Читать книгу Eliotų dinastija. Antra knyga - Susan Crosby - Страница 9

Zikas spoksojo į merginą tarpduryje. Akys pasakė tai, ką jau anksčiau buvo instinktyviai pajutęs: moteris prie konferencijų stalo nėra toji, su kuria praleido iš proto varančią aistringą naktį. Vakarykštė moteris stovi priešais jį.

Dabar viskas aišku. Identiškos dvynės. Savaime suprantama!

Prieš keletą minučių įžengęs į konferencijų salę ir pamatęs merginą, Zikas negalėjo atsikratyti jausmo, kad susekė ne tą žmogų. Nebuvo to pribloškiančio atpažinimo jausmo… tarsi skrietų ant tos pačios bangos.

Tačiau kokį žaidimą šios dvi merginos žaidžia? Apimtas liepsnojančio pykčio jis vis dėlto pastebėjo, kad mergina, su kuria praleido praėjusį vakarą, dabar apsirengusi taip, kaip jis ir galėtų ją įsivaizduoti. Neklydo manydamas, kad anie drabužiai – ne jai. Ji tikrai perlų ir kašmyro tipo moteris.

Vaikinas įžūliai nužvelgė ją nuo galvos iki kojų ir prisimerkė, pastebėjęs ant piršto žiedą su deimantu. Po perkūnais! Ji susižadėjusi? Kokių dar netikėtumų iš jos laukti?!

Atėjusioji neištarė nė žodžio, taigi Zikas nukreipė akis į moterį, kuri taip sumaniai jį užlaikė ir mėgino pridengti seserį.

– Skarlet Eliot, tiesa? – niekinamai metė ir vėl atsigręžė į tą, kurią taip neseniai nuogą glamonėjo savo patale. – O tu būsi jos identiška dvynė?..

– Samer, – vos girdimai pratarė ji.

– Taigi, Samer, – su apsimestiniu mandagumu pareiškė jis, – nereikia taip gąsdintis. Tačiau norėčiau paklausti, kaip dažnai jūs su Skarlet žaidžiate šį apsimetinėjimo žaidimą? Man sunku patikėti, kad esu pirmoji judviejų auka.

– Kaip mane radai? – išsprūdo merginai.

– Neblogas klausimas, ar ne? – tuo pačiu maloniu tonu paklausė Zikas. Jis ištiesė jai New York Post egzempliorių, atverstą šeštajame puslapyje. – Sakykim, sulaukiau netikėtos pagalbos.

Samer paėmė iš jo laikraštį, peržvelgė puslapį ir išpūtė akis.

– Taip, taip, – jis žvilgtelėjo pirma į Skarlet, o tada vėl į Samer, – sesuo bandė tave pridengti, bet ji nėra tokia gera aktorė.

Skarlet pasišiaušė.

– Klausyk, Zikai, gali įžeidinėti mane kiek nori, bet sesers neliesk! Jei tu esi muzikos dievaitis, manai galįs įsiveržti čia ir švaistytis kaltinimais, bet išmesiu tave lauk taip greitai, kad roko žvaigždės šukuosena atrodys daugiau nei meniškai ištaršyta!

Zikas kilstelėjo antakį.

– Nagi, nagi, debiutantė, nesivarginanti paisyti mandagumo. Spėju, tai tavo apdarą vakar vilkėjo Samer?

Samer žingtelėjo į priekį.

– Tuojau pat liaukitės, abudu! – Ji pasigręžė į Ziką. – Mums reikia pasikalbėti.

– Žinoma, sutariame bent šiuo klausimu. Esi skolinga man keletą atsakymų.

– Tik ne čia, – skubiai tarstelėjo Samer. – Viršuje, kur dirbu, yra dar viena salė, jos retai prireikia. Ten mūsų niekas netrukdys.

Vaikinas sukosi eiti paskui Samer, bet Skarlet dar nutvilkė jį įspėjamu žvilgsniu, kuris tiesiog šaukte šaukė: Tu man žiūrėk! Vis dar galiu tave iš čia išspirti!

Atsisveikindamas Zikas nusišypsojo jai lengvabūdiška šypsena.

