Читать книгу Australijos deimantai. Antra knyga - Yvonne Lindsay - Страница 10

Kitą dieną Kvinas paskelbė laisvadieniu, kad galėtų atšvęsti laimėjimą aukcione. Kol ji maudėsi, jis viskuo pasirūpino ir jau po valandos jie buvo Port Daglaso uoste ir sėdo į jachtą, pavadintą Jūros vėju – dešimties metrų ilgio gražuolę su įspūdinga bure. Jie nuplaukė iki Mažųjų salų, nardė prie kvapą gniaužiančio Didžiojo barjerinio rifo. Tačiau vėlyvą rytą rifą tiesiog užplūdo turistų minios, tad jie nuplaukė į nedidelę įlanką ir mėgavosi vaišėmis, kuriomis pasirūpino nuomos bendrovė.

Vanduo buvo tiesiog nuostabus – ramus ir švarus. Kvinas netvėrė džiaugsmu, kad vandenyje jo visai nevargino drėgmė. Antra vertus, gal jis pradeda priprasti prie Sidnėjaus oro sąlygų.

– Čia tai gyvenimas, – Danė pasirodė iš žemutinio denio vilkėdama ryškiai žalią suknelę. Kvinui labiau patiko maudymosi kostiumėlis, tačiau ji labai greitai galėjo nudegti. Be to, dabar jis tiksliai žinojo, ką slepia ši suknelė. Turės kuo užsiimti vėliau, kai teks nuvilkti ją…

Jis padavė jai iš pintinės ištrauktą lėkštę ir taurę, o Danielė išsiteisė ant suolo ir atsiduso iš malonumo.

– Ar esi kada anksčiau buriavusi? – pasiteiravo Kvinas.

– Ne. Hovardas niekada nesidomėjo jachtomis.

Jis įsimetė sūriu užteptą krekerį į burną.

– Ar judu sutarėte?

– Su Hovardu? – ji susimąstė. – Dažniausiai. Jis nebuvo linkęs reikšti savo nuomonės dėl drabužių, draugų, muzikos ir kitų dalykų, tačiau manau, jog tai buvo jo teisė – juk apmokėdavo visas sąskaitas.

Ji atsuko baltojo vyno butelį ir ištiesė jį Kvinui. Jo burna buvo pilnut pilnutėlė, tad tik papurtė galvą ir iškėlė vandens butelį. Danė atsirėmė vienoje rankoje laikydama vyną, o kitoje – lėkštę su užkandžiais.

– Man jis buvo malonesnis nei kitiems. Niekada nepretendavau į jo verslą. Matyt, dėl to elgėsi su manimi švelniau.

– Jis nupirko tau parduotuvę, ar ne?

– Tai buvo paskola ir aš ją beveik grąžinau.

– Kaip manai, kodėl juodu taip niekada ir nesusituokė? – Kvinui nuoširdžiai rūpėjo, kodėl tas niekšelis niekada nepripažino Danielės savo teisėta dukra.

– Kas? – ji atrodė sutrikusi.

– Tavo motina ir Hovardas.

Ji gurkštelėjo, o antakiai susitiko ties nosimi.

– O kodėl turėjo tuoktis? Jis buvo jos svainis.

– Na, regis, jie tikrai patiko vienas kitam, kad šitiek metų gyveno kartu, – ėmė garsiai svarstyti jis. – Juodu priminė seniai susituokusią porą, tada, kai jis nerėžė sparno apie kokią ponią…

Danielė vyptelėjo.

– Vis dėlto ji liko su juo.

Tik nesakykite, kad Sonia nepasinaudojo viskuo, ką galėjo gauti. Tiesa, Kvinas niekuomet nebuvo sutikęs Sonios Hamond, tačiau Sidnėjaus spaudoje daug metų mirgėjo žinios apie mergišių Hovardą Blekstouną ir jo svainę. Kad ir kiek Blekstounų atstovai tai neigė, tačiau klausimas dėl Danielės tėvo vis iškildavo į paviršių. Daugelis, įskaitant ir Kviną, manė, kad ji Hovardo meilės vaisius.

– Žinau, kad visi manė, jog mama – jo meilužė, – paniurusi tarė Danė. – Visą gyvenimą mane lydėjo pikti žvilgsniai ir kuždesiai už nugaros. Tačiau jie visi nėra verti nė jos mažojo pirštelio.

– O kaipgi tu? – Jei Hovardas nenorėjo pripažinti savo meilės vaiko, kodėl tuomet jomis didžiavosi, laikė savo namuose? Jos žvilgsnis buvo neįskaitomas.

