Читать книгу Eliotų dinastija. Antra knyga - Susan Crosby - Страница 13

Jos kūnas degė iš karščio. Be abejo, to negalėjo būti: lauke vėsu, bet po kašmyro paltu ir dirželiu perjuostu susiaučiamu megztuku ji visa liepsnojo.

Kaltas buvo vyras greta jos. Zikas, jos meilužis.

Juodviem priėjus Eliotų namą, Zikas nužvelgė didžiulį pilką statinį. Mergina buvo pratusi, kad daugeliui palieka įspūdį namas, kuris jai su seseria tebuvo savaitgalio rezidencija ir kuriame būdami mieste apsistodavo seneliai.

Samer pabandė įsivaizduoti namą jo akimis, tarsi matytų pirmą kartą. Trijų aukštų dvaro pastatas su baltomis kolonomis stūksojo atokiau nuo gatvės, atitvertas nuo smalsių praeivių žvilgsnių juoda kaltos geležies tvora, apsivijusia gebenėmis.

Zikas pažvelgė į merginą.

– O taip, tavo senelis tuščiai burnos neaušina.

Vaikino įžvalgumas ją nustebino. Dauguma svečių pastebėdavo tik priešais juos stūksančią konstrukciją.

– Senelis įkūrė ELK imperiją, – paaiškino mergina. – Manau, kad kylant aukštyn, išorė jam taip pat tapo labai svarbi.

– Taip…

– Pavydu?

Zikas žvilgtelėjo į merginą ir jo lūpose suvirpėjo šypsena.

– Jei ko ir pavydžiu, tai privatumo. Ir jaučiuosi kaip paskutinis kvailys, galvodamas, jog maniau, kad mano apartamentai Waldorfe padarys tau bent menkiausią įspūdį.

Samer nukaito. Nesmagu, kai primena, kaip ji tą naktį jį suklaidinusi, bet neatrodė, kad vaikinas dabar pyktų – jis tiesiog mėgavosi, galėdamas ją paerzinti. Tačiau atėjus prie namų, ją vėl apėmė drovumas. Stengdamasi atsikratyti to jausmo, mergina pati nepajuto, kaip pasiūlė:

– Gal norėtum užeiti ir apsidairyti?

– Žinoma.

Juodviem einant prie paradinių durų, paskui ir vidun, jai užteko laiko pasigailėti impulsyviai ištartų žodžių. Reikėjo tiesiog atsisveikinti lauke ir viskas.

Turėjau, galėjau, bet to nepadariau.

Vestibiulyje pakabinę jos paltą ir jo striukę su kepuraite, juodu patraukė apžiūrinėti namo. Buvo vėlu, todėl visur karaliavo tyla. Visi darbuotojai arba miegojo, arba buvo išėję namo.

Jie pasuko iš pagrindinio didžiojo vestibiulio su įspūdingu vitražų stogu į biblioteką, o iš ten – į valgomąjį ir svetainę. Samer aprodė jam bendrąjį kambarį ir virtuvę; juodu pasidairė po verandą, kuri buvo pristatyta už namo ir iš kurios atsivėrė vaizdas į uždarą sodelį. Mergina visu kūnu jautė jį, einantį jai iš paskos.

Po kurio laiko pakilo į antrąjį aukštą, kur buvo šeimos ir svečių miegamieji, tada – ir į trečiąjį, kur miegodavo ji pati ir Skarlet. Galiausiai Zikas pravėrė duris į jos miegamąjį.

Bandydama suvokti, ką jis mąsto, Samer droviai išspaudė:

– O čia mano miegamasis. Kelis kartus keičiau apdailą. Laimė, mums su Skarlet niekada nereikėjo dalytis viena vonia. Nesu tikra, ar mūsų draugystė būtų atlaikiusi tokį išbandymą.

Ji apsidairė po kambarį, kuriame baltos ir kreminės spalvos apmušalai išryškino antikinio stiliaus vyšnios baldus, nužvelgė žalvariniais papuošimais padailintą lovą su dygsniuotu apklotu. Kokios mintys sukasi jo galvoje? Pernelyg jauku?

Vaikinas nepratarė nė žodžio, tiesiog dairėsi, ir ji nustojo nervintis. Galų gale jis sumurmėjo:

– Labai moteriškas.

Įėjęs vidun, sustojo prie užverto nešiojamo kompiuterio ir popieriais nukrauto stalo. Pažvelgęs į juos, pasiteiravo:

– Pradėjai rašyti mūsų interviu?