Sekdamas Samer skaisčiai apšviestu koridoriumi lifto link, Zikas pastebėjo, kad mergina šįryt atrodo dar patraukliau nei vakar. Ji avėjo bateliais vidutinio aukščio pakulne, segėjo perlų vėrinį ir vilkėjo suderintų spalvų palaidinukę su megztuku. Retro išvaizda buvo rimta, bet taip gundė… Praėjusios nakties apdaras atrodė kaip žalia vėliava profesionalų ralyje, o šis grūmojo nekišti rankų, tačiau dėl to tik dar labiau masino.

Suvokęs, kur link suka įsismarkavusios mintys, vaikinas pabandė susitvardyti. Suirzęs pamanė, kad net ir turėdamas rimtą priežastį velniškai pykti, vis dar jaučia geismą.

Jie pakilo vienu aukštu, ir Zikas atkreipė dėmesį, kad spalvų gama pasikeitė iš ryškios turkio mėlynos į raudoną, su daugybe stiklo ir chromo detalių. Jis suprato esąs biure, kuriame įsikūręs dar vienas iš žurnalų, priklausančių Eliotų leidybos imperijai.

– Šiame aukšte įsikūręs The Buzz, – tarsi skaitydama jo mintis, mestelėjo per petį mergina.

– Leisk spėti, – santūriai tarstelėjo Zikas, – tu čia dirbi. – Pamanęs, kad pateko į kažkokios reporterės pinkles, suregztas vien tam, kad prie jo prieitų, vaikinas vėl turėjo tramdyti įniršį. Martis pasiustų sužinojęs.

– Taip, – prisipažino ji ir pridėjo: – Ar kas nors atpažino tave įeinant?

– Stebiuosi, kad negirdėjai klyksmų ir spiegimo iki pat aštuoniolikto aukšto.

Nustebusi mergina spoksojo į jį.

– Sunerimai? – paklausė jis ir, negalėdamas atsispirti pagundai pažaisti, po tyčia ištęstos pauzės pridūrė: – Čia Niujorkas. Be abejo, jei kas mane ir pažino, jiems didelio įspūdžio nepadariau. Todėl įžymybės Niujorką ir myli.

Pagaliau ir konferencijų salė. Mergina užtrenkė duris. Zikas prisėdo ant stalo krašto ir sunėrė ant krūtinės rankas.

– Ir apie ką gi mes ten kalbėjomės? – apsimestinai maloniai paklausė ir mostelėjo neleisdamas nieko atsakyti. – O, taip, ketinai paaiškinti, kodėl pamiršai paminėti esanti reporterė, kodėl ištykinai iš mano kambario vidury nakties ir kodėl buvai apsirengusi kaip Skarlet? Beje, ir tai, kad kažkur esi paslėpusi sužadėtinį, – pridėjo, nenuleisdamas akių nuo žiedo su deimantu, žėrinčio ant jos piršto.

– Jis niekur nepaslėptas. Džonas išvykęs į kelionę verslo reikalais.

– Dar geriau, – Zikas pajuto smilktelint pavydą. – Įdomu, kaip jausis būsimasis Samer Eliot vyras, sužinojęs, kad sužadėtinė padovanojo nekaltybę vos keletą valandų pažįstamam vyrui viešbučio kambaryje?

Samer nuraudo.

Zikas pakreipė galvą.

– Ar neatrodo, kad tai mažumėlę ekstremalus poelgis? Prarasti nekaltybę dėl bala žino kokio straipsnio? O gal čia tebuvo judviejų su seserimi pokštas – tarsi paskutinis pasispardymas prieš vedybas?

– Liaukis! Viskas ne taip, kaip bandai parodyti!

– Liaukis, – pamėgdžiojo vaikinas. – Gal galėtum labiau pasistengti? Nagi, Samer, nustok vaidinusi išauklėtą mergaitę. Paklausykim, ar gali kaip reikiant nusikeikti!

Zikas buvo įsiutęs ant jos ir netgi dar labiau – ant savęs. Juo, padūkėliu ir keikūnu, pasinaudojo ir apmovė mandagi ir padori panelė! Laikraščiai puotą iškeltų sužinoję!

– Man nereikia keiktis, – atšovė mergina. – Be to, tik tau čia ir kalbėti! Ar kiekvieną vakarą šoki į lovą vis su kita gerbėja?

– Pavydi?

– Nebūk juokingas!

