Читать книгу Australijos deimantai. Antra knyga - Yvonne Lindsay - Страница 12

Danė pasimėgavo ugningu apsikabinimu, o tada atsitraukė, kad apžiūrėtų motiną.

– Atrodai… pasikeitusi.

Mama droviai persibraukė plaukus, kol Mersė, Blekstounų ūkvedė, zujo aplink stalą. Sonia Hamond savo rudus plaukus dažniausiai sukdavo į dailų kuodą, tačiau šiandien leido kelioms neklusnioms sruogoms laisvai kristi, tad atrodė kitaip nei visuomet. Gal taip atrodė dėl makiažo ar jai neįprastai ryškios palaidinės, priderintos prie dailių kelnių? Motina buvo konservatyvios elegancijos įsikūnijimas, tačiau šiandien ji atrodė jaunesnė, madingesnė.

– Gal pasidarei veido tempimo procedūrą ar dar ką?

Sonia praleido klausimą pro ausis. Užuot atsakiusi, pasiteiravo dėl Danės auskarų:

– Ar auskarai visada turi nustelbti tave?

– Maniau, kad jie gana kuklūs, – ji palietė auksines juosteles, kurių galuose buvo pritaisytas padūmavęs kvarcas. Danielė iš naujo save atrado Port Daglase. Kai kurie jos bohemiški kūriniai šokiravo motiną, tačiau Sonia buvo per daug miela ir jai per daug patiko Danės tvirtas būdas, kad būtų drįsusi rimtai ją kritikuoti.

– Sėskis. Kaip čia nutiko, kad atvykai dabar, kai turėjome pasimatyti vos už kelių dienų?

– Juk sakiau, kad atlieku vieną darbelį Kvinui Everardui. – Ji palinko ir su pasimėgavimu ėmė uosti iš elektrinio virtuvo sklindantį aromatą. – Mmm, moliūgų sriuba.

– Negaliu patikėti, kad atsukai kitą skruostą žmogui, kuris privertė tave tiek išgyventi.

Visa šeima stebėjo, kaip Kvinas suteršė jos profesinę reputaciją. Danė pamėgino nekreipti dėmesio į skaudžiai dilgtelėjusią širdį.

– Jis šiandien dalyvauja laidotuvėse, tad atvykau kartu. Man reikia batelių vestuvėms.

– Kokios spalvos bus suknelė? – greitai pasiteiravo Sonia. – Ne, nesakyk. Nenoriu iš anksto nusiteikti.

Pasirodė Mersė nešina dubeniu sriubos ir lėkšte su dar garuojančia turkiška duona. Mama reikšmingai žvilgtelėjo į dubenį.

– Valgyk, o aš turiu susitikimą. Po minutėlės manęs užvažiuos Rajenas.

Danė įsipylė kelis samčius sriubos į lėkštę.

– Maniau, kad norėsi prižiūrėti mane. Ką gi, galėsime vėliau pavakarieniauti, gal net nusivesiu tave į kiną.

Sonia atrodė sutrikusi.

– Negalėsiu, mieloji. Esu susitarusi. Tiesą sakant, einu į teatrą.

– O, – tai visai nepanašu į jos mamą. Ji beveik nekėlė kojos iš namų vakarais. Danielė nurijo šaukštą sriubos nenuleisdama akių nuo motinos. Nauji drabužiai, nauja šukuosena, susitikimai…

– Su kuo?

– Tiesą sakant, su Gartu.

– Kaip gyvuoja senasis Gartas? – jai akivaizdžiai palengvėjo. Gartas Buikas buvo Blekstounų kompanijos sekretorius. Danielė atsiminė jį dar nuo vaikystės. Šis vyras buvo kone artimiausias Hovardo draugas. Šaunus žmogus ir jau keleri metai kaip

našlys.

– Jis visai nesenas, – pyktelėjo Sonia. – Dar jaunas ir stiprus.

Pakeltas šaukštas sustingo pusiaukelėje į burną ir dvi moterys kurį laiką įdėmiai žiūrėjo viena į kitą. Sonia nuraudo ir pirmoji nusuko akis.

– Daniele, susičiaupk. Mes tiesiog draugai. Jis mane moko buriuoti.

