Читать книгу Australijos deimantai. Antra knyga - Yvonne Lindsay - Страница 6

Kvinas atsuko nugarą ir patraukė link savo miegamojo – lūpose žaidė šypsena, jis juto kaip Danielė iš lėto slenka paskui. Atstūmęs skydą, kuris dengė seifą, ėmė rinkti skaičių kombinaciją. Visame name buvo prikaišiota galybė daviklių – gaisro, įsilaužimo. Seifą saugojo ne tik skaitmeninis kodas, bet ir užraktas, atrakinamas raktu. Jo kompanija įsigijo pačią geriausią apsaugos įrangą, kokią tik galima įpirkti. Kad ir kaip būtų, saugumas – gyvybiškai svarbus jo verslui.

Metęs žvilgsnį pastebėjo, kaip ji atsirėmė į duris nejučia kramtydama apatinę lūpą. Kvinas suklydo rinkdamas skaičius ir pasigirdo piktas pyptelėjimas. Jis tyliai nusikeikė ir griežtai uždraudė sau galvoti apie tas viskio spalvos akis ir putlias lūpas. Ji užkibo.

Jis dar sykį be galo atidžiai pakartojo visas saugumo procedūras, išėmė sunkią metalinę dėžę, o iš jos – rankų darbo odinę dėžutę. Prireikė surinkti dar vieną skaičių kombinaciją. Hidraulinis mechanizmas pakėlė nedidelį aksomu dengtą paaukštinimą, ant kurio pūpsojo deimantas. Ištiesęs ranką jis įjungė šviesą. Tada pažvelgė į ją ir linktelėjo galva kviesdamas prieiti. Ji lėtai žengė į kambarį nenuleisdama akių nuo jo veido. Lempos šviesa žaidė ant jos odos. Kvinas dar sykį pagalvojo (kaip ir pirmą kartą ją pamatęs), kad jos veidas – tikras priešybių mišinys. Platus veidas, laukinių bičių medaus spalvos akys, tiesut tiesutėlė nosis, it rožės pumpurai lūpos, tarsi bylojančios apie nekaltybę ir nesaugumą. Kaip ir pirmąjį kartą, įspūdis jį sukrėtė.

Ji mėgino suvaldyti ugninius plaukus šalikėliu, bet tamsiai rudos sruogos buvo pasklidusios į visas puses. Jos spalvų pojūtis buvo tiesiog siaubingas – Danielė vilkėjo rausvai raudoną berankovę palaidinę, o prie jos segėjo žaviai trumpą gėlėtą sijoną. Ji buvo tokia egzotiška, nevaržoma, tiesiog burbuliuojanti gyvenimo džiaugsmu ir energija. Kvinas pažinojo ne vieną gražią moterį, tačiau nė vienos tokios spalvingos, trykštančios originalumu.

Danielė pažvelgė į deimantą. Jos akys žaižaravo. Kai ji galiausiai atplėšė žvilgsnį ir pakėlė akis į Kviną, jose atsispindėjęs dėkingumas jį pritrenkė. Ji puikiai supranta, kad šį lobį yra matę vos keli žmonės pasaulyje. Kvinas mėgavosi padėtimi. Jei būtų jo valia, jis nebūtų prileidęs Danielės Hamond prie šio kūdikio nė per šimtą metrų, kad ir kaip malonu būtų stebėti jos nepaprastą veidą. Ji ištiesė ranką ir sudvejojo.

– Ar galiu?

Viena jo dalis svarstė, kaip šis deimantas atrodytų prie jos odos, plaukų. Kita klykte klykė: Nekišk nagų prie deimanto! Vis dėlto turėjo vykdyti nurodymus. Tad vos matomai linktelėjo. Jos laiba ranka nusileido žemyn, o vidurinis pirštas švelniai, su begaline pagarba perbraukė vieną aštuonbriaunio brangakmenio kraštą. Tada ji atitraukė rankas, susikryžiavo jas ir tiesiog žiūrėjo į deimantą, tarsi melsdamasi. Nuo nuleistų blakstienų krito šešėliai ant skruostų.

– Ar mes susitarėme, panele Hamond? – pasiteiravo jis tyliai, nenorėdamas trikdyti tokios jai nepakartojamos akimirkos. Jis tai išgyveno anksčiau, kai prieš šešerius metus gavo šį nepaprastą deimantą vienam savo klientų.

– Ar turiu pasirinkimą? – sukuždėjo ji.

