Читать книгу Australijos deimantai. Antra knyga - Yvonne Lindsay - Страница 11

– Kvinai, ar girdėjai sklandančius gandus dėl Blekstouno deimantų perėmimo?

Jo akys staiga plačiai atsivėrė – klausimas buvo daugiau nei netikėtas. Jis tysojo lovoje tingiai mąstydamas, kad anksčiau atsitiktiniai meilės nuotykiai niekada nesibaigdavo rytiniu seksu, o juo labiau su ta pačia moterimi. Jis visuomet lėkdavo į kokį susitikimą ar laukiantį lėktuvą. Gal šito jam taip ir trūko visus metus? Saldžius Kvino apmąstymus nutraukė pribloškiantis Danės klausimas.

– Prieš akimirką baigei rėkti iš malonumo ir staiga užsimanei pakalbėti apie reikalus?

Jos galva rymojo jam ant krūtinės, o plaukų sruogos it gyvačiukės rangėsi per jo odą. Jis pasuko galvą, kad pažvelgtų į laikrodį. Pusė aštuonių. Tokiu laiku jau būna atsikėlęs.

– Kažką girdėjau. Nori kavos ar liksi lovoje?

Danielė nesitraukė nė per žingsnį.

– Kaip manai, ar Metas į tai įsivėlęs?

Ar vakar ji ką nors nugirdo? Jo nenustebino Meto prašymas parduoti savo akcijas arba palaikyti perėmimą. Buvo girdėjęs, kad šis derasi su visais Blekstounų akcininkais dėl paramos. Ir jam neblogai sekėsi. Tačiau iš Kvino paramos jis nesulauks, bent jau kol kas. Jis pirštais pasitrynė smakrą.

– Kas čia per tardymas – dar net kavos negėriau?

Ji nepakėlė veido jam nuo krūtinės ir Kvinas ne juokais sunerimo.

– Girdėjau, apie ką jūs kalbėjotės, – ištarė ji vos girdimu balsu, – praeitą vakarą restorane. Apie akcijų pardavimą.

Kvino akys susiaurėjo. Mintys apie tai, kaip gera nubusti ryte su ta pačia moterimi, išgaravo lyg rūkas pašvietus kaitriai dienos saulei. Jis nenumanė – juoktis ar įsižeisti. Kas, po galais, ji manosi esanti?

– Slapta klauseisi, Daniele? Jei tikrai girdėjai, apie ką kalbėjomės, turbūt žinai, kad atsisakiau jo pasiūlymo.

Ji pakėlė galvą ir pažvelgė tiesiai į akis. Kvinas suprato – ji kalba labai rimtai. Juokai išgaravo.

– Kompanijos perėmimas, – ėmė aiškinti jis, žaisdamas jos garbanomis, – labai sudėtingas reikalas. Būtina valdybos ir daugelio akcininkų parama. Blekstounų kompanijoje aš viso labo smulki žuvelė, Dane.

Ir tai tiesa. Jam priklauso labai nedaug akcijų. Tačiau Metas buvo nuveikęs daugiau, nei galėjo įtarti Blekstounai, ir neketino nurimti. Kvinas žinojo, kam priklauso solidus akcijų portfelis.

– Jei Džeikas Vansas paprašys parduoti savo akcijas…

Kvinas sustingo. Ji viską girdėjo. Tačiau jis nebuvo pratęs kam nors aiškintis, juo labiau moteriai, kurią pažįsta vos savaitę, kad ir koks nuostabus seksas juodu sietų. Jo atsakymas nuskambėjo it šūvis:

– Jeigu jis pasiūlys tinkamą kainą, aš sutiksiu.

Nusivylimas nuspalvino jos akis, o jis įsiuto ant savęs už tai, kad tai pastebėjo. Versle nėra vietos jausmams. Tuo šventai tikėjo Džeikas Vansas, o Kvinas pritarė visa širdimi.

– Kvinai, juk tu supranti, kad tai, kas įskaudins Blekstounus, įskaudins ir mane?

