Читать книгу Australijos deimantai. Antra knyga - Yvonne Lindsay - Страница 9

Visa laimė, kad likusią dienos dalį Kvinas paliko ją ramybėje, tad Danielė užbaigė kelis vaško modelius. Dirbo iki išnaktų, tada nuo durų palinkėjo jam labos nakties ir nuėjo tiesiai į lovą be paliovos stengdamasi nuskandinti prisiminimus apie bučinį. Nors praeitą naktį miegojo visai nedaug, šiąnakt miegas vėl šalinosi jos. Ji vartėsi, muistėsi, klausėsi bangų ošimo, atsklindančio pro atidarytą langą. Ėmė galvoti, gal pasivaikščiojus paplūdimiu – taip kartais elgdavosi, kai būdavo sunerimusi ar negalėdavo užmigti. Galiausiai atsisakė šio sumanymo, mat vis viena tematys prieš save jo veidą, tejaus jo lūpų prisilietimą. Vis dėlto neištvėrusi, pirmą valandą nakties atsikėlė ir užsimetė chalatą – turėjo vienintelę viltį, kad šokoladinis pienas ją

išgelbės.

Apačioje, Kvino kabinete, tebedegė šviesos, durys buvo pravertos. Ji luktelėjo minutėlę, kuri virto amžinybe. Ausyse dunksėjo širdies plakimas. Aplinkui tvyrojo mirtina tyla, tad ji pirštų galiukais prisliūkino prie durų ir priglaudė ausį prie medinių durų. Kai tylą perskrodė jo balsas, Danė vos nepašoko. Tik supratusi, kad jis kalbasi telefonu, išdrįso įkvėpti. Su kuo jis galėtų kalbėti pirmą valandą nakties? Skrandį suspaudė kaltė bei pavydas, kai pagalvojo apie paslaptingą ypatingąją moterį. Gal tai buvo romanas per atstumą, todėl jis skambino taip vėlai naktį? Sveika, mieloji, šiandien su kai kuo pasibučiavau…

Netrukus paaiškėjo, kad skambutis dalykinis – labai įdomu. Iš to, ką nugirdo, suprato, kad jis dalyvauja aukcione. Išgirdus jį murmant Penki milijonai, sugrįžo pasitikėjimas savimi. Ji išsitiesė, žengė žingsnį į priekį ir įkišo galvą pro praviras duris. Kvinas sėdėjo prie stalo tvirtai priglaudęs prie ausies telefoną. Jo akyse suspindo susidomėjimas, kai pastebėjo ją. Jis buvo atsiraitojęs marškinių rankoves ir prasisegęs viršutines sagas. Viena ranka ilsėjosi ant segtuvo priešais su puspilne taure gintarinio gėrimo. Šviesą kambaryje skleidė tik stalinė lempa.

Danielė laikėsi šešėlyje – Kvinas niekaip neparodė nei pasitenkinimo, nei susierzinimo dėl netikėto vizito. Tačiau nenuleido nuo jos akių. Ji atsirėmė į duris. Tylą drumstė tik reti Kvino atsakymai ir griausmingas jos širdies plakimas. Po kelių minučių jis pastatė taurę, padėjo ragelį ir įjungė garsiakalbį, taip ir nepaleisdamas jos iš akių. Danielė suprato tai kaip kvietimą. Atsirado galimybė užmesti akį į jo pasaulį, pamatyti, kaip dirba profesionalus derybininkas.

Ji žengė dar kelis žingsnius ir atsirėmė į kėdės atkaltę, kuri virto gynybine siena. Iš garsiakalbio sklido anglų kalba. Ji nugirdo žymaus aukciono pavadinimą. Greičiausiai jis vyko Londone. Danė svarstė, tas vyras – aukciono atstovas ar Kvino darbuotojas. Dabar pardavinėjo vieno žymaus Airijos dailininko, mirusio šeštajame dešimtmetyje, paveikslą. Ji žinojo apie šį menininką tik todėl, kad Hovardas turėjo vieną jo paveikslą. Danielė nenutuokė, kiek buvo norinčių įsigyti šį kūrinį. Siūlomos kainos buvo persakomos Kvinui – tiesa, nesigirdėjo, kas vyksta pačiame aukcione, skambėjo tik to vyro balsas. Pauzės tarp siūlymų atrodė amžinos. Greičiausiai, taip tik atrodė, tačiau kitame pasaulio pakraštyje buvo juntama milžiniška įtampa. Įdomu, ar jis bent nusišypsos, jei laimės? Atšvęs gurkštelėdamas to auksinio gėrimo?