– Hovardas nėra mano tėvas, – pavargusiu balsu tarė Danielė. – Žinau, kad jo nekenti, taip pat žinau, kad jis nebuvo… šventas. Bet jis mumis rūpinosi, – ji nuleido akis ir įsmeigė jas į suknelės kraštą. – O tai daug daugiau, nei padarė mano tikrasis tėvas.

– Kas jis?

– O kam tai rūpi? – atšovė ji. – Tik jau ne Hovardas.

Kvinas iškėlė rankas ir prisiminė vyraujančią nuomonę apie raudonplaukių temperamentą.

– Atleisk. Regis, jautri tema, ar ne?

Jis užjautė Danielę, bet nebuvo tikras, ar ji tikrai ne Blekstouno dukra.

– Ne tiek jautri, kiek pabodusi, – jos balsas pritilo. – Jam mūsų nereikėjo. Štai ir viskas.

Paniurusi ji žvelgė į tolį, o saulė žaidė ryškiose garbanose.

– Nebūčiau prieštaravusi, jei Hovardas išties būtų buvęs mano tėvas. Jis bent jau buvo šalia.

Regis, Kvinas turėjo pasijusti kaltas. Pasirodo, permiegojęs su Dane nenušluostė nosies Hovardui. Tačiau jis vis viena jautėsi kuo puikiausiai.

Netikėtai ji žaismingai nusišypsojo, ištiesė dailias kojas ir priėjo prie jo.

– Kas tave išmokė buriuoti?

– Tėvas, – galybę šeštadienio rytų jis praleido plaukiodamas, kol tėvai nusprendė, jog laivas – prabangos dalykas ir tuos pinigus geriau išleisti kam nors kitam.

– Ar labai sunku buvo augti globėjų namuose?

– Sunku? – jis nusišypsojo. – Kartais. Bet triukšminga – visuomet. Mūsų namai buvo daugiau mažiau atviri. Abejoju, ar tėvai žinojo, kiek tiksliai vaikų yra vienu metu po mūsų stogu.

– Tu vadinai juos mama ir tėčiu?

– Jie ir yra mano mama su tėčiu, – atsakė jis suglumęs.

– Na taip, tačiau kiek laiko tu su jais buvai? – dabar sutrikusi atrodė Danė.

Kvinas pasikrapštė pakaušį.

– Visą savo gyvenimą. Man regis, tu kažką ne taip supratai. Manęs nepaėmė globoti. Globotiniai buvo visi kiti vaikai.

Danielės veidas nušvito.

– Supratau. Tai tavo tėvai globojo vaikus?

– Panašiai, – pritarė jis. – Naujojoje miesto dalyje jie turėjo seną namą su begale kambarių – visi jie buvo daugiau ar mažiau aptriušę. Dar turėjome milžinišką virtuvę – maždaug tokio dydžio kaip pietų kambarys viešbutyje.

– Tave įsivaizdavau visai kitokį.

Ji grįžo prie suolo, paskui ją nusidriekė gėlių aromatas, jis godžiai įtraukė jį, kad atsimintų.

– O ką tu įsivaizdavai?

Danė gūžtelėjo.

– Namus, panašius į rūmus, su liokajumi. Visi pasidabinę vakarienei ir elgiasi be galo mandagiai. Atleisk, bet atrodai toks rafinuotas.

Kvinas susijuokė.

– Mano tėvams tai būtų patikę. Jie patys paprasčiausi žmonės, kokius kada esu pažinojęs – tiesiog seni hipiai, neabejingi kitų bėdoms. Jiems nerupėjo nei pinigai, nei gražūs daiktai. Tėvai tetroško dalytis tuo, ką turi, su tais, kuriems gyvenimas buvo žiauresnis. – Kvinas susimąstė. – Neabejoju, kad jiems gėda, kad tapau tokiu viskuo aptekusiu kapitalistu. Kas kelis mėnesius jie mane atakuoja su įvairiausiais beprotiškiausiais pasiūlymais, kaip investuoti pinigus.

Danielė permetė vieną dailią koją per kitą ir taip patraukė bei kuriam laikui užlaikė jo dėmesį. Kodėl ji taip jį traukia? Danė buvo septyneriais metais jaunesnė už jį, tačiau viliojo ne tai. Kvinui ji atrodė lygiavertė tiek savo brandumu, tiek išmintimi.

– Regis, gyvenime matei ir liūdnų dalykų.

– Vaikai – savanaudžiai, – jis atsuko butelį vandens. – Dažnai tekdavo kovoti dėl savo teritorijos.

– Ar tada ir lūžo nosis?

Kvino veidą padabino šilta šypsena.

– Taip. Tiesą sakant, tai Džeiko Vanso darbas.

– Džeiko? – ji atsisėdo.