Kvinas žinojo, kad ne. Nė vienas sveiko proto juvelyras neatsisakytų.

– Jei jau mane šantažuojate… – pridūrė Danielė.

– Tikrai taip.

Kvinas neabejojo, kad Danielė būtų pralindusi net pro rakto skylutę, kad tik galėtų prisiliesti prie šio mažylio, nereikėtų nei šantažo, nei pinigų. Jis prisėdo ant stalo krašto.

– Taigi, sąlygos tokios: liekate šiame name visą laiką, kol dirbsite. Jei tik įmanoma – darbuositės dieną ir naktį. Ir niekam nepasakosite apie akmenį.

Ji įtraukė gurkšnį oro.

– Jūsų žiniai, aš irgi turiu gyvenimą.

– Ne, neturite, – jis ryžtingai papurtė galvą. – Bent jau ne artimiausias tris savaites.

– O kaipgi mano parduotuvė?

Šį rytą jis šnektelėjo su jaunuoju hipiu Stivu – Danielės padėjėju parduotuvėje.

– Jūsų padėjėjui reikia daugiau darbo – jo draugė laukiasi ir jie sunkiai suduria galą su galu.

Danė susiraukė:

– Sužinojote tai vos per kelias minutes?

– Jūsų vardą ne iš piršto išlaužiau, panele Hamond, – atšovė Kvinas. Tiesa, negalima jos kaltinti dėl nepasitikėjimo ir nuostabos. Kvino reputacija nepaliko jai pasirinkimo. O prie šito pridėjus dar vieną įstabiausių pasaulio brangakmenių, nieko nuostabaus, kad jam nesisekė jos įtikinti.

– Kokio aptaiso norite?

Kvinas gūžtelėjo:

– Juk dizainerė – jūs.

– Turiu galvoje, – tarė ji atsidususi, – ar tai bus pakabutis, sagė? Kas? Nematau jokių pjovimo įrankių.

Jis iškilo virš jos visu ūgiu.

– Šito akmens neliesite niekuo, išskyrus pirštais, suprantate?

Danielė Hamond užvertė akis.

– Žinoma, kad ne. Tačiau gal naudosiu kokius kitus brangakmenius. Kaip suprantu, jūs parūpinsite visas medžiagas – platinos, deimantų, visko, ko prireiks?

– Jei tik paliksite akmenį tokį, koks jis yra, galite elgtis, kaip išmanote. Man reikės suderinti jūsų sukurtą modelį ir tai, ko jums prireiks darbui.

– Tai gali užtrukti savaičių savaites…

– Turite tris savaites, o gal net mažiau. Ar gyvenimo sąlygos tinkamos?

Ji linktelėjo.

– Maistą pristatysiu į namus. Viskas, ko reikia darbui, irgi yra čia. Jums tereikia atsiduoti savo talentui ir pasinerti į kūrybą.

– Kam jis?

Kvinas prasižiojo nenuleisdamas nuo jos veido akių.

– Draugei, – trumpai ištarė. – Labai ypatingai draugei.

Danė dar sykį linktelėjo, o jis kone girdėjo, kaip jos galvoje zvimbia spiečius minčių. Tokie buvo nurodymai, ji neturi žinoti, kas užsakovas. Tad nieko baisus, jei leis galvoti, jog papuošalas bus skirtas draugei.

– Ar mes sutarėme?

Ji triukšmingai iškvėpė ir dar sykį, tarsi mėgindama save įtikinti, pažvelgė į deimantą. Lyg erzindamas ją, Kvinas be galo lėtai užvėrė dėžutės dangtį.

– Noriu pusės pinigų iš anksto, – pareikalavo Danielė. – Dar priskaičiuokite Stivo atlyginimą.

Jo veidas tapo rūstus.

– Jūs tikra Blekstoun. – Šį sandorį labiausiai temdė jos giminystės ryšiai. Kvinas nebūtų sugaišęs nė sekundėlės savo brangaus laiko kuriam nors iš Blekstounų, juo labiau – patikėjęs darbą. Tai buvo labai opus klausimas, kurį jis nenoriai sutiko išspręsti pats. Paėmė dėžutę ir su pasimėgavimu stebėjo, kaip jos akyse atsispindi apgailestavimas.

– Laukia tikros linksmybės.

– Kuo greičiau viską pradėsite, tuo greičiau galėsime atsisveikinti, – jis su triukšmu užvėrė seifo dureles. – Nuvešiu jus namo pasiimti reikalingų daiktų.

