Читать книгу Eliotų dinastija. Antra knyga - Susan Crosby - Страница 7

Mintyse Zikas vėl išgirdo melodiją. Ta pati daina skambėdavo mintyse kaskart, susapnavus ją. Pabudus garsai dar viliojamai aidėdavo jo atminties kertelėse, bet išsisklaidydavo, nespėjus įsiminti ir užrašyti.

Šį kartą buvo kitaip. Melodija skambėjo žymiai aiškiau, tarsi ją būtų skleidusi mergina priešais, kuri net atrodė taip pat, kaip ta, iš nuotraukos, – jo svajonių moteris: liekna, gundanti, pečius apkritusiais vilnijančiais kaštoniniais plaukais, tiesa, atspalviu ar dviem šviesesniais. O tas nuostabias žalias akis jis atpažintų bet kur…

Didžiausias skirtumas, žinoma, tai, kad moteris nuotraukoje, kažkada pirktoje iš gatvės prekeivio, vilkėjo graikų deivės drabužį, o ši tikrai yra iš dvidešimt pirmojo amžiaus, be to, dar ir roko gerbėja. Vaikinas nežinojo, kas ir kodėl pozavo fotografui, bet palei matinį rėmelį buvo įrašyta ranka: Žaidžianti Dafnė.

Ziko širdyje virptelėjo – tarsi atpažintų… Įsitempė raumenys. Kad ir ką ta moteris turi, ji jį traukia. Staiga įsivaizdavo, kad jos plaukai išsidraiko ant lovos, o ji, prisislinkdama arčiau, apsiveja jo kūną. Ziką išpylė karštis, ir, bandydamas susitvardyti, vaikinas šiurkščiai perklausė:

– Neatsakei į klausimą. Kuo tu vardu?

Merginos žvilgsnis kažkur nuklydo ir vėl grįžo.

– K… Keitlin.

Zikas net nepastebėjo, kad laukdamas laikė užgniaužęs kvapą. Išgirdęs atsakymą iš palengvėjimo atsiduso. Taigi vis dėlto ji ne Dafnė. Tačiau nesusilaikė nepaklausęs:

– Gal esi dirbusi pozuotoja?

– Ne, – sutriko ji.

– Turėtum apie tai pamąstyti, – tarė jis, dabar jau tikras, kad ji tikrai ne Dafnė.

Ji žaismingai kilstelėjo antakius.

– Tikrai taip manai?

– Tikrai, – nusišypsojęs tingia išmanančia šypsena tarė vaikinas prisiartindamas. – Veidas, figūra… Ir tokios neįprastos akys – užburiančios…

Jis dažnai sukdavo galvą, ar tos blyškiai žalsvos moters akys nuotraukoje tikros, ar tik apšvietimo ar kompiuterinės technikos triukas.

– Tą patį galėčiau pasakyti ir apie tave.

Vaikinas nusijuokė. Suprato, kad mergina tikriausiai buvo viena iš tų roko gerbėjų, kurias kartais po koncerto atsiųsdavo Martis, bet ji vis tiek žavinga. Merginos trokšdavo susitikti su roko žvaigždėmis, o Marčiui atrodė, kad tokie kartkartėmis surengti susitikimai yra puiki reklama.

Zikas troško susipažinti su ja geriau, nesvarbu, ar Keitlin tikrai yra tas raktas, atrakinsiantis jo kūrybines galias, ar, po galais, ne. Dar niekada tarp jo ir moters nebuvo užsimezgęs toks gilus ryšys taip greitai. Negana to, mergina tarsi įkūnijo visas jo fantazijas. Zikas mostelėjo sofos link.

– Sėskis. – Jis apsidairė. – Gal norėtum ko nors išgerti?

– A… Ačiū.

Jis šiek tiek nustebo – mergina nervinosi.

– Ačiū taip ar ačiū ne?

Pakerėtas jis stebėjo, kaip merginą užlieja išdavikiškas raudonis.