– Taip. – Mergina priėjo arčiau. Buvo pamiršusi, kad ant stalo paliko juodraštį. Zikas paėmė keletą lapų ir smalsiai į ją pažvelgė.

– Ar neprieštarausi?..

– Ne… Turiu omeny, ne, aš nieko prieš. – Ji nervingai nusijuokė. – Tik nemanyk, kad turi teisę cenzūruoti.

Vaikinas kilstelėjo antakį.

– Nesijaudink, – sumurmėjo. – Žinant, kiek ir ko apie mane jau prirašyta, abejoju, ar būsiu apstulbintas.

Samer nekantriai laukė, kol jis baigs skaityti. Rašydama ji vargo prie kiekvieno žodžio. Ir kiekvienas žodis su stulbinamai ryškiomis detalėmis atgaivindavo mintis apie jį ir tą naktį Waldorfe. Kiek ji laužė galvą mąstydama, kaip jį apibūdinti, kad nebūtų banali arba neatrodytų įsimylėjusi! Zikas Vudlou, menininko siela sekso simbolio kūne, buvo parašiusi, o paskui ištrynė. Išvadino save juokinga, kitokiais epitetais ir ištisą amžinybę spoksojo į tuščią ekraną.

Galiausiai nusprendė pradėti nuo Ziko citatos, jog jis stengiasi, kad jo muzika būtų visąlaik nauja ir atitiktų šiandienos dvasią. Kaip tik tada merginos mintis nutraukė jo balsas.

– Labai geras straipsnis, – pagyrė vaikinas. – Man patiko.

– Tikrai? – suprasdama, kad atrodo tiesiog gėdingai nustebusi, ji pabandė dar kartą. – Turiu omeny, iš tikrųjų?

Jo lūpose žaidė šypsena.

– Taip, tikrai. Tik vieną dalyką galiu sukritikuoti.

– Kokį?

Zikas padėjo straipsnį ant stalo.

– Reikia atlikti išsamesnį tyrimą.

– Nesu tikra, ar man dar reikia papildomos informacijos…

Jis prisiartino prie jos tiek, kad juodu skyrė vos keletas colių. Merginai užgniaužė kvapą.

– Esi įsitikinusi? – sumurmėjo vaikinas. – Nes yra dar daug dalykų, kuriuos man reikia išsiaiškinti apie tave.

Nuo tokio erotiniu atspalviu dvelkiančio pokalbio jai oda lakstė šiurpuliukai.

– Pavyzdžiui, ką? – sukuždėjo ji.

Zikas paglostė jai skruostą, nykščiu perbraukė per lūpas.

– Pavyzdžiui, ar tavo oda visada tokia švelni? – Vaikinas prisitraukė ją arčiau ir palenkė galvą. – Ar tavo lūpos visada taip laukia bučinio, kaip man atrodo? – sušnibždėjo, priglusdamas prie jos lūpų.

Zikas įgudusiu bučiniu įsisiurbė jai į lūpas, ir merginą greitai paskandino tie patys jausmai, kurie nusinešė juodu ant savo sparnų tą pirmąją naktį Waldorfe.

Ji negalėjo atsiplėšti nuo jo tol, kol jis pats nenutraukė bučinio. Pažvelgęs į merginą ir neatitraukdamas akių nuo gilios susiaučiamo megztuko iškirptės, vaikinas švelniai sumurmėjo:

– Tu šiandien taip gražiai atrodai.

– Buvau apsipirkti, – prisipažino ji. Samer galiausiai ištaikė valandėlę ir, pasiryžusi nusipirkti ką nors tinkama šiam vakarui, pralėkė parduotuves. Ji pernelyg nesuko galvos, kodėl staiga tapo taip svarbu, kuo vilkės.

– Labai rafinuota.

– Gal tai naujosios Samer Eliot gimimas? – pajuokavo ji.

– Jei taip, būtų malonu visomis išgalėmis prisidėti prie šio proceso, – viliojamu balsu pasisiūlė Zikas.

Samer jautėsi taip, tarsi pilve lengvais sparneliais plasnotų miriadai drugelių. Jųdviejų geismo šokis merginai vis dar buvo neištirta žemė.

– Atrodo, kalbėjomės apie interviu…

– Taip, ir apie informacijos paieškas…

– Ar bandai mane suvilioti?