– Tu jį pažįsti? – Kažin kas jo viduje pasišiaušė. Būtų keista, jei Danielė nebūtų girdėjusi apie Džeiką – daugiausiai apkalbų susilaukiantį verslininką Australijoje. Džeikas, geriausias jo draugas, šiuo metu rėžė sparną apie Danielę. Vargu ar jam patiktų mintis, jog Džeikas ir Danielė draugauja.

– Nelabai. Buvome kelis kartus susitikę. Jis dalyvavo Kim ir Riko vestuvėse. Tiesą sakant, susitikinėjo su Brajena Devenport – dar prieš Džeradą.

Nurimęs Kvinas linktelėjo.

– Girdėjau apie tai.

– Papasakok, kaip susilaužei nosį, – netikėtai paprašė Danė.

– Kai jis pirmą kartą atvyko pas mus, mudu nesusitikome, – Kvinas išsiblaškęs patrynė nosies kuprelę.

– Džeikas Vansas buvo globotinis? – atrodė, kad Danielei sunku tuo patikėti. Jis suprato, kaip neįtikėtinai turėtų tai skambėti, kai kalbama apie vieną turtingiausių šalies vyrų.

– Ne visai. Jis turėjo motiną, tačiau buvo šiokių tokių bėdų – daugiausia dėl patėvio. Džeikas pabėgo iš namų ir mieste ieškojosi darbo, tačiau viskas klostėsi kiek kitaip, nei jis tikėjosi. Mama ir tėtis susirado jį gatvėje, pasikalbėjo ir jis atvyko į mūsų

namus.

Būdamas paauglys Kvinas buvo įpratęs dalytis, tačiau jam patikdavo, kai jo mandagiai paprašydavo. Džeikas nelabai mokėjo prašyti. O Kvinas nė neketino užleisti savo pozicijų namuose. Kova buvo verta rašytojo plunksnos, tačiau ji negalėjo tęstis amžinai. Po kurio laiko ji virto ilga, nuoširdžia draugyste.

– Dabar jis mano geriausias draugas. Jis ir Liusė – mano netikra sesuo. Nuo pat vaikystės ji kentėjo prievartą. Vieną dieną, kai Liusei buvo aštuoneri, ji tiesiog atsirado pas mus ir pasiliko. – Kvinas pastebėjo pasibaisėjimą jos akyse. – Prieš kelerius metus tarp jųdviejų su Džeiku lyg kažkas ir mezgėsi, tačiau dabar ji gyvena Londone ir yra bankininkė.

– Siaubas, – Danielė suvirpėjo visu kūnu. – Kas žmones paverčia pabaisomis?

– Nemanau, kad žmonės gimsta pikti, – mąsliai nutęsė Kvinas. – Vis dėlto nesunku saugotis, jei jau nenori vaikų.

Danė liūdnai linktelėjo ir jis susigriebė, kad šie žodžiai smigo jai į pačią sielos gelmę.

– Bent jau ne šiais laikais, – dar pamėgino sušvelninti ką tik ištartus žodžius – tikrai nenorėjo pasakyti, kad jo mama ir paslaptingasis mylimasis buvo nerūpestingi.

– Ar dėl visų tų dalykų, kuriuos matei bei girdėjai, tu nenori turėti vaikų? – jo veidu nuslinko šešėlis. – Atsiprašau, Kvinai.

Staiga ji pasijuto be galo nejaukiai.

– Nieko tokio. Aš iš tiesų buvau vedęs.

– Prisiminiau, vos tik klausimas išsprūdo man iš lūpų. Laurą Hartli, ar ne? Žinau, nes jos su Kim maždaug tuo pačiu metu mokėsi PMK. Aš ten pakliuvau po kelerių metų.

– A, – jis linktelėjo. – Nežinojau.

PMK – Pimblio merginų koledžas – privati mokykla šiaurės pakrantėje. Jos reputacija buvo nepriekaištinga, tačiau pakliūti galėjo tik turtingų tėvų vaikai.

– Atleisk, – pakartojo Danielė kupinu kaltės balsu. – Tik dabar prisiminiau girdėjusi, kad ji mirė.

Kvinas įtemptai stebėjo kylančias bangas.

– Susituokėme dar besimokydami universitete. Laura norėjo būti socialinė darbuotoja, o jos tėvai… – jo balsas darėsi kimus, – turėjo kitokių planų. Žinoma, jie išsiuntė ją į prestižinę mokyklą, neprieštaravo, kai ji įstojo į universitetą, tačiau neketino leisti jai dirbti juodo darbo ir teptis rankų. Jų manymu, ji tiesiog stūmė laiką, kol horizonte pasirodys dėmesio vertas turtingas jaunikis. – Kvinas karčiai nusišypsojo. – Kai Laura apsigyveno su manimi miesto pakraštyje, prastos reputacijos rajone, tėvai jos išsižadėjo.