– Taip – atsisėsiu ir išgersiu, – tarė ji, eidama prie sofos. Atsisėdusi paltą ir rankinę atsainiai numetė šalia.

– Alus tiks?

– Taip, ačiū.

Traukdamas iš šaldytuvo du butelius alaus ir juos atkimšdamas, Zikas laužė galvą, kodėl mergina taip elgiasi: paprastai moterys netgi pernelyg aistringai puldavo jam ant kaklo, bet Keitlin buvo tikras santūraus mandagumo įsikūnijimas.

Vaikiną gerokai nustebino mintis, kad šis jos bruožas jį jaudina. Zikas mintyse gerai save papurtė: Susiimk! Greičiausiai protą temdo jos panašumas į Dafnę. Jis padavė merginai alaus ir prisėdo šalia. Akimirką ji dvejojo tarsi nežinodama, ką daryti, tada, žiūrėdama, kad Zikas patraukia didelį gurkšnį, švelniai priglaudė savąjį butelį prie lūpų ir gurkštelėjo.

Tas gurkšnelis nusvilino vaikiną tarsi ugnis, ir, negalėdamas nusėdėti vietoje, jis neramiai pasimuistė. Sulig kiekvienu akimirksniu kambaryje darėsi per ankšta, o temperatūra kilo vis aukščiau.

Mergina greitai patraukė dar vieną gurkšnelį, ir alus dar smarkiau suputojo. Zikas nusišypsojo:

– Argi niekas tavęs nemokė, kaip gerti alų iš butelio?

– Darau ką nors negerai?

Savuoju buteliu jis palietė josios.

– Būtent… – apsimestinai rimtai tarė. – Pažiūrėk, kiek putų prikilo.

Ji pasuko savo butelį į šoną, kad geriau matytųsi.

– Oho…

– Žiūrėk, – ėmė mokyti jis, – nereikia taip siurbti. Praverk lūpas ir neapžiok viso butelio kakliuko, – vaikinas priglaudė butelį prie lūpų ir godžiai patraukė vildamasis, kad šaltas alus padės atvėsti.

Ji vėl pakėlė prie lūpų savo butelį ir patraukė lygiai taip pat, kaip ir jis.

– Štai taip, – padrąsino vaikinas.

Nuleidusi butelį, mergina pažvelgė į jį, ir vaikinas suprato, kad nori ją pabučiuoti. Jos lūpos buvo putlios ir raudonos, bet atrodė taip nekaltai.

Mergina buvo apsirengusi provokuojamai, bet kažkas nesiderino. Jis būtų galėjęs prisiekti, kad ji mieliau rinktųsi perlus ir kašmyrą nei odą.

– Gal papasakok ką nors apie save, – paprašė Zikas.

– O ką norėtum sužinoti?

Viską, – pamanė jis, bet paklausė:

– Ar patiko koncertas?

– Patiko. Ypač Gražuolė mano glėbyje.

– Tikrai? – nužvelgė ją Zikas. Šią dainą jis parašė tą dieną, kai nusipirko Žaidžiančią Dafnę. – O kuo gi ji tau patiko?

Mergina pasimuistė ir nukreipė žvilgsnį.

– Ji… tiesiog graži.

– Ir tiek?

– Kažkokia magiška…. Verčia mane mąstyti apie…

– Kūnišką meilę? – pajuokavo jis.

Drovus žvilgsnis.

– Ne!

– Juokauju, – surimtėjo Zikas. – Pameni žodžius apie palmių paunksnėje besiglamonėjančius įsimylėjėlius? – merginai linktelėjus, tęsė: – Regis, jie verčia klausytojus mąstyti apie seksą.

Mergina apdovanojo Ziką svaiginama šypsena.

– O kai aš klausausi šios dainos, mąstau, kad tą ypatingą žmogų, į kurį norėtum atsiremti tamsiausiomis dienomis, turėtum be galo branginti.

