusi kitoje situacijoje, kai leido sau pasielgti taip, kaip jai visai nebūdinga…

Samer skubiai nukreipė mintis. Nėra prasmės dabar to prisiminti. Tai jos mažytė paslaptis. Šįvakar reikia dirbti.

Truputis sėkmės ir šiek tiek iš bendradarbės gautos informacijos padėjo merginai ištykinti iš salės baigiantis koncertui ir rasti koridorių į atlikėjų persirengimo kambarius.

Skarlet patarimu: parodyk jiems, ką turi, prasisegiojo paltą. Lengvai užsimetė ant peties mažutę aksominę rankinę. Eidama prie pirmojo tvirto apsaugos darbuotojo, susitvardė. Tu gali tai padaryti. Apdovanojusi vyrą pasitikinčia šypsena, pastebėjo, kaip jai artinantis jo akys nužvelgia ją nuo galvos iki kojų, veidas pragiedrėja, o šaltą akmeninę išraišką keičia vyriškas susidomėjimas.

Nagi, nagi. Skarlet buvo teisi. Staiga įgijusi naujų galių, šypsodamasi Samer apsimestinai droviu žvilgsniu žvilgtelėjo į apsaugos darbuotoją.

– Einu pasimatyti su Ziku. Jis prašė susirasti jį, kai bus Niujorke.

– Tikrai?

Ji linktelėjo ir priėjo arčiau:

– Kalbėjau su Marčiu, – ji pasistengė sužinoti Ziko vadybininko vardą, nes jei jau ketina meluoti per akis, nėra reikalo klysti, – ir jis sakė ateiti iškart po koncerto.

– Pažįsti Martį?

– Tik iš koncertų paskutiniuosiuose penkiuose miestuose. Mačiau, kaip Zikas grojo Los Andžele, Čikagoje, Bostone… – mergina patylėjo ir reikšmingai pridūrė: – Mes visada puikiai praleisdavome laiką.

Apsaugos darbuotojas linktelėjo per petį:

– Trečios durys iš kairės.

Ir viskas? Iš palengvėjimo Samer norėjosi apsiverkti, bet ji nusišypsojo ir padėkojo. Pamanė, kad prie tokio lengvo žavingos rudaplaukės gražuolės gyvenimo galėtų priprasti: jautėsi išsilaisvinusi ir beveik nutrūktgalvė. Sustojusi prieš Ziko duris, įkvėpė, kad nusiramintų, ir pasibeldė.

– Užeik, – pakvietė vyriškas balsas.

Pasukusi rankeną, Samer įžengė į blausiai apšviestą kambarį. Iš gilumos merginą pasiekė dainininko žodžiai.

– Laukiau tavęs.

Tas balsas persmelkė ją tarsi svaigus gurkšnis vyno. Gilus, seksualus, sodrus, iš arti jis dar labiau jaudino nei scenoje.

Nuo stalelio netoliese pakėlęs mobilųjį telefoną, vaikinas paspaudė keletą mygtukų, bet vis dar stovėjo nugara į Samer:

– Po dešimties minučių, Marti, galėsim vykti į viešbutį. Gerai?

Vaikinais vilkėjo tais pačiais juodais džinsais ir marškinėliais kaip scenoje. Džinsinis audinys išryškino dailius klubus, medvilnė aptempė raumeningą nugarą ir pečius. Samer kostelėjo.

– Čia ne Martis.

Zikas staigiai atsigręžė ir įsistebeilijo į merginą.

Jo veidas buvo įspūdingas. Gražus, taip. Prikaustantis žvilgsnį. Ir tos akys. Viešpatie, kokios akys! Mėlynos ir neįžvelgiamos kaip okeanas. Jei ne akys, Samer būtų pasakiusi, kad veido bruožai šiurkštoki, tačiau, nors spaudos atstovai Ziką vadino paniurėliu, jo žvilgsnis buvo švelnus.

Merginos mintys susijaukė, tačiau jai pasirodė, kad Zakas sustingęs. Ar čia vaizduotės žaismas, ar jis neteko žado kaip ir ji?

– Taip, – lėtai nutęsė Zikas, – matau, kad tu tikrai ne Martis. Tad kas gi tu?