– Taip, – atsipeikėjo duktė. – Tai išties puiku.

Ji mėgino tuo save įtikinti tepdama sviestą ant karštos duonos. Motina paaukojo gyvenimą jai ir Hovardo vaikams. Buvo jo namų šeimininkė ir partnerė. Kad ir ką jai būtų padaręs Danės tėvas, ji atsisakė bet kokių ryšių su išoriniu pasauliu. O gal taip nutiko dėl meilės be atsako? Danė spėliojo, ką reiškia ką nors mylėti taip beatodairiškai, kad daugiau niekada nedrįstum rizikuoti. Ar tokia meilė teberusena Kvino širdyje žmonai? Nuo Lauros mirties praėjo šešeri ar septyneri metai. Ar jis vis dar jos ilgisi ir visas sutiktas moteris lygina su ja? Ar nenutiks taip, kad Danė netrukus supras, ką visus šiuos metus išgyveno jos motina, kai negali galynėtis su mirusia moterimi.

Sonios šypsena ištirpo.

– Mergyte mano, matau, kokios mintys sukasi tavo galvoje: vargšė mama, suvytusi sena slyva, besikankinanti dėl meilės Hovardui.

Danė papurtė galvą – ir kaip moterys tai sugeba?

– Ne, – tęsė mama, – jis buvo toks sugniuždytas, kai mirė Ursula. Žinojau, kad niekada neberizikuos atverti savo širdies. Be to, neketinau būti viena jo nesuskaičiuojamų meilužių.

Išmintinga moteris, nes vėliau viskas taip ir susiklostė. Hovardas pagarsėjo kaip mergišius, kuris taip ir nesusiejo savo likimo nė su viena moterimi. Mama atsiduso.

– Atėjo laikas atsikratyti praeities. Susitinku su nekilnojamojo turto agentu – ieškausi sau namo.

– Bet… – Danielė buvo priblokšta. Jos mama išsikels iš Hovardo namų? – Juk turi teisę gyventi čia iki gyvos galvos. – Taip buvo nurodyta Hovardo testamente.

Abi moterys ėmė žvalgytis aplink – pirmame aukšte buvo kambariai, kuriuose užaugo Danė, jie buvo ne tokie prašmatnūs kaip likęs namas, tačiau ir iš jų atsivėrė puikus vaizdas į Sidnėjaus uostą ir Ramųjį vandenyną.

Miramare buvo it muziejus, tačiau ten, kur gyveno Sonia, buvo tiesiog namai. Danė nė už ką negalėjo įsivaizduoti motinos kur nors kitur.

– Dabar čia esu viena, – mąsliai kalbėjo Sonia. – O kas, jei atsiras Džeimsas Blekstounas? Hovardas buvo tikras, kad jis gyvas, antraip nebūtų palikęs jam namo testamentu.

– Čia – tavo namai. Taip parašyta Hovardo testamente. Jei atsiras Džeimsas, jam teks su tuo susitaikyti. – Dukra pastūmė lėkštę, staiga praradusi apetitą. – Be to, kas gi bus su Merse?

– Mersei visuomet atsiras vietos. Ir ji tai žino.

– Judvi kalbėjotės apie tai? – Danė pyktelėjo, kad mama nepasidalijo savo planais su ja.

– Brangioji, aš tik dairausi, – nerūpestingai atrėmė motina. – Kai Gartas pasiūlė, tą namą kaip tik pardavinėjo, tad nusprendžiau užmesti akį. Tik tiek.

– Gartas pasiūlė… Lukterėk, ar tik jis irgi negyvena Dviguboje įlankoje? – Danielė nežinojo, įsižeisti ar džiaugtis. Galiausiai džiaugsmas nugalėjo. Ji nesusilaikė neišsiviepusi matydama, kaip spirga jos mama. Galiausiai Sonia pradėjo galvoti apie save – po tiek metų, praleistų rūpinantis kitais. Vyresnioji moteris atsikrenkštė.

– Aš nesikraustau pas Gartą, girdi? Tiesiog apžiūrėsiu nedidelį namelį, kuris, taip jau nutiko, yra vos už kelių namų nuo jo.

Prie stalo pasirodė Mersė.

