Читать книгу Eliotų dinastija. Antra knyga - Susan Crosby - Страница 14

Kitą rytą Samer pabudo jausdamasi laimingesnė ir labiau patenkinta nei kada nors anksčiau. Pažvelgė į šalia jos kietai miegantį vyrą.

Zikas.

Ji dar niekada nėra pabudusi šalia vyro. Pamąstė kodėl ir suprato, kad būtent Zikas ir kaltas dėl to, kaip ji jaučiasi. Žiūrėjo į jį ir gailėjosi, kad neturi fotoaparato. Miegant ar užsimiršus bruožai atsipalaiduodavo, ir jo veido grožis gniaužė kvapą dar labiau nei scenoje.

Samer vis dar negalėjo patikėti, kad dainininkas Zikas Vudlou susidomėjo tokia mergina kaip ji. Žinojo, kad jos pinigai čia niekuo dėti, nes jis ir pats labai turtingas.

Mergina prisiminė praėjusią naktį ir nuraudo. Tada jie užmigo, o pabudę naktį dar du kartus mylėjosi. Po paskutinio karto Zikas švelniai dainavo tol, kol ji užmigo. Vien mąstydama apie tai, jautėsi tokia branginama ir vėl nukaito.

Jai buvo gera, kad Zikui patiko jos straipsnis. Geriau eitų per ugnį, nei kam nors prisipažintų, kiek kartų klausėsi įrašo vien tam, kad vėl ir vėl išgirstų jo balsą. Bežiūrint Zikas prasimerkė ir nusišypsojo. Pasivertė ant šono, kad būtų arčiau jos ir pradėjo glamonėti.

– Labas rytas…

– Labas, – nusišypsojo Samer.

Zikas prisitraukė ją arčiau ir kutendamas neskustu smakru ėmė bučiuoti kaklą. Mergina prajuko, pabandė ištrūkti, ir greitai jų pokalbis visiškai nutrūko.

– Ką veiksi savaitgalį? – gerokai vėliau paklausė Zikas. – Tikiuosi, visą jį praleisi lovoje? – mirktelėjęs pridėjo.

– Iš tikrųjų paprastai važiuoju namo, – nusijuokė Samer ir atsakydama į jo klausiantį žvilgsnį patikslino. – Į Hamptoną, pas senelius. Žuvus tėvams ten mes su Skarlet ir užaugome.

Jo ranka švelniai slydo jos šlaunimi.

– Pasiimk ir mane.

– Negaliu!

Žodžiai išsprūdo iš jos lūpų net nesusimąsčius. Tačiau kol kas ji tikrai negali kviestis jo pas senelius! Praėjusį vakarą juodu kartu buvo Une Nuit, o dabar namo? Dar nespėjo išsiskirti su Džonu, o jau parvažiuotų su nauju vaikinu!

Zikas pakreipė galvą ir apsimetė įsižeidęs.

– Kodėl? Esu tinkamas lovoje, bet nepakankamai geras, kad rodytum saviškiams? – paerzino.

– Ar ne aš to turėčiau klausti? – atšovė Samer, sukdama galvą, kaip reikės jį išvesti iš namo, kad nepastebėtų personalas. Laimė, iš jųdviejų su Skarlet valdų buvo dar vienas išėjimas, tiesiai į lauką. Tereikės nusileisti žemyn paimti jo striukės ir kepuraitės, kuriuos paliko fojė, ir vėl užsėlinti į viršų.

Zikas tylėdamas linksmai spoksojo į ją, ir mergina sekundėlę pamanė, ar nebus supratęs, kokios mintys sukasi jos galvoje.

– Be to, argi neturi kitų reikalų? – pasiteiravo ji. – Nėra darbų, kuriuos reikia nuveikti per savaitgalį?

– Nea, aš visas tavo, – nusišypsojo jis.

– Turėsime miegoti atskiruose kambariuose, – atlyžusi perspėjo mergina. – Mano seneliai – konservatyvūs žmonės. – Žinoma, ji nepridėjo, kad nepaskirs jam to paties kambario, kuriame apsistodavo Džonas. To jau būtų per daug.

– Su manimi ne tik lovoje linksma, – intymiai nusišypsojo jis.

Samer nukaito.

– Tu nepataisomas!

