Читать книгу Eliotų dinastija. Antra knyga - Susan Crosby - Страница 11

Išlipusi iš automobilio, Samer pakėlė galvą į Potvynius ir pabandė susikaupti. Jautėsi taip, tarsi vėl būtų dvylikos metų ir eitų pas senelius pylos, žinodama, kad dar laukia ir namų areštas.

Kad ir kaip būtų, Potvyniai yra jos namai, ir jausdamasi prislėgta ar įsitempusi ji ypač mielai pasinerdavo į jų šiltą glėbį. Bemaž 8 000 kvadratinių pėdų šimtmečio senumo rūmai iš rūdžių spalvos smiltainio tikriausiai nedaugeliui pasirodytų šilti ir kviečiantys, bet Samer manė priešingai.

Mergina įkvėpė gaivaus jūros vėjo. Eliotų penkių akrų žemės valda Hamptone – prabangiame atostogų rajone kelios valandos kelio į rytus nuo Niujorko – plytėjo ant stataus kranto priešais Atlanto vandenyną. Joms su Skarlet tebuvo po dešimt metų, kai lėktuvo katastrofoje žuvo tėvai, ir jas augino seneliai Potvyniuose. Netgi dabar seserys čia praleisdavo vos ne visus savaitgalius.

Išskyrus šį rytą – Skarlet išsiprašė nevažiuoti į dvarą, teisindamasi turinti reikalų mieste. Kai Samer mėgino paklausti, kur sesuo buvusi aną vakarą (po jųdviejų Samer dar liko bare su bendradarbiais ir namo grįžo vėliau, bet Skarlet dar nebuvo), ji užsisklendė ir nieko neatsakė.

Samer vylėsi, kad sesuo nepyksta dėl iširusių sužadėtuvių. Vakar ji atrodė pakankamai supratinga, bet šįryt buvo šalta, mažakalbė ir atitolusi. Nesiteikė pasakyti, kur buvusi ar su kuo. Anksčiau seserys neturėdavo jokių paslapčių viena nuo kitos, todėl toks Skarlet elgesys skaudino.

Samer pamojavo Bendžaminui Trentui, ilgamečiui senelio žemių prižiūrėtojui, ir užlipo laipteliais, vedančiais prie paradinių durų.

Namai namučiai. Mergina pasidėjo krepšį ir numetė striukę ant kėdės netoliese, žvalgydamasi aplinkui ir tūkstantąjį kartą gerdama į save stilingai apstatytus kambarius, liudijančius puikų močiutės skonį.

Į marmuro grindis sukaukšėjo žingsniai, ir neilgai trukus iš svetainės namo gale pasirodė pati močiutė.

– Samer! Kokia maloni staigmena! – su airišku akcentu tarė močiutė. – Nebuvau tikra, ar savaitgalį sulauksiu, juk reikia planuoti vestuves ir visa kita.

Vestuvės. Mergina vėl buvo priversta prisiminti, kad turės apie tai pasakyti ir močiutei. Vis dėlto nusišypsojo ir pabučiavo jai į skruostą.

– Labas, močiut.

Kai Patrikas Eliotas pakerėjo ją savo žavesiu, ši tebuvo devyniolikmetė Airijos siuvėja. Dabar, nors buvo septyniasdešimt penkerių, vis dar galėjai įžiūrėti keletą strazdanėlių ant jos šviesios odos, o žilstelėjusiuose plaukuose, kuriuos visad nešiodavo sukeltus į aukštą kuodą, – kaštoninių sruogų. Nors ir silpnos sveikatos, moteris visada spinduliuodavo šilumą ir gerą nuotaiką. Atsitraukusi Samer pastebėjo, kad senelė žvilgteli į duris ir vėl į ją.

– Kaip tik pietums! O kur Skarlet?

– Šį savaitgalį ji turi reikalų mieste. – Mergina įsikibo senelei į parankę, ir juodvi pasuko į valgomajį. – Mes vis tiek maloniai papietausime, ar ne?

– Žinoma, juk tu esi čia!