Pats laikas priminti jai, kad jie tik smaginasi kartu.

– Tai, kad miegi su manimi, – jis ėmė dėlioti žodžius bejausmiu balsu, – nesuteikia tau, Dane, teisės kištis į mano verslo reikalus.

Ji krūptelėjo lyg būtų gavusi netikėtą smūgį. Kvinas tai aiškiai pajuto, mat ji visu kūnu buvo prie jo prisiglaudusi. Vis dėlto jis atlaikė žvilgsnį. Neketino leistis į ginčus dėl ribų ir jų peržengimo. Po ilgokos tylos jis pakrutino Danę, duodamas suprasti, jog nori keltis. Ji nusirito į savo lovos kraštą. Velniai griebtų, nuo kada atsirado jos ir jo lovos kraštai?

Jo atvaizdas vonios veidrodyje nežadėjo nieko gera – jis nesiliovė mintijęs apie tai, kas nutiko, kodėl viskas pasikeitė? Vieną akimirką jam svaigo galva nuo aistringo, viliojančio jos kūno, o kitą jau kankino kaltės jausmas, ėmė rūpėti kito žmogaus jausmai. Kaip giliai jis įklimpo?

Jo tėvų, jo vaikystės namai visuomet buvo saugus uostas audros blaškomoms, pamestoms, vienišoms sieloms. Kvinas jau buvo pamiršęs, ką tai reiškia. Iki šios akimirkos. Ar tai jame įžiūrėjo Danė? Ar ji ieško tokio patikimo uosto? Jis paleido vandenį ir apsitaškė juo veidą, kad įsitikintų, jog šis pakankamai šaltas.

Viskas prasidėjo kaip žaismingas nuotykis, kasdienybės paįvairinimas, kol sėdi įstrigęs Dievo pamirštame kampelyje. Jis geidė jos kiekvieną akimirką, ėmė net svajoti, kaip gera būtų kasryt nubusti kartu. Čia Kvinas žengė į pavojingą zoną ir šitą reikalą būtų tekę spręsti kuo skubiau. Jau labai seniai jis nesileido į ilgalaikius santykius ir buvo be galo tuo patenkintas. Teisintis prieš ją – to jau tikrai per daug.

Per pusryčius paskambino Stivas ir paprašė, kad Danė kelioms valandoms užsuktų į parduotuvę – jis su savo partnere turėjo eiti į ultragarso tyrimą. Kvinas išsiruošė į miestą kartu su ja. Danielė buvo nepaprastai tyli, tačiau nepasipūtusi. Jo galvoje kilo keli pasiūlymai dėl jos verslo. Gal taip jis tikėjosi apraminti sąžinės priekaištus?

– Dane, ką tu čia veiki? – pasmalsavo Kvinas, kai iš parduotuvės išėjo pirkėja, išties pigiai įsigijusi perlo auskarus. Danielė tuo metu rakino vitriną.

– Tiesiog gyvenu.

Kvinas apėjo kuklią parduotuvytę – vitrinos naujos, tačiau neįmantrios. Jos papuošalai buvo išties per geri tokioms lentynoms. Patalpos – ne pačios geriausios, apsauga visai netinkama. Žodžiu, visai parduotuvei reikėjo kapitalinio remonto.

– Ko tu bijai – sėkmės ar pralaimėjimo?

Danielė lėtai nužvelgė parduotuvę.

– Žinau, čia reikia kai ką patvarkyti.

– Kaip tu čia atsidūrei? Kodėl Port Daglasas?

Ji persibraukė ranka kaklą ir gūžtelėjo.

– Tiesiog nutūpiau čia, – ji pakėlė šluostę, stiklų valymo skystį ir sugrįžo prie prekystalio.

Šiandien buvo apsirengusi kone konservatyviai – aptemptos kelnės žemiau kelių, aukštakulniai sandalai, grybų spalvos tunika plačiomis rankovėmis, o atlape puikavosi didžiulė oranžinė šilko rožė. Keista, kodėl jis visada atkreipia dėmesį į jos drabužius?