Vėliau tą pačią dieną juodu pastatė automobilį senelių namo garaže. Išsiruošė vėlai, dar užsuko į viešbutį, todėl atvažiavo jau po pietų.

Einant dengta perėja tarp namo ir garažo, Zikas stebėdamasis vis dairėsi aplink.

– Čia dar įspūdingiau nei mieste.

Pusiau atsiprašydama, Samer gūžtelėjo pečiais.

– Man ši vieta visada reiškė namus.

– Nieko sau namai! – įeinant į vidų pastebėjo Zikas.

Juodu paliko krepšius su daiktais savo kambariuose, ir Samer palengvėjo sužinojus iš Olivijos, kad senelių nėra ir grįš tik vakare. Bent jau kol kas nereikės supažindinti su Ziku.

– Kaip teta Karen? – paklausė ji šeimininkės.

– Maiklas kaip tik išvežė ją į miestą pas gydytojus. Abu grįš tik pirmadienį.

Va tai tau! O ji tikėjosi, kad teta ir dėdė sušvelnins senelių susitikimą su Ziku.

Olivija greitai paruošė jiems vėlyvus pietus, po kurių Samer pasisiūlė aprodyti Zikui sodybą. Lauke šėlo audingas kovo vėjas, todėl abu grįžo į savo kambarius šilčiau apsirengti. Samer dar pasičiupo fotoaparatą ir įsikišo kišenėn. Pas senelius visada palikdavo kurį nors iš savo skaitmeninių fotoaparatų. Mergina mėgdavo savaitgaliais fotografuoti kraštovaizdį aplink namus, žaisti su šviesa ir šešėliais, nuotraukose fiksuoti besikeičiančius metų laikus.

Išėję laukan juodu patraukė prie namelio prie tvenkinio, apžiūrėjo malūnsparnio nusileidimo aikštelę, kuria senelis naudodavosi vykdamas į biurą Manhatane, Meivės su meile puoselėjamą rožyną. Galiausiai sustojo aikštelėje iš rankomis tašyto akmens. Akmeniniai laiptai leidosi nuo uolos į privatų paplūdimį ir valčių prieplauką. Zikas nusišypsojo, pamatęs, kad Samer išsitraukia fotoaparatą.

– Iš ko taip juokiesi? – paklausė ji.

– Iš tavęs. Vis dar manau, kad tai tu turėtum stovėti prieš objektyvą, o ne slėptis už jo.

Mergina nuraudo.

– O aš pamąsčiau, kad tada po koncerto persirengimo kambaryje tiesiog bandei užliūliuoti mane gražiais žodžiais.

– Kokia tu nepatikli, – linguodamas galvą nustebo Zikas. – Ne, aš kalbėjau nuoširdžiai. Būdama tokio gymio, esi tiesiog idealus modelis.

– Ar papozuosi man? – paklausė ji, bandydama išsisukti nuo nepageidaujamos temos.

– O aš maniau, kad fotografuosi gamtovaizdžius!

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Dažnai tai ir darau, bet šiandien noriu fotografuoti tave. Tavo toks įdomus veidas.

Veidas, nuo kurio sunku atitraukti žvilgsnį. Ji nenorėjo išsiduoti, kaip žavi jo veidas ir jis pats.

Zikas šelmiškai nusišypsojo.

– Žinoma, papozuosiu. Man patiko paskutinės fotosesijos pabaiga.

Ji taip pat nepamiršo, kuo tai baigėsi – bučiniais, ir greičiausiai būtų įvykę kai kas daugiau, jei po interviu nebūtų kuo greičiausiai pasprukusi. Atsargiai, Samer.

Tačiau neilgai trukus ji jau spragsėjo aparatu ir fotografavo Ziką pačiais įvairiausiais rakursais – pirmiausia, žvelgiantį į vandenį, paskui – stovintį ant akmeninių laiptelių.

– Ar kada nors fotografuodavai Džoną? – merginai baigus pasiteiravo Zikas.

– Niekada, – atsakė ji ir supratusi, kokias išvadas galima iš to daryti, nuleido fotoaparatą ir be galo atidžiai ėmė jį išjunginėti ir pakuoti atgal į dėklą.

– Ei… – Zikas užlipo laipteliais aukštyn ir atsistojo šalia. – Parodyk, kaip pavyko nuotraukos!

