Читать книгу Australijos deimantai. Antra knyga - Yvonne Lindsay - Страница 5

– Danielė Hamond? Turiu jums pasiūlymą.

Danė mirktelėjo, krestelėjo galvą ir sugrįžo į realybę. Šiaurės Kvynslando saulutę, ką tik meiliai glamonėjusią jai veidą, užstojo vyro siluetas.

– Ar galiu prisėsti? – švelniai skambantis akcentas buvo aiškiai ne australietiškas. Ji dar sykelį sumirksėjo. Prireikė kelių akimirkų, kad suvoktų, jog vyras, apie kurį svajojo atmerktomis akimis, ką tik perėjo gatvę ir dabar stūkso virš jos. Praėjo dar kelios sekundės, kol ji susigaudė jau anksčiau jį mačiusi. Danielė suėmė save į nagą.

Tai buvo jis. Kuo jis ten vardu? Kvinas Everardas! Jo vardas it petarda sprogo jos galvoje – vyras ištiesė vizitinę kortelę ir atitraukė lengvą baltą kėdę priešais.

Danielė stumtelėjo saulės akinius ant paties nosies galiuko ir perskaitė paduotą kortelę, nors to visai nereikėjo.

– Kvinas Everardas. Agentas. – Paprastas, klasikinis stilius. Jie nebuvo susitikę asmeniškai, tačiau ji daugybę kartų matė šio vyro atvaizdą įvairiose žurnaluose apie brangenybes ir papuošalus. Jis pasuko galvą kavinės durų link ir, lyg mostelėjus burtų lazdele, prie jų stalelio išdygo padavėja. Jis užsisakė kavos, o Danės smalsumas kunkuliavo it besiveržiantis vulkanas.

Ko žymiausias Australijos brangakmenių ekspertas galėtų norėti iš jos? Jis labai aiškiai ir viešai davė suprasti, jog ji neverta nė valyti jo batų.

– Ar radote ką nors, kas patiko? – pasiteiravo ji ir siurbtelėjo per šiaudelį kokteilio. Šokolado rudumo akys po tankiais antakiais įdėmiai ją tyrinėjo. – Parduotuvėje, – patikslino ji ir išlaisvino vieną pėdą iš batelio.

– Ieškojau jūsų. Padėjėjas parodė, kur galėčiau rasti.

– Jūs žiūrinėjote pro langą. Mačiau jus.

Jis tingiai pasirėmė ant alkūnių vis dar nenuleisdamas be galo skvarbaus žvilgsnio – it smauglys stebintis auką. Danielė tuščiu žvilgsniu spoksojo jam už nugaros. Vis dėlto spėjo pastebėti jo kostiumą, greičiausiai Armani – tai buvo tikra retenybė atogrąžų kraštuose – ir lengvą, kiek spyruokliuojančią eiseną. Jis judėjo it kovotojas. O kas galėtų paneigti, kad jis toks ir yra? Nosis akivaizdžiai buvo lūžusi – ant kuprelės išdavikiškai pūpsojo iškilimas. Dar bolavo lygus randas, kilstelėjęs jo lūpų kamputį.

Regis, jis baigė apžiūrą ir atsirėmė į atkaltę.

– Pastaruoju metu vis girdžiu minint jūsų vardą.

Už tai ji turėtų būti dėkinga Hovardui Blekstounui – savo geradariui, kuris paskyrė ją kasmetinio pristatymo dizainere praeitą vasarį.

– Gal girdėjote apie Blekstounų juvelyriką? – Blekstounų juvelyrika buvo Hovardo kasybos ir gamybos įmonės Blekstouno deimantų filialas ir vertėsi mažmenine prekyba. Danės lūpas iškreipė pašaipi šypsenėlė. – Tiesa, pamiršau, kad nebuvote pakviestas.

Šmėkštelėjęs nuostabos šešėlis paliko raukšleles lūpų kampučiuose, o skruostuose išryškėjo duobutės.

– Niekada nesakiau, kad manęs nedomina jūsų darbas, panele Hamond. Kaip tik dėl to čia ir esu. Kaip minėjau, turiu jums pasiūlymą.

Ji mėgavosi staiga užliejusiu pergalės jausmu. Šis vyras niekada nė nemėgino apsimesti, kad jam patinka jos darbai. O štai dabar stengiasi. Vardan visų šventųjų, kokį pasiūlymą jis paruošęs jai? Danei buvo šmėstelėjusios kelios mintys… kol ji dar nebuvo atpažinusi jo. Belieka viltis, kad jos susidomėjimas nebuvo pastebėtas. Ji atsikrenkštė.

