Читать книгу Australijos deimantai. Antra knyga - Yvonne Lindsay - Страница 7

– Man tinka!

Jo žodžius nustelbė su griausmu užtrenkiamos durys. Danė nuskuodė laiptais aukštyn niurzgėdama sau po nosimi. Gal Hovardas Blekstounas ir nebuvo šventasis. Jo dygus charakteris ir neišmatuojami turtai it magnetas traukė priešus. Vis dėlto šis žmogus jai ir jos motinai suteikė sotų gyvenimą. Sonia ir Danė Hamond buvo kone vieninteliai žmonės, kurie nuoširdžiai jo gedėjo. Ji atplėšė darbo kambario duris ir trenkė jas užverdama. Velnio išpera!

Sonia apsigyveno su Hovardu ir savo seserimi Ursula, kai jai buvo dvylika. Kai buvo pagrobtas jų naujagimis, Ursula pasinėrė į liūdesį ir užsisklendė. Hovardas irgi be galo sielojosi, tad Sonia liko prižiūrėti Kimberlės ir Rajeno – dukterėčios ir sūnėno. Kai pati pastojo, Hovardas įtikino ją pasilikti ir auginti vaiką kartu su Kimberle bei Rajenu. Jis mokėjo už Danės mokslus ir, bėgant metams, tarp jų užsimezgė visai pakenčiamas ryšys. Kartais jai net atrodydavo, kad ją Hovardas mėgsta labiau nei savo paties vaikus. Tačiau motina tai neigė.

– Jis labai myli Kim ir Rajeną, o tavo kompanija jam maloni, nes tu jam suteiki vilties.

Žmonės nepažinojo tikrojo Hovardo. Jis turėjo galybę nuodėmių, tačiau juodvi su Sonia matė tą jo pusę, kurią jis slėpė nuo kitų. Ir jos visada liks dėkingos.

Laikydamiesi tylaus susitarimo, kelias kitas dienas Danė ir Kvinas vengė vienas kito. Ji triūsė prie papuošalo eskizo, tačiau kaskart, iš naujo pažvelgus į brangakmenį, aplankydavo vis naujos mintys. Ji laikė iškėlusi akmenį prieš šviesą ir gėrėjosi jo spalvos tyrumu, sodrumu. Ji prisiminė populiarų posakį: šlifuotas deimantas – tai sugadintas deimantas. O, kad būtų galėjusi pamatyti šį gražuolį prieš tai, kai buvo supjaustytas.

Grindis nuklojo ne vienas tuzinas eskizų, kol ji galiausiai grįžo prie pirmojo sumanymo. Buvo tikra dėl vienintelio dalyko, kad aptaisas bus iš platinos – šis metalas geriausiai atskleidžia puikiąsias deimanto savybes, ypač rausvųjų ir geltonųjų gražuolių. Danei svarbiausias buvo akmuo, o ne aptaisas. Bėgant valandoms, galvoje sukosi minčių spiečius – dauguma jų ištirpdavo vos užgimusios. Ji žaidė su programomis, kurias parūpino Kvinas, tačiau niekaip negalėjo priimti sprendimo, o dailusis deimantas juokėsi nuo aksominio sosto. Galiausiai paėmė jį į rankas ir susirangė ant grindų, jausdama nuo jo sklindančią vėsą.

Į kambarį įžengė Kvinas – vienoje rankoje laikė lėkštę, kitoje įrankius ir vyno taurę. Akimirką nepatikliai ją stebėjo, o tada pasisuko ir padėjo savo nešinius ant stalo. Danė prisišliejo prie darbastalio kojos ir netikėtai susimąstė, kaip atrodo jos plaukai. Šįryt maudėsi ar ne? Metė žvilgsnį į jį – ar šis vyras atrodė žaviai. Jis mūvėjo plačias medvilnines anglies juodumo kelnes ir plonus polo marškinėlius, kurie tik pabrėžė plačius pečius. Basomis buvo įsispyręs į laivelius. Kai Kvinas palinko įjungti lempą, žybtelėjo jo platininis roleksas.

– Ką čia veikiate? – paklausė jis griežtai.

– Galvoju. O kaip atrodo?

Po minutėlės Kvinas linktelėjo galva į maistą:

– Pavalgykite.

– Kiek dabar valandų? – Danielė kilstelėjo galvą ir pažvelgė pro langą. Buvo jau tamsu. Kur ištirpo visa diena?

