Читать книгу Eliotų dinastija. Antra knyga - Susan Crosby - Страница 12

Restoranas Une Nuit, įsikūręs Niujorko šiaurės vakarų dalyje, Devintojoje aveniu, buvo visai ne toks, kokį Zikas įsivaizdavo. Prieš ateidamas čia, šiek tiek apie jį pasidomėjo, todėl žinojo, kad šis garsėja prancūzų ir azijiečių virtuve, bet aplinka jį vis tiek nustebino. Intymumo pojūtį kūrė prislopintas raudonas apšvietimas, juodo aksomo kėdės ir variu dengti stalviršiai.

Samer primygtinai spaudžiant, juodu sutarė, kad jis nepaims jos iš namų, o susitiks jau restorane. Vaikinas suprato, kad ji nenori sukelti nereikalingo susidomėjimo ir svarstymų, ar tik jie nėra pora.

Prie baro paėmęs išgerti, Zikas peržvelgė aplink šurmuliuojančią minią ir pastebėjo Samer, juokaujančią su kažkokiu išvaizdžiu kaip modelis vaikinu. Nepatenkintas prasibrovė prie jos, jausdamas jį lydinčius žvilgsnius. Jis buvo pratęs, kad atpažinę jį žmonės ima spoksoti ir šnibždėtis. Kai Samer galų gale jį pastebėjo, jos akys vis dar juokėsi, ir mergina sušuko:

– Zikai, tu jau čia!

Akivaizdu, kad pasirodžiau pačiu laiku, – santūriai pastebėjo Zikas. Pasilenkęs pabučiavo ją į skruostą, prie pat lūpų kampučio – pažymėdamas savo nuosavybę. Šįvakar mergina vilkėjo juodai ir atrodė nuostabiai. Atsitraukęs intymiai nusišypsojo.

– Sveika!

– Zikai, ar pažįsti Stašą? – paklausė ji, kilstelėdama ranką su vyno taure.

Zikas pažvelgė dailiajam jaunuoliui tiesiai į akis ir pastebėjo, kaip jose blyksteli linksmos kibirkštėlės. Stašas? Na ir vardas! Ir kodėl Stašas negalėtų dabar dingti ir pasislėpti kur nors kitur?

Tiesdamas ranką pasisveikinti, vaikinas garsiai ištarė:

– Ne, nesam pažįstami. Zikas Vudlou.

Vyriškis pakratė ištiestą delną.

– Man liabai malionu!

Zikas vos neužvertė akių į lubas. Prancūzas?! Negi dar teks konkuruoti su paslaptingojo svečio iš užsienio apžavais?

– Stašas yra Une Nuit vadybininkas, – paaiškino Samer. – Zikas…

– Žinau, kas yra Zikas Vudlou, chérie, – šypsodamasis pertraukė Stašas. – Bet bijau, kad darbas šaukia, todėl paliksiu tave su draugu.

Vaikinas stebėjo, kaip Stašas švelniai pakštelėjo Samer į skruostą ir, metęs į jį dar vieną valiūkišką žvilgsnį, neskubėdamas patraukė savais reikalais.

Tas Stašas, niūriai pagalvojo Zikas, tikras saldžialiežuvis. Pasisukęs į Samer, paklausė:

– Judu geri pažįstami?

– Stašas čia jau seniai dirba vadybininku.

Kažin, ar tai turėtų nuraminti, – pamanė Zikas.

Samer pamojo ranka, kviesdama sekti paskui, ir primerktomis akimis dairydamasis aplink Zikas nusekė ją į minią. Eidama mergina sveikinosi su susirinkusiaisiais. Ir čia ją vėl sustabdė kažkoks vyras, Zikui pasirodęs tikrų tikriausias Kazanova. Maždaug jo ūgio – šešių pėdų ir vieno colio, bet atrodė beveik dešimčia metų vyresnis, baigiąs ketvirtą dešimtį.

Tiesiog nuostabu! Nejaugi visą vakarą teks atmušinėti galimus varžovus?