– Pasiūlymą man? Balandžio pirmoji buvo prieš kelias dienas.

– Noriu, kad sukurtumėte aptaisą dideliam ir labai ypatingam deimantui.

Tai labai glostė širdį: garsusis Kvinas Everardas nori, kad ji – Danielė Hamond – sukurtų jam deimantų vėrinį. Tik buvo viena menka problemėlė – jie nekentė vienas kito. Danielė pakėlė galvą.

– Ne.

Iš jo akių teliko menki plyšiukai.

– Deimantai – ne mano sritis.

Atminty iškilo jo žodžiai, ištarti prieš ketverius metus per prestižinius Jaunųjų dizainerių apdovanojimus, kai visi tikėjosi, jog laimės ji. Šis vyras pasakė maždaug taip: Papuošalų dizaineris turi laikytis to, ką geriausiai išmano, ir ką darydamas jaučiasi geriausiai. Panelė Hamond gal ir pasimokė dirbdama su deimantais, tačiau ji nejaučia ir nesupranta šio akmens esmės.

Tai nebuvo vienintelis viešas Danielės pažeminimas. Prieš daugelį metų tarp jųdviejų perbėgo juoda katė.

– Pamenate? – pasiteiravo ji saldžiu it medus balsu, o jis atsakė stingdančiu žvilgsniu.

– Siūlau gerus komisinius.

Čia jau įdomu…

– Kokius? – Grynieji jai labai praverstų. Galėtų baigti mokėti skolą Hovardui. Ar komisiniai tiek dosnūs, kad galėtų įsigyti kelias naujas vitrinas? O gal patempti veido odą, kad nebūtų matyti amžiaus paliekamų žymių?

Kvinas išsiėmė prabangų auksinį rašiklį, kažką užrašė ant vizitinės kortelės ir pasuko taip, kad matytų ir ji. Danielė vos nepaspringo ir pakėlė akis nuo kortelę išraižiusių skaičių.

– Norite tiek sumokėti man už papuošalą?

Jis linktelėjo.

Suma buvo tiesiog nepadori. Velniai rautų. Jos pakaktų sumokėti įmoką už daug erdvesnes, naujesnes patalpas vos už kelių namų.

– Tai tikra beprotybė ir jūs tai žinote.

– Taip ar ne?

Danielė papurtė galvą – kažkas išties mėgina iš jos pasišaipyti.

– Atsakymas – ne.

Kvinas atsirėmė nė nemėgindamas nuslėpti nusivylimo.

– Jums ir jūsų šeimai pastaruoju metu teko patirti ne patį maloniausią dėmesį, ar ne? Prieš tris mėnesius mirė Hovardas. Ką jau kalbėti apie jo kompanionę, buvusią lėktuve.

Tegul papasakoja ką nors, ko ji dar nežino. Tą sausio naktį, kai Hovardo Blekstouno lėktuvas paskendo jūroje, niekas neišgyveno. Kai paaiškėjo, jog lėktuve buvo ir Marisa Hamond, žiniasklaida nepaliko jų ramybėje. Marisa buvo ištekėjusi už aršaus Hovardo priešo – Meto Hamondo, antikvarinių, rafinuotų papuošalų bendrovės Hamondo namų Naujojoje Zelandijoje vadovo. Metas buvo Danielės pusbrolis, nors juodu niekada ir nesimatė dėl tris dešimtmečius trunkančios nesantaikos tarp Hovardo ir Hamondų.

Hovardo testamentas apvertė jų gyvenimą aukštyn kojomis. Marisa buvo minima kaip paveldėtoja, o jos sūnui Bleikui įkurtas patikos fondas taip pat tik patvirtino, kad tarp Marisos ir Hovardo buvo meilės romanas. Visi troško sužinoti, kas gi tikrasis Bleiko tėvas – Hovardas Blekstounas ar Metas Hamondas? Mėnesių mėnesius buvo naršomos senos šeimos istorijos.

Danielė juto vis augantį susierzinimą.

– Tai kas?

– Vargšai Rikas ir Kimberlė, – tęsė jis. – Jų vestuvių vos nesužlugdė netikėtai užgriuvę žurnalistai iš televizijos.

Švelniai pasakyta. Danielė užaugo milžiniškuose Hovardo Blekstouno namuose kartu su mama, pusbroliu Rajenu ir pussesere Kimberle. Kim neseniai antrą kartą ištekėjo už Riko Perinio. Jų prašmatnių vestuvių jachtoje Sidnėjaus uoste vos nesužlugdė žurnalistai, atskridę sraigtasparniais. Ką apie tai žinojo Kvinas Everardas?