Kai jis atsisuko, Danielė buvo užsimerkusi, atlošusi galvą ir pirštais trynė ilgą baltą kaklą. Jis sūpavosi ant nirtulingos geidulio bangos keteros, tad neįstengė žengti nė žingsnio. Tiesiai jai už nugaros – vos už kelių žingsnių – stovėjo milžiniška jo lova, o tai kėlė begalę minčių. Jos akys palengva atsimerkė ir sutiko įsmeigtą Kvino žvilgsnį.

– Nėra reikalo. Mano namai vos už kelių minučių kelio.

Jis mostelėjo į duris:

– Nuvešiu, – tarė prieštarauti neleidžiančiu balsu, nes troško kuo greičiau išgrūsti ją iš savo miegamojo.

Kvinas slampinėjo po jos butą, kol Danielė krovėsi daiktus ir davė nurodymus dėl parduotuvės. Jis buvo pripratęs prie komforto, o Šiaurės Kvynslando klimatas jo nedžiugino. Visa laimė, kad namas, kuriame apsistojo, buvo aprūpintas puikia oro kondicionavimo sistema, visai kitaip nei mažas Danės butelis. Jis nusišluostė kaklą, o ji sukosi it bitutė rinkdama daiktus su tvirtai prispaustu prie ausies telefonu. Perspektyva prižiūrėti išpaikintą mergiotę, pasižyminčią be galo dramatišku charakteriu ir pernelyg gerai manančią apie savo talentą, ir dar plūstant prakaitu, jo nė kiek nedžiugino.

Jo kūno temperatūra šoktelėjo iki neišmatuojamų aukštumų, kai tą patį vakarą viešnia sumanė išsimaudyti baseine. Kvino darbo kabineto langai atsivėrė į baseiną – pamiršęs visus darbus jis sustingo prie lango ir nepajėgė atplėšti akių nuo ilgakojės gražuolės ugniniais plaukais. Ji vilkėjo ilgus šortus ir per didelius marškinėlius. Labai puikus apdaras, bet tik tol, kol sušlapo. Kvinas pasuko kondicionieriaus rankenėlę taip, kad šis ėmė net springti, ir atsisegė dvi marškinių sagas. Pirmą kartą per daugelį metų netvėrė savame kailyje dėl nevaldomo geidulio. Jis nesilaikė celibato, tačiau rinkosi vyresnes, gerai išauklėtas, finansiškai apsirūpinusias damas – moteris, turinčias panašių interesų ir tokį pat socialinį statusą.

Danielei Hamond buvo tarp dvidešimt penkerių ir trisdešimties, o jai už pečių – visi tie Blekstounų turtai. Buvo išties negarbinga štai taip stūksoti prie lango ir varvinti seilę dėl per šlapius marškinėlius išryškėjusių krūtų, sekti, kaip vanduo teka ilgomis, it ištekintomis kojomis. Dar blogiau – jis troško pajusti, kaip jos šlapi, varvantys plaukai slystų įkaitusia jo oda. Kvinas prisivertė sugrįžti prie stalo ir nustumti į tamsiausią sąmonės kertelę šiuos kankinančius vaizdinius. Juk jis atvyko ne atostogauti. Vos už kelių dienų – Žymiausių paveikslų aukcionas. Be galo apmaudu, jog įstrigo šiame užkampyje tokią svarbią jo profesijai dieną. Vis dėlto jis pasirūpino, kad niekas nenugvelbtų jam iš po nosies vieno ypatingo paveikslo, skirto jo svarbiausiam klientui.

Kvinas it šluota išvalė mintis ir sutelkė dėmesį į darbą. Jis darbavosi prie stalo, kai po pietų jį patrukdė Danielė. Regis, buvo pasirengusi dirbti ir norėjo, kad į darbo kambarį būtų atneštas deimantas. Kvinas padėjo jį ant darbastalio ir stebėjo, kaip ji suka aplink jį ratus – be paliovos spragsėjo jos mažytis fotoaparatas. Jo dėmesį patraukė jos susikaupimas, ką jau kalbėti apie lankstų kūną. Kai ji galiausiai atsitiesė, Kvinas vos begalėjo nuslėpti aistrą. Ji kilstelėjo antakius, tarsi šaipydamasi iš jo.

– Kaip ji atrodo?

– Atsiprašau?

– Jūsų draugė. Toji, kuriai dovanosite deimantą.