Ji nenuleido nuo jo akių, kuriose, be abejonės, žaidė neslepiamas susidomėjimas. O veide tegalėjai įžiūrėti begalinį susikaupimą. Kaina pakilo iki aštuonių milijonų svarų. Danielė dar kiek priartėjo prie stalo, negalėdama atsistebėti jo ramumu. Greičiausiai jis leido ne savo pinigus, vis dėlto, jei jo vietoje būtų ji, tikrai neatlaikytų tokios įtampos. Dar milijonu kaina išaugo per kitas dvi tris minutes. Kvinas ir toliau žiūrėjo tiesiai jai į veidą.

– Sere, dešimt milijonų svarų?

Jis nė nekrūptelėjo, tai už jį padarė Danė. Kol ji galvojo apie Kviną – jo veidą, jame atsispindinčius ramybę ir susikaupimą, kūrinio kaina išaugo keliais milijonais. Įtampa ją tiesiog žudė, o jis sėdėjo ramus ir nepajudinimas. Nė mažiausio kokio nors jausmo pėdsako veide – tarsi būtų skaitęs rytinį laikraštį. Praslinko dešimt minučių. Kaina išaugo iki dvylikos milijonų. Danės burna buvo it pilna smėlio – ji sunkiai nurijo seiles. Kvinas kilstelėjo taurę ir suvilgė lūpas, o tada ištiesė jai. Konjakas. Dabar visada, užuodusi jo kvapą, prisimins šią naktį. Gėrimas nuslydo gerkle ir nuplikė plaučius. Neskubėdama ji pridėjo taurę prie įkaitusios kaktos ir tik tada pastatė ant stalo. Tam, kad Kvinas galėtų pasiekti taurę, jai teko stipriai pasilenkti į priekį, o klubu atsiremti į stalą. Ji pasisuko į jį veidu – žvilgsnis buvo mįslingas. Jos nugara ėmė riedėti prakaito lašeliai ir tai be galo ją nustebino. Ji kiek išsilenkė, kad oras atvėsintų įkaitusį kūną. Raudonmedžio spalvos akyse sužibo ugnelės – jis pastebėjo jos judesį, tačiau neišsidavė.

– Pone Everardai, – nuskambėjo balsas iš garsiakalbio. – Kita šalis pradėjo derybas su klientu. Ar palauksite?

– Taip.

Danielė su triukšmu iškvėpė, ištiesino įtemptas galūnes ir pasitrynė kaklą.

– Beje, Kvinai… – vyro balsas tapo žemesnis ir šiltesnis. – Ta prekė, kuria domiesi. Kol kas aklavietė. Tačiau…

Kvinas sukrutėjo, tačiau niekaip nesureagavo į jos klausiamai pakeltą antakį.

– Tęsk.

– Vienas pažįstamas džentelmenas ką tik grįžo aplankęs didžiuosius namus kitame miesto gale. Jis man skolingas.

Kvinas tyliai nusijuokė.

– Morisai, tu bičiuliaujiesi su pasibaisėtina publika.

– Būtinai pranešiu, jei galėsiu kuo padėti. – Pasigirdo prislopintas trakštelėjimas ir tylūs balsai. – Regis, pone, aukcionas tęsiamas.

– Dėkoju, – suburbuliavo Kvinas ir vėl grįžo akimis prie Danielės veido.

Ji nebeįstengė suvokti, kiek praėjo laiko. Kambaryje ėmė trūkti oro. Aukcionas tęsėsi dar dešimt minučių, kaina pakilo dar dviem milijonais, o ji gurkštelėjo dar vieną gurkšnį konjako. Nuo minties, kad jis stebi kiekvieną jos judesį, dilgsėjo krūtys. Užuot pastūmusi taurę jam per stalą, Danielė apėjo jį ir pastatė priešais Kviną, o tada atsirėmė į stalą visai šalia jo. Jis pasisuko kėdėje, kad pažvelgtų į ją. Keturiolika milijonų svarų. Danė sunkiai nurijo gėrimą. Keturiolika su trupučiu milijono. Kitas dalyvis nusprendė mažinti kėlimus. Niekas tam neprieštaravo. Danielė atsikrenkštė ir suvilgė gerklę dar vienu gurkšniu. Keturiolika su puse milijono. Kambarys ėmė palengva suktis – galimai dėl išgerto konjako. Kvinas Everardas stebeilijo į ją – vis dar toks pat ramus, bejausmis. Įtampa darėsi sunkiai pakeliama.