– Nesu oficialiai pažįstamas su Rajenu, – toliau kalbėjo Kvinas, – tačiau truputį pažįstu Džesiką. Tikiu, kad ji bus nuostabi nuotaka. Nemanote?

Danielė jau buvo besižiojanti sutikti, tačiau laiku susičiaupė. Rajenas ir Džesika ką tik pranešė apie sužadėtuves, tačiau vestuvių detalės buvo akylai saugoma šeimos paslaptis.

– Neturiu supratimo, apie ką kalbate, – karingai atšovė Danielė.

Rajenas labai vengė viešumo, todėl ir paprašė jos padėti surengti slaptą ceremoniją kuo toliau nuo Sidnėjaus liežuvautojų. Port Daglasas – pati tinkamiausia vieta. Labai tikėtina, kad niekas jų nepažins. O padedant Danielei, planuoti vos už trijų savaičių įvyksiančias jungtuves sekėsi kuo puikiausiai.

– Tikrai? – mąsliai ištarė Kvinas. – Čia yra labai mielų paplūdimių, ar ne? Girdėjau, kad Ąžuolų kalnas išties nuostabus.

Danielės širdis apmirė. Negali būti, kad jis sužinojo – jau viskas sutarta, o visi dalyviai prigrasinti laikyti paslaptį.

– Pone Everardai, jūsų informacija pasenusi, – sumelavo nė nemirktelėjusi. – Port Daglase vestuvių nebus. Tai tebuvo gudrybė, kad suklaidintų smalsuolius.

– Gudrybė? O mano šaltiniai teigia, kad balandžio dvidešimtąją Van Berhopto kurorte rengiamas labai ypatingas vakarėlis. Jų internetinis puslapis tiesiog nuostabus – ideali vieta jaukioms, netriukšmingoms vestuvėms.

Ji užgirdo, kaip sugriežė jos pačios dantys.

– Kaip, velniai rautų, sužinojote?

Jis pastukseno nosį piršto galiuku:

– Deimantų pasaulis labai mažas.

Danielė pasijuto įsprausta į kampą:

– Tai jau šantažas.

Jis nerūpestingai gūžtelėjo pečiais:

– Panele Hamond, tai tik verslas. Ar jums taip puikiai sekasi, kad galite atsisakyti tokių komisinių?

Jos nugara pašiurpo.

– Elkitės, kaip išmanote.

Ji pastūmė stiklinę ir pasiėmė rankinę. Kaip tik dėl to ir pasirinko gyvenimą čia – kuo toliau nuo miesto liežuvautojų.

– Tiek Blekstounai, tiek aš esame pratę prie žiniasklaidos dėmesio. – Už tai reikėtų dėkoti Hovardui, jo santykiams su moterimis ir abejotinai tvarkomiems verslo reikalams.

Kvinas kilstelėjo smakrą:

– Vargšeliai Rajenas ir Džesika, jų nuostabioji diena sugadinta. O kaip kiti jūsų šeimos nariai – ypač motina – ar ir jie bus tokie abejingi? Visos tos nemalonios spėlionės, seni gandai…

– Palikite mamą ramybėje, – Danielė puolė it sukiršinta gyvatė. Tas nelemtas karas tarp Blekstounų ir Hamondų atėmė iš jos tikrą pusbrolį ir paliko negyjančią žaizdą. Mirus Hovardui, Sonios Hamond didžiausia ir drąsiausia svajonė buvo vėl suvienyti šeimą.

– Labai jus užjaučiu, – Kvino balsas buvo kupinas užuojautos. Danielės galvoje sukosi galybė minčių – ar ji gali pasmerkti šeimą dar didesnei gėdai ir skandalams? – Galėtumėte juos apsaugoti nuo nepageidaujamo dėmesio. Rajeno ir Džesikos vestuvės būtų tokios, apie kokias jie ir svajoja. O jūs, Daniele, užsidirbtumėte krūvą pinigų.

Ji sužaibavo akimis – tik šeimos nariai ją vadindavo Daniele. Čia ją visi žinojo kaip Danę Hamond – toks jos kuriamų papuošalų prekės ženklas. Niekas nė nenutuokė, kad ji susijusi su viena turtingiausių ir liūdnai pagarsėjusių Australijos šeimų. Tie, kurie vis dėlto žinojo, nesuko sau dėl to galvos. Kvinas nekantriai pasimuistė.

– Taip ar ne?

Ar ji ištvertų, jei ramų jos gyvenimą vėl sudrumstų senos apkalbos, su kuriomis teko taikstytis anksčiau? Bet svarbiausia, kaip ji galėtų leisti Kvinui sugriauti Rajeno ir Džesikos vestuves ir pasmerkti motiną vėl jaustis it medžiojamam žvėriui?