– Atsiųsiu tau elektroniniu paštu.

Ją neramino Zikui ištarti žodžiai ir sau pačiai pripažintas faktas. Džono veidas niekada jos taip nežavėjo, ji niekada nejautė tokio visa apimančio troškimo įamžinti jo atvaizdą nuotraukoje.

Varge, kas jai darosi? Vos neištekėjo už vyro, kuris jai reiškė ne daugiau nei geras draugas! Nors gal nenormalu jausti tai, ką ji dabar jaučia Zikui?

Pažvelgusi aukštyn, susidūrė su mąsliomis Ziko akimis.

– Nieko čia bloga, jei atrodau tau gražesnis nei kiti vyrai, – švelniai paerzino jis.

Jis pernelyg daug įžvelgė, – susigraužusi pamanė Samer.

– Grįžkim.

Vėliau tą vakarą per vakarienę sėdėdama priešais Ziką Samer suvokė, kad kalba su seneliais bus sudėtinga, kaip ir ji numanė. Olivija jiems pakuždėjo, kad Samer atsivežė vyriškį. Mergina jau pradėjo skaičiuoti, kiek kartų rodydami įtarimą kilstelėjo ir nusileido senelio antakiai, ir abejoti, ar pavyks išlikti mandagiems bent jau tol, kol baigs vakarieniauti.

Netgi seneliai buvo girdėję apie Ziką Vudlou ir, žinoma, senelis nekvailas. Jei pusbroliai jautė, kad juodu sieja daugiau nei paprasta pažintis, apgauti patį Patriką Eliotą buvo neįmanoma. Praėjusį savaitgalį ji pranešė nutraukusi sužadėtuves, o šį – parsivežė jau kitą vyrą.

Staiga pastebėjusi skvarbų senelio žvilgsnį, Samer vos nekrūptelėjo, supratusi, ką jis mąsto: Na, mergužėle, tokių kvailysčių galima tikėtis iš tavo sesers, bet ne iš tavęs!

Nutraukdamas nemalonią tylą, Zikas kostelėjo ir pasiteiravo:

– Samer minėjo, kad norite paskirti įpėdinį. Ką veiksite, išėjęs į pensiją?

Samer mintyse sudejavo. Senelio žodyne žodis pensija neegzistavo. Tik jau ne kalbant apie jį patį.

Ir kodėl Zikui reikėjo iškapstyti tokią jautrią temą? Ji juk jam pasakojo, kad varžybos tarp žurnalų paaštrino ir taip sudėtingus šeimos santykius. Bandė nutildyti jį žvilgsniu, bet Zikas arba nepastebėjo, arba apsimetė nesupratęs.

Samer žiūrėjo, kaip senelis neskubėdamas baigia tepti sviestą ant bandelės ir gromuluoja atsakymą. Iš patirties žinojo, kad vienas iš senelio būdų priversti pašnekovus jaustis nejaukiai – ištęsti tylą, bet Zikas liko stebėtinai ramus. Tai ji negalėjo nusėdėti vietoje.

Galų gale pakėlęs akis, Patrikas tarė:

– Yra žmonių, kurie niekad nenustoja dirbti, bet yra ir tokių, kuriems gyvenimas atrodo kaip nesibaigianti šventė. – Atsikando bandelės.

Ojoj, – pamanė Samer. Zikas neskubėdamas baigė kramtyti ir nurijo kąsnį.

– Teisybė, pone. Džiaugiuosi, kad mūsų nuomonės šiuo klausimu sutampa.

Patrikas purkštelėjo tarsi negalėdamas patikėti, kad Zikui užteko įžūlumo teigti, jog jis – savo jėgomis sukūręs leidybos imperiją! – turi kažką bendra su kažkokia roko žvaigžde. Samer pastebėjo, kad močiutė užgniaužia šypseną. Na, atrodo, bent ji yra jų pusėje.

Patrikas nustojo valgyti ir kreipėsi į Ziką.

– Minėjote, kad jūsų tėvas – profesorius, o motina – psichologė. Ką jie mano apie jūsų karjerą?

– Iš pradžių nebuvo labai patenkinti, bet suprato, kad turiu teisę siekti savo svajonių. O jūsiškiai?