– Aštuonios, – jis susiraukė pastebėjęs taip ir nepaliestą sumuštinį, kurį buvo atnešęs pietums, ir seniai atvėsusią kavą.

Nepaleisdama deimanto iš rankų, ji ištiesė kojas ir atsistojo – šnerves kuteno gardus maisto kvapas. Garsiai suurzgęs pilvas priminė, kad šiandien kone nieko nevalgė. Danė padėjo brangakmenį į dėžutę ir ištiesė ranką į vyno taurę.

– Kaip sekasi?

Vynas buvo švelnus. Ji nurijo ir prasižiojo atsakyti, tačiau žodžius nustelbė žiovulys.

– Gerai.

Nieko gera, ji kone kraustėsi iš proto. Įkvėpimo sulaukti visada sunku. Ji gali valandų valandas, o kartais net savaites rinktis idėją, o galiausiai ją atmesti, nes ima atrodyti, jog kažką panašaus jau matė. Svarbiausia – originalumas. Jo didelis batas slystelėjo po stalu ir ištraukė vieną popieriaus gniužulą.

– Kada vakar baigėte dirbti?

Ji truktelėjo pečiais, o viduje vis dar kunkuliavo užpraeitos nakties kivirčo atgarsiai. Būtų geriausia, jei jis paliktų ją ramybėje ir leistų jai ramiai pamąstyti ir pavalgyti.

– Mūsų susitarime yra punktas dėl maisto ir miego.

Ar jis mėgino pasišaipyti? Padrąsinta ji pasislinko arčiau atnešto maisto – galiausiai pajuto, kokia yra alkana.

– Dėkoju.

Vynas maloniai skalavo gomurį.

– Kaip sekasi su apvadu? – jis pasilenkė ir pakėlė gniužulą.

– Gerai, – Danė paėmė šakutę ir su pasimėgavimu įsmeigė ją į garuojantį žalią brokolį. – Dar jo nepagaminau, bet nesijaudinkite. Būtinai tuo pasirūpinsiu.

Kvinas nusviedė suglamžytą popierių į šiukšlių dėžę. Tada priėjo prie molberto ir sužiuro į paskutinį eskizą, kurio ji dar nespėjo sunaikinti.

– Ar grafikos programos buvo naudingos?

Danė papurtė galvą ir kibo į minkštą ėriuko mėsą, pagardintą paprikos padažu. Žinoma, visos tos kompiuterinės programos labai gudrios, tačiau daugelis dizainerių labiau mėgsta darbuotis patys. Kvinas priartėjo prie stalo, prie kurio sėdėjo Danielė, ir uždėjo ranką ant segtuvo:

– Ar galiu?

Ji sustingo – mintyse tebeskambėjo jo žodžiai apie jos darbus. Vis dėlto šis vyras ją maitino, tenkino visus norus ir buvo pasirengęs sumokėti milžinišką sumą už tai, kad ji turėjo galimybę dirbti su nepakartojamu deimantu. Ji gūžtelėjo – kad ir ką mano apie jos darbą, jis apdovanojo ją pačiu nuostabiausiu komplimentu vien tik pakviesdamas dirbti. Kvinas Everardas – žymiausias Australijos brangakmenių ekspertas – nusamdė ją, kad sukurtų jam papuošalą. Ne juvelyrikos gigantus Cartier ar JAR, o Danę Hamond.

Kvinas įjungė stalinę lempą ir stovėjo vieną ranką laikydamas kišenėje, o kita vartydamas didelio juodo aplanko lapus. Jis įdėmiai nagrinėjo kiekvieną lapą nė nekrustelėdamas – judėjo tik jo akys. Kramtydama ir rydama ji stebėjo Kviną. Prasegti marškiniai atidengė tvirtą krūtinę, ant dilbio juodavo plaukeliai, ryški lempos šviesa neleido abejoti, kad smilkiniuose nudrykusios kelios žilų plaukų sruogos. Jam galėjo būti kokie trisdešimt penkeri.

Danielė vargais negalais atplėšė žvilgsnį ir pajuto, kaip ima kaisti. Kvinas atrodė per didelis šiam kambariui, per daug viliojantis ir nuodėmingai patrauklus. Staiga jo tamsios akys susmigo į ją.

– Šie geri.