Kvinas pakartojo klausimą:

– Nuo ko tu bėgi?

Danielė nužingsniavo prie vitrinos kitoje parduotuvės pusėje ir atsuko jam nugarą. Jis išgirdo, kaip purkštelėjo skystis, ir stebėjo, kaip plazda jos tunikos rankovės intensyviai valant stiklą.

– Buvau susižadėjusi.

Vos tik ji pasakė, Kvino atminty iškilo kelios padrikos detalės. Tiksliau, jis prisiminė, kaip žiūrėjo televizijos naujienas ir stebėjosi, kodėl tai pranešama kaip svarbi žinia.

– Buvau susižadėjusi su žmogumi, kuris neabejojo – nors galybę kartu tai neigiau – kad esu Hovardo duktė, o tai reiškia – turtinga Blekstounų nuotaka.

Ji lėtai judėjo aplink vitriną, rūpestingai trindama kiekvieną milimetrą. Tačiau taip ir nepažvelgė į jį.

– Prisimenu, – suburbėjo Kvinas, pastebėjęs dvi išdavikiškas dėmes jai ant skruostų.

– Atsimeni skandalą, – galiausiai ji sužiuro į jį. Buvo akivaizdu, kad ne skausmas pavertė jos lūpas plonyčiu brūkšniu, o gėda. – Žiniasklaida nerimo, – iš jos lūpų išsiveržė džeržgiantis juokas. – Buvo net keli labai juokingi pavadinimai. Ir pati būčiau skaniai pasijuokusi… – Danielė pajudėjo prie kitos vitrinos. – Gali įsivaizduoti, jis net reikalavo grąžinti sužadėtuvių žiedą, kol Hovardo paliepimu pas jį neapsilankė Rajenas.

Kvinas garsiai iškvėpė.

– Sakyčiau, tu lengvai išsisukai.

– Tiesiog nuo visko pavargau. Buvau išvadinta nesantuokiniu meilės vaisiumi, besigviešiančiu turtų, vargše kvailele, kurios sužadėtinį pričiupo be kelnių. Vienas deguto šaukštas po kito.

Danielė nutilo ir sutelkė dėmesį į jai vienai matomą dėmę ant stiklo.

– Kodėl čia?

Ji ištiesino pečius.

– Man patinka paplūdimys ir klimatas. Be to, tai gana toli nuo Sidnėjaus ir daugelis nė nenumano, kad esu kaip nors susijusi su Blekstounais. – Ji metė baikštų žvilgsnį į Kviną ir vyptelėjo. – Galiu čia būti, kas tik noriu.

Jo atminty blykstelėjo prisiminimai apie matytas nuotraukas laikraščiuose ir televizijoje – išblyškęs veidas, sunkiai suvaldomos plaukų sruogos ir nenusakomi drabužiai. Tuomet jis nepastebėjo jos grožio, gaivios šypsenos, spinduliuojančių akių. Dabar pagaudavo save užlaikant kvapą kiekvieną rytą, kai ji lipdavo laiptais žemyn – spėliodavo kokiu spalvų, medžiagų ir formų deriniu nustebins jį šį kartą. Kvinas ištiesė ranką.

– Ateik.

Jis išsivedė ją laukan ir ranka parodė į iškabą virš parduotuvės.

– Kas čia parašyta?

– Danė Hamond. Puikūs Port Daglaso juvelyriniai dirbiniai.

– Puikūs juvelyriniai dirbiniai, – pakartojo jis. – Abu gerai žinome, kiek reikia įdėti pastangų ir darbo, kad galėtum tokius žodžius parašyti prie savo vardo.

Jis uždėjo rankas jai ant pečių ir pasuko į save.

– Ar taip viską įsivaizdavai liedama prakaitą?

Jos galva kiek palinko.

– Ne visai.

– O kaip įsivaizdavai?

– Kaip gali įsivaizduoti pradedantysis? Norėjau būti geriausia.