Greta tamsiaplaukio plevėsos stovėjo liekna žaliaakė blondinė. Jos akyse spindėjo susižavėjimas vyriškiu, tačiau rodės, kad jis net nepastebi – visas jo dėmesys buvo nukreiptas į Samer.

Po perkūnais! Vyriškis žingtelėjo pirmyn ir prisigretino prie Samer. Mergina kilstelėjo akis, regimai tik dabar prisiminusi, kad jis vis dar čia.

– Zikai, – tarstelėjo ji, – tai mano dėdė Šeinas Eliotas, The Buzz vyriausiasis redaktorius, ir jo asistentė Reičelė Adler. – Šeinui ir Reičelei ji paaiškino: tai Zikas Vudlou.

Zikui iškart atlėgo. Reikia suimti save į rankas. Tas potraukis merginai pradeda vesti jį iš proto; tai kas, kad iškart po interviu jam pavyko užrašyti beveik visą galvoje skambančios dainos melodiją ir net žodžius.

Zikas paspaudė Šeinui ranką ir pastebėjo, kad vyriškio spustelėjimas toks pat tvirtas kaip jo paties.

– Malonu susipažinti, – tarė Šeinas. – Samer minėjo, kad interviu buvo sėkmingas.

– Žurnalistė buvo puikiai pasirengusi.

Šeinas nusikvatojo.

– Šiaip ar taip, esu dėkingas, kad radote tam laiko. Čia vyksta tokios karštos varžybos, kad visa pagalba labai svarbi.

Kalba pasisuko apie muzikos industriją ir atlikėjus, pirmaujančius arba tuos, kurių kompaktiniai diskai greitai pasirodys pirmosiose populiariausių sąrašų vietose.

Kai jie baigė kalbėtis ir pasuko prie kitų svečių, Zikas pasiteiravo:

– Ką jis turėjo galvoje, sakydamas karštos varžybos?

– Vėliau papasakosiu.

– O gal dabar?

Mergina atsiduso.

– Mano senelis, Eliotų leidybos korporacijos įkūrėjas, neseniai paskelbė įpėdiniu paskirsiąs tą ELK leidinio vadovą, kuris metų pabaigoje dirbs pelningiausiai.

Vaikinas švilptelėjo.

– Nori pasakyti, kad jis iš tikrųjų leidžia vaikams konkuruoti, kuris užims jo vietą?

– Taip.

– Tai štai dėl ko buvai pasiryžusi kišti galvą liūtui į nasrus! Tikėjaisi paimti iš manęs interviu, kad padėtum savo žurnalui.

Zikas stebėjo, kaip mergina gūžteli pečiais.

– Dariau tai dėl savęs ir dėl žurnalo. Vieno tikiuosi – kad senelio iššūkis neišskirtų šeimos.

Vaikinas susiraukė.

– Džiaugiuosi, kad augau vienas. – Jis kreivai šyptelėjo. – Kad ir kas nutiktų, tėvai turi tik mane.

– O tu vis dar turi juos…

Zikas sugavo skausmingą merginos žvilgsnį. Šiek tiek pasiknaisiojęs internete, vaikinas aptiko daugybę nuorodų į jos senelius ir visą būrį Eliotų giminaičių, bet nieko – apie tėvus.

Tačiau Samer užbėgo klausimui už akių:

– Abu mano tėvai žuvo lėktuvo katastrofoje. Man tada tebuvo dešimt.

– Dieve… atleisk… – pralemeno jis.

– Per penkiolika metų jau turėjau su tuo apsiprasti, bet, žinai, netekties skausmas niekada visiškai nepranyksta.

Zikas nespėjo atsakyti: į jų pokalbį įsiterpė vyriškis, kurį Samer pristatė kaip savo pusbrolį Brajeną, Une Nuit savininką.

– Mane Stašas atsiuntė, – ištarė Brajenas, Samer nespėjus prasižioti. – Sakė sutikęs judu prie durų.