Ji tik dabar susivokė, kad kurį laiką nekvėpavo. Staiga garsiai įkvėpė.

– Dėkoju.

– Jūsų darbai atrodo geresni, brandesni.

Geresni? Brandesni?

Bičiuli, tik nepersistenk su komplimentais.

– Ačiū, – ji sušnarpštė ir grįžo prie beveik ištuštėjusios lėkštės.

– Gal jūs pasirinkote netinkamą papuošalą apdovanojimams?

– Regis, jums vieninteliam taip atrodė.

Netiesa. Tai ji taip manė. Jaunųjų dizainerių konkursui sukūrė balto aukso apyrankę, papuoštą rausvais ir baltais Blekstouno deimantais. Jos kūrinys turėjo užimti kvapą ir pabrėžti prabangą. Papuošalas buvo išties pribloškiantis ir nė vieno, jį mačiusio, nepaliko abejingo, tačiau pati Danė nebuvo dėl jo rami. Vienintelio teisėjo Everardo nepapirko spindesys ir prabanga – jis įžiūrėjo trūkumų.

– O šis…

Jis vertė lapus atgal iki tos vietos, kur laikė užkišęs nykštį. Ji atsistojo ir priėjo. Nosį kuteno nuo jo sklindantis vyriškumo dvelksmas. Danielei vos neapsvaigo galva – taip malonu ir gera buvo būti šalia jo, o nuovargio neliko nė ženklo. Ji nuleido akis į aplanką.

– Keši! – Tai vienas pirmųjų jos kūrinių. Ir iki šiol mėgstamiausias. Devyniolikos milimetrų šampano spalvos Keši perlai, suverti ant balto aukso grandinėlės pakaitomis su auksinėmis rožytėmis, kurių viduryje žibėjo maži apvalūs mėlynieji safyrai.

– Šis būtų laimėjęs apdovanojimą vien už spalvą ir žvilgesį.

Ji suvirpėjo iš malonumo.

– Norėjau debiutuoti su juo, tačiau man sakė, kad jis nelabai ko vertas.

Kvino žvilgsnis paskendo jos akyse, o jos širdis ėmė dusliai dunksėti, virpindama šonkaulius. Viduje sukilo šiluma ir pasklido po visą kūną. Ji neįstengė nusukti akių. Iš taip arti aiškiai matė dailias raukšleles prie akių, lūpą perskrodusį randą – ji užsigeidė perbraukti pirštu per jį, kad įsitikintų, ar jis toks švelnus, kaip atrodo. Jo žvilgsnis buvo tamsus ir kiek sutrikęs. Po akimirkos Kvino akys nuslydo prie jos lūpų.

– Pasitikėkite vidiniu balsu, – ištarė jis labai švelniai.

Viešpatie šventas, jei tik jis žinotų, ką jai dabar kužda vidinis balsas. Jis buvo taip arti, kad Danielė juto jo kvėpavimą sau ant veido. Pajuto, kaip įsitempia jos kūnas. Nejučia pasviro į jį. Šis vyras – tikras magnetas. Jos kaklas pašiurpo prisilietus plaukų, kuriuos susirišo prieš dešimt valandų, sruogai. Dešimt valandų? Danielė paskubomis atsitraukė, galvodama, kokia netvarkinga atrodo. Tarp dantų greičiausiai bus įstrigę brokolio gabaliukai, o dar galiausiai atsiminė, jog ryte nesimaudė…

Danė buvo išdidi. Ji nenutuokė, ar jai patinka šis vyras, vis dėlto jei potraukis tikras, norėjo būti bent jau švari ir gaivi.

– Manau, laikas į lovą.

Mintyse ji suvaitojo, o sutrikimą išdavė staiga pasikeitęs balsas.

– Dar tik aštuonios.

Danė liežuviu persibraukė dantis.

– Buvo ilga diena.

Kvinas tylomis linktelėjo, o jo akys nuslydo jos kūnu iki krūtų, kur ilgokai užsibuvo, tarsi bylodamos apie tai, ką ir pati puikiai žinojo – speneliai styrojo sukietėję. Ji nedrįso pažvelgti žemyn.

– Galite paguldyti deimantą miegoti, – ištarė ji vos girdimu balsu. Jai retai pritrūkdavo žodžių, tačiau šį vakarą jautėsi it nebylė.