Jis buvo priblokštas! Dauguma siedavo dainos žodžius su seksu ir niekuo daugiau; nors, tiesa, dauguma ir neatrodė tarsi ką tik nužengę iš jo fantazijų.

– Ar dažnai į persirengimo kambarį įsileidi nepažįstamas merginas? – staiga paklausė Samer ir pati pasibaisėjo.

Vaikinas pasistengė sutamdyti šypsnį ir prisipažino:

– Mano vadybininkas mano, kad retsykiais susitikti su gerbėjomis reikia dėl reklamos.

– Ar todėl dabar ir esi čia?

– Toks mano darbas, – gūžtelėjo pečiais vaikinas. – Flirtuoju ir vaidinu gerą. Paprastai po susitikimo merginos puola visiems pasakoti, kad buvo susitikusios su Ziku Vudlou, o aplink netyla liaupsės.

Mergina linktelėjo, o Zikas negalėjo patikėti, kad taip atvirai jai viską pasakoja. Atsispirti klasikiniam ir nekaltam jos veido grožiui neįmanoma: atrodė, būtų taip paprasta išsipasakoti viską. Žinoma, Martis raukytųsi.

– O kuo tave labiausiai žavi darbas? – paklausė Keitlin.

– Aš mėgstu kurti dainas.

– Ne pasirodymais? – išpūtė ji akis.

Mergina turėjo talentą užčiuopti jautrias temas, ir Ziko ištartas ne nuskambėjo kiek atžariai. Krenkštelėjęs, jis linktelėjo į alų:

– Gerk.

Ji nugėrė dar gurkšnelį, ir, prieš trumpai paaiškindamas, vaikinas ir pats patraukė alaus.

– Koncertai tėra tarsi glaistas ant pyrago.

– Sakyk, ar dabar visi dainininkai patys rašo dainas?

– Ganėtinai retai.

– O vakarėliai? Ar, tarkim, šiandien, tau nereikės į vakarėlį? – pasmalsavo Samer.

– Lyg ir reikės… Bet man labiau patinka slėptis čia su tavimi.

Toks atsakymas merginą apstulbino – tai sakė jos žvilgsnis. Ji skleidė tokią švelnumo ir tyrumo aurą, kokia šiame pasaulyje pasitaiko pernelyg retai.

– Kartais aš tiesiog praleidžiu tuos vakarėlius, ypač, kai kitą dieną daug darbo.

– O kai jokių pasilinksminimų nėra?

Vaikinas norėjo pasakyti, kad jis visada visur laukiamas, bet nutylėjo.

– Bandau įsiprašyti vakarienės pas kurį nors iš grupės narių, – prisipažino jis.

Merginos veidą nušvietė šypsena. Jų žvilgsniai susitiko. Zikas vėl pajuto bundantį norą ją pabučiuoti, delnas pats tiesėsi paglostyti švelnų skruostą. Tačiau kažkas pabeldė į duris.

Velniava.

– Kas ten? – paklausė Zikas.

Vidun kyštelėjo vieno iš grupės technikų galva.

– Automobilis jau čia. Martis prašė, kad pasakyčiau. Jis pats jau išvažiavo.

Zikas atsistojo.

– Gerai, tuoj važiuojam.

Technikas smalsiai žvilgtelėjo į Keitlin, tarė Na, ir puiku ir uždarė duris.

Jai stojantis, Zikas ištiesė ranką paimti iš Keitlin alų. Jų pirštai susilietė, ir tas jausmas perskrodė Zikui kūną žaibu. Sprendžiant iš akių, mergina irgi neliko abejinga.

– Ar norėsi kartu? – paklausė vaikinas.

Pasakyk, pasakyk jam. Pasakyk, kad atėjai tik paimti interviu. Tačiau Samer išgirdo save sakant taip.

Atrodė, kad jis nudžiugo.