– Kuo vertėsi jos šeima? – Danės veidas atrodė susirūpinęs. – Kiek pamenu, jie turėjo parduotuvių visoje šalyje. Regis, bičiuliavosi su Hovardu.

– Minkštieji baldai, – jis sunkiai nurijo, tačiau deginantis, iš sužeistos sielos gelmių kylantis pyktis neslopo – taip nutikdavo vos išgirdus Hovardo vardą. Gal jis tiesiogiai ir nelėmė Lauros mirties, tačiau neabejotinai turėjo įtakos tam, kaip ji jautėsi paskutinėmis gyvenimo dienomis.

– Kiek jai buvo metų, kai mirė?

– Dvidešimt šešeri. Viskas vyko pašėlusiai greitai – sunyko vos per kelis mėnesius nuo diagnozės nustatymo.

– Atleisk, – jos auksinėse akyse švietė tyra užuojauta.

– Nereikia. Nė už ką neiškeisčiau tų kelerių metų į nieką kita, – Kvinas pasilenkė ir šliūkštelėjo lašelį vyno sau į taurę, nekreipdamas dėmesio į tai, kad dar turės juos parplukdyti namo. – Jai patiko, kaip mes gyvename, patiko mano tėvai, patiko ir tai, kad rūpinomės nereikalingais, gatvėje gyvenančiais vaikais. – Užplūdo prisiminimai apie senus laikus ir jo šypsena tiesiog spinduliavo gėrį. – Vos tik apsidairydavau, rasdavau ją kokiame kampe, kalbančią su apsisnargliavusiu vaiku. Jie ja pasitikėjo, išpasakodavo slapčiausius dalykus. – Kvinas sužiuro į vyną taurėje, pateliūskavo kiek, o tada išgėrė vienu gurkšniu. – Velniai rautų! Ji padėjo tokiai galybei žmonių. Niekada neįstengiau suvokti, kodėl ji turėjo mirti.

Tai buvo didžiausias jo gyvenimo pralaimėjimas – Kvino galvoje netilpo, kaip galėjo taip nutikti. Kodėl jis jos neapsaugojo? Jis ėmė piktai gremžti smakrą. Viena jo dalis amžinai mylės Laurą, tiksliau tą gyvenimo etapą, kai buvo jaunas ir toks kvailas, jog tikėjo amžinybe, tikėjo, kad juodu su Laura neįveikiami. Hovardas suteršė šiuos prisiminimus. Kvinas niekada jam už tai nedovanos. Jis stengėsi nuryti kunkuliuojantį kartėlį, tulžimi besiveržiantį lauk, tačiau susivokė norįs išsipasakoti Danei. Jis tikras paršas, kad taip elgiasi – lygiai taip, kaip pasielgė Hovardas. Ketina apnuodyti jos prisiminimus. Tačiau ji turi žinoti.

– Norėjai žinoti, už ką taip nekenčiu Hovardo? – ją sukrėtė pasikeitęs Kvino balsas. – Tas niekšas buvo it deguto šaukštas paskutinėmis Lauros gyvenimo savaitėmis.

Danielė akivaizdžiai išbalo.

– Nežinojau, kad jis ją pažinojo.

– Jis ir nepažinojo. Bet tu buvai teisi sakydama, jog jis bičiuliavosi su Hartliais. Po to, kai taip nesėkmingai susiklostė balsavimas Deimantų asociacijoje, jis padarė viską, kad sumaišytų mano vardą su purvais. Anokia čia bėda, puikiai galėjau savimi pasirūpinti. Laura visą laiką tikėjo, kad vieną dieną jos namiškiai susitaikys su mūsų santuoka. Tačiau Blekstounas nuolat lašino nuodus į jų širdis, pildė jas neapykanta ir priešiškumu, kol galiausiai jie atgręžė nugarą dukrai, net ir žinodami, kad ji netrukus mirs.

Danielės veidas ištįso, ji nusuko akis, tarsi nepajėgdama iškęsti žudančios gėdos. „Taip, tai velniškai skausminga“, – karčiai mintijo jis. Ji įsivaizdavo Hovardą esant kone šventą. Dabar žinojo ir apie kitą jo pusę.

– Kai viskas pakrypo į bloga, o vėžys nesitraukė, nuėjau pas juos ir maldavau aplankyti dukrą. Ne tai, kad būtume visai praradę viltį… – Laura niekam neleido net svarstyti galimybės, kad ji pasiduos ligai. – Jie išspyrė mane lauk. Sakė, jog Hovardas papasakojo visą tiesą apie mane. Kad manimi negalima pasitikėti, kad man rūpi tik jos turtai, kad ji mano bilietas iš vargano lūšnyno, – jis užvertė galvą ir įkvėpė šilto oro. – O blogiausia tai, kad net paskutinėmis dienomis nepaliko jos ramybėje. – Kvino balsas buvo persunktas pasidygėjimo.