Kvinas vyptelėjo. Jos skruostai užsidegė. Žinoma, jo „draugė“ buvo kur kas labiau rafinuota, niekada joks plaukelis neišlysdavo iš tobulos šukuosenos.

– Dane, atrodote įkaitusi, – sumurkė Kvinas. Regis, jis smaginosi. Danielė atsikrenkštė.

– Galėtumėte patikrinti oro kondicionierių. Nuo tų lempų išties darosi karšta.

– Nejaugi?

Šįvakar ji užtektinai apsikvailino.

– Labos nakties, – ji pradingo nė nesulaukusi atsakymo.

Kvinas užvertė galvą ir įsmeigė akis į palubėje kabančius šviestuvus.

– Suimk save į rankas, – įsakė sau. Ar ji pastebėjo jo susijaudinimą? Jis tai tikrai pastebėjo, kokia ji susijaudinusi. Nerimą kėlė tai, kad, net būnant viename kambaryje, pasklisdavo galinga seksualinė energija. Vos tik jo akys užkliuvo už Danielės krūtinės, Kvinas pasijuto it čirškinamas ant ugnies. Nors ir atžari, ši dama buvo išties įdomi.

Kvinas jos nebuvo nė palietęs, tačiau visa esybe juto, kad seksualiai puikiai derėtų, būtų tikras sprogstamasis mišinys. Įdomu… Jis pažvelgė į tuščią jos lėkštę ir prisiminė, dėl ko čia atėjo. Pavargo būti, nuolat valgyti vienas, o tai be galo stebino, nes taip jis gyveno visą laiką ir buvo taip įpratęs. Net mėgavosi vienatve. Visas jo gyvenimas – tai nesibaigiantys pietūs prašmatniuose restoranuose ar verslo klasės patiekalai lėktuve.

Jo butas Sidnėjuje – tvarkos ir ramybės oazė. Tad kramsnoti paprastą sumuštinį su sūriu ir žiūrėti pro lubas siekiančius langus į gražiausią miestą pasaulyje jam buvo daug didesnis malonumas nei šimtus dolerių kainuojantys gurmaniški patiekalai. Matyt, tai primindavo jam tuos laikus, kai buvo mažas berniukas. Kvinas užaugo su mylinčiais, tačiau ekscentriškais tėvais. Jų senas didelis namas Sidnėjuje skardėjo nuo netylančio globojamų vaikų juoko.

Jis buvo priverstas dalytis viskuo – tėvų meile ir laiku, kambariu, žaislais, net žmona, kuri įsikraustė į jų namus, kai juodu studijavo universitete. Ji ketino būti socialinė darbuotoja ir be galo džiaugėsi, kad gali padėti vaikams. Kvinas dalijosi ja iki pat tos akimirkos, kai ji, būdama vos dvidešimt šešerių, mirė nuo smegenų auglio.

Daugiau niekada gyvenime jam neteko tiek daug dalytis. Vis dėlto jis mylėjo tėvus iš visos širdies. Nors negalėjo pakęsti, kai jie be paliovos klausinėdavo, kada gi Kvinas padovanos jiems anūkų. Nuo tų laikų iki pat šiol jo atsakymas nepakito:

– Augdamas sužinojau, kad pasaulyje per daug nemylimų vaikų.

Jis pakėlė dėžutę su deimantu ir nusinešė į savo kambarį. Tada paėmė tuščią Danielės lėkštę ir maistą, kurį buvo atnešęs pietums. Lipant laiptais, ėmė čirkšti telefonas. Metas Hamondas skambino iš Naujosios Zelandijos.

Jis pažinojo Metą iš anksčiau, mat abu buvo kelių kompanijų akcininkai, įskaitant ir Blekstouno deimantus.

– Ar galėtume susitikti kitą savaitę? – paklausė Metas. – Be visų kitų reikalų, labai norėčiau padėkoti, kad sugrąžinai rausvuosius deimantus namo.