Vaikinas neketino teisintis dėl palaido ar visiškai priešingo gyvenimo būdo. Jis jokiu būdu nesąs vienuolis, bet žiniasklaidos pasakojimai paprastai būdavo pernelyg išpūsti. Be to, kaip paaiškinti, kad vakar su ja atsidūrė lovoje? Kai tik tave matau, išgirstu simfoniją? Banalu. Jau nekalbant, kad The Supremes senų seniausiai taip pavadino vieną populiarių savo dainų. Tačiau tai buvo arti tiesos. O, kad tik jis galėtų perkelti tą prakeiktą dainą ant popieriaus…

– Tu man dukart pamelavai, – balsiai pratarė vaikinas. – Pirmąkart, kai nepasakei, kad esi turtinga paveldėtoja, o dabar štai dar šitai, – jis mostelėjo į jos ranką. – Tu susižadėjusi.

– Aš nemelavau.

Zikas ciniškai susijuokė.

– Ar tikrai, Keitlin?

– Toks mano antrasis vardas. Samer Keitlin Eliot.

– Ir paprastai prisistatinėji tuo antruoju?

Mergina susigūžė.

– Ne, aš tiesiog bandžiau laimėti truputį laiko…

– Truputį laiko iki kada? – petraukė jis. – Kol atsidursime kartu lovoje? Ar kol istorija pateks į laikraščius?

Mergina skėstelėjo rankomis.

– Gerai jau! Tu teisus, aš klydau! Ar tai norėjai išgirsti? – ji atsiduso. – Jeigu tik leistum man paaiškinti…

– Tai aiškink.

– Čia aš tesu reklamos redaktorė, bet noriu tapti reportere. Visi žino, kad esi karščiausia muzikos pasaulio naujiena. Visada būni minimas The Buzz ir kituose pramogų žurnaluose. Pamaniau, kad jei galėčiau įtikinti tave duoti interviu… nors retai sutinki…

– Nes leidžiu už mane kalbėti muzikai.

Vadinasi, jis teisus. Mergina medžiojo interviu. Prisivertė dėl interviu gultis į lovą. Negalėdamas patikėti, vaikinas papurtė galvą. Nuostabu. Apie tai dainą galima parašyti!

Samer pradėjo grąžyti rankas.

– Žinau, kad viskas skamba labai bjauriai…

Vaikinas kilstelėjo antakį:

– Mieloji, ne tik skamba, bet ir yra bjauru.

Jis pradėjo rimti, bet atsidūrus vienu du tame pačiame kambaryje, jo kūnas tiesiog dainavo. Buvo ir kitų dalykų, kurių jis negalėjo suvokti. Pirmiausia, mergina buvo nekalta. Logiškai mąstant apie visa, kas nutiko ir ką buvo išsiaiškinęs, ta viena dėlionės dalis tiesiog netiko prie bendro vaizdo. Nebent jai geismas irgi buvo aptemdęs protą…

Abejingu balsu vaikinas tarė:

– Dar nepaaiškinai, kodėl apsirengei kaip Skarlet.

Samer atsiduso.

– Bandžiau susitikti su tavimi pasibaigus labdaros koncertui trečiadienio vakarą, bet negalėjau prasibrauti pro apsaugą. Skarlet pakuždėjo, kad man sektųsi geriau, jei apsimesčiau viena iš gerbėjų. – Akimirką patylėjusi, pridėjo: – Be abejo, sužadėtuvių žiedą palikau namie.

Jis teturėjo vieną klausimą:

– O kodėl miegojai su manimi?

Mergina nuraudo.

– Tai nebuvo suplanuota. Tai… aš… tai tiesiog nutiko.

Ne tokio atsakymo tikėjęsis, bet vis šis tas, pamanė vaikinas. Turėjo priežastį tūžti, kad Samer jį suklaidino ir nutylėjo apie sužadėtuves, bet ji turėjo kažką, kas tuo pačiu metu ir ramino jo sielą, ir žadino geismus. Be to, Zikas suprato, kad jos sužadėtuvės negali būti rimta kliūtis, jei iki praėjusios nakties dar buvo nekalta. Ir dar ta daina. Vos apie tai pamąstė, galvoje pradėjo bręsti idėja.

Ji skubiai sumirksėjo.

– Labai atsiprašau… Neketinau tavęs apgaudinėti, tiesiog laukiau tinkamos akimirkos pasisakyti, kodėl atėjau, bet toks laikas taip ir neatėjo. – Mergina virpėdama giliai įkvėpė. – Atleisk.

Akimirką vaikinas nuleido akis, tada vėl pažvelgė į ją.

– O jei sutikčiau duoti interviu?