Jos oda dilgčiojo, ji stipriai patrynė veidą ir kaklą – negalėjo nė pagalvoti, kad Kvinas galėtų dabar pralaimėti. Keturiolika kablelis septyni milijono. Danielė jau kramtė nykščio nagą ir mintyse meldėsi. Kiekvienas įkvėpimas prilygo plaučių kankinimui. Keturiolika kablelis septyni milijono – du. Danė įkvėpė ir sulaikė kvėpavimą. Viskas! Kvinas nugalėjo – meno kūrinys jo. Oras su triukšmu išsiveržė iš jos plaučių ir ji susmuko. Tuojau pat apėmė pakili nuotaika – ji stryktelėjo į orą, aukštai iškėlė rankas ir pirštais parodė pergalės ženklą. Pirmą kartą per keliasdešimt minučių Kvinas žiūrėjo ne į ją. Jis nenuleido akių nuo segtuvo ant stalo. Pečiai tiesūs.

– Sveikinu, pone Everardai Kvinai, ir dėkoju už dalyvavimą.

Jis lėtai iškvėpė.

– Ačiū, Morisai, – jis nutilo, tarsi ketindamas dar kažką pasakyti. Tada pažvelgė Danielei į veidą. – Dėkoju, – pakartojo, o ji pastebėjo, kaip kietai sukąsti jo dantys. Ranka it puolanti gyvatė šovė prie telefono aparato ir nutraukė ryšį. Po akimirkos jis jau stovėjo priešais ją stipriai apglėbęs liemenį. Įsakmiai prisitraukė prie savęs – jo kūnas, it iškaltas iš akmens, prigludo prie jos minkštų, lanksčių formų. Danielė apsivijo rankomis jo kaklą ir prigludo įsikniaubdama veidu jam į petį. Kvinas sujudėjo taip, kad ji pakėlė galvą ir atidengė kaklą. Įkask man, – paragino mintyse, klausydamasi, kaip alma gyslomis jos kraujas. Ji netvėrė savame kailyje. Dar niekada gyvenime nebuvo tokia susijaudinusi ir negalėjo nė pagalvoti apie pasekmes – kitą moterį, savo širdį ir jo neapykantą Hovardui.

Tarsi išgirdęs jos mintis, Kvinas pasilenkė, įrėmė nosį į duobutę prie pat kaklo ištakų, o tada susirado jos lūpas. Burną užliejo odos ir migdolų skonis – nuo ilgai išlaikyto konjako. Jo geismas kilo nuo paslėpsnių, kur kieta it akmuo varpa įsirėmė jai į tarpukojį. Stigdama oro, ji atsilenkė jausdama kiekvieną jo kelnių užtrauktuko nelygumą.

Jo liežuvis mylavo ją. Ji gailiai suvaitojo, kai Kvino rankos suėmė sėdmenis ir kiek stumtelėjo ją į priekį. Netrukus jo rankos jau tyrinėjo trumpučio chalato nepridengtą ir tokią jautrią vidinę šlaunų pusę. Po akimirkos jos koja jau buvo apsivijusi jo klubą. Mintys sukosi tik apie tai, kad jų kūnai kuo greičiau susilietų. Netrukus ji jau mėgavosi jųdviejų kūnų šokiu. Prisispaudusi prie degančio jo kūno visa jėga, virto kažkuo, ko nebeturėjo galių kontroliuoti. Sukosi it pagauta viesulo, su kiekvienu jo liežuvio prisilietimu kildama vis aukščiau ir aukščiau.