– Kaip ji atrodo?

– Kokio ji ūgio, sudėjimo? Nenorėčiau sukurti subtilaus papuošalo kokiai augalotai moteriškei. Taip pat ir atvirkščiai.

Kvinas kiek padvejojo – jos prašymas gana logiškas. Šiandien ji vilkėjo laisvai krintančias, kiek apsmukusias vasarines nenusakomos spalvos kelnes, o violetinė nėriniuota palaidinė pabrėžė jos kūno grožybes. Pritaikytas galvos raištis prilaikė išdykusias garbanas. Gelsvai žali karoliai buvo apsiviję kaklą.

– Maždaug metro šešiasdešimties, metro septyniasdešimties. Liekna, tačiau tvirta.

Danielė pakėlė fotoaparatą ir peržiūrėjo nuotraukas. Kviną nustebino jos trumpi nagai – kai kurie atrodė it nukramtyti.

– Įdegusi ar ne? – toliau klausinėjo ji.

– Truputį, strazdanota.

Klik, klik.

– Gerai. O plaukai? – Kai jis kiek uždelsė, Danielė nuleido fotoaparatą ir susimąsčiusi jį nužvelgė. – Kokios spalvos plaukai?

Galvoje sukosi keli atsakymai ir, kol jis svarstė, kaip geriau apibūdinti jos išsidraikiusias sruogas, jos veide šmėstelėjo ironija.

– Pone Everardai, jūs labai nepastabus. Gal turite jos nuotrauką?

Jo lūpos vyptelėjo.

– Raudoni, tamsiai raudoni, – jis išsišiepė svarstydamas, kada gi ji susiprotės. – Garbanoti.

Jos antakiai šovė aukštyn ir vos nepasislėpė po galvos juosta.

– Jos stilius įvairialypis, – toliau dėstė Kvinas. – Be abejonės, labai netradiciškas. Kai kas gal net pavadintų bohemišku, tačiau… Ji į nieką nepanaši.

Tai buvo šventa tiesa. Tai, kaip ji derino spalvas, kaip laužė mados taisykles, turėjo įžeisti tokį konservatyvų žmogų kaip jis, tačiau kažkodėl tai jį žavėjo. Kvinas neabejojo, kad gyvenimas su Daniele Hamond nebūtų nuobodus.

– Jūs turite gerą skonį rinkdamasis moteris, pone Everardai, – pašmaikštavo ji ir su atodūsiu nuleido aparatą. – Dabar nešdinkitės iš čia.

Kvinas atsitraukė nuo ką tik ramstytos staktos ir nuėjo kraupdamas dėl jos kalbėjimo manieros. Jis praleido ne vieną valandą mėgindamas įtikinti klientą atsisakyti šio sumanymo – apeliavo į Danielės jauną amžių, nepatyrimą. Didžiausiai nuostabai, žingsniuodamas dabar mąstė, kad šitos kelios savaitės gal ir nebus tokios siaubingos, kaip atrodė iš pradžių.

Danė Hamond – išmintinga mergina, tiesa, toji išmintis priminė gatvės stilių. Įdomu, kaip jai seksis su prabangos dalykais?

Kelias kitas dienas jis beveik nematė Danės, ji buvo pasinėrusi į darbą – keldavosi anksti, o guldavo vėlai. Ryte prašydavo, kad jai atneštų deimantą, eidamas miegoti Kvinas padėdavo jį atgal į seifą. Jis pasirūpindavo, kad šaldytuvas visada būtų pilnas, ir kaskart, lūkuriuodamas prie lango ir vildamasis, kad ji užsimanys paplaukioti, jautėsi kaip tikras kvailys ir nevykėlis.

Teko išmesti kone visą maistą, kurį parūpindavo, mat Danielė sakė esanti per daug užsiėmusi, kad išalktų. Nors Kvinas dar nematė rezultato, jį žavėjo jos atsidavimas.

Trečiąjį vakarą ji vis dėlto atėjo kartu pavakarieniauti – maistą pristatė vienas žymiausių Port Daglaso restoranų.

– Kodėl aš? – paklausė Danielė gurkšnodama kavą. – Pažįstate mažiausiai dvidešimt geriausių pasaulio juvelyrų, kurie nusigraužtų dešiniąją ranką, kad tik galėtų jums dirbti.

Švelniai šypsodamasis jis ištraukė šaukštelį iš puodelio.

– Tik ne jūs.