Samer visada norėdavo apsaugoti močiutę nuo nemalonių naujienų. Senoji moteris buvo netekusi sūnaus Stiveno ir marčios – Samer ir Skarlet tėvų, žuvusių aviakatastrofoje, dukrelė Ana mirė nuo vėžio, būdama tik septynerių… Ir vis dėlto senelis ne visada gerai sutarė su suaugusiais vaikais.

Valgomajame su jomis šiltai pasisveikino Olivija – Bedžamino žmona ir Potvynių ūkvedė, – ir močiutė paprašė padengti stalą dar vienam žmogui.

Atkreipusi dėmesį, kad stalas paruoštas tik trims, Samer paklausė:

– Tetos Karen ir dėdės Maiklo nebus?

– Vakar Maiklas turėjo grįžti į darbą – kažkokie neatidėliotini reikalai – ir negrįš iki šiandienos vakaro, – paaiškino močiutė. – O Karen ilsisi. – Moters veidas apsiniaukė. – Ji jaučiasi pernelyg pavargusi leistis žemyn ir užkąs savo kambaryje kiek vėliau.

– Kaip ji? – tyliai paklausė Samer. Jos tetai, dėdės Maiklo žmonai, neseniai diagnozavo krūties vėžį ir atliko dvigubą mastektomiją.

– Karen ne toks žmogus, kad skųstųsi. Laimė, kad vėžys neišplito, bet chemoterapija pakenks sveikatai.

Samer žinojo, kad pusbroliams neramu dėl motinos, nes jos diagnozė taip ir liko neaiški. Vienintelis šviesos spindulėlis, pamanė Skarlet, buvo pusbrolio Genono neseniai atšoktos vestuvės, o jo jaunesnysis brolis, Tagas, ką tik susižadėjo su nuostabia mergina. Šventės suteikė tetai progą žiūrėti į priekį ir tikėtis iš gyvenimo geriausia.

Žinoma, pačios Samer vestuvės arba tai, kad jų nebebus, buvo visai kitas reikalas.

Į kambarį įėjo senelis, ir mergina vos nepašoko.

– Nagi, ar tik ne mūsų bastūnė vaikaitė grįžo?! – sugriaudėjo Patrikas Eliotas.

Kitaip nei žmona, senelis švelnumą geriausiu atveju demonstruodavo šykščiai, bet Samer buvo prie to pripratusi. Pakilusi nuo kėdės, mergina pabučiavo jį į skruostą.

– Juk žinai, seneli, kad lankiausi praėjusį savaitgalį. Tačiau šįkart aš viena. Skarlet nusprendė likti mieste.

Patrikui sėdantis, į kambarį su dubenimis vištienos sriubos niūniuodama įbrazdėjo Olivija.

– O kaip sekasi tavo bastūnei seseriai?

Samer atsargiai nusijuokė.

– Patrikai, tu nepataisomas, – papriekaištavo Meivė. – Nustok erzinti vargšę mergaitę.

Patrikas, keldamas prie lūpų šaukštą sriubos, tik vos pastebimai krustelėjo tankiai sužėlusius antakius. Samer žinojo, kad jei kas ir gali senelį sutramdyti, tai tik močiutė. Jis ją dievino.

Pietaudami jie aptarė naujausius įvykius, Meivės labdaros veiklą ir visa tai, kas dėjosi Hamptone ir jo apylinkėse. Samer jau buvo beveik nurimusi, tačiau baigant valgyti šviežias uogas su grietinėle Patrikas linktelėjo į jos ranką ir kaip niekur nieko pasiteiravo:

– O kur tavo žėrutis?

Prakeikimas! Kas kitas, jei ne senelis, galėjo pastebėti, kad ant piršto nebėra žiedo! Greičiausiai jis jau įėjęs tai pastebėjo, bet, kaip būdinga Patrikui Eliotui, prieš griebdamas už gerklės, leido aukai atsipalaiduoti.

Mergina nurijo seilę.

– Aš nutraukiau sužadėtuves.

– Nejaugi? – maloniai paklausė senelis, tarsi jie būtų kalbėjęsi apie orą.

– O, Samer, – atsiduso Meivė, – kodėl taip padarei?