Kvinas pasuko ją į save nugara ir mikliais pirštais prasiskverbė į karščiu alsuojančias jos gelmes. Kiekvienas prisilietimas sukrėsdavo ją lyg elektros iškrova. Ji nebeįstengė sekti to, kas vyksta. Tejuto tokį malonumą, kokio neįtarė egzistuojant. Danielė atsirėmė į jį – jautėsi it neturėtų nė vieno kaulo. Vienintelė jos atrama buvo standus Kvino kūnas, už kurio ji laikėsi tik viena ranka, apsivijusia jo kaklą. Kita virpančia ranka buvo atsirėmusi į stalo viršų. Kvinas mikliai atrišo chalato diržą. Ji stovėjo nekrutėdama, tad jis suėmė už plaukų ir atvertė jos galvą taip, kad galėtų pažvelgti į akis. Jo žvilgsnis buvo apsiblausęs.

– Dar.

– Taip.

Ji su triukšmu įkvėpė, atsirėmė į stalą, o protas vėl ėmė temti. Rankos taršė drabužius, lūpos skanavo įkaitusius kūnus, atodūsiai veržėsi iš pat sielos gilumos. Danielės rankos prasibrovė pro marškinių užtvarą – ramusis Kvinas Everardas plūdo prakaitu. Tai ji pavertė jį laukiniu žvėrimi, trokštančiu poruotis. Dabar jis nė kiek nepriminė išauklėto, manieringo verslininko.

Iš kur atsidaro ši moteris – pašėlusi it laukinė katė, paleidžianti į dabą dantis ir nagus, taip suimanti jo liežuvį, lyg šis būtų narkotikas, be kurio ji negali ištverti? Ji buvo gera mergaitė ir mėgo mylėtis, tačiau galėjo tai daryti tik su tuo, kuris jai tikrai rūpi.

– Nagi! – godžiai sukuždėjo geroji mergaitė. Norėjo jo viso. Kvino pirštai įsipainiojo jos plaukuose.

– Nejau manai, kad galiu ką nors padaryti? – atsiduso jis. Regis, iš jo teliko vienos akys, skęstančios jos žvilgsnyje. – Viskas apsivertė, vos tik tu įžengei į kambarį.

Ji atsakė be žodžių – prisitraukė jį prie savęs, įsirėmė krūtimis ir ėmė jomis myluoti jo apnuogintą krūtinę, kurią dengiantys plaukeliai dirgino ir degino jautrius jos spenelius. Ji nekantriai ėmėsi jo kelnių. Galiausiai pavyko jų atsikratyti ir štai jis stovėjo priešais ją nuogas, išdidus, spinduliuojantis vyrišką jėgą, po oda judančiais tvirtais raumenimis, it paminklas styrančiu vyrišku pasididžiavimu.

– Piniginė, – jis karštligiškai čiupo nusmukusias kelnes ir suskato plekšnoti per kišenes, o tada jo veidas nušvito – Kvinas ištiesė ranką prie stalčiaus ir iš ten išėmė piniginę. Dėkinga už jo įžvalgumą – jai iš galvos išgaravo mintys apie apsaugą – ji paėmė iš jo pakelį ir užmovė prezervatyvą ant laukiančios standžios varpos. Kelias sekundes abu stovėjo sulaikę kvėpavimą. Kvinas buvo daugiau nei pasirengęs. Jis suriaumojo ir tvirtai sučiupo ją už rankų. Šis susijaudinęs, įkaitęs vyras su susivijusiais plaukeliais ant krūtinės galėjo jai net patikti. O kūnas klykte klykė, reikalavo jo. Ir tai buvo daug daugiau nei vien tik patikimas.

Jo rankos suėmė jos krūtis, lūpos užgniaužė kvėpavimą ir juodu įsisuko į geidulio audrą, kuri nusinešė juos siautulingame aistros sūkuryje.

Viena ranka Kvinas buvo tvirtai apglėbęs ją per nugarą, o kita šlavė viską nuo stalo paviršiaus. Ji atsisėdo tvirtai laikydamasi už jo pečių ir traukdama paskui save. Galūnės susipynė, dantys kaukšėjo vieni į kitus, o širdis grasinosi iššokti iš krūtinės. Viesulas nepaleido jų iš savo glėbio. Oras prisipildė jų dejonių, siautėjančių kūnų bumbsėjimo ir aistringų atodūsių. Jis suleido pirštus jai į klubus ir prisitraukė dar arčiau. Vieno kūno kaitra susiliejo su kito kūno karščiu, ir Danielė pajuto, kaip jis prasiskverbė vidun. Kuriam laikui ją paralyžiavo visiškas pasitenkinimas ir nenusakomas žodžiais malonumas. Tada ji išsitiesė, tvirtai apsivijo jį kojomis ir pasiruošė įsimintiniausiam gyvenimo potyriui. Viena Kvino ranka liko po ja, kad apsaugotų nuo kieto stalo paviršiaus, kita paskendo jos plaukuose – jis švelniai patraukė jos galvą, kad pasiektų lūpas. Kūnai ir lūpos susirakino – ji atsidavė aistrai visa esybe ir nebuvo tikra, ar juodu ištvers šį liepsnojantį geidulio šokį.