– Nejau nebijote, jog sugadinsiu jūsų neįkainojamą deimantą už tai, kad ėmėtės šantažo?

– Tada aš tiesiog sunaikinčiau jūsų reputaciją.

– Ar ne taip jau esate pasielgęs? – Ji sulenkė abiejų rankų smilius parodydama, kad cituoja: – Panelė Hamond turi šiokį tokį talentą, tačiau švaisto jį dirbdama tinklų parduotuvėms.

Sutrikęs Kvinas pasikrapštė ausį. Tai buvo ištrauka iš jo kalbos, pasakytos maždaug prieš metus. Antrą kirtį jis sudavė sakydamas, kad netrukus ji ims prekiauti kokiame Dievo pamirštame kurorte blizgučiais, skirtais turistams.

– Tai buvo tiesiog mano nuomonė, kuri nepadarė jokios žalos. Antra vertus, niekam neturėtų rūpėti, kodėl jūs įkalinote save šioje nuošalioje vietovėje.

– Dar vienas Sidnėjaus snobas, – ji sunkiai atsiduso, o jam pasirodė, kad toks pokalbis jau ne pirmas. – Man patinka atogrąžos.

– Kas čia gali patikti? Pajūris, kur neįmanoma maudytis dėl geliančių gyvių…

– Tik kelis mėnesius…

– Nepakenčiamai karštas ir drėgnas oras…

– Manau, kad mėgstu šią vietą būtent dėl to, dėl ko ji nepatinka jums. Ypač dabar, ciklonų sezono metu.

Taigi damai patiko karštos, aistringos naktys. Jis gremžtelėjo smakrą pasiduodamas minčių tėkmei…

– Vabalai ir gyvatės…

– Sidnėjuje šito irgi per akis, – atrėmė ji.

– Tik jau ne mano kaimynystėje.

– Žinoma, jie nedrįstų, – sukuždėjo Danielė iškvėpdama. Kvinas praleido pastabą pro ausis.

– Čia net nėra kur apsipirkti. Ar yra šiame miestelyje koks naktinis gyvenimas, o gal viskas užsidaro pusė šešių?

– Gal čia ir ramu, tačiau netrūksta ir mažam miesteliui būdingo bruzdesio. Ši vietovė žymi restoranais ir niekada nežinai, kokią Holivudo įžymybę čia sutiksi ar kada atsitrenksi į būriuojantį Amerikos prezidentą.

Jis barbeno pirštais į stalą ir tai patraukė jos dėmesį.

– Daniele, juk žinome, kad mėgstate suktis tarp turtingų ir įžymių, tai kam užsidarėte šiame narve? Kas nutiko?

– Nieko. Ir nevadinkite manęs Daniele.

Jis kilstelėjo galvą.

– Nieko?

– Taip, – ji siurbtelėjo gurkšnelį kavos. – Papasakokite apie save ir Hovardą.

– Jūs nežinote? – paklausė nustebęs. Danė papurtė galvą.

– Tuo metu studijavau universitete. Žinau tik tiek, kad kiekvienąsyk, išgirdęs jūsų vardą, jis pasišiaušdavo.

Tai Kvino nestebino. Kadaise Hovardas Blekstounas pasitelkė visą turimą sunkiąją artileriją prieš jauną agentą, nelaimei, stojusį į kitą barikadų pusę.

– Buvau bepradedantis agentas, – ėmė pasakoti. Laura, jo žmona, sirgo. Visas jo pasaulis byrėjo į šipulius. – Hovardas norėjo atstovauti Australijai Pasaulio deimantų asociacijoje. Tuo metu visiems po truputį atsivėrė akys, kad deimantų verslas finansuoja karą Afrikoje.

– Konfliktų deimantai, – Danė linktelėjo. – Ko galėjo imtis asociacija prieš vieną ar du galingus konglomeratus, kurie kontroliavo kasyklas?

Drąsiai pasakyta. Vis dėlto ji užaugo vienoje žymiausių Australijos šeimų, valdžiusių kasyklas.

– Asociacija neabejotinai atkreipė dėmesį į šį reikalą. Net Amerika – galingiausias vartotojų teisių gynimo bastionas – praneša, jog daug žmonių prašo pateikti įrodymų, kad deimantai nėra sutepti krauju.

– Tie įrodymai tiek patikimi, kiek ir žmonės, kurie juos išduoda, – Danė neslėpė nusivylimo. – Taigi, tarp jūsų įsiplieskė karas?