– Širdele, paklojau tau lovą.

– Ak, aš neliksiu.

Šį kartą lyg ant žarijų pasijuto Danielė, nes į ją susmigo dvi poros akių.

– Galų gale, juk man dvidešimt septyneri!

Mersė spruko lauk.

– Ar jis tikrai toks gražus kaip nuotraukose? – pasiteiravo Sonia.

Danė gūžtelėjo. Joms tektų praleisti visą dieną, jei ji imtų pasakoti, koks Kvinas jai atrodo.

– Daniele, ar jis tau patinka? – nesitraukė motina.

– Ar kitaip likčiau su juo nakčiai?

Gręžiantis mamos žvilgsnis vertė ją jaustis kokių dešimties, kaip visada. Ji jau ketino gintis, tačiau prisiminė, jog praeityje tai nedavė jokių rezultatų.

– Regis, taip. Tačiau jis iš kito pasaulio.

Sonia suraukė savo aristokratišką nosytę:

– Turbūt sunku ant pečių nešiotis tokią naštą.

– Tu jo nepažįsti. Jis švelnus. – Kartais ir nelabai… – Jis pats sau šeimininkas, be galo savimi pasitiki. O svarbiausia, kad visa tai parodo neversdamas šalia esančių jaustis prastesniais žmonėmis. Nors ir aklam aišku, kad tai būtų tiesa.

Mamos smakras taikiai ilsėjosi ant sunertų rankų, o žvilgsnis klaidžiojo nežinomais toliais.

– Tau jis tikrai patinka, – galiausiai ištarė ji švelniu lyg vilna balsu. Tyla kiek užsitęsė, nes Danielė nerado, kaip atsikirsti.

– Gal judu šįvakar pavakarieniautumėte su manimi ir Gartu?

Danė papurtė galvą.

– Jis grįš labai vėlai.

– Na, gal tuomet tu viena? – Sonia atrodė nusiminusi.

– Nemėgstu būti trečia.

Žinoma, Danielė džiaugėsi, kad mama linksminasi, tačiau mažytė jos dalelė troško dar pasvarstyti šiuos pokyčius. Jos gyvenime buvo vos keli pastovūs dalykai, tad mintis, jog kitą kartą gali neberasti motinos Miramare, buvo sunkiai

suvokiama.

– Žinai, per kelias dienas turiu sutvarkyti galybę reikalų, – pamelavo ji nė nemirktelėjusi ir nusprendė kuo skubiau pakeisti temą. – Niekada neatspėsi, kas buvo užsukęs praeitą savaitę. Metas Hamondas.

Sonios akys sužibo, tarsi to ir būtų laukusi. Danielė pasirausė rankinėje ir ištraukė Bleiko nuotraukas, kurias davė Metas. Mama palinko prie jų.

– Be to, jis nori, kad sukurčiau vėrinį iš Blekstounų Rožės deimantų, kuris būtų perduodamas iš kartos į kartą. Tiesa, nesu tikra, kad apie tai galima skelbti viešai. Bent jau kol kas.

– Negaliu patikėti! Kaip jis atrodo? Papasakok man viską!

– Dailus, – taip ji manė iš pradžių, kol nenugirdo to nelemto pokalbio. – Išties dailus.

– Atrodo, lyg tu abejotum, – pasakė motina.

– Tikrai ne. Tiesiog juodu su Kvinu aptarinėjo verslo reikalus.

Apačioje sutilindžiavo durų skambutis ir Sonios veidas pasikeitė. Ji neabejotinai troško išgirsti daugiau apie sūnėną.

– Tai Rajenas.

– Nepasakok jam apie Metą, – sukuždėjo Danielė.

Rajenas nudžiugo ją išvydęs ir jie kelias minutes aptarinėjo vestuves. Jai virptelėjo širdis matant, koks jis laimingas. Juodu su Džesika po kelių mėnesių susilauks dvynių. Rajenas pasakojo, kad Džesika tiesiog žydi, tik nerimauja, kad nebetilps į vestuvinę suknelę.

– Kas tave atvedė į Sidnėjų? – galiausiai pasiteiravo jis.

– Prireikė batelių prie suknelės, – paaiškino Danielė.