– Aš… aš nežinojau.

Ir negalėjo žinoti. Dabar, kai pyktis išsiliejo, Kvinas nurimo. Laikui bėgant jausmai blanksta. Blekstouno siela buvo juoda, tačiau Danielė dėl to nekalta.

– Kvinai, jie jos neverti, – galiausiai tyliai sušnabždėjo ji. – Tačiau tu buvai jos vertas.

Jis atsiduso ir susimąstė, jog Danė pati turi bėdų. Jį be galo palaikė šeima. Tuo tarpu ji greičiausiai niekuomet nesijuto esanti šeimos dalis. Kvinas įžvelgė jos pažeidžiamumą ir nesaugumą. Jis prisiminė tai iš tų laikų, kai dar pastebėdavo tokius dalykus – vienatvę ir begalinį troškimą kam nors priklausyti. Įdomu, kada jis liovėsi tai pastebėjęs? Velniai nematė. Šiandien ypatinga diena – tokia, kokios aplanko itin retai. Ji – be galo seksuali, linksma, talentinga. Be to, prieinama. Tad kam kapstytis liūdnos praeities šešėliuose? Reikia pripažinti, kad atsivėrus Danielei jam palengvėjo. Dabar ji žinojo visą tiesą. Jis pats niekada nepamirš ir neatleis. Tačiau skausmas kaskart darėsi nebe toks aštrus. Tai, kad ji ne Hovardo duktė, turėtų džiuginti, ar ne?

Kvinas pastatė taurę ir pajuto sąžinės priekaištus, kad taip ją nuliūdino. Troško vėl šildytis jos spindinčios šypsenos spinduliuose. Dar norėjo šiek tiek ją paguosti ir nuraminti. Kai ištiesė į ją rankas, Danielės akyse sužibo supratimas bei atjauta. Kai pasilenkė ir pabučiavo švelnią, kvapnią odą tiesiai už ausies, ji pašiurpo, o pulsas ėmė tvinkčioti taip, kad Kvinas juto jį savo lūpomis. Jis priminė sau, kad tai paprastų paprasčiausia aistra, neįtikimas, nekomplikuotas seksas. Anokia čia bėda, jei tik abu nuo to pasijus geriau ir nė vienas nesitikės nieko daugiau.

Jis pastatė ją ant kojų ir nusivedė žemyn į kajutę, pakeliui nudrėksdamas nereikalingus drabužius. Jam skanaujant kiekvieną jos gundančio kūną milimetrą, liežuvį degino ant odos likusi druska. Jis privertė ją stovėti ramiai, išskėstomis kojomis, kol mylavo ją liežuviu. Ji išsirietė ir atmetė galvą. Jo kartėlis ir jos nesaugumas išgaravo it nebuvę – Kvinas paguldė ją ant lovos ir giliai įėjo į ją, nenuleisdamas nuo jos akių. Juodu ėmė sūpuotis jūros bangavimo ritmu.

– Kaip sekasi? – Danė pakėlė akis. Ji jau kelias dienas kone nesikėlė nuo darbo stalo.

– Ėmiausi grandinėlės.

Ji dirbo su platina – tai visuomet buvo nepaprasta, bet jai patiko. Daugelis juvelyrų manė, kad šis metalas per minkštas ir trapus, tačiau įgudus, sekėsi visai neblogai, o rezultatai buvo verti įdėtų pastangų.

– Pasirinkai šlifavimą kaip deimanto apdorojimo būdą, – tarė Kvinas akivaizdžiai pritardamas.

Ji linktelėjo.

– Tai klasikinis variantas.

Ji paėmė litavimo lempą ir tęsė pradėtą darbą. Kvinas prisitraukė kėdę. Ateiti čia ir stebėti, kaip ji dirba, tapo kone įpročiu. Regis, procesas jį pakerėjo.

– Turėtų būti be galo jaudinantis dalykas kurti ką nors nuo pat pradžių iki pabaigos ir žinoti, kad kūrinys pergyvens autorių. – Jis vėl įnikęs vartė eskizų aplanką. Kiekviename puslapyje atrasdavo ką nors, kas jį sudomindavo. Be paliovos klausinėjo, kaip ji priėmė vieną ar kitą sprendimą dėl faktūros ar spalvos. Pastebėjo, kad Danielė laužė visas taisykles bei normas, tačiau jos kūriniai liko neabejotinai kerintys. Danę papirko jo dėmesys. Regis, Kvinas nuoširdžiai norėjo ją pažinti, suprasti jos požiūrį į brangakmenius, brangiuosius metalus. Juvelyras darbuojasi vienas. Didžiąją dalį žmonių domina tik galutinis rezultatas, o ne kelias iki jo. Buvo be galo smagu nors kartą turėti šalia žmogų, su kuriuo gali dalytis mintimis.