Iš žvilgsnio ir to, kaip Brajenas ištarė judu, Zikas suprato, kad vyriškis atėjo pats pažiūrėti, kas čia dedasi.

Zikas čia pat įvertino naująjį pažįstamą: Brajenas būsiąs maždaug jo paties amžiaus – dvidešimt aštuonerių, priešingai nei Šeinas, šis Eliotas neatrodė atsipalaidavęs, greičiau, visuomet budrus, viską matantis ir nieko neišduodantis. Tarsi pulti pasiruošusi pantera. Spausdamas ranką, Zikas pažvelgė Brajenui į akis, ir vyriškiai apsikeitė pripažinimo ir abipusės pagarbos kupinais žvilgsniais.

– Žinok, Brajeno gyvenimas tiesiog idealus, – pašiepė Samer.

– Tikrai? – nusistebėjo Zikas, žvelgdamas tai į vieną, tai į kitą.

– Taip, – patvirtino Samer, mesteldama valiūkišką žvilgsnį į pusbrolį. – Virš restorano jis turi įsirengęs tiesiog fantastišką viengungio būstą. Rytais išsiropštęs iš lovos leidžiasi tiesiai į darbą. Negana to, darbas leidžia jam laikytis atokiau nuo ELK ir nuo visų mūsų arba, turėčiau patikslinti, nuo vieno iš Eliotų, o konkrečiai – mano senelio. Be to, restorano reikalais Brajenui tenka pakeliauti po pačias nuostabiausias vietas.

Įdomu, pamanė Zikas. Samer pasakojimas ne tik atskleidė, koks yra Brajenas, bet ir sudomino – jos manymu, idealus darbas reiškia atokiau nuo ELK.

– Samer perdeda, – paprieštaravo Brajenas.

– Nė kiek! – ėmė gintis ji.

– O kur tenka keliauti? – pasiteiravo Zikas.

– Daugiausia po Europą. Į Paryžių, – gūžtelėjo pečiais Brajenas.

– Kaip tik prieš mėnesį buvau Paryžiuje. Kaip tau?..

– Atsiprašau, – staiga pertraukė Brajenas. – Pamačiau žmogų, kurį visą vakarą bandau pagauti.

Keista, pamanė Zikas, žvilgsniu nulydėdamas Brajeno nugarą. Jam susidarė įspūdis, kad vyriškis nenori kalbėtis apie savo keliones.

Tačiau ne vien Zikas sekė Brajeno išėjimą – kažkoks vyras atsisuko ir pareiškė:

– Matau, kad jau susipažinote su paslaptinguoju klano keliautoju. Sveika, mieloji, seniai nesimatėme, – bučiniu į skruostą pasisveikino su Samer.

– Zikai, tai…

– Leisk pačiam spėti, – santūriai įsikišo jis, – tavo pusbrolis.

Vaikinas buvo be galo panašus į Brajeną: tie patys juodi kaip degutas plaukai ir mėlynos akys. Tačiau charakteriu šis pusbrolis atrodė toks pat ramus ir susitvardantis kaip Šeinas.

– Kalenas Eliotas, – prisistatė vaikinas su velniukais akyse. – Brajeno jaunesnysis brolis. – Sudėjęs nykštį ir rodomąjį pirštą per pusę colio, pridėjo: – Tačiau jaunesnis tik per tiek.

– Kalenas – Snap pardavimų direktorius, – paaiškino Samer.

Zikas apsimetė apstulbęs.

– Jūs – iš konkuruojančio žurnalo? Ką čia veikiate?!

– Mane visur kviečia, – Kalenas nusišiepė ir pridėjo. – Tai Samer jau spėjo papasakoti apie didžiąsias šeimos varžybas?

– Spėjo… – pasisukęs į Samer ir besdamas pirštu į Kaleną, vaikinas paklausė: – Jei jis čia, tai kur Skarlet? Argi ji nedirba viename iš ELK žurnalų?

Samer apniuko.