Samer pasirodė, kad senelis po nosimi sumurmėjo kažką įtartinai panašaus į įžūlus šunytis. Jai kilo noras pasislėpti po stalu ar bent jau pakišti galvą po servetėle. Atrodo, kad Meivė pastebėjo jai siųstą maldaujamą žvilgsnį ir įsikišo.

– Kai Patrikas užsuko pas mus pirmą kartą, jis mano tėvui labai nepatiko.

– Tad džiaugiuosi, kad jis tiesiog tęsia giminės tradiciją, – tarė Zikas.

Atrodė, kad tokia mintis Meivę gerokai pralinksmino, o Patrikas nuleido akis. Jam Zikas dar pridėjo:

– Aš panašus į jus. Esu ambicingas, darbštus ir nevengiantis pradėti nuo nulio kopti aukštyn ten, kur neturėjau jokių ryšių.

Patrikas mąsliai tyrinėjo Ziką žvilgsniu.

– Bet atrodo, kad lieka laiko ir paneles pakirkinti. Pirma viena mano vaikaitė, dabar jau kita, ką?

Samer aiktelėjo, ir senelis pasisuko į ją.

– Nežiūrėk į mane taip, panelyte. Skaityti dar moku ir mačiau naujienas apie Skarlet su Ziku. Gal ir nešioju akinius, bet dar nemiriau.

– Ten buvo ne Skarlet, o aš, seneli!

Ištarusi žodžius, Samer tą pačią akimirką pasigailėjo. Patrikas atsilošė kėdėje su keistai patenkinta išraiška veide. Samer nuraudo.

– Norėjau pasakyti…

Zikas atrėmė Patriko žvilgsnį.

– Iš tikrųjų dėl to neturėtumėm aiškintis.

Samer galutinai atsigavo ir pridėjo:

– Tai, ką sakiau jums praėjusį savaitgalį, tiesa. Supratau, kad mes su Džonu netinkame vienas kitam, kad esame pernelyg panašūs, todėl nutraukiau sužadėtuves.

– Senelis supranta, – įsikišo Meivė. – Juk jis pats irgi buvo jaunas ir kartais elgdavosi skubotai.

– Ar aš? Niekada! – atrėžė Patrikas.

– Jūs to nežinot, – tęsė Meivė lyg neišgirdusi, – mano tėvas prisiekinėdavo, kad Patrikas trokšta sumušti trumpiausių visų laikų piršlybų rekordą!

Paskui Meivė nukreipė pokalbį į saugesnius vandenis ir paprašė Olivijos atnešti šviežių vaisių. Merginai atlėgo, kai neilgai trukus vakarienė baigėsi. Gurkšnodamos žolelių arbatą iš porcelianinių puodelių, juodvi su močiute sėdėjo nedidelėje svetainėje, apstatytoje kartūnu apmuštais baldais. Senelis su Ziku prapuolė bibliotekoje, ir Samer su nerimu suko galvą, kur link pasisuks jųdviejų pokalbis.

– Man rodos, Patrikui jis patinka, – tarė Meivė.

Nustebusi Samer pakėlė galvą ir pažvelgė į močiutę.

– Gal juokauji! Iš kur žinai?

Meivė švelniai nusišypsojo.

– Zikas nesidavė įbauginamas. Jis man priminė, koks buvo pats Patrikas maždaug prieš šešiasdešimt metų, ką tik atvykęs į Airiją, ir mane mergino.

Samer apmąstė močiutės žodžius. Vėliau tą patį vakarą, galiausiai gavusi pabūti viena su Ziku, mergina pasiteisino:

– Juk bandžiau įspėti, koks tas mano senelis…

– Jo tiesiog kandus liežuvis, – nusijuokė Zikas.

– Apie ką kalbėjotės bibliotekoje? – pasmalsavo Samer.

– Rūkėme cigarus ir apie šį bei tą plepėjome. Jis man aprodė savo pirmųjų leidinių kolekciją – tikrai įspūdinga. Nesijaudink, jis man patinka, – pridėjo mirktelėjęs.

Mergina iš nustebimo išpūtė akis, bet Zikas tik nusikvatojo.

Trečiadienio vakarą išsinuomotu sportiniu automobiliu Zikas atvažiavo pasiimti Samer iš darbo. Jie buvo sutarę vakarieniauti Peter Luger Steak House, įsikūrusiame Bruklino Viljamsburgo rajone, kurį nuo Manhatano skyrė tik tiltas, tada aplankyti fotografijos parodą meno galerijoje Fort Gryne, kuris dėl žemesnių nei Manhatane nuomos kainų garsėjo kaip menininkų rojus.