Praėjusį mėnesį Kvinas patvirtino keturių rausvųjų deimantų autentiškumą buvusiai Meto brolienei – žinomam supermodeliui Brajenai Devenport. Ji rado juos savo bute po to, kai jos sesuo Marisa žuvo sudužus lėktuvui. Kvinas apstulbo sužinojęs, jog šie deimantai iš Blekstounų Rožės vėrinio, kurį buvo pavogę iš Hovardo beveik prieš trisdešimt metų. Dabar jie sugrįžo teisėtam savininkui. Paprašytas jis perdavė akmenis Hovardo Blekstouno advokatams. Buvo plačiai nuskambėję, jog Hovardas pakeitė testamentą prieš pat nelaimę ir nurodė, kad jo brangenybių kolekcija turi atitekti Marisai. Kvinas nebuvo tikras, ar pavogtasis vėrinys priklauso Hovardo brangenybių kolekcijai – juk jis vis dar buvo dingęs. Kvinas turėjo būti tikras, kad elgiasi teisėtai.

Po ilgų svarstymų buvo pripažinta, kad Blekstounų Rožės vėrinys yra Hovardo brangenybių kolekcijos dalis. Marisa nespėjo pakeisti testamento prieš mirtį, tad rausvieji deimantai dabar priklausė jos sutuoktiniui – Metui Hamondui.

– Kelias kitas savaites atostogausiu Port Daglase, – atsakė Kvinas.

– Turbūt juokauji! Aš būsiu ten vos už kelių dienų. Jei tinka, galime ten ir pasimatyti.

Kvinas svarstė, ar Metas atvyksta pasimatyti su Dane. Jis – Danielės pusbrolis, bet iš to, ką teko girdėti, nesantaika tarp Blekstounų ir Hamondų neaplenkė ir Danės bei jos motinos Sonios.

– Tuo tarpu, – tęsė Metas, – noriu tavęs paprašyti. Nieko neklausinėdamas sumokėsiu, kiek tik reikės, už penktąjį Blekstounų Rožės deimantą. Už tą didįjį.

Senojo vėrinio centrinis akmuo buvo kriaušės formos, 9,7 karato. Dažnai brangakmenių svoris, juos šlifuojant ir pjaustant, labai sumenksta, ypač jei juvelyras nori iš vieno akmens išpjauti kelis deimantus. Kai kurie juvelyrai stengiasi išlaikyti kuo didesnį svorį, nors tai tiesiogiai nelemia akmens vertės. Ji priklauso nuo žvilgesio, spindėjimo, kurį lemia pasirinkta forma.

Šiuo atveju juvelyras atliko meistro vertą darbą – visas vėrinys buvo trisdešimt aštuonių karatų. Žymus vardas ir legenda labai pakėlė jo kainą.

Paskutinis sodriai rausvas akmuo, patekęs į aukcioną prieš kelerius metus – bevardis kriaušės formos dvidešimties karatų gražuolis – uždirbo šešis milijonus dolerių. Blekstounų rožiniai deimantai galėtų kainuoti po pusę milijono už karatą, o jei būtų parduodami kartu – dar daugiau.

Tais laikais, kai buvo išpjauti šie deimantai, jų niekas nežymėjo lazeriu. Blesktounų vėrinio vagis greičiausiai bus pardavęs didįjį akmenį juodojoje rinkoje, mat šis dingo be pėdsakų. Kvino ryšiai buvo labai platūs ir visada atsiras žmogus, kurį galima įtikinti parduoti informaciją apie ne tokius garbingus prekeivius meno kūriniais. Tokio dydžio akmuo neliks nepastebėtas, kad ir kur pasirodytų.

Kvinas padėjo ragelį mąstydamas apie tai, kad visas jo gyvenimas – tiek profesinis, tiek asmeninis – pastaruoju metu labai glaudžiai susijęs su Blekstounų ir Hamondų šeimomis. Iš pradžių – Metas ir jo rausvasis deimantas, o dabar – priverstinis gyvenimas po vienu stogu su Daniele Hamond.

Jo vyriškoji esybė iškart sureagavo į prisiminimą apie jos akyse liepsnojusį geidulį. Kvinas žinojo, kad ir šią naktį jam lemta praleisti vienam savo lovoje, svajojant apie jos intriguojantį veidą ir lankstų kūną. Danė Hamond bus jo.

Guldamas ant vėsių paklodžių jis vaipėsi – dulkindamasis su mažąja Hovardo Blekstouno mergaite nušluostys nosį seniui, nesvarbu – gyvam ar mirusiam. Antrą kartą per mėnesį jam nusišypsojo sėkmė įgelti tam senam ožiui. Hovardas turbūt apsivers karste, kai Blekstounų rožiniai deimantai sugrįš pas Hamondus.