– Skarlet nutarė neiti. Šį savaitgalį ji išvažiavo su draugais slidinėti.

Kalenas pasisuko į Ziką ir valiūkiškai kilstelėjo antakį.

– Poste mačiau straipsnį apie tave ir Skarlet. Ar bandai išsiaiškinti, su kuria iš jųdviejų dabar esi? – nesusilaikė nepaerzinęs.

Jei tik Kalenas žinotų, pamanė sau Zikas. Jis pastebėjo, kaip greta jo Samer sekundėlę sustingsta į ledą, ir nerūpestingai šyptelėjo.

– Neklausyk Kaleno tauškalų, – Samer žaismingai pliaukštelėjo pusbroliui per petį. – Net aš nesuskaičiuočiau, kiek širdžių jis yra sudaužęs.

– Toks jau esu, – patvirtino Kalenas, akivaizdžiai įsitraukdamas į žaidimą, nors Zikas pastebėjo vaikino veidu nuslenkant šešėlį. – Šeinui reikės pasistengti, kad išsaugotų Eliotų mergišiaus titulą.

Jie truputėlį paplepėjo su Kalenu, ir Zikas pasiūlė Samer eiti prie baro dar ko nors išgerti.

Barmeno paprašęs įpilti jam burbono su ledu ir taurę balto vyno Samer, vaikinas pasisuko į ją ir ironiškai šypsodamasis pastebėjo:

– Šįvakar tavo giminaičiai surengė man tikrą patikrinimą.

– Jiems paprasčiausiai smalsu, – paaiškino Samer. – Jie juk žino, kad nutraukiau sužadėtuves su Džonu, o šįvakar jau atėjau čia su tavimi.

– Ar pasakei jiems, kad Waldorfe buvai tu, o ne Skarlet?

– Ne, bet jiems vis tiek įdomu.

– Argi yra priežastis taip smalsauti? – vaikinas negalėjo susilaikyti nepaklausęs.

Mergina pašnairavo į jį ir tarė:

– Jau nebe.

Tačiau Zikas pastebėjo, kad jų pečiams atsitiktinai susilietus, Samer droviai atsitraukdavo. Ji tikrai nesijautė tokia rami ir susivaldanti, kaip norėjo atrodyti.

Zikas padavė jai taurę ir gurkštelėjo savo gėrimo.

– Man patiko tavo pusbroliai – įdomios asmenybės.

– Įdomios?

– Labiau nei atrodo, – patikslino jis.

Mergina klausiamai pakreipė galvą.

– Brajenas su Kalenu tikrai atrodo taip, tarsi turėtų ką slėpti. Ypač Brajenas.

Samer veide atsispindėjo dvejonė.

– Žinok, Kalenas tik juokavo, kad Brajenas yra paslaptingasis keliautojas. Tiesiog Brajeno gyvenimas verda toliau nuo šeimos, priešingai nei visų mūsų.

Vaikinas nustebo.

– Kažkas man kužda, kad yra ir kitų priežasčių.

Samer abejojo, bet po akimirkos vėl nusišypsojo.

– Pažįstu juos visą gyvenimą. Patikėk, jie neturi jokių paslapčių. Širdies gilumoje Brajenas yra tikras smuklininkas, o Kalenas… Kalenas yra toks, kaip pats ir sakė. Traukia moteris tarsi magnetas.

Zikas nusprendė nebespausti, nors nuomonės, kad Brajenas ir Kalenas nėra tokie paprasti žmonės, kaip įsitikinusi jų mažoji pusseserė, nepakeitė.

Kitame restorano gale buvo švediškas stalas. Zikas su Samer paskanavo keptų austrių, sluoksniuoto pyrago su krabais ir avokadais, omaro ir meliono salotų su azijietišku kriaušių ir tailandietišku mangų padažu. Kiek vėliau prie jų priėjo Kalenas, o Zikas buvo pristatytas keliems nekantravusiems su juo susipažinti Samer bendradarbiams. Tačiau greitai prie stalelio jie liko vienu du, ir įsiviešpatavo nepatogi tyla – nors sėdėti tyloje su moterimi Zikui buvo naujiena.