Milijono dolerių vertas klausimas, – pamanė pati Samer. Būtų buvę puiku, jei būtų žinojusi atsakymą. Jei dar pasakytų, kad nekaltybę atidavė nenuoramai beveik nepažįstamam muzikantui, jos katalikai seneliai tikrai sunerimtų.

– Mm… – mergina kostelėjo. – Supratau, kad mes su Džonu netinkame vienas kitam.

Meivė suraukė kaktą.

– Bet jis atrodė toks malonus vaikinas, jūs taip puikiai sutardavote!

– Manau, kad čia ir bėda, – tarė Samer. – Jokios ugnelės, mudu per daug panašūs. – Dieve, kaip nepatogu apie tai kalbėtis su seneliais!

Patrikas pakėlė ant kelių gulėjusią servetėlę ir linguodamas galva padėjo greta lėkštės.

– Per daug panašūs? Mano laikais mergina rasdavo vaikiną, turintį nuolatinį darbą, ir ištekėdavo. Niekas nesukdavo galvos, kad juodu tampa per daug panašūs, nes yra atsakingi suaugę žmonės.

Samer mintyse sudejavo.

– Patrikai, būk geras, patylėk, – Meivė patapšnojo vaikaitei ranką. – Nesisielok, brangioji.

Patrikas atsistojo.

– Kaip atsakingas suaugęs žmogus turiu grįžti į darbą.

Žvilgsniu nulydėdama senelio nugarą, Samer tarė:

– Jam turbūt atrodė, kad kalbu paukščių kalba.

– Apsipras, – atsiduso Meivė.

– Žinau, kad Džonas jam patiko, – jaunoji moteris pažvelgė į močiutę. – Jie daug kuo panašūs: protingi, ambicingi, darbštūs. – Mergina tikėjosi, kad močiutė nepamanys, jog palikusi Džoną, ji atsisakys ir jo idealų.

– Jis tenori matyti tave laimingą, – tarė Meivė, – ir supranta, kaip jaučiasi Džonas. – Žėrinčiomis akimis pridėjo: – Penkiasdešimt septynerius metus tavo senelis buvo mylintis vyras. Taigi nenuostabu, kad mano esąs vedybinės palaimos

ekspertas.

– Suprantu, – pritarė Samer.

Abi smagiai nusijuokė.

Ačiū Dievui, kad turiu močiutę, – pamanė Samer. Ji gebėjo praskaidrinti bet kokią situaciją, ir tai buvo viena iš daugelio priežasčių, kodėl ji taip mokėdavo bendrauti su svečiais.

Nors negali sakyti, kad pranešti šią žinią seneliui buvo paprasta. Žinant, kaip jis reguodavo į naujienas, kurių nenorėdavo išgirsti, šįkart dar buvo romus. Nepaisant to, kad truputį pabambėjo, atrodė, kad nebuvo ypač nustebintas. Mergina ėmė svarstyti, akimirką jo akyse matė šmėkštelint pagarbą.

– Niekada nesuprasiu senelio.

Samer nesuvokė prakalbusi garsiai, kol Meivė nepasakė:

– Jis turi savų priežasčių.

Mergina pažvelgė į senelę.

– Žinai, atmosfera ELK tiesiog ledinė, nes jis surengė varžybas tarp žurnalų – nori paskirti įpėdinį. Tos varžybos man nėra labai baisios: dėdė Šeinas gero būdo, bet žinau, kad Skarlet tikrai turėjo pajusti įtampą, nes teta Finė pluša kaip pašėlusi, kad Charizma išsiveržtų į priešakines linijas.

Samer nereikėjo nė sakyti apie įtemptus tetos Finės ir senelio santykius. Žinojo, kad sendamas jis tapo kiek pakantesnis, bet visada laikėsi griežtos tvarkos. Statydamas savo imperiją, kartais labiau rūpindavosi tuo, ką pamatys kiti, nei savo šeima, ir už klaidas sumokėjo susvetimėjimu su kai kuriais vaikais ir vaikaičiais.

Meivė nuliūdo.

– Vyliausi, kad šis iššūkis dar labiau nepaaštrins nesutarimų su Fine.

– Bet kodėl? – paklausė Samer. – Nesuprantu, kam ta kova šeimoje? Tik skiria žmones.