Kvinas pastūmė tuščią lėkštę ir atsirėmė.

– Blekstounas nugalėjo. Norėjo mano balso. Man regis, jis nusprendė, kad esu puikus lošėjas. Viskas baigėsi tuo, jog mano bičiulis agentas paprašė balsuoti už jį, ir aš sutikau. Tiesą sakant, maniau, kad Hovardas ir taip laimės be vargo.

– Jam nepavyko, – įsiterpė Danė. – Jis mėgsta… mėgo, kad viskas vyktų pagal jo planą.

Kvinas mąstė apie jos ir Australijos deimantų karaliaus santykius.

– Jis pralošė vos vienu balsu ir sureagavo be galo asmeniškai.

– Leiskite, atspėsiu, jus išbraukė iš draugų sąrašo.

Hovardo rūstybė ir kerštas vos nesužlugdė jo.

– Jis uždraudė man net artintis prie Blekstounų kasyklų. Turėjau skolintis milžiniškas sumas, kad gaučiau deimantų užsienyje.

Jei Kvinas nebūtų turėjęs kelių draugų, einančių aukštas pareigas, jo ką tik pradėtas verslas nė už ką nebūtų išgyvenęs. Danė švilptelėjo.

– Turėjo būti sunku – agentas be deimantų.

– Padėtis išties buvo nepavydėtina, – pritarė jis. Ji apsižvalgė po kambarį, žvilgsnis kiek stabtelėjo ties rausvai raudona orchidėja kampe.

– Regis, nepatyrėte jokių ilgalaikių padarinių.

– Tik jau ne Blekstounų dėka.

– Ar nebandėte susisiekti su Riku ar Rajenu? Visai tikėtina, kad jie norėtų sušvelninti draudimus.

Dabar, kai Hovardas miręs. Jo ir senojo Blekstouno deimantų vadovo nesantaika nebuvo vien verslas. Hovardas pavertė tai asmenine kova. Kaip ironiška, kad dabar jis sėdi prie elegantiško stalo su savo priešo statytine.

– Dėkoju, kuo puikiausiai išsiverčiu ir be vertingųjų Blekstounų kasyklų.

Danės žvilgsnis tapo skvarbus.

– Ei, o kaip dėl „atleisk ir užmiršk“? Tas žmogus mirė.

Kvinas negalėjo pamiršti – nepagarba, vienos po kitų prieš nosį užsitrenkiančios durys, seni bičiuliai, siekiantys jį paskandinti.

– Be galo sunku ko nors imtis, kai žymiausias ir įtakingiausias žmogus kaišioja tau pagalius.

Tuo metu jis iš paskutiniųjų kovojo už žmonos gyvybę. Štai čia Hovardo kerštingumas ir pasireiškė skaudžiausiai. Jis galėjo išgyventi verslo žlugimą, sunaikintą reputaciją, tačiau niekada neatleis už tą Lauros žvilgsnį, kai jis neįstengė jai suteikti vienintelio dalyko, kurio ši taip troško. Kvinas vis negalėjo atsistebėti, kad po tiek metų susierzinimas nė kiek neapmalšo.

– Hovardas Blekstounas buvo manipuliuojantis, kerštingas niekšas.

Danė pabalo ir sekundėlę jis pajuto sąžinės virptelėjimą. Nejau gali būti, kad kam nors šioje žemėje išties gaila to niekšelio?

– Jūs puikiai išmanote apie kerštą, ar ne? – paklausė ji po akimirkos. – Ar ne taip pasielgėte ir su manimi per apdovanojimus? O dar tie kirčiai, kuriais apdovanojote įvairiuose leidiniuose? – Ji baigė gerti kavą ir su trenksmu pastatė puodelį ant stalo. – Gal judu su Hovardu ne tokie jau skirtingi, kaip manote.

– Gal jūs tiesiog ne tokia šauni? – atitarė jis, nenuleisdamas įkyraus žvilgsnio.

– Jei taip, – atkirto Danielė, – kodėl aš čia?

– Nežinau, Daniele, – jis aiškiai išskiemenavo jos vardą. – Ar jums nereikėtų dirbti?

Ji sužaibavo akimis, žvakių šviesoje plaukai ir žvilgsnis žaižaravo it žarijos.

– Visa laimė, pone Everardai, kad namas didelis. Gal pavyktų laikytis vienam nuo kito kuo atokiau?

Ji pašoko ant kojų ir išskubėjo iš kambario.