– O ką, ar man gerai sekasi? – vaikinas neatitraukė akių nuo jos megztuko, pro kurio audinį ryškėjo spenelių apybraižos. – Sakyčiau, atrodai susijaudinusi…

– Iš tikrųjų nesi mano skonio… – ką ji mėgina įtikinti: jį ar save? – Visi vaikinai, su kuriais draugaudavau, kirpdavosi trumpai. – Be to, visi dirbdavo nuobodžius darbus kontorose, turėjo pilnas spintas dalykinių kostiumų ir nebuvo tokie maištininkai.

Jis nusijuokė.

– Mokykis gyventi pavojingai!

Ar ji išdrįs?

– O tu tikrai man patinki, – patikino vaikinas.

Netikėdama Samer žvelgė į jį.

– Tu originali, – paaiškino jis. – Tokia provokuojanti, natūrali ir miela.

Samer pakėlė į jį akis ir pajuto nebesivaldanti. Teištarė:

– Bent kartą, mąstydama apie tave, norėčiau nebūti apkvaitusi nuo geismo.

Zikas nusijuokė.

– O kam? Žmonės sako, kad laimingiausi yra tie, kurie niekad nesuranda kelio atgal iš to svaigulio.

Gal jis ir teisus, pamanė mergina. Nuo tos nakties Waldorfe galvoje kirbėjo vienas klausimas: kas ta aistringa moteris, gulėjusi pataluose su Ziku? Ar jai tiesiog buvo aptemęs protas, ar tai – jos esybės dalis, kurią protingoji Samer Eliot, bijodama išlaisvinti, ilgai slėpė pati nuo savęs?

Samer nekantravo tai išsiaiškinti, o Zikas atrodė visiškai sutinkąs jai padėti. Vaikinas pasislinko arčiau, o ji tuo pat metu žingtelėjo jo link. Nejučiomis atsidūrusi Ziko glėbyje, Samer ištirpo nuo jo lūpų prisilietimo.

Samer pajuto, kaip jo delnas priglunda prie jos krūties ir Zikas nykščiu patrina spenelį, kviesdamas jį kilti aukštyn, o ją pačią – dar labiau jo geisti. Atsitraukęs nuo jos lūpų, vaikinas lengvais lyg pūkas bučiniais nubarstė akis, skruostus ir nuslydo prie kaklo duobutės. Samer rankos nekantriai pešė į džinsus sukištus marškinėlius, ir galų gale paklusęs Zikas juos nusitraukė.

Nelaukdama kvietimo, ji švelniai pirštų galiukais perbraukė per krūtinę, jausdama kaip po jos delnais susitraukia tvirti raumenys. Netikėtai Zikas liovėsi ją bučiavęs ir nusikeikė.

– Kas nutiko? – pakėlė į jį akis mergina.

– Neatsinešiau apsaugos.

– Bet aš turiu…

– Nagi, panele Eliot, – nutęsė jis, – ar tik neketinote manęs suvilioti?!

Samer suplasnojo blakstienomis.

– Iki šios akimirkos – tikrai ne, bet žinau, kad Skarlet vonios kambaryje turi kelis prezervatyvus. Ji iš tų merginų, kurios verčiau pasisaugo, kad paskui nereikėtų gailėtis.

Be jokių abejonių, sesers vonios spintelėje Samer rado nepraplėštą pakuotę. Grįždama į kambarį, tarėsi išgirdusi Ziką niūniuojant. Vaikinas buvo uždegęs kelias žvakes, o ore tvyrojo vos juntamas rožių aromatas.

– Tad kur mes sustojome? – paklausė jis, eidamas prie merginos. Paėmęs pakuotę, numetė ant naktinio stalelio. Prigludęs lūpomis prie jos lūpų kampučio, tol žaidė dirželiu, kol jį atrišo, nutraukė ploną megztuką nuo merginos pečių ir apnuogino nėriniuota liemenėle pridengtą krūtinę. Pakėlė į ją akis ir nusišypsojo.

– Reikia pagirti tavo skonį – išsirenki fantastiškus apatinius drabužėlius.

Susidrovėjusi Samer taip pat nusišypsojo. Ji tiesiog gerai įsikalė į galvą Skarlet patarimą, duotą koncerto išvakarėse: seksualiai apsirenk, ir jausiesi seksuali. Todėl nutarė įsigyti daugiau seksualaus apatinio trikotažo.

– Čia toks neseniai atsiradęs mano bruožas.

– Valio smulkiems pokyčiams! – vaikinas pradėjo glamonėti merginai krūtinę, dar labiau ją sujaudindamas.

– Zikai…

– Taip?

Paimk mane. Privalau tuoj pat pajausti tave savyje. Ji troško ištarti tokius pat erotiškus žodžius, kokius jis kuždėjo jai jųdviejų pirmąją naktį, bet negalėjo išspausti nė garso.