Vos įėjusi į kambarį, ji pajuto, kad atskleisti tikrąjį tikslą dar anksti, todėl prisistatė antruoju vardu, Keitlin, o paskui jau nebebuvo sunku apsimetinėti, kol galiausiai nebeliko kelio atgal. Jis tikriausiai pamanė, kad ji viena iš gerbėjų, ir merginai darėsi vis sunkiau prisiversti ištaisyti tą nesusipratimą. Nuo pat pirmos akimirkos jo asmenybės jėga užplūdo ją visa stulbinama galia. Iš pradžių Samer jautėsi nervinga ir įsitempusi, bet vėliau pradėjo kalbėtis taip, lyg metų metus būtų jį pažinojusi.

Keisčiausia, kad ji iš tikrųjų jautėsi pažįstanti Ziką. Gal todėl, kad rengdamasi pokalbiui surinko tiek daug informacijos, o gal tiesiog patiko jo koncertai. Dabar, žvelgdama Zakui į gilias mėlynas akis, į tarsi iš marmuro iškaltus jo veido bruožus, plačius pečius ir raumeningą kūną, mergina negalėjo sutramdyti širdies ir odą kutenančių šiurpuliukų.

Galbūt ji ir jaučiasi taip, tarsi pažinotų šį žmogų visą amžinybę, bet jos kūnas geidžia pažinti jį kitaip nei vien per tų keistų prisiminimų sužadintas iliuzijas.

Zikas pakėlė nuo sofos jos paltą ir rankinę, padėjo apsivilkti. Pagarbus gestas ir nustebino, ir pamalonino. Kas galėjo pamanyti, kad tokia roko muzikos garsenybė pademonstruos manieras, vertas tikro džentelmeno vardo?

Atsukusi Zikui nugarą, Samer kišo rankas į palto rankoves. Paleisdamas apykaklę, vaikinas delnu švelniai brūkštelėjo merginai per kaklą, ir ją užliejo karščio banga. Jis gebėjo taip ją apsvaiginti, jog Samer ėmė trokšti, kad šis susitikimas truktų amžinybę.

Pasisukusi į jį, mergina linksmai šyptelėjo.

– Pasirengusi? – paklausė jis, nukabindamas nuo pakabos odinį švarką.

Samer linktelėjo. Žinojo, kad labai greitai turės prisipažinti, kad iš tiesų ji tik reporterė, medžiojanti interviu, o kol kas norėjo laimėti truputį laiko. Gal dar pavyks nutaikyti tinkamą momentą?..

Zikas nusivedė ją koridoriumi į patalpą už scenos. Greitai šalia atsirado asmens sargybiniai. Vienas iš darbuotojų pravėrė laukujes duris. Į merginą plūstelėjo šaltas kovo oro gūsis. Apsidairiusi Samer suprato, kad jie tebėra uždarame kieme, nors tolėliau matėsi arka į gatvę.

– Kur mes? – paklausė ji.

Pastebėjęs, kad ji dreba, Zikas pirmiausia pasiteiravo, ar nešalta. Privažiavus limuzinui, apglėbė merginą. Ji vėl suvirpėjo, tik šįkart ne vien nuo šalčio. Pažvelgęs į ją, Zikas šyptelėjo.

– Atsakysiu į tavo klausimą. Tai slaptas išvažiavimas pro aikštelę, kurioje iškraunama ir pakraunama įranga. Įvažiavimas čia ribojamas.

– O juk vakar tu išvažiavai ne pro čia, – išsprūdo merginai, ir ji susidrovėjusi nuraudo.

– Kažkas mane sekė, tiesa? – nusišypsojo Zikas.

– Galbūt.

Prisiglaudusi prie Ziko, mergina gerai juto nuo jo sklindančią šilumą. Jos kūnas išdavikiškai geidė glaustis dar arčiau.

– Vakar išvažiavau pro pagrindinius vartus. Po koncerto užsukau į kelias privačias ložes padėkoti dosniesiems renginio rėmėjams, – mirktelėjo jis. – Pravers, kai reikės gauti lėšų ateity.