Meivė akimirką susimąstė, tada tyliai ištarė:

– Kaip ir sakiau, tavo senelis turi savų priežasčių, kodėl užsiima tuo, kuo užsiima, ir čia jis niekad nenusileis. Tikiu, kad šeima kaip nors atlaikys nesubyrėjusi.

Samer nebuvo tokia įsitikinusi.

Ji vėl buvo viena su Ziku jo viešbučio kambaryje ir kiekviena ląstele jautė jo buvimą. Samer mėgino užmiršti paskutinį kartą, kada čia lankėsi.

Šiandien jis vilkėjo mėlynomis džinsinėmis kelnėmis ir atlapotais susagstomais baltiniais, po kuriais buvo pasivilkęs baltus marškinėlius. Žinoma, šįkart ji nespėliojo, kas slypi po tais drabužiais: tvirti, tarsi išskaptuoti raumenys, lygi saulės nubučiuota oda, galingos šlaunys… Mergina išvaikė iš galvos paklydėles mintis. Ji atėjo pažadėto interviu ir nieko daugiau.

Iš laikraščių Samer žinojo, kad Ziko atstovas spaudai paneigė, jog juodu, o tiksliau – jis ir Skarlet – daugiau nei draugai. Jei pasiseks, istorija greitai išblės visiems iš atminties. Taip ir bus, pažadėjo pati sau, kai tik baigs pokalbį ir išsinešdins iš čia.

Prasikankinusi dėl savo elgesio visą savaitgalį ir pirmadienio rytą grįžusi į darbą, Samer sulaukė Ziko skambučio – vaikinas norėjo paskirti interviu antradienio popietę.

Be abejo, mergina prisikamavo, kol apsisprendė, ką rengtis. Norėjo atrodyti profesionaliai, bet ne pernelyg droviai. Atmetusi visas palaidinukes, megztinius ir angoros nertinį, galiausiai apsistojo ties įliemenuotu šilkiniu kiniško stiliaus švarkeliu, juodomis kelnėmis ir pusilgiais batais.

Jai tikrai vertėtų atnaujinti garderobą. Jei ne tas kiniško stiliaus švarkelis, kurį jai per dizainerių kolekcijos išpardavimą pamėtėjo Skarlet, kažin, ar būtų radusi ką nors tinkama.

– Prisėsk, – tarė vaikinas, įsibraudamas į jos mintis. Samer net pašoko. – Gal galiu pasiūlyti ko nors išgerti?

– T…tik vandens. Ačiū.

Šyptelėjęs Zikas pasuko į virtuvėlę.

Ar jo šypsenoje buvo kažkas nedora, ar tai tik jos vaizduotės žaismas? Gal jis atsimena pirmąjį kartą, kai juodu susitiko, ir ji gėrė stipriau nei vandenį? Ar tik jis nemano, kad ji norinti išvengti praeities klaidų?

Sugrįžęs ištiesė jai stiklinę ir atsisėdo ant kėdės priešais sofą, kurioje ji buvo įsitaisiusi.

Mergina nugėrė gurkšnelį. Beveik jautė palaimą, kad nebereikia sėdėti darbe ir gali būti čia, imti iš Ziko interviu. Džono nesigirdėjo nuo penktadienio, ir ji spėjo, kad tikriausiai vėl būsiąs kelionėje. Skarlet vis dar buvo nedraugiška, o kiti šeimos nariai į nutrauktas sužadėtuves reagavo įvairiai – nuo šoko iki nusivylimo.

– Fotografo neatsivedei? – paklausė Zikas.

– Pati fotografuosiu, – laisvąja ranka Samer kilstelėjo fotoaparato dėklą.

Vaikinas klausiamai ją nužvelgė.

– Tu – fotografė?

Mergina susidrovėjusi gūžtelėjo pečiais.

– Lankiau kursus. Tai mano pomėgis. – Ji pastatė stiklinę ant stalelio.

Vaikinas įdėmiai ją tyrinėjo, ir ji pasimuistė. Ką jis dabar mąsto?

– Atrodai pasikeitusi, – tarė jis tuo glotniu kaip medus, giliu ir sodriu kaip šokoladas, neįtikėtinu balsu.