Nuo jų pasiplaukymo jachta praėjo kelios dienos – kiekviena buvo vis vėsesnė ir ramesnė, mat ciklonų sezonas palengva užleido vieta bundančiam rudeniui. Danė beveik nepastebėjo besikeičiančio oro – ji buvo išėjusi iš darbo kambario vos kelis kartus: kad sutvarkytų paskutinius likusius reikalus dėl Rajeno ir Džesikos vestuvių arba tam, kad pasimylėtų su Kvinu.

Ji metė žvilgsnį jo pusėn – jis sėdėjo žiūrinėdamas jos darbus.

Iki šiol Danielė vengė jį kankinti klausimais apie geltonąjį deimantą. Jis buvo garbingas žmogus, neskaitant tos prievartos, kurią panaudojo prieš ją pačioje pradžioje. Privalo tikėti, kad Kvinas – žmogus, besilaikantis duoto žodžio ir niekada nežaisiantis jos jausmais.

Vieni nenusisekę santykiai tik paaitrino visą gyvenimą lydintį jausmą, kad nėra pakankamai gera. Tačiau tai – ne Kvino problema. Juodu iš labai skirtingų pasaulių. To, kas vyko tarp jų, niekaip nepavadintum santykiais. Tiesiog taip susiklostė. Ir nieko čia bloga. Bent jau tol, kol ji nemėgins visko pakeisti.

Sučirpė jos telefonas. Danielė padėjo litavimo lempą. Skambino Stivas pasakyti, kad buvo užsukęs Metas Hamondas ir norėjo su ja pasimatyti. Ji nurodė padėjėjui adresą, kuriuo ją galima rasti, ir ėmė ruoštis susitikimui su pusbroliu. Pirmą kartą jie susitiks akis į akį.

Po keliolikos minučių, kurios, be abejonės, buvo be galo nerimastingos, Kvinas atidarė duris, o ji liko stovėti už kelių žingsnių.

– Daniele? – dailiame Meto veide buvo matyti neslepiama nuostaba, kai jis klaidžiojo žvilgsniu nuo vieno prie kito. – Nenumaniau, kad judu pažįstami, – ištarė spausdamas ištiestą Kvino ranką. Šeimininkas kiek atsitraukė ir padrąsino ją šypsena.

– Danė atlieka vieną mano užsakymą.

Ji pažvelgė Metui į veidą. Jis buvo kone toks pat aukštas kaip Kvinas, tačiau kiek lieknesnis, tankiais smėlio gelsvumo plaukais ir skvarbiomis žaliomis akimis, kurios taip priminė jo motiną.

– Užeik ir prisėsk, – Kvinas palydėjo juos iki svetainės, pasiūlė gaiviųjų gėrimų ir netikėtai išgaravo.

Danielė nerimastingai sunėrė rankas – ji nenutuokė, kas atvijo pusbrolį pas ją. Labai norėjo tikėti, jog tai nuoširdus noras pažinti australiškąją giminės dalį. Jos pirmieji klausimai buvo susiję su Bleiku. Tiesa, pradėti pokalbį nuo šios temos, buvo gana drąsu po visų pastarųjų mėnesių spėlionių dėl tėvystės. Kai ji pasiteiravo, ar jis neturėtų kokios berniuko nuotraukos, Metas, kaip tikras išdidus tėvas, išsitraukė kelias iš piniginės. Jose buvo įamžintas tamsus, rimto veido berniukas.

– Treji su puse, – pasakė pusbrolis į jos klausimą dėl vaiko amžiaus. Sukaupusi visą drąsą Danielė pasiteiravo, ar galėtų vieną nuotrauką pasilikti ir nusiųsti motinai. Metas nedvejodamas ištiesė kelias.

– Ar tu čia poilsiauji?

– Tiesiog pamaniau, kad mums pats metas susitikti, – be užuolankų atsakė Metas. – Dar norėjau pasikalbėti su Kvinu, tik nenumaniau rasiantis jus po vienu stogu.

Danė pajuto, kaip užsiliepsnojo žandai.

– Kaip jis minėjo, – ėmė paskubomis berti žodžius, – atlieku jam šiokį tokį darbelį.

– Tai gerai, – nusišypsojo pusbrolis. – Kvino Everardo rekomendacijos labai vertingos šiame versle. Beje, mačiau vasario mėnesio katalogą. Tavo darbai labai įspūdingi.

Danielė nušvito. Po Blesktounų surengto pristatymo ji gavo nemažai užsakymų.