– Štai kaip…

Iki šiol mergina naiviai manė, kad žvaigždės paprastai išplaukia pro pagrindinius įėjimus. Dabar suprato, kad vakar jai tiesiog pasisekė jį pamatyti.

– Žinoma, – pridėjo Zikas, – taip atsikratau kelių gerbėjų ir paparacų. – Jis linktelėjo į limuziną. – Kai išvažiuosime į gatvę, nenustebk, jei atsiras tokių, kurie kaišios fotoaparatus net prie užtemdytų langų.

– Bet juk tai baisu!

Ji žinojo, ką tai reiškia. Jos pačios gyvenimas nė kiek nepanašus į Ziko, tačiau būdama viena iš turtingo ir galingo Eliotų klano palikuonių, ji savo kailiu patyrė fotografų smalsumą.

Apsaugos darbuotojas atidarė limuzino dureles.

– Šok vidun, – paragino Zikas.

Juodu susėdo ir automobilis pajudėjo.

– Kur važiuosime? – paklausė Samer.

– Į viešbutį Waldorf Astoria, – atsakė jis. – Čia atvykęs visada ten apsistoju.

Štai kaip! Mergina vylėsi nesutiksianti jokių senelių pažįstamų ar net kurio nors iš Eliotų. Nemaloniai nustebę jie tikrai kilstelėtų antakį, jei taip apsirengusią ją pastebėtų blogiuko Ziko Vudlou draugijoje.

Limuzinas pravažiavo apsaugos darbuotojų postą ir išsuko į gatvę. Kaip Zikas ir įspėjo, pradėjo mirksėti fotoaparatų blykstės. Laimė, degė žalia šviesa, ir vairuotojas sugebėjo pasprukti, niekam nespėjus prispausti prie stiklo objektyvo. Samer iš visos širdies vylėsi, kad niekas nespėjo jos nufotografuoti.

Waldorf Astoria buvo visai kas kita. Vos jie sustojo prie paradinio įėjimo, iš automobilio, važiavusio pirma jų, išlipo apsaugos darbuotojai ir personalas. Mergina čia pat įvertino apsaugos privalumus: kai ji su Ziku skubėjo prie paradinių durų, keli apsaugos darbuotojai sulaikė fotografus ir klykiančias gerbėjas.

Samer ėjo nuleidusi galvą, dangstydama veidą pakelta palto apykakle ir prie akių priglaustu delnu. Ji nenorėjo pernelyg išsiduoti vengianti fotografų, nes baiminosi, kad Zikas ką nors įtars. Be to, nedrįso net pagalvoti, kokį triukšmą sukeltų jųdviejų nuotrauka rytą šeštajame New York Post puslapyje.

Prie lifto Zikas linksmai mirktelėjo:

– Bijai fotoaparatų?

– Ar jie visada taip puikiai suuodžia, kur esi apsistojęs? – susierzinusi paklausė Samer.

– Visada, – gūžtelėjo pečiais Zikas. – Daug spėlioti ir nereikia, nes Niujorke visada gyvenu Waldorfe.

– O tavo apsauga? Personalas? Taip ir šmėžuos aplink?

– Tuoj sužinosi, – vylingai šyptelėjo vaikinas, spausdamas lifto mygtuką. Durys užsidarė. Ankštoje erdvėje merginą vėl apgaubė jo vyriškumo ir patrauklumo aura.

– Kur kylame? – kuo ramesniu balsu paklausė Samer.

– Į mano apartamentus, – atsakė Zikas, ir lifto durys atsivėrė.

Pasakyk jam, pasakyk. Seniai metas paaiškinti, ką ji iš tiesų čia veikia. Juk juodu eina į jo kambarį!

Tačiau keistas jaudulys neleido išspausti nė žodžio. Juodu praėjo dar vieną apsaugos darbuotoją – šio darbas, matyt, buvo saugoti Ziko duris nuo neprašytų svečių – ir įėjo vidun.