Susikaupk, Samer, – įsakė ji pati sau.

– Mmm, tikrai?

– Taip, koncerte buvai mergaitė rokerė, penktadienį darbe puikavaisi retro įvaizdžiu, žinai – baltos pirštinaitės, perlai… Tačiau šiandien atrodai egzotiškai. – Vaikinas pakreipė galvą. – Vis dar bandau suprasti, kuri iš jūsų yra tikroji Samer Eliot.

Gal ir ji pati mąstė tą patį.

– Gal mes visos?

Zikas papurtė galvą.

– Nemanau. Turbūt pati dar tik bandai išsiaiškinti, kas esi.

– Maniau, kad tai aš uždavinėsiu klausimus, – nerūpestingai pastebėjo ji.

Jis šyptelėjo.

– Argi interviu nėra dvipusis pokalbis? Be to, kuo geriau tave pažįstu, tuo labiau mane intriguoji.

– Turbūt turėčiau… padėkoti.

– Pavyzdžiui, – tarsi negirdėdamas tęsė jis, – ar kada nors apskritai užsimauni sužadėtuvių žiedą?

Vienu metu merginai toptelėjo pameluoti, bet nutarė, kad bus geriausia, jei liks atvira. Greičiausiai jis vis tiek sužinotų tiesą iš laikraščių.

– Aš nutraukiau sužadėtuves.

Mergina pamatė, kaip tose stulbinančio mėlynumo akyse suliepsnoja karštis.

– Tu jam pasakei.

– Pasakiau, – patvirtino ji ir gindamasi pridėjo: – Bet išsiskyrėme ne dėl tavęs, jei taip pamanei. Tu tiesiog privertei mane suprasti, kad mudu su Džonu padarytume klaidą, jei susituoktume. Išsiskyriau su juo dar prieš pasakydama, kas nutiko ketvirtadienio vakarą.

– O kas nutiko ketvirtadienio vakarą, Samer? – vylingu balsu paklausė Zikas.

– Aš… aš vis dar nesuprantu.

– Tai buvo nuostabu. Mes buvome nuostabūs.

– Liaukis. Tu pažadėjai…

– Ką gi aš pažadėjau?

Mergina tylėjo.

– Nepamenu, kad būčiau ką nors žadėjęs. Prisimenu, sakiau, kad noriu tave vėl pamatyti.

– Dėl interviu, – patikslino ji. Jis bandė iškreipti jų pokalbį. – Tavo vadybininkas ir spaudos atstovas man skambino vakar po tavo skambučio ir apipylė klausimais apie šio pokalbio laiką ir temas.

– Apgailestauju.

Mergina apsidairė.

– Beje, o kur jie patys? Susidariau įspūdį, kad ir jie norės dalyvauti.

Vaikinas nuleido akis, slėpdamas jų išraišką.

– Abu turėjo kitų reikalų.

Samer tai pasirodė keista, bet ji nusprendė patylėti, taigi skubiai išsitraukė diktofoną. Zikas vertė ją nervintis, ir vienintelis būdas išsisukti nuo bet kokios pavojingesnės temos – eiti prie reikalo.

– Kaip manai, gal pradėkime interviu? – gyvai paklausė ji. – Nenoriu gaišinti tavo laiko.

Jo žvilgsnis prilygo kvietimui į nuodėmę.

– Tu manęs negaišini.

Jos nugara nubėgo šiurpuliukas. Samer atsikosėjo ir įjungė diktofoną.

– Su kokiu didžiausiu iššūkiu susiduriate kaip muzikos atlikėjas?

Zikas nusijuokė.

– Tiesiai prie reikalo?

Mergina klausiamai kilstelėjo antakį. Vaikinas atsiduso.

– Gerai… Didžiausias iššūkis yra nesikartoti. Manau, dėl to nerimauja kiekvienas menininkas. Noriu, kad mano muzika būtų nauja ir gyvybinga, tačiau populiari.

Samer nuostabai, po pirmojo klausimo interviu ėjo kaip sviestu pateptas. Zikas pasakojo apie tai, kokios sėkmės sulaukė naujausias kompaktinis diskas, apie dalyvavimą Muzikantai už gydymą veikloje. Po kurio laiko ji nusprendė pereiti prie kitos temos.