– Tai dar viena priežastis, kodėl čia atvykau, – tęsė Metas. – Manau, girdėjai, kad man grąžino keturis Širdies deimantus?

Ji atsargiai linktelėjo. Pastebėjo, kad jis vartoja pavadinimą Širdis, o ne Blekstounų Rožė.

– Turiu vieną sumanymą ir noriu, kad tu jame dalyvautum.

Danielė atidžiai svarstė, ką atsakyti. Ar tai gudrus mėginimas įgelti Blekstounams?

– Kaip?

– Noriu sukurti vėrinį iš Širdies deimantų, kuris būtų paveldimas iš kartos į kartą Hamondų nuotakų.

Danei atvypo lūpa iš nuostabos.

– Metai, tavo sumanymas tiesiog nuostabus!

– Belieka tikėtis, kad taip manys ir mano tėvas.

Ji linktelėjo.

Susigrąžinti Širdies deimantai, Džebo palikimas, taptų Hamondų šeimos relikvija ir, be abejonės, palengvintų senojo vyro kančias.

– Metai, žinai, motina be galo trokšta atnaujinti santykius su Oliveriu, tavo motina, tavimi ir Bleiku. Kaip manai, ar yra nors lašelis vilties?

Meto žvilgsnis buvo ramus ir atviras.

– Neturiu nieko prieš Sonią, Daniele. Tačiau negaliu kalbėti už tėvą, – jo balsas pasidarė švelnesnis. – Gal pradėkime nuo mažų žingsnelių. Pavyzdžiui, galėtum sukurti Nuotakos Rožės vėrinį.

Nuotakos Rožė – Danielę tiesiog užliejo jausmų banga.

– Man tai būtų didžiulė garbė, – sukuždėjo ji nepaklusniu liežuviu ir įbedė žvilgsnį į Bleiko nuotraukas, kad nuslėptų beištrykštančias ašaras. Ji buvo artima su Kim ir Rajenu, nė sekundės neabejojo motinos meile, tačiau visą laiką jai nedavė ramybės troškimas rasti savo vietą. Juodu su Metu akimirksniu pajuto simpatiją vienas kitam, visai kaip su jo broliu Džeradu. Po akimirkos užplūdo begalinis pakylėjimas – iš pradžių gelsvasis deimantas, besiilsintis seife viršuje, o dabar – rausvieji Blekstounų Rožės deimantai. Kokia tikimybė gauti du pasiūlymus dėl tokio kalibro deimantų? O jai dar tik dvidešimt septyneri.

– Kaip gaila, kad penktasis akmuo dingo lyg į vandenį.

– Aš rūpinuosi ir tuo, – labai paslaptingai prasitarė Metas. – Bet dabar paprašysiu sukurti tokį papuošalą, lyg jau turėtume penktąjį – vidurinį – deimantą. Ar galėsi?

– Be abejonės. Ar gali man duoti kelias savaites, kad užbaigčiau pradėtą darbą?

Jis pritarė:

– Šiandien norėjau tik išgirsti tavo sutikimą.

– Tu jį turi, – atsakė palaimingai šypsodamasi Danielė. – Su džiaugsmu to imsiuosi. Esu dėkinga, kad pagalvojai apie mane.

Meto šypsena užgimė iš lėto, tačiau apšvietė visą dailų veidą.

– Tu be galo talentinga dizainerė, be to, esi Hamond. Tobulas pasirinkimas.

Jie dar gerą valandą šnekučiavosi apie papuošalų verslą, šiek tiek apie Bleiką, o baigė ką tik įvykusiomis jo brolio Džerado sužadėtuvėmis su Brajena.

Danė jautėsi daug labiau atsipalaidavusi nei susitikimo pradžioje, tad prisiminė prieš kelias savaites sklandžiusias kalbas, kad Džeradas Hamondas ir yra dingęs Hovardo pirmagimis. Jai labai palengvėjo, kad Metas neįsižeidė paminėjus Blekstounų vardą.

– Gal biologinė Džerado motina ir turėtų ką papasakoti.

Danė nusistebėjo – laikraščiuose nė žodeliu nebuvo užsiminta apie biologinę Džerado motiną. Meto lūpos kiek įsitempė.

– Buvau su ja susitikęs. Ji nuolat kaulija Džerado pinigų, o gavusi dingsta taip pat netikėtai, kaip ir atsiranda.

Jai skaudėjo širdį dėl Džerado – be galo dailus, perspektyvus teisininkas, ką tik iškeptas sužadėtinis, o praeitis vis neduoda ramybės ir aitrina žaizdas. Antra vertus, jis bent jau žino, kas jo tikroji motina… Pusbrolis tuojau pat pastebėjo pasikeitusią Danielės nuotaiką ir nukreipė kalbą apie tai, kaip šeima galėtų netrukus pasimatyti.