Po truputį vaikinui vis dėlto pasisekė ištraukti ją iš savo kiauto. Jie kalbėjosi apie vietas, po kurias jis keliavęs, Zikas linksmino merginą istorijomis apie keistus ir originalius gerbėjus bei dar keistesnes bulvarinių laikraščių antraštes.

Abu sužinojo, kad ir vienas, ir kitas gerai kalba ispaniškai, bet visiškai prastai – prancūziškai, kad vasarą mėgsta atostogauti Maltoje ir dievina tikrai aštrius meksikietiškus patiekalus. Juodu ginčijosi, kur smagiau slidinėti: Veilyje ar Alpėse ir kur geriausia apsistoti Sent Barte.

– O kokią muziką labiausiai mėgsti? – galiausiai pajuokavo vaikinas. – Kurie atlikėjai labiausiai patinka?

– Jie visi jau išmirę.

Zikas nusikvatojo. Turbūt nėra ko stebėtis.

– Klasikai?

Mergina gurkštelėjo vyno.

– Taip, ir senos dainos. Sinatra. Netas Kingas Koulas.

– Nesuprantu, gal bandai būti diplomatiška ir neprisipažinti, kad patinka mano varžovai? – paerzino jis.

Samer žvilgtelėjo į jį iš po nuleistų blakstienų.

– Ar labai pyktum, jei taip ir būtų?

Suvokdamas, kad ji su juo koketuoja, vaikinas nuslėpė pasitenkinimą.

– Man plyštų širdis, bet guosčiausi mintimi, kad abu esame Bethoveno gerbėjai.

Mergina šyptelėjo.

– Man patiko tavo koncertai. Tu labai geras atlikėjas.

– Tik labai geras? – vėl paerzino jis.

Samer pažvelgė jam tiesiai į akis.

– Užburiantis, – švelniai ištarė ji.

Nenuleisdamas nuo jos žvilgsnio, vaikinas pasijuto lyg devintam danguj. Ir kaip ji sugeba taip jį paveikti… Zikas nutarė pasakyti tiesą.

– Iš tiesų labai tikėtina, kad artimiausiu metu paliksiu sceną.

Matė, kad ją nustebino.

– Tikrai?

– Taip. Noriu kurti dainas, – Zikas susirūpinęs apsidairė. Restorane šiek tiek sumažėjo lankytojų, bet tebebuvo pats linksmybių įkarštis.

– Jau nori išeiti? – suprato ji.

– Taip. – Zikas pažvelgė į merginą. – Aš pasiruošęs, o tu?

Tai buvo provokuojantis klausimas, ir jis tai žinojo, tačiau beprotiškai jos geidė. Tikra kančia būti šalia ir visą laiką tramdyti save.

– Galime eiti, – atsiliepė ji, niekuo neišsiduodama, kad suprato klausimo potekstę.

Juodu patraukė prie paradinių durų, pakeliui tai vieniems, tai kitiems tardami sudie. Zikas iš drabužinės patarnautojo pasiėmė striukę. Laimė, Šeino ir Kaleno nebuvo matyti. Tačiau Brajenas metė jam reikšmingą žvilgsnį, iškalbingai bylojusį, kad truputį juo pasitiki ir kad nederėtų tos kruopelytės pasitikėjimo prarasti. Zikas vos regimai linktelėjo, pripažindamas, jog mintį suprato.

Vaikinas pravėrė merginai duris. Jiems išėjus iš restorano, išsitraukė iš kišenės beisbolo kepuraitę ir užsitraukė ant akių. Į klausiamą merginos žvilgsnį atsakė:

– Pasislėpiau nuo paparacų. Galiu iškviesti tau taksi?

– Nereikia, ačiū, – padėkojo ji. – Namai vos už kelių kvartalų.

– Tada palydėsiu.

Mergina sekundėlę dvejojo ir sutiko.