– Ko norėtum, Samer? – tyliu ir viliojamu balsu paklausė vaikinas. – Pasakyk man…

– Pabučiuok krūtinę…

– Mmm… pabučiuoti? – primerkęs akis sukuždėjo jis. – Štai taip? – vaikinas palenkė galvą ir priglaudė lūpas prie liemenėlės nedengiamo tarpelio tarp krūtų. – Ar to norėjai?

– Ne! – Samer balse skambėjo nekantrumas ir nepasitenkinimas. Jis juk žino, ko ji nori!

– Ne? – Zikas apsimetė nesuprantąs ir mąstantis.

Staiga ji suprato, ką daryti. Ji irgi gali jį paerzinti… Zikas juk erzina ją! Staiga atsirado daugybė priežasčių mesti šalin visus susivaržymus. Nenuleisdama nuo jo žvilgsnio, Samer žingtelėjo į šoną.

– Kur eini? – sunerimo Zikas.

– Niekur, – vylingai atsiliepė ji. – Gal geriau atsisėsk?

Vaikinas kiek nustebo, bet pakluso ir prisėdo ant lovos krašto.

– Patogiai įsitaisei? – pasiteiravo Samer, prislopindama šviestuvo šalia lovos šviesą.

– Taip…

– Tikiuosi, mėgsti džiazą? – paklausė, paleisdama švelnią muziką. – Kai kuriems jis sukuria ypatingą nuotaiką… O tau?

– Ateik čia ir sužinosi!

Po tokių žodžių gyslomis nutekėjo ugnis. Samer pasuko prie Ziko, eidama atsisegė liemenėlę ir leido jai nukristi ant grindų. Priėjusi stumtelėjo vaikiną, ir šis atsilošęs alkūnėmis atsirėmė į lovą. Apžergusi jo kelius, Samer atsisėdo. Vaikino veide atsispindėjo nuostaba ir susižavėjimas.

– Na ir ką dabar pagavusi darysi su manimi?

Samer pasilenkė ir svajingai pabučiavo jį į lūpas.

– Pabučiuok mane, – paprašė atsitraukusi, žiūrėdama jam tiesiai į akis. – Noriu, kad bučiuotum mano krūtis, kad vėl pakartotum visus tuos nuostabiai jaudinančius dalykus, kuriuos darei tą naktį viešbutyje…

Zikas atsisėdo.

– Su malonumu…

Ji prisitraukė jį artyn ir užsimerkusi taršė jo plaukus. Kai jo lūpos prigludo prie jos krūties, ji nebesulaikė atodūsio. Zikas žaidė tai su viena, tai su kita krūtimi tol, kol ji nebegalėjo iškentėti nė minutės ilgiau.

Nepaleisdamas merginos, Zikas parvertė ją ant lovos ir išsitiesė šalia, įspraudęs vieną koją tarp josios taip, kad mergina jautė prie klubo prigludusį jo vyriškumą. Jis bučiavo ją nesustodamas, mylėdamas lūpomis ir glamonėdamas rankomis, o jos rankos žaismingai glostė įsitempusius jo raumenis. Kai oras aplink pradėjo traškėti nuo karštligiškos įtampos ir abiejų kvėpavimas padažnėjo, Zikas nuslydo nuo lovos ir atsistojo. Nuvilkęs dar likusius jos drabužius, atsikratė savo džinsų ir batų. Samer nužvelgė jį nė kiek nesidrovėdama – buvo susijaudinęs ir toks nuostabus.

– Gali liesti, kur tik nori, – padrąsino jis.

Tą ji ir norėjo padaryti. Ištiesusi ranką, Samer suėmė jo penį ir pradėjo glostyti. Alsiai ir giliai traukdamas orą, vaikinas užmerkė akis. Kai neišsilaikęs sudejavo, ji pasilenkė ir apžiojo jį.

– Ak, Samer…

Ji niekada dar nesijautė tokia galinga ir seksuali. Kai galiausiai atsitraukė, Zikas nuvirto šalia jos ant lovos ir bejėgiškai nusišypsojo.

– Nieko sau… buvo nuostabu.

Samer atsakė drovia šypsena.

– Kas gi čia dabar? – įdėmiai pažvelgė į ją vaikinas. – Mano viliokė susigėdo? – Mąstydamas pakreipė galvą. – O gal tikrai vertėtų suteikti tau priežasčių raudonuoti?