Tyliai skambėjo klasikinė muzika. Sekdama paskui ilgu koridoriumi, mergina sustojo prie durų į erdvų saloną. Apsidairė. Palubėje kabojo puošnus sietynas. Kambario gilumoje pamatė stalą, prie kurio būtų galėję susėsti dvylika žmonių, kitame gale – židinį, sofas ir kėdes. Kambarys buvo apstatytas skoningai ir ne taip prašmatniai, kokius būtų galėjusi įsivaizduoti roko sensacijos apartamentus.

– Dabar žinai, kodėl apsistoju tik Waldorfe, – šyptelėjęs skubiai paaiškino Zikas ir numetė švarką ant kėdės netoliese.

– Mmm, – sumurmėjo mergina.

Zikas paėmė iš jos rankinę ir paltą.

Samer buvo pratusi prie santūrios prabangos – tokioje aplinkoje užaugo. Ji tiesiog nesitikėjo, kad tokie bus ir jo apartamentai, bet jis negalėjo žinoti, kad jai tai nepadarys įspūdžio, todėl nuo komentarų mergina susilaikė.

Vaikinas stovėjo visai prie pat jos, jų akys susitiko.

– Jeigu norėtum atsigaivinti, – nutraukdamas įtemptą tylą, tarė jis, – vonia koridoriaus gale, dešinėje.

– A… ačiū.

Samer pasirodė, kad jos balsas duslesnis nei paprastai. Jai reikėjo laiko pamąstyti ir nuspręsti, ką daryti toliau. Matydamas merginos sutrikimą, Zikas žingtelėjo į šoną. Samer veidą nuplieskė raudonis.

– Aš… aš tuoj grįšiu.

Keiksnodama save, kad nė žodžio negali ištarti nemikčiodama ir kad kvailiau tikriausiai jau nebeįmanoma atrodyti, Samer pasisuko vonios kambario link ir išgirdo Ziką jai už nugaros tariant:

– Persivilksiu.

– Žinoma, – pasakė ji kuo abejingiau, bet nugara jautė kiekvieną jo žingsnį.

Siaurame koridoriuje prieš pravertas vonios duris Samer stabtelėjo ir, gręždamasi atgal, vos neatsitrenkė į Ziką. Mėgindamas sulaikyti, vaikinas sučiupo ją už alkūnių ir abudu sustingo. Merginai vėl toptelėjo miglota mintis, kad jo akys – mėlyniausios iš kada nors matytų.

– Seniai norėjau tai padaryti, – kimiu balsu pratarė vaikinas.

– Ką? – sušnibždėjo Samer.

– Štai ką… – Zikas palenkė galvą ir ją pabučiavo.

Bučinys trenkė tarsi žaibas ir nusmelkė ją iki pat pirštų galiukų.

– Žinau, skamba beprotiškai, bet jaučiuosi taip, tarsi tave pažinočiau. Turiu omeny, tarsi būčiau pažinojęs tave dar iki šio vakaro, – atsitraukęs nuo jos lūpų pratarė Zikas.

– Nebeprotiškai. Aš jaučiuosi lygiai taip pat, – prisipažino mergina.

Kaip visa tai paaiškinti? Beprotybė! Tačiau Samer tikrai jautėsi taip, tarsi jį pažinotų, tarsi visą gyvenimą būtų laukusi tik šios akimirkos.