Pusbrolis metė išraiškingą žvilgsnį į Sonią.

– Tegul mums padeda Dievas…

Danės mados suvokimas buvo tapęs kone legenda.

– Nebūk bjaurus, – suurzgė ji. – Su tomis vestuvėmis turiu begales vargo. Išlaikyti jas paslaptyje buvo sunkiausia užduotis mano gyvenime.

Ji turėjo atsikraustyti pas Kviną, į jo lovą, ištyrinėti jo kūną, patirti jo prisilietimų saldumą… ir viskas tik tam, kad išlaikytų jų vestuves paslaptyje.

Danė nusišypsojo ir staiga pajuto prielankumą Rajenui Blekstounui.

– Kvinas skrido į laidotuves, tad aš prisijungiau.

Rajeno antakiai pakilo.

– Sonia minėjo, kad atlieki jam kažkokį darbą. Tai mane nustebino, turint galvoje tavo praeitį.

Ji sunkiai nurijo kylantį kartėlį.

– Toks kliento pageidavimas.

– Džesika truputį pažįsta Kviną ir, man regis, jis jai patinka, –

jo veidą nušvietė tokia šypsena, kokios ji nebuvo mačiusi. – Tiesą sakant, šiomis dienomis jai patinka visi žmonės.

Danės akys sudrėko stebint, koks Rajenas laimingas. Jis visuomet buvo neramios sielos – brolio dingimas, motinos savižudybė paliko neišdildomas žymes. O dar tai, kaip Hovardas elgėsi su juo ir Kimberle, kai nedvejodamas pasirinko Riką Perinį vadovauti Blekstouno deimantų verslui, o ne Rajeną. Ji tylomis sukryžiavo po stalu pirštus ir palinkėjo jam viso pasaulio laimės.

– Kas mirė? – Rajenas paėmė alyvuogę ir gabalėlį sūrio. – Į kieno laidotuves atskrido Kvinas?

– Džeiko Vanso motina.

– Girdėjau, kad Kvinas ir Džeikas draugai. Ar Kvinas nieko neminėjo apie Meto Hamondo šniukštinėjimus?

Danė papurtė galvą nepakeldama akių į Sonią.

– Sklando kalbos, kad praeitą savaitę Hamondas buvo susitikęs su Vansu ir juodu svarstė planus, kaip perimti Blekstouno deimantus. Dar kalbama, kad Metas laksto pas akcininkus, taip mėgindamas užsitikrinti jų paramą.

Sonia buvo beišsižiojanti, tačiau Danės koja šovė į priekį ir palietė jos kulkšnį. Kokia nauda iš to, jei pasakys, kad Metas buvo Port Daglase ir aptarinėjo verslo reikalus su Kvinu? Jis atsisakė pasiūlymo. Sonia išmintingai nutylėjo. Juodu su Rajenu pametėjo Danę iki autobusų stotelės ir nuskubėjo į susitikimą su nekilnojamojo turto agentu.

Net mintys apie būsimą apsipirkimą nenumalšino kylančio nerimo. Ar turėtų įspėti Blekstounus apie Džeiko, Meto ir Kvino santykius? Ar tylėdama parodys nepagarbą savo šeimai, kuri rūpinosi ja visą gyvenimą?

Ji atsirakino Kvino apartamentų duris raktu, kurį šis buvo davęs. Kojas diegė ir ji įstengė galvoti tik apie milžinišką vonią, tad nemaloniai nustebo, kai išgirdo atsklindančius garsius balsus. Keturi žmonės spietėsi Kvino virtuvėje. Pirmoji atsisuko daili moteris ilgais žilstelėjusiais plaukais, surištais už nugaros. Šalia jos stovėjo aukštas, lieknas vyras, o viena jo ranka ramiai ilsėjosi ant moters pečių. Kvinas irgi buvo apsikabinęs kažkieno pečius – gražios blondinės trumpais plaukais, žaižaruojančiomis akimis, pasipuošusios alyviniu kostiumėliu. Danielė daugiau nieko nematė. Kai Kvino žvilgsnis pasiekė jos veidą, ji pajuto nuo jo sklindančią energiją.

– Aš… atsiprašau, – sumikčiojo Danielė. – Nenorėjau sutrukdyti.