– Nėra girdėta jokių istorijų, kad būtum siejamas su narkotikais, areštuotas, susipešęs…

– Gaila, bet turiu nuvilti, – pašmaikštavo Zikas.

– Bet, – tęsė ji, – spauda apibūdina tave kaip paniurėlį ir blogiuką. Kaip, tavo nuomone, susikūrei tokią reputaciją?

– Labai paprastai. Atsisakau duoti interviu.

Mergina nespėjo susivaldyti ir susijuokė.

– Dar nesi baigęs suplanuoto tarptautinio turo. Kur vyks kitas pasirodymas?

– Hiustone, mėnesio pabaigoje, tada Los Andžele, o netrukus po jų išvykstame į užsienį. – Vaikinas patylėjo. – Bet iki mėnesio pabaigos liksiu Niujorke.

– Tikrai? – paklausė mergina, tramdydama vėl užplūdusį jaudulį.

– Taip, noriu pabūti su šeima: atsigriebti už tą laiką, kiek manęs nebuvo.

Mergina buvo išsiaiškinusi, kad jis užaugęs Niujorke.

– Esu tikra, kad jie bus laimingi tave matydami. – Ji išjungė diktofoną, nes geram straipsniui medžiagos jau pakako.

Vaikinas vylingai šyptelėjo.

– Turi omeny, priešingai nei tu?

Ant šio kabliuko ji neužkibo.

– Radau tavo tinklalapyje, kad užaugai Niujorke.

– Specialiai taip parašyta. Aš vertinu privatumą. – Jis nutvilkė merginą greitu šypsniu. – Bet jeigu tave domina, užaugau šiaurės vakarų dalyje.

Ar jam būtina įsikurti jos kaimynystėje? – pamąstė Samer.

– Mano tėvas – Kolumbijos universiteto profesorius, – toliau dėstė Zikas. – Motina – psichologė, verčiasi privačia praktika.

Mergina pamėgino įsivaizduoti Ziką kaip akademiko ir psichologės sūnų, bet nepavyko.

Vaikinas kreivai šyptelėjo.

– Taip, žinau. Sunku patikėti! – patylėjęs tęsė. – Tačiau nebuvo taip jau blogai. Mano tėvas – archeologas, todėl daugumą vasarų praleidome ekspedicijose, kasinėdami Pietų Afrikoje ir Vidurio Rytuose. – Gūžtelėjo pečiais. – Turbūt todėl ir aš mėgstu daug keliauti.

– Visada norėjai būti muzikantas? – pasiteiravo ji.

– Turi omeny – roko žvaigže? – nusišaipė vaikinas ir papurtė galvą. – Ne, kurį laiką dariau tai, ko iš manęs tikėjosi tėvai, bet likus mėnesiui iki baigiamųjų egzaminų Kolumbijos universitete pasirašiau pirmąją sutartį dėl įrašų.

– Ką studijavai? – paklausė mergina, nustebusi, kad jis baigęs prestižinį Ivy League universitetą: tai nebūdingas rokeriui išsilavinimas.

– Muziką. Tiek universitete, tiek visur kitur. O tu?

– Anglų kalbą, o žurnalistiką pasirinkau kaip papildomą discipliną. Niujorko universitete, – patikslino Samer.

– Kurią vidurinę baigei?

– Privačią mokyklą Hamptone. O tu?

– Horace Mann vidurinę, – atsakė jis.

Juodu šypsojosi, žiūrėdami vienas kitam į akis, kol mergina atsikvošėjo ir kostelėjo. Pokalbis pasidarė pernelyg asmeniškas. Ir kaip tai atsitiko?

– Tad dabar man tereikia kelių nuotraukų straipsniui, – tarė ji.

Vaikinas atsistojo.

– Gerai. Kaip norėsi?

Ji metė į jį greitą žvilgnį. Ar tik jis jos neprovokuoja?

Vaikinas žvelgė į ją nieko nesakančiu žvilgsniu.

Pasiėmusi skaitmeninį fotoaparatą, Samer atsistojo.