Zikas mąstė apie Samer. Jis dar niekad nebuvo sutikęs merginos, panašios į ją. Tikras prieštaravimų kamuoliukas. Nepretenzinga ir savimi nepasitikinti turtų paveldėtoja. Mergina, atrodanti lyg atkeliavusi iš kitos epochos, bet ambicingai siekianti karjeros. Dar neseniai buvusi nekalta, o dabar per akimirką sužadinanti jame siautulingą jaudulį. Galbūt todėl ji ir yra tokia žavinga.

Neskubriai žingsniuojant Fort Gryno gatvėmis, Zikas vis žvilgčiojo į merginą. Ji vilkėjo trumpą prigludusį odinį švarkelį, juodai ir baltai dryžuotą palaidinę su gilia iškirpte, viliojamai suimtą ties stangriomis krūtimis. Vakarienės metu nuo tos vietos jis tiesiog negalėjo atplėšti akių! Tiesą sakant, buvo velniškai sunku atsispirti pagundai nusitempti ją atgal į savo kambarį viešbutyje karštai ir aistringai nakčiai…

– Štai ir priėjome, – nusišypsojo Samer ir pasisuko į jį, nutraukdama klaidžias mintis.

Zikas nužvelgė pastatą. Langus dengė sunkios raudono velveto užuolaidos, slepiančios vidų nuo pašalinių akių, ir nebuvo jokių užuominų apie tai, kas viduje, išskyrus subtilią lentelę ant priekinių durų su juodai išrašytu pavadinimu:

Tentra galerija.

Priešingai, nei galima tikėtis, vidus buvo šviesus, erdvus ir panėšėjo į pastogę, į kurios antrą aukštą galėjai pakilti liftu. Ant sienų kabojo fotografijos, prie kiekvienos jų – autoriaus pavardė su trumpu aprašymu.

Galerijoje buvo lankytojų, ir, nenorėdamas būti atpažintas, Zikas liko su beisbolo kepuraite. Juodu su Samer pradėjo nuo vieno galerijos galo ir neskubėdami ėjo pirmyn, stoviniuodami prie kiekvienos fotografijos.

– Primink dar kartą, ko mes čia atėjome, – sumurmėjo Zikas.

Samer tyliai nusijuokė.

– Nes Orenas Levitas yra mano geras draugas ir vienas iš fotografų, kurių darbai čia eksponuojami.

– Kiek geras draugas?

Samer šnairomis dėbtelėjo į jį.

– Pavyduliauji?

– Ar turėčiau?

Mergina metė į jį žvilgsnį iš po ilgų blakstienų.

– Ne. – Patylėjusi pridėjo. – Orenas turi sužadėtinę, su kuria jau labai seniai draugauja.

– Gerai… – Vaikiną užplūdo nepaaiškinamas palengvėjimas. Negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą jautėsi toks pavydus ar degė tokia aistra kokiai nors merginai.

Kaip tik tą akimirką prie jų priėjo apspuręs ilgšis, lydimas smulkutės merginos juodai dažytais plaukais ir ryškiai pieštuku apvedžiotomis akimis.

Samer juodu pristatė, ir Zikas linktelėjo Orenui ir jo sužadėtinei Tabitai. Susitikimas su garsiuoju Ziku Vudlou abiem padarė didžiulį įspūdį. Orenas paklausė Samer, kaip sekasi Džonui, ir stojo nepatogi akimirka. Samer teko paaiškinti, kad jie neseniai išsiskyrė. Jei Orenui ir Tabitai kilo kokių nors klausimų dėl Ziko santykių su Samer, jie apie tai neužsiminė.

Kai Orenas su Tabita nuėjo pasisveikinti su kitais lankytojais, Zikas pažvelgė į Samer ir paklausė:

– Niekad nebūčiau pamanęs, kad tokie žmonės galėtų būti tavo draugai.

– Nori pasakyti, kad atrodau snobė? – nustebo ji.

– Tiesiog nustebau. Neseniai mačiau tave su perlais ir kašmyru, o tavo elgesys nepadarytų gėdos per arbatėlę su pačia karaliene.