Antras orgazmas užgriuvo ją visa galia – Danielės kūnas sutrūkčiojo ir išsimušė iš ritmo. Kojos ėmė virpėti ir jau silpniau spaudė Kvino klubus. Ji sukukčiojo iš pasitenkinimo, o Kvinas kiek išsitiesė, kilstelėjo ją aukštėliau pakeisdamas pozą, kad galėtų vėl panardinti juos į malonumo bedugnę. Danielė jautėsi it perpildyta taurė vyno – malonumas liejosi per kraštus ir virto sprogstančiu raudonu pasitenkinimu. Ji kažkaip laikėsi – vėl apsivijo jį stipriai kojomis ir kiek pasikėlė jį pasitikdama. Kvinas ėmė judėti vis greičiau ir greičiau, atlošė galvą ir garsiai suvaitojęs susmuko ant jos.

Praėjus ištisai amžinybei, Danė pamėgino kilstelėti galvą. Ją spaudė atsipalaidavęs Kvino kūnas, o jo veidas ilsėjosi ant pasklidusių po stalą jos plaukų. Padėtis išties kebli – ji neįstengė nė krustelėti, vos už kelių centimetrų plieskė stalinė lempa degindama jai veidą ir atskleisdama visus jos trūkumus.

Danielė nusuko akis ir pamatė, kokia netvarka ant grindų – ten voliojosi drabužiai, popieriai ir nugertas konjako butelis. Ji švelniai papūtė jam į ausį. Jokio atsako. Pakartojo tai dar sykelį. Jo blakstienos tingiai suvirpėjo, Kvinas pasuko galvą ir apsilaižė lūpas. Labai iš lėto jo žvilgsnis susitelkė į ją.

– Viskas gerai? – paklausė jis silpnu balsu.

Perdžiūvusias Danės lūpas ištempė kreiva šypsena. Viešpatie, geriau nebūna! Jis kaltai mirktelėjo ir kiek kilstelėjo.

– Atleisk, prispaudžiau tave.

Jai pasirodė, kad Kvinas Everardas jautėsi nepatogiai. Jos šypsena pasidarė dar platesnė.

– Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mėgsti mylėtis ant stalo.

Jis vėl mirktelėjo, o iš veido nedingo kaltumo išraiška.

– Aš… atsiprašau. Ar užgavau tave?

Ji plačiai nusišypsojo.

– Tik tuo atveju, jei malonumą vadintum skausmu.

Jie nerangiai pasimuistė, o tai sukėlė labai netikėtus potyrius, mat Kvinas vis dar buvo jos viduje. Jis kiek pasikėlė ir akimis perbėgo jos kūnu. Danielė nejučia susigūžė. Jo dėmesį patraukė auskaras bamboje ir jis švelniai jį truktelėjo – tai buvo trilapis sidabrinis žiedelis su ryškiai raudonu Svarovskio kristalu viduryje.

– Ar pati jį sukūrei? Jis labai gražus.

Bambos papuošalus Danė kūrė tik sau. Brangakmeniai, kuriuos taip mėgo, buvo per daug brangūs, kad juos slėptum po drabužiais.

Jo didžiulis delnas uždengė kone pusė jos pilvo. Tada palengva ėmė kilti aukštyn, kol pasiekė krūtų spenelius. Ji stipriai suspaudė jį kojomis. Nusišypsojęs Kvinas palenkė galvą ir perbraukė liežuviu akimirksniu sustandėjusius spenelius. Danielė pajuto, kaip jo varpa ėmė kietėti jos viduje.

– Manau, galėčiau būti švelnesnis, jei tik suteiksi man antrą galimybę.

– Nors neturiu nieko prieš mylėtis ant stalo, – ji nusišypsojo, apsikabino rankomis jo kaklą ir kiek pakilo, – vis tik neprieštaraučiau dėl lašelio švelnumo artimiausioje ateityje.