Dieve šventas, ką jie pagalvos? Ji turi jo namų raktą.

– Maniau, kad dar nebūsi grįžęs.

Kvinas nuėmė ranką nuo blondinės pečių ir priėjo prie jos. Jo akys švytėjo, kai suėmęs už rankų nusivedė ją į rato vidurį.

– Čia Danė, – jo balsas buvo neabejotinai šiltas. Galėtum pagalvoti, jog jis tik ir telaukė jos, kad galėtų pristatyti. Tai suveikė daug geriau nei taip geista vonia. Danielė paspaudė rankas jo tėvams – Gvenai ir Džozefui. Paskui – Liusei, jo netikrai sesei, kurios akys buvo užburiančiai gražios žibuoklių spalvos, tik liūdnos. Jie buvo tokie triukšmingi, o kalbos – nešvankios, tačiau tokie artimi, kad be vargo galėjo užbaigti vienas kito sakinį. Buvo neįtikėtina išvysti Kviną tokioje šviesoje. Vos išėjus iš miegamojo, jis tapdavo be galo santūrus ir nutolęs. Jo tėvai buvo tikra priešingybė. Šalia jų jis tapo neatpažįstamas.

Oras persisunkė šiluma, juokais ir rūpinimusi vienas kitu. Ji iš visos širdies mylėjo motiną, tačiau niekada nebuvo stovėjusi štai taip su visa šeima virtuvėje, gėrusi, pokštavusi ir dalijusis prisiminimais. Ši diena Everardams buvo liūdna, tačiau, kaip dažnai nutinka per laidotuves, po visko užplūdęs palengvėjimas reikalauja vienos kitos taurelės.

– Ypač, jei esi airis, – ramiu balsu sududeno Džozefas ir ištiesė taurę papildyti, Kvinas papurtė galvą.

– Jis ne airis.

Danė prisiminė Hovardo laidotuves ir tvyrojusią įtampą – santūrumas, pro duris besiveržiantys žurnalistai, visi vieni kitus stebi spėliodami, kas ir ką žino apie kupiną nuotykių Hovardo gyvenimą. Atrodė, kad tai buvo be galo seniai. Neįtikėtinai šioje virtuvėje atrodė ir kompanijos perėmimas.

Ji aptarė girtuoklių bandelių receptus su Gvena, akimis pašoko su Džozefu, o Liusė prisipažino aptikusi Danės kelnaites po sofa.

– Matyt, tai jo buvusios merginos, – atsakė Danė. – Aš tokių nemūviu.

– Nemanau, – nusijuokė Liusė. – Kvinas niekada nekviečia čia moterų.

Visi išsiskirstė po kelių valandų. Kvinas užsakė makaronų ir jie sušveitė juos mirkdami vonioje. Ji tysojo priešais jį stebėdama, kaip Kvinas kovoja iš paskutiniųjų, kad neužmigtų.

Danielės lūkesčiai žmonėms buvo per dideli. Lyg tarp kitko mesta Liusės pastaba, jo akyse spindėjęs nuoširdumas, kai įsiveržė į jų vakarėlį… labai nedaug trūko, kad patikėtų, jog kada nors jis ją pamils. Ji maišė pirštais vandenį sudarydama sūkurį ir suvokė, jog pati pateko į nevaldomą verpetą. Buvo beįsimylinti – ne tik Kviną, bet ir jo šeimą.

Kai Kvinas įžengė į svetainę, ji stovėjo prie grindis siekiančio lango ir žiūrėjo į horizontą. Prie kojų riogsojo jos krepšys.

Taip, jam reikėjo pamatyti, kaip ji atrodytų šioje erdvėje, ar tiktų čia. Jei tai neatvertų jam akių, ketino išbandyti ją su tėvais. Tik jie užbėgo įvykiams į priekį ir nekviesti užgriuvo pas jį praeitą vakarą. Viskas vyko kuo sklandžiausiai, argi ne?

Tas apsimestinis mandagumas, tvyrojęs tarp jų pastarąsias dienas Port Daglase, vertė jį jaustis apgailėtinai. Iš meilužio jis virto darbdaviu, tačiau tai neturėtų jo jaudinti, mat nuo Lauros mirties neprisileido minčių apie ilgalaikius santykius.