– Nejau netroškai, kad pas tave lankytųsi įžymūs žmonės, kilmingų šeimų atstovai ir privatūs kolekcionieriai? – toliau klausinėjo Kvinas.

– Greičiausiai…

– Nejau manai, kad Hovardas Blekstounas būtų kišęs savo pinigus, jei nebūtų manęs, kad taip viskas ir bus.

– Oi, – jos akys žybtelėjo. Jis susimąstė, ar tai ne rytinio pykčio atšvaitai.

– Tačiau tai, – tarė ranka rodydamas į parduotuvę, – nepanašu į svajonę. Kalbu ne apie pačią parduotuvę ar vietą, kurioje ji yra. Dane, tu turi ryšių. Jei Blekstounai nenorės padėti, investuok į kokią rinkodaros kompaniją. Gal net mano žmonės galėtų tau pagelbėti ir nurodyti kryptį.

Danielė susiraukė, neatrodė įtikinta.

– Žinai, po vasarį vykusio priėmimo turiu tiek užsakymų, kad vos spėju suktis.

Tačiau Kvinas nenusileido.

– Turi persikelti. Sidnėjus… – jis pastebėjo, kaip nepritariamai nusileido jos lūpų kampučiai. – Gerai, tada Melburnas. Po perkūnais, kam save varžyti? Tu puiki, tad kam atmesti Niujorką ar Europą?

Ji iškėlė ranką.

– Tiesą sakant, svarsčiau apie patalpas už kelių namų.

Kvinas nutilo, pažvelgė į ją ir žengė kelis žingsnius atgal.

– Už kelių namų išnuomojama parduotuvė, – kantriai aiškino Danielė. – Ji ant pagrindinės gatvės kampo, tad ten būna daug žmonių. Be to, yra dvigubai didesnė ir, žinoma, modernesnė.

Jis nuleido galvą ir kone įrėmė savo nosį į jos. Kodėl ji nesupranta?

– Nori būti geriausia čia, Port Daglase?

– Nesijaudink, nepamiršau tavo komentaro apie Dievo užmirštą miestelį, – subambėjo ji suirzusi, o skruostai užsiplieskė raudoniu.

– Klausyk, juk kalbame apie tavo karjerą. Niekas apie tave nesužinos, jei pati nepajudinsi subinės.

Danielė žengė link jo, atlošė galvą, pirštai susmigo į delnus, o auksinės akys ėmė svaidyti žaibus. Ir Kvinas susizgribo, deja, per vėlai, kad ji vis dar niršta dėl šio ryto.

– Negaliu būti tokia jau niekam tikusi, – tūžmingai tėškė ji, – nes tu kone maldavai, kad sukurčiau tau vėrinį.

– Ei, tai buvo ne mano mintis, – atrėžė jis. – Tiesą sakant, stengiausi iš paskutiniųjų neprileisti tavęs per patrankos šūvį prie to deimanto.

Regis, jos viduje sprogo bomba. Šį rytą jis sudavė pirmąjį smūgį – rūpestingai parinko žodžius, kad primintų jos vietą. Ji neturi teisės nieko jo klausinėti ir nieko iš jo tikėtis. Sutrikęs Kvino veidas geriau už žodžius pasakė, kad jis neketino išsiduoti. Užgriuvo mirtina tyla. Taigi Kvinas Everardas susirado ją ne dėlto, kad ji geriausia dizainerė.

Sugniuždyta Danielė pajuto, kaip veide nelieka nė lašelio kraujo. O ko ji tikėjosi? Jis ką tik sudavė lemtingą smūgį. Geriausia – cha! Ką ji ketino apgauti? Jis ir vėl teisus. Ne taip ji įsivaizdavo ateitį. Jos parduotuvė – tiesiog apgailėtina. Hovardas paskolino pinigų, tačiau taip ir nesiliovė įkyriai kartojęs, kad jai reikia grįžti į Sidnėjų ir rimtai imtis karjeros.

Kvinas įkvėpė ir prasižiojo kažką sakyti, tačiau ji buvo pirma.

– Kas tavo klientas? – paklausė nieko nelaukdama.