Samer išpūtė akis:

– Sutiktum? B… bet kodėl?

Zikas šyptelėjo.

– Gal todėl, kad dar nesu matęs žmogaus, kuris tiek vargtų, kad galėtų su manimi pasikalbėti. Arba patekti į mano lovą, – pridėjo mintyse.

Akimirką ji atrodė dvejojanti.

– Na, – paklausė vaikinas, – ką pasakysi?

– Bet mes juk permiegojom!

Jis gūžtelėjo pečiais ir pasistengė, kad balsas neišduotų jausmų.

– Na ir kas? Tai jau praeityje, – nors ir labai nesenoje, – mes neketiname užmegzti rimtų santykių, tai pramogų verslas, o ne globali geopolitika. Čia visi skuba pasinaudoti bet kokiais ryšiais, nesvarbu, kaip jie užsimezga. Ir, kad ir kaip būtų, spauda mano, kad vakar buvau su Skarlet, ne su tavimi.

Mergina nuleido akis, apmąstydama jo žodžius, o vaikinas sulaikė kvapą.

Pro salės langus veržėsi ryto šviesa. Samer atrodė nuostabiai, o jis jautėsi kaip didelis piktas vilkas iš tos pasakos. Praėjusi naktis toli gražu nenumalšino jo alkio.

Galiausiai ji pažvelgė į jį tomis stulbinančiomis blyškiai žaliomis akimis ir tarė:

– Gerai.

Kiek vėliau pridėjo:

– Ačiū.

Jis lengviau atsiduso: pradėsim vilioti Samer Eliot. Tik ji pati dar to nežino.

Skarlet net išsižiojo:

– Tu su juo permiegojai?!

– Dar garsiau negali? – santūriai paklausė Samer. – Prie kito staliuko tavęs neišgirdo.

Juodvi sėdėjo darbuotojų kavinėje ELK ketvirtajame aukšte, kur paprastai kartu pietaudavo. Valgyti čia būdavo greičiau ir paprasčiau nei brautis per minias, per pietus išgarmėjusias į Manhatano gatves.

– Argi nepasakei jam, kad esi žurnalistė? – įkyriai klausinėjo Skarlet.

– Ėė… iš tikrųjų nespėjau.

– Nespėjai?!

Kitomis aplinkybėmis Samer būtų tik pasijuokusi iš tokio vaizdelio. Šiandien jau antrą kartą jai pavyko išmušti iš vėžių: šią akimirką – Skarlet, kurios, žinojo, niekuo nenustebinsi, o kiek anksčiau – Ziką, kuris tikrai atrodė nesujaudinamas. Samer paprastai paisydavo taisyklių, taigi tokia diena pasitaikė pirmą kartą.

– Argi niekad nesi permiegojusi su vaikinu per pirmąjį pasimatymą? – paklausė Samer.

– Niekada.

– Niekada?

Skarlet papurtė galvą.

Matyt, tai pirmas kartas, kai Samer pralenkė dvynę. Ji nežinojo, juoktis ar verkti, ir tai, pamanė, dar vienas ženklas, kad yra ant isterijos ribos.

– Bet kuriuo atveju, – mygo Skarlet, – kalbame ne apie mane ir ne apie paprasčiausią permiegojimą su kažkokiu vaikinu. Atidavei nekaltybę netikėliui, roko žvaigždei, kurį vos pažįsti, nors ištisus metus kartojai, kad lauksi vestuvių nakties!

Samer žinojo, kad sesuo nei supranta, nei pritaria skaistybės įžadams, tačiau jos pasirinkimą Skarlet gerbė. Dabar tikriausiai net ir pagarbos neliko. Samer suvirpėjo nuo tokios minties ir pamėgino pajuokauti:

– Na, dėkui. Didesne niekše išvadinti negalėtum?

– O kaipgi Džonas? – paklausė Skarlet ir papurtė galvą. – Nesuprantu… Kam pulti atsikratyti nekaltybės dabar, kai vestuvių naktis nebe už kalnų?

Į tą patį klausimą Samer ieškojo atsakymo nuo tos akimirkos, kai išėjo iš Ziko kambario viešbutyje. Po to, kai šįryt pamatė vaikiną darbe, mergina susitaikė su mintimi, kad nieko nebenuveiks, ir išspruko laukan, kur iki pat pietų prasėdėjo kavinėje gurkšnodama arbatą. Turėjo daugybę laiko pamąstyti ir apsvarstyti faktą, kad niekada anksčiau nebuvo patyrusi tokio neleidžiančio nustygti vietoje turiu gauti tave nedelsiant potraukio, kurį jautė vakar su Ziku. Tas jausmas nepakluso nei jokiems paaiškinimams, nei logikai – juos daug kas skyrė, ir vaikinas tikrai ne jos skonio, bet yra kaip yra.