– Brajena jo nepaleidžia nė per žingsnį ir tempiasi visur drauge. Vargšas vyrukas. – Metas smagiai nusikvatojo. – Gal galėtume susibėgti, kai juodu grįš?

Nedrąsus, bet vis dėlto pirmas žingsnis.

– O Bleikas? Ir mano motina? Gal ir jie galėtų prisidėti?

– Kodėl gi ne?

Trise jie pavakarieniavo garsiame restorane po atviru dangumi, apsupti didžiulių atogrąžų palmių giraitės. Kvinas pasveikino ją sužinojęs apie Nuotakos Rožės vėrinį ir patikino, kad nuo šiol ji tikrai taps pastebima juvelyrikos pasaulyje. Tada atsisuko į Metą.

– Regis, aptikome penktojo deimanto pėdsakus, tačiau jie jau atvėsę. Pranešiu tau, kaip sekasi.

Metas neįstengė nuslėpti nusivylimo, bet kilstelėjo taurę sveikindamas juos abu:

– Dėkoju, Kvinai. Kas nors turi ką nors žinoti. Daniele, nekantriai laukiu, kada imsiesi Nuotakos Rožės vėrinio. Tikėkimės, turėsime visus penkis akmenis.

Ši diena buvo nuostabiausia jos gyvenime. Mama bus devintame danguje sužinojusi, kad buvo atvykęs Metas. Nuo minties apie tai, kad atsirado galimybė perrašyti Širdies deimantų istoriją, tiesiog svaigo galva. Tik pagalvokite, Kvinui gali pavykti aptikti penktąjį deimantą… Tai tobula tobulos dienos pabaiga.

Danielė trumpam pasitraukė į damų kambarį, o vyrai tuo metu aptarė savo reikalus. Ji neketino slapta klausytis, tačiau palmės atrodė tokios vienodos, kad ji pasirodė iš kitos pusės – Metas sėdėjo jos vietoje, abiejų bičiulių galvos palinkusios viena prie kito. Kažkas privertė ją stabtelėti prie artimiausio medžio kamieno ir jos ausis pasiekė Blekstounų vardas.

– Kalbėjausi su trimis akcininkais, – dėstė Metas. – Jei tu prie mūsų prisidėtum…

Tuomet Danielė išgirdo Kvino balsą:

– Jei jūs nusiteikę rimtai, valdyboje reikės Džeiko Vanso, o ne manęs, nes turiu nedaug akcijų.

– Susitinku su Džeiku kitą savaitę. Mirus Hovardui, Blekstounų imperija susvyravo. Perinis su Rajenu šnairuoja vienas į kitą ir galanda dantis, o Kim visą laiką tik ir mėgina juos nuraminti. Tiesiog noriu palaikyti įtampą.

Danės vyno nurausvinti skruostai akimirksniu neteko spalvos. Širdį suspaudė nuojauta, kad pusbrolis ėmėsi nedoro žaidimo. Ji lukterėjo norėdama išgirsti, ką atsakys jos meilužis.

– Metai, manęs nedomina pjautynės. Man pakanka tų kelių turimų akcijų.

Danielė atsipalaidavo ir žvilgterėjo iš už medžio kamieno. Metas atsilenkė ir susidėjo rankas už galvos.

– Maniau, kad nė už ką nepraleisi progos apsukti Blekstounus. Ypač turint galvoje tavo istoriją.

Kvinas susiraukė.

– Aš buvau sukryžiavęs kardus su Hovardu, ne su Blekstouno deimantais.

– O gal tu supainiojai verslą su malonumu? – atsainiai drėbė Metas.

Ji pastebėjo, kaip grėsmingai žybtelėjo jo akys, ir jai užėmė kvapą. Kvino balsas buvo žemas, bejausmis ir tylus. Danielei teko įsitempti, kad išgirstų, kas sakoma.

– Danė – mano asmeninis reikalas, supranti?

Jos širdis daužėsi taip, kad ji nieko kito negirdėjo. Vis dėlto ausis pasiekė Meto atsiprašymas.

– Bet jei palenksiu Vansą į mūsų pusę, ar prisidėsi?

– Jei Džeikas paprašys parduoti, aš parduosiu.

Ji dar kelias sekundes pastovėjo už medžio mėgindama nuraminti įsiaudrinusius jausmus. Jautėsi džiugiai dėl to, kad Kvinas nepaneigė, jog tarp jų kažkas yra. Tačiau labai nusiminė, kad Metas akivaizdžiai dar nepasiruošęs dviejų šeimos atšakų susijungimui. Ir klausimas, ar kada nors bus pasiruošęs? Širdį užgulė sunkumas, kad susidėjo su priešu. Gal net dviem.