– Stokis kur nors, kur šviesu, bet ne tiesiai saulėje. Ir fono reikėtų neperkrauto smulkmenomis.

– O jei atsisėsčiau ant fotelio ranktūrio štai ten?

Mergina linktelėjo.

– Puiku. Keletą nuotraukų galėsim padaryti ir svetainėje. Vientisas, beveik baltas, fonas.

Samer pradėjo fotografuoti.

– Plati šypsena, – liepė ji, ir paklusdamas vaikinas nusišypsojo. Jo šypsena vertė iš kojų.

Prieš fotoaparatą jis elgėsi kaip apsigimęs pozuotojas, pasukdavo galvą vis kitu kampu, tačiau kiekviename kadre atrodydavo nuostabiai. Sutikdama jo žvilgsnį vaizdo ieškiklyje, Samer nukaisdavo. Tai, ką matė jo žydrose akyse, vertė širdį plakti greičiau. Gerai, kad tarp jų dar yra fotoaparatas, pamanė ji, ir bent kiek slopina tą jo užburiantį patrauklumą.

Visą tą laiką mergina vertė jį keisti veido išraiškas.

– Nesišypsok. Surimtėk, – spragsėdama komandavo ji. – Dabar nuleisk galvą ir iš apačios pakelk akis į fotoaparatą. – Spragt, spragt. – Pakreipk galvą į šoną ir pašnairuok į mane. – Spragt, spragt.

Kai Samer nufotografavo apžergusį kėdę Ziką, ir jis atsistojo pozuoti prie sienos, oras kambaryje tiesiog kibirkščiavo nuo įtampos.

– Dabar pažiūrėk į mane deginančiu žvilgsniu, – nemąstydama paliepė ji.

Jis taip ir padarė. O Viešpatie! Tarsi būtų apsisukusi galva, mergina apsvaigo ir nebegalėjo atgauti žado. Ji nuleido fotoaparatą ir apsimetė kažką knebinėjanti.

– Tad ir viskas.

Priėjęs prie jos, vaikinas panėrė pirštus jai į plaukus, švelniai spausdamas galvą ir versdamas pažvelgti aukštyn.

Ji net nespėjo užsimerkti, kai jo lūpos švelniu kaip plunksnelės prisilietimas bučiniu palietė jos lūpas. Vieną, antrą, trečią kartą, o tada jis užvaldė ją tokiu giliu ir tokį pasitenkinimą teikiančiu bučiniu, kad merginai vos nesulinko keliai. Fotoaparatą laikanti ranka bejėgiškai nusviro.

Kai vaikinas galiausiai atsitraukė, ji sušnibždėjo:

– Kodėl taip padarei?

– Nes norėjau, – atsakė jis.

Samer nebyliai žvelgė jam į akis.

– Nes tu mane jaudini. Nes norėjau įsitikinti, kad tai, ką patyriau ketvirtadienio vakarą, nebuvo atsitiktinumas.

– Mes negalim…

– Negalim ar neturėtume?

– Ir viena, ir kita…

– Kodėl? Pameni, tu jau nebesi susižadėjusi? – vaikinas švelniai pirštu vedžiojo aplink lūpų kontūrą. – Ką veiksi penktadienio vakarą?

– Turiu planų. Mano pusbrolio restorane Une Nuit vyks žurnalo darbuotojų vakarėlis.

– Pasikviesk ir mane.

Mintyse šmėkštelėjo: K— L— A— I— D— A.

– Nagi, – kantriai įkalbinėjo Zikas. – Argi neužsitarnavau padėkos, kad sutikau duoti interviu? Be to, žurnalui tai tik į naudą. Esu tikras, kad darbuotojams patiktų asmeniškai susipažinti su dar viena garsenybe.

Reikia pastebėti, kad Zikas mokėjo įtikinėti.

Vaikinas pasilenkė dar vieno bučinio, ir mergina atšlijo.

– Gerai! – nusileido Samer, nėrė jam pro šoną susirinkti daiktų ir, svarbiausia, padaryti bent kokį tarpą tarp jųdviejų.

Tik dėl žurnalo, pažadėjo pati sau. Tiktai dėl jo.