– Dane, kad ir kaip ten buvo, dabar visiškai tavimi pasitikiu.

Puikūs juvelyriniai dirbiniai, kur gi ne. Nežinia kaip, bet jai pavyko išlaikyti smakrą nevirpantį.

– Ar neturėčiau žinoti, kas mane nusamdė?

Jis papurtė galvą:

– Atsiprašau.

Pats laikas jai išmokti susitaikyti su savo padėtimi. Ji visada tik antra. Ar tai nesantuokinio vaiko prakeiksmas? Nikas. Po perkūnais, net Kvinas Everardas su tais nelemtais jaunųjų dizainerių apdovanojimais ir kandžiomis pastabomis. Dabar Danielė pajuto turinti teisę paklausti apie moterį, kuriai gamino papuošalą. Šį klausimą ji buvo nustūmusi į tolimiausią širdies kampelį.

– Tas deimantas ne tavo merginai?

Kvinas nusuko akis.

– Tai buvo tavo spėjimas, o aš nusprendžiau nekomentuoti.

Ji visą laiką jautėsi kalta prieš tą įsivaizduojamą merginą – nors mintis apie sudaužytą kito žmogaus gyvenimą nesustabdė nei jos, nei jo. Ji buvo smagus žaisliukas, užpildantis ilgas valandas toli nuo namų. Kvinas, aistringas vyras, nuobodžiavo, o Danielė pasirodė esanti prieinama. Mama nuolat kartodavo, kad nieko tokio klysti, jei pasimokai iš klaidų.

Akivaizdu, kad Niko išdavystė neįkrėtė jai proto – ji ir toliau klaidingai sprendė apie vyrus. Pažinojo Kviną kiek daugiau nei savaitė, o tai jau rekordas, mat nė su vienu vyru ji taip greitai nesuguldavo. Danielė neabejojo, kad jai tai atsirūgs. Ar pakaks jėgų laikytis atokiau nuo jo miegamojo?

Praslinko dar kelios dienos. Darbai pasistūmėjo į priekį, nors ir be Kvino padrąsinimų. Atrodė, kad visas jos sumišimas, nusivylimas ir apmaudas išsiliejo kūrybinėmis galiomis. Nepasitarusi su juo pakeitė dizainą ir toliau darbavosi penkiolika valandų per parą.

Tuo pačiu metu spėjo rūpintis Rajeno ir Džesikos vestuvėmis. Kvinas laikėsi atokiau ir name įsivyravo tyla bei ramybė. Tačiau naktimis buvo kitaip. Danielė grumdavosi pati su savimi – ji vis galvojo apie tai, kaip juodu mylėdavosi. Kvinas buvo it narkotikas, be kurio jai darėsi nepakenčiamai bloga. Mėgindama sulaikyti save, kad neįsiveržtų į jo miegamąjį, nejučia ėmė jį teisinti. Juk jai sumokės sunkiai protu suvokiamą sumą už darbą su vienu nuostabiausių deimantų pasaulyje. Koks skirtumas, kam ji dirba – Kvinui ar paslaptingajam jo klientui?

Reikia pripažinti, kad ir į lovą jis jos neįsiviliojo apgaule. Tai ji kone užpuolė jį iš pasalų, kol šis sėdėjo prie stalo ir sprendė verslo reikalus. Negali jo už tai kaltinti. Kaip ji galėjo tikėtis, kad iš šios situacijos, į kurią puolė pametusi galvą, gali išeiti kas nors daugiau? Ji priklausė kitam pasauliui nei jis, gal net kitai galaktikai.

Vieną vakarą jis prasitarė, kad mirė Džeiko Vanso motina.

– Laidotuvės penktadienį. Važiuok su manimi į Sidnėjų. Galėsi aplankyti šeimą.

Ji ilgai dvejojo.

– Turėsiu atsitraukti nuo vėrinio, o norėjau jį užbaigti iki vestuvių.

– Nusiramink. Padėsime jį banko saugykloje. Užsakysiu skrydį ketvirtadienio vakarui, o šeštadienį būsime jau grįžę.