Pakilęs virš jos, Zikas nubučiavo ir nuglostė savo taką žemyn, dar labiau jaudindamas ir kaitindamas glamonėmis jos geismą. Kai lūpomis prigludo prie jos šlaunų, Samer sudejavo ir pamėgino suglausti kojas.

– Ššš…– nuramino jis.

Galiausiai ieškančios Ziko lūpos prigludo prie pačios šiltos, drėgnos ir jo geidžiančios jos esybės. Samer jautėsi taip, tarsi jos pasaulis būtų ankštas, šiltas kokonas. Jame egzistavo tik Zikas ir jo glamonės… kol galiausiai jos visata sprogo, ir kūnu nuvilnijo malonumo bangos. Galų gale nusileidusi žemėn, Samer išgirdo plyštančios folijos garsą, ir tada Zikas vėl čiupo ją į glėbį. Apkabinęs pabučiavo. Šįkart jis įėjo į ją švelniai ir netrukdomas, duodamas laiko priprasti prie jo buvimo joje pojūčių. Apsivertė ant nugaros, nusinešdamas ją kartu.

Pro krentančius plaukus Samer nustebusi pažvelgė į jį.

– Veskis mane ten, kur nori eiti, Samer, – kimiai pratarė jis. – Vadovauji tu.

Sekundėlę ji dvejojo, tada droviai pajudėjo. Jo atsakanti aimana buvo pats geriausias padrąsinimas. Ji leido jam nustatyti jųdviejų ritmą, judėdama kartu su juo, kai Zikas padidino dažnį, ir negalėjo atplėšti akių, kai jis užsimerkė, raumenys įsitempė, o veidą apėmė malonumo įtampa. Ji taip pat užmerkė akis, susitelkdama į naują malonumo bangą. Kai užplūdo orgazmas, mergina sudejavo, jos kūnas sutrūkčiojo ir nurimo tik tada, kai Zikas tvirtai suėmė jos klubus ir veržliu judesiu smigęs į ją po kelių akimirkų paskui Samer nėrė į saldžią užmarštį. Mergina sukniubo ant jo krūtinės, ir Zikas ją apsikabino.

– Ak, Samer, man taip gera su tavimi, – glostydamas jos plaukus, pratarė vaikinas. – Tu tokia aistringa…

– Niekad nemaniau, kad esu aistringa, – įsikniaubusi į jo petį sumurmėjo mergina.

– Juokauji?

Papurčiusi galvą, Samer pažvelgė jam į akis.

– Niekada nepatyriau tokios aistros su Džonu.

– Patikėk, tavo kūnas susijaudina kur kas greičiau nei kitų moterų, kurias man teko sutikti. Negaliu patikėti, kad šitiek laiko likai nekalta.

– Tai buvo numatyta mano penkmečio plane.

– Kur?

– Penkmečio plane, – pakartojo ji. – Esu susidariusi planą visam gyvenimui ir pagal jį turėjau ištekėti iki dvidešimt šešerių.

Nusijuokęs Zikas pasmalsavo:

– O kas dar numatyta pagal planą?

– Na, žinai, visi įprasti dalykai… Iki trisdešimto gimtadienio užimti vadovo pareigas. Susilaukti vaikelio, – išsakydama tuos tikslus balsiai, kažkodėl jautėsi tarsi prisipažindama kažką gėdinga.

– Bet juk negali nugyventi gyvenimo pagal tikslų planą!

– Tačiau svarbu turėti tikslų, – gynėsi Samer.

– Taip, bet ne tada, kai jie trukdo pripažinti naujai užgimstančius jausmus! Kartais planai pradeda stoti skersai kelio tikriesiems troškimams!

– Kalbi kaip ekspertas.

Vaikinas nusišypsojo.

– Gali pasikliauti manimi. Aš juk psichologės sūnus, be to, man moka nemažus pinigus už tai, kad dainuoju apie jausmus.

– Pastebėjau! Man pasirodė, kad šiek tiek anksčiau, prieš mums… užsiimant kitais dalykais, girdėjau tave niūniuojant po nosimi. Neatpažinau melodijos. Kokia čia daina?

– Nieko ypatinga, – išsisuko Zikas. – Kažkur girdėta daina ir tiek.

– Mmm… – sumurmėjo ji, braukdama basa pėda jam per koją.

Zikas sučiupo jos slenkančią koją, o jo veide atsirado viliojanti išraiška.

– Kita vertus, negali teigti, kad aš per mažai tave pažįstu.

Jis prispaudė ją prie lovos, ir juokdamasi ji atsidavė šiai nakčiai, bent kartą nemąstydama apie rytdieną.