Samer atsiduso.

– Susipažinau su Orenu fotografijos kursuose. Iš tiesų ten susipažinau su daugybe įvairių žmonių, ir man patinka skirtingi žmonės.

– Ir vis dėlto, – susimąstęs pratarė Zikas, – rengeisi tekėti už vaikino, kuris iš pažiūros atrodo toks pat, kaip tu. – Pasisukęs patraukė prie artimiausios fotografijos, palikęs ją pamąstyti apie tai, ką pasakė. Samer tylėdama nusekė paskui.

Sprendžiant iš nuotraukų, Zikui pasirodė, kad Orenui prie širdies jausmingos, su įkvėpimu, nuotraukos – kažkas tarp Ani Leibovic fotografijų ir Endžio Varholo meno.

Pakilę į antrą aukštą, aptiko dar daugiau Oreno fotografijų.

– Tai ankstesni Oreno darbai, – pastebėjo Samer ir susimąsčiusi pridėjo: nemaniau, kad šiandien jis ir juos pristatys.

Zikas žvilgtelėjo į Samer ir priėjo prie arčiausiai kabančių nuotraukų. Viena vaizdavo klouną, kita – merginą, apsirengusią kaip Marija Antuanetė, liūdno likimo Prancūzijos karalienė. Pasukęs už kampo, ant kolonos pamatė dar fotografijų ir… sustingo kaip įbestas.

Dafnė. Jo dėmesį prikaustė fotografija, kurioje atpažino moterį, kurios nuotrauka puošė jo namų sieną Los Andžele. Ta pati moteris, kurios apsilankymas nušviesdavo jo sapnus. Būtų galėjęs prisiekti, kad ten ji, tik šįkart moteris vilkėjo karalienės Viktorijos laikų suknele, plaukai buvo sukelti ant viršugalvio į įmantrią šukuoseną, padažytą veidą pusiau slėpė vėduoklė.

Jo žvilgsnis nukrypo į kortelę šalia fotografijos: Dafnė Viktorija.

– Kas nutiko? – priėjusi pasiteiravo Samer. Mergina pažvelgė į vaikino veidą, tada – į fotografiją ant sienos. Zikas išgirdo, kaip ji nustėrusi atsidūsta.

Matydamas priešais ir Dafnę, ir Samer, Zikas galiausiai galėjo jas palyginti. Tos pačios blyškiai žalios akys, bet, kaip ir Žaidžiančioje Dafnėje, fotografijoje įamžintos moters plaukai buvo pora atspalvių tamsesni nei Samer kaštoninės garbanos.

– Panašumas tiesiog pritrenkiantis, ar ne? – sumurmėjo Zikas. Atplėšęs akis nuo nutraukos, pažvelgė į Samer. – Ar tos fotografijos parduodamos?

– Manyčiau, taip.

– Puiku, – vaikinas linktelėjo į nuotrauką. – Paimsiu štai šią. – Apsižvalgė. – Iš tikrųjų, jei būtų daugiau panašių, nupirkčiau ir jas.

– Zikai…

Vaikinas atsigręžė į Samer. Mergina stovėjo prikandusi lūpą.

– Tai mane fotografavo Orenas.

Akimirką jis spoksojo į ją, tada protą staiga nušvietė suvokimas. Žinoma! Ir kaip jis nesuprato! Zikui kilo noras nusikvatoti.

– Tai juk tu, ar ne? – paklausė. Jei ne tas ryškus makiažas ir kitokia plaukų spalva, būtų iškart atpažinęs. Moteris, persekiojusi jį sapnuose, ir buvo Samer!

Mergina patvirtindama linktelėjo.

– Tik prašau, niekam nepasakok…

– Ką?.. Kodėl? – vaikinas nutilo, tada sukirbėjęs įtarimas privertė užduoti dar vieną klausimą. – Nejaugi niekas iš tavo artimųjų nežino?

Dar vienas linktelėjimas.

– Vieną kartą pozavau Orenui, tiesiog norėdama jam padėti, bet su sąlyga, kad nepagarsinsime mano vardo, tik nurodysime pseudonimą.

– Todėl ta moteris ir vadinama Dafne.

Jam toptelėjo dar viena mintis, ir vaikinas susiraukė.

– Tikiuosi, nuoga nepozavai?