Darbas buvo tobulas pretekstas laikytis nuo jo atokiau. Kelias kitas dienas ji dirbo nesudėdama bluosto. Matyt, dėl to užmigo vos tik įlipusi į lėktuvą. Nubudo palengva, tingiai, vis dar sapnuodama Kviną, tad nė kiek nenustebo pamačiusi jo veidą vos už kelių centimetrų nuo savęs. Kai jis palinko dar arčiau ir lūpomis perbraukė jos burną, Danielė užsimerkė nė neketindama priešintis. Juk sapne taip viskas ir vyko.

Po jųdviejų kivirčo ji kasnakt atgaivindavo mintyse kiekvieną aistros akimirką. Ji palinko prie jo ir leido sau praverti lūpas bei pajusti kaitrų liežuvio galiuką, tyrinėjantį jos burną. Pirštai perbraukė tankius jo plaukus, o širdis pasileido šuoliais. Ji nė už ką neatsimerks. Dar ne. Danielė nenorėjo, kad tai baigtųsi. Jo rankos nuslydo jos klubais, pirštai ėmė deginti vėsią odą. Kita ranka glamonėjo kaklą ir veidą. O jie be paliovos bučiavosi.

Saugos diržas įsirėžė jai į klubus ir Danė ėmė rangytis. Kiekviena jos kūno dalelė veržėsi prie jo – prie beveidžio meilužio, kurio liežuvis siautėjo jos burnoje, o ranka nuslydo po palaidine, kur susirado išsiilgusias krūtis. Rankomis ji buvo įsirėmusi jam į krūtinę – nelabai turėjo jėgų pajudėti, mat vyras užgulė ją visu svoriu. Vis dėlto ji įstengė pasvirti prie jo, norėdama ir jam suteikti saldžių kančių, kurias išgyveno pati.

Sunkiai kvėpuodamas Kvinas suėmė ją už riešų ir privertė nurimti.

– Po perkūnais, atsimerk!

Ji pakluso ir tuojau pat pamatė kankinantį geismą jo žvilgsnyje. Aistrą ir apgailestavimą. Ko jis gailėjosi – to, kad jos nori, ar to, kad įskaudino? Galų gale nubudusi ji trūksmingai įkvėpė, atrėmė galvą į kėdės atlošą ir žiūrėjo į jį nieko nesakydama. Nepatenkintas geismas vis dar tvinkčiojo toje vietoje, kur jis buvo suėmęs ją už rankų, ten, kur lietė krūtis, ir giliai giliai viduje. Tačiau jos kvėpavimas rimo.

– Šiąnakt liksi su manimi.

Tai buvo ne klausimas ar prašymas. Tegu jai padeda Aukščiausiasis, nes širdis virptelėjo iš džiaugsmo. Iš pradžių ji ketino pasigauti taksi ir važiuoti pas motiną. Tačiau dabar pirmiausiai pasiims viską, ką gali, iš Kvino. Jiems liko labai nedaug laiko. Ginčas juos išskyrė, o dabar jai atsivėrė galimybė tinkamai atsisveikinti, padaryti taip, kad jis niekuomet to nepamirštų. Danielė ketino pasinaudoti kiekviena jiems likusia akimirka ir nepaisyti pasekmių.

Visą likusį skrydį jie nenuleido akių vienas nuo kito. Nebesibučiavo, tik švelniai lietėsi – rankomis, skruostais, plaukais. Jo akys liepsnojo, o prisilietimai varė iš proto.

Nesibaigianti kelionė taksi iki jo namų ir dar labiau kankinantis kilimas liftu. Apsvaigę nuo aistros jie vos sulaukė, kol užsivėrė durys, o tada Kvinas keliais judesiais nuplėšė jos drabužius, prispaudė prie sienos priešais milžinišką langą, pro kurį buvo matyti uostas, dangoraižis ir operos teatras. Jis paėmė ją tiesiog ten, o Danielės kūnas svetingai jį priėmė.