– Atneškite tą prakeiktą deimantą į parduotuvę. – Čiupusi rankinę ji staigiai atsistojo ir rūsčiai pažvelgė į jį. Kvinas Everardas kilstelėjo galvą ir įsmeigė gręžte gręžiantį žvilgsnį. Tada pakilo ir mostelėjo į automobilių stovėjimo aikštelę.

– Mano automobilis štai ten. Pasivažinėkime.

Jos viduje įsižiebė šimtai įspėjimo lempučių. Žinoma, ji negalvojo, kad šis vyras imtųsi kokių pavojingų veiksmų. Iš tiesų nerimą kėlė tai, kad juto jam potraukį. Kaip ji gali atsispirti vyrui, kurio reputacija jos srityje tiesiog neišmatuojama ir kuris dar siūlo tokius pinigus?

– Nesinešioju tokio deimanto kišenėje, – Kvinas vyptelėjo dėl jos neryžtingumo. – Išsinuomojau namą Keturių mylių paplūdimyje.

Tai buvo nuošalus rajonas, kuriame gyveno ir pati Danielė.

– Aš dirbu.

– Būtent. Laikas – pinigai, Daniele.

Ji niūriai dėbtelėjo sverdama galimybes.

– Kur tiksliai yra jūsų namas?

Jis nekantriai skubino ją eiti per gatvę.

– Gal jūs ir įžymus, – įtemptu balsu kalbėjo ji, – tačiau aš jūsų nepažįstu. Niekur neinu prieš tai nepranešusi padėjėjui.

Kvinas palenkė galvą.

– Paplūdimio gatvė, antras namas, – tarė sustodamas prie tviskančio juodo BMW. – Palauksiu.

Vos tramdydama kunkuliuojantį pasipiktinimą, ji įkišo galvą į parduotuvę ir pasakė Stivui, savo padėjėjui, kur susiruošė. Tada įsėdo į Kvino automobilį.

Važiuojant juodu menkai tesikalbėjo. Kai jis sustojo prie namo, jos akys išsiplėtė iš nuostabos – eina pro čia į darbą kone kiekvieną rytą. Namas stovėjo ant kopų, apsuptas aukšto mūro. Nedidelė iškaba ant sienos prie įėjimo skelbė, jog čia prabangus būstas. Danė visuomet spėliojo, kaip namas atrodo iš vidaus. Ji nusekė Kviną į milžinišką daugiaaukštę erdvę. Čia buvo dar gražiau, nei įsivaizdavo – harmoningai derėjo Azijos ir Australijos dizaino subtilumai.

– Eime?

Kvinas stovėjo prie laiptų. Danė kurį laiką dvejojo. Ji nė per nago juodymą nepasitikėjo ponu Kvinu Everardu, tačiau ją stabdė ne fizinio smurto baimė. Labiau jo požiūris, jausmas, jog jis gauna viską, ko tik užsimano, ir be menkiausių pastangų. Jis skaniai kvepėjo, nuostabiai atrodė ir gyveno kuo geriausiai. Jai teks pasitelkti visą išmintį bendraujant su vyru, kuris nesibodi šantažo, kad pasiektų tikslo.

Kvinas atvėrė pirmąsias duris ir pro jas ėmė sklisti ryški šviesa – regis, tai buvo svajonių darbo kabinetas. Viename, gerai apšviestame kampe, stovėjo molbertas. Palei sieną puikavosi milžiniškas darbastalis, dvi kėdės ir milžiniška įrankių spinta, kurioje galėjai rasti visko – nuo pincetų, matuoklių iki didinamųjų stiklų. Dar buvo graviravimo aparatas, keletas degiklių, volelių, šlifavimo staklės – viskas, ką ji siūlė savo parduotuvėje, išskyrus gal pačius naujausius įrankius, kurie kainuoja neįsivaizduojamus pinigus. Palengva jai nušvito protas – Kvinas tikisi, jog prie jo deimanto ji darbuosis čia. Ant stalo stovėjo atverstas nešiojamasis kompiuteris – be jokios abejonės, su pačia naujausia programine įranga. Stalą ir molbertą apšvietė dienos šviesos lempos. Regis, jis viską čia suvežė, net lempas. Danės ranka perbėgo darbastalį.

– Nė neabejojote, kad aš sutiksiu.

– Praeityje abejojau jūsų motyvacija, o ne protu.

– Kodėl?

– Deimantai neatleidžia dvejonių.