Būdamas trisdešimt ketverių Kvinas niekada nesusimąstė, ar jam ko nors trūksta. Jis nesitikėjo, kad Danielė taip jam patiks.

Ji atsisuko ir nusišypsojo. Jis mintyse save supurtė.

– Pasiruošusi?

Jis nenutuokė, koks bus kitas jo žingsnis, tačiau dėl vieno dalyko buvo tikras – neabejojo tuo, kad kitas žingsnis tikrai bus. Tuo tarpu Danielė galėjo tik spėlioti.

Ji linktelėjo ir ištiesė ranką paimti krepšio. Subirbė Kvino telefonas. Skambino seras Džonas Noilsas, buvęs ministras pirmininkas ir Kvino artimas bičiulis bei patarėjas. Jis turėjo atsiliepti. Tad nuėjo į kabinetą. Po trumpos įžangos seras Džonas perėjo prie reikalo esmės. Negalėdamas patikėti savo ausimis, Kvinas klausėsi stulbinančios senojo pono išpažinties. Netikėtai ramybė, su kuria šįryt nubudo, virto dulkėmis.

– Taksi jau atvažiavo, – tarpduryje stovėjo Danė su krepšiu. Kvinas pridengė telefono ragelį.

– Turiu sutvarkyti šį reikalą. Tu važiuok. Susitiksime oro uoste.

Ji išėjo, o jis grįžo prie pokalbio. Po sero Džono išpažinties nebeturėjo pasirinkimo.

– Džonai, aš noriu trauktis.

Tylus pagyvenusio vyro balsas maldavo. Kaip jis galėtų jį nuvilti?

– Esu asmeniškai įsitraukęs į šį reikalą. Kaip galėčiau meluoti tokius dalykus?

– Kvinai, prašau, tik dar kelias dieneles. Tikrai neprašyčiau tavęs, jei turėčiau kitą pasirinkimą.

– Tuomet leiskite man jai viską papasakoti.

– Negaliu rizikuoti – o jeigu ji atsisakys? Nejau nesupranti? Dar nieko nesakiau Kler. Nei apie prognozes, nei apie kitus dalykus.

Pagyvenęs vyras atrodė be galo vienišas ir ligotas. Tai jo paskutinė galimybė. Kvinas jau buvo tai girdėjęs. Pats kankinosi dėl pralaimėjimo ištisus septynerius metus. Vis dėlto taip elgtis bjauru.

– Nesuprantate, ko prašote.

– Kuo aiškiausiai suvokiu, patikėk manimi. To nepaprašyčiau nė vieno kito žmogaus, bet esu tikras, kad tu manęs nenuvilsi.

– Kvinai, ar eisi su manimi į vestuves?

Jis atsilošė kėdėje, o veide vėl pasirodė susirūpinimas, kuris vis dažniau jį aplankydavo nuo tada, kai prieš tris dienas juodu grįžo iš Sidnėjaus. Danė buvo sunerimusi. Gandai, apie kuriuos kalbėjo Rajenas Sidnėjuje, pasiekė televizijos ekranus. Blekstouno deimantų akcininkai buvo rimtai sunerimę, nors Kimberlė šios dienos laikraštyje išspausdino pareiškimą, kad viskas sekasi kuo geriausiai.

Kvinas padėjo rašiklį.

– Ne pati geriausia mintis, – lėtai tarė jis.

– Kodėl?

– Tai šeimos šventė. Turint omeny kelių praėjusių mėnesių įvykius, visi jaus šiokią tokią nostalgiją, – jis rimtai žvelgė į Danielę. – Mano nesantaika su Hovardu neabejotinai sukels kalbų. Nenoriu, kad visi kaišiotų nosį į mano reikalus.

– Nemanau, kad kas nors…

– Pranešiu, jei persigalvosiu, gerai? – Jis vėl pakėlė rašiklį. Žvilgsnis liko nepermatomas. – Kaip sekasi su vėriniu?

– Gerai.

Klientas nurodė paskutinę datą – dvidešimt penkta diena. Danielė visą dėmesį sutelkė į vėrinį, užuot sukusi galvą dėl Kvino, tad darbai virte virė.