Jis vėl palenkė galvą, ir mergina pasitiko jau pažįstamą lūpų skonį ir aromatą. Šį kartą bučinys priminė lėtą erotišką šokį, ir ieškodama atramos ji atsišliejo nugara į sieną. Bučinys tapo gilesnis, mergina suvirpėjo, o jos rankos, pakilusios jo krūtine ant pečių, prisitraukė vaikiną arčiau. Ji visu kūnu prigludo prie jo lieknos, raumeningos figūros – nuo tvirtų šlaunų iki stiprios, plačios krūtinės. Jo lūpos nuslydo jos skruostu, lengvais bučiniais žymėdamos kelią iki jautrios vietelės po ausimi. Kai jis švelniai palietė lūpomis gležną ausies kriauklelę, mergina nebesulaikė aimanos. Ją persmelkė nevaldomas geidulys. Būdama paauglė, Samer niekada nebuvo aistringai įsimylėjusi kino žvaigdžių ar kitų garsenybių kaip kitos mergaitės – ji buvo per daug protinga, bet dabar, susidūrus su tikra roko žvaigžde, jos pasipriešinimas subyrėjo tarsi smėlio pilis.

Vaikino rankos nuslydo jos nugarą iki liemens ir klubų, jis prispaudė ją prie savęs.

– Turime liautis, – sumurmėjo ji.

– Turime, – pritarė jis, nesilaudamas bučiuoti jai kaklą.

Ji pasuko galvą į šoną, kad vaikinui būtų lengviau.

– Neturėtume to daryti…

– Argi ne nuostabu?

To ji negalėjo nuginčyti.

– Sapnavau tave, – sukuždėjo vaikinas.

– Negali būti…

– Bet buvo, – nusijuokė jis, tebebučiuodamas jai kaklą. Pakėlęs galvą, jis pažvelgė jai į akis. – Tikrovėje kur kas geriau.

Zikas suėmė delnais jos veidą ir apdovanojo karštu bučiniu. Kai galiausiai atsitraukė, abu negalėjo atgauti kvapo. Tiki manimi? – paklausė jis. Mergina atsakydama linktelėjo. Jis pasilenkė ir, pakišęs ranką per kelių linkį, kaip plunksnelę pakėlė ją nuo žemės. Ji prisitraukė jo galvą dar vienam karštam bučiniui, ir tada vaikinas pasuko į kambarį koridoriaus gale.

Tikroji protingoji Samer Eliot jau seniai būtų pasibaisėjusi savimi, tačiau šita Samer Eliot tik nekantravo, apimta laukimo nuojautos.

Išlaisvink deivę savyje… Išlaisvink deivę savyje…

Taip. Šiąnakt ne tik jos drabužiai kitokie. Jos drovumas garavo greičiau nei dykumoje vanduo.

Lėtos ir kaitinančios Ziko dainos apie meilę, buvimas su juo, erotiškas jo balso skambesys, mėlynų akių žvilgsnis, jaudinantys prisilietimai – ir Samer gynyba buvo pralaužta. Vaikinas įnešė ją į prabangiai apstatytą kambarį ir paguldė ant didžiulės lovos. Pirštai palindo po palaidinukės krašteliu.

– Neprieštarausi, jei jos atsikratysiu? Labai trokštu tave paliesti.

Protingoji Samer Eliot sunerimo, bet išsilavinusioji tepasakė: Gerai… Zikas nutraukė palaidinukę jai per galvą, numetė į šalį ir sustingo, išvydęs pusiau atvirą vyno spalvos liemenėlę.

– Nuostabu… – sumurmėjo. Nuo tokio įžūliai vertinančio vyriško žvilgsnio Samer net suvirpėjo. Dabar ji jautėsi dėkinga Skarlet, įkalbėjusiai apsivilkti seksualiausius apatinius drabužėlius, kuriuos sesuo ne veltui privertė ją nusipirkti, kai buvo išėjusios pasivaikščioti po parduotuves. Tąkart mergina pamanė, kad atlasinė liemenėlė ir prie jos priderintos kelnaitės jai visiškai nereikalingos, ir praėjusį vakarą net susiginčijo su Skarlet: Nesuprantu, kam koncerte reikalingi seksualūs apatiniai? Juk niekas jų nepamatys! Nekantriai atsidususi, Skarlet paaiškino, kad jie reikalingi vaidmeniui: jei seksualiau apsirengsi, tai ir jausiesi, ir elgsiesi seksualiau.