Ji netgi buvo pradėjusi manyti, kad jos ir Džono santykiai buvo be sekso dėl to, kad jų ryšys be aistros. Tarp jų nebuvo nė menkiausios kibirkštėlės. O taip, ji mylėjo Džoną ir jis sakėsi ją mylįs, bet galbūt juodu supainiojo patogumą ir šiltus draugiškus jausmus su meile. Su Džonu Samer jautėsi patogiai ir saugiai, jį suprato… bet galbūt to nepakanka.

– Apie ką mąstai? – paklausė Skarlet.

– Visą rytą savęs klausinėju apie Džoną.

– Na ir?

Atstumdama lėkštę su salotomis, Samer liūdnai gužtelėjo pečiais. Kąsnis strigo gerklėj.

– Tiesiog nežinau. Galbūt taip norėjau įvykdyti penkmečio planą ir sukurti šeimą, kad nebekreipiau dėmesio į vis apninkančias abejones dėl santykių su Džonu?

Gal ji tikrai pamišusi? Juk bando daryti išvadas remdamasi viena aistros naktimi. Palyginti su tvirtais ir stabiliais jos ir Džono santykiais, aistra rodėsi toks nepatikimas jausmas… Tiksliau, palyginti su tvirtais ir stabiliais santykiais, kuriuos ji manė esant, pasitaisė mergina.

– Ką ketini jam pasakyti? – pasiteiravo Skarlet.

– Nežinau, – prisipažino Samer. – Jis dar negrįžo, bet anksčiau ar vėliau turėsiu pasakyti, kas nutiko. – Mergina kreivai šyptelėjo. – Faktas, jog laikraščiai mano, kad praėjusį vakarą su Ziku buvai tu, laimėjo man šiek tiek laiko. Priešingu atveju, bijau, kad Džonas jau būtų išgirdęs paskalas. Dabar galėsiu viską pasakyti jam kiek švelniau, kai grįš, – mergina kaltai pažvelgė į seserį. – Atleisk, kad įpainiojau ir tave.

– Nesirūpink. Šiek tiek gyvybės mano reputacijai šiuo momentu nepakenks, – su šaltu humoru pastebėjo Skarlet.

Suskambo mobilusis telefonas, ir Samer suvokė, kad skambina jai. Iškrapščiusi jį iš rankinės, mergina net susigūžė, pamačiusi, jog skambina Džonas.

– Džonas, – paaiškino seseriai, prieš nuspausdama mygtuką atsiliepti ir linksmu balsu tarė: Labas!

– Sveikutė, – iš aparato atsklido gilus Džono balsas, – ilgėjausi tavęs.

Ką ji galėtų į tai atsakyti?

– Kaip sekėsi kelionėje?

– Puikiai, – atsiliepė vaikinas. Balse buvo justi gera nuotaika. – Anksčiau sutvarkėme reikalus, todėl spėk! Šią popietę grįžtu į Čikagą. Iš tiesų jau esu oro uoste.

Samer pajuto, kad vidurius suspaudžia sunkumas.

– Gal pavakarieniausi su manimi šiandien? – paklausė Džonas. – Ką pasakytum apie One If by Land, Two If by Sea?

– Žinoma, – vos vos pratarė mergina. One If by Land, Two If by Sea buvo laikomas vienu iš romantiškiausių Niujorko restoranų. Įsikūręs garsiame aštuonioliktojo amžiaus pastate, kuriame kadais buvę užeigos namai, priklausę Aronui Berui.

– Laikas į lėktuvą, – įsiveržė į jos mintis Džono balsas. – Negaliu sulaukti, kada tave pamatysiu.

– Iki, – baigdama pokalbį atsisveikino Samer.

– Na? – paklausė Skarlet.

Samer pažvelgė į seserį, jausdama, kad pečius užgula sunki lemtis.

– Džonas parskrenda anksčiau nei planavo, ir šį vakarą eisime vakarieniauti.

Parodijuodama tostą, Skarlet kilstelėjo taurę su vandeniu:

– Išmušė tavo valanda.