– Tai galėsiu užsukti, kada panorėjusi? Kai rasiu laisvą minutę? – Ji papurtė galvą. – Tai užtruktų mėnesių mėnesius.

Kvinas pasisuko į duris ir ištiesęs ranką parodė jai eiti pirmai. Įkyrus žvilgsnis taip ir gundė ją priešintis. Danė atsargiai praslinko pro jį ir ėmė tolti nuo laiptų. Ji stabtelėjo prie kitų durų. Jis pasilenkė per ją, stumtelėjo atidarydamas duris ir Danė žengė kelis nedrąsius žingsnius pirmyn. Ilgos baltos užuolaidos plevėsavo palei atvirą langą ir visai šalimais buvo girdėti jūros ošimas. Palei sieną stovėjo milžiniška lova, užklota tviskančiu atlasu. Iš abiejų pusių puikavosi purpurinės lempos, derančios su slyvų spalvos pagalvėlėmis ant suolelio prie lango. Danė pajuto, kaip lūpose skleidžiasi šypsena – tikras svajonių miegamasis. Tik pagalvok, girdėti jūros ošimas. Ji vis dar šypsojosi, kai pasisuko į Kviną – jis stovėjo atsirėmęs į durų staktą, susikryžiavęs rankas ant krūtinės. Šypsenos neliko nė ženklo, kai protas nušvito – jis nori, kad ji liktų čia – viena, su juo.

– Ne, – lyg kirviu nukirto ji, nors klausimo Kvinas dar neuždavė. Jis kilstelėjo tamsią galvą.

– Mano sąlygos tokios – liekate čia ir dirbate su deimantu tol, kol viskas bus baigta.

Susiraukusi ji palengva lingavo galva.

– Negali būti nė kalbos, – jai pasirodė, kad jis net neklauso. – Neketinu likti čia viena su jumis.

Jo akyse atsispindėjo panieka.

– Nebūkite vaikiška, panele Hamond. Ir kas, jūsų nuomone, čia galėtų nutikti?

Jei jis norėjo, kad Danielė pasijustų tikra stačiokė ir kvailė, jam puikiai pavyko.

– Dėl kokios priežasties?.. – jos skruostai degte degė, o balsas ėmė virpėti.

– Saugumas ir praktiškumas. Tas deimantas nepaprastai vertingas, o aš užsiėmęs žmogus. Neketinu šiame kaime praleisti nė sekunde ilgiau, nei būtina.

Danė dar sykį krestelėjo galvą.

– Nieko nebus. Atneškite deimantą į parduotuvę, o aš darbuosiuos prie jo kiekvieną laisvą minutę.

Tankūs Kvino antakiai susiėjo tarpunosyje.

– Nemanau, – sumurkė it katinas ir išslydo iš kambario. Nerimaudama Danė lukterėjo dar kelias akimirkas. Kai Kvinas ėjo iš kambario, jo veide šmėstelėjo užuojauta. Regis, jis neišgirdo jos atsisakymo. Mintys apie tai, kaip ji bus užrakinta, daužysis į jo plačią krūtinę mėgindama ištrūkti, privertė širdį plakti kone dvigubai greičiau. Ėmė svaigti galva. Ji tikra kvaiša. Kvinas Everardas – tarptautinio lygio brangakmenių ekspertas ir tikrai neketina jos grobti. Tad ji nusekė paskui.

– Jei jūs nerimaujate dėl vagystės, be reikalo. Šiame mieste jau metų metus niekas nieko nepavogė.

– Panele Hamond, jūs iš tiesų nesuprantate, – jis taip staiga sustojo ir pasisuko į ją, kad Danielė vos neatsitrenkė. – Šis deimantas – nepaprastas.

– Jis bus saugus mano parduotuvėje. Be to, esu apsidraudusi.

Jo akys it durklai susmigo į ją. Danielei užėmė kvapą. Ji paskubomis žengė atgal, o Kvinas nepajudėjo, lyg būtų iš marmuro.

– Daniele, ar esate ką nors girdėjusi apie Garsųjį deimantą?

– Gar… – iš jos plaučių su triukšmu išsiveržė atodūsis, o širdies dunksėjimas atsimušė ausyse.

Garsusis deimantas buvo kone keturiasdešimties karatų, tamsiai geltonos spalvos, kildinamas iš Kimberlio kasyklų Pietų Afrikoje. Jau daugelį metų apie jį niekas nieko negirdėjo.

– Jūs turite Garsųjį deimantą? – Ji taip garsiai nurijo seiles, kad galėjai girdėti kitame kambario gale. – Čia?

Kvino akys grėsmingai pajuodavo.

– Ne, panele Hamond, turiu jo didįjį brolį.