O dabar Zikas lietė ją pirštų galiukais, sukamais judesiais glamonėjo pečius ir slydo krūtinės link. Jeigu jis nebūtų buvęs toks švelnus, ji turbūt seniai būtų apsisukusi ir pabėgusi, bet dabar nuo jo lengvų kaip pūkas prisilietimų mergina tirpte tirpo.

Zikas nusmaukė liemenėlės petnešėlę ir delnu apglėbė apnuogintą krūtį. Nykščiu švelniai brūkštelėjo per spenelį; šis pakilo ir sustandėjo. Geismas tamsiu šešėliu užliejo vaikino veidą.

Merginai išsprūdo tyli aimana. Visos jautriausios vietelės tvinksėjo iš geismo. Kai Zikas vėl prisitraukė ją artyn ir lūpomis pradėjo glamonėti spenelį, jos kūnas bejėgiškai suglebo, ir, panėrusi pirštus į plaukus, mergina prisitraukė jį arčiau.

Viena ranka Zikas atsegė liemenėlę, kita – ją nutraukė. Jo lūpos nukeliavo prie kitos krūties, o rankos karštligiškai nutempė sijonėlį. Nejausdama nieko, tik krūtis glamonėjančių lūpų teikiamą malonumą, Samer tolimiausioje minčių kertelėje suvokė krintančio ant žemės drabužėlio šiugždesį. Galiausiai atsitraukęs, vaikinas nužvelgė visą jos kūną ir iš nuostabos išplėtė akis – ant merginos kūno teliko tik kelnaitės, prisegamos kojinės ir ilgaauliai batai.

– Oho… spėju, kad reikėtų parengti žaidimo aikštelę, – per galvą nusitraukdamas marškinius, pajuokavo Zikas.

Samer žvilgsniu gėrė prieš ją atsivėrusį vaizdą. Jis buvo nuostabus: lygi ir raumeninga krūtinė, lieknas ir stiprus kūnas.

Jie vėl puolė vienas prie kito, ir kūnai susipynė ieškančių rankų ir audringų bučinių sūkuryje. Mergina pajuto prie jos kūno įsitempusį jo vyriškumą, ir pasitrynė į jį. Vaikinas kilstelėjo galvą ir sudejavo:

– Aš noriu tavęs.

– Taip…

– Tu mano įsikūnijusi svajonė.

– Kertu lažybų, – paerzino mergina, nužvelgdama save, – tave įveikė aukštakulniai ir prisegamos kojinės.

– O, taip, – jo akys sublizgėjo. – Sėsk, padėsiu nusiauti.

Samer paklusniai atsisėdo ant lovos ir pakėlė koją.

Neatitraukdamas žvilgsnio nuo jos akių, vaikinas atsegė ilgaaulio užtrauktuką ir numetė batą šalin. Nusmaukė kojinę ir, nusviedęs ją į šalį, karštu bučiniu nutvilkė kulkšnį.

Niekad gyvenime Samer nesijautė labiau susijaudinusi. Kaip užkerėta stebėjo, kaip jis kartoja tai, nuaudamas jai kitą koją, nusispiria batus, atsisega džinsus ir, nutraukęs juos su trumpikėmis, atsistoja prieš ją nuogas ir susijaudinęs.

– Tu nuostabus, – sušnibždėjo ji.

Zikas tik kilstelėjo antakį, o veidą nušvietė pasitenkinimas.

– Tu taip pat, – ištarė, dairydamasis aplink. Pasiekė netoliese numestą kelioninį krepšį, šiek tiek paieškojęs kažką ištraukė ir pasisuko į Samer. – Akimirką jau maniau, kad nieko neturiu.

Samer pažvelgė į mažą paketėlį jo rankoje. Apsauga. Staiga priblokšta to, ką ketino daryti, mergina springdama pratarė:

– Tikriausiai pats laikas pasakyti…

– Ką?

– Aš… niekada nesu to dariusi.